2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Tenerifė. II dalis

2015-04-13 Pirmadienis. Punta del Hidalgo – Las Carboneras.

Iš pat ryto susipainioju autobusų grafikuose.

Nuėję į autobusų stotį ir švieslentėje nepamatę 105 numerio autobuso išvykimo laiko, lekiame į trečią aukštą ieškoti stotelės. Stotelė yra, bet jokių požymių, kad iš jos kas nors važiuotų. Traukiu konspektus ir išvadinu  visaip save. Turbūt iki Punta del Hidalgo reikia važiuoti iš La Laguna. Taip ir padarome: važiuojame į La Laguna. Bilietų pardavimo automatas iš Bono kortelės nuskaito 1,15 eur. Autobusas,  vietinių vadinamas Guagua, atveža greičiau, nei tramvajus. La Laguna autobusų stotyje lengvai randame stotelę į Punta del Hidalgo. Autobusas į šią vietovę važiuoja kas pusvalandį.

Prie stotelės prisirenka nemaža minia, o mūsų transporto priemonės vis nėra. Gal dvidešimt minučių vėluodamas atvažiuoja 105 numerio autobusas. Įsėdame, automate paliekame 0,10 eur už bilietą. Autobusas pora kartų purpteli, bet užsiveda ir visi patenkinti riedame toliau. Tačiau mūsų džiaugsmas buvo per anksti. Centre stabtelėjęs paimti keleivių, autobusas vėl užgęsta ir jau nebepajuda. Visi keleiviai ūžia ispaniškai, vairuotojas pasako informaciją, kurios mums nesuprasti. Einu klausti. Vairuotojas kažkiek kalba angliškai, suprantu, kad turi atvažiuoti kitas autobusas, atsiprašo. Po kurio laiko paeiliui privažiavę sustoja trys autobusai, bet tik paskutinis – mūsų.

Važiuojame gana lygiu keliu pro miestus, paskui palei vandenyną. Lipame paskutinėje maršruto stotelėje.

Turiu pasakyti, kad gendantys autobusai Tenerifėje nėra dažnas reiškinys. Per mūsų visą viešnagę tik vienas toks pasitaikė. Sala važinėjantys žalieji Titsa autobusai labai geros būklės, patogūs, švarūs, tvarkingi, gana nauji.

Punta del Hidalgo miestelyje pasitinka kaitri saulė. Greit apsidairome aplinkui. Apžvalgos aikštelė.



Sukame į trasą. Juk ir taip nusivėlinome.
Uolėti krantai, jaukus juodas paplūdimys kalno papėdėje.



Einame visiškai išdžiuvusios upės vaga, sukame į trasą, lipančią į kalną.



Saulėta, anei debesėlio, karšta. Iš pradžių veda gana lygus takelis. Už nugaros lieka Punta del Hidalgo.



Prieš akis nepaprastai gražus tarpeklis.



Tačiau labai greit takas tampa be proto karštu ir nepakeliamai sunkiu. Jis suka ir suka aukštyn. Kai kur – lyg atpildas vėsios ir didelės olos, kurias priėję, kaskart keletą minučių dustelim ir atvėstam. 



Vienoje vietoje randame akmenine siena užtvertą taką. Nesėkminga diena, galvojam. Bet labai greit pamatome naujai įrengtą trasą. Toks jausmas, kad naujoji trasa grįžta atgal į kaimą. Širdies gilumoje net apsidžiaugiu. Bet takas vėl pradeda kilti į viršų. Vis lipam ir lipam saulės atokaitoje į statų kalną. Kojos nebeneša, jėgų nėr, vandens turime labai mažai. Jį taupome, po gurkšnelį išgeriame tik pradėjus akims temti. Atrodo, visą amžinybę vargstame, o gps rodo, kad vis trepsime apie tą patį Dos Hermanos – Dviejų Brolių - kalną. Tik retkarčiais akis palepina vandenynas ir uolos. 




Kaip bebūtų sunku ir ilga žygiuoti, gi vis tik judame į priekį. Už nugaros lieka Dos Hermanos kalnas su ragiukais ir „apgraužta“ uola prie Miradour de Abajo. 



Punta del Hidalgo ir Dos Hermanos kalno panorama. 



Kalnai vandenyno pusėje yra spalvingi. Matyti ir mažytis takelis, kuriuo atėjome. 



Kai kur džiugina gėlės, bet ir baugina jose dūzgiančios bitės. Taginaste rojo protėvės. 



Iš kažkur vidury kalno išlindusi višta duoda suprasti, kad tarpinis maršruto tikslas - Chinamada kaimas - jau netoli. 



Paskui daržai ir vynuogynai bei priešais esanti Rogue de Los Pinos uola. 



Pagaliau ir pats kaimas Chinamada. 




Kaimas tarsi išmiręs, nei gyvos dvasios aplinkui. Tik turistai čia traukiantys būriais. Kažkas labai nusistebi, kad mes ėjome atbuline trasa – ne leidomės, o kilome į Chinamada. Garbės laurus mielai priimame, nes 700 metrų pakilti stačiu nuolat besiraitančiu ir kaitros plieskiamu taku nebuvo paprasta.

Ieškome šešėlio bažnytėlės pašonėje. 




Užkremtame. Paskui dairomės aplinkui – tolumoje vos įžiūrima Teidės viršūnė.



Čia pat bažnyčios aikštėje ištuštėjusias taras prisipildome vandeniu. 



Atsigavę, geru asfaltuotu keliu ramiai traukiame į Los Carboneras kaimą. Vaizdas į Chinamadą iš toliau. 



Kaimas greitai nutolsta. 



Uolose – namai, pastatyti pagal protėvių tradicijas. 



Kelias ramus ir vėsus, tik vienas kitas automobilis pravažiuoja. Tad einame koja už kojos, mėgaujamės ramybe, žvalgomės į visas puses.



Kažkur ant uolos kelio pakraštyje augantis Kanarietiškas varpelis. 



Vėl vakar matytas Tabornas, kalnai ir vos įžiūrimi kaimukai ant jų. 



Dairomės į žemai kalnų šlaituose įtaisytas terasas ir preciziškai sutvarkytus daržus. Daug kur matoma technika, į kalną užkelianti derlių. 



Las Carboneras. 





Kaime apart mažos koplyčios žiūrėti nėra ką. 



Tikėtasis paprastas šios dienos pasivaikščiojimas tapo gana sunkiu beveik 9 kilometrų kalnų žygiu. Tiesą pasakius, sunkumo ir nuovargio reikėjo tikėtis. Juk prieš šią kelionę nei kiek nesitreniruota. Nuo darbo stalo pulta į labai aktyvias dvi savaites.
Sukame į užeigą ir vėsinamės vietiniu alumi. Ilgainiui čia susirenka beveik visi kelyje sutikti turistai. Tarsi gerai pažįstami sveikinamės, linkščiojame, tiek žodžiais, tiek mostais linkime vieni kitiems skanaus. O tada jau ir autobusas ne už kalnų.

Iš Bono kortelės nuskaitomas 1,15 eur. Autobusas vėl veš į La Laguna. Bet pirmiausiai užsuka į Taborno kaimą. Kelias vėl vingiuotas, autobusas skrenda, vėl užsupa.

La Laguna šiandien šilčiau. Ilgai vaikštome tiek vakar eitomis, tiek naujai atrastomis gatvėmis. Sėdame vakarienei ir tramvajumi bildame namo.

Šiandien parvykome dar nesutemus, tad pavaikštome po netoli viešbučio esančią Plaza Espana ir Charco.





2015-04-14 Antradienis. Candelaria. Playa de las Teresitas.

Poilsio diena. Tai reiškia, kad neisime į tolimus žygius ir niekur aukštai nelipsime.

Autobusas, nusiskaitęs iš Bono kortelės po 1,90 eur, atveža į Candelaria miestelį.



Candelaria, garsi savo gražiąja bažnyčia ir Juodosios Marijos altoriumi.

Iš pat ryto gatvėse žmonių nedaug. Džiaugiamės ramybe, stebim prasidedančios dienos vietinių gyvenimą. Aplankome Baziliką. 




Šalia Bazilikos Plaza de la Patrona de Canarias aikštėje vandenyno pakrantę puošia salos karalių - gynėjų Gvančų - skulptūros.



Nuo aikštės – vaizdas į Candelaria miestelį. 



Ilgai vaikštome Candelaria gatvėmis, randame kur paėjėti ir užlipti. 



Lipame dar aukščiau, iki 18 a. viduryje baigtos statyti Santa Ana bažnytėlės. 



Sukame kur akys mato. Pakylame į kalvą ir į Candelarijos senamiestį bei bažnyčią žiūrime iš galinės pusės.




Pamatome nuorodą į už beveik poros kilometrų esantį La Viuda paplūdimį, bandome žygiuoti į jį. Prieiname žemai esantį Cueva de Achbinico urvą. Tvirtinama, kad čia buvo įkurta pirmoji Tenerifės salos krikščionių šventovė.



Nusileidimo prie urvo neieškojome, o gal ir nebuvo. Nusprendžiame, kad takas prastas eiti su basutėmis, kad verčiau grįžtame į Candelaria centrą.

Žydėjimas.



Pasiduodame į kitą pusę, aplankome prieplauką.




Neistorinė miestelio dalis taip pat graži. 




Spalvotieji Candelaria namukai. 



Candelaria autobusų stotis.



Gerą pusdienį praleidę Candelaria mieste, riedėsime į Tenerifės pasididžiavimu laikomą Playa de las Teresitas paplūdimį. Bet pirmiausiai papietaujame Santa Cruz autobusų stotyje. Esu dėkinga kažkuriam britui iš Tripadvisor forumo, nurodžiusiam stoties kavinę kaip nebrangią ir gerą vietą skaniai, sočiai ir pigiai papietauti. Užsisakome kalmarų žiedų ir alaus. Gauname po didelę lėkštę gardaus patiekalo su daržovėmis, kanarietiškomis bulvytėmis. Žinoma, ir tapų prieš tai. Už pietus sumokame po 8 eurus.

Sočios lekiame į stoties antrą aukštą, kur stovi 910 numerio autobusas. Automatas iš Bono kortelės nuskaito po 0,75 eur. Autobusas į San Andres miestelį ir prie jo esantį Playa de las Teresitas paplūdimį važiuoja kas dešimt – penkiolika minučių.

Paplūdimys garsus tuo, kad tai vienintelis šviesaus smėlio paplūdimys saloje ir smėlis čia atplukdytas iš pačios Sacharos.



Vėsu, saulės beveik nėra. Praeiname visu paplūdimiu.



Nors draudžiama, bet bangų nėra, einu pasivaikščioti ant molo.



Bandau įžiūrėti, kur galima užlipti iki apžvalgos aikštelės. Kalne lyg vingiuoja takelis, bet priėjimas iki jo užtvertas.



Grįžtame į paplūdimį, įsitaisome. Ilgai neišbūname, nes didelis ir žvarbus vėjas pučia, burna pilna smėlio, akys bijo atsimerkti. Traukiame namo. Autobusų stotelė prie Playa de las Teresitas.



Parvažiavę, marširuojame po Santa Cruz. Netoli namų esanti Plaza Principe de Asturias aikštė ir gražūs rūmai šalia jos.



Aplankome Parque Garcia Sanabria, kurį kaip must see objektą radau lėktuvo pakeleivės konspektuose.





Parkas iš tikrųjų nenuvilia. Labai didelė augalų įvairovė. Labiausia nustebina žydintys tulpmedžiai. Taip pat daug fontanėlių, suolelių. 



Grįžę prie viešbučio dar ilgai vaikštome aplinkui. Užsukame prie pagrindinės salos sostinės bažnyčios Nuestra Senora de la Conception. Praeiname labai jaukia ir ramia Santo Domingo gatvele. Sukame ant senovinio arkinio tilto su liūtų skulptūromis. Pažiūrim į miestą ir išdžiūvusią upės vagą. 



Visai atsitiktinai prieiname miesto istorinį Nuestra Senora de Africa turgų. 



Ir senuosius Santa Cruz žvejus vaizduojančią skulptūrą. 



Tačiau viskas jau uždaryta, nebedirba. Sukame į viešbutį.

2015 m. balandžio 11 d., šeštadienis

Tenerifė. I dalis

Pirmą kartą gyvenime ruošiantis į kelionę teko patirti tiek daug sumaišties. Abejonės dėl pasirinkto kelionės maršruto – Tenerifės salos, pablogėjusi bendrakeleivės sveikata, baimė nusivilti mažiau patraukliau atrodančia nei pernai lankyta sala. Ir jei ne įprotis lėktuvo bilietus pirkti labai anksti, šios kelionės nebūtų buvę.

Bet kelionė įvyko ir buvo net labai puiki. Dvi savaitės saloje praėjo lyg viena diena. Niekada nebuvusi nei mano svajonėse, nei noruose, ši sala parodė patį gražiausią savo veidą: aukštus kalnus, galingą vandenyną, stačias uolas, juodus paplūdimius, gražius kurortus ir miestelius, gerus kelius, pačius įvairiausius orus, punktualius autobusus ir pavydėtinus jų vairuotojus, paslaugius ir besišypsančius žmones, puikų maistą, skanų vyną ar alų. Suteikė daug gerų emocijų ir potyrių, atradimų ir išbandymų.

Keliautojos – jau pastoviu tapęs bendraminčių duetas.
Kelionės vadovas –Sunflower Tenerife landscapes: car tours and walks, 2013.
Taip pat internete rasta informacija.

Kelionė prasidėjo vėlų penktadienio vakarą Vilniaus autobusų stotyje, iš kurios jau su gerai pažįstama bendrove Simple Express riedėjome į Varšuvą. 10 litų į vieną pusę tekainavę bilietai džiugino, tik ilga kelionė autobusu kiek vargino.

Ankstų šeštadienio rytą Varšuvos Centralnyj traukinių stotyje išgėrę kavos, šokstame į Modlin bus autobusą, kuris nuveža į netoli Varšuvos esantį Modlin oro uostą.

Modlin oro uostas nedidelis, žmonių daug, veikti nėra ką. Bet sulaukiame lėktuvo, įsėdame. Skrydis prasideda.

Šešių valandų Ryanair skrydis neprailgo maloniai bendraujant su šalia atsisėdusia tautiete. Tenerifės Pietinis (Tenerife Sur Reina Sofia) oro uostas didelis. Iškart pasitinka vėjuota vasara. Kiek pasiblaškome po oro uostą ieškodamos kur nusipirkti Bono card – daugkartinį autobuso bilietą, kartu ir nuolaidų kortelę. Nerandame, tiek to, bilietą nusipirksime autobuse. Kiek erzina sugedusi ir nebeišsiskleidžianti naujo lagamino rankena. Bet labiausiai erzina autobuso stotelės į pirmąją gyvenamąją vietą -salos sostinę Santa Cruz de Tenerife - paieška. Tokios didelės autobusų stoties prie oro uosto dar niekur neteko matyti. Ištisa linija stotelių, gal pora šimtų. Tiek agentūros, tiek transferai, tiek dar kažkas. O mums reikia visuomeninio salos transporto Titsa stotelės.

Pora kartų suvaikščiojusi pirmyn atgal imu klausinėti visų iš eilės gatvėje stovinčių ir klientus gaudančių agentūrų atstovų. Galiausiai randame 111 numerio žaliąjį Titsa autobusą, stovintį 34 stotelėje. Lagaminus į bagažinę turime įsidėti pačios. Beje, visuose Titsa autobusuose lagaminus į bagažinę keleivis turi pasidėti ir pasiimti pats.

Džiugu, kad pajudėsime. Už kelionę be Bono kortelės sumokame 10 eur.

Pirmieji žvilgsniai į bespalvę Tenerifės salą vertė pulti į paniką. Kur čia aš atvažiavau???? Pilkuma, plikuma, statybos.

Autobusas veža kiek virš valandos. Išlipame Santa Cruz autobusų stotyje, vadinamoje Intercambiador. Iš pradžių kiek pasimetame, nes stotis trijų aukštų, nežinome, kur mums reikia. Bet leidžiamės liftu žemyn, sekame ženklus ir išeiname prie tramvajaus linijos ir uosto. Kelią nuo čia iki viešbučio jau buvau išsistudijavusi namuose. Jis labai patogus, tik nėra trumpas, gerų penkiolika minučių pėsčiomis. O dar tas apgedęs lagaminas. Pakeliui už penkiolika eurų savo būsimoms kelionėms nusiperkame autobusų bilietą Bono card.

Viešbutį randame lengvai. Per hotels.com užsakytas Hotel Atlantico. Bet ko iš lankytojų komentarų ir reikėjo tikėtis – prie viešbučio prikabintas skelbimas nukreipia mus į gretimai esantį Hotel Oceano.

Viešbutyje Oceano pasitinka maloni administratorė. Gauname raktus, paliekame asmens dokumentus. Už kurio laiko ateisime susimokėti. Kambarys patinka, švarus, erdvus, daug veidrodžių, mažas balkonėlis. Vonios kambarys ne toks patogus, bet išgyvensime. Už 6 nakvynes šiame viešbutyje pačiame senojo miesto centre sumokame 290 eur. Kasryt gausime pusryčius. Kambarys į ramiai šurmuliuojančią pėsčiųjų gatvę. Mažas balkonėlis su dailia kėdute.



Pirmą kartą gyvenime atvykę į tikslą niekur neiname. Užvalgome, išsipakuojame ir griūname miegoti.


2015-04-12 Sekmadienis. Taganana – Afur.

Kitą rytą kupinos jėgų liftu kylame į septintą aukštą, kur gyvendamos čia pusryčiausime. Pasitinka vėsi atvira terasa, miestas dar snaudžia tamsoje. Mus sutinka maloni moteris. Gauname pusryčius, pirmą rytą be proto skanius: šiltas didelis sumuštinis su kumpiu ir sūriu, kiaušinis, jogurtas, džemas, konservuoti persikai. Žinoma, kavos ir sulčių. Beje, kiekvieną rytą pusryčius gaudavome lygiai tokius pačius.

Pavalgiusi pasinaudoju vienintelėje viešbučio vietoje veikusiu internetu. Padarau pora nuotraukų ir skubu į kelią. Vaizdai nuo pusryčių terasos.



Nieko nelaukę einame į vakar pažintą autobusų stotį. Sekmadienio rytą gatvės visiškai tuščios. Pakeliui pamatome ilga gatvele nusitiesusį sendaikčių turgelį. Kai kas smagiai įsitaisę po palmėmis.



Prieiname tramvajaus stotelę ir autobusų stotį Intercambiador.



Iki autobuso turime laiko, pasidairome į miestą ir Anaga kalnus.



Santa Cruz autobusų stotis moderni. Kiekvienas autobusas turi savo stotelę. Švieslentėse dega maršruto laikas ir autobuso krypties numeris. Išvykimo bei atvykimo informacija rodoma švieslentėje pirmame aukšte. Taip pat puikiai veikiantis Titsa internetinis puslapis, kuriame nesunkiai galima susidėlioti važiavimo maršrutus, persėdimus bei rasti stotelių vietas. Apie stoteles atskira tema: vieni maršrutai sakykim vienur stoja, kiti - jau nebe. Tad prieš važiuojant tikrai pravartu pastudijuoti paiešką.

Pagyrimo vertas ir bilietų įsigijimas. Bono card galima įsigyti daugelyje salos parduotuvių ir kioskelių. Stotyse gal būt ir bilietus galima nusipirkti, nebandėme tos galimybės. Autobuse galima mokėti grynaisiais, galima mano jau minėta Bono kortele, galima banko kortele, galima mobiliąja aplikacija.

Grįžkim į kelionę. Kiek po devynių 946 numerio autobusas pasuka į Anaga kalnus. Už bilietą su Bono kortele į vieną pusę tesumokame 0,75 eur. Autobusas smarkiai vingiuodamas į viršų po valandos pasiekia Taganana kaimą. Kalnai paskendę debesyse, bet nešalta.

Pirmiausiai apžiūrime patį kaimą. Taganana – pirmasis kaimas, įsikūręs Anaga kalnuose. Čia apsigyvenę naujakuriai iš Fuerteventūros ir Lanzarotės salų vystė cukranendrių verslą. Vėliau amerikiečiams salą aprūpinus pigiu cukrumi, kaimo gyventojai ėmėsi vynuogių auginimo ir vyndarystės verslo. Vyndarystės tradicijos yra išlikę iki šių dienų.
Pagrindinė Taganana kaimo aikštė.



Bažnyčia yra restauruojama, tad sukame prie mažytės koplytėlės Ermita de Santa Catalina, kuri šiuo metu tarnauja gyventojų poreikiams. Čia vyksta parodos, plenerai, kultūriniai renginiai.



Kaip ir kiekvienas kaimas, Taganana turi savo Drago.



Pasigrožime kaimo panorama iš aukštai.



Kaimo gatvelių raizgalynė. Trasa pažymėta, bet ją pametame. Tad jei ne turimas GPS, turbūt ilgai būtume ieškoję savosios.

Pakylame virš kaimo ir sukame į gana platų ir gerą žvyro/akmenų/cemento kelią. Platus ir vaizdingas geros būklės kelias aukštai stataus kalno šlaitu veda pro terasose suformuotus daržus ir vynuogynus, vietinių gyventojų žemas akmenines trobeles. Labai neįprastai aukštuose kalnuose atrodo vešlios palmės. Galime stebėti dirbančius žmones, galime dairytis į žemai ūžiantį vandenyną ir į jį lipančias uolas.







Priekyje – Cessario del Chorro kaimas.



Sudomina durys ir akmeninė siena uoloje.



Planuodama kelionės maršrutą, pykau ant nepalankaus autobusų grafiko, dėl kurio turime eiti atvirkštiniu keliu ir visą grožį – Taganana kaimą saugančius ragus – palikti už savęs.



Bet ne ką prastesni ir priekyje esantys kalnai.




 
Ties vienu posūkiu už nugaros esantys ragai dingsta, akis stebinusias palmes keičia ne mažiau stulbinantys augalai – didžiuliai kaktusai.



Priekyje sušmėžuoja Taborno kalno ragiukas.



Playa del Tamadite – pirmasis aplankytas paplūdimys šioje saloje.



Tačiau kol jį pasiekiame, pirmiausiai tenka pereiti upę.



Juodo smėlio Playa del Tamadite su dideliais apsamanojusiais akmenimis.



Paplūdimys ilgas, gana erdvus. Žmonių daug. Nors maudytis čia draudžiama, ne retas atsargiai išbando vandenyno galią. Valandžiukę pailsime. Kas pamiega, kas pamarširuoja vos išlaikydama basas kojas ant įkaitusio juodo smėlio. Paskui siauras takas upės kanjonu veda aukštyn į Afur kaimą.



Šią kelio atkarpą pasidžiaugiu, kad lipame nors ir sunkesniu, bet kartu ir lengvesniu taku. Mat takas pilnas biraus žvyro, lipant žemyn didelė tikimybė paslysti.



Ši kelio dalis – ne grožio, bet ištvermės žygis. Pasidžiaugiame aukštai ant kalnų pamatę Afur kaimą.



Afur.



Iš viso per dieną nužingsniuota virš dešimt kilometrų.

Iki autobuso laiko dar nemažai. Pirmiausiai iki soties atsigeriame, tada apžiūrime Afur kaimą.
Kaimo aikštė ir maža koplytėlė.



Afur kaimo Drago.



Kaimo vaizdas iš kažkurios viršutinės gatvės.



Iš Afur kaimo veda kelios pėsčiųjų trasos. Mes jau niekur neisime, lauksime autobuso. Atėję į stotelę, stebime aukštai kalnuose varpeliais tilindžiuojančią avyčių bandą. Autobusas atvyksta laiku. Veža tik iki San Cristobal de La Laguna miesto. Bilietas kainuoja 1,15 eur. Kelias vingiuoja, autobusas skriete skrieja, užsupa, noriu tik kuo greičiau išlipti. Netoli La Laguna pro autobuso langą spėju pamatyti kraštelį gražiųjų Las Mersedes miškų.

Pačia šalčiausia laikoma salos vieta San Cristobal de La Laguna jau pirmas sekundes patvirtina šį apibūdinimą. Iki paskutinės sagos sagstausi šiltą megztuką ir sutraukiu neperpučiamos striukės gumutes. Tačiau sutrumpintai La Laguna vadinamas miestas yra labai gražus. Ne veltui į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktas.

Nedidutė koplyčia prie žiedo, nuo kurio suksime į senamiestį.



Renkamės Calle Consistorio gatvę, bet labai greit gretimai užmatome ramią Calle Santo Domingo. Ir pačiu laiku, nes čia pasukę, išeiname į to paties pavadinimo aikštę ir bažnyčią. Nuotraukose neperteikiau tikrosios La Laguna dvasios. Bet čia atėjusi, iškart pamilau šį miestą.

Senasis Santo Domingo vienuolynas. 



Šalta, vėjas pučia, nesinori fotoaparato trauktis. Tad einame toliau ir grožimės. Patenkame į Plazza del Adelantado. Didžiuliais medžiais plačia laja apgaubta aikštė iš šonų apsupta istorinių pastatų. Neskubam į istoriją, pasimėgaujame mažute 16 a. San Miguel koplyčia. 



Dieviškoji Adelantado aikštė.



Ir didieji senoviniai pastatai aplink aikštę: 1546 m. pastatyta Rotušė, Casa de Anchienta namai, kur gimė Brazilijos miesto San Paulo įkūrėjas ir šventasis Jode de Anchienta. Mane labiausiai sužavėjo Palacio de Nava. 



Praeiname gatve su dar keliais gražiais statiniais.

Išeiname prie neogotikinio stiliaus San Cristobal de La Laguna katedros. 



Vidus.



Kažkur tradicinis ispaniškas kiemelis. 



Gražūs rūmai. 



Labai jaukios gatvelės. 



Yra vieta norintiems labai smarkiai paištvirkauti. Tiesiog pačioje Plazza de la Conception. 



Bet galima ir kultūringai praleisti laiką.



Plazza de la Conception pabaigoje užmatome tokio paties vardo bažnyčią, labai neįprastos konstrukcijos Bremeno muzikantus ir bažnyčios bokštą, kuris laikomas La Laguna miesto simboliu. 





Plazza de la Conception aikštėje sukame į kairę, į Herradores gatvę. Dar viena jaukumo pilna gatvė. 





Pavargstame vaikščioti, o jau ir vakarėja. Pamatę tramvajaus liniją, einame link jo. Randame šviečiant užrašą Intercambiador, lipame, Bono kortelė puikiai tinka, už bilietą automatas nusiskaičiuoja 1,05 eur. Riedame virš pusvalandžio. Kai pasiekiame Santa Cruz, jau visiškai sutemę. Lipame arčiausiai esančioje Teatro Guimera stotelėje. Pora minučių – mes jau viešbutyje.