Zarasai.

Kitos kelionės po Lietuvą:
Lietuva: prie jūros ir marių (2014 m.);
Trakai (2015 m.);
Vilnius ir Pūčkoriai (2016 m.);


2017-07-23. Sekmadienis. Zarasai.

Pažadėjau sau kasmet aplankyti bent po vieną miestą ar miestelį Lietuvoje. Šiaurės Rytų Lietuvoje virš septynių ežerų iškilęs Zarasų miestas eilės būti aplankytu laukė senokai. Deja, vis atsirasdavo priežasčių šį miestą apeiti, todėl šįmet užsispyriau savo planą pagaliau įgyvendinti. Į draugiją pakviečiu nuolatinę kelionių draugę ir vos sulaukę šią vasarą retai pasitaikančio šilto savaitgalio, ankstų sekmadienio rytą patraukiame į autobusų stotį.

Vilniečiai ar kauniečiai gali džiaugtis tiesioginiais autobusais, važiuojančiais į Zarasus. O iš Molėtų tiesioginis autobusas važiuoja tik popiet, todėl renkamės maršrutą su persėdimu Utenos autobusų stotyje.

Aštuntą išvažiavę, be dvidešimt minučių devynios lipame Utenoje. Iki autobuso į Zarasus yra likusi lygiai valanda. Pasinaudojame nemokamu tualetu autobusų stotyje ir praleisti laiko einame prie Dauniškio ežero.

Rytas saulėtas ir šiltas. Laisvas laikas gražiai sutvarkytoje paežerėje praeina labai greit. 09:45 jau lipame į Visagino kryptimi važiuojantį autobusą. Nusistebime, kad šį autobusą vairuoja moteris. Bilietas į Zarasus kiekvienai atsieina po 4 eurus. Keleivių autobuse nedaug. Klausomės muzikos ir dairomės pro langą.

Kelionė vaizdingu keliu trunka valandą. Kai įvažiuojame į Zarasų miestą, akis kažkurioje vietoje palepina puiki ežero panorama.

Prieš tūkstančius metų šį karštą dengęs ledynas slinkdamas pleišėjo, atskiros ledynų srovės ir kraštai susidurdavo, surausdami ir palikdami atneštas morenas, riedulius – taip susidarė kalvotas ir ežeringas Zarasų krašto veidas. Ledynas taip pat paliko šimtus didesnių ir mažesnių vandens telkinių. Todėl ne veltui Zarasų kraštas dažnai pavadinamas lietuviška Šveicarija.

Pasimėgauti miesto gamtos grožiu ir yra pagrindinis mūsų šios kelionės tikslas.

Puikiai nusiteikę lipame Zarasų autobusų stotyje. Susitikriname grįžimo grafiką ir patraukiame į miesto apžiūrą.

Pirmiausiai einame iki per autobuso langą Vytauto ir Vilniaus g. sankryžoje matyto monumento. Nors ant monumento puikuojasi lentelė „1830 -1836 metais nutiestam keliui Kaunas – Daugpilis“, tačiau interneto platybėse randu informacijos, kad čia yra Obeliskas Sankt Peterburgo-Varšuvos traktui atminti.

1845 m. Sankt Peterburgo-Varšuvos plento nutiesimui įamžinti buvo pastatytas 11,1 metro aukščio ketaus obeliskas su masyviu Rusijos imperijos herbu. Pirmosios Nepriklausomos Respublikos metais, nuėmus herbą, obeliskas buvo laikomas Nepriklausomybės paminklu, o aplink esantis parkas vadintas Nepriklausomybės parku.

Nei parkas, nei obeliskas ilgai neužlaiko, todėl gatvėmis žygiuojame tolyn.

Malūno gatvėje mūsų laukia... vandens nutekėjimo sistema. Tiesa, šis mechanizmas nėra lankomų objektų sąraše, bet apie jį perskaičiusi kelionių tinklapyje http://keliones.bernex.lt/2016/10/zarasai.html panorau pamatyti.

Į šešiakampį betoninį šulinį iš visų pusių stipria srove garsiai šniokšdamas krinta vanduo. Mechanizmas nėra kažkoks išskirtinis, bet vandens gausmas hipnotizuoja.

Betoniniu pakraščiu apeiname aplink šulinį, po to grįžtame į gatvę. Iš mūsų matyto šulinio vanduo požemiu nubėga į kitoje kelio pusėje matomą ir labiau tvenkinį primenančią Laukesos upę. Jos priešingame krante įžiūrime paplūdimį. Kažkas ten maudo šunį.

Einame keliu, kirtę upę su krintančiu vandeniu, iškart sukame į dešinę. Upės pakrantėje pamatome nedidelį paplūdimį ir besiilsinčius žmones.

Norėtųsi sukti pakrante, tačiau nusprendžiame sekti maps.me žemėlapyje vedantį kelią, vėliau pereisiantį į siaurą takelį.

Žvyro kelias kyla į kalną. Dairomės į tylius ir gėlių žiedų spalvomis pasipuošusius pakelės namų kiemus.

Užlipęs ant kalno kelias nusuka į privatų kiemą ir baigiasi. Kiek pamindžikuojame, nes vos matomu ir žolėmis apaugusiu takeliu eiti nedrįstame. Tačiau kitu atveju tektų grįžti atgal iki miesto, todėl surizikuojame ir brendame. Takelis nebuvo toks baisus, koks atrodė. Jis labai greitai išveda prie apleistų laiptų, kuriais nusileidę pro tylius, kuklius ir tvarkingus privačius namus jau trepsime žvyrkeliu.

Žvyrkelis netrunka pasiekti Dariaus ir Girėno gatvės, kuria pasukę lipame į kalną.

Vos už kelių žingsnių prieiname Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių kapinaites. Jos tvarkingos, apsodintos gėlėmis. Ant neaukštos sienos pritaisytos lentelės su palaidotųjų pavardėmis.

Kapinėse neužtrunkame, tačiau suabejojame, kuriuo keliu pasukę pasieksime kitą aplankyti numatytą objektą. Prie Karių kapinių yra automobilių stovėjimo aikštelė ir matosi siauras keliukas.

Tuo tarpu Dariaus ir Girėno gatvė leidžiasi prie stačios pakalnės apačioje žibančio ežero. Mūsų numatytą lankyti objektą norisi prieiti kuo vaizdingesniu keliu, todėl leidžiamės į pakalnę. Pasirodo, mūsų norai yra bevaisiai, nes jokio padoresnio takelio ežero pakrantėje nematome. Ką darysi, ta pačia gatve pūškuojame atgal į kalną. Užlipę sukame pro Karių kapines vedančiu nežymiu keliuku.

Dar kiek ir miško viduryje pamatome aikštelę, o joje – nuorodas ir išmintus plačius miško takus.

Takas atveda į Zarasaičio ežero pakrantę, kurioje yra visa pramogų ir poilsio zona - architektūrinio kolektyvo „a2sm“ projektuotas šiuolaikiškas 2014 m. gegužės mėnesį atidarytas ežero paplūdimys.

Beje, Zarasaičio ežero paplūdimys su atviru plaukimo baseinu jau keletą dešimtmečių laikomas Zarasų miesto poilsiautojų traukos centru. Daugelio kartų žmonėms įsimintinos vasaros Zarasuose asocijuojasi su šuoliais nuo dešimties metrų šuolių į vandenį tramplinu – vieninteliu tokiu Lietuvoje. Šiuo metu džiugina atnaujinta tramplino ir baseiną juosiančio tilto infrastruktūra.

Ankščiau minėto kelionių tinklapio autorius rekomenduoja pasigėrėti miesto panorama užlipti iki tramplino viršaus. Bandome lipti ir mes. Laiptai statūs, bet saugūs. Viršuje panorama gal kiek gražesnė, bet nieko neprarasite, jei kam užlipti pasirodytų per sunku. Žemyn leistis dar paprasčiau.

Nulipę pasidairome po paplūdimį.

Žmonės renkasi sekmadienio poilsiui prie ežero. Kas žvejoja, kas deginasi, kas į vandenį leidžia laivelius.

Žemėlapyje šioje vietoje yra pavaizduota kavinė, tačiau ji uždaryta. Nusimename, nes planavome čia išgerti kavos.

Nieko nepešę dar neita miškinga ežero pakrante patraukiame į miestą.

Netoli paplūdimio pamatome medinį trikampį namuką, tad nepraleidžiame progos apsilankyti tualete. Jis pakankamai švarus ir nesmirdantis.

Paskui jau žygiuojame mišku.

Kol pasiekiame kelią, smarkiai sukanda uodai.

Lipame laiptais ir grįžtame į Dariaus ir Girėno gatvę. Paskui sukame į medžių pavėsio atvėsintą tvarkingą K. Būgos gatvę. Gatvę iš abiejų pusių rėmina privačių gyvenamųjų namų tvoros. Namai dailūs su išpuoselėtais kiemais ir sodais.
Nustebina ne tik šioje gatvėje, bet ir visame mieste dailios įvairiais raštais išdrožinėtos namų langinės.

K. Būgos gatvė nosies tiesumu atveda prie Zarasų krašto muziejaus ir Zaraso ežero pakrantėje pastatyto apžvalgos rato. Tačiau prie naujų objektų dar nesiveržiame, nes labai norime kavos ir kažko užkąsti.

Nustembame, kad prie tokio žymaus objekto – apžvalgos rato nesimato jokios kavinės. Patraukiame pagrindine gatve į paieškas, tačiau nieko veikiančio nerandame. Pasitenkiname „Maximoje“ pirktais sumuštiniais, kuriuos suvalgome atsisėdę ant suoliuko už apžvalgos rato. Niaukstosi, nors lietaus nežadėjo, bet dangus nepatinka.

Iš tolo pasidairome į pastatą, kuriame įsikūręs Zarasų krašto muziejus ir viešoji biblioteka.

Zarasų krašte gimė, tam tikru metu gyveno ar dirbo daug žinomų asmenybių: visuomenės veikėjas daktaras Domininkas Bukontas, kalbininkas Kazimieras Būga, vienas ryškiausių tarpukario Lietuvos politikų Augustinas Voldemaras, vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose išgarsėjęs animatorius Abrahamas Jaffee, kompozitorius Juozas Gruodis, tarpukario Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis, poetai Paulius Širvys ir Antanas Vienažindys, 1831 metų sukilimo herojė Emilija Pliaterytė, garsus žydų kilmės dailininkas Jehuda Penas.

Tačiau mūsų dienos išvyka skirta gamtai, muziejų nelankysime. Nors į atnaujintą ir moderniai įrengtą biblioteką užeiti knietėjo, tik sekmadienį ji turbūt nedirba.

Sugalvojame aplankyti pro autobuso langą matytą Zaraso ežero panoramą, todėl pasistiprinę patraukiame A6 kelio (Kauno gatvės) pakraščiu. Ant tilto grožimės tapybišku kraštovaizdžiu, o ir dangus vėl prašviesėja.

Eiti judraus kelio tegu ir tvarkingu šaligatviu nėra įdomu, tad skubame norėdamos kuo greičiau praeiti šią nuobodžią atkarpą. Pro gyvenamuosius namus ar medžius retkarčiais sušmėžuoja Zaraso ežero kraštas.

Zaraso ežeras yra pagrindinis miesto ežeras. Jo plotas yra 3,234 km², o gylis - 36,6 metrai. Ežere yra 4 salos - Italijos, Putinų, Liepų ir Didžioji. Pietryčiuose Zarasas susijungia su mūsų jau lankytu Zarasaičio ežeru. Beje, minima, kad Italijos salos pavadinimas atsirado nuo Italijos kontūrus primenančios salos formos. Ar ji iš tikrųjų panaši – kiekvieno fantazijos rezultatas.

Savo panoramą matėme ties autobusų stotelės vieta Kauno gatvėje. Deja, iš autobuso ji atrodė kur kas gražiau. Betgi nieko keisto, juk žiūrėjome iš aukšto autobuso. Pasvarstome, kad čia galėtų būti dar vienas apžvalgos takas.

Dar paeiname pora šimtų metrų tolyn, tačiau įsitikinę, kad kitos panoramos šalia nėra, pasukame atgalios į miesto centrą. Nusivylimui apmalšinti užeiname į pakeliui esančias senąsias sentikių kapines.

Kapinėse matosi ir Zarasų Visų Šventųjų stačiatikių cerkvė.

1839 metais Zarasų mieste, tuomet vadintame Novoaleksandrovsku, buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, pavadinta Gospodnia vardu. Beje, bažnyčia į šią vietą atkelta 1885 metais, kuomet tikintiesiems buvo pastatyti didesni maldos namai.

Esu skaičiusi, kad bažnyčia turtinga vertingomis ikonomis, todėl norėjosi užeiti į vidų. Bet durys buvo užrakintos, belieka tik pasidairyti aplinkui.

Didesnė Zarasų cerkvė (sentikių) yra Vytauto gatvėje. Ji yra puse kilometro toliau, nei pradėjome šios dienos pažintį su miesto gamta Malūno gatvėje. Į savo lankymo programą jos neįtraukiau, bet jei eisite pažiūrėti vandens nuleidimo sistemos, galbūt verta nueiti ir iki šios cerkvės.

Kauno gatve (arba A6 keliu) grįžtame iki apžvalgos rato.

Vėl pasimėgaujame kraštovaizdžiu nuo tilto.

Atgal kelias greitesnis, tad labai greit dairomės į savo tikslą.

2011 m. atidarytas 17 metrų aukščio apžvalgos ratas – analogo Lietuvoje neturintis architektūros statinys. Statinio architektas Š. Kiaunė.

Zarasų apžvalgos ratą galima laikyti apžvalgos bokštų pradininku Lietuvoje. Nuo apžvalgos rato atsiveria plati Zaraso ežero panorama. Mane labiausia žavi ne tiek panorama, kiek pati rato konstrukcija.

Saulėtą vasaros sekmadienį žmonių daug. Ratu patraukus didesnei miniai, jis nežymiai juda. Tačiau nebaisu ir netgi smagu.

Į ežero tolius tik už vieną eurą galima pasidairyti pro įtaisytą žiūroną.

O kalno šlaite įmontuotame pastate veikia nemokamas ir švarus tualetas, turintis savo darbo laiką.

Apsukę apžvalgos ratu, leidžiamės stačiais laipteliais žemyn.

Ežero pakrantėje įrengta daugybė tiltų tiltelių. Taip pat netrūksta suoliukų ir stovų dviračiams. Akis džiugina įvairios kompozicijos iš akmens ir medžio bei vandenyje besimaudančių paukščių pulkai.

Nuo tilto pasidairome į apžvalgos ratą. Nuo šios vietos jis atrodo labai įspūdingai.

Po to patraukiame Zaraso ežero pakrantę juosiančiu pusantro kilometro ilgio pėsčiųjų taku.

Šis takas jungia apžvalgos ratą ir Zaraso ežero Didžiąją salą. Šiltuoju metų laiku zarasiškius ir miesto svečius džiugina fontanas, pakrantėje įrengti pantoniniai lieptai, valčių nuomos punktas, žaidimų aikštelė vaikams.

Takas puikiai sutvarkytas ir vaizdingas. Juo vaikšto daug žmonių. Taip nemažai maudosi ar įsitaisę ant tiltų deginasi.

Nusistebime, kad labai dažnai girdime kalbančius rusų kalba. Bet kitaip ir būti negali, nes Zarasai yra ir visada buvo pasienio miestu.

Nors einame iš lėto, bet akiratyje netrunka pasirodyti Zaraso ežero įžymybė – net į 30 metrų aukštį vandenį iššaunantis fontanas.

Priėję fontaną, prie jo pasisukiojame ilgiau.

Vis dar norime kavos, tačiau netoli fontano esančioje pakrantės kavinėje jos neturi. Vietoje kavos perkame giros, kuria, prisėdę ant suoliukų ir žiūrėdamos į pramogaujančius vandenyje, puikiai atsigaiviname.

Kavinės sienas ir tvorą puošia linksmi ir spalvingi gatvės meno piešiniai. Pastebėjau, kad gatvės menas Zarasuose labai populiarus, juo paslėpta ne viena pilka ir neįdomi betono siena.

Pailsėję žingsniuojame tolyn. Ežero pakrantė šioje dalyje kaip niekad graži.

Pėsčiųjų takas kažkur susijungia su tylia gatve, o akis sudomina dar vienas namas su ažūrinėmis detalėmis.

Po to pėsčiųjų takas palieka gatvę ir suka ant vandens. Labai smagu stebėti plaukiojančius būrius vandens paukščių, o ežere šalia tako snaudžianti didelė jachta sudaro prabangaus kurorto įvaizdį.

Mums čia labai patinka, mėgaujamės kiekvienu žingsniu, kiekviena akimirka.

Netrukus laukia kelias į Didžiąją salą, į kurią įžengiame plačiu tiek pėstiesiems, tiek transporto priemonėms važiuoti skirtu tiltu. Tiesa, pastarųjų eismas į salą yra ribojamas.

Zaraso ežero Didžioji sala yra 44 hektarų ploto ir tai antroji pagal dydį sala Lietuvoje. Sala laikoma Zarasų miesto poilsio, kultūrinių ir sportinių renginių vieta visais metų laikais. Čia vyksta lankytojus iš visos Lietuvos ir aplinkinių valstybių pritraukiantys muzikos festivaliai po atviru dangumi, tokie kaip „Galapagai“, didžiausias roko muzikos festivalis „Roko naktys“, neofolkloro muzikos festivalis „Mėnuo Juodaragis“.

Vos atėjus į salą, pro akis negali praslysti šiuolaikinių formų statiniai ir pasivaikščiojimų takai.

Iškart einame prie labiausiai dėmesį prikausčiusio objekto – paplūdimio.

Zaraso ežero Didžiosios salos paplūdimys - pagrindinis miesto paplūdimys, kur vasaros sezonu yra didžiausia poilsiautojų koncentracija. Paplūdimys dydžiu tikrai nustebina.

Į erdvų minkšto smėlio paplūdimį veda įspūdingas tiltas. Šilta vasaros dieną žmonių čia iš tikrųjų labai daug. Puikiai įrengta poilsio vieta.

Maudynėms mes nepasiruošę, todėl apžiūrime pakrantėje esančią skulptūrą ir vingiuotais takeliais trepsime tolyn.

Šįkart po kaskadomis besislepiančiuose pastatuose ieškome nebe kavos, o tualeto. Tualetą randame, tačiau jis užrakintas. Jei labai spirtų reikalas, klaustume darbuotojų, bet dabar nueiname tolyn.

Šiek tiek nuo pagrindinio paplūdimio paėję takeliu, pamatome dar vieną atrakciją – vandenlenčių parką. Sėdmaišiuose ant tilto įsitaisę žiūrovai, o mes lipame ant virš pastato įtaisytos kaskados ir taip pat pasidairome į plaukiojančius.

Zarasų banglenčių parkas pristatomas didžiausiu Baltijos šalyse. Iš tiesų išsižiojame iš nuostabos, matydami, kokius tolius nučiuožia šio sporto mėgėjai. Žinoma, sekasi ne visiems. Tačiau iš šono stebėti įdomu. Norinčių čiuožti vandeniu tikrai netrūksta.

Pasižiūrėję nusprendžiame, kad jau laikas lankyti tolimesnes Didžiosios salos kerteles.

Takeliu kylame į kalvos viršų, čia takelis įsijungia į kelią su šaligatviu. Kiek paėję keliu sukame į siaurą žvyrkelį, mūsų galva, nuvesiantį prie Zarasų vasaros estrados.

Iš aukštai pasidairome į estradą ir einame tolyn. Siauras žvyrkelis vingiuoja per pievą, paskui įsuka į dailų pušyną.

Po kelių minučių pamatome dar vieną estradą, tik mažesnę ir labiau apleistą. Prie estrados net nesustojame, nes traukiame į žemėlapyje pažymėtą apžvalgos aikštelę.

Apžvalgos aikštelė tėra atvira vieta, žvelgianti į Zarasų miestą nuo aukšto skardžio. Tačiau panorama mums patinka. Sėdame trumpam ant suolo ir pasimėgaujame vaizdu.

Šone pamatau pramintą siaurą takelį. Pasvarstau, galbūt jis nuves į dar vieną slaptą panoramos vietą. Prasibrovusi pro kraštuose išsikerojusius krūmus, suprantu, kad šis takelis tėra neoficialus nemokamas tualetas gamtos prieglobstyje.

Grįžtame atgal.

Didžioji sala jau apžiūrėta. Einame keliu prie paplūdimio ir dar kartą į jį pažiūrime. Paskui traukiame tiltu ir svarstome, ar aplankysime Šaltupės koplytėlę. Nusprendžiame, kad laiko likę nedaug, todėl verčiau apžiūrėkime Zarasų centrą.

Grįžtame Zaraso paežere, dar kartą apsukame apžvalgos ratą. Paskui traukiame prie bažnyčios, kuri iš tolo moja savo baltais bokštais.

Neobarokinio stiliaus bažnyčia Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta ant vienos iš aukščiausių miesto vietų.

Pro šonines duris užeiname į vidų. Vidus baltas ir kuklus. Bažnyčioje yra trys altoriai. Virš didžiojo altoriaus iškirstas pusapskritis langas, kuriame pakabintas istorinis Švč. Mergelės Marijos paveikslas „Marija su Kūdikiu“ su lotynų kalba užrašytu tekstu. Įrašas sidabrinėje lentelėje byloja, jog paveikslas atgabentas iš Vilniaus ir čia pakabintas tam, kad primintų stebuklingą jo išgelbėjimą nuo didžiulio gaisro.

Po to pro šoninius vartus grįžtame į gatvę.

Nustembu Vytauto gatvėje pamačiusi seną akmenimis grįstą grindinį. Jis šiai istorinei miesto daliai prideda daug šarmo.

Kirtę Vytauto gatvę, įžengiame į Sėlių aikštę.

Taisyklingo plano Zarasų Sėlių aikštė, į kurią sueina visos radialinės gatvės, yra urbanistikos paminklas. Tai vienintelis tokios formos miesto planas Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų rusų miestų pavyzdžiu planuotų vietovių.

Aikštės viduryje stovi paminklas daktarui Domininkui Bukontui.

Man aikštė jokio įspūdžio nepalieka, todėl ją tik kertame ir einame prie Zarasų rajono savivaldybės pastato.

Savivaldybės pastatas yra neįprastos formos. Šalia jo slepiasi skulptūra „Elniažuvė“ - elnio ir žuvies junginys, skirta Zarasų miesto 500 metų jubiliejui įamžinti, atidengta 2006-aisiais rugpjūčio 13-ąją. Jos autorius – skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Henrikas Orakauskas. Skulptūra simbolizuoja Zarasų miesto herbą ir ypatingai atspindi jo gamtos išteklius.

Taip netikėtai vos per kelias minutes atliekame pažintinę Zarasų senosios dalies programą. Per dieną vaikščiojome, todėl jaučiasi nuovargis. Būtų gerai kokioje kavinukėje prisėsti, tačiau dar esame sočios nuo sumuštinių.

Sugalvoju iš Sėlių aikštės išeinančia Šiaulių gatve nueiti iki Šaltupės koplytėlės.

Šiaulių gatvė niekuo neypatinga, ja gana intensyviai važinėja mašinos. Sudomina pavieniai įdomesnės architektūros pastatas. Parvažiavusi namo sužinojau, kad tai yra protestantų bendruomenės namai.

Kelionėje iki koplytėlės užtrukome penkiolika minučių. Ją pamatę, abi pratrūkstame juoktis: ar vertėjo eiti?

Šaltupės koplytėlė yra miniatiūrinė, aplinka prie jos šiaip sau, todėl tik uždedame pliusą, kad čia buvome.

Trumpai papasakosiu, kad Šaltupės koplytėlė stovi šiaurinėje Zarasų miesto dalyje, prie Šaltupės gatvės. Koplytėlę 1824 m. pastatė Antanas Zarenbergas. Ji buvo pastatyta iš plytų, tinkuota ir baltai nudažyta. Viršuje, po stogeliu, buvo nedidelė arkos formos anga, kurioje stovėjo Kristaus statulėlė. Žmonės šią statulėlę laikė stebuklinga. Apie koplytėlės atsiradimą sklando įvairių pasakojimų. Pasakojama, kad vieną audringą dieną žaibas trenkęs į bažnyčią, ir ji buvusi nuversta į ežerą. Šalia bažnyčios stovėjusi bei stebuklingos galios turėjusi Kristaus statulėlė išplaukė į vandens paviršių. Toje vietoje, prie Šaltupės šaltinėlio, parapijiečiai pastatė mūrinę koplytėlę, į kurią perkėlė minėtą statulėlę. Dar viena priežastis koplytėlei atsirasti galėjo būti Šaltupės upelis, vietinių pasakojimu, jo vanduo yra gydantis. 1960 m. liepos 10 d. Zarasų rajono valdžia leidžia kun. A.Juškai Šaltupės koplytėlę pabaigti aptverti akmenine tvora. Deja, ji buvo neilgai. 1965 metais Zarasų miesto darbo žmonių deputatų taryba priėmė nutarimą nugriauti šią koplytėlę, esančią M. Melnikaitės gatvėje, dėl gatvės rekonstrukcijos ir vieną gruodžio naktį  koplytėlė buvo išsprogdinta. 1992 metais kunigo V. Kapočiaus rūpesčiu koplytėlė buvo atstatyta.

Netoli koplytėlės dar yra senosios žydų kapinės. Tačiau rašoma, kad kapinės neveikia nuo maždaug 4-o dešimtmečio vidurio, todėl nusprendėme ten neiti.

Grįžtame į Sėlių aikštę. Dar kartą pažiūrime į iš tolo balta spalva šviečiančią bažnyčią.

Iki autobuso dar beveik valanda. Pasisukiojame po aikštę, paskui nusprendžiame vis tik eiti į autobusų stotį.

Autobusas, 17:40 išvykstantis į Vilnių, deja, į Molėtus neužsuka, todėl esame priverstos persėsti Utenoje. Įlaipinimo aikštelė sparčiai pilnėja, tad nueinu į stotį nupirkti bilietų. Iki Utenos jie atsiėjo po 3,60 eur. Aptarnavo labai maloni kasininkė, todėl gerai nusiteikusi lauksiu atvykstančio autobuso.

Autobusas atvyksta likus kelioms minutėms iki išvykimo. Jis prisirenka beveik pilnas.

Atsisėdus šiltame autobuse apima didelis nuovargis, bet nenuostabu, juk visą dieną vaikščiojome. O nueita tai nemažai. Programa Endomondo suskaičiavo beveik 19 kilometrų. Tačiau diena buvo puiki, o Zarasai paliko labai didelį įspūdį. Kiek daugiau nei šešių valandų vaikštant neskubiu tempu šiam miestui pažinti yra tikrai užtektinai.

Utenoje autobuso laukėme nepilną pusvalandį. Patenkinta praleista diena pasiekiu namus.