2017 m. spalio 20 d., penktadienis

Ryga ir Cėsys.

2017-10-20. Penktadienis.

Penktadienio popietę pajudu į Vilnių, kur persėsiu į Luxexpress firmos autobusą ir trauksiu į Latvijos sostinę Rygą. Autobuso bilietus esu nusipirkusi jau seniai, galima sakyti, be jokio tikslo, bet kuria kryptimi prieš žiemos sėslų laiką pajudėti ketindama. „Iš reikalo“ pirkti bilietai nenoriai spardėsi kišenėje, todėl vienu metu buvau nusprendusi į šią kelionę nebevykti. Ir tik po visiškai atsitiktinio pokalbio su bendraminčiais keliautojais galvoje kažkas apsivertė, nes staiga aplankęs nušvitimas privertė su malonumu iš naujo ieškoti nakvynės bei planuoti būsimas lankomas vietas.

Tiesa, daug plušėti ruošiantis neprireikė, nes stalčiuje gulėjo dar vasarą sudarytas kelionės planas net į kelias Latvijos vietas.

Į kelionę išvykau viena. Kelionė sekėsi sklandžiai, tiesa, dėl remonto darbų aplink Panevėžį į Rygą atvykti vėlavome dešimt minučių.

Susirandu viešbutį – Green cat hostel. Jis yra už dešimties minučių nuo autobusų stoties kulniuojant pėstute. Į prie autobusų stoties esančią požeminę perėją šįkart nesileidžiu. Praėjusi didelį "Stockman" prekybos centrą, lipu laiptais žemyn ir einu perėja iki atsišakojimo į Raina bulvars. Užlipusi laiptais į viršų, paeinu iki kito kvartalo ir Merķeļa iela gatvėje sename pastate įsikūręs mano viešbutis jau čia pat. Tai netgi ne viešbutis, o butas su 6 kambariais, kurie dalinasi bendru virtuvės kampu, vonia ir tualetu. Užsakant nakvynę per šią nuorodą, galima susigrąžinti 10 proecentų nakvynės kainos.

Pasitinka malonus šeimininkas. Jis labai bendraujantis ir mandagus. Kalba angliškai ir rusiškai. Aprodo kambarį ir bendras patalpas. Bendros patalpos pilnai aprūpintos, švarios ir tvarkingos. Virtuvėje yra indai, mikrobangė, šaldytuvas, skalbyklė. Viešbutyje yra plaukų džiovintuvas, lyginimo lenta, lygintuvas.

Numetusi daiktus einu pasivaikščioti. Nuo viešbučio iki senamiesčio pėsčiomis - dešimt minučių kelio. Vakaras gražus, nors vėsokas.

Kertu kanalą, tada pasiekiu Operos baleto teatrą, tolyn traukiu vingiuojančiomis siauromis senamiesčio gatvėmis. Kai kurios gatvės šurmuliuoja nuo minios, kai kurios – visiškai tuščios, tačiau apšviestos ir jaukios.

Vakarieniauti buvau nusiteikusi Tripadvisor keliautojų forume išgirtose kavinėse. Jų vietos švietė pažymėtos maps.me programoje mano telefone. Bet nei viena manęs kažkodėl neužkabina. Atsidūrusi prie Švedų vartų nusprendžiu užeiti į tokiu pat pavadinimu besivadinančią mano pamėgtą kavinę „Zviedru varti“.

Nors vėlyvo rudens vakarą kavinės kieme ant krėslų padėti pledai, bet sėdinčių lauke nėra. Užeinu į vidų. Kavinė beveik tuščia. Prie gretimo stalo sėdi vieninteliai lankytojai - angliškai kalbanti kompanija. Net keista matyti, kai vasarą ši kavinė būdavo pilnut pilnutėlė.

Užsisakau savo pamėgtos vištienos mango padaže. Ir alaus, nors galbūt jau reiktų kažko šildančio. Kaip ir anuos kartus, prie alaus gaunu užkandį: prancūziškos duonos su naminiu sviestu. Sviestas pagardintas žolelėmis, skanus. Visą užkandį ir sukramsnoju. Ir gerai, nes pagrindinio patiekalo porcija nėra didelė, tačiau pavalgau sočiai.



Įskaitant arbatpinigius sumokėjusi 10 Eur ir prie sąskaitos radusi saldainį, tiesa, šįkart ne lietuvišką, o latvišką, „Karvutę“, įsimetu jį į kuprinę ir patraukiu pasivaikščioti senamiesčio gatvėmis.

Pasivaikščiojimas malonus. Gatvės tuščios. Einu atsipalaidavusi ir paskendusi mintyse. Pasidairau į patraukliai apšviestą Rotušę ir tamsoje vos pastebimus Juodagalvių rūmus. Paskui traukiu prie Šv. Petro bažnyčios. Skirtingai nei kitur, čia gatvėse pilna žmonių, tik spėk dairytis, kad su kuo nesusidurtum.

Kanda šaltukas, todėl patraukiu į viešbutį ilsėtis.


2017-10-21. Šeštadienis.

Nerimaudama, kad pasiklysiu požeminėje perėjoje bei autobusų stotyje prie bilietų kasų gausiu stovėti kilometrinėje eilėje, į stotį išeinu ankščiau. Bet šįkart neteko nei klaidžioti, nei eilėje gaišti, tad laiko iki autobuso dar daug. Norėdama jį „užmušti“, patraukiu prie senosios turgavietės.



Miestas dar tik bunda, tačiau turgus ankstų šeštadienio rytą jau dirba, o stotelėje sustojęs tramvajus surenka jau su pirkinių krepšiais išsirikiavusius keleivius.

Kanalo krantine nueinu iki pabaigos, tada grįžtu į stotį. Iki autobuso dar yra laiko, tačiau nusprendžiu eiti į išvykimo aikštelę.

Netrunka atvažiuoti autobusas. Jis prisirenka beveik pilnas.

Išvykstame laiku, aštuntą, tuo pat laiku, koks ir nurodytas autobusų stoties tvarkaraštyje http://www.autoosta.lv/?lang=en. Pro lekiančio autobuso langą matosi boluojanti žolė. Ryte būta nemažos šalnos. Rygoje saulėta, o Lietuvoje šiuo metu lyja. Taigi, išvykusi į šiaurę bandysiu pabėgti nuo lietaus. Kartais būna ir taip.

Laikas prisipažinti, kur važiuoju. O gi į Vidžemėje esančius Cėsis. Latvių kalba šio miesto pavadinimas yra Cēsis. O lietuviškas pavadinimas man sukėlė tikrą galvos skausmą. Man norėjosi sakyti “Cėsis”, tačiau kalbininkai liepia vadinti “Cėsys”. Cėsys kaip Stasys, galvoju aš. Be ne, Cėsys – tarsi daugiskaita. Istorija turtingi/-os Cėsys – tebūnie Cėsys.

Važiuodama stebiu kelią. Siguldoje autobusas į stotį neužsuka, o sustoja keliose miesto stotelėse A2 kelyje. Sigulda yra mano planuose, todėl galbūt kada ši informacija man pravers. Tačiau šįkart Siguldoje nelipu, važiuoju tolyn.

Bebes stotelėje šalia Araiši kaimo mūsų autobusas taip pat nestoja. Nors gal ir gerai, o tai kaltinčiau save, atsisakiusią minties aplankyti senąją gyvenvietę ant polių.

Rygą ir Cėsis skiria 85 kilometrai. Kelionė autobusu trunka dvi valandas. Lygiai dešimtą lipu Cėsių autobusų stotyje, tiksliau – jos prieigose. Cėsių autobusų stotis glaudžiasi geležinkelio stoties pastate. Šalia stoties pastato kaip tik randu autobusų stotelę į Rygą ir sutikrinu grafikus. Cėsims pažinti turėsiu lygiai 5 valandas, todėl negaišdama pasileidžiu į miestą.



Daugiau nei 800 metų skaičiuojantys kažkada Livonijos ordino sostine buvę ir gražios gamtos supami Cėsys yra šiaurinėje Vidžemės aukštumos dalyje, šalia Gaujos nacionalinio parko. Pro Cėsis teka Gaujos upė ir driekiasi jos uolėti krantai. Miesto senojoje dalyje susipina viduramžių ir šių laikų kultūra. Šis nedidelis ir jaukus miestas vasarą į festivalius ir renginius sukviečia meno ir muzikos mylėtojus. Todėl Cesyse veiklos ras tiek gamtos, tiek istorijos mylėtojai.

Miestelis sudomina nuo pat pirmos akimirkos. Tylios gatvės, nedideli, neišpuoselėti, bet dailūs namai. Tiesa, aš Cėsyse jau esu buvusi. Prieš penkiolika metų su grupe buvome užsukę gal pusvalandžiui. Nuo tada išlikęs miesto atsiminimas vis ragino čia atvykti dar kartą. Tą ir padariau. Todėl įdomu, kokį įspūdį paliks šis kartas.

Akis pasitinkanti Vidžemės koncertų salė „Cėsys“ yra vienas šiuolaikiškiausių kultūros centrų Latvijoje, po vienu stogu glaudžiantis koncertų salę, kiną ir muzikos mokyklą.

Cėsių Meno festivalis vyksta liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Jame rengiami pasirodymai, koncertai, renginiai po atviru dangumi, parodos ir kūrybinės dirbtuvės, kuriose kiekvienam suteikiama proga tapyti, išbandyti amatininkystės įgūdžius arba paprasčiausiai pasimėgauti kultūra ir pačiu Cėsių miestu.



Ramiai kulniuoju siauromis gatvėmis. Belieka pasukti kita gatve sankryžoje ir atsirandu prie dar vieno miesto lankomo objekto - 1919 metų Cėsių mūšiui atminti Vienybės aikštėje pastatyto paminklo – Vienibes pamineklis. Aukštas obeliskas, žymintis jungtinės estų ir latvių armijos pergalę prieš vokiečius, šiuo metu yra laikomas Nepriklausomybės simboliu. Tiesa, tarybiniais metais paminklas buvo nugriautas, o vietoje jo „kelią į šviesų rytojų“ rodė Lenino skulptūra. Latvijai atkūrus Nepriklausomybę, Vienybės skulptūra buvo sugrąžinta į savo vietą.

Vienybės aikštė suformuota 1938 metais kaip kelio, vedusio į 1952 metų Helsinkio Olimpines žaidynes, dalis. Šiandien aikštė atrodo taip, kaip ir prieš beveik šimtą metų. Į aikštę sueina 6 gatvės.



Pradžia vienuoliktos, o rankas gelia nuo šaltuko. Tačiau didvyriškai stengiuosi užfiksuoti kiekvieną mane sudominusį objektą.

Vienybės aikštė.



Patraukiu prie Gegužės (Maija) parko. Pakeliui - dailus pastatas, kuriame dabar įsikūręs viešbutis.



Už viešbučio jau stebeilijuosi į Gegužės parką.



Gegužės parkas buvo suprojektuotas 19 amžiuje. Liepų alėjomis, skulptūromis bei įspūdingais fontanais pasidabinęs parkas yra poros juodųjų gulbių, pirmą kartą 2005 metais atvežtų net iš Lisabonos, namai. Čia taip pat galima rasti smagią žaidimų aikštelę vaikams.



Kaip ir prieš penkiolika metų, čia vis dar gyvena juodosios gulbės. Tada jas mačiau ko gero pirmąkart gyvenime. Dabar šie paukščiai jau nebestebina, tačiau smagu stebėti jų ryto rutiną.



Vėlyvas ruduo - pats geriausias metas aplankyti parkus.



Tvenkinio pakrantėje skreba sušalusi žolė, o vandenyje vaivorykšte vilioja fontanas.



Nuo Gegužės parko patraukiu link Cėsių pilies komplekso.

Cėsių pilies kompleksas yra miesto centre, jį sudaro senosios Livonijos ordino pilies griuvėsiai, Naujoji pilis bei jai priklausantys pagalbiniai pastatai ir keli parkai.



Kairėje pusėje boluoja buvęs dvaras – Naujoji Cėsių pilis, o dešinėje – senoji Livonijos ordino pilis.



Tokiais romantiškais vartais galima nuo pilies patraukti į gatvę, tačiau aš dar pasiliksiu, nes komplekse planuoju praleisti nemažai laiko.



Besigrožėdama komplekso vaizdu einu prie Turizmo informacijos centro bei bilietų kasų, kur nusiperku 5 eurus kainuojantį kompleksinį bilietą. Vadinasi, galėsiu aplankyti muziejų ir senąją Livonijos pilį. Darbuotoja pataria neaplenkti ir gretimame pastate esančios parodų salės.

Kartu su lankymo bilietu gaunu lipduką su nekuklia K raide, kurį prisiklijuoju ant drabužių. Nors planavau komplekso apžiūrą pradėti nuo senosios viduramžių pilies, tačiau darbuotoja nurodo pirma aplankyti Naująją, o paskui ji pasakys, kur turėsiu eiti toliau.

Apžiūrą pradedu nuo pirmame Naujosios pilies aukšte įsikūrusių salių. Jose pateikta Cėsių bei pilies komplekso istorija.

Nors miesto apylinkėse buvo gyvenama dar akmens amžiuje, Cesys pirmą kartą paminėti 1209 metais, kuomet vokiečių riteriai čia pastatė mūrinę pilį. Tačiau miesto įkūrimo data laikomi 1323 metai, kuomet Cėsims buvo suteiktos miesto teisės. Dabar Cėsys yra trečias seniausias Latvijos miestas.

Cėsys, tada vadinti vokiškai Wenden, yra buvę ne tik Livonijos ordino sostine, bet priklausę ir Hanzos pirklių gildijos sąjungai (nuo 14 amžiaus). Cėsyse buvo gaminami varpai ir patrankos, kurie iškeliaudavo po visas apylinkes.

Muziejuje lankytojų nedaug, vaikštau pasimėgaudama. Taip pat patinka, kad salėse galima rasti įvairiomis kalbomis atspausdintą informaciją. Dar labiau apsidžiaugiu radusi bukletą lietuvių kalba.

Kažkur pamatau nuorodas, kviečiančias aplankyti aukščiau esančius objektus. Kol muziejuje nėra lankytojų, nusprendžiu pirma eiti ten, kur man atrodo, kad bus įdomiausia.

Palipusi aukštyn, randu biblioteką, kurios centre stovi įdomios formos aukšta koklinė krosnis.



Dar keli laiptai aukštyn ir amą atima dar viena bibliotekos salė. Erdvė aukšta, fotografuoti sunku, tad tik pasigrožiu.

18 amžiuje grafas Zyversas (von Sievers) įsigijo žemes aplink senosios pilies griuvėsius. Pilies grafas neatstatė, tačiau netoliese pasistatė dvarą. Jo pastatytoje Cėsių Naujojoje pilyje – tuometiniame dvare - įrengtame muziejuje dabar ir vaikštau.

Pirmojo pasaulinio karo metais dvare buvo apsistojusi latvių armija, o sovietmečiu šis dvaras buvo paverstas gyvenamuoju daugiabučiu pastatu. Šiuo metu pastaras yra puikiai restauruotas ir tarnauja gyventojų ir miesto svečių reikmėms. Lankytojus sužavės Didžioji salė. Atkuriant pilies interjerą, buvo stengiamasi jį priartinti prie Zieversų šeimos.

Žinau, kad galima užlipti į Lademachero bokštą, nuo kurio atsiveria puiki Cėsių panorama. Užgirdusi apačioje klegančius balsus, nusprendžiu paskubėti ir ramiai pasimėgauti vaizdais.

Prieš akis - Cesių miestas ir senoji pilis, į kurią jau netrukus žygiuosiu.



Kai į apžvalgos aikštelę suguža grupelė turistų, miesto panoramą jau esu apžiūrėjusi ir patenkinta leidžiuosi žemyn. Netrukdoma dar kartą pažiūriu į gražiąją biblioteką. Šįkart randu tinkamą kampą jai įamžinti.



Paskui apeinu kitas sales.



Naujojoje pilyje pamačiusi 19 amžiaus ponių drabužių kolekcijos parodą, nueinu pasidairyti. Gal penktadalį apžiūrėjusią mane pasigauna darbuotoja ir paprašo bilieto. Išdidžiai rodau savo K raidę. Deja, damų suknios ne K nosiai. Šiai ekspozicijai apžiūrėti vis tiek turėčiau pirkti atskirą bilietą. Nors kolekcija įdomi, bet nusprendžiu nepirkti, apsisuku ir išeinu.

Apačioje muziejaus darbuotoja įduoda uždarą žibintą su viduje degančia žvake ir juo nešina patraukiu per kiemą man nurodytu saulėtu taku.



Įžengiu į senąją Livonijos ordino pilį. Šios akimirkos labai laukiau, bet... pačią pirmąją akimirką pasitinka išbandymas kopėčiomis.
Žinojau, kad tokią atrakciją gausiu. Bet kad taip iš karto...

Nufotografuoju savo žibintą ir jį laikydama statmenai įtaisytomis kopėčiomis leidžiuosi į apačią. Iš pradžių vienui vienai buvo kiek nejauku. O žibintas tik trukdė. Negana, kad neišėjo laikytis tik vienos pakeltos galūnės taisyklės, tai dar reikėjo žiūrėti, kad nepasidegčiau. Žibintas saugus, bet yra palikta nedidelė anga deguoniui patekti, tad maža koks striukės raištelis ten sugebėtų įkristi.

Sėkmingai nulipu, o ten... O ten... O ten rekomenduoju patiems nuvažiuoti ir pažiūrėti. Man buvo smagu.



Grįžusi į lauką žingsniuoju dar vienu saulėtu takeliu ir pakelėje užmatau senosios pilies maketą.



Iš tolo pasižiūriu ir į Naująją pilį, po kurią neseniai vaikščiojau. Bokšto viršuje, nuo kurio žiūrėjau miesto panoramą, pamatau plevėsuojančią Latvijos vėliavą. Cėsys gali didžiuotis ir tuo, kad jų apylinkėse pirmą kartą buvo iškelta raudona – balta – raudona vėliava, kuri vėliau tapo Latvijos vėliava.
Anot legendos, vieno mūšio metu sužeistas karys buvo paguldytas ant balto audinio. Vidurys, kur jis gulėjo, išliko baltas, o kraštai nusidažė sužeistojo krauju. Tąkart mūšis buvo sėkmingas to krašto gyventojams, todėl į kitus mūšius kariai jodavo iškėlę raudona – balta – raudona spalvų vėliavas. Mūšis, kurio metu buvo iškeltos tokios vėliavos, buvo 1279 metais ir jas nešė kariai iš Cėsių.



Diena fantastiškai graži, saulėta, parke geltonuoja rudens šalnų nudažyti medžių lapai, nuotaika skraidinanti. Gerai nusiteikusi einu į pilį.



Kiek užtrunku nuo tilto fotografuodama pilies griuvėsius.



O po sekundės jau iš pilies vidinės dalies žiūriu į jos išlikusias sienas.

Vienos stipriausių Livonijos ordino akmeninės Cėsių pilies statybos truko ne vienerius metus. Iš keturių dalių suformuota pilis turėjo vidinį kiemą, penkis bokštus, gynybinę sieną su keletu vartų, požeminius tunelius ir 42 metrų ilgio tiltą, o pilies sienos siekė net apie 5 metrų plotį.

Po pilies kiemą vaikšto grupė turistų, todėl pamačiusi rodyklę, nukreipiančią lipti į pilies Vakarinį bokštą, laiptais pasuku ten.

Laiptai seni, bet gana tvarkingi, laiptinė gana šviesi, žibintas šioje vietoje nė nereikalingas.

Išnaršau bokšto kertes. Pro kažkurį langą matosi Riešutų - Riekstu - kalnas, ant kurio, spėjama, stovėjo pirmoji gyvenvietės pilis.



Magistro menėje sužavi dailios lubos.



Šniukštinėju visus užkaborius ir suprantu, kad į pilies bokštą galima lipti dviem keliais: šviesesniu ir visiškai tamsiu. Nors turiu žibintą, bet tamsaus sraigtu vedančiais laiptais lipti pabūgau, todėl patraukiu patogesniu – šviesiu.

Labai šauni muziejaus darbuotojų idėja yra lankytojams įduoti žibintus.



Užlipu į patį viršų. Išskyrus viduryje aikštelės sudėtą pilies sienos akmenų krūvą, viršuje daugiau nieko nėra. Todėl pasidairau į gražius apačioje likusius vaizdus ir tuo pačiu taku leisiuosi žemyn.



Abi pilys: senoji Livonijos ordino pilis ir Naujoji - kaip ant delno.



Tvarkingais laiptais lengvai trepsiu žemyn.



Nulipusi išvaikštau visus koridorius ir pašalius. Pro skliautą matosi evangelikų - liuteronų šv. Jono bažnyčia, kurią planuoju aplankyti.



Vaikštau po pilies kiemą. Čia nemažai lankytojų.

Bandau atrasti kokį įėjimą į tunelius ar rūsius, nes skaičiau, kad iš viso pilyje buvo trys požeminiai tuneliai. Pirmasis vedė į artimiausią kalvą, antras – į už 8 km esančią Araiši gyvenvietę, o trečiasis – į net už 75 kilometrų esančią Cesvainės pilį.

Anot legendų, 16 amžiuje Rusijos kariuomenė septynerius metus laikė apsuptą pilį ir niekaip negalėjo jos užgrobti. Tuo tarpu pilyje buvę apsupti gyventojai kiekvieną rytą ant pilies sienų pakabindavo šviežiai sumedžioto ir išmėsinėto stumbro galvą.

Kartą kalvis Skibustsas paklausė rusų, ar šie vis dar nori patekti į pilį. Jiems atsakius teigiamai, Skibustsas susivyniojo į šieno kupetą, pririedėjo prie pilies vartų ir nužiūrėjęs spyną, pagamino jai raktą. Raktas tiko ir netikėtai į pilį įsibrovusi rusų armija išžudė pilies gyventojus, o Skibustsas už savo darbą gavo sodybą. Nuo to laiko iki dabar yra išlikęs Skibustsų kaimas.

Į pilį įsiveržusi caro Ivano Rūsčiojo armija sugriovė didelę jos dalį, kuri taip ir nebuvo atstatyta. Tiesa, ši pilis tapo viena didžiausių savižudybių vieta, nes vietos gyventojai nusprendė gyvi caro armijai nepasiduoti ir susisprogdino.

18 amžiuje vykusio Šiaurės karo metu pilis buvo visiškai sugriauta. Tačiau 19 amžiuje buvo nuspręsta išsaugoti ir restauruoti pilies likučius. Beje, ši jau 300 metų pagal paskirtį nebenaudojama pilis yra viena gražiausių pilių Latvijoje.



Tolėliau matau kitus pilies kiemus, tačiau mano, o ir kitų turistų, nusivylimui praėjimas tolyn kažkodėl uždarytas. O taip tikėjausi užlipti ir į arkadomis papuoštą Pietinį bokštą.

Nufotografuoju taip ir neapžiūrėtą kiemą ir grįšiu atgal.



Oras puikus, danguje – nei vieno debesėlio. Einu pasivaikščioti po pilies prieigas.



Pasuku prie teritorijos pakraštyje matomų geltonų klevo lapų storai nuklotų netvarkingai išdėstytų nedidelių statinių.



Nedidelės medinės pašiūrės palubėje sukabintos žolių šluotos pakužda, kad čia bus žolininko kampelis, apie kurį man pasakojo vasarą čia besilankiusi bendramintė keliautoja. Žolininko kampelis vėlų rudenį tuščias. Ant stalelio įsitaiso mano žibintas.



Mano bendramintė pasakojo vasarą čia gėrusi žolelių arbatos bei ragavusi kankorėžių uogienės su svogūno laišku. Išgerti arbatos būtų ne pro šalį ir dabar. Nors diena saulėta, bet ryto šalna stiprokai atvėsino kūną, todėl puodelis karštos arbatos bežiūrint į auksinio rudens paskandintą viduramžių pilį būtų pats tas.
Man belieka tik pro vasarą veikusį vaistažolių daržą žingsniuoti tolyn ir į pilį pasižiūrėti iš tolo.



Prieš akis – abi pilys: senoji ir naujoji.



Paskutinį kartą pasigrožiu senąja Livonijos ordino pilimi ir grįšiu atgal į Turizmo informacijos centrą.



Prie centro sienos pamatau padėtus žibintus. Ten įtaisau ir savąjį. Netrukus jis švies kelią naujiems lankytojams.



Nors dar liko neapžiūrėta ekspozicija buvusio dvaro ūkiniame pastate, bet ją, jei liks laiko, aplankysiu kelionės pabaigoje. Nes norisi mėgautis retai pasitaikančia saulėta diena ir gamta.

Laipteliais pro pilies komplekso sieną pasileidžiu žemyn į 170 metų skaičiuojantį Pilies parką, kuriame iš tolo šviečiančia miesto pavadinimas.



Pilies parką suformavo ir įkūrė Zyversų šeima. Nusipirkę šioje vietoje žemių, Zyversai ne tik pastatė dvarą, bet ir įkūrė naująją bei senąją pilis bei Riešutų kalnelį sujungiančią jaukią erdvę su skulptūromis, tvenkiniais, takeliais.



Vaikštau po parką. Kur beeičiau, vis atsisuku į senąją pilį.



Siauru statoku žvyro takeliu užlipu ant Riešutų kalno. Džiugina vaizdai į žemai likusį parką.



Planavau užlipusi saulės atokaitoje įsitaisyti ant suoliuko ir užkąsti, nes diena jau įsibėgėjusi, o aš nuo savo kuklių pusryčių dar nieko burnoje neturėjau. Tačiau visi suoliukai užimti čia ankščiau atėjusių ir gražia diena besimėgaujančių iškylautojų. Man belieka tik traukti tolyn.

Nuo Riešutų kalno atsiveria vaizdas į estradą. Keista, bet būtent estrada, o ne pilis, išlikusi atmintyje nuo paskutinio mano lankymosi Cėsyse.



Tuo pačiu takeliu leidžiuosi žemyn. Ko jau ko, o grožio ir žalumos Cėsyse netrūksta.



Nusileidusi nuo Riešutų kalno, einu prie tvenkinio. Vasarą po jį galima paplaukioti laiveliu. Galbūt būtų galima ir dabar, bet nesidomėjau, o ir neturiu tam laiko.



Parke daug vaikštinėjančių žmonių. Daug kas fotografuojasi ryškiai geltonu klevų lapų patalu nuklotuose kalvų šlaituose.



O aš lipu į statų šlaitą vedančiais laiptais prie dar vieno Cėsių objekto - šalia Pilies parko Liela Skola iela gatvėje esančios Kristaus Prisikėlimo ortodoksų bažnyčios.



Kuomet gyvenvietė plėtėsi, o šv. Jono bažnyčia nebegalėjo sutalpinti visų norinčių, 14 amžiuje šioje vietoje buvo pastatyta Šv. Kotrynos bažnyčia. 19 amžiaus pradžioje žemių savininkas grafas Zyversas šv. Kotrynos bažnyčios vietoje pastatė ortodoksų Kristaus prisikėlimo bažnyčią. Statant buvo palikta nedidelė gotiškos stiliumi statyta šv. Kotrynos bažnyčios patalpa, o naujoji bažnyčia iš dolomito pastatyta bizantišku stiliumi. Gaila, bažnyčios durys buvo užrakintos ir negalėjau pamatyti vidaus.



Šalia bažnyčios yra Zyversų šeimos kapinės.

Apžiūrėjusi pilies kompleksą ir apylinkes patraukiu į gatves. Ilga Palasta iela gatvė yra tyli, bet įdomi. Cėsys didžiuojasi išlikusia 18-19 amžiaus medine architektūra.



Eidama siauru Palasta gatvės šaligatviu pamatau paminklas Cėsių studentams. Paminklas pastatytas toje vietoje, kur Cėsių miesto studentai prisijungė 1919 metų kovoje prieš vokiečius. Sovietmečiu paminklas buvo nugriautas, tačiau Latvijai atkūrus Nepriklausomybę, buvo vėl atstatytas.



Palasta iela gatve pasileidžiu žemyn ir pamatau nedidelę katalikų Kristaus bažnyčią.



Palasta iela gatvė atveda iki Livu aikštės.

Livu aikštės – Livu laukums viduryje stovi fontanas. Jis žymi senajame, dar Livonijos ordinui priklausiusiame mieste, buvusį miesto šulinį – Lejas Skimbegs, senąja vokiečių kalba reiškiantį skaidrų šaltinį. Rašoma, kad vakarais fontanas pasipuošia spalvomis, o lankytojai į jį meta monetas. Tačiau šiandien fontanas neveikia. Ir jei ne iš anksto surasta informacija, net nepagalvočiau, kad prieš mano akis yra istorinė vertybė.



Gaila, vakarinių Cėsių nepamatysiu, tik pridursiu, kad 13 amžiuje šioje aikštėje veikė pirmoji Cesių turgavietė. Tuomet šioje vietoje stovėjo bažnyčia, buvo kapinės bei dar vieni miesto vartai – Rygos vartai.

Šalia aikštės stovi Princesių rūmai. Tokį pavadinimą pastatas gavo, kuomet pirmojo Naujosios Cėsių pilies savininko Zyverso našlė su netekėjusiomis dukromis, aplinkinių vadinamomis princesėmis, šiame pastate nugyveno likusį gyvenimą.



Dailios Princesių rūmų durys.



Livu aikštė yra labai nedidelė. Įsivaizdavau ją būsiančią erdvesne. Todėl ilgai neužtrunku ir iki kito norimo pamatyti objekto patraukiu viena įdomiausia laikoma senamiesčio gatve - Rygos (Rigas iela). Deja, tenka nusivilti, nes Rygos gatvė yra rekonstruojama. Einu pro užtvarus ir gaunu žiūrėti, kur saugiai pastatyti koją.



Čia pat matosi evangelikų – liuteronų Šv. Jono bažnyčios bokštas, tačiau pirma ateinu į prie bažnyčios plytinčią buvusią anų laikų didelio turgaus vietą – dabartinę Rožių aikštę – Rožu laukums. Turgus čia gyvavo iki 20 amžiaus, kuomet tapo ankštu ir buvo iškeltas į dabartinę turgaus vietą, o vietovė paversta parku ir laisvalaikio zona.

Rožių aikštė pilna kavinių. Vasarą joje purškia fontanai, o žiemą čia yra puošiama Kalėdų eglė.




Užeinu į bažnyčios vidų. Kaip ir dera šių kraštų bažnyčioms, interjeras yra kuklus.



Šv. Jono bažnyčia su bokštu, iš kurio atsiveria viso miesto vaizdas, yra vienas iš seniausių viduramžių architektūros paminklų Latvijoje ir aukščiausia visoje šiaurinėje Vidžemėje. Bažnyčią – maldos namus pasistatė Livonijos ordino nariai, kurie šiose vietose gyveno. 1284 metais bažnyčia buvo pašventinta.

Šiuo metu bažnyčia tarnauja ne tik kaip maldos namai, bet yra ir vargonų muzikos, festivalių bei renginių vieta.

Prieš atvykdama į Cėsis, planavau užlipti į bažnyčios bokštą, bet laikas šiame mieste kažkur ištirpo, o dar liko neapžiūrėta dalis senojo miesto. Be to ir pilvas maršus groja. Tad nė nepasidomėjusi nei kaina, nei darbo valandomis, patraukiu atgal į gatvę.

Čia pat už bažnyčios prieš akis išnyra medinė miesto architektūra.




Grįžtu į rekonstruojamą Rygos gatvę. Paskui suku į šalia Rotušės pastato einančią Piebalgas iela gatvę, kurios pirmu numeriu pažymėtame name randu Tripadvisor keliautojų forumo lankytojų išgirtą blyninę, kuri taip ir vadinasi “Pancake house”.

Sakausi kavos.
Už blyną su kumpiu ir sūriu sumoku 2,50 Eur. Iš pradžių į jį pažiūrėjau su šypsena, bet pasisotinau. Nuo antro jau būčiau persivalgiusi.



Pusvalandį pailsėjusi ir už pietus sumokėjusi nepilnus 4 eurus, grįžtu į miesto centrą.

Namas, kuriame įsikūrusi blyninė. Pamiršau telefone išjungti Maisto režimą, tad nuotrauka nevykusi.



Akmenimis grįstos Cėsių senamiesčio gatvės turi savo istoriją. Viduramžiais pilį ir šv. Jono bažnyčią sujungė siauros vingiuotos gatvės, kuriose gyveno pirkliai ir amatininkai, turėję savo dirbtuves ar parduotuves. Nors per amžius siautę karai ir gaisrai kelis kartus visiškai pakeitė miesto veidą, tačiau senamiesčio širdį pavyko išsaugoti nepasikeitusią. Be minėtų pilies ir bažnyčios dar galime apžiūrėti anų laikų struktūrą išlaikiusią miesto Rotušę, Pirklių rūmus, Princesių rūmus, Harmonijos namus, išlikusias gynybines miesto sienas. Šiuo metu šiuose pastatuose taip pat veikia mažos parduotuvės ir dirbtuvės. Nuo 18 – 19 amžiaus išlikę mediniai pastatai slepia už jų esančius dailius kiemelius. Gera klaidžioti senomis akmeninėmis gatvėmis.

Senamiestyje netrūksta ir 19 - 20 amžiuje pastatytų raudonų plytų pastatų, apjuostų medžio detalėmis.

Apie Princesių rūmus jau pasakojau. Dabar galiu parodyti Rotušės pastatą.



Paskui vaikštau kur akys mato. Rygos gatve nueinu iki Vienybės aikštės. Gatvės pabaigoje pamatau nuo viduramžių laikų išlikusius Rauna vartus.

Viduramžiais Cėsių miestas turėjo net penkis miesto vartus. 14 – 15 amžiuje dabartinės Rygos gatvės pradžioje stovėjo Rauna vartai. Pro juos ėjo kelias į Pskovą. Atstatytas buvusių vartų pamato fragmentas leidžia miestui didžiuotis istorija. Šie simboliniai vartai žymi senamiesčio pradžią ir kviečia lankytojus nusikelti į 18 amžiaus senąjį miestą. Aš savo pažintį su Cėsiais pradėjau kitomis gatvėmis ir dėl to nei kiek nesigailiu.

Grįžtu atgal ir trumpai senamiesčiu paslampinėju be jokio tikslo.



Artėja laikas į autobusą. Neskubėdama patraukiu į stoties pusę.



Už šv. Jono bažnyčios randu skulptūrą “Žibintininkas”. Lankytojai įsitikinę, kad reikia patrinti ranka žibintą ir jis parodys kelią.



Einu palei senąsias miesto sienas ir buvusį Cėsių dvarą. Dar spėčiau greitomis užeiti į ryte taip ir neaplankytą muziejaus parodų salę, bet saulėtą dieną tebesinori būti lauke.

Pilies gatvėje (Pils iela) randu memorialą sovietinės armijos nukankintiems gyventojams atminti.



Cėsys nedideli, bet labai žavūs. Kas dar nebuvote, rekomenduoju aplankyti.



Turėdama laiko rezervą, į stotį judu atokiomis tyliomis gatvelėmis. Podnieku gatvėje sudomina namas su širdutėmis langinėse.



Judu link stoties.



Ateinu prie ryte matytos Vienybės aikštės. Iki autobuso laiko dar yra. Nenoriu eiti jau pažįstamomis gatvėmis, tad patraukiu kitomis, padarydama nedidelį lanką.

Netoli autobusų stoties stovi įdomi pilaitė.



Stotyje nusiperku autobuso bilietą į Rygą. Iki autobuso dar yra likę kelios minutės. Šalia stoties pastato esanti keleivių įlaipinimo aikštelėje stovėti šalta, tad norėdama pajudėti, pasidairau aplink stotį. Pereinu į kitą geležinkelio bėgių pusę ir iš toliau pažiūriu į patrauklų stoties pastatą.



Geležinkelis jungia Cėsis su Ryga ir Estijos miestu Valga. Deja, šįkart man traukiniu važiuoti neteks.

Autobusas atvažiuoja laiku. Vėl laukia dviejų valandų kelias iki Rygos. Autobuse šilta.

Išlipusi Rygos autobusų stotyje, skubu į savo viešbutį. Turiu prisipažinti, kad ne skurdus autobusų grafikas mane taip anksti išvijo iš Cėsių. Iš tiesų Cėsis ir Rygą autobusai aptarnauja iki pat vakaro, o aš Cėsyse dar būčiau mielai praleidusi gerą valandą ar net ilgiau. Tačiau Rygoje manęs laukia baletas.

Galvodama apie galimą blogą orą, iš anksto nusipirkau bilietą į Nacionaliniame Latvijos operos ir baleto teatre tą vakarą rodomą baletą “Miegančioji gražuolė” ("Apburta princese”).

Taigi, grįžusi į viešbutį, susiruošiu ir išeinu.

Ateiti nuo viešbučio iki Operos ir baleto teatro užtrukau dešimt minučių.

Esu skaičiusi, kad pastato interjeras labai prabangus, tad norėjau jį apžiūrėti ir nufotografuoti, todėl atėjau šiek tiek ankščiau.

Deja, į atskiras sales veda atskiri įėjimai ir užlipusi į viršų galėjau vaikščioti tik nedidelėje pastato zonoje. Tačiau yra ir privalumų: kiekviena zona turi atskirą rūbinę, tualetus ir salę, kurioje galima išgerti kavos ar vyno.

Apžiūriu koridoriuje veikiančią parodą.



Balkono duris atidaro likus dvidešimčiai minučių iki spektaklio. Kol nėra žmonių, apžiūriu salę.




Bilietą į baletą pirkau abejodama, ar iš viso važiuosiu į šią kelionę, todėl rinkausi vieną pigiausių, kainuojantį 7 eurus. Atėjusi į salę nusimenu, kai darbuotoja parodo mano vietą tiesiog ant pristatomos kėdės balkono gale. Netrukus šalia manęs atsisėda azijietiškų veido bruožų moteris. Abi pasvarstome, kad ko gero spektaklį turėsime žiūrėti stovėdamos. Negana to šalia mūsų atsisėda vieną bilietą nusipirkusi motina su panašiai šešiamete dukra, neva motina laikys dukrą ant kelių.

Balete paskutinį kartą esu buvusi dar mokinė, todėl atsistoju ir žiūriu susižavėjusi. Tik kitą kartą eidama žiūrėti baleto klaidos nedarysiu ir pirksiu kad ir brangiau kainuojantį bilietą, bet leisiantį žiūrėti patogiai.
Pasibaigus pirmajai daliai, žmonės pasipila iš salės, o mes su kaimyne lyg susitarę palaimingai klestelime ant kėdžių ir smagiai iš savęs nusijuokiame.

Paskutinę dalį vos išsilaikau ant kojų. Negana to, pro mus ištisai pirmyn atgal zuja šalimais atsisėdusios moters dukra. Motinos baletas visiškai nedomina, nes ji visą spektaklį maigo mobilų telefoną net garso neišjungdama. O dukra žiūri pasirodymą išėjusi į praėjimą ir kas kelias minutes bėgioja pas mamą pasidalinti įspūdžiais.

Nepaisant šių prieskonių, baletas man labai patiko ir su džiaugsmu ploju atlikėjams.



Po spektaklio patraukiu į viešbutį ilsėtis.


2017-10-22. Sekmadienis.

Šiai dienai planų neturėjau. Autobusas į Vilnių dešimtą, todėl ketinau išsimiegoti ir eiti į stotį.

Tačiau nubundu anksti, šeštą. Nemoku vartytis lovoje, tad keliuosi, pusryčiauju ir kambario raktus palikusi duryse, išeinu porai valandų pasivaikščioti po Rygą.

Dar pusryčiaudama nusprendžiau iki autobuso likusį laiką praleisti Rygos Latgalės rajone, kuriame, galima sakyti, iki šiol nesu buvusi. Vasarą į šį rajoną žiūrėjau nuo “Rygos panoramos” apžvalgos aikštelės.

Atsisukusi nufotografuoju Merkela gatvę, kurioje gyvenau. Dešinėje pilkame pastate yra mano Green cat hostel. O kairėje – galbūt būsimos kelionės viešbutis.



Pakeliui užeinu į senąjį turgų nupirkti lauktuvių. Turgus netgi sekmadienį nuo ankstaus ryto veikia. Viename paviljone yra eksponuojama paroda.



Pasidairau po turgų ir kiek sušylu, nes lauke labai šalta.



Šiandien ryta juntamas nemažas šaltukas, bet pardavėjai lauke prekiauja vaisiais, daržovėmis ir gėlėmis.



Nors turgus yra laikomas didžiausiu Rytų Europoje, bet už jo esantys didžiuliai plotai prekybviečių yra tušti ir apleisti.

Išėjusi iš turgavietės, einu pro vasarą lankytus Mokslininkų namus. Pirmųjų saulės spindulių apšviestas pastatas yra gana patrauklus.



Priešais matau įdomios formos Kristaus bažnyčią. Praeitą kartą į ją žiūrėjau iš aukštai esančios "Rygos panoramos", o šiandien nusprendžiau bažnyčią apžiūrėti iš arčiau.



Paskui suku Jėzusbaznicas iela gatve. Ryto saulės spindulių apšviesta Kristaus bažnyčia iš čia atrodo dar gražiau.



Traukiu prie dar vieno šio rajono objekto – sinagogos.



Nors maps.me žemėlapyje šią vietą pasižymėjau dar vasarą, bet ja taip ir nepasidomėjau. Todėl nustebau pamačiusi pastato – Didžiosios žydų sinagogos likučius.

1941 metais vokiečiams įžengus į Rygą, šioje sinagogoje buvo sudeginta beveik 300 žydų. 2001 metais aukoms atminti buvo pastatytas memorialas.

Pavaikštau aplinkui.



Paskui nusprendžiu, kad jau laikas traukti link autobusų stoties.

Vienoje iš Latgalės rajono gatvių dailų langą vis dar puošia žiedai.



Kitur džiugina gražūs pastatai.



Pakeliui prieinu dar vieną bažnyčią - Šv. Dievo Motinos, į kurią vasarą žvelgiau nuo gretimo pastato viršuje esančios apžvalgos aikštelės.



Šiandien man ši bažnyčia daug labiau patinka, todėl norėdama ją apžiūrėti iš visų pusių, užeinu į daugiabučio kiemą.



Laiko dar turiu, todėl link stoties einu aplinkinėmis gatvėmis.

Kairėje pamatau mane visada dominusius pastatus.



Pro šiuos pastatus dažnai pravažiuoju autobusu, tačiau vis nerandu laiko jais pasidomėti ir aplankyti. Neradau laiko ir šįkart, nes tingėjau eiti į kitą gatvės pusę ir apžiūrėti. Be to norėjau pirma apie juos šiek tiek susirasti informacijos.

Grįžusi sužinojau, kad tai – Rygos senamiesčiui priklausantis ir UNESCO saugomas Spikerių kvartalas.

Nuo 14 amžiaus šioje vietoje stovėjo sandėliai ir buvo pakraunami laivai.

19 amžiuje čia buvo pastatyti vienodi sandėliai, kurie dabar yra restauruoti, o kvartalas paverstas vasaros renginių vieta ir menininkų meka. Taigi, kitam kartui Rygoje turėsiu dar vieną lankomą objektą. O dabar sušalusi skubu į autobusų stotį



Dešimtą valandą Luxexpress autobusas pajuda į Vilnių.

Nors prieš kelionę gavau sms žinutę, kad autobuse neveiks media, tačiau žiūrint pro langą į auksu nuspalvintus medžius ir šalnos nubalintas pievas nuobodžiauti neteko. O vėliau aparatūra atsigavo, tad panirau į muzikos ir filmų pasaulį.



Baigėsi dar viena trumpa, bet puiki kelionė.

Dabar jau laikas grimzti į žiemos miegą bei kaupti jėgas, lėšas ir medžiagą kitų metų planams.

Nebent tik netikėtai kištelėjusi nosį saulė išgins į trumpą ir netolimą išvyką.


Naudoti informacijos šaltiniai:
cesupils.lv
turisms.cesis.lv
www.ambermarks.com
hanse.org
Keliautojo užrašai

2017 m. spalio 7 d., šeštadienis

Žygis Nemuno kilpomis.

Kaip minėjau pasakojimo pradžioje, šios kelionės tikslas buvo Trenkturo organizuotas žygis Nemuno kilpomis. Panašaus pobūdžio žygių organizatorių Lietuvoje yra nemažai, tačiau man labiausiai priimtinas pasirodė Trenkturas, organizuojantis žygius skirtingo amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms įvairiose Lietuvos (ir ne tik) vietose. Mano draugė Trenkturo organizuotame Nemuno kilpų žygyje dalyvavo pernai. Ji liko labai patenkinta ir savo atsiliepimais uždegė mane.

Vasaros pradžioje tinklapyje http://www.nemunokilpomis.lt/ užsiregistruoju naujienlaiškiui gauti. Liepos paskutinėmis dienomis, vos sulaukusi patvirtinimo, kad jau galima registruotis žygiui, nedelsdama tą padarau. Tiesa, žygis nėra nemokamas. Registracijos kaina priklauso nuo pasirinkto maršruto ilgio.

Žygeiviams buvo pasiūlyti keturi maršrutai: 15 kilometrų – Pradedančiųjų, 25 – Sveikatingumo, 40 – Harmonijos ir 65 – Ištvermės. Nedaug laiko likus iki žygio sužinojau, kad atsirado pageidaujančių eiti 100 kilometrų.

Aš pasirenku mano jėgoms optimaliausią distanciją – 25 kilometrų ilgio trasą ir, sumokėjusi 9 eurus, į elektroninį paštą gaunu dalyvio bilietą. Beje, artėjant žygio laikui, registracijos mokestis didėjo.

Užsiregistravusiai belieka ramiai laukti spalio pirmąjį šeštadienį vyksiančio žygio.

Laukimas neprailgsta. Į elektroninį paštą organizatoriai dažnai atsiunčia dalyviams reikalingos informacijos apie maršrutus, būtiną pasiruošimą. Trenkturo puslapyje Facebook‘e taip pat buvo skelbiama įdomi ir reikalinga informacija.

Renkantis ir ruošiantis kelionei, man nerimą kėlė du dalykai: oras ir minia. Oras nusprendė mus palepinti, o štai minia... Esu intravertė, tad mintis, kad žygyje dalyvaus virš 6 tūkstančių žygeivių mane gerokai glumino. Tačiau juk dėl to ir priėmiau šį žygio iššūkį, kad gaučiau naują patirtį.

Po dienos, praleistos Prienuose ir Birštone bei nakvynės Birštono viloje „Liepa“, išaušta šeštadienis - išbandymų diena. Kiekvienos distancijos žygeivių starto laikas yra skirtingas. Ankščiausiai pradeda toliausiai eisiantys. Mūsų startas – 9 valandą. Tačiau keliamės anksti, nes nerimaujame, kad galime netilpti į žygeivių pilną autobusą ir nusprendžiame išvykti pusvalandžiu ankščiau.

Pusryčiaujame, susiruošiame ir išeiname į autobusų stotį. Stotyje autobuso laukia grupelė senjorų ir vienas žygeivis. Autobusas atvyksta laiku. Mūsų nuostabai jis beveik tuščias.

Perkame bilietą iki Paprienės stotelės, sumokame po tuos pačius 52 centus ir išriedame.

Važiuodamos pro autobuso langą pamatome gretimai nutiestu pėsčiųjų taku į Prienus einančius žmones. Pagalvojame, kokie jie šaunuoliai, nusprendė apšilti prieš žygį. Ir tik daug vėliau supratome, kad ten ėjo ilgesnių distancijų žygeiviai.

Autobuso vairuotojas mus išleidžia stotelėje prie degalinės. Dabar du kilometrus kulniuosime iki starto vietos – Prienų vasaros estrados. Rytas gaivus, nuotaika pakili, jėgų – vežimas.

Netoli starto vietos girdisi šurmulys ir grojanti muzika. Ją pasiekę užsiregistruojame. Prie įėjimo nuskaitomas bilieto kodas ir viskas, mes jau viduje. Traukiame prie registracijos stalelių, kur gauname dalyvio numerį ir žygeivio paketą. Pakete randame apyrankę su numeriu, kurį reiks pateikti žygio pabaigoje. Pagrindinis dalykas – tai žygeivio pasas, kurio vienoje pusėje yra maršruto žemėlapis, kitoje – vieta antspaudams tarpiniuose punktuose sudėti bei visa svarbi ir reikalinga informacija.

Žygeivio pakete randame ir spalvingą mūsų žygio trasą žymintį lipduką, kurį prisiklijuojame ant kuprinių ar drabužių. Kiekviena žygio trasa turėjo skirtingas spalvas. Mūsų Sveikatingumo trasos simbolis – vyšnaitės, tad trasą žyminti spalva yra raudonai oranžinė.

Randame ir vienkartinį Perskindol tepalo mėginį pavargusioms kojoms atgaivinti.

Taip pat gauname po nedidelį vandens buteliuką bei keletą reklaminių bukletų.

Iki oficialios starto pradžios dar yra laiko, nors praktiškai jau galime žygiuoti. Tačiau norime nusifotografuoti prie žygio Nemuno kilpomis lentos ir didelės sportinio inventoriaus pardavėjo „Lukla“ kuprinės.



Taip pat noriu sutikti dar vieną žygeivę, kelionių mylėtoją, su kuria senokai bendraujame virtualioje erdvėje, tačiau realiai susitikę dar nebuvome. Toje didelėje minioje mano pažįstama - nepažįstama draugužė pamato mus ir prieina pasisveikinti. Ji atvykusi su savo dviem draugėmis, tad mūsų kompanija padidėja.

Smagiai paplepame, po to jos trise išeina į kelią, o mes su drauge dar nusprendžiame išgerti kavos bei sulaukti oficialios starto pradžios.

Laukti nenuobodu, nes scenoje esantys renginio vedėjai rengia konkursus, pateikia informaciją apie žygį, paskui organizuojami apšilimo pratimai.



Galiausiai pajudame.

Iki pirmos stotelės – „Vytautas Mineral SPA“ tarpinio punkto lauks 6 kilometrų kelias.

Trasa labai gerai sužymėta, paklysti tikrai nebūtų kur. Netrūksta informacinių stendų, rodyklių bei trasos spalvą žyminčių gairių – kas tam tikrą atstumą priklijuotų spalvotų juostelių.



Kaip jau turbūt supratote iš nuotraukos, Sveikatingumo trasa netrunka įsukti į mišku vedantį 5,5 kilometrų ilgio Žvėrinčiaus taką.

Asfalto takas tvarkingas, todėl eiti spartu. Tiek prieš mus, tiek už mūsų žygiuoja būriai žmonių, todėl į žygį išsiruošti vienam tikrai nebūtų nedrąsu.
Beje, 25 kilometrų trasa buvo pati populiariausia, organizatoriaus duomenimis, ją pasirinko beveik pusė žygio dalyvių.

Nusprendžiame, kad poilsiaujant Birštone, būtų smagu šiuo taku pasivaikščioti, nes jame pilna poilsio aikštelių, skulptūrų. O žygio organizatoriai sukūrė ir išmaniųjų užduočių bei pramogų.




Žvėrinčiaus take esantys ženklai rodo, kad iki tako pabaigos lieka vis mažiau. Ir iš tikrųjų, netrukus sukame į gatvę ir dairomės į prieš mus esantį Vytautas Mineral SPA pastatą.



Pakeliui metu žvilgsnį į prie tvenkinių esantį paplūdimį. Iki jų ateiti planavau vakar, bet neužteko laiko. Tačiau įsitikinau, kad specialiai eiti čia tikrai neverta, nes matau tik paprastą vandens telkinį ir nedidelį paplūdimį šalia.



Sukame prie pirmojo tarpinio punkto - SPA Vytautas Mineral, kuriame į žygeivio pasą gauname ne tik pirmąjį antspaudą, bet ir karštos arbatos. Taip pat buvo galima išgerti spalvoto mineralinio vandens.



Taisomės ant SPA laiptų ir dešimt minučių pailsime. Iki šio punkto – 6 kilometrus ateiti užtrukome virš valandos. Nuovargio kol kas nejaučiu, esu energinga ir gerai nusiteikusi.

Pailsėję dar stovime ilgoje eilėje prie tualetų ir be dešimties minučių vienuolika pajudame į už 7 kilometrų būsiančią antrąją stotelę – tarpinį punktą „Benu vaistinė“.

Pirmoji šios atkarpos dalis yra gana nuobodi, nes trasa eina palei judrų kelią.

Tačiau turiu pripažinti, kad žygis organizuojamas puikiai, trasa sužymėta idealiai ir apgalvotos visos smulkmenos.



Kažkur nuprausia lietus. Jo laukėme, bet tikėjome, kad ilgai nelis. Ir tikrai, lietus greitai baigėsi.



Po nuobodaus trijų kilometrų tako kertame judrų kelią ir suksime į žvyrkelį, vedantį į Škėvonių kaimą. Organizatoriai ir čia tinkamai pasidarbavo: žygeivių saugumu rūpinasi policijos pareigūnas.



Gerą puskilometrį einame iki Škėvonių kaimo. Prie kaimo kryžiaus kelias daro posūkį ir veda lygiagrečiai Nemuno vagai.




Kaimo pabaigoje prieiname dailią sodybą, ne vienam žygeiviui patikusią.



Paskui mūsų trasa, palodžiusi kaimo šunis, suka į mišką, bet labai greitai vėl išeina į laukymę.



Galiausiai vėl žengiame į mišką. Dabar takas veda pačiu Nemuno upės šlaito pakraščiu.




Šioje vietoje eina Škėvonių pažintinis gamtos takas, puikiai pasiekiamas poilsiaujant Birštone, todėl sportiškesniems poilsiautojams rekomenduoju aplankyti. Tam tikrai nebūtinas organizuotas žygis.



Susitinkame tolyn nubėgusias mūsų bendražyges ir linksmai šnekučiuodamos traukiame kalvomis aukštyn – žemyn. Vaizdai fantastiški, šis pažintinis takas vertas dėmesio, nors daug kur reikalauja prakaito lašą nubraukti.



Galiausiai priartėjame prie Škėvonių atodangos.



Škėvonių atodanga – tai valstybinis gamtos paminklas, įtrauktas ir į vertingiausių Šiaurės vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą. Tai viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose. Ji tęsiasi daugiau nei pusę kilometro. Išlikusi dūlėjimo pluta siekia 1-2,5 m storio – tai maždaug 5 metrai virš vandens aukštyje matoma rausvai ruda ir gelsva juosta. Šio gamtos turto aukštis siekia net 33 metrus.

Išbandymai mūsų fizinei formai taip paprastai nesibaigia. Lipame ir lipame į kalvą. Gruntas drėgnas, ant tako pilna į viršų iššokusių medžių šaknų, prikritę lapų, todėl vietomis slidoka. Laimei, yra turėklai, už kurių galima nusitverti.



Pasiekiame virš Škėvonių atodangos esančią apžvalgos aikštelę. Vaizdas fantastiškas, toli apimantis, o Nemunas čia suka eilinę savo kilpą.

82 procentai Birštono savivaldybės teritorijos yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Iš tiesų šiame regioniniame parke galima išvysti unikalų gamtos paminklą - 65 kilometrų ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas. Tiesa, patiems parko darbuotojams nelabai patinka užvadinimas „kilpos“, tačiau Nemunas čia numezgęs neįprastą raštą, vingiuotą, banguotą, kad net sunku susigaudyti, į kurią pusę jis teka.



Yra dvi Nemuno kilpų susidarymo versijos – pirmoji, labiausiai tikėtina, kad vingiuotą Nemuno slėnį suformavo atslinkę ir ištirpę ledynai, antroji – tokią Nemuno vagą su slėniais suformavo žemės gelmėse įvykę lūžiai.

Geologų nuomone, Didžiųjų Nemuno kilpų susiformavimą lėmė blokai, atsiradę lūžių susikirtimo zonoje. Tačiau Prie išskirtinio reljefo formavimo prisidėjo ir ledynas bei jo tirpsmo vandenys.

Žmonių apžvalgos aikštelėje prisirenka labai daug. Žinome, kad antrosios stotelės vieta turėtų būti kiek už Škėvonių atodangos, todėl negaištame ir atsargiai slidoku taku leidžiamės žemyn. Netrukus jau matome baltais balionais pasidabinusį „Benu vaistinės“ tarpinį punktą, kuriame mūsų laukia ne tik antspaudai, arbata ir saldainiai, bet ir pietūs.



Nusileidę stojame į eilę prie košės. Perlinė košė su mėsa. Taip pat yra ir be mėsos, grikių košės.

Visos penkios sėdame prie bendro stalo, tad pietūs ne tik skanūs, bet ir linksmi.
Savo pietus akimirksniu pasigardžiuodama sulapnoju ir paprašau dar.



Įveikę 13 trasos kilometrų, pailsime kiek ilgiau. Pietų vieta - su vaizdu į Škėvonių atodangą. Be to jau nueita gera pusė viso žygio. Apima pasididžiavimas savimi, nors kojas vos skaudena, jaučiasi, kad eita.



Be dvidešimties minučių pirmą valandą pajudame į trečiąją trasos stotelę – „Kneipo sodo“ tarpinį punktą. Iki jo mūsų laukia tik trys kilometrai.



Pasistiprinę ir pailsėję, traukiame su naujomis jėgomis. Diena saulėta, eiti dar smagiau.

Trasa veda Nemuno pakrantėje esančios ilgos pievos pakraščiu. Vietovė žema, todėl kojomis minamas takas yra stipriai pažliugęs. Bet juk ne podiumu vaikščioti čia atėjome.

Už gero kilometro vėl sukame į mišką ir kylame į stačią įkalnę. Trasa čia tokia stati, kad žygio organizatoriai įtaisė virves prisilaikyti. Įsikimbant į virvę lipti nėra labai sunku, bet paprakaituoti vis tiek stiprokai tenka. Ši vieta man buvo pati šauniausia žygio atrakcija. Esu labai dėkinga organizatoriams už tai. Deja, kažkam iš žygeivių toji atkarpa tapo paskutine...

Įdomiausia maršruto atkarpa.



Užlipę į kalną, sukame į čia pat prasidėsiančią Birštono vienkiemio gatvę ir linksmai trepsime tolyn. Birštono vienkiemis vaizdų pašykšti, bet prasidėjusią monotoniją išblaško vietinių gyventojų kasdienybė.



Paskui nedidelę trasos atkarpą iki judraus kelio tenka eiti pieva. Pieva šioje vietoje šlapia, o dar žygeivių kojų išminta, tad momentais tenka ne tik pažliugusiu taku maknoti, bet ir balas apeiti. Po žygio teko skaityti žygeivių atsiliepimų, neva, organizatoriai galėjo geriau pasirūpinti tokiomis vietomis. Gal ir galėjo, tačiau man tokios „purvo vonios“ tik atrakcijos suteikė.

Netrukus policininko prižiūrimos kertame judrų kelią ir jau asfaltuota žemyn besileidžiančia gatve riedame į Birštono centrą.



Einame pro „Birštono mineralinius vandenis“, po to sukame į vakar lankytą parką su tvenkiniais ir fontanais, tik šiandien einame jų kita puse.



Už akimirkos pasiekiame trečiąją stotelę - tarpinį punktą „Kneipo sodas“.



Į žygeivio pasus gauname antspaudus ir atsisėdame pasimėgauti labai skania žolelių arbata. Įveikta 16 trasos kilometrų. Kojos dar laiko, tačiau nugara jau primena apie save. Bet nuotaika vis dar puiki, vis dar dūzgia energijos varikliukas.

Trumpai pailsėjusi, pasivaišinusi saldainiais, sudalyvavusi SPA loterijoje, galiu traukti tolyn. Belieka subėgioti į tualetą. Būtų galima ir vandens prisipildyti, bet jo dar turiu pakankamai.

Kita mūsų kompanijos dalis lieka, o mes su drauge be dvidešimt minučių dvi valandos pajudame. Iki kitos stotelės lauks tik 2 kilometrai.
Būsimas takas mums jau gerai pažįstamas. Jis pirmiausiai suka prie vakar mūsų jau lankyto Vytauto kalno, tad norintys gali jį aplankyti. O oficiali trasa eina Vytauto parku iki Nemuno krantinės.



Su pasimėgavimu einu mūsų vakar vaikščiota Nemuno pakrante. Čia toks gražus ruduo. Einame ir grožimės.



Paskui trasa suka prie mūsų vakar apžiūrėto mineralinio vandens garinimo bokšto. Esu dėkinga draugei už sumanymą į Birštoną atvažiuoti penktadienį ir ramiai aplankyti kurorto lankomus objektus. Nors pagrindinius objektus būtų galima apžiūrėti ir šiandien, bet tai padaryti nebūtų gera dėl minios lankytojų.

Pasiekti ketvirtą tarpinį punktą – „Laisvalaikio terapija“, kuris buvo pastatytas kiek toliau už vandens garinimo bokšto, tetruko gerų 20 minučių. Punkte gavome ne tik antspaudus, bet ir nedidelius skanių „Saulės grūdo“ kukurūzų trapučių maišelius. Šiame punkte taip pat galima prisipildyti talpas vandeniu.

Taisomės ant suoliukų ir pasistipriname. Pajaučiu jau įveiktų 18 žygio kilometrų žymę, nes vos prisėdęs kūnas apsunksta. Tačiau vidinis varikliukas, nors ir pasilpęs, bet dar verda.

Užkandę kylame ir dvidešimt minučių po dviejų patraukiame tolyn. Nes žinome, jog kuo ilgiau sėdėsime, tuo labiau aptingsime. Be to laikas spaudžia, nes turiu spėti į paskutinį autobusą.



Iki paskutinio tarpinio punkto lauks 4 kilometrų ilgio kelias.

Trasa netrunka įsijungti į Nemuno pakrante vedančią krantinę. Kūnas atsigauna išvydęs puikią panoramą.



Tačiau šioje atkarpos dalyje pasijunta didesnis kiekis žmonių. Ir nieko keisto, nes šia maršruto dalimi žygiuoja ir 15 kilometrų trasą pasirinkę žygeiviai. Labai daug žygiuojančių su šunimis ir vaikais. Nespėju dairytis tai į dūkstančius šunis, tai į Nemuno vingių grožį.





Už gero pusantro kilometro takas suka į šoną, o mūsų trasa Nemuno pakrante veda siauru miško taku.



Čia tenka kiek sumažinti įprastą tempą, nes daug kur belieka jungtis į žygeivių vorelę ir eiti jos tempu. Be to tenka saugotis pro kojas ištisai bėgiojančių šunų. Ne todėl, kad jie baisūs, bet kad neužminčiau.

Prieš akis - įprastas nežymiai vingiuojantis bei tai į nedidelę kalvą lipantis ar žemyn besileidžiantis miško takas. Kurį laiką vaizdus užstoja medžiai. Tačiau jiems praretėjus, pavyksta akis atgaivinti rudenėjančia panorama.



Kažkur takas nužemėja, tenka perbristi nedidelį upelį. Netgi ne upelį, o žygeivių kojomis jau išmintą plačią purvo masę. Atrodo, ko jau ko, o purvo procedūros čia išvengti nepavyks. Vėl gi, gal kam tai sukėlė nepasitenkinimą, o mane sužavėjo. Ne, ne purvas, o žmonės. Kuomet priešais žygiuojantis paduoda ranką ar pasuka ant kelio iššokusią medžio šaką, ar pataria, kuria vieta saugiau eiti. Kuomet visai nepažįstami žmonės tarsi seni draugai vieni kitiems šypsosi, juokiasi, bendrauja ir „skaldo bajerius“. Kuomet apima toks geras bendruomeniškumo jausmas. To jausmo šiame žygyje buvo labai daug.

Pagaliau pasiekiame paskutinę trasos stotelę – tarpinį punktą „Perskindol“. Įveikti 22 kilometrai. O jei dar skaičiuosime mums tekusį kelią nuo autobusų stotelės iki starto vietos, tai ir visi 24. Galima sakyti, savo trasą beveik įveikėme. Tačiau nepasiduosime, užsidėsime į žygeivių pasus antspaudus, atsigersime arbatos ir trauksime tolyn iki finišo. Juk liko paskutiniai 3 kilometrai.

Šis punktas ne šiaip sau pavadintas „Perskindol“: kojos iš tikrųjų pavargę, keliai dega.



Dešimt minučių po trečios valandos pajudame. Maršrutas vėl ves miško keliuku. Kai kur jis susiaurėja ir tenka labai iš lėto eiti vorele. Paskui įsukame į platesnį kelią, o medžių properšose galime pasigėrėti panorama.



Kelias ramus, žygeiviai prasisklaidę, tad einame kiekviena panirusi į vidinę meditaciją. Nors vaizdai aplinkui labai gražūs, bet norisi likusį atstumą įveikti kuo greičiau. Iš vidinių minčių kaikur pažadina kliūtys, kurias tenka apeiti arba perlipti.Ši žygio dalis labai vaizdinga. Manau, poilsiaujant Birštone, šia atkarta žygį nuo Birštono iki Prienų galima susiorganizuoti savarankiškai, o grįžti autobusu.



Akys nušvinta kitoje upės pusėje pamatę Prienus.



Kažkurioje vietoje Nemunui pasitraukus, liko užpelkėjusi vagos dalis. Atsiranda jėgų, suku iš kelio ir lendu į krūmokšnius fotografuoti.



Paskutiniai trasos trys kilometrai buvo patys ilgiausi. Nors gražu, bet jau norisi poilsio. Turbūt ne tik mums.



Dar keletas amžinybių – ir prieš akis tas išganingas ženklas ir jau pažįstama vieta.




Belieka paskutiniai žingsniai.



Iškart patraukiame prie registracijos stalelių užregistruoti savo finišo. Ketvirta valanda. Panašiu metu finišavusių žmonių – minios, tenka palaukti eilėje. Kol laukiame, klausomės renginio vedėjų pateikiamos informacijos apie žygio eigą ir rezultatus. Mūsų 25 kilometrų trasą žygeiviai įveikė vidutiniškai per 6 valandas (vidutinis žygeivių greitis - 4,17 km/h). Mes užtrukome daug ilgiau, nors atrodo, kad koja už kojos tikrai nėjome ir ilsėjomės, palyginus, nedaug. Tačiau ne dėl rekordo juk žygiavome, svarbu, kad didelį malonumą apturėjome.

Gaunu diplomą ir medalį, taip pat indelį košės jėgoms atgauti. Esu labai pavargusi, bet širdyje – geras jausmas. Pasirinkusi 25 kilometrų trasą, tikrai neprašoviau, nes man tas atstumas buvo pats tas.

Dabar lauks dar vienas kelių kilometrų žygis – į Prienų autobusų stotį. Kulniuojame sparčiu žingsniu. Lengvai pasiekiame kelią ir tiltą. Tada jau pažįstamomis gatvėmis miname iki autobusų stoties. Iš karto nusiperkame bilietus. Iki autobuso laiko dar yra, tad patraukiame į kavinę. Ją veikiančią rasti ne taip paprasta, tenka apsukti nemažą ratą ir sugrįžus prie stoties, laisvas vietas rasti šalia esančioje picerijoje.

Atsigaunu. Į autobusą įlipu per dieną iš viso nužygiavusi 30 kilometrų. Belieka ilgas kelias namo.

Grįžusi iškart užsiregistruoju kitam „Trenkturo“ žygiui.


Naudoti informacijos šaltiniai:
www.nemunokilpomis.lt;
www.visitbirstonas.lt
nemunokilpos.lt/