Madeira. V dalis

2014-06-16 Pirmadienis. Porto Moniz.
Keisime gyvenamąją vietą. Suplanuotas išvykimo laikas 09:00. (Kitas autobusas darbo dienomis į Porto Moniz dar yra dešimtą valandą).
Raudono autobuso Rodoeste stotelė vos už poros minučių nuo mūsų studijos. Bet dar turime atiduoti raktus. Draugę palieku su lagaminais gatvėje. Pati užbėgu ir užnešu raktus. Viskas gerai, šeimininkė palinki gero kelio. (Atrodo, nerašiau, kad 9 naktys studijoje (be maitinimo) Funšalyje mums bendrai atsiėjo 270 eur).
Einame prie kioskelio. Perkame bilietus iki Porto Moniz. Į vieną pusę - po 6 eur. Atvažiuoja autobusas Nr. 139.
Gal valandą sukinėjamės, kol pasiekiame Ribeira Brava miestelį. Stojame. Vairuotojas praneša, kad stovėsime 10 minučių. Tiek turime miestelio apžiūrai. 

 

 Iš Ribeira Brava - link Serra de Aqua. Paskui autobusas vingiuos kaimais kaimukais. Kol galiausiai pasieks Sao Vicente miestelį salos šiaurėje. Visą kelią lydi fantastiški vaizdai. 

 Porto Monišą pasiekiame kelios minutės po 12-tos (turėjome būti lygiai). Autobusas sustoja prie lavos baseinų ir mūsų viešbučio "Salgueiro". Jis čia stovės iki 16 val., kuomet pro Ponta do Pargo ir Calheta pusę grįš į Funšalį. Dar vienas autobusas, į Funšalį pajudantis be penkiolikos penkios, jau važiuoja tuo keliu, kaip mes atvažiavome čia: pro Sao Vicentę.

Viešbutyje pasitinka mergina. Duoda raktus nuo kambario. Sumokėsime kai išvyksime (booking kaina 84 eur dviems naktims už dvivietį). Ok. Kambarys su vaizdu į vandenyną.
Išsidedame daiktus ir einame pietauti. Mieste tiek daug žmonių. Saulė plieskia, nėr kur dėtis.
Jausmas atvykus į Porto Moniz – tarsi į kitą salą atplaukus. Vandenynas čia audringas, garsiai šniokščiantis. Nuostabu.

 Šioje saloje dar neragavome espetadas – madeirietiško šašlyko. Žinau, kad jis vyniojamas į lauro lapus ir kepamas ant žarijų. Šioje kavinėje greičiausiai negausime nei lauro, nei žarijų. Šašlas čia toks šiaip sau, lietuviškas skanesnis.

Pavalgome ir einame pakrante link senojo Sao Joao Baptista forto, dabar - Akvariumo. Išnaršome visas kerteles. Turistus vilioja specialiai nutiestas takelis, vedantis tarp tamsių lavos uolų.

 Kažkur nusileidžiame žemyn, į olą.

Žvilgsnis į Ilheu Mole salą.

Bandome eiti senuoju šiauriniu salos keliu iki žymiųjų Ribeira da Janela kaimo uolų. Bet susibarę, grįžtame atgal.

Kylame į miestelį ir ilgai naršome senas gatveles. 

  Išeiname prie vandenyno. 

 Pasiekiame miestelį. Dar pažiūrim į natūralius lavos baseinus. Vandenynas vis labiau šėlsta. Dūžtančios bangos išmeta aukštus purslus. Ošimas tampa ūžimu. Kiaurai pučia žvarbus vėjas. Šiokią tokią užuovėją randame už uolų, praėję Sao Joao Batista fortą. Pavydžiai žiūrime į saulės apšviestą Sao Vicentę.

Ima temti. Vakare miestelis visiškai tuščias. Nuo žvarbaus vėjo visa drebu. Grįžtame į viešbutį. Traukiame storus šiltus drabužius. Čia pirmąkart išbandau neperpučiamą striukę.
Apsimuturiavę dar ilgai sėdime balkone.

 2014-06-17 Antradienis. Sao Vicente – Santa - Porto Moniz.

Planavome iš ryto porai valandų eiti į lavos baseinus pasideginti. Bet dangus apniukęs. Eisime pavaikščioti.
Internete Sunflower update radau, kad galima pakilti į virš Porto Moniz esančią apžvalgos aikštelę Vigia ir link Lamaceiros.
Taigi, kylame į aukštą statų kalną link Vigia. Iš pradžių lipame stačiu keliu. O paskui iki apžvalgos aikštelės veda siauras cementinis takas. Jausmas tarsi eitume levada. Tik kad nėra apsauginių turėklų.

 Paskui patenkame į šunkelį. Visas apaugęs vos įžiūrimas takelis. Čia būtinos ilgos kelnės. Susibraižiau visas blauzdas. Kažkiek tenka lipti laiptais. 

Iš Vigia apžvalgos aikštelės vaizdas neypatingas. Žiūri pro cementinio mini kambariuko skylutę. Čia verta eiti tik jei neturi ką veikia.

Tad iki pagrindinio kelio grįžtame tuo pačiu apleistu taku atgal. Ir sukame aukštyn link apžvalgos aikštelės, esančios po Pico do Caldeiro. Išeiname į labai statų vietinės reikšmės kelią. Laimei judėjimo nėra. Per visą mūsų klajonę iki šio ryto viršūnės tik vieną automobilį sutikome.
Vaizdas nuo šios aikštelės visai nieko.
Galima būtų traukti tolyn, iki Santa kaimo. O iš jo leistis žemyn į Porto Moniz. Bet Santa paliksim vakarui. O pačios leidžiamės tuo pat keliu, kaip ir atėjome. Mūsų laukia autobusas į Sao Vicente miestelį.

Nusileidusi savo viešbučio suvenyrų krautuvėlėje klausiu, kur rasti 12 valandos autobuso stotelę į Sao Vicentę. Pardavėja pasako, kad prie policijos. Paprašau, parodo žemėlapyje. Laiko visai nedaug, skubame.

Taigi, laukiame autobuso. Stotelėje nemažai žmonių. Dauguma - mokiniai. Rodoeste dryžuotas autobusas vėluoja. Bet kai esame ne vienos, neimame to į galvą.
Netrukus judame, už bilietus iki Sao Vicente sumokėję po 2,60 eur.

Daug kelio važiuojame tuneliais. Keista, bet po vienu tuneliu net autobusų stotelė yra. Čia išlipa močiutė. Kažkur matosi šoninis išvažiavimas iš tunelio. Privažiuojame Seixal kaimelį. Seixal irgi turi lavos baseinus, mažytį senamiestį. Žinau, kad yra paplūdimys, į kurį nuo labai stačių uolų krinta didelis krioklys. Važiuojant jo užmatyti nepavyko.
Ir vėl autobusas neria į ilgus tunelius.
Tose vietose, kur autobusas išnyra iš tunelių, matyti senasis šiaurinis salos kelias - Via Antiga.

Lipame Sao Vicente. Vietovė apie dabartinę Sao Vicentė labai senais laikais buvo tapusi prieglobsčiu vietos gyventojams, besislepiantiems nuo piratų.

1928 m. dalį kaimo palaidojo stipri nuošliauža.
1980 m. bendru vietos gyventojų sutarimu didžioji dalis kaimo namų buvo renovuota. Viena priežastis buvo siekis išsaugoti namus. Kita - padaryti šią vietą patrauklesne. Nes turistų, aplankančių Sao Vicentę tik didėjo.

Sukame į senamiestį. Prieiname Sao Vicente bažnyčią ir kapelius. Apsidairę, kylame gražia laiptuota gatve. Matau, kad viršuje yra kelias. Juo beveik niekas nevažinėja. Pasiūlau užlipti ten.
Miestelis nuo Estrada da Vigia kelio atrodo fantastiškai.

Nueiname į vandenyno pusę. Iš aukštumų dairomės į apylinkes ir nedidelę koplyčią prie vandenyno.

Grįžtame ir leidžiamės žemyn. Paeiname link vulkaninių urvų. Tada sukamės ir traukiame link koplyčios. 

Koplyčia ir neįprastos konstrukcijos tiltas - Sao Vicente simboliai.

 Sustojęs upės vanduo ir vandenynas.

 Vandenynas ties Sao Vicente kaip niekur kitur žydras. Tolumoje matyti pirštas, ant kurio įsikūręs Seixal. Čia labai karšta. Tad sukame atgal. 

Autobusų stotelėje, iš kurios važiuosime į Santa, daug keleivių. Vienas dryžuotas autobusas stovi. Ties autobuso išvykimo laiku atvažiuoja kitas autobusas. Vairuotojai kažką pašukavę, susikeičia vietomis. Susirenka visas šmutkes ir sėda į naują vietą. Ką žinoti, į kurį lipti?

Klausiu prie vieno, ar į Santa? Sim. Vairuotojas nekalba angliškai. Klausiu, ar iš Santa "possible - rodau pirštais einantį žmogų - para Porto Moniz"? Sim. Ir vairuotojas irgi pirštais pazigzaguoja. Taigi, perku bilietus. Vienas vėl kainuoja 2,60 eur.

Iš Sao Vicente iki Porto Moniz kelionė autobusu trunka kažkur 40 minučių. Šis autobusas Porto Moniše nesuka prie mūsų viešbučio. Važiuoja tiesiai į kalną ER101 keliu, viena iš stotelių netoli bažnyčios.
Paskui leidžiasi kažkur... Sustoja. Laukia. Šalimais suskamba skambutis. Po 5 minučių suguža pulkas mokinių. Pajudame. Iki Santa važiuojame apie 15 minučių. Kylame link tos viršūnės - Pico do Caldeiro, kur ėjome ryte. Paskui viršumi lygiu keliu rieda link Santa.

Mes išlipame prie bažnyčios, autobusas nuvažiuoja dar toliau.
Bažnyčia remontuojama, tad prie jos neiname.
Santa kaimas ne toks ir mažas iš pirmo žvilgsnio pasirodė. Plačios gatvės, gražūs namai. Po jį nemarširuojame. Ieškome kelio žemyn, į Porto Moniz.

Sunflower gidas rašo, kad leidimasis žemyn užima 1 val. 15 min. Trasa yra 3 km ilgio. Ši trasa įvardijama kaip vidutinio sudėtingumo. Bet mums ji pasirodė juokinga. Na, nebent kad stati. Kitų aspektų nematau.

Tiesia gatve einame per kaimą. Namai retėja. Galiausiai mus lydi tik laukai. Ir nė gyvos dvasios aplinkui.

Asfalto kelias pasikeičia į akmeninį. Neužilgo jau išvystame vandenyną. Pakelės pilnos žiedų. Pasirodo Porto Moniz panorama.  

Prieiname apžvalgos aikštelę. Pasėdime čia kiek, pasigrožime. Dar užkremtame, atgauname jėgas. Ir – vėl į kelią. Užmatome laiptelius, trumpinsime kelią. Kelias kurį laiką eina šešėlyje esančiu šlaitu. Tematome tik uolą. ir girdime šalimais bėgantį vandenį.

Dabar jau sukame į senovinį madeirietišką akmeninį kelią. Žygis labai vaizdingas. Visada lydi tai vandenynas, tai žali slėniai, tai Porto Moniz panorama. Tikrai vertas dėmesio pasivaikščiojimas.

 Vakarieniaujame savo viešbučio restorane. Einame pasigrožėti vakariniu miesteliu. Vakaras šiandien šiltas ir tylus. Žmonių Porto Moniz beveik nesutikome.

2014-06-18. Trečiadienis. Porto Moniz – Funchal

Rytas prasideda labai gražiu saulėtekiu. Puolu į balkoną fotografuoti. Lauke šilta. Iš apačioje esančio restorano kvepia bulkutės.

 Rengiamės ir einame pusryčių. Restorane paserviruotas tik vienas staliukas. Šiąnakt viešbutyje buvome vienintelės gyventojos.

Po pusryčių su visa manta leidžiamės į apačią. Susimokame už viešbutį. Paliekame recepcijoje bagažą pasaugoti.
Šiai dienai planuotas visiškas relaksas.
Iki devintos valandos, kol atsidarys lavos baseinai, vaikštome promenada. Paskui sumokėję po 1,50 eur einame pažiūrėti, kas ten per baseinai.

Viduje sočiai persirengimo kabinų, tualetų. Spintos daiktams (eurą mokėjome).

Prie baseinų iš ryto tik vienas kitas žmogus. Bet netrukus lankytojų prigužėja. O apie pietus jau nelabai yra vietos kur atsigulti. 

 Trečią užkandame, einame susirinkti iš viešbučio lagaminų. Ir traukiame prie stovinčio autobuso.

Ketvirtos valandos autobuso Nr. 80 vairuotojas – piktas. Pasakome, kad reikia įdėti bagažą į bagažinę, bagažinę atidaro. O jau bagažą atseit dėkitės pačios.
Sumokame po 6 eurus. Važiuosime šiandien kitu keliu, nei atvykome į čia. Pro Ponta do Pargo, Calheta. Buvo smalsu pamatyti pietinę salos dalį, kad jau aplankyti jos nepavyko.

Kylame į mūsų vakar lankytą Santa. Paskui važiuojame link Ponta do Pargo. Vietovės šioje vietoje išties kitokios. Vieta plokštesnė. Nėra aukštų smailų kalnų viršūnių. Daug žalumos. Ištisos šlaitais lipančios sodriai žalios ir plačios terasos. Ilgai važiuojame, kol pamatome žemai esančius pietinės Madeiros miestelius.
Galiausiai pasiekiame Calheta. Calheta garsėja kaip vienas iš nedaugelio Madeiros kurortų, turinčių šviesaus smėlio paplūdimį. Tiesa, dirbtinai supilamą.
Turime 10 minučių kurorto apžiūrai. Turistai su fotoaparatais rankose kaip skėriai pasipila iš autobuso, neturistai lieka jame.

 Paskui ilgai vingiuojame link Ribeira Brava, Funšalio. Nuo Ribeira Brava autobusas važiuoja per Via Rappida, todėl Funšalį pasiekiame gana greit. Iš viso kelionė iš Porto Moniz truko kiek virš 3 valandų.

Piktojo vairuotojo klausiame, ar stoja netoli turgaus. Taip, stoja. Išlipdamos pasakome, kad mūsų bagažas apačioje. Vairuotojas parodo, kad jei reikia, išsiimtumėme pačios.

Nuo autobuso stotelės iki pigaus hostelio, kurį buvome užsisakę tik vienai nakčiai, vos 5 minutės kelio. Hostelis yra senoviniame pastate, tad tenka aukštais laiptais temti lagaminus. Kambarys kuklus, bet mums reikalingas tik pernakvoti. Viešbučio savininkas kalba tik portugališkai. Šiaip labai smagus diedukas. Gaunu wi-fi slaptažodį. Rytdienai mums užsako taksi.

2014-06-19. Ketvirtadienis. Funšalis – Lisabona – Varšuva
Ryte nubundame, puolame ruoštis. Apačioje bare portugalai ošia dar nuo vakar.
Išeiname be poros minučių pusę septynių. Recepcionistas diedukas sako, kad jau taksi mūsų laukia. Padėkojam. Palinki gero skrydžio.

Išvažiuojame į oro uostą žinoma, kad per anksti. Ale gi negaliu nepasilikti laiko kokiam nors nenumatytam ekstra.
Madeira, apšviesta gatvės žibintų, dar miega. Taksistas pakalbina anglų kalba, kaip patiko, kur buvom, ką matėm. Nuveža labai greit. Sumokam 35 eur. Plėšikas.

Einame į oro uostą. Iš gudraus TAP ir SATA bendro savitarnos aparato išsiimu bilietus. Atspausdina iškart abiems segmentams. Tik popierius jau toks plonytis.

Kokį pusvalandį dar medituojame. Tada jau paskelbia stalelių numerius, priduodame lagaminus. Juos atsiimsime tik Varšuvoje.
Oro uoste – avalynės tikrinimo reidas. Visiems iš eilės liepia nusiauti, duoda maišelius ant kojų.

Laiko turime per akis. Apžiūrime oro uostą. Trečiame aukšte randame išėjimą į lauką.

 Įlaipinimas vyksta normaliai. Darbuotojas žmones grupelėmis veda prie lėktuvo. Vietos prie lango. Bet vis tik neteisingoje pusėje.

Skrydis prasidės. Supurškiamas visas rankinis bagažas, esantis skyriuose viršuje. Apsisaugojimui nuo Dengue fever plitimo, kaip vėliau sužinojau.

 Netrukus pusryčiai. Bet nepalyginsi su tais, kuriuos davė atskrendant čia. Sumuštinis tik už vieno danties.

Pusantros valandos skrydis labai greit praėjo. Leidžiamės Lisabonos oro uoste.

Lėktuvas leidžiasi laiku. Lisabonoje vėl turime ilgą laiką tarp skrydžiu: keturias su puse valandos.
Šįkart jau drąsiai einame iš oro uosto į metro stotelę. Prie bilietų pirkimo automatų minia žmonių. Bet dabar jau žinome, kad yra keli automatai truputį į šoną. Tiesiu taikymu prie jų - kur eilės beveik nėra.
Traukiame anąkart pirktas Viva Viagem korteles. Jas tik papildome dviem bilietais. Važiuosime į tą patį Oriente rajoną, kaip ir buvome anąkart. Pažinimo tikslų jau nebeturime, o ir laiko kažkur leistis yra mažoka. Einame pro prekybos centrą ir aikštę prie vandens.

 Dabar jau nueisime iki pat apžvalgos aikštelės prieš Vasco de Gama tiltą. Neskubėdamos ir lėto atsimėgaujame paskutiniais vandens reginiais. Tilto pabaigos kitame krante - nematyti. vaikštome gražiaja promenada.

Prekybos centre nusiperkame mėsainių. Bet jie visai kitokie nei pas mus, apskrudinti kitaip, daug skanesni.

Važiuojame atgal į oro uostą. Skrydžio vartai bus paskelbti tik prieš valandą iki jo (nors ant bilieto jie yra, bet norime pasitikrinti). Vienoje lentos pusėje – skrydžių laikai, kitoje – rodomos futbolo rungtynės.
Lėktuvas vėluos 15 minučių. Mums tai ne į naudą.

Galiausiai prasideda laipinimas.
Vietos prie lango. Lėktuvo sėdynės labai minkštos.

Nekantraudamos sulaukiame pietų. Šįkart pietums – kepsnys su bulvių koše. Toks šiaip sau. Bet užtat labai skanių ir įdomių salotų gavome. Su razinomis, daigintomis sėklomis, alyvuogėmis, mėsyte dar kažkuo ir keistu padažu. Desertui prie kavytės - kažkas iš putėsių.
Aišku, apvainikuoti įvykusiai kelionei imame balto vyno.

Lėktuvas nuo Lisabonos iki Varšuvos skrenda 4 valandas. Papietavusi žiūriu vėl tas pačias Mr Bean serijas, ką rodė Funšalio segmente.
Skubame išlipti iš lėktuvo. Daužosi širdis, bus lagaminai ar ne. Nuo to priklauso, kada grįšime namo ir kur teks leisti naktį. Laimei, jie pasirodo.
Griebiame ir lekiame į traukinių stotį. Ją labai greit randame. Tačiau iki stoties reikėjo paėjėti. 5 minutes tai tikrai.
Taip greit susisukome. Traukinys atvažiuoja keliomis minutėmis ankščiau nei turėtų. Iki Simple autobuso, grįžtančio iš Berlyno, beveik valanda dar.
Gal be 20 minučių išeiname prie autobuso. Jis ką tik atvažiavęs.

2014-06-20. Penktadienis. Lietuva.
Lietuvoje autobusas trumpam sustoja Kaune. Vilnių pasiekiame laiku. O paskui iškart šokome į kitą autobusą, nuvežusį į mūsų miestelį.
Viskas vyko sklandžiai. Kelionė buvo puiki. 

Madeira. IV dalis

2014-06-14 Šeštadienis. Queimadas-levada do Caldeirao Verde-Santana.
Šią dieną skirsime dar vienam objektui, kuris Madeiros salai suteikia išskirtinumą. Eisime levada.

Levados - vandens kanalų sistema, išraižiusi visą Madeiros salą ir aprūpinanti salos gyventojus vandeniu. Tiesiog cementinis griovelis, kuriuo teka vanduo. Levadų sistema Madeiroje sudaro apie 2500 km ilgį. Dalis šių kanalų yra paversti turistinėmis trasomis. 

 Savo pažinčiai pasirinkome gražiausia laikomą levandą - Caldeirao Verde. Yra sakoma, kad kas nėjo levanda Caldeirao Verde, vadinasi, nebuvo Madeiroje.

Vėl važiuosime iki Santana. Tik šįryt išsiruošiame pusvalandžiu ankščiau – į 07:30 autobusą.
Autobuso numeris 103. Kaina ta pati, kaip vakar: 4,70 eur.

Noriu atkreipti dėmesį, kad autobusų grafikai darbo dienomis ir poilsio skiriasi. Vieni grafikai yra pirmadieniui – penktadieniui. Kiti – tik šeštadieniui. Ir dar kiti – tik sekmadieniui ir švenčių dienoms.
Vykstant į Madeirą kelionėms autobusu, labai pravartu pasidomėti, kaip portugališkai vadinasi savaitės dienos. Savaitė prasideda kaip ir Britanijoje – nuo sekmadienio.
Pati dar tik ruošdamasi kelionei, išvydusi, kad autobusas važiuoja pagal skambesį šeštą dieną – sexta feira. Pasirodo, ta sexta feira – tik penktadienis.

Beviltiškai bandžiau rasti kažkokią transporto priemonę, pigiai vežančią iki Queimadas, nuo kur ir prasideda gražiausioji Madeiros levada. Britai internete visa gerkle laido, kad iki Queimadas atvažiavo už 2 eurus. O taksistas prašo 10 eur.
Sėdame į taksi. Ir labai greit užriedame iki Queimadas. Queimadas – mažas taškas su dviem senoviniais namais. Čia pasijuntu kaip atokiame pasaulyje. Ypač ryte, kai beveik nėra žmonių.

Negaištame, patraukiame pirmyn į levadą. Mūsų laukia 6,5 km į priekį. Ir tiek pat atgal.
Gaivus rytas miške. Labai greit cemento lovelyje sutinkame upeliuką, pagal kurį ir eisime.
Kol kas jokio ypatingo stebuklo. Esame atvykę iš mažo gražios gamtos rytų Aukštaitijos miestelio. Kalbamės, kad levanda turbūt nustebintų tik miesto žmogų, gyvenantį triukšme, aukštoje civilizacijoje, minioje. Mūsų kelio pradžia įspūdžių ir emocijų prasme nieko nesiskiria nuo pasivaikščiojimų po savo krašto miškus. Nebent tik koks labai senas, nematytas ar stebėtinai didelio ūgio augalas čia sudomina. Tąkart abi vienbalsiai pasidžiaugiame, kad nėjome jokia kita levanda.
Virš galvų visą kelią lydi paparčiai ir seni apsamanoję medžiai. Kai kur levanda pražįsta žiedais. Visur čiurlena tai didesni, tai mažesni kriokliukai. Kai kur greit prabėgame nuo jų. Kai kur vėsiname saulės kaitinamus kūnus.  

Šiandien pagal oro prognozes Madeiroje yra labai karšta diena su labai dideliu saulės aktyvumu. Tad džiaugiuosi, kad esame čia, pavėsiais ir upeliais gaivinančiame kelyje.
Levada kai kur plati. Kai kur cementinis takelis tik kojai pastatyti.
Bet labai saugi. Visur turėklai. Žinoma, pavojingesnėse vietose viršutiniai trosai daug kur nutraukyti. Bijojau, kad draugei vėl bus negerai dėl aukščio. Nes vietomis einama prie bedugnės. Bet jai visai nebaisu šiandien.
Kai kur properšose pasirodo vaizdas į kanjoną. O nuo aukštai esančių stačių kalnų teškantys upeliukai vis pildo ir pildo apačioje greitai tekančią tylią levadą. 

Pagaliau – pirmas tunelis. Tunelių Caldeirao Verde levandos trasoje yra 4. Du – labai ilgi ir tamsūs. Tad žibintai būtini. Nes tuneliuose ne tik kad tamsu, bet ir šlapia. Yra labai gilių balų, dėl kurių tenka ropštis ant cementinės užtvaros vandeniui.
Praėję pirmąjį tunelį, džiaugiamės lyg maži vaikai. Pagaliau atsirado kažkas įdomaus šiame kelyje. O netrukus – kelias kryžiuojasi. Vienas veda į Ilha. Bet mes ir toliau laikysimės savo tikslo.
Neužilgo – ir antrasis tunelis. Šis jau ilgas ir tamsus.  

Ir trečiasis. Ilgiausias, bet gražiausias.

Dabar veda tik kokių 40 cm cementinis levandos takas. Žmonių daugėja. Prasilenkti ar pabūti nėr kur.

 Pagaliau savo grožį parodo kanjonas.
Ir - aikštelė prie išdžiuvusios upės. Girdėti vandens šniokštimas. Labai nelygus kelias į viršų akmenimis. Kiek įmanoma į viršų užverčiame galvas ir pagaliau aukšto kalno viršuje pamatome tai, ko čia atėjome. Caldeirao Verde krioklys iš beveik 100 metrų aukščio krintantis į ežerą. 

Prie krioklio žmonių minios. Lipame į tolimiausią kertę ir išbūname gerą valandą. Tada sukame atgal.
Vėl tie patys tuneliai. Susitinkame daug pirmyn einančių žmonių. Nemažai kas eina be žibintų. Neįsivaizduoju, kaip tai reiktų padaryti. Kažkam pašviečiame kelią.  

Viename iš tunelių sutinkame lietuvių šeimą – pirmus ir vienintelius lietuvius visos kelionės po Madeirą metu.

Kelias namo atrodo tarsi trumpesnis. Tie patys 6,5 km kažkur ištirpsta.
Reziumuojant ėjimą levada Caldeirao Verde, galiu tik pasakyti, kad ji – fantastiška. Labai įdomi, labai smagi. Ir graži vis tik. 

 Pasitinka Queimadas sodybos vaizdai. Čia pailsime kiek Ir vėl į kelią. Dabar jau iki Santanos eisime pėstute. Mūsų kelias žemyn veda važiuojamąja dalimi. Automobilių vienas kitas. Einame eukaliptų mišku. O jau kvepėjimas. 

Kai kur kelias toks status, kad bėgame žemyn. Kelkraščiuose žydi didžiuliai vešlūs hortenzijų krūmai. Jau ir Santanos pirmieji namai.

Iki autobuso dar daugiau nei valanda. Pasižvalgome po Santaną.

Turiu pažymėti, kad autobusas Santanoje keleivius išlaipina ir įlaipina ne toje pačioje vietoje. Išlaipina prie tualetų. O norint grįžti į Funšalį, reikia eiti į priešingą aikštės pusę, prie Santa Anna Galeria. Išlaipinimo stotelėje yra informacija apie tai.  

Kelias link Funšalio.

Grįžę į Funšalį, einame vakarieniauti. Pagaliau - į "savo" kavinę. Po studijos langais esančią Cantinho dos Amigos. Čia buvo pats skaniausias maistas per visą kelionę. Gailiuosi, kad tik vieną vakarą teišsiruošėme čia.
Mano patiekalas Espada žuvis su marachujos padažu. Be proto skanu. Kolegės - kalmarų šašlykas.
Jei kas gyvensite netoli Funšalio katedros SE ir Rua das Murcas, labai rekomenduoju šį restoraną. Sumokame kaip ir visur iki šiol: įskaitant tipsus, 26 eur už abi. (dar ėmėme jų duonelės ir alaus). 

Šiandien birželio šeštadienio vakaras. Kiekvieną birželio šeštadienį pusė vienuoliktos vyksta tarptautinis Atlanto šviesos ir pirotechnikos festivalis. Padavėjo paklausiu patarimo, kur geriausia žiūrėti fejerverkus. Pataria kiek ankščiau nueiti į Mariną. Einame.
Šio festivalio šviesų žiūrėti galima plaukti laiveliais į vandenyną. Kaina 30 eur, mačiau. Taip pat yra pardavinėjamos prieplaukos priekyje esančios sėdimos vietos. Nežinau kainų. Mums tiko ir pastovėti - nemokamai.
Pusvalandis bežiūrint fejerverkų ir klausantis muzikos labai greit pralėkė.  

2014-06-15 Sekmadienis. Pico do Areiro – Pico Ruivo – Achada do Teixeira.
Labai norėjau pasivaikščioti Madeiros kalnais. Viliojo ne tik jų neįprastos formos ar smailos viršūnės. Bet ir mikroklimatai, kai viename salos gale gali snigti, kitame – šviesti saulutė. Tiesa, mūsų pasirinktą keliavimo laiką – birželį – tie mikroklimatai turbūt būna mažiau juntami. Bet visada tikėjau, kad žygiuojant iš Pico Arieiro iki Pico Ruivo gali tiek visko nutikti. Ir iš šio žygio galėsiu pasisemti emocijų visiems ateinantiems metams.
Keliaujantiems po salą visuomeniniu transportu pabūti Pico Arieiro - Pico Ruivo praktiškai neįmanoma. Yra dvi galimybės: nuvykti ir parvykti su taksi arba važiuoti su agentūra.
Vieną vakarą bevaikščiodamos senamiestyje netoli mūsų namų užmatome užrašą rusų kalba apie organizuojamas ekskursijas. Kainos pasirodė kaip ir pas anglus. Užeiname, pasidomime. Sutarta, važiuosime su Qualispresenca. Sumokame po 35 eur.

Beveik minutė į minutę atvažiuoja mikriukas. Pasitinka gidas. Pasirodo, būsime tik dvi ekskursantės šią dieną. Likome labai maloniai nustebę ir sužavėtos. Taigi, turime kaip ir asmeninį gidą, kuris daug ką įdomaus papasakoja pakeliui.
Laikas važiuojant greit praeina. Pasitinka mus smailos kalnų viršūnės ir Pico Arieiro savotiškas simbolis – baltas rutulys, kuris tarnauja kaip radaras. Viršukalnės aukštis – 1818 metrai.

Pasiruošę žygiui čia pat gauname po madeirietišką lazdą. Bet iš pradžių ne lazda man tarnauja, bet aš ją nešu tarsi pirmokas už save didesnę gladiolę. Vėliau lazda tampa išties labai patogia.
Pirmiausia judėsime prie apžvalgos aikštelės, esančios šalia Pico Arieiro. Lydi kalnų viršūnės. Ir mėlynas mėlynas dangus.
Nuo apžvalgos aikštelės: gera dieną pradėti virš debesų.

 Kylam į kelią. Jau nueita tiek.

Takas eina aukštai stačiame šlaite. Veda į tunelį. Vėl reikalingi žibintai.

Laukia baisiai status ir suktas žvyro takas žemyn. Šioje vietoje džiaugiamės, kad keliaujame su vyruku, kuris ne tik kad gidas puikus, bet ir galantiškas. Abiems rankos paduotos, prilaikytos, apsaugotos. Ši kelio dalis ne tiek vaizdinga, bet duodanti daugiau veiksmo.

 Prieiname naują kelio atkarpą. Nukritus uolai ir apdaužius karnizą, dėl ko trasa buvo uždaryta, tvarkytojai padarė naują praėjimą. Tiesa, trasa pailgėjo pusantro kilometro. Ir atsirado daugiau stataus leidimosi/kopimo.
Šaltuoju metų laiku liūtys kasmet saloje padaro didesnės ar mažesnės žalos. Sala dėl lietaus ir purvo nuošliaužų smarkiausiai nukentėjo 2010-aisiais. Skaičiuojama, kad nuo 19 amžiaus pradžios saloje yra buvę per 30 purvo nuošliaužų, padariusių madeiriečiams nuostolių.

Taigi, prasideda laiptai. Poroje vietų naujai įmontuotos kopėčios.
Kai sunkiausias etapas praeinamas, stojame trumpam poilsiui. Dabar jau kelias ves saulės atokaitoje. Tepamės kremais nuo saulės. Nors ir pailsę, bet nebenorim ilgai sėdėti. Tempas pagautas. Greit šokstame į trasą.
Toje vietoje, kuri ryte pasitiko su žemai plaukiančių debesų jūra, dabar vos lopinėlis plūduriuoja. 

 Dabar kalnai mus pasitinka su gėlėmis. Didžiuliai pilki mirę medžiai, gėlės, mėlynas dangus, tamsūs kalnų šešėliai akių nepaleidžia.

 Prieiname Ruivo poilsio namelį. Nuo namelio - tiesiu taikymo iki viršūnės. Link pačios viršūnės lydi raudono grunto takai ir slėniai. Ir, žinoma, gėlės.

Atsižymime prie aukščiausio Madeiros salos taško - Pico Ruivo (1862 m.). Ir leidžiamės link apžvalgos aikštelės.

 Čia pietaujame. Vadovas mus vaišina madeirietiškomis gėrybėmis. Mes mainais pasiūlome naminių lašinukų, draugės mamos augintų ir gamintų.
Apylinkės ir žemai likęs Ruivo poilsio namelis.

 Paskutinės akimirkos aukščiausiame Madeiros taške.

Netrukus takelis jau išveda namo... Sukame į geltonų žiedų karalystę.

 Sudie, kalnai. Sparčiu žingsniu traukiame į Achada de Teixeira, kur jau laukia mikroautobusas.
Nueita 10 km. Žygiuota 5 valandas.

Diena buvo fantastiškai graži. Tik tempas mums neįprastas. Tarsi beprotiškai skanus pyragas vienu kąsniu prarytas. O norėtųsi pasimėgauti... Jei galėčiau kartoti, dabar važiuočiau su taksi. Ne todėl kad agentūra likome nepatenkintos. Mūsų vadovas - super. Tiesiog jau esame įpratę pačios sau ritmą diktuoti. 

Funšalyje dar pasivaikštome promenada.

Madeira. III dalis

2014-06-12 Ketvirtadienis. Ponta de Sao Lourenco.
Vėl žaliasis autobusas SAM. Funchal – Machico (Abra bay) Nr. 113. 08:30. Bilieto kaina: 3,35 eur į vieną pusę.
Debesuota iš ryto. Išlipus autobusų stotelėje prie Ponta de Sao Lourenco, iškart pasitinka stingdantis vėjas. Turiu tik flysą. Pučia kiaurai. Prie starto vietos jokių tualetų, nieko. Nelaukiame ir mauname į trasą.
Jau pačioje pradžioje Sao Lourenco iškyšulys stebina neįprastomis spalvomis. 

Pirma panorama su raudonplėme uola. Vėjo sūkuriai net neša. Vos nulaikau fotoaparatą. Geriau jau eiti tolyn.
Pirmoji panorama nutolsta. Bet ir vėjas kiek aprimsta. Užuovėja šiokia tokia.

Takas, vedantis per Sao Lourenco iškyšulį yra labai geros būklės, tvarkingas, saugus. Gal tik vietomis, kur yra pabyrėjusio žvyro, reiktų kiek pasisaugoti. 

 Kurį laiką einame ramiai. Užuovėja, net šilta darosi. Tolumoje pamatome trobelę tarp palmių. Sukame link jos kairiuoju keliu.
Raudonas gruntas ir lyg miražas maža trobelė tarp palmių.

Trobelė artėja. Bet nieks joje neveikia. Nei tualetų, nei vandens.
Lipame į aukščiausią iškyšulio tašką. Kopimas status. Atrodo nesunkus, bet užtrunkame.  

Trobelė ir palmės lieka mažais taškiukais.

Kaip atrodo takas. Sunkiausiose vietose turėklų trosai nutraukyti.

Viršuje kiek pabūname. Bet vis ateina nauji žmonės, leidžiamės žemyn.

Prie trobelės labai daug žmonių. Randame ramų kampą, pavalgome. Atgal iš Ponta de Sao Lourenco iškyšulio grįžtame taku, vedančiu palei vandenyną. Paskui takas įsilieja į buvusį, kuriuo čia ir atėjome. Atrodo, viskas lyg ir matyta. Bet tai spalvos pasikeitę nuo apšvietimo, tai žvilgsnis į kitą pusę krinta. Atrodo, tarsi naujai viskas.

Grįžtame prie pačios pirmos šio iškyšulio panoramos. Vėjas jau nebetoks kaip ryte, bet vis vien pučia.
Laiko dar turime. Leidžiamės į vieną iš Baia da Abra paplūdimių. Iki soties atsibuvę, kylame į viršų ir sukame link autobuso sustojimo vietos. Laiko iki autobuso dar vos ne valanda. Einame pasižvalgyti į netoliese esančią pakrantę.
SAM autobusas atvyksta laiku. Pajudame tuo pat keliu, kaip atvykome ryte.
Funšalyje šiandien mus pasitinka žymusis Mercado dos Lavradores turgus. Su krūvomis daržovių, visomis vaivorykštės spalvomis šviečiančių mums nematytų ir tik Madeiroje auginamų vaisių. Madeiriečiai kryžmina viską, ką tik įmanoma. Kai ką nusiperkame, išragaujame. Kai kas patinka, kai kas - ne. Perkame anoną (labai skanus). 

Antrame turgaus aukšte duoda paragauti kelių rūšių iš marachujos išvestų vaisių. Ragaujant visi jie beprotiškai skanūs. Nusiperkame gal trijų rūšių. Šiaip tie hibridai yra nepigūs. Šiame turguje siekia po 14-17 eur už kg. Taigi, vienetui išeina ir virš 3 eur.
Užsukame nusipirkti cukranendrių sulčių. Akyse išspaudžia. Labai skanu. Kitą kartą norėjome dar paragauti, bet šito „kioskelio“ nebebuvo.
Deja, neteko išvysti ir įdomiojo žuvų paviljono. Jis dar ankščiau baigdavo savo darbą.

2014-06-13 Penktadienis. Santana - Sao Jorge
Šiandien važiuosime geltonaisiais/pilkaisiais Horariosdofunchal autobusais. Einame į pilkųjų stotį prie funikulieriaus. Autobusas 08:10. Pamačiusi einantį vairuotoją, iškart klausiu, kuris bus autobusas.
Sėdame į 56 numerio autobusą. Išvykstame laiku. Už bilietus sumokame po 4,70 eur. Važiuosime iki Santana.
Lipame Santanos centre. Kadangi stotelė prie tualetų, suvaikštome į juos. Dar einame pažiūrėti bažnyčios. Tada ieškome žymiųjų Santana namukų. 

Nuo Santana namukų ir turgaus leidžiamės tiesiai link VE1 kelio ir Continente prekybos centro. Trumpai paeiname šaligatviu, vedančiu palei VE1 kelią. Tas ėjimas miestu ir šalia važiuojančių automobilių man ima rodytis beviltišku laiko gaišimu. Žinoma, galėjome važiuoti kito numerio autobusu, vežančiu toliau nei Santana. Prašytis išleisti stotelėje prie senojo viešbučio. Bet yra kaip yra. Einame apie pora kilometrų. Dešinėje pamatome tamsią akmeninę tvorą, vedančią aukštyn. Iš atminties sugrįžo prisiminimai, žinau, kad čia – mūsų kelias.
Jis veda per tylią ramią gyvenvietę. Kaimu einame netrumpai. Pagaliau – sankryža. Sukame į dešinę. Link Quinta do Furao.
Randame restoraną, nuo kurio turi prasidėti takelis į vandenyno pakraštį. Netyčia dar kažkam patrypiam kiemą.
Taigi, pirma panorama. 

 Aplinka žavi. Ir mediniai turėklai, kurie man taip autentiškai atrodo. Pakeliui praeiname pačią Quintą didelį naujovišką pastatą. Atsisukę į nueitą kelią, tarp uolų pamatome pasislėpusį krioklį.
Netrukus gražioji medinė tvora baigiasi. Lieka tik siauras laukinis takas šalia krašto. Priekyje – plikos į vandenyną puolančios uolos, mėlynas vanduo, žalios kalnų kepurės ir geltoni slėniai. 

 Takelis staiga baigiasi. Prasideda gyvenvietė, sukame į ją. Kiek paėję, užmatome seną akmeninį taką, vedantį link Calhau Sao Jorge. Rudas kelias vingiuodamas veda pro paprastus ir neišpuoselėtus vietos gyventojų namus, bet prižiūrėtus jų daržus. 

Kairėje atsiveria vaizdas į apačioje čiurlenančią Sao Jorge upę. Paleistas levanda vanduo išbėga iš savo kelio ir užlieja visą senąjį kelią. Kai kur tenka bristi.
Pagaliau pasirodo šio kelio pirmosios panoramos į vandenyną.
Taip atrodo dauguma senųjų akmeninių Madeiros kelių.  

Pagaliau Calhau da Sao Jorge priartėja. Per visą ėjimą sutikome vos pora žmonių.

Tiltu pereiname per Ribeira Sao Jorge upę ir pasileidžiame link vandenyno. Ilgai sėdime. Išsitraukiame pietų rišulėlį, užkandame. Bangos šėlsta, atrodo, tik labiau įsismarkėja, priekyje mūsų kasa vis didesnę duobę. O atsitraukęs vanduo palieka išjudintų akmenų bruzdesį.
Paskui sukame į vartus, kažką atvedančius prie vandenyno. Mus jie veda į naują šios dienos žygio etapą. Jei iki šiol ėjome žemyn, dabar teks kilti.  

 Pasitinka siauras žvyro takelis ant aukšto ir stačiai į vandenį žiūrinčio skardžio. Kelyje - tiltas. Atrodo neseniai sukaltas. Ir kriokliukai, iš aukštai krintantys beveik ant tako. Kiek paėjus - žvilgsnis atgal. 

Bendrakeleivę suima stiprus aukščio baimės priepolis. ji tik skuba kuo greičiau išeiti iš jai nemalonios būsenos. Aš – iš paskos, nes neramina jos baimė. Tad iki iškyšulio, galima sakyti, subėgiojame. O tada tokiu pat tempu sukame į artimiausią serpantiną aukštyn.
Kalnas, į kurį turėsime įsiropšti, yra aukštas ir be galo status. Saulės atokaitoje. Jokio šešėlio. Bendražygė niekaip neatsikrato panikos, vis dar lekia ir lekia.
Kad ir skubėdamos, lipame labai ilgai. Sao Jorge pasiekiu visai be jėgų ir gyvenimo džiaugsmo. Saulė, skubėjimas ir stresas atėmė viską.
Dar nemažas atstumas iki miestelio važiuojamąja dalimi lipant į viršų. Laimei, kaimas apniukęs, tai bent atgaivina.
Iki autobuso dar dvi valandos. Yra kas veikia šiame kaime, bet nieko daugiau nebenorime. Jokių panoramų. Tuo labiau - lipimo.
Einame ieškoti kavinės pavalgyti.  

Pavalgyti tinkamos vietos niekaip nerandam. Bet vienoje užeigoje smagus diedukas, kalbantis tik portugališkai, pasiūlo paragauti ponchų. Išragaujame kelias, pasirenkame mėlynąją, marachujų. Dar imame didelį sumuštinį.
Kažkiek atsigauname. Turime laiko, paslampinėjame po kaimą.
103 numerio autobusas atvažiuoja laiku. Važiuojant namo, autobusas užsupa. Kažkoks silpnumas lydi visą likusį vakarą.