Kai orų prognozuotojai artėjančiam savaitgaliui pažada vasarišką orą, užsinoriu žūtbūt kažkur išvykti, nes leisti namuose šiltą ir spalvingą laiką būtų buvusi nuodėmė. Ieškau netoli Molėtų esančio visuomeniniu transportu patogiai pasiekiamo nedidelio miestelio ar gamtos kampelio, bet po nevaisingų paieškų pirštu bedu į kaimyninį rajoną - Ukmergę.
14 amžiuje pirmą kartą paminėta Ukmergė yra vienas seniausių Lietuvos miestų.
Prieš I pasaulinį karą Ukmergė didumu prilygo Marijampolei, o Nepriklausomybės pradžioje buvo ketvirtas pagal dydį miestas Lietuvoje - po Kauno, Šiaulių ir Panevėžio.
Per visą istoriją miestas yra turėjęs ne vieną pavadinimą. Senasis miesto vardas buvo Vilkmergė. Carinės Rusijos valdymo metu miestas buvo vadinamas Vilkomirsku, o prieš šimtmetį gavo Ukmergės pavadinimą.
Ukmergę ne kartą mačiau pro autobuso ar automobilio langą, tačiau pavaikščioti po šį miestą dar neteko.
Kelionei pasiruošti teturiu vieną parą, todėl pasižymiu Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centro (TIC) http://www.ukmergeinfo.lt/ pateiktą informaciją bei perkaitau keliautojų Kūtvėlos bei Jolės blogų pasakojimus.
Šeštadienio rytą kulniuoju į savo miestelio autobusų stotelę, esančią priešais ligoninę ir, greitai sulaukusi Ignalinos autobusų parko autobuso, riedu siauru rudens spalvų nudažytu keliu.
Kelionė iki Ukmergės trunka valandą, lipu Ukmergės autobusų stotyje.
Miesto pakraštyje esanti Ukmergės autobusų stotis yra moderni, prie platformų pritaisytos švieslentės, kurios rodo būsimų autobusų išvykimo laikus. Stoties viduje esanti švieslentė rodo pusės dienos autobusų grafiką. Popierinių tvarkaraščių iškabintų nėra. Jei kas neaišku, galima paklausti kasoje dirbančios darbuotojos.
Stotyje yra kavos aparatas. Taip pat galima pasinaudoti nauju ir švariu nemokamu tualetu.
Šalia stoties yra didelis prekybos centras Lidl.
Šįkart išsiruošiau į seniai būtą solo kelionę, taigi, po Ukmergę keliausiu viena ir galėsiu kelionės maršrutą bei laiką dėliotis taip, kaip širdis geis. O ji geidžia mėgautis ryto ramybės apgaubta gamta, tad nuo autobusų stoties suku ne į pagrindinę miesto arteriją – Vytauto gatvę, bet priešinga kryptimi vedančia Kareivinių gatve.
Ankstyvą rytą Kareivinių gatve pravažiuoja vos vienas kitas automobilis. Eidama noriu ne tik tyla pasimėgauti, bet ir pasidairyti į buvusias kareivines. Tačiau kareivines slepia aukštos sienos, pastatuose dabar ko gero įsikūrę įvairios įmonės, tad nieko įdomaus nematau, tik neišpuoselėtą miesto užkampį.
Iš bepradedančio imti nuobodulio pažadina atsitiktinai pamatytos nedidelės stačiatikių kapinaitės. Suku link jų.
Kitas mano tikslas bus Ukmergės Viešpaties prisikėlimo cerkvė ir ją supančios stačiatikių kapinės. Dabartinį ir būsimą lankomą objektą skiria parkas. Einu link cerkvės spėliodama, ar tos abi kapinės kažkaip susiję ar atskiros.
Iki cerkvės į kalną trepsiu Senkapių gatve. Pasitinka raudonų plytų vartai, už kurių jau dairausi į nedidelę medinę Viešpaties prisikėlimo cerkvę.
Cerkvė uždaryta, todėl pasidairau tik aplinkui.
Auksinių lapų nuklotu patalu pasivaikštau palei 18 amžiuje įkurtų stačiatikių kapinių kapelius ir tuo pačiu keliu pasileidžiu atgalios. Grįžusi į Kareivinių gatvę netrukus jau suku link per Šventosios upę nutiesto pėsčiųjų tilto. 1982 metais pastatytas tiltas nėra platus, o ryto metą juo eina vienas kitas žmogus.
Panašu, kad nuo pastatymo tiltas nebuvo atnaujintas, tačiau nuo jo pasižvalgyti į apylinkes yra smagu.
Perėjusi tiltą, suku link Ukmergės miesto stadiono. Paupiu veda netvarkingas ir žolėmis bei krūmais apžėlęs žmonių išmintas takelis. Esu visiškai viena. Tik vandenyje maudosi paukščiai. Ši vieta spalvingą rudenį yra labai vaizdinga.
Praeinu stadiono patvoriu, tačiau tolėliau panoramos nebėra, yra tik tas pats žmonių pramintas takelis. Ir jei ne auksiniai medžių lapai, ši tako dalis būtų labai niūri. O galėtų būti kitokia.
Grįžtu iki pėsčiųjų tilto ir paupiu einu tolyn į priešingą pusę, nes sumastau į Ukmergės senąją dalį sugrįžti Šventosios upę perėjusi nebe pėsčiųjų, o dideliu betono tiltu.
Nors į kitą pusę nuo stadiono einančioje pakrantėje žolė nupjauta, tačiau toliau gero takelio nematyti, tik vos matomas žmonių pramintas.
Kiek pasvarsčiusi nutariu pėsčiųjų tiltu grįžti į „savo“ pusę ir Paupio gatve traukti link piliakalnio.
Gatvė remontuojama, bet eiti gana patogu. Priėjusi sankryžą, suabejoju, kur toliau. Tačiau pamačiusi šiuolaikiškai įrengtą ir pritaikytą važinėti ratukais pėsčiųjų takelį – Šventosios upės krantinės promenadą, suku juo.
Promenada tyli, žmonių kol kas nėra. Jos pakraščiuose yra suolų poilsiui bei apžvalgos aikštelių. Vienoje jų sustoju pailsėti.
Trumpai pailsėjusi promenada traukiu link aukšto ir judraus betoninio tilto per Šventosios upę, kuriuo pirmai ketinau grįžti iš anos upės pusės. Prieš akis - būsimi lankomi objektai: piliakalnis ir sentikių cerkvė.
Taip pat pasigrožiu į Šventąją įtekančio Ukmergėlės upelio vingiais.
Dar kiek paeinu Šventosios pakrante už tilto ir grįžtu atgal.
Dabar jau metas istorinei – kultūrinei Ukmergės daliai.
Nuo paupio promenados suku link piliakalnio. Pakeliui pasidairau į iš tolo matytą 1873 metais pastatytą Švč. Panelės Užtarėjos arba šv. Pakrovo sentikių cerkvę.
Esu girdėjusi, kad sentikių cerkvės tarnautojai griežtai laikosi kanonų ir į cerkvę moterims neleidžiama užeiti dėvint kelnes, o galvos neapsigaubus skara, bet nutariu pabandyti.
Kaip ir tikėjausi, cerkvės prižiūrėtoja kelnėtos lankytojos neįleidžia, tad pasuku link čia pat esančio piliakalnio. Į jo viršų veda naujai įrengtas metalinis takas. Taku užvažiuoti galima ir ratukais, tik į patį viršų ratukais ar sunkiai judant nepavyktų pakilti. Bet panorama graži atsiveria ir nuo privažiuojamų vietų.
Tiesa, paveldo specialistų ši rekonstruota lankoma vieta dėl metalinių turėklų yra pirštais badoma, nes turėklai ne mediniai ir metalas nedera su aplinka. Tiesos yra, nes metaliniai turėklai atrodo tikrai ne į temą. Bet pastarieji ilgaamžesni. Be to viršuje turėklai turi randelius, kad rankos neslystų.
Užlipusi dairausi į Pilies kalną žiūrinčią Ukmergės panoramą.
Prisilaikydama turėklų lipu į aukščiausią piliakalnio tašką.
Šis piliakalnis laikomas Ukmergės miesto pradžia, nes ant jo stovėjo pilis, kuri 14 amžiuje buvo sudeginta.
Pasigrožiu Ukmergės miestu iš aukštai. Apačioje matosi vasaros estrada, gyvenamieji namai ir Šventoji.
Apėjusi ratą piliakalnio viršuje, leidžiuosi žemyn ir akmenimis grįstu takeliu suku palei Ukmergėlės upelį į senamiestį.
Iš tolo pasidairau į nedidelę vasaros estradą. Už jos esančių baltų pastatų vietoje kažkada yra buvusi žydų ritualinė pirtis – mikven. Gaila, tada vaikštinėdama šio fakto dar nežinojau.
Geltonais medžių lapais nudažyta siauro upelio pakrante iš lėto kulniuoju tolyn. Pakrante praeiti nepastebėtos neleidžia skulptūros. Ko jau ko, o skulptūrų Ukmergėje tikrai netrūksta ir kasmet miestas pasipuošia kažkuo nauju.
Pakrantė atveda prie tilto, kurio šone įtaisytais laipteliais pakylu aukštyn ir atsirandu beveik pačioje Ukmergės senamiesčio širdyje. Žinoma, iškart patenku į automobilių srauto užkariautą triukšmingą Vytauto gatvę.
Gide keliautojams rašoma, kad dabartinio Ukmergės senamiesčio išplanavimo užuomazgos randamos jau 15 amžiuje, kuomet vystantis prekybai, gyvenvietė persikėlė į dešinįjį Vilkmergėlės upelio krantą. Istorinės Ukmergės miesto dalies plėtrai turėjo keli taškai: miestelis buvo įsikūręs tarp piliakalnio, Pilies kalno, Šventosios upės ir Vilkmergės upelio.
Kitas svarbus miesto raidos etapas siekia 19 amžių, kuomet per Ukmergės centrą buvo nutiesti keliai į didžiuosius Lietuvos miestus bei senasis traktas Varšuva-Sankt Peterburgas.
Dabartinei Ukmergės senamiesčio pastatų išvaizdai įtakos turėjo 19 amžiaus pabaigoje iš carinės Rusijos atėjusi istorizmo banga. Tad Ukmergės miesto centras buvo užstatytas neogotikos, neorenesanso, neobaroko, neoklasicizmo stiliaus mūriniais pastatais. Pastatų išvaizda nuo 20 amžiaus pradžios iki dabar liko nepakitusi.
2002 m. Ukmergės senamiestis buvo įrašytas į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą.
Suku į patį miesto centrą.
Pakeliui pamatau Ukmergės TIC ženklą ir suku ten, nes noriu įsigyti šįmet tarp keliautojų populiarios atrakcijos “Surink Lietuvą” Lietuvos žemėlapio Ukmergės magnetuką.
Turizmo centro durys uždarytos, o ant durų esanti nuoroda nukreipia į “Mūsų krautuvėlę” – netoliese stovintį nedidelį kioską.
Deja, magnetukų neturi, bet darbuotoja pažada išsiųsti (juos gana greitai gavau). Darbuotoja taip pat įduoda žemėlapių ir papasakoja, kur ką pamatyti.
TIC darbuotoja taip pat pasiūlo sudalyvauti jų parengtame Lietuvos šimtmečiui skirtame projekte “Ukmergės balandžiai kviečia švęsti laisvę su daina”. Išėjusi iš “Mūsų krautuvėlės” randu ant jos palangės nutūpusius balandžius, jungiuosi telefoną ir, nuskaičiusi QR kodą, paklausau.
Šeštadienį dauguma įstaigų dirba trumpiau, todėl nuo TIC pirmiausiai patraukiu link Ukmergės kraštotyros muziejaus.
Pakeliui pasižiūriu į ko gero nuo gyvsidabrio istorijos visiems žinomus Ukmergės apylinkės teismo rūmus.
Tačiau labiau nei teismo rūmai mane sudomina “Šuns Kekso” skulptūra. Gatvėje prie apšvietimo žibinto pririštas maždaug 60 centimetrų aukščio ir panašaus pločio apie 100 kilogramų sveriantis akmeninis šunelis neoficialiai yra laikomas vienu iš Ukmergės simbolių.
Patrinu Kekso nosį ir patraukiu link muziejaus. Pakeliui pasidairau į Ukmergės miesto savivaldybės pastatą.
Dėmesio prašo ir kitoje gatvės pusėje likęs saulės spindulių dailiai apšviestas senamiestis.
Negaliu nesustoti prie 1930 metais pastatyto paminklo Lituania Restituta, skirto Lietuvos Nepriklausomybei pagerbti. Tiesa, dabartinis 17 metrų aukščio paminklas nėra originalas, mat sovietmečiu paminklas buvo demontuotas, o jo dalys – užkastos. Tačiau patriotiškiems vietos gyventojams pavyko paslėpti ir tokiu būdu išsaugoti kelias paminklo dalis: Vytį ir lentą su užrašu.
Dar kartą pasigrožiu šalnų nenukąstomis gėlėmis bei senamiesčiu ir suku link Ukmergės kraštotyros muziejaus.
Toje vietoje, kur maps.me žemėlapyje pavaizduotas muziejus, nieko nerandu, tačiau žinau, kad turiu eiti į netoli esantį pilkšvai žalios spalvos pastatą su kolonomis, kuriame sovietmečiu veikė tais laikais modernus kino teatras “Draugystė”.
Muziejaus pastatas atrodo patraukliai, tačiau ekspozicija po rekonstrukcijų dar neįrengta, tad galiu apžiūrėti tik parodą.
Ją apžiūrėsiu kiek vėliau, o kol kas noriu pasiekti į labiausiai šią dieną trokštamą aplankyti objektą – buvusios gaisrinės pastato bokšte įkurtą apžvalgos aikštelę.
Sumoku 1 eurą, o maloni darbuotoja palydi iki pastato su 18 metrų aukščio bokštu, atrakina jo duris ir abi laipteliais kylame į viršų. Laipteliai yra patogūs, tik pačiame viršuje - statesni ir siauresni.
Bokštas lankytojams buvo pritaikytas iš privačių iniciatyvų ir lėšų. Nuo jo matosi visa Ukmergė.
Tolumoje iškilęs baltuoja Ukmergės miestą vandeniu aprūpinantis dabartinis vandens bokštas. Senąjį vandens bokštą aplankysiu vėliau.
Panorama kaip panorama. Tikėjausi įspūdingesnės, bet nesigailiu lipusi, nes vieną eurą kainuojanti pramoga tikrai smagi. Tik jei reikėtų rinktis, nuo piliakalnio besimatanti panorama vis tik yra vaizdingesnė.
Apžvalgos aikštelę apeiname ratu. Darbuotoja papasakoja, kas kur yra.
Pasiteirauju ir apie Ukmergėje kadaise veikusį viešnamį (spėjama, dabartinio TIC vietoje). Ji nei paneigia, nei patvirtina. Atsako, kad jei R. Ramanausko informaciją skaitėte, tai gal ir buvo.
Kai nusileidžiame, prie bokšto durų laukia pora. Aš padėkoju ir nueinu, o mane lydėjusi darbuotoja bokšto laiptais vėl trepsi aukštyn. Kam jau kam, o šiai moteriškei širdies ligos tikrai neturėtų grėsti.
Atsisukusi įamžinu ką tik aplankytą bokštą.
Žingsniuoju į netoli bokšto ant Pilies kalno esantį parką. 14 amžiuje sudegus ant piliakalnio pastatytai piliai, šioje vietoje iškilo nauja pilis. 18 amžiaus pabaigoje pilis sunyko ir niekas negali tiksliai pasakyti, nei kurioje vietoje ji stovėjo, nei kaip atrodė.
Deja, Pilies parkas gana apleistas, o po tankiai apaugusius medžius beveik nieko nematyti. Spardydama aukso spalvos medžių lapus apeinu ratą ir pasuku į senamiestį.
Pirmiausiai einu į ankščiau iš tolo nužvelgtą Vienuolyno gatvę. Ši gatvė yra labai jauki.
Vienuolyno gatvę pavadinčiau ne tik gražiausia Ukmergės senamiesčio gatve, bet ir meniškiausia, nes gatvėje pilna meno kūrinių, skulptūrų, įsimintinų objektų.
Ant knygyno sienos jaukus kūrinys „Knyga suartina“, dešinėje besimatančiame baltame pastate iki 1941 metų veikė didžioji žydų sinagoga.
Vienuolyno gatvės pabaigoje esančiame pastate veikė žydų našlaičių namai.
Netoliese yra ir buvusi žydų „Tolmud – Tora“ pradinė mokykla, kurios kažkodėl neįamžinau.
Vienuolyno gatve grįžtu iki Turizmo informacijos centro krautuvėlės ir žvalgausi į 1869 metais pastatytą Švč. Trejybės bažnyčią.
Oras vasariškai šiltas, tad pasileidžiu link Stoties gatvės, kur anais laikais veikė arklių pašto stotis ir siaurasis geležinkelis. Kitoje gatvės pusėje pamatau dailų, bet apleistą pastatą.
Pakeliui apžiūriu dar keletą įdomių pastatų ir skulptūrų, tik gaila, kad judri Kauno gatvė yra triukšminga ir nemaloni eiti.
Sudomina netoli degalinės esantis baltas apleistas namas. Skaičiau, kad šis dailus pastatas nepriklausė geležinkelio stočiai, tačiau netoli jo baigėsi geležinkelio bėgiai. Galbūt šio pastato savininkai teikė paslaugas stočiai?
Stoties gatvės tolumoje matau statinius, kurie primena senų laikų stočių sandėlius ar administracines patalpas, tačiau nežinau, ar tai tiesa. Gatvės judrios, o pastatai priklauso įmonėms, tad nutariu negaišti laiko ir iki jų neiti. Perėja perėjusi Kauno gatvę, grįžtu jos kita puse. Pakeliui apžiūriu buvusios arklių pašto stoties pastatą, kuriame dabar yra įsikūrusi klinika.
Paskui grįžtu link Ukmergės senamiesčio.
Mieste daug paminklų, bareljefų ir atminties vietų su Ukmerge susijusiems garsiems žmonėms atminti.
Tačiau aš sustoju prie buvusio vandens bokšto. Čia pat išklausau ir balandžių muziką.
Iš šio bokšto miestui vanduo pradėtas tiekti 1932 metais.
Man besidairant prieina senyva moteriškė ir klausia, ar man čia patinka. Ji pasisako gyvenanti šalia bokšto esančiame name ir informuoja, kad šis bokštas kadaise vandeniu visą miestą aprūpindavęs. Taip pat pasako, kad galima užeiti į bokšte įkurtą muziejų, tik iš administratoriaus raktą reikia paimti. Pagalvoju, kad gal nėra gražu taip iš niekur nieko administratorių užklupti, o mieste dar turiu kitų planų, tad padėkojusi paslaugiai moteriai, nueinu savais keliais.
Grįžusi į centrą, dar kartą apžiūriu Švenčiausios Trejybės bažnyčią.
Vieno namo sienoje pamatyta „Moteris lange“ linksmai nuteikia.
Vėl dairausi į senamiesčio pastatus.
Dabar jau laikas 1820 metais pastatytai šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. Iki jos einu senamiesčio užkampiais ir siauromis gatvėmis.
Užtat ateinu į gražią auksinio rudens pasaką. Kalva, ant kurios stovi bažnyčia, yra nusidažiusi geltona klevų lapų spalva. Trepsiu apkvaitusi nuo gamtos grožio.
Pamatau po lapais pasislėpusius į statų šlaitą kopiančius laiptus ir nusprendžiu jais kilti link bažnyčios.
Lipu stačiu šlaitu ir dairausi į galinę bažnyčios pusę. Bažnyčia iš tiesų ypatinga.
Paskui šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią apžiūriu iš paradinės pusės. Kaip TIC darbuotoja ir sakė, ji užrakinta. Bet niekis, iš išorės ji irgi žavi.
Rašoma, kad šioje vietoje jau nuo Lietuvos krikšto laikų viena po kitos stovėjo kelios medinės bažnyčios, tačiau jas vis suniokodavo gaisrai.
Į miesto centrą grįžtu kitomis senamiesčio gatvėmis. Pasidairau į skulptūrą “Katės”.
Paskui ieškau kavinės pietums. Išėjusi į Vytauto gatvę tikiuosi rasti vietą pavalgyti.
Einu į pačią pirmą pasitaikiusią kavinę – priešais savivaldybę esančią „Greitai“.
Užsisakau vištienos kepsnį su grybų padažu ir alaus. Skanu.
Apie valandą pailsiu. Paskui dar nusiperku kavos ir jau suku link stoties. Ukmergės autobusų stotis yra miesto pakraštyje ir nuo centro iki jos yra beveik trys kilometrai.
Iš centro į autobusų stotį galima nuvažiuoti miesto autobusu Nr 1, bet aš nusprendžiau pasivaikščioti.
Eidama mačiau, kad miesto autobusai kursuoja gana dažnai ir jie yra tvarkingi bei nauji.
Laiko iki mano autobuso dar yra, todėl pasuku siauromis senamiesčio gatvėmis.
Užeinu atsisveikinti su piliakalniu.
Paskui jau judu į stotį. Pakeliui pasidairau į gražius pastatus.
Sudomina didelis raudonų plytų namas. Grįžusi sužinau, kad tai – buvusi 1895 metais įkurta žydų ligoninė.
Pasiekiu Ukmergės autobusų stotį.
Deja, tiesioginis autobusas į Molėtus šeštadienio vakarą nevažiuoja, teks grįžti per Vilnių. Nemažą lankstą padarysiu.
Autobusas į Vilnių pusę šešių, taigi, liko dvidešimt minučių. Per tiek laiko nieko nebenuveiksiu, tad sėdžiu ir laukiu.
Autobusas atvažiuoja iš Šiaulių, tad bilietą įsigyju iš vairuotojo.
Nepaisant ilgos kelionės namo, diena buvo įspūdinga ir pralėkė lyg akimirka. Jaučiuosi gerai susipažinusi su Ukmerge ir rekomenduoju kiekvienam čia užsukti.
