Į kelionę vykstu su nuolatine bendrakeleive.
Iš Lietuvos į Portą tiesioginių skrydžių nėra, tad dėliojausi įvairius jų variantus su persėdimais. Iš pradžių svarsčiau iš Vilniaus skristi su oro bendrove Lufthansa ir persėsti Frankfurte. Tačiau patogiu laiku skrydžio kaina su šia oro bendrove gaunasi per didelė, be to minėtų oro linijų darbuotojai dažnai streikuoja, todėl nutariau skristi mažiau patogiai, bet pigiai.
Pigiausiu ir paprasčiausiu variantu man pasirodė skristi iš Varšuvos.
Iš Varšuvos Modlino oro uosto į Portą tiesiogiai nebrangiai skraidina oro bendrovė Ryanair. Iš Varšuvos F. Šopeno oro uosto tiesiogiai ir už pakenčiamą kainą skraidina oro bendrovė Wizzair.
Ryanair bilietų kainos buvo mažesnės, o ir lėktuvas Porte leidžiasi pusvalandžiu anksčiau, tačiau Modlino oro uostas yra labai patogus į Varšuvą atvykstantiems savo transportu.
Į Varšuvą atvykstantiems visuomeniniu transportu kur kas patogiau yra skristi iš F. Šopeno oro uosto, ką mes ir pasirenkame. Juolab, kad oro bendrovė Wizzair paskelbia išankstinius bilietus tik Discount nuolaidų programos nariams ir mums pavyksta įsigyti bilietus, pirmyn atgal vienam žmogui kainuojančius 328 zlotus, tai yra 79 eurus. Tačiau registruoto bagažo kaina yra kosminė: 30 eurų už vieną vienetą bagažo į vieną pusę, todėl jo įsigyti atsisakome. Nutariame verčiau nusipirkti pirmenybinio įlaipinimo paslaugą, pagal kurią keleiviui priklauso papildomas rankinio bagažo vienetas bei galimybė į lėktuvą įlipti pirmoms. Taigi, bilieto kaina įskaitant pirmenybinį įlaipinimą pirmyn atgal vienam žmogui iš viso gavosi apie 90 eurų.
Į Varšuvą ir atgal vyksime autobusu. Vasarą nusipirkti bilietą su nuolaida yra sudėtinga, todėl pirmyn bilietas su keleivių vežėju Luxexpress atsieina net 8 eurus. O kelionei atgal už 5 eurus perkame vežėjo Eurolines rytinio reiso bilietus. Deja, likus mėnesiui iki mūsų kelionės oro bendrovė Wizzair pakeičia grįžimo datą ir mums kelionei į Lietuvą tenka pirkti naujus autobusų bilietus. Bet ir čia pasiseka, nes keleivių vežėjas Luxexpress paskelbia neįtikėtinai gerą akciją ir bilietas vienam žmogui tekainuoja taip pat, kaip senais gerais laikais: tik 3 eurus.
Portugalijoje nakvosime iš viso 11 naktų. Kaip ir dažniausiai, gyvenamąją vietą renkuosi kuo arčiau senamiesčio bei traukinių/autobusų stočių. Tiesa, šįkart teks išbandyti net kelias gyvenamąsias vietas. Mat 6 naktis nakvosime Porte ir lankysime miestą bei aplink esančias visuomeniniu transportu patogiai pasiekiamas vietas. Po to 4 naktis nakvosime Deuro slėnyje esančiame Peso da Regua miestelyje ir mėgausimės vynuogynais. Oro bendrovė Wizzair, pakeitusi skrydžio datą, dovanojo mums papildomą naktį Porte, tad grįžę iš Deuro slėnio, vėl gyvensime čia. Dar dvi kelionės naktys – pirma bei paskutinė bus praleistos autobuse. Kelionė bus netrumpa, todėl laukė ilgas pasiruošimas ir informacijos paieška. Apie Portą ir jo apylinkes informacijos internete tiek, kad tik netingėk naršyti. O štai su savo ypatingais norais pasivaikščioti po Deuro slėnio vynuogynus turėjau gerokai pavargti. Bet apie viską papasakosiu išsamiai.
2018-06-03. Sekmadienis. Išvykstame į Portą.
Autobusas į Varšuvą atvyksta anksti ryte, o lėktuvas kyla tik vakare, 21:40, todėl pirmą kelionės dieną praleidome Varšuvoje.
Vakare prieš septynias susirenkame Varšuvos Centrinės traukinių stoties automatinėje bagažo saugykloje paliktą mantą ir leidžiamės ieškoti mums reikalingo traukinio, nuvešiančio mus į F. Šopeno oro uostą.
Šalia peronų esančiose švieslentėse rodomi traukinių atvykimo ir išvykimo laikai ir takai, informacija pateikiama aiškiai.
Leidžiamės į apačioje esantį peroną. Perone daug žmonių. Susirandame mums reikalingą traukinio taką. Traukinys turi atvykti netrukus, tačiau jo nesulaukiame. Laiko turime, todėl nepanikuojame. Stebime besiblaškančią italų porą. Girdime žmones kalbant, kad netrukus atvažiuos kitas traukinys. Ir atvažiuoja, tik dideliu greičiu pralėkęs sustoja labai toli. Apie traukinius mes nelabai nusimanome, tad galvojame, kad gal ten taip koks traukinys nuvažiavo. Tačiau užgirstu, kad italams kažkas pasako, kad tai jų traukinys į oro uostą. Jie pasileidžia bėgti, mes – iš paskos. Traukinys palaukia, vos tik įlipame, jis pajuda.
Bilietus perkame iš konduktoriaus. Jie nepigūs, 8,10 zlotai vienam. Bet šis traukinys RL, tai turbūt dėl to brangus. Tačiau džiaugiamės, kad pagaliau važiuosime, tad kaina jau nebe svarbi.
Į oro uostą atvykstame laiku. Iš traukinių stotelės iki oro uosto tenka kelias minutes paeiti, tačiau kelias gerai sužymėtas, grindiniu veda juosta. Skrendame tik su rankiniu bagažu, tai einame tiesiai prie daiktų patikros.
Daiktų patikra irgi sklandi. Labai greitai sulaukiame įlaipinimo. Deja, sužinome, kad mūsų vėlyvas skrydis vėluos pusvalandžiu, o aš apie tai informuoju mūsų laukiančią viešbučio darbuotoją.
Pagaliau ateina įlaipinimo laikas. Pirmą kartą skrendame turėdamos pirmenybinį įlaipinimą. Kažkokio šios paslaugos stebuklo nepajutau, tik kad du rankinio bagažo vienetus galime pasiimti. Iki lėktuvo mus veš autobusas. Į autobusą turintys pirmenybinį įlaipinimą įlipome pirmi, o po to stovėdami ilgai laukiame, kol jį užpildys neturintys pirmenybinio ir visi kartu pajudėjome prie lėktuvo. Skrendantiems be pirmenybinio įlaipinimo tai nors galimybė atsisėsti autobuse yra, o aš prastoviu su kuprine ant pečių.
Lėktuvas ilgai nekyla ir išskrenda vėluodamas visa valanda. Man buvo šiek tiek neramu, nes mūsų viešbutyje registratūra dirba tik iki vidurnakčio. Mes su darbuotoja esame sutarėme, kad ji mūsų lauks iki antros valandos nakties. Taip pat esame užsakę taksi, nors dėl pastarojo nesijaudinau.
Porto oro uoste leidžiamės apie pusę dviejų nakties. Mums vos įžengus į oro uostą, skambina nepažįstamas numeris. Pasirodo, iš taksi bendrovės. Klausia, ar nieko prieš, jei su mumis važiuos dar du žmonės. Pamanau, kad kažkas iš mūsų lėktuvo. Ne ponios esam, nė nesvarstydama sutinku. Balsas ragelyje dar kažką siūlė, bet dėl triukšmo nelabai supratau.
Be to kaip tik išeiname į laukimo salę ir pamatau vyrą, laikantį lapą su užrašytu mano vardu ir pavarde. Pasisveikiname, pasako, kad tuoj turi pasirodyti dar du keleiviai. Nieko tokio, palauksime. Juk per pusvalandį tikrai viešbutį pasieksime.
Deja, tų žmonių laukti teko labai ilgai. Pasirodo, jie atskridę iš kitu lėktuvu. Iš oro uosto pajudame antrą valandą. Man neramu, ar mūsų dar laukia viešbutyje. Ši kelionė prasideda keistai.
Naktinei kelionei taksi iš oro uosto į viešbutį pasirinkau bendrovę Porto Airport Transfers, kuri veikia ir pavadinimu Porto Low Cost Transfers. Transferą užsakiau iki kelionės likus savaitei. Užsakymas mums iš viso kainavo 25 eurus, pinigai buvo nuskaityti iš anksto, tai yra turėjau sumokėti per Paypal. Į elektroninį paštą gavau visą reikalingą informaciją. Jei ne ši nesmagi situacija su ilgu laukimu, taksi bendrovei būtų galima parašyti pagyrimą, bet dabar likau nepatenkinta, todėl ir kitiems siūlau paieškoti kitos taksi firmos.
Dvidešimt minučių po dviejų pasiekiame netoli senamiesčio esantį Mirandesa Guesthouse http://www.booking.com/Share-chrT9J viešbutį. Mūsų džiaugsmui, mergaitė registratūroje vis dar laukia. Liftu kylame į ketvirtą aukštą ir esame labai greit apgyvendinamos. Jaučiuosi labai pavargusi, tad iškart griūnu į lovą.
2018-06-04. Pirmadienis. Portas.
Nors vakar buvome pervargę, bet šiandien nubundame gana anksti. Dabar jau galime pasidairyti po kambarį. Kambarys labai mažas, bet švarus ir tvarkingas, nes yra tvarkomas kasdien. Kasdien keičiami rankšluosčiai.
Kambaryje telpa tik lova, spinta, stalas su kėde ir dvi nedidelės spintelės prie lovos. Vonios kambarys yra privatus atskiras, tai reiškia, kad jį rasime koridoriuje. Bet ne bėda, nes kambarys ir vonios kambarys yra šalia vienas kito.
Kambaryje yra ir nedidelis balkonas.
Smagiai nuteikia, kad kambariai neturi numerių, o yra atpažįstami pagal Porto lankomų objektų vaizdus. Mūsų kambario durys ir raktas puikuojasi garsaus Porto knygyno Lello piešiniu (kurio, deja, taip ir neaplankėme).
Jei kam aktualu, viešbutyje puikiai veikė wi-fi.
Šio viešbučio pasirinkimą nulėmė keli kriterijai: geri atsiliepimai, kaina, pusryčiai ir vieta. Nors viešbutis nėra turistų pamėgtoje istorinėje Porto dalyje, tačiau keliaujantiems visuomeniniu transportu ir mėgstantiems pasivaikščioti jis yra tobuloje vietoje: netoli Campo 24 do Augosto bei Heroismo metro stotelių. Taip pat tarp Campanha ir Sao Bento traukinių stočių bei netoli senamiesčio.
6 naktims už dvivietį kambarį su pusryčiais iš viso sumokėjome 252 eurus. Viešbutį užsakiau per atsitiktinai pagautą specialią booking.com akciją, tad po kelionės į kredito kortelę grįžo 75 eurai. Taigi, gyvenome kaip už dyka.
Taip pat gauname Porto žemėlapį, kuriame paslaugi darbuotoja sužymi pagrindinius lankomus objektus. Aš jau seniai nebesinaudoju popieriniais žemėlapiais, bet dėl visa ko jį pasiimu.
Kokie yra išgirtieji Mirandesa Guesthouse viešbučio pusryčiai, netrukus įvertinsime. Vienintelis minusas, kad jie prasideda tik 08:30, kas mūsų vyturių natūroms yra labai vėlai, bet kaip nors išgyvensime.
Atlikę rytinės švaros procedūras liftu leidžiamės į registratūros aukštą, nes šalia registratūros yra pusryčių kambarys. Kambaryje stovi keli nedideli staliukai, prie kurių jau pusryčiauja žmonės.
Pusryčių pasirinkimas labai didelis: dribsniai, dešra, kumpis, sūris, šviežia duona ir bandelė bei saldumynai. Taip pat džemas, jogurtas, pienas, kava, arbata. Tradiciniai portugališki pyragaičiai Pastel de natas ko gero buvo patys skaniausi visame mieste.
Papusryčiavę kiek po devintos valandos išeiname į lauką. Lauke lyja. Kaip keista, nes Lietuvoje ir Lenkijoje palikome ilgai besitęsiančius karščius ir sausrą.
Iš gatvės prekeivio perku didelį skėtį, kainuojantį 7 eurus, nes lietus įsismagina.
Pirmiausiai prieiname į 18 amžiuje suformuotą ir net pusantro kilometro besitęsiančią Rua de Santa Catarina – tik pėstiesiems skirtą bei tiek vietinių, tiek turistų, tiek gatvės artistų mėgstamą kavinių, parduotuvių ir prekybos centrų pilną gatvę. Mums bebandant susigaudyti, kur kas yra, kaip tik ir senovinis tramvajus prabilda.
Kol dar neįsijaučiau į pažinimo emocijas, trumpai papasakosiu Porto miesto istoriją.
Šiaurinėje Portugalijos dalyje prie Atlanto vandenyno ir ant Deuro (Douro) upės žiočių įsikūręs Portas (Porto) yra antras pagal dydį Portugalijos miestas.
Portas yra tarsi susijungęs iš trijų miestų: per vidurį – Porto, šiaurėje - Matosinhos, o pietuose – Vila Nova de Gaia.
Porto istorija siekia 300 metų prieš Kristų, kuomet dabartinio miesto vietoje nedidelėje Portus Cale gyvenvietėje buvo apsistojusi keltų gentis.
Patogi šalies geografinė padėtis visais laikais masino įvairius žemių užkariautojus. Tačiau svetimšalių atėjimas kraštui atnešė ir teigiamų permainų. Žemes užkariavus romėnams, Portas virto uostamiesčiu. Vėliau kraštą užgrobė maurai. Kraštą nuo maurų užkariautojų išvadavo Asturijos, Lijono ir Galicijos karalius Alfonsas III. Spėjama, kad nuo išvaduotos Portus Cale (dabartinė Vila Nova de Gaia) gyvenvietės vėliau atsirado šalies pavadinimas Portugalija. Tuo metu kraštas buvo vadinamas Portocales, o 1128 metai laikomi Portugalijos valstybės pradžia.
11 – 12 amžiuje šis kraštas buvo Portugalijos grafų rezidencija.
14 amžiuje tarp Portugalijos ir Anglijos buvo įkurtas karinis aljansas, kuris laikomas pasaulyje vienu seniausių aljansų.
14 – 15 amžiuje Porte klestėjo ne tik uostas, bet ir laivų statyklos.
Iš Deuro slėnio upe į Porto uostą buvo plukdomas portveinas, kurį parduodavo Anglijoje ar Prancūzijoje. Porto vynas, kaip ir uostas, prisidėjo prie vietovės klestėjimo.
18 amžiuje buvo pastatyta didžioji dauguma senamiesčio gražiųjų pastatų.
19 amžiuje (Napoleono karo metu) dėl Porto vyko Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės kariuomenių mūšiai. Po jų, 1832 metais, nespėjusiame atsigauti krašte prasidėjo pilietinis karas. Jo metu Portas tik po pusantrų metų apsiausties pasidavė absoliutinės monarchijos šalininkų kariuomenei.
Portas sparčiai augo 19 amžiaus antroje pusėje.
Besiruošdama kelionei sudėliojau Porto lankomų objektų maršrutą ir bandysiu jo laikytis. Taigi, pažintį su miestu pradedame nuo Rua de Santa Catarina gatvės.
Iškart pasukame į šioje gatvėje nuo 1920 metų Art Nouveau stiliumi pastatytame name veikiančią kavinę Café Majestic.
Tuomet kavinė buvo elitinė, į ją rinkdavosi ryškiausi miesto politikos, verslo atstovai, mokslininkai, menininkai, rašytojai. ‘Majestic” pavadinimas kavinei suteiktas siejant su klestėjimo laikotarpiu - "La Belle Époque". Pavadinimas atsirado ne šiaip sau, nes Pirmasis pasaulinis karas buvo pasibaigęs, o žmonės mėgavosi taika ir kūrė savo gyvenimus.
Žymiajai kavinei teko išgyventi ir nuosmukį: Antrojo pasaulinio karo metais kavinei buvo uždėti mokesčiai, todėl dalis inventoriaus bei dekoracijų buvo parduota. 15 metų kavinė buvo uždaryta. Vėliau savininko sūnus, bežiūrėdamas į senas nuotraukas, bandė atstatyti, atkurti kavinės interjerą.
Porto senamiestį paskelbus kultūrinio paveldo objektu, ji buvo restauruota ir šiuo metu sutraukianti tūkstančius lankytojų, norinčių pajausti ano laikmečio dvasią.
Porto giduose rašoma, kad šioje kavinėje mėgo lankytis knygas apie Harį Poterį rašanti ir nuo 1990 metų Porte gyvenusi rašytoja J. K. Rowling. Rašytoja Porte gyvena 10 metų ir vietos gyventojus mokė anglų kalbos.
Keliautojai atsiliepimuose teigia, kad kava šioje kavinėje yra nepigi, net 4 kartus brangesnė, nei kur kitur. Kavos esame ką tik atsigėrę viešbutyje, todėl norime tik pasižvalgyti po vidų. Deja, kavinės darbuotojas leidžia tik pasižiūrėti nuo durų.
Patraukiame Rua de Santa Catarina gatve tolyn.
Pasidairome ir į hostelį, kuriame esame užsisakę kambarį paskutinei kelionės nakčiai.
Rua de Santa Catarina gatvėje galima ne tik apsipirkti, bet ir apžiūrėti azulėjomis nuklotą 18 amžiaus Sielų koplyčią – Capela das Almas. Koplyčia dažnai yra vadinama Santa Catarina vardu. Bažnyčios išorę dengiančiose baltai mėlynose plytelėse – azulejos - vaizduojamos švento Pranciškaus Asižiečio mirties bei šventos Katarinos bausmės scenos. Koplyčia plytelėmis buvo padengta 20 amžiaus pradžioje. Būtent jos ir pavertė 18 amžiuje pastatytą bažnyčią lankoma ir turistų mėgstama vieta.
Koplyčia stovi prie siauros gatvės sankryžos, todėl ją apžiūrėti, o juo labiau nufotografuoti yra sunku. Greitomis pasidairome į plytelėse pavaizduotus piešinius. Šios keramikinės plytelės vietinių kalba yra vadinamos “azulejos”, o tikslaus lietuviško pavadinimo taip ir neradau. Portugališkai jų pavadinimas tariasi “azuležas”, tačiau man šis žodis labai pjauna ausį, todėl šias plyteles vadinsiu tiesiog azulėjomis. Azulėjomis puoštus pastatus mums yra tekę matyti Madeiros saloje.
Tuo pačiu papasakosiu ir azulėjų istoriją. Azulėjas į šiuos kraštus atvežė maurai. Arabų kalboje az-zulayj reiškia nedidelį poliruotą akmenį. Pagal islamo papročius plytelėse negali būti vaizduojami žmonės, todėl jos buvo puoštos gėlių ar geometriniais ornamentais.
Maurus iš Portugalijos išvijus, spalvingos kvadratinę formą turinčios plytelės buvo pamirštos. Tačiau 16 amžiuje Portugalijos karalius Manuelis I idėją namus puošti azulėjomis parsivežė iš Sevilijos. Pirmosios plytelės buvo kelių spalvų, o pagal 15 – 16 amžiuje vyravusią madą jos buvo dažniausiai dažomos baltai ir mėlynai. Tokia tradicija išliko iki šių dienų. Nors galima rasti ir geltonų (auksinių) bei žalių.
Namus dekoruoti plytelėmis gyventojai pradėjo dėl praktinės priežasties: jų nereikėjo dažyti ir buvo sutaupomos remonto išlaidos.
Azulėjoms išpopuliarėjus kūrėsi jų dirbtuvės. Į šalį atvyko menininkai iš kitų kraštų ir žemynų. Geriausi azulėjų meistrai pradėjo gaminti elitinis plyteles ir jas pažymėti savo ženklu. 18 amžiuje azulėjų gamyba pasiekė piką.
17 amžiuje azulėjos pradėtos dekoruoti žmonių siluetais. Azulėjų sienos tapdavo paveikslais ir meno kūriniais, vaizduojančiais šventuosius, žmonių gyvenimą, šalies įvykius.
Paskutinius kelis šimtmečius azulėjomis yra dekoruojamas pastatų fasadas, nors pasitaiko ir interjero detalių.
19 amžiuje plytelių gamyboje buvo pradėtos naudoti naujos technologijos. Plytelės buvo štampuojamos, todėl jų gamyba pagreitėjo ir atpigo.
20 amžiuje išlikę meistrai užsiėmė kultūriniais projektais, viešų erdvių dekoravimu.
Susipažinę su Santa Catarina gatvės objektais, sukame link Mercado do Bolhão turgaus.
Šiame 1850 metais neoklasicizmo stiliumi pastatytame dviaukščiame turgaus pastate ūkininkai parduoda savo produkciją. Taip pat galima įsigyti ir suvenyrų.
Turgaus pastatas buvo rekonstruotas ir gyventojų reikmėms skirtas 2005 metais. Šiuo metu turgus vėl yra rekonstruojamas.
Vaikščiodamos dairomės į parduotuvių vitrinas, o į kai kurias ir užeiname. Mieste kainos labai geros. Kiek pas mus kainuoja prekės skudurynuose, tai čia tiek kainuoja čia naujos. Tiesa, man apsipirkti nepavyko, nes mano nužiūrėtose parduotuvėse nebuvo xs dydžio. Labai didelių prekybos centrų nelankėme.
Dabar jau sukame link Porto miesto širdies - Avenida dos Aliados, tačiau tolumoje pamatome bažnyčios bokštą, tad patraukiame iki jo. Tai – Igreja da Santissima Trindade bažnyčia. Jos išorė yra tamsi, tačiau palieka labai didelį įspūdį.
Pajudame nuo bažnyčios ir pasiekiame Avenida dos Aliados alėją.
Sąjungininkų alėja - Avenida dos Aliados yra laikoma svarbiausia miesto alėja, todėl ne šiaip sau čia yra įsikūrę didžiausi šalies bankai, draudimo bendrovės, prabangūs viešbučiai.
14 amžiuje tarp Portugalijos ir Anglijos buvo sudaryta sutartis ir įkurtas karinis aljansas, o alėja buvo pavadinta šiam sąjungininkų aljansui atminti.
Avenida dos Aliados buvo atidaryta tik 1916 metais, rekonstravus kelias gatves. Iki tol čia driekėsi gatvės su darbininkų gyvenamaisiais namais. Deja, čia buvusios senos viduramžių miesto sienos ir seni pastatai buvo sunaikinti.
Alėja dar kartą keitė išvaizdą palyginus visai neseniai, 2005 metais, ir nuo to laiko atrodo taip, kokią ją matome dabar. Tačiau miesto gyventojai ilgisi ankščiau turėtos alėjos, pasipuošusios sodais, kurių pavėsyje smagu buvo išgerti kavos ar stebėti nuolat vaikštančią minią. Tačiau dabartinę alėją yra lengviau prižiūrėti, nes sodo tvarkymas pareikalaudavo nemažai miesto biudžeto lėšų.
Kad ir kaip bebūtų, žmonės čia renkasi švęsti Naujųjų metų, futbolo varžybų pergalių. Aikštėje yra statoma Kalėdų eglė, šaudomi šventiniai fejerverkai, vyksta mugės, šventės.
Vienoje alėjos pusėje stovi 1955 metais baigta statyti miesto Rotušė - Câmara Municipal do Porto. Jos tikrai nepraeisite, mes Rotušės bokštas su laikrodžiu iššovęs į 70 metrų aukštį. Rotušės statybos užtruko net 30 metų.
Užeiname į Rotušės vidų.
Trumpai pasidairę grįžtame į Avenida dos Aliados alėją. Lietus baigiasi ir netrunka išlįsti saulė. Suskleidžiame skėčius ir grožimės saulės spindulių paryškinta miesto širdimi.
Prieš Rotušę yra plati į tris linijas padalinta Praça do General Humberto Delgado aikštė, šalia kurios rasime ir Aliados metro stotelę. Alėjos viduryje stovi skulptūros: fontanas su nuoga moterimi, berniukai, laikantys koloną.
Einant alėja nesinori nuleisti akių nuo puošnių pastatų, jų stogų, dekoracijų.
Deja, ne visiems įsitvirtinusiems šioje miesto dalyje gerai sekėsi. Kalbant apie nuosmukius, verta paminėti kadaise šioje alėjoje veikusią kavinę Café Imperial. Dabar jos vietoje yra įsikūręs McDonald. Į šią greito maisto šventovę verta užeiti net ir tuomet, jei esi tokio maisto priešininkas. Likęs autentiškas su stiklais ir senoviškais šviestuvais interjeras kavinę paverčia vienu gražiausių McDonald.
Po šios maitinimo įstaigos vidų pasidairome be jokių draudimų. Iš tiesų čia yra labai gražu.
Kitame alėjos gale yra Laisvės aikštė - Praça da Liberdade. Jos viduryje stovi paminklas karaliui Pedrui IV. Aikštę juosia 18 amžiuje neoklacisizmo stiliumi statyti Palácio das Cardosas rūmai, kuriuose šiuo metu veikia InterContinental viešbutis.
Esame sužavėtos Avenida dos Aliados alėjos grožio. Pakiliai nusiteikę traukiame iki kito suplanuoto pamatyti objekto. Jis yra vos už kelių posūkių, tad tenka pereiti nemažai siaurų, bet judrių gatvių.
Nustebina, kad Porte beveik visi vaikšto per raudoną šviesoforo signalą ir tik judresnėse sankryžose bei keliuose sulaukia žalios šviesos. O jei kas ir laukia žalio signalo, tai dažniausiai turistai. Toks mums iš pirmo žvilgsnio įžūlus elgesys iš tiesų nėra jau toks blogas, nes pėstieji nestabdo eismo. O vairuotojai jau įpratę dairytis pėsčiųjų ir per raudoną šviesoforo signalą juos praleisti.
Taigi, kitas mūsų aplankytas taškas bus Sao Bento traukinių stotis - Estação Ferroviária de São Bento, kurios puošybai buvo panaudota net 20 tūkst. azulėjų, vaizduojančių Portugalijos istoriją: šalies didybę, karus bei transporto istoriją. Tai ko gero pati gražiausia traukinių stotis visame pasaulyje ir įspūdingiausias azulėjomis dekoruotas namas Porte.
Pastato istorija siekia 16 amžių, kuomet čia stovėjo benediktiečių moterų vienuolynas (S. Bento de Avé-Maria). 18 amžiaus pabaigoje vienuolyną sunaikinus gaisrui, buvo nutarta jo vietoje pastatyti transporto mazgą. Taigi, amžių sandūroje iškilo dabartinis pastatas, o jo kertinį akmenį padėjo pats karalius Karlas I. Stotis pavadinta čia prieš tai stovėjusio vienuolyno vardu.
Vienas žymiausių azulėjų meno meistrų Jorge Colaço dekoravo stoties pastatą 1905 – 1916 metais.
Ant stoties sienų vaizduojamas 12 amžiuje vykęs Valdevez mūšis. Taip pat 14 amžių vaizduojantis karaliaus João I ir Lankasterio karalienės Pilypos susitikimas. Princo Henriko Jūrininko Ceuros miesto Maroke užkariavimo scena.
Kas tiki legendomis, besidairydamas po azulėjomis dekoruotą salę gali pabandyti išgirsti po stotį klaidžiojančios vienuolės sielos maldas. Legenda pasakoja, kad 1834 metais buvo išleistas dekretas, kuriuo buvo įsakyta kuo greičiau uždaryti vienuolynus. Netekę paramos vienuoliai turėjo parduoti turtą, o netrukus mirė nuo bado. Ne išimtis buvo ir benediktiečių moterų vienuolynas. Paskutinė likusi gyva vienuolė mirė gaisre, o jos siela iki šiol klajoja po stotį, o tyliomis valandomis galima išgirsti jos kalbamą maldą.
Vidurdienį stotis yra pilna žmonių, tad sielos šauksmo norėdamas neišgirsi.
Nors Sao Bento stotis oficialiai atidaryta tik 1916 metais, tačiau pirmas traukinys atvyko 1896 metais. Dabar iš šios stoties traukiniai vyksta į šiaurinės Portugalijos miestus.
Mes irgi traukiame pasidairyti į peroną. Ten einu ne tik vaizdinių vedina, bet tuo pačiu noriu apžiūrėti, kaip po kelių dienų reikės nusipirkti traukinio bilietus. Matau tik savitarnos aparatus. Vieną jų pamaigau, tačiau nelabai ką suprantu, tad ramindama save, jog šiandien mums bilietų dar nereikia, nustumiu šį neišspręstą klausimą į šalį.
Vėl patraukiame į gatvę.
Iš traukinių stoties einame prie 18 amžiuje baroko stiliumi pastatytos Kunigų bažnyčios - Igreja dos Clerigos su iššovusiu į viršų ir iš tolo matomu bokštu - Torre dos Clérigos.
Kelionių gidai rekomenduoja užlipti į bokštą, kuris yra Porto vizitinė kortelė, nes nuo viršaus atsiveria nuostabi panorama.
Tačiau Porto mieste yra daug nemokamų apžvalgos aikštelių, todėl bokšte besilankę keliautojai pataria pasvarstyti, ar verta lipti. Juk Portas išsidėstęs ant aukštų šlaitų, tad laipiojimo ir taip užteks per dieną.
Aš mėgstu į pasaulį dairytis iš viršaus, todėl nepraleidžiu progos kur tik įmanoma palipti aukščiau. Vėliau džiaugsiuosi, kad nepaklausiau patarimo nelipti ir su drauge vienbalsiai nusprendėme lipti. Juolab, kad lauke kaupiasi lietus, o būnant po stogu jo pavyks išvengti.
Pirmiausiai užeiname į Kunigų bažnyčią. Keisčiausia, kad bažnyčios vidus yra ovalus.
Informaciniuose šaltiniuose rašoma, kad nuo 2015 metų bažnyčią galima aplankyti naktį.
Taip pat skaičiau, kad sekmadienio rytais prieš Kunigų bažnyčią vyksta paukščių turgus - Feira Dos Pássaros. Taigi, jei norisi įsigyti kanarėlę, vištą ar žąsį, šis turgus kaip tik jums.
Bažnyčios viduje mums labai patinka. Bet neužsibūname ir nužingsniuojame link įėjimo į bokštą.
Apsilankyti aukščiausioje Portugalijoje, net 76 metrus siekiančioje Torre dos Clérigos varpinėje dienos metu kainuoja 5 eurus. Bilietų pardavėjas įspėja, kad laukti reiks pusvalandį. Prie įėjimo vartų nematome jokios eilės, tad labai nustembame. Sekame ženklais, rodančiais į Torre, apžiūrime pakeliui prieitas sales. Nutariame, kad aš vis ne taip supratau dėl laukimo.
Aš supratau viską gerai, nes mūsų kelias sustoja prie laiptų į patį bažnyčios bokštą.
Norint atsidurti viršuje, reiks įveikti 240 besisukančių laiptelių. Lipant galima apžiūrėti visus 49 varpinėje kabančius varpus. Girdėjau, kad jiems skambant lipti yra nemalonu. Bet pasirinkimo neturime, nes lipančių srautus reguliuoja darbuotojas. Kažkam nulipus, jis kelis žmones įleidžia į viršų.
Eilė pamažu juda. Ji yra šalia ekspozicijos ir informacinio stendo, tad laukti nėra nuobodu, bet kaip ir darbuotojas įspėjo, apie pusvalandį palaukti tenka.
Lipti į viršų nėra sunku. Laiptai kyla sraigtu, tačiau jie patogūs bei tvarkingi ir turi saugius turėklus. Kitaip ir negali būti, nes į bokštą pakilti galima net naktį. Viršuje yra nedidelė, tačiau labai vaizdinga aikštelė. Apeiname ją net kelis kartus. Iš viršaus pamatau gražių aikščių ir pastatų, kuriuos vėliau norėsiu aplankyti.
O ši aikštė iš viršaus man patiko labiausiai. Netrukus prie jos ir patrauksime.
Atsigrožėję Porto panorama, leidžiamės žemyn ir netrunkame išeiti į gatvę. Sukame tiesiai prie nuo bokšto matytų mums patikusių rūmų.
Rūmuose veikia Portugalijos fotografijos centras. Pasisukinėjame ir einame tolyn, nes diena jau į antrą pusę persivertė, o mes dar tik pradėjome savo pažintį su Porto miestu.
Praeiname aukštų kolonų paremtus Teisingumo rūmus, o paskui sukame link didelio tamsaus pastato, padabinto raitytomis detalėmis. Keista, bet tamsi spalva suteikia pastatui prabangumą.
Šios vietos įtraukusi į planus nebuvau, bet džiaugiuosi ją atradusi. Čia yra švento Antonijaus ligoninė. Pastate taip pat veikia ligoninės muziejus.
Perkame šalia esančiame kioskelyje ledų. Norisi išbandyti dar neragautų skonių, tad abi susidomime ledais su Himalajų druska. Jie labai skanūs. Sėdame ant ligoninės pastato laiptų ir susmaližiaujame.
Sukame Karmelitų gatve ir išeiname prie masyvios bei atrodančios vientisos, tačiau iš tikrųjų dviejų dailių siaura 1 metro siena sujungtų bažnyčių. Igreja dos Carmelitas yra kairėje, o Igreja do Carmo -dešinėje.
Namas, skiriantis abi bažnyčias iki 1980 metų dar buvo gyvenamas. Jis buvo pastatytas siekiant atitikti to meto nustatytus reikalavimus, mat moterų ir vyrų vienuolynai negalėjo turėti vienos bendros sienos.
Pirmoji buvo pastatyta Karmeličių bažnyčia, 17 amžiuje, o kitame – 18 amžiuje Karmo bažnyčia. Karmo bažnyčioje melsdavosi vienuoliai, o Karmeličių – vienuolės.
Karmo bažnyčia - Igreja do Carmo – puikus rokoko ir vėlyvojo baroko pavyzdys. Azulėjų mozaika bažnyčią papuošė tik 1912 metais. Azulėjos buvo pagamintos Vila Nova de Gaia mieste ir vaizduoja karmelitų ordino scenas.
Iš granito pastatyta Karmeličių bažnyčia - Igreja dos Carmelitas buvo dabar jau nebeegzistuojančio vienuolyno dalis.
Bažnyčia turi tris skulptūromis papuoštus įėjimus. Šone yra azulėjomis dekoruota varpinė.
Apžiūrime abi bažnyčias. Karmo man patinka labiau.
Einame tolyn. Pakeliui pasidairome į Porto universitetą. Iš kitos gatvės pusės puikiai matosi universitetas, jo aikštėje veikiantis fontanas ir mūsų ką tik lankytos bažnyčios.
Į universiteto pusę pasidairome ne vien dėl to, kad kelionių gidai pataria apžiūrėti Porto universiteto pastatą, kuriame dabar yra Universiteto muziejus ir Rektoratas bei Liūtų aikštę - “Praça dos Leões”, kurios viduryje stovi Liūtų fontanas. Teigiama, kad būtent šio universiteto studentų uniformos įkvėpė rašytoją J.K. Rowlling sukurti knygos herojų aprangą. Deja, kaip ir tikėjomės, uniformas dėvinčių studentų nepamatome, todėl pasileidžiame tolyn. Sukame į siauras gatveles, jos kažkiek primena Italiją.
Pakeliui užsukame prie garsiojo Lello knygyno, kuris visame pasaulyje garsėja interjeru. Prie durų laukia nemaža eilė. Ją atstovėję sužinome, kad bilietus į knygyną reikia nusipirkti kitame pastate esančioje knygų parduotuvėje. Leidžiamės ten. Bilietų kasa, pasirodo, yra tos parduotuvės apatiniame aukšte. Apatiniame aukšte mūsų laukia milžiniška eilė, kuri beveik nejuda. Nusprendžiame, kad bereikalingai gaištame laiką ir išeiname. Jei bus galimybė, knygyną aplankysime kitą kartą.
Einame link Vitoria bažnyčios, šalia kurios yra apžvalgos aikštelė. Šioje vietoje užsibūname, nes panorama nuo aikštelės iš tiesų graži ir plati.
Escadas da Vitoria laiptais leidžiamės žemyn ir ateiname į dailią aikštę. Čia pat užeiname į 1885 metais pastatytą ir metalo konstrukciją išlaikiusį Mercado Ferreira Borges turgų, mat tikėjomės čia pavalgyti, tačiau randame tik restoraną ir greito maisto užkandinę. Nei vienas mums netinka. Pasidairome po pastato vidų.
Tokių tuometinės Europos Metalo amžių menančių ir metalines konstrukcijas turinčių pastatų išlikusių nėra daug.
Kalbant apie šio turgaus istoriją, bus įdomu išgirsti, kad pastatas buvo statytas kaip pagrindinė Ribeiros rajono turgavietė, tačiau niekad tokia netapo, nes neatitiko reikalavimų. Todėl pastate buvo laikoma karinė amunicija, vėliau buvo įkurta vargšų valgykla. Vienu metu buvo svarstoma pastatą nugriauti, o jo vietoje įrengti parką. Tačiau miesto taryboje atsirado sveiko proto žmogus, įtikinęs aplinkinius, kad šis pastatas yra vienintelis mieste išlikęs Metalo periodo statinys ir turi būti išsaugotas. Taip pastate buvo įkurtas Moderniojo meno muziejus, o vėliau - koncertų salė.
Lipame pasidairyti į kitą pusę ir terasoje randame sustatytus patogius sėdmaišius, todėl nusprendžiame pailsėti bei užkrimsti iš kuprinės išsiimto maisto.
Išeiti nesinori, nes sėdmaišiai labai patogūs, o prieš akis esanti aikštė – labai graži. Portas vis labiau skverbiasi į mūsų širdis.
Kitoje pusėje matome Prekybos rūmus.
Porto miesto klestėjimo laikotarpiu 1840 metais sudegusio pranciškonų vienuolyno/bažnyčios vietoje pastatytame neoklasicizmo stiliaus pastate įkurtais Prekybos rūmais - Palácio da Bolsa buvo stengiamasi sudaryti turtingą įvaizdį, todėl rūmai turi stulbinantį interjerą. Geriausiai žinomas Arabiškasis kambarys. Dabar rūmai nebeatlieka Prekybos rūmų funkcijos, bet juose yra priimami aukšto rango šalies ir užsienio šalių vadovai.
Gera ilsėtis, bet laikas kilti. Leidžiamės gatve žemyn.
Dar kiek ir atsigręžę galime pamatyti Mercado Ferreira Borges turgų, kurio terasoje ką tik sėdėjome.
Šalia Prekybos rūmų stovi Šv. Pranciškaus bažnyčia - Igreja de São Francisco, tarp turistų žinoma kaip Auksinė bažnyčia. Besiruošdama kelionei perskaičiau, kad šią bažnyčią aplankyti yra privaloma. Už lankytojo bilietą sumokame po 6 eurus. Į muziejaus kompleksą įeina Auksinė bažnyčia, katakombos ir Casa do Despacho.
Vietoje nuo 1223 metų čia stovėjusios koplyčios išdygo pranciškonų užsakymu 14 amžiuje pastatyta trinavė šv. Pranciškaus bažnyčia. Bažnyčia buvo pastatyta kaip vieno seniausių visoje Portugalijoje pranciškonų vienuolyno dalis.
16 amžiuje buvo pradėta statyti Jono Krikštytojo koplyčia, tačiau jos statybos darbai baigti tik 18 amžiuje.
Bažnyčia kažkiek primena romėnų laikų statinį. Iš tiesų pirmoji bažnyčia ir turėjo romėnų bažnyčios formą, vėliau jau buvo pertvarkyta į gotikos stiliaus pastatą.
19 amžiuje prasidėjus Napaleono karui, bažnyčią užgrobė kariai, vienuoliams teko bėgti. Napoleono kariai ne tik kad apiplėšė bažnyčią, bet ją naudojo kaip gynybinę būstinę ir arklidę.
Praėjus keliems dešimtmečiams Pilietinio karo metu bažnyčioje prieglobstį rado miestą ginantis garnizonas. Bažnyčia buvo bombarduota ir padegta, bet dalį jos pavyko išsaugoti. Sudegusios dalies vietoje buvo pastatyti Prekybos rūmai. Vėliau, iki 20 amžiaus bažnyčioje veikė sandėliai.
Paskui bažnyčia buvo restauruota, o šiuo metu joje veikia muziejus.
Gotikos stiliaus patalpose rokoko stiliaus elementais išpuoštuose rūsiuose yra senosios katakombos (Cemitério Catacumbal). Jas pirmiausiai ir apžiūrime.
Dar pranciškonų įkurtose katakombose ilsisi ir Paskutinio teismo dienos laukia vienuolių bei garbingų miesto gyventojų palaikai.
Kriptos kampe pro stiklinę sieną galima pamatyti osuariumą (ossuario) su suguldytais mirusiųjų kaulais. Tai padaryta norint parodyti, kad vos keliais metrais aukščiau esantis auksinis gyvenimas yra laikinas ir trapus. Todėl žmonės turi galvoti apie gyvenimo žemėje laikinumą ir ramią Amžinybę.
Radau informacijos, kad čia buvo laidojami gausiai nuo maro mirusių miesto gyventojų palaikai. Porte nebuvo viešų kapinių, tad gana vėlai - 19 amžiuje sveikatos ministro pastangomis buvo įkurtos viešos kapinės ir nustota laidoti bažnyčių rūsiuose.
Man šios katakombos pasirodė labai jaukios. Nors keliose vietose pro stiklines angas matėsi sudėti žmonių kaulai, tačiau ši vieta nei kiek nepriminė Kijevo Pečiorų lauroje matytų katakombų.
Casa do Despacho namas yra priešais bažnyčią ir pradėtas statyti 1726 metais.
Užeiname į garsiąją Auksinę bažnyčią.
Bažnyčios vidus yra ne tik barokiškai puošnus, bet beveik visas padengtas tikru auksu, kurio, kaip teigiama, sunaudota apie 400 kilogramų. Tiesa, auksu bažnyčia padengta buvo tik 1700 metais.
Šiaurinėje navoje rasime “Kristaus medį” – medinę drožinėtą skulptūrą. Skulptūra iš tiesų įspūdinga. Tačiau viduje fotografuoti yra draudžiama. Vieną kadrą vogčiomis padariau, bet iškart gavau barti nuo prižiūrėtojo, kurio viduje nė nebuvo.
Bažnyčia man nepaliko didelio įspūdžio.
Išėję siauromis senovinėmis gatvėmis sukame link Porto katedros, bet iš pradžių prieiname šv. Lauryno bažnyčią.
Prie bažnyčios irgi yra net kelios apžvalgos aikštelės, bet panorama nuo jų niekuo neypatinga.
Netrukus jau kopiame prie katedros.
Griežtų formų fortą primenanti Porto katedra - Sé do Porto buvo pastatyta 12 amžiuje.
Katedroje buvo krikštytas princas Henrikas Jūrininkas. 14 amžiuje katedroje buvo sudaryta karaliaus Jono I ir Lankasterio princesės Filipos santuoka.
Per ilgą gyvavimo istoriją Katedra ne kartą buvo rekonstruota. Iš senų laikų tėra išlikusi virš įėjimo esanti gotikinė rožė. 18 amžiuje bažnyčia buvo pakeista daugiausiai. Ji ne tik įgavo barokui būdingą fasadą, bet ir buvo pristatyta lodžija bei buvo paaukštinti bokštai.
Apžiūrime katedros vidų. Jis skiriasi nuo kitų iki šiol lankytų Porto bažnyčių.
Bet man labiausiai patinka būti katedros terasoje - Terreiro da Sé.
Nuo terasos taip pat apžiūrime apačioje esančius pastatus ir senovines gatves.
Nuo seniausioje miesto dalyje esančios Se katedros pasileidžiame tarp senųjų miesto mūrų - Muralha Primitiva vedančiais escadas das Verdades - Tiesos laiptais, prasidedančiais Rua de D. Hugo gatvėje.
Pasakojama, kad šie laiptai kadaise vadinosi Melagių laiptais - Escadas das Mentiras. Anot legendos, viršutiniuose namuose gyvenusios moterys susirinkdavo paplepėti. Kai kurios jų kalbėdavo tiesą, kai kurios – pramanus ir gandus. Tačiau aplinkiniams niekaip nepavykdavo sugauti, kurios kalba tiesą, kurios – meluoja. Todėl ir vadinami laiptai kai kada Tiesos, kai kada – Melo vardu.
Nuo kai kurių laiptų vietų matosi Luiso I tiltas ir senojo miesto gynybinės sienos Muralha Fernandino.
Laiptų pabaigoje prieiname arką.
Nuo arkos prasideda kiti - Baredo laiptai - escadas do Barredo, kuriais leidžiamės į paupio kvartalą Cais da Ribeira.
Buvo laikai, kai abi šios laiptuotos gatvės buvo vienintelėmis jungtimis tarp katedros ir paupio kvartalo. Dabar paupį galima pasiekti daugybe kelių ir skirtingais būdais, tačiau senieji laiptai vis dar traukia minias turistų. Mat čia galima pamatyti ne tik nuo senų laikų gyvuojančius pastatus, bet ir kiemelius, verandas, dekoro detales.
Baredo laiptai stebina su kiekviena nulipta pakopa. Tačiau žadą atima siauručių gatvių sankryža.
Atsigrožėję vėl pasileidžiame laiptais žemyn ir išeiname į paupio rajoną Cais da Ribeira. Paupyje iškart pamatome dar vieną Porto miesto simbolį – karaliaus Luišo I vardo - Ponte Dom Luís I tiltą per Deuro upę.
Liušo I tiltas jungia Porto ir Vila Nova di Gajos (Vila Nova di Gaia) miestus. Tiltas pastatytas 1877 metais. Jo aukštis yra 45 metrai, o arkų ilgis yra 172 metrai. Tokio ilgio tarpatramis tiltas tuo metu buvo ilgiausias arkinis tarpatramis tiltas pasaulyje. Tiltą suprojektavo Gustavas Eifelis – tas pats Eifelis, kurio vardas išgarsintas žymiuoju bokštu Paryžiuje.(Dabar man žmonės sako, kad šis tiltas visai ne Eifelio, G. Eifelis - tik pasaka turistams. Gaila.)
Luišo I tiltas abiems palieka didelį įspūdį. Pirmu jo aukštu važinėja automobiliai, o antru – metro. Pėstieji vaikšto abiem aukštais.
Nors planavau upę kirsti pirmu aukštu, tačiau nusprendžiau, kad panorama turėtų būti gražesnė nuo viršaus, todėl pamatę Escadas do Codecal laiptus, lipame į viršų.
Laiptai gana statūs, tad greitai pakerta kojas, tačiau jų pabaiga jau matosi, o mes netrukus irgi eisime tilto viršumi.
Miesto panorama nuo tilto yra užburianti, vis tik teisingai nusprendžiau pasigėrėti vaizdu nuo viršutinio tilto aukšto. Vienintelė blogybė – apsiniaukęs dangus.
Nors kas pora žingsnių stoju fotografuoti ir padūsauti iš nuostabos, tačiau tilto pabaigą pasiekiu gana greitai. Dabar į miestą dairomės iš Vila Nova di Gajos pusės.
Šiaurinėje Duero pusėje įsikūrusi Vila Nova de Gaia, vietinių vadinamas tiesiog Gaja (Gaia), turistus vilioja jame įsikūrusiais vyno rūsiais. Mes į vyno rūsius jau nebespėsime ir juos paliksime kitai dienai, tačiau pavakarieniauti Gajos paupio kvartale planuojame.
Nors nuo šios apžvalgos aikštelės iki Cais de Gaia paupio kvartalo galima nusileisti gondolomis, bet mes nusprendžiame žemyn nuvingiuoti gatvėmis. Sprendimas teisingas, nes visą kelią lydi puikūs senojo Porto vaizdai, o lipti žemyn nesunku.
Eidamos paupiu dairomės ne tik būsimos vakarienės vietos, bet ir į upę, kurioje išrikiuotos rabelos – senovėje iš Deuro slėnio vyno statines gabenę laivai.
Paprastai galima išvysti vos vieną kitą plaukiančią rabelą. Jei norisi pamatyti jų daugiau, į Portą reikia atvykti per Jonines. Joninės – labai didelė šventė Portugalijoje. Šventės matu rabelos ir kitokie laiveliai organizuojamų lenktynių metu Deurą užplukdo nuo tilto iki žiočių.
Kol kas matome tik reklamos tikslais naudojamas rabelas.
Nusižiūrime kavinę ir einame vakarieniauti. Pirmai vakarienei sakomės tradicinį patiekalą – Francesina ir Porto vyno. Su savo užsakymu pasirodome turbūt keistai, nes padavėjas paklausia, ar žinome, kad valgysime sumuštinį. Savo užsakymo nekeičiame, kas jau bus, tą valgysime.
Belaukiant patiekalo pradeda lyti.
Francesina skani, tačiau man ji nepatinka. O be to gauname po milžinišką porciją, tad sugebėjome įveikti tik pusę. Užsakytas vynas taip pat visiškai nedera su vakariene. Portugalijos patiekalų degustaciją pradedame kažkaip nesėkmingai.
Sočios patraukiame prie Luišo I tilto. Į savo pusę grįšime apatiniu aukštu.
Perėję tiltu, vingiuojame laiptais į viršų. Kol užlipame, užsidega pirmosios gatvių šviesos. Esame gerokai pavargę, tačiau naktinio miesto šviesas pamatyti privalome. Laukiame, kol visiškai sutems. Iki tamsos slampinėsime gatvėmis.
Mano jau rodyta Sao Bento traukinių stotis.
Einame link viršutinio Luišo I tilto.
Lipame ant tilto. Matau, kad daug žmonių vaikšto viršutiniu tiltu nuo vieno krašto prie kito. Iš tiesų, kai į tiltą įvažiuoja traukinys, gerai girdisi, tad po juo palįsti šansų nėra. O ir traukiniai tiltu rieda pamažu.
Iš pradžių dairausi į tiltus ir bažnyčią.
Paskui grįžtu į mums jau pažįstamą tilto pusę ir stebiu gyvatėle nuvingiavusias paupio šviesas. Vaizdas ir jausmas nenusakomi žodžiais.
Kad ir koks gražus vaizdas būtų nuo tilto, jis baigiasi. Einame į mums jau pažįstamą apžvalgos aikštelę ir žiūrime į apšviestą tiltą.
Šioje aikštelėje prastovime ilgai. Kai pasimėgaujame, sukame link namų. Pirmoji diena Porte buvo fantastiška. Miestas mane įtraukė į savo magijos tinklą ir tikiuosi, kad likusias kelionės dienas nebepaleis.
Rytoj vėl klajosime po Portą.
