2019-09-12. Ketvirtadienis. Bukareštas.
Mūsų kelionė jau eina į pabaigą ir šiandien judėsime į Rumunijos sostinę Bukareštą (București), o rytoj lauks skrydis namo.
Į Bukareštą patariama vykti autobusu, nes traukiniai iš Sibiu į sostinę važiuoja retai, o kelionė jais trunka kur kas ilgiau. Deja, man pavyko rasti tik kelis tiesioginius autobusų maršrutus, kurių trukmė yra nežymiai trumpesnė, nei traukinių, tačiau dauguma jų važiuoja į toli nuo Bukarešto centro esančias stotis ir sugaišime nemažai laiko, kol nusigausime į mums reikiamą vietą. Autobusų grafikų ieškojau per https://www.autogari.ro/.
Viską apsvarstę nutariame važiuoti traukiniu. Jis iš Sibiu geležinkelio stoties į București Nord išvyks 07:12. Traukinio bilietus pirkau internetu iš anksto, jie kiekvienai atsiėjo po 60 lėjų. Traukinių grafikai yra https://www.cfrcalatori.ro/en/ .
Iki Bukarešto lauks 315 kilometrų arba kiek virš 5 valandų kelias bėgiais. Ko gero būtų buvę racionaliau namo skristi iš kurio nors šiaurinėje Rumunijos dalyje esančio oro uosto, tačiau šalies sostinę pamatyti irgi norisi.
Taigi, nusiteikę ilgai ir nuobodžiai kelionei paskutinį kartą ateiname į Sibiu traukinių stotį. Traukinys į Bukareštą važiuoja iš 4 kelio. Jis atvyksta laiku. Sėdame į savo vietas ir pajudame.
Kontrolierius praeidamas patikrina bilietus.
Traukinys tvarkingas, važiuoja uždarytomis durimis. Visur veikia automatika. Tualetas švarus, yra popieriaus ir vandens.
Mobilus ryšys pakeliui kai kur dingsta.
Vagone pardavėjas nešioja gėrimų ir užkandžių. Norisi kavos, bet pardavėjas praeina tokiu greičiu, tarsi jam nuo parduotų prekių skaičiaus būtų skaičiuojama bauda. Nebesivejame.
Pakeliui pravažiuojame mūsų jau matytas vietas: Brašovą, Busteni, Sinaia, tad kelionė kažkaip neprailgsta.
Bucuresti Nord stotį pasiekiame laiku, 12:30.
Išėję į lauką kioske šalia Gara de Nord stotelės perkame Multiplu visuomeninio transporto kortelę, kurią darbuotoja papildo 3 bilietais. Moku grynais.
Rašoma, kad vienu Multiplu bilietu gali naudotis žmonių grupė, tik jį pažymint autobuse ar troleibuse reikia paspausti reikiamą aparato mygtuką.
Informacija apie Bukarešto visuomeninį transportą yra čia: http://stbsa.ro/eng/index.php . Ją ir, apskritai, bet kokią informaciją apie visuomeninį miesto transportą būtina pasiskaityti, nes bilietų sistema kiek sudėtinga, kadangi yra atskiri bilietai skirtingam transportui.
Vienai nakčiai Bdul Nicolae Balcescu bulvare esame užsisakę Centras Class Bucharest apartamentus. Juos nuo București Nord traukinių stoties yra lengviausia pasiekti 85 numerio troleibusu.
Laukiame troleibuso. Lauke be proto karšta, jaučiamės lyg pragare.
Troleibusas atvažiuoja laiku, kaip rodo Google maps maršruto planuoklis. Troleibusas yra šiuolaikinis ir gerai kondicionuojamas.
Ar teisingai pažymėjau bilietą, nė nepatikrinau, bet kontrolės nebuvo, tad jaučiamės pažymėję tinkamai.
Lipame Universiteto (Universiteti) stotelėje. Požemine perėja perėję gatvę sukame link apartamentų.
Požeminėje perėjoje yra aukštyn žemyn važiuojantys takeliai, tik kai kurie jų yra sugedę.
Bukarešto gatvės yra labai judrios. Visi važiuoja labai greitai. Užsidegus raudonam šviesoforo signalui vairuotojai mėgsta įlėkti į gatvę, tad eiti reikia atsargiai. Žodžiu, Bukareštas yra didelis bei judrus miestas su savo taisyklėmis (ar be taisyklių) ir pėsčiajam reikia saugotis net žaliam šviesoforui degant.
Su šeimininku per Whatsapp programą susirašome prie namo durų. Jis padiktuoja kodus. Kylame į 4 aukštą. Kai parašau, kad esame ten, kur reikia, automatiškai atsidaro durys. Įėję randame kambarį ir raktus. Patinka man šiuolaikinis atvykimo būdas.
Atrakinę duris pamatome nedidelius dviejų kambarių apartamentus. Buvau visiškai pamiršusi, kad mūsų laukia apartamentai. Maniau, kad bus tik kambarys, todėl labai apsidžiaugiu. Turime du miegamuosius, prie kiekvieno yra atskiras vonios kambarys, taip pat mini virtuvėlę.
Greitai numetę daiktus einame pasižvalgyti į miestą.
Nors Bukareštas yra žinomas nuo 14 amžiaus, tačiau šalies sostine tapo tik 1861 metais. 20 amžiaus pradžioje Bukareštas buvo vienu avangardiškiausių Europos miestų, tačiau antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis buvo stipriai subombarduotas. 1944 metais į Bukareštą įžengę Sovietų armijos kariai miestą paliko po daugiau kaip 10 metų.
Miestas plėtėsi, tačiau per karą sugriauti pastatai nebuvo atstatomi, o vietoje jų pastatyti nauji. Nemažai žalos miestui ir gyventojams padarė 1977 metais įvykęs žemės drebėjimas. Rumunijos vadovas diktatorius Nikolajus Čaušesku ėmėsi atstatyti miestą pagal savo viziją, taigi, mieste pilna grubių komunistinei epochai būdingų pastatų.
Planuodama kelionę abejojau, ar verta Bukareštą įtraukti į savo kelionės planus, tačiau pradėjusi dairytis atradau daugybę perlų, kuriuos norėsis pamatyti.
Pirmiausiai ateiname į netoli apartamentų esantį Revoliucijos skverą - Piata Revolutiei. Būtent čia, prie buvusios komunistų partijos būstinės, 1989 metais susirinko pokyčių trokštantys gyventojai, o diktatorius Čaušesku, nuspėjęs liūdną savo valdymo baigtį, pabėgo.
Pakeliui sustojame kavinėje kavos ir bandelių, paskui sukame į parką ir link senamiesčio. Gatvėse daug mašinų. Visur keliomis eilėmis priparkuota, o ir srautai nenutrūkstami.
Pro grubios statybos blokinius namus einame gatvėmis. Vietomis pamatome visai dailių statinių.
Į vienu seniausių ir populiariausių mieste laikomą Parcul Cișmigiu parką įeiname pro šiaurinius vartus.
1845 metais Vokiečių kraštovaizdžio architekto Carlo Meyerio suprojektuotas parkas po poros dešimtmečių buvo atidarytas visuomenei. Iš Rumunijos kalnų buvo atvežta daugiau nei 30 000 medžių ir augalų, o egzotiški augalai buvo įvežti iš Vienos botanikos sodų.
Parkas iš pirmo žvilgsnio pasirodo šiukšlinas ir netvarkingas, tačiau žvilgsnį pavergia tvenkinyje plaukiojantys paukščiai.
Paskui kulniuodamos parko takeliais dairomės į medžius.
Parke vaikšto daug žmonių, tvenkiniuose daug kas plaukioja laiveliais ar vandens dviračiais, tačiau mums norisi iš parko kuo greičiau ištrūkti, nes didelio jaukumo čia būti nejaučiame. Parkas pasirodo ne itin gerai prižiūrimas, jo takeliai storai nukloti paukščių išmatomis ir smirda.
Pasižiūrime į Cișmigiu ežero viduryje purškiantį fontaną ir trauksime į senamiestį.
Bukareštas man kol kas ne itin patinka, bet kartu yra kažkuo įdomus. Miestas tikrai kontrastingas: čia grubūs bedvasiai betono pastatai, čia šiuolaikiniai stiklo ir metalo monstrai, čia milžiniški praeitais šimtmečiais statyti rūmai.
Trumpam sustojame prie Nacionalinės gynybos rūmų ir prieš juos purškiančio fontano - Cercul Militar Național și Fântâna Sărindar. Fontano vanduo trumpam atgaivina nuo karščio.
Į Bukarešto senamiestį - Centrul Vechi einame žymiąja Calea Victoriei gatve. Nuo Revoliucijos aikštės prasidedanti Calea Victoriei gatvė tęsiasi iki pat Dâmbovița upės. Tai buvo viena pirmųjų asfaltuotų gatvių mieste. Iki tol, siekiant sumažinti rudeninį ir pavasario purvą, dauguma gatvių buvo klojamos lentomis.
Pilna kavinių, parduotuvių, restoranų, kultūros centrų ir meno galerijų Calea Victoriei yra prabangi apsipirkimų ir pramogų gatvė.
Bukarešto senamiestis dažnai tapatinamas su Lipscani rajonu. Būtent čia 14 amžiuje dauguma pirklių ir amatininkų - rumunų, austrų, graikų, armėnų ir žydų įkūrė savo parduotuves ir dirbtuves.
Lipscani pavadinimas kildinamas iš vokiečių prekybininkų iš Lipsca ar Leiptzig.
Kitos gatvės gavo įvairių senų amatų bendruomenių ir gildijų pavadinimus, pavyzdžiui, „Blanari“ (kailininkai), „Covaci“ (kalviai), „Gabroveni“ (peilių gamintojai) ir „Cavafii Vechii“ (batsiuviai).
Sukame siaura gatvele. Žmonių čia knibždėte knibžda.
Pasidairome į alaus barą - Carul cu Bere.
Mes į baro vidų neužeiname, tačiau tą padaryti rekomenduojama, nes nuo 1879 metų veikiantis restoranas ir alaus namai lankytojus sužavi kolonomis, arkomis, sietynais, mediniais laiptais, baldais ir freskomis ant sienų ir lubų.
Dar pora žingsnių ir pasijuntu tarsi stabo ištikta, nes nuo pirmos akimirkos prikausto tarp aukštų sunkių pastatų stovinti mažytė Stavropoleoso bažnyčia - Biserica Stavropoleos.
Kas pasakė, kad Bukarešte nėra ką žiūrėti? Mane šis miestas pamažu įtraukia, o Stavropoleoso bažnyčia tampa nepaprastu atradimu.
Romantiškos ir bizantiškos architektūros stilių turinčią Stavropoleoso bažnyčią 1724 metais pastatė graikų vienuolis Ioanikie Stratonikeas.
Įėjimą puošia raižiniai ir durys, o viduje - gražios freskos.
Šalia bažnyčios yra nedidelis ir labai jaukus kolonų juosiamas kiemelis.
Kiemelis tokio jaukumo, kad, atrodo, prasėdėčiau visą amžinybę.
Veikia ir bažnyčios kavinė.
Kad ir kokia nuostabi Stavropoleoso bažnyčia bebūtų, leidžiamės į tolimesnę senamiesčio pažintį.
Paskui ateiname prie didingo Rumunijos nacionalinio banko pastato.
Bukarešto senamiesčio gatvėse.
Sukame link Macca - Villacrosse pasažo.
Macca-Villacrosse pasažas buvo pastatytas 1891 metais. Pasažas buvo statomas pagal kitus stiklo dengtus praėjimus, pavyzdžiui, Milano, kurie buvo gana madingi 20 amžiaus pabaigoje.
Su Milano Emanuelle II galerija šį pasažą lyginti sudėtinga, bet pasivaikštome.
Sukame prie dar vieno Bukarešto perlo – švento Nikolajaus cerkvės (Biserica Sfantul Nicolae).
Ši 1909 metais už 600 000 aukso rublių caro Nikolajaus II pastatyta bažnyčia šiuo metu yra padengta pastolių, tad matome tik auksu spindinčius kupolus.
Rašoma, kad ši stačiatikių bažnyčia turi medinį auksu padengtą ikonostatą, kuris, kaip spėjama, buvo modeliuotas pagal Maskvoje esančios Arkangelo katedros altorių.
Siauromis senamiesčio gatvėmis vingiuojame iki seniausios Bukarešto bažnyčios - 1559 metais įkurtos Biserica Curtea Veche.
Rašoma, kad du šimtmečius bažnyčia tarnavo kaip Rumunijos kunigaikščių karūnavimo vieta. Bažnyčioje yra išlikę kelios originalios 16 amžiaus freskos.
Ši bažnyčia taip pat labai jauki.
Pavaikštome aplinkui. Šalia esančioje erdvėje galima uždegti žvakutę.
Paskui užeiname į šalia esančią Hanul lui Manuc užeigą. 1804 metais užeigą pastatė turtingas armėnų prekybininkas Emanuelis Marzaianas.
Užėję į kiemą matome pastatą puošiančias dailias medines kolonas ir balkonus. Rašoma, kad viduje yra daugybė rūsių bei kambarių, kuriuose galėjo apsistoti per 500 svečių.
Dabar Hanul lui Manuc užeigoje veikia restoranas. Nors kelionių gidai rekomenduoja čia likti vakarienei, tačiau kainos mums pasirodo didokos, tad nutariame tik pasidairyti.
Bukarešto senamiestyje pagrindines lankomas vietas apžiūrėjome, tad trauksime link sostinės įžymybės – garsiųjų Parlamento rūmų.
Pakeliui prieiname ilgą ir plačią fontanų pilną Piața Unirii aikštę.
Nuo aikštės mažesnių fontanų puošiama gatve žygiuojame iki Parlamento rūmų. Rūmai yra sunkiai nusakomo dydžio ir daug kas į Rumunijos sostinę užsuka tik į juos pažiūrėti. Tačiau man po visų Bukarešto atradimų Parlamento rūmai palieka mažiausią įspūdį. Juo labiau, kad prie jų atvykome vakare ir rūmai skendi šešėlyje. Galbūt ryto saulės spindulių apšviesti jie atrodytų kiek kitaip.
Kiek pavaikštinėję apžvelgiame prieš rūmus esančius pastatus. Jie yra milžiniški ir gremėzdiški.
Kai kurie iš jų mano akimis atrodo visišku nesusipratimu, kai kurie – gana dailūs.
Norėdamos paįvairinti kelią į senamiestį sukame atokesnėmis gatvėmis.
Pakeliui apžiūrime šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.
Paskui išeiname į judrių gatvių sankryžą, nuo kurios spėju įamžinti milžiniškų reklamų dengiamus Bukareštui būdingus pastatus.
Tiltu kertame Dâmbovița upę.
Sukame atgal į senamiestį ir ieškome vakarienės. Senamiestyje kavinių tikrai daug, pilnos gatvės. Žmonių taip pat minios šurmuliuoja. Šįvakar patinka tas šurmulys.
Randame vietą Covaci restorane. Keliautojų teigiamai įvertintame restorane dominuoja rumuniškos virtuvės patiekalai, tačiau manęs vakarienė nesužavi.
Kol pavakarieniaujame, sutemsta. Kurį laiką klaidžiojame šviesų ir girliandų išpuoštomis šurmulio pilnomis senamiesčio gatvėmis. Vakare čia gyvenimas verda. Tai man yra vienas gražiųjų šio beveidžiu laikomo miesto akcentų.
Paskui nutariame traukti į Piața Unirii aikštę pasižiūrėti dieną matytų fontanų. Spėjame, kad šiuo metu jie turėtų būti apšviesti.
Nutarėme teisingai, nes atėjus į aikštę vaizdas užburia. Fontanai šoka spalvingomis vandens čiurkšlėmis, o aikštės dydžio aprėpti neįmanoma. Įspūdis labai didelis.
Čia mūsų vakaras ir baigiasi. Sukame link namų. Dar suspėjame į beužsidarančias maisto parduotuves. Gatvės konditerijos parduotuvėse perkame rytdienai pusryčius.
2019-09-13. Penktadienis. Bukareštas ir skrydis namo.
Mūsų skrydis į Varšuvą bus tik vėlyvą popietę, todėl susikrovę daiktus pusei dienos išeiname į miestą.
Pradžiai turime dvi užduotis: nusipirkti autobuso bilietus į oro uostą bei lauktuvėms nupirkti saldainių. Aš turiu dar ir trečią: pagaliau išsiųsti bičiulėms atvirlaiškius, kuriuos beveik visą kelionę prasinešiojau kuprinėje.
Viešojo transporto bilietų kioską randame netoli namų. Klausiame pardavėjos kioske apie bilietus. Ji parduoda Activ kortelę ir papildo ją trimis bilietais (mūsų turimos Multiplu kelionėms į oro uostą netinka).
Po to susirandu paštą, o po ilgų klaidžiojimų – ir saldainių. Pastarųjų reikėjo būtent rumuniškų, o tokių mums vis nesisekė rasti.
Atlikę būtinus reikalus trepsime jau vakar apžiūrėta žymiąja Calea Victoriei gatve. Kitoje gatvės pusėje pamatau šventyklą primenantį didingą pastatą. Tai 19 amžiaus pabaigoje prancūzų architekto suprojektuotas Atheneul Roman arba tiesiog Athenaeum.
Kelionių giduose Athenaeum pristatomas kaip vienas įspūdingiausių Bukarešto pastatų. Norėtųsi prieiti arčiau, tačiau tektų pereiti judrią gatvę. Arti pėsčiųjų perėjos nematyti, o laiko vaikščioti pirmyn atgal per daug neturime. Pradedu gailėtis, kad Bukareštui skirsime tik du pusdienius. Manau, detaliai Rumunijos sostinės apžiūrai reiktų skirti pusantros – dvi dienas. Labai taupant laiką gal ir per vieną dieną pavyktų apsisukti, tačiau jokiu būdu neapsiriboti tik Parlamento rūmų apžiūra.
Netoli Athenaeum matome banko pastatą su karaliaus Karolio I skulptūra.
O savo gatvės pusėje matome didingus Karališkuosius rūmus – Palatul Regal, kuriuose dabar veikia Rumunijos nacionalinis dailės muziejus.
Šalia Karališkųjų rūmų stovi 1722 metais pastatyta nedidelė raudonų plytų Biserica Cretulescu stačiatikių cerkvė.
Calea Victoriei gatvė Bukarešte.
Patraukiame į žydų kvartalą ir pakeliui apžiūrime Bukarešto universitetui - Universitatea Bucuresti priklausančius pastatus. Beveik visi miesto statiniai yra gigantiški ir masyvūs, todėl juos gražiai nufotografuoti yra labai sudėtinga, tad daug kas liks tiesiog atmintyje.
Už universiteto leidžiamės į požeminę perėją ir, labai greitai atsiradę kitoje judraus bulvaro pusėje, dairomės į seniausią Bukarešto ligoninę - Spitalul Coltea ir jai priklausančią bažnyčią.
1701 metais pastatyta bažnyčia didelio įspūdžio nepalieka, o rūmai yra labai gražūs. Deja, į vidų užeiti negalima. Tad paminėsiu tik tiek, jog Spitalul Coltea ligoninė buvo pastatyta kartu su bažnyčia ir joje buvo 24 lovos. Deja, ligoninę sugriovė 1802 metais įvykęs žemės drebėjimas. Tokia ligoninė, kokią matome dabar, stovi nuo 1849 metų.
Už Spitalul Coltea ligoninės sukame į šoninę gatvę ir ateiname į žydų kvartalą.
Bukarešte gyvena viena seniausių ir svarbiausių žydų bendruomenių Rumunijoje.
Žydai čia apsigyveno nuo 16 amžiaus. 17 amžiaus pradžioje bendruomenę papildė iš Ukrainos ir Lenkijos atvykę žydai.
Šventoji brolija, labdaros organizacija ir maldos namai buvo įregistruoti 1715 metais.
Kai kuriose 18 – 19 amžiuje pastatytose sinagogose buvo įkurtos „mikve“ - vietos ritualiniam apiplovimui atlikti.
20 amžiaus pradžioje Bukarešte gyveno 40 000 žydų, veikė 70 šventyklų ir sinagogų. Iš šio didelio skaičiaus tik nedaugelis išgyveno fašizmo laikotarpį.
Kvartalas neišpuoselėtas, o gatvės pilnos tamsių pastatų.
Turint laiko galima ilgai klaidžioti gatvių labirintais ir ieškoti pasislėpusių architektūros perliukų, tačiau mes nusukame ne į tą pusę ir papuolame į pilkų betono pastatų supamas gatves. Lauke darosi karšta, o laikas iki kelionės į oro uostą artėja, tad vienoje kavinėje išgeriame šviežių apelsinų sulčių ir trauksime link viešbučio.
Iš viešbučio susirinkę daiktus pajudame į čia pat Bdul Nicolae Balcescu bulvare esančią stotelę, kurioje stoja 784 numerio autobusas, vežantis į oro uostą.
Iki autobuso laiko dar yra likę nemažai, tad pakeliui persigalvojame ir einame stotele toliau, iki Piata Romana, kurioje stoja dažniau kursuojantis 783.
Iš tiesų, autobusas atvažiuoja vos už kelių minučių. Įlipame, prie skaitytuvo dedame kortelę. Kaip bilietų pardavėja patarė, turime kortele skaitytuvą paliesti iš viso tris kartus. Deja, aparatas rodo, kad joje yra bilietas tik vienam žmogui. Ko gero iškart skaitytuve turėjome pasirinkti didesnį skaičių keleivių, tačiau to nepadarėme.
Pasvarstę nutariame, kad galbūt bilietų pardavėja kažką padarė neteisingai ir su visuomeninio transporto kontrolieriais turėdamos karčią patirtį Sibiu, išlipame kitoje – Victoria stotelėje, kurios bilietų kioske dirbančios darbuotojos paprašome ištaisyti padėtį.
Darbuotoja pasako, kad viskas gerai. Ji papildo kortelę dar vienu bilietu ir patikina, kad dabar jau turėtų tikti.
Deja, situacija autobuse pasikartoja: aparatas nuskaito tik vieno žmogaus kelionę. Pridėti daugiau keleivių neleidžia. Man peršasi mintis, kad vis tik kiekviena turėjome įsigyti po atskirą Activ kortelę. Bet daugiau nebeturime laiko išlipti ir dvi iš mūsų turbūt važiuojame zuikiu.
Autobusas sustoja prie pat Bukarešto Otopeni (OTP) (Aeroportul Henri Coanda) oro uosto išvykimo salės.
Nors iki lėktuvo dar labai daug laiko, tačiau veikia bagažo registracijos staleliai.
Prieš skrydį iš oro bendrovės Wizzair gavau el. laišką, rekomenduojantį oro uoste būti ne vėliau, kaip iki skrydžio likus 2,15 val, tačiau prie patikros eilių didelių nėra.
Pasų patikrą praeiname labai greitai.
Oro uoste – tradicinė rutina. Pasidairome po parduotuves. Oro uostas didelis, bet susiorientuoti lengva.
Į lėktuvą laipina per rankovę. Kelių žmonių į saloną nešamą bagažą patikrina.
Skrydis trūks neilgai, pusantros valandos.
Varšuvos F. Šopeno oro uoste prie pasų patikros užtrunkame 10-15 minučių.
Varšuvoje vėjuota ir vėsu. Persirengiame šiltesniais rūbais ir patraukiame į traukinio stotelę. Perone jau stovintis traukinys S2 veža iki Šrodmiescie traukinių stoties. Šįkart sekame žmones ir lengvai požeminiais tuneliais išeiname į Centralna stotį.
Iki Luxexpress autobuso, nuvešiančio mus į Vilnių, išvykimo dar yra virš 2 valandų, todėl patraukiame į šalia stoties esantį Zloty terasy prekybos centrą.
Pavakarieniaujame ir aštuntą pajudame į stotelę.
Kelionė Luxexpress autobusu, kaip visada, yra maloni.
Į Vilniaus autobusų stotį autobusas atvyksta jau kitą dieną ir gerokai anksčiau.
Šią kelionę reziumuoti labai sunku: ir patiko, ir nepatiko. Ir sekėsi, ir ne. Į Rumuniją su persėdimais daugiau ko gero nevažiuočiau, tačiau jei atsirastų tiesioginių skrydžių iš Lietuvos– mielai, nes šalis yra labai kontrastinga ir tiek daug visko ten dar liko nepamatyta. Per dvi savaites pamatėme tiek nedaug.
Apvažiavus visą šalį mano nuomonė gal ir pasikeistų, tačiau iš mažo Rumunijos lopinėlio parsivežiau tokius įspūdžius, o pabaigai pasidalinu dar keliomis asmeninėmis įžvalgomis, kurios galbūt kažkam padės kelionei pasiruošti geriau:
Į Rumuniją vykti rekomenduoju automobiliu (arba išsinuomoti automobilį nuskridus), nes atstumai tarp lankomų objektų bei vietovių yra labai dideli ir ne viskas visuomeniniu transportu yra pasiekiama.
Tačiau jei kas susigundytų keliauti visuomeniniu transportu, patarčiau tą daryti su kuprine ant pečių keliaujant iš taško į tašką ir apsistoti skirtingose vietose.
Visuomeninis transportas šalyje yra gerai išvystytas ir nėra labai brangus, tačiau, kaip ką tik minėjau, atstumai tarp miestų ar lankomų objektų yra dideli ir kelionės dažniausiai trunka ilgai, per daug ilgai, kad atsvertų įspūdžius. Būna, kad per dieną 4-6 valandas keliauji ir tiek pat ar net mažiau gali skirti objektui. Net ir mažus atstumus įveikti užtrunkama labai ilgai.
Didelė problema yra dažnai vėluojantys traukiniai. Jei ateityje man kas nors užsimins apie vėluojančius traukinius Italijoje, atkirsiu, jog matyti, kad Jūs nebuvote Rumunijoje. :-D
Autobusais keliavome mažai. Autobusų bilietus galima įsigyti internetu arba stotyse, arba iš vairuotojo. Būna, kad atskiros firmos stotyse turi atskiras pardavimų vietas. Ilgesniems atstumams verčiau rinktis tiesioginius reisus. Keliaudama keliuose mačiau daug Flixbus autobusų. Galbūt vertėtų ir į jų grafikus pasižiūrėti.
Keliautojai visuomeniniu transportu gali susidurti su problema, kad sekmadieniais niekas neveža, o pirmadieniais – niekas nedirba. Planuojantis kelionę šių dalykų nereikėtų pamiršti. Ypač jei planuojama lankyti atokesnes ir mažiau populiarias vietas.
Atokesnėse vietose ir kalnuose gali nebūti mobilaus ar net telefono ryšio.
Maistas per daug nesužavėjo, bet ir nebadavome. Kavinėse dažniausiai atsiskaitydavome kortelėmis, o arbatpinigius palikdavome grynaisiais.
Rumunija man pasirodė labai saugia šalimi. Drąsiai važiuočiau ir viena. Traukiniuose ir autobusuose yra tikrai saugu. Žmonės paslaugūs, draugiški, geranoriški ir palankiai nusiteikę užsieniečiams keliautojams. Be to beveik visi kalba angliškai, tad bėdų dėl kalbos neturėtų kilti. Vyresnioji karta kažkiek moka rusiškai, bet ne visi.
Nustebino juokingai žemos nakvynių kainos, tačiau pati šalis nėra visiškai pigi. Už nakvynę gerai įrengtuose apartamentuose vienam žmogui viena naktis vidutiniškai atsiėjo po 10,27 Eur.
Nepaisant nakvynių kainų, kainas Rumunijoje lyginčiau su Lenkijos, nors prieš kelionę galvojau, kad jos bus tarp Ukrainos ir Lenkijos. Tačiau norintiems biudžetinių atostogų ši šalis bus pats tas.
Tai tiek šiam kartui. Iki kitų.
