Trepsim po pasaulį

2021-10-09. Šeštadienis. 200 km su Vilniumi: Rasos - Liepkalnis - Naujininkai - Užusienis.

Praeitąkart ėjau atkarpa Pavilnys - Naujininkai.

Šios dienos mano išvykos į sostinę tikslas net nebuvo takas aplink Vilnių. Užsinorėjau miesto ir sugalvojau pasivaikščioti po Rasas ir Naujininkus.

Keliaudama užsienyje niekada nepraleidžiu progos aplankyti kapinių, tačiau Lietuvoje jas dažnai pamirštu. Šiandien šią spragą ištaisysiu.

Iš miesto autobuso išlipu autobusų stotelėje "Rasų kapinės" ir nuskubu susipažinti su gerai žinomomis, bet man dar nematytomis Rasų kapinėmis.

Plečiantis Vilniaus miestui ir uždraudus laidoti kai kuriose kapinėse, 1801 metais buvo įsteigtos Rasų kapinės. Kapines miestiečiai vadino Rasų pagal Rasų priemiesčio pavadinimą arba Misionierių, nes priklausė Misionierių parapijai. Uždarius Misionierių bažnyčią, kapinėms liko Rasų pavadinimas. Rasų kapinės veikė iki 20 amžiaus vidurio. Šiose kapinėse kapinėse yra palaidoti įžymūs lietuvių, lenkų, baltarusių žmonės, todėl daugelį kapų puošia skulptorių kurti meniški antkapiai.

Rasų kapinėse taip pat ilsisi 1920 - 1921 metais Vilnių ginę Lietuvos kariai. Netoliese buvo palaidoti ir priešų fronto linijoje kovoję lenkų kariai. Nuo pastarosios dalies savo pažintį su Rasų kapinėmis ir pradėsiu.

Iš pat ryto kapinėse lankytojų yra vienas kitas. Nelabai susigaudydama kapinių platybėse, patraukiu link pagrindinės koplyčios.

Aplink pagrindinę koplyčią palaidoti Vilniaus bažnyčių kunigai ir kiti žymūs miestelėnai. Paprasti, neturtingi žmonės buvo laidojami kapinių pakraščiuose, arčiau tvoros. Dauguma užrašų ant paminklų yra lenkų kalba.

Nuo koplyčios pasileidžiu link Angelų kalnelio. Angelų kalnelyje nuo seno buvo laidojami vakai.

Kapinės atrodo gana apleistos. Ši netvarka suteikia savotiško šarmo ir jaukumo.

Grįžtu link pagrindinės koplyčios ir apžiūrinėju įspūdingus antkapius.

Rasų kapinėse netrūksta garsių bei turtingų šeimų kriptų ir mauzoliejų.

Kapinės yra įkurtos ant aukštų kalvų, tad tenka nuolat laipioti aukštyn ar žemyn. Visur yra įrengti takeliai ir laiptai.

Ateinu prie Vileišių šeimos koplyčios.

Čia palaidotas 2018 metų Nepriklausomybės akto signataras, taip pat buvęs Kauno burmistras Jonas Vileišis.

čia palaidotas 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2013/11/03/news/rasu-kapiniu-antkapiai-apipinti-simboliais-3305898

čia palaidotas 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2013/11/03/news/rasu-kapiniu-antkapiai-apipinti-simboliais-3305898

Nuo pavardžių antkapiuose ar ant kriptų pradeda suktis galva. Iš pradžių apie sudominusius vardus ir pavardes bandau "googlinti", vėliau pavargstu. Galiausiai ilgą laiką tiesiog vaikštau ir tyloje skęstu mintyse. Vėliau vėl įninku į antkapių užrašų skaitymus.

Nebe pirmą kartą ateinu prie šalia įėjimo į kapines esančios Jelinskių šeimos kapo koplyčios.

Iš pavardžių antkapiuose skaitymo meditacijos vis pažadina virš galvos praskrendantys lėktuvai.

Vėliau iš kitos pusės apžiūriu Vileišių šeimos koplyčią ir kolumbariumą.

Kai kurie antkapiai ir juose iškalti vardai yra labai artimi lietuvio širdžiai.

Eilinį kartą takeliais ateinu prie pagrindinės kapinių koplyčios. Koplyčios pakraštyje stovi paminklas bankininkui Juozapui Montvilai. J. Montvila man labiausiai žinomas nuo net kelių Vilniuje esančių Montvilos kolonijų: darbininkams įkurtų gyvenamųjų namų kvartalų. Vieną Montvilos koloniją išėjusi iš kapinių planuoju apžiūrėti.

Vaikščiodama po Rasų kapines, randu su vaikyste susijusių vardų.

Apžiūriu visą eilę šeimų koplyčių.

Rasų kapinių teritorija yra labai didelė, tačiau senąją kapinių dalį apėjau visą.

Kai nuo įspūdžių pavargstu, suku link išėjimo.

Taigi, bevaikštinėdama po Rasų kapines atsiminiau netoliese esančią kažkada bendramintės draugės parodytą labai jaukią Montvilos koloniją Rasose, tad suku link jos. Žinoma, galėjau ryte iš miesto autobuso išlipti stotele anksčiau ir būtų nereikėję gabalo kelio grįžti atgal, bet tiek ten to kelio. Besigėrėdama priekyje matoma kolonija ramiai žingsniuoju link jos.

Čia pat po tiltu vedančiais bėgiais pravažiuoja traukinys.

Dar minutė - ir jau trepsiu po Rasų koloniją.

J. Montvilos rūpesčiu 1898 metais šioje vietoje buvo nupirktas žemės sklypas ir pradėtos gyvenamųjų namų statybos. Namus, dažniausiai dvišlaičiu stogu bei turėjusius du įėjimus ir nedidelį sodelį, paprastai galėjo įsigyti vidutinio sluoksnio miesto gyventojai, kurie gavę paskolą iš banko, galėjo išsipirkti pastatus ir žemės lopinėlį.

Kolonija yra išties nepaprastai patraukli ir įdomi.

Apeinu visas gatveles. Dar nudrožiu pažiūrėti generolo Aleksandro Mušnikovo vilos. Tiesa, praeitą kartą čia viešint vėlyvą rudenį, vila matėsi labiau.

Grįžtu į man labiausiai patikusią Balstogės gatvę.

Iki soties atsigrožėjusi J. Montvilos įkurta Rasų kolonija, tyliomis gatvėmis išeinu į Liepkalnio gatvę. Pakeliui pamatau koplytstulpį bei šv. Marijos statulą.

Dar už kelių žingsnių dairausi į pastatą su kolonomis. Tai buvusi muitinė, veikusi 1799—1800 metais. Tuo laiku čia buvo įrengtas (kaip ir prie kitų kelių) Vilniaus įgulos sargybos postas, skirtas kontroliuoti atvykstančius į miestą.

Netoliese yra Liepkalnio vandens saugykla, tačiau ji paprastai būna uždaryta, todėl artyn eiti nė nebandau. Perėja perėjusi judrią Liepkalnio gatvę, nutrepsiu tiesiai į Liepkalnio stačiatikių kapines.

Šias kapines prieš keletą metų esu lankiusi bendraminčių keliautojų draugijoje. Nutariu čia pasivaikščioti dar kartą.

Pirmieji stačiatikių kapai Liepkalnyje atsirado 1795 metais, kai Vilnius tapus Vilniaus gubernijos centru. Kapinių teritorijoje 1838 metais pirklio T. Zaicevo lėšomis buvo pastatyta Palaimintosios Eufrosinijos Polockietės cerkvė, o kapinėms prigijo jos vardas. Tačiau dabar kapinės vadinamos Liepkalnio vardu.

Šiose kapinėse palaidotas ir jų mecenatas - T. Zaicevas. Ant T. Zaicevo kapo stovi originali Šv. Tichono koplyčia, pastatyta dar caro laikais. Kaip tik ateinu prie puslankio formos šv. Tichono koplyčios. Rašoma, kad dabar Šv. Tichono koplyčia naudojama kaip šarvojimo salė.

Netrukus pamatau ir Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvę.

Prieš keletą metų pirmą kartą pamatyta Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvė bei šalia jos esantys seni kapeliai paliko didesnį atradimo įspūdį, tačiau smagu pavaikščioti ir dabar.

Išėjusi iš Liepkalnio stačiatikių senųjų kapinių, takeliais pasuku link greta esančių Naujininkų (Vilniaus) sentikių kapinių.

Sentikiai Lietuvoje apsigyveno 17 amžiuje, pabėgę iš Maskvos valstybės bei ieškodami prieglobsčio nuo religinio persekiojimo. Vilniaus sentikių bendruomenė 1920-1939 metais buvo Lenkijos sentikystės centras. Dėl sudėtingos sentikių istorijos Vilniuje šios bendruomenės maldos namai pradėti statyti vėlai, tik 19 amžiuje ir galėjo atsirasti tik kapinėse.

Iki pirmojo pasaulinio karo kapines juosė medinė tvora, kuri vokiečių okupacijos metais buvo išardyta. Antroje 20 amžiaus pusėje kapinės buvo aptvertos mūrine siena.

Priartėju prie Vilniaus Švc. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvės. Prieš keletą metų teko lankytis cerkvės viduje, tačiau šįkart ją apžiūriu tik iš lauko.

Kai prieš keletą metų pirmą kartą lankiausi tiek Liepkalnio stačiatikių, tiek Naujininkų sentikių kapinėse, buvo labai įdomu. Šiandien kapinių man turbūt yra per daug, nes jas tik praeinu, o į cerkves pasižiūriu iš tolo ir patraukiu į naujus tolius.

Kitas mano lankomas objektas bus Tyzenhauzų pastatyta ligoninė.

Pastačius darbininkų gyvenvietę, ant priemiestyje turėtos žemės Tyzenhauzai pastatė ir įsteigė akių ligoninę, kuri paskutiniu metu buvo žinoma kaip Šv. Roko ligoninė. Ligoninė yra apleista, tačiau paradinėje jos dalyje vyksta kažkokie darbai. Smalsu bus po kelių metų vėl čia praeiti.

Iki kito lankomo objekto sparčiai minu Naujininkų gatvėmis. Kai kuriose jų yra nejauku. Kai kurios - gatvės kaip gatvės. Netrukus pamatau tai, ką ir turėjau pamatyti: Vilniaus Šventojo Aleksandro Nevskio cerkvę.

19 amžiaus pabaigoje pastatyta cerkvė ne tik patraukia akį grožiu, bet sudomina faktu, kad šalia cerkvės yra vienintelis Lietuvoje veikiantis stačiatikių moterų vienuolynas. Vienuoles pamatyti pavyksta ir man.

Trumpai pasižvalgiusi, trauksiu tolyn.

Naujininkų žemėlapyje buvau pasižymėjusi pamatyti kelis objektus, tačiau įspūdžių perteklius ir šio rajono publika gana greitai nugesino mano norą paslankioti po šį rajoną.

Iš kitos gatvės pusės pasidairau į kelis išskirtinesnius Naujininkų rajono pastatus.

Atėjusi prie "Knygų katinėlio" - vietos, kurioje anąkart baigiau savo žygį taku aplink Vilnių, šią minutę užsinoriu jį pratęsti. Greitai pralekiu triukšmingomis gatvėmis ir atrandu jau miela patapusią rodyklę.

Netrukus trasos ženklas rodo leistis stačia nuokalne vedančiu žolėmis užžėlusiu ir šiukšlinu takeliu.

Akimirkai sustoju, nes sudvejoju, kokio velnio man šiandien reikia šito šiukšlyno ir labai judraus kelio šalia, bet vis tik einu. Pakelės degalinėje nusiperku kavos bei užkandžių. Panagrinėju trasos žemėlapį, galimas autobusų stoteles ir patraukiu tolyn.

Trasa veda po tiltais. Man čia ne itin patinka, bet vis tiek mažumėlę paeinu.

Netrukus lipu ant pėsčiųjų tilto ir žiūriu į ką tik apačia praeitą geležinkelio tiltą ir judrią Tūkstantmečio gatvę.

Tako atkarpa tarp Naujininkų ir Burbiškių man atrodė pati pavojingiausia vieta visame tako aplink Vilnių maršrute. Esu skaičiusi kitų žygeivių atsiliepimus, kad šioje atkarpoje pilna lauke gyvenančių benamių, todėl aplinka atrodo nesaugi. Gal baimės akys didelės, bet ir pėsčiųjų tiltas man ne itin patinka.

Tačiau pamačiusi tiltu vaikštančių daugybę žmonių įsidrąsinu ir nukulniuoju tolyn.

Rašoma, kad Burbiškėse veikė Burbiškių karinė bazė. Gilyn į miškelį paėjus takeliu, rasime vietą, kuria prieš Antrąjį pasaulinį karą riedėjo siaurasis geležinkelis. Dar ir dabar matosi grunte išlikusių pabėgių likučiai.

Pavaikštau takeliais, kuriuos buvau pasižymėjusi, bet nieko panašaus nei į bėgius, nei į karinę bazę nerandu. Randu naujai pastatytą šiuolaikišką gyvenamųjų namų kvartalą. Benamių nematyti, o kvartalas atrodo labai jaukus ir saugus.

Kurį laiką einu žvyrkeliu, vėliau tako aplink Vilnių ženklas nuveda miško takeliu.

Prieinu parkingo aikštelę ir gyvenamųjų namų kvartalą. Planavau čia savo žygį baigti ir iš Eišiškių plento judėti namo. Tačiau danguje šviečia šilta saulė, po kojomis šiugžda geltoni medžių lapai, o miškas pilnas gera diena besidžiaugiančių žmonių. Nutariu dar mažumėlę paeiti taku aplink Vilnių.

Tieš Burbiškėmis prasideda 13,7 kilometrų ilgio 4 tako aplink Vinių etapas: Burbiškės – Aukštieji Paneriai – Žemieji Paneriai. Šis etapas įvardijamas kaip labai sunkus.

Labai sunkus takas Lietuvoje??? Pati sau nusijuokiu iš tokios trasos rengėjų fantazijos ir smagiu rudenišku keliuku pasileidžiu pirmyn.

Taką rodo net dvi rodyklės.

Kol kas takas aplink Vilnių yra rudeniškai ramus, su nedidelėmis kalvelėmis. Svarstau, kad kas rašė apie stačias kalvas, turbūt šiuo taku net nėjo.

Walk15 žygio organizatoriai kažką pamiršo.

Mano noras šaipytis iš neteisingai įvardinto trasos sudėtingumo baigiasi, nes netrukus jau prakaituodama lipu į stačią kalvą.

Pirmus, kad ir stačius bei aukštus, kalnelius įveikiu gana smagiai. Paskui mano mina pasikeičia, nes dabar jau iš manęs visa gerkle kvatojasi Panerių erozinio kalvyno kalvos ir šios trasos kūrėjai. Mat į jų statų viršų vos užlipu, o žemyn leidžiuosi ant užpakalio ir labai tikiuosi, kad už manęs einanti gausi šeimyna nesugalvos mano žygio technikos nufilmuoti.

Po kažkelintos kalvos už manęs ėjusi šeimyna pasiduoda, aš lieku viena take. Tokioje vietoje tikrai nesinori išsisukti kojos ar nusilaušti galvos, tad mano žygis tęsiasi ropomis į kalną ir nuo jo.

Negalėjau patikėti, kad Lietuvoje yra tokių vietų. Karpatai, ne kitaip.

Stačiomis ir aukštomis kalvomis kabarojausi virš valandos. Žinoma, miškas yra pilnas takų ir takelių, ko gero būtų galima sukti į lygesnį kelią, bet negi dabar pasiduosiu.

Šios dienos atrakcija labai pataisė įspūdį apie taką aplink Vilnių. Trasos rengėjai yra šaunuoliai.

Kai jau atrodė, kad stačios kalvos baigėsi, jų pasirodo dar ir dar.

Paskutinės aukštos kalvos vedė beveik statmenai.

Kai pasiekiu Užusienį, nutariu, kad šiai dienai žygio gana. Kojos nuo nuovargio dreba, pilvas maršus gurgia. Nuo Rasų kapinių iki Užusienio autobusų stotelės nutrepsėjau 17 km. O visas kelias buvo kažkur laipant, tai Naujininkuose, tai Paneriuose, tad ne tiek ir mažai.

Užusienis.

Grįžusi į Vilniaus centrą pirmiausiai už visą dieną pavalgau, o tada pradedu dairytis autobuso namo. Deja, jo nebus. Minutę pasvarsčiusi, ar bandyti bet kokia kaina parsigauti namo, ar likti Vilniuje, pasirenku pastarąjį variantą.

Užsisakau kambarį netoli stoties esančioje "Panoramoje" ir, besigrožėdama vakarinio Vilniaus vaizdais, ilsiuosi.