2012 m. spalio 6 d., šeštadienis

Žiupsnelis Lombardijos: Como ežeras.

Dar viena seniai įvykusi kelionė, kurios aprašymą perkeliu į savo kelionių dienoraštį.

Kelionės maršrutas buvo brandintas ne vienerius metus. Dar tais laikais, kai keliavau su agentūromis, žvilgčiojau į šiaurės Italijos maršrutus. Ir štai, po kokių penkerių svajonių metų ėmiau ir ją išpildžiau.
Vykau su nuolatine kelionių drauge. 

Kalbant apie šiaurės Italijos ežerus, tiek svajojusi niekada neturėjau vieno vienintelio ežero, prie kurio mirk gyvenk turėčiau nuvykti. Como ežerą pasirinkau dėl palankios galimybės keliauti visuomeniniu transportu.
Besiruošdama kelionei buvau persisiuntusi internetinius Lonely planet ir DK Italijos ežerų gidus.
Galiausiai iš ebay nusipirkau popierinį Rough guide The Italian lakes (toliau - RG).

Kelionėje nenorėjau bėgti. Norėjau mėgautis. Todėl 4 nakvynes (kas buvo labai mažai, kaip pasirodė vėliau)  pasirinkau viešbutyje nedideliame Lecco miestelyje ir 3 nakvynes – toliau nuo ežerų esančiuose miestuose. 
Lėktuvo bilietai pirkti prieš metus, tą patį vakarą, kai 2011-aisiais grįžau iš Katalonijos.
Lėktuvo bilietai Vilnius – Bergamo – Vilnius su visais mokesčiais ir vienu bendru registruotu bagažu atsiėjo 176 Lt žmogui. Nakvynę prie Como ežero irgi rezervavau prieš metus, buvo išankstinės nuolaidos, 33 proc. Nakvynės ežero pakrantės miesteliuose yra brangiuos, todėl jas rekomenduojama užsisakyti kuo ankščiau.

2012-10-06. Šeštadienis. Kelionė prasideda.
Skrydis 12:55. Į Vilnių riedame autobusu, labai nepatogus autobusų grafikas, nes oro uoste turime ilgai laukti. Jį kažkaip užmušame. Įlaipinimas vyksta sklandžiai ir sėkmingai leidžiamės Bergamo oro uoste.
Trumpai pasiblaškome po oro uostą ieškodamos, kur nusipirkti savaitinį visuomeninio transporto bilietą. Suprantu, kad 7 dienų bilietėlio, leidžiančio keliauti nemokamai visuomeniniu transportu po Lombardijos regioną čia nenusipirksime. Tad kioske netoli išėjimo durų perkame vienkartinius bilietėlius, kainuojančius po 2,10 eur. Juos pažymime autobuse esančioje specialioje dėžutėje ir riedame iki Bergamo autobusų stoties. Traukinių ir autobusų stotys Bergame šalia viena kitos.
Autobusas sustoja terminale šalia traukinių stoties. Tuo tarpu įlaipinimo stotelė bus kitoje gatvės pusėje prie autobusų stoties. Lengva susiorientuoti.
Tačiau nelengva susiorientuoti, kaip traukinių stotyje nusipirkti bilietą "Io viaggio ovenque in Lombardia".
Namuose buvau užsirašiusi bilieto pavadinimą, kurį parodžiau darbuotojams net keliuose kioskuose, bet niekas nieko nežino.
Bergamo traukinių stotyje yra protingieji aparatai. Kur gi dingsi – perkame iš jų. Aparatas kalba tik italų kalba (arba aš nemokėjau pasikeisti). Ne veltui mokiausi kai kuriuos žodžius itališkai prieš kelionę: paspaudžiu ant žodžio, kuris skamba panašiai į sette (septyni) + giorno (diena). Aparatas, kaip ir priklauso, suvalgo mano 40 eurų ir išmeta žalios spalvos bilietą. Tuomet drąsiai perku bilietą draugei. Ant bilietėlio užrašome vardus pavardes (nuotraukos čia nereikia), bilieto dar nežymime, bet patraukiame į tolimesnius logistikos peripetijų narstymus.

Informacija švieslentėje traukinių stotyje labai aiškiai kalba, kad traukinys į Lecco, kur ir nakvosime 4 naktis, bus po valandžiukės. Išvyksta iš 1 ovesto (na, kažkaip panašiai skamba). 1 kelias yra, bet švieslentėje dega, jog Milanas. Paklausiu jaunos merginos (didesnė tikimybė, kad jaunimas kalbės angliškai). Ji parodo į takelį kiek šalia stoties. Tik ten bėgiai tokie apžėlę žole, negi gali per juos važinėti traukiniai.
Prarandame kantrybę ieškoti ovesto, o traukinys turi neužilgo atvažiuoti.
Einu į stotį bilietų pardavėjų klausti. Jie atsako, kad tas apžėlęs takelis tikrai yra mums reikalingi bėgiai. Taip pat dar bandau išklausti, ar turėtume kaskart pažymėti bilietą, ar užteks tik vieno karto. Dar namuose kalbinti internetiniai keliautojai patarė, kad užtenka tik pirmo karto. Bet neviernas Tamošius gi aš. Kasininkė pamojuoja, kad nieko nežino. Na, ir nereikia. Pažymėsime tik pirmą kartą. 

Einame prie žole apžėlusių bėgių. Traukinys atvyksta laiku, lipame. Seni girgždantys vagonai, su kiekvienu stabdymu kraupiai žviegiančiais stabdžiais. Bet džiaugiamės, kad pirmosios bėdos baigtos. Labai mėgstu važiuoti traukiniu. O dar kaip kalnai aplinkui. Ir atostogos tik prasideda. 
Kažkur 40 minučių žlegėjimo ir lipame Lecco miestelio traukinių stotyje. 

Kelią į viešbutį buvau išžiūrėjusi su google žmogiuku. Todėl nesiblaškome. Su vis didėjančių jauduliu širdy – į atostogas (ne veltui kažkuris keliautojas rašė, kad atostogos prasideda tada, kaip viešbutyje padedami lagaminai).

Mieste vyksta šventė, mūsų kelias užpildytas minia. Bet niekis, viešbutis briliantinėje vietoje, todėl keli žingsniai į šoną nepatogumų nesukelia.

Hotel Alberi Kaip ir rašiau pradžioje, užsakytas prieš metus. Kaina už dvivietį– 252 eur 4 naktims, pusryčiai įskaičiuoti.

Pasitinka šeimininkas, jo dukra, kalbanti angliškai, sutvarko dokumentus. Pakylame į trečią aukštą ir..... kąąąąą???????????????? Kambaryje tik viena vienvietė lova... Pasižiūriu į sąskaitos išrašą – akurat – kaina 1 asmeniui... Teko grįžtis į recepciją aiškintis, grąsinti skambučiais Booking.com, bet galiausiai šeimininkė paima savo lapą su booking.com rezervacija ir sutinka, kad mes užsakėme dvivietį kambarį už 252 eurus. Nežinau, ar jie neapsižiūrėjo, ar čia jų triukas. Tačiau gavę raktą nuo dviviečio, vis vien jautėmės nesmagiai. 

Išmaukiame po taurelę brendžio ir išeiname į miestelį. Viešbutis ant ežero kranto, tik per gatvę pereiti. Miestelis paskendęs tarp kalnų. Oras šiltas ir toks vasariškai ramus. Einame krantine toli toli. 

Centre vis dar šventė, daug žmonių, o miesto pakraščiuose sutinkame vieną kitą. Tokia ramybė, tokia idilė.

Keli pirmo vakaro vaizdai, dėl nuotykio su viešbučiu nebuvo nuotaikos fotografuoti.



2012-10-07. Sekmadienis. Bandom keliauti.
Ketvirtą valandą nakties jau akys žvalios, galėčiau į trasą eiti. Džiaugiamės, kad pusryčiai ankstyvi – nuo 7 valandos. Einame pusryčiauti valiūkiškai kikendamos, kad po vakarykščio konflikto gausime ricinos į kavą. 
Pusryčių kambarys šviesus, jaukus. Nedidelis švediškas stalas su dribsniais, jogurtu, džemais, bulka ir duonele, sūriu, sviestu, dešra, kelių rūšių sultimis, pyragu, sviestinėmis bandelėmis, vaisiais. Šeimininkas žvalus. Jis kas rytą virė skanią kavą. Pirmus rytus gėrėme paprastą, kitus – fantastiškai skanią kapučino. 

Po pusryčių laikas į pažinimą. Einame į traukinių stotį, iš kurios važiuosime į Como ežero pakrantėje esantį Varenna miestelį.
Eidamos gatvėmis paklystame, bet apsukę ratą, randame stotį. (Ech, vis tik koks gėris yra šiuolaikinės modernios GPS technologijos išmaniajame telefone. Tuo galiu pasidžiaugti po daugelio metų perkeldama šį pasakojimą į dienoraštį.)

Švieslentėje traukinio į Varenna nerodo, einu klausti į kasas, kuria kryptimi mums važiuoti. Tuo pačiu bandysiu sužinoti, tikrovė ar mitas, kad italai labai susireikšminę ir nebandyk jų atitraukti nuo darbų? 
Prieinu prie langelio, kostiumuotas darbuotojas maigo mobilųjį. Kosteliu. Jokio dėmesio. Nagi, laiko juk turim, palaukiu, kol vyras baigia telefonu tvarkyti savo reikalus. Galiausiai, po kokių penkių minučių, darbuotojas atkreipia dėmesį į mane. 
Išsiaiškinu, jog mums reikalingas traukinys važiuoja į Tiraną. Tirana švieslentėje rasta. Laukiame.

Lecco traukinių stoties peronas:



Traukinys atvažiuoja ir išvažiuoja laiku. Sėdime kairėje ir grožimės pro langą matomais ežero vaizdais. Mūsiškis traukinukas nedidelėse stotelėse nestoja, tik Varenna.

Varenna - Esino traukinių stotis:


Varennos traukinių stotyje išlipa būrys turistų.
prieš pradedant dienos pažintį reikia ir apsiforminti nemokamose WC vietose. 
Turiu pasakyti, kad būnant Lombardijoje lankytis tualetuose buvo labai įdomu. Nei vienoje šalyje dar neteko matyti tokių skirtingų vandens nuleidimo būdų. Kaskart tai būdavo tarsi mįslė-galvosūkis: tai mygtukas virš klozeto, tai rankenėlė, tai lentelė ant sienos, tai spuogiukas, tai virvutė, tai pompa žemai ant sienos, tai pompa ant grindų, tai tarsi dviračio pedalas, tai spausti, tai sukti, tai mygti. Žodžiu, tualetuose nuobodu nebuvo. 
Tik su pačiais tualetais gana sudėtinga, dažnai tenka eiti į kavines prašytis. Nes net turistinėse vietose jų nerasta.

Atlikę gamtinius reikalus, pasileidžiame keliuku žemyn į Varenną.
Nedidelis miestukas rytiniame ežero krante Varenna dažnai vadinama Como ežero perlu. Transporto senamiestyje minimaliai. Gatvelės senovinės, siauros, akmeninės. Pakrantėje – laivų prieplauka.



Einame pakrante, grožimės vaizdais.



Oras giedrėja, darosi šilta. Pakrantės kavinukės pilnos pusryčiaujančių žmonių. Šioks toks šurmulys, norisi pabėgti. Bėgame link Villa Monastero. Iš pradžių ketinau lipti link Castelo de Vezio, o vilą rinktis Bellagio. Bet paskui persigalvojau, manydama, kad įlipę į pilies kalną, iš nuovargio nieko daugiau nebenorėsime. Taigi, planas paskutinę minutę buvo pakeistas. 

Senosios akmeniniais laipteliais į kalną lipančios Varennos gatvelės nuostabios.



Sutilindžiuoja bažnyčios bokšto varpai. Muša ne šiaip sau, o melodingą melodiją. Neužilgo – kiti – jau kitą melodiją. Labai gera aura aplinkui.

San Giogio bažnyčios bokštas. Bet perdaug čia neužsibūname, ateisime vėliau.



Kiek nuklydę pasigrožime Villa Cipressi.



Villa Cipressi - 19 a. statinys. Šiuo metu čia yra viešbutis.

Stebimės, kaip galėjome praeiti įėjimą į Villa Monastero. Nes eidamos pakrante, atsimušame į šoninius parko vartus.
Taigi, paežerėje atsimušę į vilos tvorą, ieškome oficialaus įėjimo. Nuo San Giorgio bažnyčios einame pagrindiniu keliu, kuriuo ištisai burbia motociklai, laksto dviračiai, skraido automobiliai. Motociklininkų ir dviratininkų visuose Lombardijos keliuose matėme labai daug. Dviratininkai rimti, su aprangomis ir šalmais.

Pastebėję, kad einame palei Vilos tvorą, grįžtame apžiūrėdamos kiekvieną metrą sienoje. Aišku, prieš tai ėjome iškėlę galvas ar žiopsodamos į lekiančius keliu, todėl įėjimą į Villa Monastero tiesiog praleidome.

Villa Monastero tik sodų lankymas suaugusiam kainuoja 5 eur, o sodų ir muziejus – 8 eur. Renkamės pilną programą.

Ištaigingi vienuolyno rūmai veikia nuo 1200 metų, bet 1569 metais vienuolyno veikla sustabdyta dėl vienuolių palaido gyvenimo. Dabar vienuolyno vila naudojama kaip konferencijų centras ir aišku, kai neužimta, yra atvira lankytojams.

Pastatas, kuriame yra lankytojų centras ir bilietų kasa.



Einame takeliais su dailias pastatais ir mums nematytais augalais.




Teritorijos viduryje - prabangūs rūmai ir aplinka.




 Dar kartą nuostabioji Villa Cipressi.



Neatsigrožime kalnų, žydro ežero ir dangaus, augalijos, skulptūrų deriniu.




Sode dar visiškai žali mandarinai.



Žmogaus ir gamtos kompozicija.






Augalija.



Dar kartą vaizdas į Villa Cipressi.





 Skulptūra, viena iš daugybės.



Vaizdas į priešingą pusę, prieš saulę.



Tai tiek tos Villos Monastero. Judėsime atgal į senąją Varenna. Jau vidurdienis.
Paliekam Villa Monastero. Dar kartą žvilgsnis į kurortą ir ant kalno vos įžiūrimą Castelo di Vezio, į kurią planavau lipti



Išėję iš vilos teritorijos sukame į karę - už kelių žingsnių piazza San Giorgio su jau rodyta San Giorgio bažnyčia.



Aištėje jau šurmulys. Daug pietaujančių žmonių, šiek tiek stumdomasi ir maišomasi vieni kitiems po kojomis. Šalia nedidukė San Giovani bažnytėlė.
Labai karšta. Sukame į stačias akmenines gatveles ieškoti pavėnio.



Laipiojam aukštym žemyn pirmyn atgal. Vaizdai kaip iš filmų. Kai kur matosi ežeras.



Galiausiai pavargstame. Nusprendžiame, kad laikas keltis į Bellagio miestelį.

Namuose buvau susiradusi keltų grafikus. Kainas ir grafikus galima pažiūrėti čia.

Noriu užakcentuoti, kad vandens transportas po Como ežerą yra privatus, todėl 7 dienų bilietėliai „Io viagio“ jiems netinka. 
Spalis – jau rudens sezonas. Ir laiveliai kursuoja rečiau. Pvz., į Lecco atšaką net neplaukia. Pagal mano susidarytą išankstinį grafiką turėjome labai laikytis laiko. Bet pastebėjau, kad keltas, keliantis automobilius, plauko labai dažnai ir tiesiogiai iš taško A į tašką B. Labai pamėgau šį keltą. Nereikėjo bijoti, kad jei plauksiu į Bellagio, išlipsiu Menaggio. 

Kaip ir daugumoje Lombardijos transporto, bilietai į keltą perkami tik kasoje. Keltas jau trimituoja, eilutė milžiniška. Geranoris diedulė kasininkas šūkauja „Kas į Bellagio? Ateikit be eilės į Bellagio.“ Aišku, šūkauja itališkai, bet iš konteksto galima suprasti. Aktualu vyrukams, keliaujantiems motociklais, o mums jokio skirtumo. Juk visas laikas mūsų, pusvalandis ar vienoje ežero pusėje ar kitoje planų nepakeis. Bet vis tik nusiperkame bilietus, keltas mūsų palaukia.
Visas centrinis ežeras priklauso 3 trata (zonai - lietuviškai taisyklingiausia būtų įvardinti). Taigi, sumokame 4,60 eur už žmogų. Nepigu.
Kelto darbuotojai atidžiai patikrina, ar tikrai į Bellagio bilietas. Ir – plaukiam. 



Plaukimas keltu iš Varenna į Bellagio pareikalauja tik 10 minučių. Sėdime viršuje. Malonus vėjelis leidžia užmiršti karštus saulės spindulius. Grožimės aplinkiniais vaizdais. 

Apie Bellagio kurortą pasakysiu tiek, kad jis yra Como ežero iškyšulyje, kuris ežerą dalina į Como ir Lecco atšakas. Bellagio kurortą slepia aukštas kiparisais apaugęs kalnas, todėl ne iš visų pusių jį lengva pamatyti.

Švartuojamės Bellagio prieplaukoje.



Išlipę iškart sukam į dešinę, pataikome į išvaizdžią promenadą su gėlynais, oleandrais, citrinmedžiais ir vaizdu į ežerą ir jo vakarinius krantus ir ištaigingas vilas Bellagio pakrantėje. Nuostabu.






Priešingame krante aukštai kalnuose vienišas pastatas boluoja. Bažnytėlė ar šiaip statinys.




Čia norėtųsi prabūti visą dieną, bet karšta. Neįmanoma išbūti. 
Sukame ieškoti pavėsio. Centre kavinės, restoranai. Minios žmonių, grūstys. Labai greit nuo viso to pavargstame, tad senojo miesto beveik neapžiūrime. Sukame link Pescallo. RG skaičiau, kad nuo jo atsiveria gražus vaizdas į Lecco atšakos kalnus. Pakeliui nusiperkam ledų. Už mažą 2 eurai. Bet porcija tokia didelė. Ir skonis pasakiškas. Gaila, kad saulė negailestingai tirpdo nusipirktą skanėstą, todėl akimirksniu sušlamščiam, nėr kada pasimėgauti.

Net nežinau, ar mes tą Pescallo radom. Bet nuo karščio ir nuovargio norėjosi sukti atgal. Mačiau, kad į vokiečių panašia kalba kalbantys žmonės blaškėsi minėdami žodį Pescallo. Bet tingėjosi sekti įkandin jų. Grįžtant užmačiau laiptus aukštyn, kurių pabaigos net nesimatė. Įtariu, nuo ten turėjo atsiverti vaizdas į pusiasalį. Bet jau nebeturime abi jėgų lipti.

Vaizdai nuo mano įsivaizduojamo Pescallo.




Grįžtame į miestelį ne tik apžiūrėdamos apylinkes, bet ir besidairydamos autobusų stotelės. Planas buvo prabūti Bellagio iki vakaro ir autobusu grįžti į Lecco. Bet kažkodėl nieks nebedžiugina. Noriu namo. Gal net namo į Lietuvą...
Pasiūlau draugei imtis plano B: važiuoti autobusu iki Como miestelio, o vakare autobusu grįžti į Lecco. Ok, planas palaimintas, bet kur yra autobusų stotelė? Logika sako, kad viskas turėtų būti viename: ir keltai, ir autobusai. Na, bet nėra... 
Kelis kartus apsukam aplink centrą ir visai netyčia užmatau geltoną bus ženklą ant grindinio. Ir mažytę lentutę ant stulpo su tvarkaraščiais. Taigi, autobusas bus už kelių minučių, pasisekė. O stotelė yra prieš pat laivų bilietų kasas, skersai mašinų aikštelę prie cementinės sienos. 

Autobusų maršrutus ir grafikus ėmiau iš čia.
Lecco autobusai yra čia.
Kirba šioks toks nerimas, kaip praeis mūsų bilietai. 

Autobusas atvažiuoja punktualiai. Vairuotojas tik pažiūri į mano bilietą ir abiems rodo sėstis. 
Aišku, sėdame dešinėje pusėje, grožimės pakelės vaizdais ir stebime, kaip šioje šalyje vyksta keliavimas autobusu. 

Važiuodama sau mintyse palyginusi abu šiandien lankytis Como ežero kurortus, pasakysiu asmeninę nuomonę, kad nežiūrint Bellagio prabangios promenados, parduotuvių vitrinų, restoranų dekoracijų, kuklutė Varenna patiko labiau. Paprastumu, savotiška aura, ramumu. 

Siaurais kalnų keliukais esu važiavusi ne kartą, bet kaskart vis stebiuosi ir aikčioju.
Kelias aukštai kalne, apačioje mėlynuoja ežeras su raudonstogiais namukais, stačiais skardžiais, žalia augmenija. Kelias siauras, vos dviems automobiliams, vingiuotas. Visas transportas: autobusai, furgonai, automobiliai, motociklai, dviračiai lekia kaukia, kraštais eina pėstieji. Atrodo, baigiu įprasti, bet vietomis krūpteliu. Aišku, autobusas ties kiekvienu posūkiu pypteli.

Keletas pakelės vaizdų.





Per valandžiukę nuvingiuojame iki Como miestelio. Kartu ir pailsime.
Como miesto autobusų stotis visai šalia ežero (toje ežero pusėje, kur ir funikulierius). Čia pat ir Como lago Nord traukinių stotis. Mums ji tarnavo kaip tualetų lankymo taškas. 
Kad jau šiame savo reportaže daug dėmesio skiriu tualetų lankymui, tai prie to paties pasakysiu, kad kainos į juos irgi labai skirtingos. Milano metro mokėjom 0,20 eur. Stotyse daug kur nemokami. Como Lago Nord stotyje 0,50 ir 0,60 eur, priklausomai į kurį eisi. Kavinėse kažkur palikom po eur, kažkur nemokėjom visai.

Como autobusų stotyje susitikriname švieslentėje esančių autobusų grafikus su mūsų turimais. Nusprendžiame, kad galime būti kiek širdis ir jėgos leis ir pirmyn į pažintį su miesteliu.

Labiausiai šviečia Duomo – taigi, pirmyn link Como miestelio katedros.



Pakeliui link Duomo.



 Atėjome.




 Katedra atrodo išdidi ir iškilminga. Užeiname į vidų.




Per visą savo būvimo Lombardijoje laiką bažnyčių apžiūrėjome tiek, kad susimaišė, ką kur matėme. 

Pasisbuvę prie katedros, sukame link ežero. Pats kurortas neypatingai patinka. O pasivaikščioti palei ežerą vedančia promenada visai nieko.

Templo Voltiano. Jame įsikūręs Aleksandro Voltos, elektros išradėjo, nuo kurio pavardės kilo matas voltas, muziejus.




 Žvilgsnis į kitą ežero pusę.




Sukremtame mūsų sumuštinius-pavakarius, besidairydamos į kylančius vandens lėktuvėlius.
Sukame į parkelį. Pamatome tiltą, vedantį skersai ežero. Manom, sutrumpinsime kelią į stotį ir pasivaikščiosime virš vandens besigrožėdamos Como miestelio panorama.



Deja, tiltas skirtas tik laivams švartuotis. Nuėjus beveik į kitą ežero pusę, tenka apsisukti ir grįžti atgal. O mes niekur neskubame.

Dar vienas vakarėjančio Como vaizdas. 



Autobusų stotį pasiekiame jau sutemus. Temsta čia akimirksniu. Sėdame į autobusą, pro Erbą važiuojantį į Lecco. Vairuotojas prabėgdamas patikrina bilietus. Autobusas lekia kaip išprotėjęs. Vingiuoti keliai, nuovargis ir ištisai skambantis durų skambutis kaskart niuksteli didelę galvos skausmo dozę. Niekaip nesuprantu, kaip reiktų išlipti reikiamoje stotelėje šiame krašte. Stotelių beveik nepastebėti. O jei ir pastebi, ant jų tik bendras autobuso važiavimo grafikas. Nėra nurodytas pavadinimas konkrečiai vienoje ar kitoje vietoje. 12 dydžio šrifto raidžių iš autobuso įžiūrėti neįmanoma. Ka, jie trumparegių neturi??? 

Dardame kiek virš valandos. Dabar kaip niekad pasidžiaugiau, kad gyvename labai aiškiai randamoje vietoje, į kurią niekur atskirai nereikia važiuoti.

Autobusas Lecco pasiekia laiku. Išlipę dar pasitikriname, kad rytoj važiuosime iš lygiai šios vietos. Ir kad autobuso išvykimo laikas toks pat, kaip mano turimuose tvarkaraščiuose.

Parėję griūname į lovas.

Tokia pirma išvykų (ir antra kelionės) diena.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą