2011-10-07. Penktadienis.
Ši kelionė buvo pirmoji pačios organizuota visiškai savarankiška kelionė, todėl negalėjau neperkelti į tinklaraštį.
Lėktuvo bilietus nusiperku labai anaksti, todėl tenka patirti ne tik skrydžio laikų, bet ir oro uostų keitimo vargus.
Po nevisiškai sklandaus skydžio šiek tiek vėluodamas lėktuvas leidžiasi Barselonos oro uoste EL Prat. Kol išeiname, bagažas jau laukia ant atidavimo takelio.
Tiek viduje, tiek lauke labai šilta. Reikia susirasti Aerobusą – autobusą, kuris nuveš iki
Barselonos širdies - Katalonijos aikštės.
Patraukiame sekdamos ant grindinio nupieštu
autobuso ženkliuku. Pasirodo, išėjus pro terminalo duris, reikia sukti į
priešingą pusę – į kairę. Labai trumpai pasiblaškę randame Aerobus
stotelę. Bilieto kaina (bent jau iki pl. Catalunya) 5,30 eur. žmogui,
bilietus perkame iš vairuotojo. Autobusas Barselonoje stoja keliose vietose.
Tikslias stoteles galima pamatyti
tinklapyje. Schema kabo ir pačiame autobuse. Autobuso viduryje yra specialios vietos bagažui.
Kiek daugiau nei pusvalandis kelionės – ir iš autobuso lipame Katalonijos aikštėje.
Nustebinamums neįprasta gausybė žmonių. Kadangi kelią iki pensiono, kuriame
nakvosime, buvau išžiūrėjusi per google maps, susiorientuoti pavyksta
gana lengvai.
Pensionas Bahia.
Vos minutė kelio nuo pl. Catalunya, pora minučių nuo Aerobuso stotelės.
Gatvė iki pensiono apšviesta, pilna žmonių. Grafiti ant sienų visai
nebaisūs. Paskambiname į duris, įleidžia. Laukia senoviniai laiptai į ketvirtą aukštą. Žinojau,
kad jie bus. Bet kad tokie sunkūs, senoviniai ir nepatogūs -
neįsivaizdavau. Dviese po prakaitu užtempiame bendrą bagažą. Nakvynės kaina 48
eur. dviems už naktį.
Kambarys labai mažas, vidutiniškai aptriušęs,
bendras tualetas ir vonia. Kambarys su balkonėliu į pėsčiųjų gatvę La Ramblas.
Triukšmas nežmoniškas. Truputį pavakarojame ir einame miegoti. Tai
padaryti įmanoma tik uždarius langą.
2011-10-08. Šeštadienis. Lloret de Mar.
Pusryčiai
Pensione Bahia - tik bulka, uogienė ir kava. Valgyklėlė labai maža,
tokia, kokia ir parodyta nuotraukoje tinklapyje. Negavę vietos atsisėsti
iš pradžių išeiname, sakom, vėliau grįšime. Bet paskui suprantame, kad
tų laisvų vietų iki pusryčių pabaigos taip ir neatsiras. Užsiimame eilę
ir gana greit prisėdame prie staliuko.
Daug nelaukę pėsčiomis
patraukiame į autobusų stotį Nord Estacion. Gūglėj buvau išsinagrinėjusi
kelią iki stoties. Buvome labai daug prisiskaitę apie vagystes, tai
metro važiuoti nedrįsome. Dabar, po daugelio metų, ši mintis atrodo juokinga.
O su lagaminu su ratukais buvo nesunku eiti.
Iš
Canuda gatvės, kurioje buvo pensionas, nuo La Ramblos sukame į kitą
gatvelę – De Santa Anna. Mažos parduotuvėlės su šviežiai keptais
kruasanais ir kvepiančia kava, pavieniai skubantys praeiviai, retkarčiais prazvimbiantys
motoroleriai ar krovininės mašinos. Kelios minutės šioje mažoje
gatvelėje buvo tokios pilnos nepaprastos auros. Toliau Comtal, Trafalgar gatvės.
Koja už kojos per pusvalandį
pasiekiame Triumfo arką. Džiaugiausi, kad sugalvojau trumpinti kelią ir
nesirinkau judrios ir triukšmingos Sant Pere gatvės, kaip siūlė googlas.
Ne tik nukirtome kampą kelio, bet ir pasimėgavome rytinės Barselonos
ramybe.
Autobusas turi būti tik dvyliktą, tai dar pasėdime palmių alėjoje prie
Arkos. Autobusų grafikai vasaros mėnesiais ir kitu laiku skiriasi. Prieš
važiuojant pravartu pasistudijuoti grafikus internete.
Kur
pirkti bilietus, paklausiame stoties informacijos kioskelyje. Bilietai
parduodami tik stotyje. Bent jau į mūsų autobusą be bilieto nepriėmė. Iš
Nord Estacion į Lloret de Mar bilietas kainuoja 9,7 eur vienam žmogui į
vieną pusę. Perkame vienpusį, į abu galus gal ir pigiau būtų.
Autobuso maršrutas yra iki Tossa de Mar. Jis prisirenka pilnas, į bagažo skyrių vos įkišu savo didžiulį lagaminą.
Iki
Lloret de Mar autobusas važiuoja valandą. Pakeliui niekur nestoja. Pro
langą smagu mėgautis gražiais kalnų vaizdais, nedideliais miestukais.
Autobuso vairuotojas keleivius išleidžia Lloret de Mar autobusų stotyje. Vos ne vos išsitraukiu savo lagaminą ir pėdiname ieškoti viešbučio
Xaine sun.
Apsukę ratą aplink stotį randame jį. Xaine sun yra pora minučių nuo
autobusų stoties. Visur šaligatviuose įrengti nuolydžiai, tempti lagaminą labai
patogus.
Šio
viešbučio informacijoje rašoma, kad norint užsiregistruoti ar
išsiregistruoti, reikia skambinti darbuotojui. Bet mums pasiseka:
randame už stiklinės sienos sėdintį malonų vyruką.
Studija šiame viešbutyje užsakyta per dabar jau nebeegzistuojančią vokiečių kelionių agentūrą prieš pusmetį.
5 nakvynės studijoje dviems žmonėms mums iš viso atsiėjo 98 eurus. Dar 100 eur turėjome palikti užstatą, kurį išvykstant grąžino.
Studiją gauname trečiame aukšte. Yra liftai, jau nebereikia tampyti lagamino. Studija pakankamai erdvi. Labai nedidukas virtuvės kampelis. Visi reikalingi indai, net bulvių tarka, vyno atidarytuvas.
Nedelsdamos įsikuriame ir einame prie jūros. Penkios minutės pagrindine gatve – ir pasiekiame Lloret de Mar paplūdimį.
Pora valandžiukių pasilepiname saulėje, bet vėliau pasidaro vėsu. Patraukiame ieškoti gražesnių vaizdų, link d‘en Plaja pilies.
Lloret de Mar paplūdimys atrodo ilgas, tačiau labai greit praeiname
pakrantės promenada su palmėmis, Jūrų muziejaus eksponatais ar šiaip
meninėmis ekspozicijomis. Prie pačios pilies prieiti negalima, bet
einant pakrantės takeliu atsiveria gražūs vaizdai į krantus, uolas,
vandenį.
Besigrožėdamos, iš lėto, su pasisėdėjimais nueiname iki Cala en Trons.
Pirmai dienai užteks, grįžtame.
Pirmam vakarui yra numatyta
apsipirkimas ir vakarienė mieste. Praeiname keletą vietinių
parduotuvėlių. Nusistebime, kad visur pilna Lithuanian Vodka, net gi
tokių rūšių, kurių Lietuvoje nemačiau (nors nelabai aš jų ir žinau). Galiausiai apsidžiaugiame radę Spar prekybos centrą, visai netoli mūsų viešbučio.
Taigi,
po pirkinių laikas vakarieni. Nežinau kaip nuklystame į kažkokią atokią
gatvę, randame kavinukę tokią labiau primenančią "zabiegalką". Bet nusprendžiame, kad
čia mums bus gerai, nes joje valgo vietiniai, o darbuotoja beveik nemoka
anglų kalbos.
Pirmam vakarui paragaujame paellos, Morisco. Visai skani. Prisikertame.
Paella kainuoja 8,50 eur ir dar alus, bijau sumeluoti, kiek tiksliai,
euras su trupučiu.
Namuose
pasidaliname dienos įspūdžiais, besiklausydamos pro balkoną
sklindančios muzikos. Langą nakčiai ir čia tenka uždaryti.
2011-10-09. Sekmadienis. Žygis pakrante.
Iš pat ryto susiruošiame į dienos žygį pėsčiomis pakrante ir į šv. Klotildos sodus.
Pagrindine gatve priėję jūrą, sukame į dešinę ir traukiame pakrantės taku.
Apžiūrime Žvejo žmonos skulptūrą ir pakrantės taku traukiame tolyn.
Tuoj už skulptūros prasideda Cala Banys krantas– man pati gražiausia vieta visoje matytoje Lloret de Mar apylinkių pakrantėje.
Už jo – kavinukė palmių paunksmėje.
Einame link st. Joan pilies.
Kokie vaizdai atsiveria nuo aukštų stačių šlaitų. Kvepia pinijos. Ir labai karšta.
Į
pilį neiname, mokama. Apeiname keliuku aplink ją. Patenkame į miestą.
Bandome laikytis plano, vėliau pametame gatves ir einame bet kur žemyn.
Nusileidžiame į pačią Fenals paplūdimio pradžią.
Fenals paplūdimys pasirodo kažkoks šviesesnis, jaukesnis, lyginant su
Lloret de Mar. Promenada praeiname jį visą.
Sekame raudona-balta
trasa bei nuorodomis gatvėje į šv. Klotildos sodus. Randame labai
nesunkiai. Bilieto kaina 4 eur žmogui. Plius gauname bilietus Blanes
Marimurtra ir Pinya de Roses sodams bei Lloret de Mar muziejui 2 už
vieno kainą. Taip pat gauname parko planelį.
Šv. Klotildos sodai mane pakerėjo nuo pirmos akimirkos. Jie skirti grožėjimuisi ir relaksacijai.
Kampoziciškai susodinti augalai, skulptūros.
Laiptai apaugę gebenėmis ir
vijokliais. Fontanėliai. Žalia veja. Iš žydra žydra jūra su savo
uolomis.
Randame super patogius krėslus. Valandžiukę pailsime, suvalgome
sumuštinius, pamedituojame žiūrėdamos į jūros mėlį ir išsibarsčiusias
uolas.
Iš sodų nesinori išeiti.
Sukame ir sukame jau eitomis alėjomis.
Galiausiai patraukiame link išėjimo.
Sodai man labai patiko, verti kiekvieno išleisto euro. Visiems rekomenduoju aplankyti.
Keletą valandėlių pabuvę nepaprasto grožio parke sukame į paplūdimį. Ne,
ne į Fenals. Mums gi reikia kitokio, laukinio. Sa Boadella man pasirodė
per arti...Nusprendžiame, kad turime pasiekti st. Cristina paplūdimį.
Daugiau
nei pusvalandis pėsčiomis palei kelią bei šunkeliais, svilinant
nežmoniškam karščiui ir iš niekur nieko išnyrančiomis prieš akis
mašinomis.
Prieiname dar vienų sodų nuorodą: Pinya de Roses. Bet mums reikia į
paplūdimį. Sukdamos link st. Cristina užeiname į santa Cristina
bažnytėlę.
Ir aikštė šalia jos.
Vėl gėrimės krantais ir vandens smaragdu.
St. Cristina paplūdimys iš
viršaus pasirodė kur kas gražesnis. Nulipus stačiu kalnu žemyn man visai
nebesinorėjo jame būti. Smėlis šviesus, vanduo skaidrus.
Žmonių daug.
Be proto karšta. Mano išmintingoji draugė pasiūlo grįžti, nes kitaip
perkepę neparšliaušime mes namolio. Taigi, sukame atgal. Vėl tas pats
kalnas į viršų, tas pats žvyrkelis ir kelias.
Pagaliau
šaligatvis, šv. Klotilda ir Fenals paplūdimys. Pora valandų pasimėgaujame saule
Fenals paplūdimyje. Gulime ant smulkių akmenukų smėlio.
Gultų kaina šiame paplūdimyje 5 eur. Taupome.
Kelias
namo vakarinei saulei šviečiant. Einame vaizdinga promenada aplink šalia Fenals paplūdimio esantį nedidelį iškyšulį.
Šį kartą per miestą jau neiname:
užtinkame laiptelius – lipame. Valio, jie veda tiesiai į viršų, prie st.
Joan pilies. Laiptai kalnų papėdėse įsikūrusiuose miesteliuose – magiškas dalykas. Nuo jų dyla sąnariai, bet trumpėja kelias. Kitomis kelionės dienomis šis atradimas labai pasiteisino: ieškok skylės su laiptais sienoje.
Nepaprastai graži vakare atrodo vieta ties jau ryte matyta kavinuke tarp palmių.
Vėl Cala Banys.
Nusivarę
nuo kojų grįžtame į viešbutį. Bet juk nepadoru eiti namo 7 valandą.
Išeiname pamarširuoti po miestą. Pagrindinėse gatvėse su daugybe
parduotuvių pilna žmonių. Daugiausiai vokiečių, anglų pensininkai.
Keliauja ir iš vis seni senučiukai.
Netyčia užtinkame Parochial church Sant Romà bažnyčią. Nakties šviesoje ši bažnyčia
pasirodo daug įspūdingesnė nei vėliau matyta dieną. Apžiūrime ją iš visų
pusių.
Nusiperkame aikštėje šalia jos kepamų kaštonų (mažesnė
tūtelė – 3 eur) ir suvalgome. Man labai skanu, primena lauže keptas
bulves. Draugei – šiaip sau.
Nusistebime, kad Lloret de Mar
senamiestyje gatvėse beveik nėra daržovių parduotuvėlių. Kitas dienas
vaikščiodamos gal tik kelias matėme. Nusiperkame desertui
katalonietiškos nugos. Senamiesčio parduotuvėlėse ji visu euru
brangesnė, kažkuriuose prekybcentriuose už 1,25 – 1,50 eur matėm.
Dar
labai nustebino, kad mūsų Spar prekybos centras sekmadienį tik iki 14
val. dirba. Buvau pasišovusi daryti vakarienę, bet teko tenkintis
lietuviška sintetine bulvių koše su lašinukais.
Kitą dieną vykome į Tossa de Mar.