2011 m. spalio 7 d., penktadienis

Costa Brava: Lloret de Mar.

2011-10-07. Penktadienis.

Ši kelionė buvo pirmoji pačios organizuota visiškai savarankiška kelionė, todėl negalėjau neperkelti į tinklaraštį.

Lėktuvo bilietus nusiperku labai anaksti, todėl tenka patirti ne tik skrydžio laikų, bet ir oro uostų keitimo vargus.
Po nevisiškai sklandaus skydžio šiek tiek vėluodamas lėktuvas leidžiasi Barselonos oro uoste EL Prat. Kol išeiname, bagažas jau laukia ant atidavimo takelio. Tiek viduje, tiek lauke labai šilta. Reikia susirasti Aerobusą – autobusą, kuris nuveš iki Barselonos širdies - Katalonijos aikštės.
Patraukiame sekdamos ant grindinio nupieštu autobuso ženkliuku. Pasirodo, išėjus pro terminalo duris, reikia sukti į priešingą pusę – į kairę. Labai trumpai pasiblaškę randame Aerobus stotelę. Bilieto kaina (bent jau iki pl. Catalunya) 5,30 eur. žmogui, bilietus perkame iš vairuotojo. Autobusas Barselonoje stoja keliose vietose. Tikslias stoteles galima pamatyti tinklapyje. Schema kabo ir pačiame autobuse. Autobuso viduryje yra specialios vietos bagažui.

Kiek daugiau nei pusvalandis kelionės – ir iš autobuso lipame Katalonijos aikštėje. Nustebinamums neįprasta gausybė žmonių. Kadangi kelią iki pensiono, kuriame nakvosime, buvau išžiūrėjusi per google maps, susiorientuoti pavyksta gana lengvai. 
Pensionas Bahia. Vos minutė kelio nuo pl. Catalunya, pora minučių nuo Aerobuso stotelės. Gatvė iki pensiono apšviesta, pilna žmonių. Grafiti ant sienų visai nebaisūs. Paskambiname į duris, įleidžia. Laukia senoviniai laiptai į ketvirtą aukštą. Žinojau, kad jie bus. Bet kad tokie sunkūs, senoviniai ir nepatogūs - neįsivaizdavau. Dviese po prakaitu užtempiame bendrą bagažą. Nakvynės kaina 48 eur. dviems už naktį.
Kambarys labai mažas, vidutiniškai aptriušęs, bendras tualetas ir vonia. Kambarys su balkonėliu į pėsčiųjų gatvę La Ramblas. Triukšmas nežmoniškas. Truputį pavakarojame ir einame miegoti. Tai padaryti įmanoma tik uždarius langą.

2011-10-08. Šeštadienis. Lloret de Mar.

Pusryčiai Pensione Bahia - tik bulka, uogienė ir kava. Valgyklėlė labai maža, tokia, kokia ir parodyta nuotraukoje tinklapyje. Negavę vietos atsisėsti iš pradžių išeiname, sakom, vėliau grįšime. Bet paskui suprantame, kad tų laisvų vietų iki pusryčių pabaigos taip ir neatsiras. Užsiimame eilę ir gana greit prisėdame prie staliuko.

Daug nelaukę pėsčiomis patraukiame į autobusų stotį Nord Estacion. Gūglėj buvau išsinagrinėjusi kelią iki stoties. Buvome labai daug prisiskaitę apie vagystes, tai metro važiuoti nedrįsome. Dabar, po daugelio metų, ši mintis atrodo juokinga.
O su lagaminu su ratukais buvo nesunku eiti.

Iš Canuda gatvės, kurioje buvo pensionas, nuo La Ramblos sukame į kitą gatvelę – De Santa Anna. Mažos parduotuvėlės su šviežiai keptais kruasanais ir kvepiančia kava, pavieniai skubantys praeiviai, retkarčiais prazvimbiantys motoroleriai ar krovininės mašinos. Kelios minutės šioje mažoje gatvelėje buvo tokios pilnos nepaprastos auros. Toliau Comtal, Trafalgar gatvės.
Koja už kojos per pusvalandį pasiekiame Triumfo arką. Džiaugiausi, kad sugalvojau trumpinti kelią ir nesirinkau judrios ir triukšmingos Sant Pere gatvės, kaip siūlė googlas. Ne tik nukirtome kampą kelio, bet ir pasimėgavome rytinės Barselonos ramybe.

Autobusas turi būti tik dvyliktą, tai dar pasėdime palmių alėjoje prie Arkos. Autobusų grafikai vasaros mėnesiais ir kitu laiku skiriasi. Prieš važiuojant pravartu pasistudijuoti grafikus internete.

Kur pirkti bilietus, paklausiame stoties informacijos kioskelyje. Bilietai parduodami tik stotyje. Bent jau į mūsų autobusą be bilieto nepriėmė. Iš Nord Estacion į Lloret de Mar bilietas kainuoja 9,7 eur vienam žmogui į vieną pusę. Perkame vienpusį, į abu galus gal ir pigiau būtų.
Autobuso maršrutas yra iki Tossa de Mar. Jis prisirenka pilnas, į bagažo skyrių vos įkišu savo didžiulį lagaminą.
Iki Lloret de Mar autobusas važiuoja valandą. Pakeliui niekur nestoja. Pro langą smagu mėgautis gražiais kalnų vaizdais, nedideliais miestukais.
Autobuso vairuotojas keleivius išleidžia Lloret de Mar autobusų stotyje. Vos ne vos išsitraukiu savo lagaminą ir pėdiname ieškoti viešbučio Xaine sun. Apsukę ratą aplink stotį randame jį. Xaine sun yra pora minučių nuo autobusų stoties. Visur šaligatviuose įrengti nuolydžiai, tempti lagaminą labai patogus. 

Šio viešbučio informacijoje rašoma, kad norint užsiregistruoti ar išsiregistruoti, reikia skambinti darbuotojui. Bet mums pasiseka: randame už stiklinės sienos sėdintį malonų vyruką.

Studija šiame viešbutyje užsakyta per dabar jau nebeegzistuojančią vokiečių kelionių agentūrą prieš pusmetį. 5 nakvynės studijoje dviems žmonėms mums iš viso atsiėjo 98 eurus. Dar 100 eur turėjome palikti užstatą, kurį išvykstant grąžino.

Studiją gauname trečiame aukšte. Yra liftai, jau nebereikia tampyti lagamino.  Studija pakankamai erdvi. Labai nedidukas virtuvės kampelis. Visi reikalingi indai, net bulvių tarka, vyno atidarytuvas.

Nedelsdamos įsikuriame ir einame prie jūros. Penkios minutės pagrindine gatve – ir pasiekiame Lloret de Mar paplūdimį.



Pora valandžiukių pasilepiname saulėje, bet vėliau pasidaro vėsu. Patraukiame ieškoti gražesnių vaizdų, link d‘en Plaja pilies.





Lloret de Mar paplūdimys atrodo ilgas, tačiau labai greit praeiname pakrantės promenada su palmėmis, Jūrų muziejaus eksponatais ar šiaip meninėmis ekspozicijomis. Prie pačios pilies prieiti negalima, bet einant pakrantės takeliu atsiveria gražūs vaizdai į krantus, uolas, vandenį. 






Besigrožėdamos, iš lėto, su pasisėdėjimais nueiname iki Cala en Trons.



Pirmai dienai užteks, grįžtame.




Pirmam vakarui yra numatyta apsipirkimas ir vakarienė mieste. Praeiname keletą vietinių parduotuvėlių. Nusistebime, kad visur pilna Lithuanian Vodka, net gi tokių rūšių, kurių Lietuvoje nemačiau (nors nelabai aš jų ir žinau). Galiausiai apsidžiaugiame radę Spar prekybos centrą, visai netoli mūsų viešbučio.

Taigi, po pirkinių laikas vakarieni. Nežinau kaip nuklystame į kažkokią atokią gatvę, randame kavinukę tokią labiau primenančią "zabiegalką". Bet nusprendžiame, kad čia mums bus gerai, nes joje valgo vietiniai, o darbuotoja beveik nemoka anglų kalbos. Pirmam vakarui paragaujame paellos, Morisco. Visai skani. Prisikertame. Paella kainuoja 8,50 eur ir dar alus, bijau sumeluoti, kiek tiksliai, euras su trupučiu.

Namuose pasidaliname dienos įspūdžiais, besiklausydamos pro balkoną sklindančios muzikos. Langą nakčiai ir čia tenka uždaryti.

2011-10-09. Sekmadienis. Žygis pakrante.

Iš pat ryto susiruošiame į dienos žygį pėsčiomis pakrante ir į šv. Klotildos sodus.
Pagrindine gatve priėję jūrą, sukame į dešinę ir traukiame pakrantės taku.





Apžiūrime Žvejo žmonos skulptūrą ir pakrantės taku traukiame tolyn.

Tuoj už skulptūros prasideda Cala Banys krantas– man pati gražiausia vieta visoje matytoje Lloret de Mar apylinkių pakrantėje.



 Už jo – kavinukė palmių paunksmėje.



Einame link st. Joan pilies.

Kokie vaizdai atsiveria nuo aukštų stačių šlaitų. Kvepia pinijos. Ir labai karšta.




Į pilį neiname, mokama. Apeiname keliuku aplink ją. Patenkame į miestą. Bandome laikytis plano, vėliau pametame gatves ir einame bet kur žemyn. Nusileidžiame į pačią Fenals paplūdimio pradžią.
Fenals paplūdimys pasirodo kažkoks šviesesnis, jaukesnis, lyginant su Lloret de Mar. Promenada praeiname jį visą.




Sekame raudona-balta trasa bei nuorodomis gatvėje į šv. Klotildos sodus. Randame labai nesunkiai. Bilieto kaina 4 eur žmogui. Plius gauname bilietus Blanes Marimurtra ir Pinya de Roses sodams bei Lloret de Mar muziejui 2 už vieno kainą. Taip pat gauname parko planelį.

Šv. Klotildos sodai mane pakerėjo nuo pirmos akimirkos. Jie skirti grožėjimuisi ir relaksacijai. Kampoziciškai susodinti augalai, skulptūros.
Laiptai apaugę gebenėmis ir vijokliais. Fontanėliai. Žalia veja. Iš žydra žydra jūra su savo uolomis.






Randame super patogius krėslus. Valandžiukę pailsime, suvalgome sumuštinius, pamedituojame žiūrėdamos į jūros mėlį ir išsibarsčiusias uolas.




Iš sodų nesinori išeiti.








Sukame ir sukame jau eitomis alėjomis.










Galiausiai patraukiame link išėjimo.







Sodai man labai patiko, verti kiekvieno išleisto euro. Visiems rekomenduoju aplankyti.

Keletą valandėlių pabuvę nepaprasto grožio parke sukame į paplūdimį. Ne, ne į Fenals. Mums gi reikia kitokio, laukinio. Sa Boadella man pasirodė per arti...Nusprendžiame, kad turime pasiekti st. Cristina paplūdimį.

Daugiau nei pusvalandis pėsčiomis palei kelią bei šunkeliais, svilinant nežmoniškam karščiui ir iš niekur nieko išnyrančiomis prieš akis mašinomis. Prieiname dar vienų sodų nuorodą: Pinya de Roses. Bet mums reikia į paplūdimį. Sukdamos link st. Cristina užeiname į santa Cristina bažnytėlę.



 Ir aikštė šalia jos.





Vėl gėrimės krantais ir vandens smaragdu.





St. Cristina paplūdimys iš viršaus pasirodė kur kas gražesnis. Nulipus stačiu kalnu žemyn man visai nebesinorėjo jame būti. Smėlis šviesus, vanduo skaidrus.




Žmonių daug. Be proto karšta. Mano išmintingoji draugė pasiūlo grįžti, nes kitaip perkepę neparšliaušime mes namolio. Taigi, sukame atgal. Vėl tas pats kalnas į viršų, tas pats žvyrkelis ir kelias.

Pagaliau šaligatvis, šv. Klotilda ir Fenals paplūdimys. Pora valandų pasimėgaujame saule Fenals paplūdimyje. Gulime ant smulkių akmenukų smėlio.
Gultų kaina šiame paplūdimyje 5 eur. Taupome.

Kelias namo vakarinei saulei šviečiant. Einame vaizdinga promenada aplink šalia Fenals paplūdimio esantį nedidelį iškyšulį.



Šį kartą per miestą jau neiname: užtinkame laiptelius – lipame. Valio, jie veda tiesiai į viršų, prie st. Joan pilies. Laiptai kalnų papėdėse įsikūrusiuose miesteliuose – magiškas dalykas. Nuo jų dyla sąnariai, bet trumpėja kelias. Kitomis kelionės dienomis šis atradimas labai pasiteisino: ieškok skylės su laiptais sienoje.



Nepaprastai graži vakare atrodo vieta ties jau ryte matyta kavinuke tarp palmių.



Vėl Cala Banys.
Nusivarę nuo kojų grįžtame į viešbutį. Bet juk nepadoru eiti namo 7 valandą. Išeiname pamarširuoti po miestą. Pagrindinėse gatvėse su daugybe parduotuvių pilna žmonių. Daugiausiai vokiečių, anglų pensininkai. Keliauja ir iš vis seni senučiukai.

Netyčia užtinkame Parochial church Sant Romà bažnyčią. Nakties šviesoje ši bažnyčia pasirodo daug įspūdingesnė nei vėliau matyta dieną. Apžiūrime ją iš visų pusių.

Nusiperkame aikštėje šalia jos kepamų kaštonų (mažesnė tūtelė – 3 eur) ir suvalgome. Man labai skanu, primena lauže keptas bulves. Draugei – šiaip sau.
Nusistebime, kad Lloret de Mar senamiestyje gatvėse beveik nėra daržovių parduotuvėlių. Kitas dienas vaikščiodamos gal tik kelias matėme. Nusiperkame desertui katalonietiškos nugos. Senamiesčio parduotuvėlėse ji visu euru brangesnė, kažkuriuose prekybcentriuose už 1,25 – 1,50 eur matėm.
Dar labai nustebino, kad mūsų Spar prekybos centras sekmadienį tik iki 14 val. dirba. Buvau pasišovusi daryti vakarienę, bet teko tenkintis lietuviška sintetine bulvių koše su lašinukais.

Kitą dieną vykome į Tossa de Mar.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą