2022-10-12, trečiadienis. Alinca - Gey - Bel.
Vakar dienos žygis Kabak - Alinca.
Iš pat ryto mus su kambarioke užpuola katė. Kažkur gavusi durimis ir supykusi ant viso pasaulio, ji gainioja, drasko ir kandžioja viską, kas pasitaiko jos kelyje. Vos spėjame pabėgti ir užsibarikaduoti kambaryje. Klausome, kaip mažas, bet labai piktas gyvūnėlis visa jėga trankosi į duris ir nervingai kikename. Kai stakta užlipusiai katei nepavyksta įlįsti pro durų viršuje esantį langelį, ji kiek aprimsta, o mes pagaliau galime išeiti pusryčių. Šiandien žygį pradėsime anksčiau, nes laukia ilga ir sunki diena.
Šiandien mums teks įveikti 14 kilometrų sudėtingą Likijos kelio trasą iš Alinca į Bel. Trasos gide ši Likijos kelio atkarpa charakterizuojama kaip vedanti stačiai žemyn, kurį laiką - gana lygiai, pabaigoje - stačiai aukštyn. Trasos gidas taip pat siūlo galimybę eiti keliu aplankant senojo miesto Sidyma griuvėsius, tačiau mes nutariame imtis išsūkio ir leistis tradiciniu Likijos kelio maršrutu.
Noriu atkreipti dėmesį, kad tradicinė trasos dalis nuo Alindžos (Alinca) nebus smagi turintiems aukščio baimę. Taip pat takas bus pavojingas esant šlapiam ar vėjuotam orui. Tokiu atveju vertėtų pasirinkti alternatyvą - eiti keliu.
Pusryčiai Bayram's Place pensione yra įprasti turkiški.
Papusryčiavę iš šeimininkės nusiperkame duonos ir vandens. Apie 8 valandą ryto išėję iš Bayram's Place pensiono, patraukiame žemyn per kaimą vedančiu keliu.
Keliu eiti lengva ir spartu. Grožimės puikiais apylinkių vaizdais.
Kiek paėję, matome rodyklę, žygeivius nukreipiančią į siaurą kalnų takelį. Iki tarpinio taško - Gey arba naujuoju vardu vadinamo Yediburunlar kaimo teks nutrepsėti 8 kilometrus.
Alindža tolsta, o mes pamažu leidžiamės į statų takelį.
Nusileidimas nuo Alindžos kaimo nebūtų sudėtingas, jei ne nuolat po kojomis riedantys smulkūs akmenukai. Atrodo, eiti būtų nesunku, bet reikia būti atidiems ir neskubėti. Nuo ištisai įtemptų raumenų greitai pradeda skaudėti kojas. Prieš žygį visiškai netreniruotas mano kūnas gana greitai pasiduoda, o dar suima iki šiolei niekad nejausta aukščio baimė. Man asmeniškai šis statusis nusileidimas nuo Alindžos buvo pats baisiausias viso mūsų eito Likijos kelio žygio momentas. Ir ko gero, pats gražiausias, bet grožio, galima sakyti, kad nemačiau, tik jaučiau įtampą visame kūne.
Apačioje smaragdo spalvomis šviečia nepasiekiamos jūros pakrantės.
Kad ir kaip sunku eiti, žemyn leidžiamės gana sparčiai ir kalnų viršūnės netrunka atsidurti aukštai virš mūsų galvų. Vis dairomės, ar dar matosi stulpas ir trobelė, nuo kurios pradėjome leistis žemyn.
Stačiosios Alindža kaimo uolos ir jūra.
Trasa sunki, bet vaizdai su kiekvienu nueitu metru yra vis nuostabesni. Tik nelabai turiu kada jais grožėtis, nes tenka ištisai žiūrėti po kojomis.
Pagaliau takas šiek tiek nuožulnėja ir jame lieka vis mažiau smulkių riedančių akmenų, mūsų pramintų pabarstukais. Tad akys suspindi kita šviesa, o kūnas - šiek tiek atsipalaiduoja.
Dažnai atsisuku ir negaliu patikėti, kad dar šiandien buvau už manęs likusių kalnų viršuje.
Nors trasoje netrūksta įvairių kliūčių: stambių bei smulkesnių akmenų ar išvirtusių medžių, tačiau vis daugiau žvalgausi aplinkui. Nepaisant visų sunkumų, šia trasa eiti tikrai verta.
Alindžia, kurioje šiąnakt nakvojome, lieka aukštai ant kalnų.
Apačioje matome paplūdimius su smaragdo spalvos vandeniu.
Pasiekiame Turkdomes glampingą. Smagi vieta apsistoti, su sūpuoklėmis, hamakais ir mielomis dekoracijomis.
Mane labiausiai džiugina tai, kad baigėsi statusis kelias žemyn. Galiu ramiai grožėtis kraštovaizdžiu.
Ramus kelias veda link artėjančio Bakacak kaimo.
Žingsnis po žingsnio prieiname kaimą. Jo žemės - nesibaigiančios terasos, kuriose auginamos turbūt grūdinės kultūros. Nors Turkijoje beveik visur pastebėjome prišiukšlintus plotus, tačiau šios terasos yra labai tvarkingos ir švarios.
Kaimo viduryje pamatome vandens saugyklą.
Kažkur pastebime rodyklę, kviečiančią suvalgyti gozleme. Mūsų pietūs guli kuprinėse, tad nueiname tolyn.
Nuo Bakacak kaimo traukiame raudonžemio taku. Nors saulė kepina, bet tokiu keliu eiti yra vienas malonumas. Atsisukę atgal, ant kalnų vis dar įžiūrime savo nakvynės vietą - Alindžos kaimą.
Šone tako matome jūrą ir į ją brendančias pakrantes.
Praeiname daugybę alyvmedžių giraičių.
Trasa tai stačiau, tai nuožulniau kyla į viršų, bet visiškai atsipalaiduoti tikrai neleidžia. Viršuje matome automobilių kelią, gal juo eiti bus paprasčiau.
Keliu žygiuoti spartu, bet mūsų trasa greitai nusuka į šalį.
Gey kaimo prieigose matome ūkius su tvarkingomis akmenų tvoromis sutvirtintomis terasomis ir alyvmedžių sodeliais.
Soduose apžiūrime statinius iš vietinės žaliavos - akmenų. Šių statinių paskirties neišsiaiškinome.
Asfalto keliu sparčiai žingsniuojame link Gey kaimo. Tiesa, apibūdinimas "sparčiai" ne visai tinka, nes gana dažnai stojame fotografuoti. Stotume turbūt netgi dažniau, tačiau saulė kepina, tad norisi kuo greičiau praeiti nemaloniai karštą trasos atkarpą.
Į Gey kaimą įžengiame kartu su azano garsais. Kaimas, netgi labiau tiktų pavadinti - miestelis, yra nedidelis. Iš pakeliui praeitų kavinių užgirstame kvietimus papietauti. Jau ne kartą mintyse gailėjausi, kad kuprinėje nešamės pietus, nes įsivaizdavau, koks turėtų būti skanus paprastuose gyventojų namuose gaminamas maistas.
Mes pietausime po alyvmedžiu vienoje iš terasų Gey kaimo gale.
Papietavę ir šiek tiek atsigavę nuo saulės kaitros, vėl patraukiame į kelią. Nuo Gey iki Bel tėra 6 kilometrai. Eisime pro tvarkingas terasas vedančiu žvyrkeliu.
Nuo Gey kaimo eisime iki Bel.
Terasose laisvai ganosi avys ir ožkos.
Gey kaimo apylinkės. Koks gražus yra šis kraštas.
Likijos kelias praeina pro "Panorama" kavinę, tad užeiname pasinaudoti tualetu ir atsigaivinti stikline šviežių apelsinų - granatų sulčių. Šeimininkė labai miela moteriškė. Kalba tik turkiškai, bet netrunkame jai pajusti simpatijų.
Išėję iš kavinės, kurį laiką einame terasomis vedančiu oranžinės spalvos keliuku.
Netrukus Likijos kelio trasa suka nuo keliuko į siaurą takelį.
Maniau, kad šios dienos vargai baigėsi, bet pasirodo, kad ne. Kurį laiką einame kad ir nesunkiu, bet po kojomis riedančio žvyro taku. Ištisa pabarstukų diena, o dar ta negailestingai kepinanti saulė.
Nuo saulės ir įtampos sprogstančią galvą bei vos laikančias kojas atpalaiduoja kelyje sutikti vietiniai gyventojai.
Keturkojai vietiniai gyventojai ir džiugina, ir neramina: į juos žiūrėti gražu, tačiau užgirdus jų kojomis nuo kalnų numestus akmenis, pasidaro jau nebe taip gražu.
Nusileidę į pakalnę, pamatome, kaip rašoma, tūkstantmetį skaičiuojantį alyvmedį.
Kiek ramiau paėjęs takas vėl sminga žemyn. Čia nepaprastai gražu, tačiau nuo įtempto lipimo žemyn ir kepinančios saulės esu išvargusi ir grožis nelabai rūpi.
Likijos kelias.
Lipimas žemyn beveik baigtas, bet dabar teks stačiai kopti į viršų, nes kažkur ten aukštai bus mūsų Bel kaimas. Taip ir einame visas dienas: aukštyn arba žemyn.
Apie tai, kad pagaliau pasiekiame Bel, supratome iš kaimo pakraštyje stovinčio viešbučio gyventojų aplodismentų, nes protas jau nebenori galvoti.
Fatma's
Pansion pensionas, kuriame esame užsakę nakvynę (300 lirų vienam asmeniui, įskaitant pusryčius ir vakarienę), yra kitame kaimo gale. Iki jo turėsime pereiti visą Bel kaimą.
Kažkur iš gyvenamo namo išėjusi moteriškė pasiūlo nakvynę arba vakarienės, bet tik padėkojame, nes kur nakvoti, jau turime.
Fatma's Pansion pensionas.
Įėję pro vartus, patenkame į naminių paukščių draugiją.
Iš tolo moja ir kviečia užeiti pati šeimininkė Fatma.
Kaip viena bendrakeleivė pavadino, ilga kaip šimtmečiai diena baigėsi. Prieš įeidamos į vidų iš paskutinių jėgų nusiauname batus. Tokia ta turkiška tradicija - batus palikti už durų.
Du dviviečius kambarius gauname antrame aukšte. Pasidairau po turkišką svetainę.
Dušas mūsų kambaryje - vėl turkiškas, tik šįkart ir be karšto vandens. Vėliau kažkuri bandymo būdu atranda, kad karšto vandens šildytuvą turime įjungti pačios.
Visos sukrenta į lovas, o aš vėsiame kambaryje atsigaunu, ir einu pasidairyti į terasą bei sužinoti vakarienės laiko.
Bel kaimas nuo Fatmos pensiono terasos.
Šeimininkė krosnyje ruošia vakarienę ir pasako, kad ji - jau greitai.
Belaukdama vakarienės ir aš krentu pailsėti.
Vakarieniaujame kartu su prancūzų pora. Vakarienė labai skani, o vakaras, bendraujant su naujais pažįstamais, įdomus.
