Birštonas.

Gerą pusdienį praleidę Prienuose, Paprienės stotelėje sustojusio nedidelio autobuso vairuotojui už bilietą paklojame po 52 euro centus ir už dešimties minučių lipame Birštono autobusų stotyje.

Birštono autobusų stotis nedidelė, tačiau joje yra ne tik bilietų kasa, nedidelė laukimo salė, bet ir bagažo saugykla bei Turizmo informacijos stendas.

Pradeda lyti. Iki susitikimo su nakvynės vietos šeimininke dar yra laiko, todėl nusprendžiame išgerti kavos. Patraukiame link ant stoties pastato esančio užrašo „kava“, tačiau nustembame patekę į gėlių parduotuvę. Abi pirmą kartą matome gėlių parduotuvėje pardavinėjamą kavą. Kava tik išsinešti, bet koks mums skirtumas. Taisomės lauke po medžiu ant nesmarkaus lietaus dar nespėjusio sušlapinti suoliuko ir mėgaujamės. Paskui patraukiame į čia pat esantį prekybos centrą maisto pusryčiams nusipirkti. O tada jau galima leistis į nakvynės vietos paieškas.

Birštone man teko kelis kartus lankytis prieš dešimt metų. Miestas arba gana pasikeitęs, arba mano atmintis labai sušlubavusi. Vingiuojame siauromis tyliomis gatvėmis ir po kelių minučių nesunkiai randame iš anksto užsakytą vilą „Liepa“.

Pasitinka guvi šeimininkė, aprodo kambarį ir bendras patalpas. Nakvynė mums iš viso atsieis 42 eurus. Gal ir nepigu, bet vila labai graži, švari, bendros patalpos tvarkingos ir apstatytos. Galėsime naudotis ne tik indais, bet ir gerti kavą, naudoti kepimui aliejų. Žinoma, kepti nieko neketiname. O štai pasidaryti puodelį rytinės kavos bus labai smagu.

Kambaryje pasidėję daiktus ir nusprendę, kad nedideliame balkone ryte bus malonu išgerti kavos, išskubame į lauką. Oficialūs Birštono turizmo informacijos šaltiniai pateikia nemažai lankytinų vietų, tad veikti turėsime ką.

Patraukiame prie mums ateinant matytos dailios medinės pilaitės. Pasirodo, kad tas ažūriniais drožiniais išpuoštas žalios spalvos pastatas yra Birštono muziejus. Beje, kažkada pastate veikusiame tuometiniame bendrabutyje „Ramunė“ gyveno kurorto gydyklų dirbantieji.

Pradžią Birštono muziejui davė 1966 metais geografijos mokytojo Petro Kazlausko kartu su vidurinės mokyklos kraštotyrininkais surinkta etnografinių, istorinių eksponatų, dokumentų, fotonuotraukų, spaudos kolekcija, kuri buvo rengiama Birštonui gavus miesto statusą. Praėjus metams po šiokių tokių pastangų buvo atidarytas pirmasis Birštono muziejus. Žinoma, muziejaus darbuotojams teko nemažai nuveikti, kol buvo surinkta ekspozicija, paruoštos kolekcijos, saugyklos ir patalpos.

Pasidairome į gražų pastatą, tačiau nusprendžiame į vidų neiti, o pasimėgauti šįmet retai pasitaikančia gražia diena ir šviečiančia saule. Patraukiame į miesto centrą.

Birštono pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1382 metais, kuomet Prūsijos kronininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ aprašo, kaip maršalas Kunas fon Hatenšteinas 1382 m. žygio į Lietuvą metu kariuomenę padalino į tris dalis – Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. Tačiau manoma, kad Birštono teritorijoje žmonės gyveno daug seniau.

Dar kitose kronikose rastas su Birštono miesto pavadinimo atsiradimu kildinamas pavadinimas Birsten, kuris apibūdinamas kaip „sodyba ties sūriu vandeniu“.

Pirmiausiai ateiname į patrauklią Jono Basanavičiaus aikštę.

Paminklas Jonui Basanavičiui pastatytas 1939 metais. Skulptūros autorius A. Aleksandravičius buvo asmeniškai pažįstamas su daktaru J. Basanavičiumi ir yra sukūręs ne vieną jam skirtą paminklą. Vienas iš jų puošia ir Birštoną.

Aikštė ilga ir erdvi, neskubėdamos pasidairome. Kaip ir prieš dešimt metų, ją puošia aukštos ryškia spalva žydinčių gėlių pusnys. Tuomet tos gėlių pusnys man buvo žadą atėmusiu reginiu, dabar jos taip pat labai gražios. Gėlių grožis yra amžinas.

Birutės gatve einame iki kitų miesto lankomų objektų. Kažkur puikuojasi nedidelis paminklas M. Mažvydui, o dar po kelių žingsnių pamatome kitą žavų medinės architektūros objektą – Birštono sakralinį muziejų.

Birštono sakralinis muziejus įsikūręs buvusios klebonijos pastate. Pastatui apie 120 metų. Sovietmečiu pastatas buvo paverstas gyvenamu namu. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pastatus atsiėmė teisėtas savininkas – Birštono parapija. 2000 metais pastatas perduotas muziejui, kurio salėse esanti ekspozicija skirta garbingajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui (1873-1962), antrajam Lietuvos kardinolui Vincentui Sladkevičiui (1920-2000). Ekspozicijos, skirtos Birštono bažnyčios istorijai, sakraliniam menui, 19 amžiaus lietuvių liaudies mažajai skulptūrai, liturginiams indams ir altoriaus reikmenims.

Šį muziejų aš esu lankiusi savo paskutinio vizito Birštone metu. Tačiau šįkart nesusigundau, nes lauke vilioja saulė.

Šalia Birštono sakralinio muziejaus stovi 1909 metais baigta statyti Šv. Antano Paduviečio neogotikos stiliaus miesto bažnyčia.

Pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 17 amžiuje. Deja, ji karo su Maskva metu sudegė, o jos vietoje išdygusių naujos bažnyčios laukė toks pat likimas. Ir tik trečioji, 18 amžiaus pabaigoje pastatyta bažnyčia gyvavo iki tol, kol buvo sumanyta jos vietoje pastatyti didesnę mūrinę bažnyčią.
Apsidžiaugiame pamatę atidarytas bažnyčios duris. Deja, prieangyje galima tik žvakę uždegti, o pasidairyti po vidų – ne. Bet niekis, grįšime vakare, kuomet vyks šventos mišios. Iš kiek įmanoma toliau pasidairome į 37 metrų aukščio bažnyčios bokštą ir trepsime tolyn.

Nors mūsų pažinimo kelias turėjo sukti kitomis gatvėmis, tačiau neatsispiriame pagundai sukti prie čia pat baltuojančio istorinio „Tulpės“ sanatorijos pastato.

Iš kelio išsukame tik trumpam, netrukus apžiūrėsime parką šalia bažnyčios.

Prieš daugelį metų mėgau pasivaikščioti po šį parką. Tačiau šiandien parke atradau mano akiai kai ką dar nematyto: 2015 metais čia įrengtus Kneipo takelius.

19 amžiaus vokiečių dvasininkas Kneipas sukūrė unikalią sveikatinimo filosofiją. Anot jos, vanduo gydo viską, o daug geriau nei gydymas yra profilaktika. Kneipo sode galima organizmą užgrūdinti ir sustiprinti imuninę sistemą.

Pirmiausia, ką sveikatinimo procedūras pradėjęs žmogus turi padaryti, tai pabraidyti šaltame mineralizuotame vandenyje. Vėliau turi apšilti ir eiti pasivaikščioti takeliais. Jie sukonstruoti taip, kad būtų su skirtinga danga. Pradedama nuo smulkios, švelnios dangos ir lėtu žingsniu pereinama visomis dangomis. Procedūra užsibaigiama rankas iki alkūnių pamerkiant į šaltą, taip pat mineralizuotą vandenį.

Vėlyvą, nors ir saulėtą, rudens dieną pradėti grūdintis man būtų per drąsu, todėl tik pasivaikštau po parką ir pagalvoju, kad smagu čia būtų atvykti vasarą.

Nuo Kneipo parko mūsų takas veda tolyn pro didelius tvenkinius su švirkščiančiais fontanais bei pakrantes nugulusiomis antimis.

Net ir saulėtą dieną parkas beveik tuščias. Tik pasiekę sanatorijos „Versmė“ fontaną, užgirstame klegesį ir matome vaikštinėjančius žmones.

Man sentimentus sukelia fontanas „Versmė“, o juoką – ant sanatorijos sienos rodoma oro temperatūra - 24 laipsniai šilumos. Ir kuo mums prasčiau, nei šiuo metu pietinėse šalyse besiilsintiems mūsų bendraminčiams keliautojams?

Užeiname į sanatorijos „Versmė“ biuvetę išgerti mineralinio vandens. Kaip ir prieš dešimt metų, šioje biuvetėje tekantis sūrokas mineralinis vanduo man patinka.
Viešint Birštone, pirkti mineralinio vandens neprireikia. Tikro negazuoto mineralinio vandens „Vytautas“ galima paragauti sanatorijų „Tulpės“, „Versmė“, "Eglė" biuvetėse. Vanduo biuvetėse yra natūralus, todėl rekomenduojama jį išgerti per 5-15 minučių.
Žodis „biuvetė“ kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia statinį ant mineralinio šaltinio, iš kurio trykšta mineralinis vanduo. Man šis žodis visada būdavęs toks paslaptingas. Paslaptis išsisklaidė, kai pradėjau dažniau lankytis biuvetėse ir gerti jose tekantį vandenį. Liko pasimėgavimas ir noras ragauti.

Aprodau draugei sanatorijos pastatus, papasakoju, kokias sveikatinimo procedūras esu išbandžiusi.

Lietuvoje nuo seno būta vietovių, kuriose tryško mineralinis vanduo. Jį jau 16 amžiuje gydymo tikslais naudojo vietos gyventojai. Manyta, kad toks vanduo padeda nuo podagros, nervinių negalavimų, širdies ir kitų ligų.

Tačiau Lietuvoje mineralinio vandens gydyklos atsirado labai vėlai. Gydymasis mineraliniu vandeniu buvo kilmingųjų ženklas, bet pastarieji į gydyklas traukdavo į Lenkiją. Tuo tarpu Birštonas buvo minimas tik kaip kunigaikščių medžioklės dvaras.

Nors SPA ir gydymas vandeniu išpopuliarėjo 19 amžiuje, tačiau to meto rašytiniai šaltiniai mini jau 18 amžiaus antrąją pusę, kuomet buvo pradėti daryti mineralinių vandenų moksliniai tyrimai, o Birštono krašto gyventojai - naudoti mineralinį vandenį gydymo tikslais. Birštone buvo pradėtos statyti gydyklos, miestas paskelbtas kurortu, todėl vietovė suklestėjo.

Nuo sanatorijos „Versmė“ sukame atgal. Tik šįkart einame ne pro tvenkinius, o B. Sruogos gatve. Mūsų dėmesį iškart pagauna didelis keistus garsus leidžiantis grubus pastatas. Tai – Birštono mineraliniai vandenys.

Iki šių dienų Birštone veikia seniausia mineralinio vandens pilstymo įmonė Lietuvoje, savo veiklą pradėjusi 1924 metais, kai buvo ypač populiaru gurkšnoti mineralinį vandenį „Vytautas“ ar „Birutė“. Pirmieji mineralinio vandens buteliai buvo išpilstyti Kaune, o septintajame dešimtmetyje ši veikla perkeliama į nedidelę gamyklą Birštone.

Pro „Mineralinius vandenis“ sukame į nuo kalno sparčiai besileidžiančią gatvę, o nuo jos žengiame siauru tyliu takeliu. Atsiveria plikas sodriai žalias kalnas. Čia yra Birštono slidinėjimo trasa, pradėjusi veikti 2002/2003 metų žiemą.

Galima nusileisti „raudona“ trasa, kurios ilgis - 160 metrų ir „mėlyna“ – ilgis 300 metrų. Veikia keltuvas ir gaminama dirbtinio sniego danga. Trasos aukštis – 40 metrų. Rašoma, kad tamsiu paros metu trasos apšviečiamos. Veikia lauko kavinė. Vaikams įrengtas rogučių kalnelis.

Mano senuose žiemiškuose atsiminimuose šis kalnas yra visai kitoks, gyvas, nuo žmonių juoko ir emocijų skambantis. Tačiau anot mano slidinėjančių draugų, Birštono slidinėjimo trasa yra trumpoka, todėl nėra populiariųjų sąraše.

Birštonas gali pasiūlyti ir kitokių pramogų. Sezono metu čia galima paskraidyti oro balionu. Vandens mėgėjai gali baidarėmis paplaukioti Nemuno upe. Norintys solidesnių vandens pramogų gali rinktis kruizą laivu. Šįmet vandens mėgėjus pakvietė pramogauti naujai atsidaręs vandenlenčių parkas.

Neliks nuskriausti mėgstantys pasivažinėti dviračiais, riedučiais, velomobiliais. Birštono savivaldybėje jau driekiasi 22 kilometrų ilgio dviračių trasa. Pačiame Birštono kurorte puikiai išvystyta 10,5 kilometrų ilgio dviračių takas. Naujosios trasos pritaikytos vaikščioti, bėgioti, važinėti dviračiais, riedučiais, velomobiliais. Be specialiai įrengtų trasų, važinėtis galima ir kitose miesto vietose: naujajame Birštono miesto centriniame parke, Nemuno krantinėje.

Rudens dieną Birštonas visiškai tylus ir tuščias, kokį ir prisimenu iš savo vizito spalvingą spalio mėnesį.

Gyvybės randame prie Birštono piliakalnio, dar vadinamo Vytauto kalnu, į kurio viršų ves įrengti tvarkingi laiptai su poilsio aikštelėmis ir suolais.

Kalno šlaite yra iškirsti medžiai, todėl galima pasidžiaugti panorama. Tačiau patys gražiausi vaizdai yra kalno viršuje.

Apie 40 metrų aukštį siekiantis Birštono piliakalnis yra vienas garsiausių bei aukščiausių Lietuvoje. Spėjama, kad ant jo stovėjo medinė Birštono pilis ir buvo vienas didžiojo iš kunigaikščio Vytauto medžioklės dvarų. Istoriniuose šaltiniuose pilis pirmą kartą paminėta 14 amžiuje. Ją ne sykį puolė kryžiuočių ordinas, tačiau nesėkmingai.

Negalime atsigrožėti rudenėjančių apylinkių vaizdu. Įspūdį dar labiau sustiprina pro kalno viršuje esančio (beje, nemokamo) žiūrono akutę matomi vaizdai.

O šai toks Birštonas yra išlikęs mano atsiminimuose.

Pabandome nuo kalno nusileisti kitais takais ir takeliais. Tačiau jie yra pažliugę nuo nesibaigiančių liūčių ir atrodo nesaugiai. Lieka tais pačiais laiptais leistis žemyn ir jaukiu senuoju prieš 150 metų įkurtu Vytauto parku traukti link Nemuno.

Akis pagauna rausvo granito skulptūra Vytautui Didžiajam. Ja paminklo autorius G. Jakūbonis įgyvendino mintį – grąžinti kunigaikštį Vytautą su žirgu į savo medžioklės vietas.

Parke rasime ir paminklą rašytojui Baliui Sruogai. Paminklas buvo atidengtas minint 50-ąsias B. Sruogos mirties metines. 1945 metais B. Sruoga, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, apsigyveno Birštone, kur ne tik gyveno, bet ir rašė knygas, kūrė eilėraščius. Teigiama, kad apsistojęs jis buvo „Tulpėje“.

Bevaikščiodamos Vytauto parku prieiname dar vieną smagią atrakciją – uždarą paviljoną bei visais metų laikais nemokamai lankomą Birutės vilą. Negaliu atsakyti, ar prieš dešimt metų šio pastato nebuvo, ar aš jame paprasčiausiai nebuvau, bet lankausi čia pirmą kartą. Šiltos vilos viduje yra mineralinio vandens baseinas, fontanas, vandens garinimo siena. Aplink baseiną išdėlioti patogūs gultai, ant kurių galima prigulti, pailsėti, pakvėpuoti mineralinio vandens prisotintu oru.

Vieta kažkokia magiška, nes vandens ir šilumos užliūliuotas kūnas iškart apsunksta. Gera būtų čia prabūti visą likusią dieną, bet dar turime daug ką pamatyti.

Iki kito objekto toli eiti neteko. Išėję iš „Birutės vilos“, iš tolo pamatome geltonuojančią dailią sanatorijos „Tulpė“ mineralinio vandens biuvetę.

20 amžiuje buvo atrastas šaltinis, kurį kurorto savininkas savo dukros garbei pavadino „Viktorija“. Vėliau šaltinis buvo pervadintas „Vytautu“, o nuo 1928-ųjų jo versmę žymėjo banginio skulptūra, kurią paskandino patvinęs Nemunas. 1960 metais buvo atrastas šaltinis, sudėtimi ir skoniu labai panašus į tą istorinį.

Deja, iš šios biuvetės kranelio bėgantis mineralinis vanduo mūsų toli gražu nesužavi, nes turi nemalonų prieskonį.

Patraukiame tolyn. Greitomis apžiūriu Kurhauzą.

1885 metais pastatytas Birštono kurhauzas yra vienas iš nedaugelio išlikusių tokio tipo pastatų Lietuvoje. 2006 pastatas įtrauktas į saugomi architektūros objektų sąrašą. Pats žodis „kurhauzas“ kilęs iš vokiečių kalbos ir reiškia poilsio namų koncertų, šokių salę su bufetu. Kažkada šiame pastate veikė pirmoji dietinio maitinimo įstaiga Lietuvoje. Per antrąjį pasaulinį karą kurhauzas sudegė. Vėliau buvo atstatytas.

Dabar jau mūsų kelias patraukia prie Nemuno. Žingsniuojame žavia tvarkinga krantine, įamžinančia vieną buvusių Birštono merų.

Netoli nukulniavusias, mus sudomina vandenyje plūduriuojantis nedidelis laivas ir besibūriuojantys žmonės. Tai – visuomeninio miesto transporto funkciją atliekantis keltukas „Birštonas“. Maršrutu Birštonas–Kampiškių gatvė vienu metu gali plaukti iki 12 žmonių, laive yra įrengtos 5 vietos dviračiams. Plaukimas į vieną pusę trunka 10 minučių. Bilieto kaina : 1 euras.

Būtų įdomu išbandyti, bet neturime tam laiko.

Krantinė labai greitai priveda prie sanatorijai „Tulpė“ priklausančių gydyklų.

I pasaulinio karo metais Birštonas buvo visiškai sugriautas. Gyventojams trūko lėšų kurortui atstatyti. Kurortą iš pelenų prikėlė Lietuvos Raudonasis kryžius, pradėjęs Birštone gydyti ligonius druskų ir purvo voniose.

Reikšmingiausiu įvykiu kurorto istorijoje tapo gydymo purvu Birštone pradžia. Purvo gydyklos, papuoštos Raudonojo kryžiaus emblema, pastatytos 1927 m. Šis pastatas išliko iki šių dienų ir tapo svarbiausiu Birštono statiniu.

Raudonojo kryžiaus valdybos pastangomis buvo sutvarkytas parkas, įrengtas fontanas. Į visus kurorto viešbučius įvestas vandentiekis, kanalizacija bei elektra. Organizuotas reguliarus susisiekimas autobusais su Kaunu bei Alytumi. Birštone buvo statomos ne tik sanatorijos ir vilos, gražėjo, plėtėsi ir pats miestelis.

II pasaulinio karo metais Birštonas nenukentėjo, tačiau vegetavo.

Sovietmečiu duris atvėrė sanatorijos „Tulpė“, „Spalis“ (dabar vietoje jos išdygo „Eglė“) ir „Versmė“. Šiuo metu Birštone veikiančių sanatorijų ir gydyklų yra kus kas daugiau.

Pasidairome po „Tulpės“ prieigas ir patraukiame link šalia esančio pastato su arkomis.

Tai – pailgas itališkos vilos stilių turintis 1937 metais suprojektuotas Kaišiadorių vyskupijos kunigų seminarijos sanatorijos pastatas, dabar po stogu glaudžiantis viešbučius.

Traukiame Nemuno pakrante tolyn. Krantinėje įrengta ne viena prieplauka, iš kurių laivais galima vykti į ekskursijas.

Birštonas niekada nebuvo svarbiu prekybos tašku ar dideliu paupio miestu, tačiau galima numanyti, jog jo, kaip kurorto, įsitvirtinimui ir plėtrai postūmį davė patogus vandens ir sausumos susisiekimas su Kaunu. Transporto sąlygas dar labiau pagerino atsiradę garlaiviai – dar 20 amžiaus pradžioje pro Birštoną į Alytų pradėjo kursuoti pirmasis laivas su garo varikliu.

Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenimis, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pro kurortą trečiojo dešimtmečio pradžioje reguliariai kursuodavo trys garlaiviai. Vėliau, į Alytų pradėjus važinėti traukiniams, pagrindine garlaivių stotele tapo Birštonas. Vis tik dėl gyvenvietės sezoninio pobūdžio ir didėjančios konkurencijos su autobusais, garlaiviai buvo išstumti ir liko pramogine susisiekimo priemone, kursuojančia sezono metu. Sovietmečiu tarp Kauno ir Birštono taip pat buvo vystoma pramoginio pobūdžio laivyba, pradėti naudoti greitaeigiai laivai.

Nors šiandien Birštono prieplaukoje laivybos srautas yra gerokai sumažėjęs, tačiau prieplauka išlieka istoriškai glaudaus kurorto sąryšio su upe simboliu.

Prisimenu senai buvusį plaukimą baidarėmis Verknės upe, kuomet mūsų maršruto pabaiga buvo čia, Birštone, prie šios krantinės.

Nemuno pakrantės nusėtos nedidelių valčių. Kažkur užutėkyje turškiasi gulbių šeimyna. Kitoje upės pusėje spindi geltonuoti pradėję medžiai. Krantine, atrodo, eitum be pabaigos.

Tačiau mūsų kelias pasuka nuo upės prie dar vieno Birštono objekto – vandens garinimo bokšto.

2015 metais atidaryto vandens garinimo bokšto idėją sumanytojai parsivežė iš Vokietijos. Nors užsienyje tokie bokštai yra ne naujiena, Lietuvoje toks įrenginys yra pirmasis.

Mineralinio vandens bokštas ypatingas tuo, jog iš mineralinio vandens gręžinio į bokštą siurbliu pakeliamas vanduo. Vėliau jis purkštukais lašinamas ant laukinių vyšnių šakelių sienos. Tuomet mineralinis vanduo, veikiamas atmosferos, skaidosi ir jonizuoja orą, esantį 50–80 metrų spinduliu. Toks oras yra prie jūros. Juo sveika kvėpuoti, nes tai tarsi inhaliacijos po atviru dangumi. Jonizuotas oras padeda į sergantiems lėtinėmis ligomis, tiek sveika profilaktiškai pakvėpuoti ir sveikata nesiskundžiantiems žmonėms. Bokštas veikia visą parą. Vakare jis apšviečiamas įvairiaspalvėmis spalvomis. Apšviesto, deja, mes nepamatysime.

Pasimėgavę mums abiems dar nematytu įrenginiu, miško taku patraukiame į Centrinį miesto parką. Pakeliui paragaujame sanatorijos "Eglė" biuvetėje tekančio mineralinio vandens, kuris mums pasirodo mažiausiai sūrus. Eidamos tolyn žvalgomės į palyginus neseniai išdygusią sanatoriją. Po to mūsų kelias eina tylia gatve per kvepiantį mišką. Pakeliui sužavi aukštus medžius apraizgiusios spalvingai rudens nudažytos gebenės ar vijokliai.

Centrinis miesto parkas - puiki vieta ieškantiems ramybės. O norintys pasportuoti, čia ras mini golfo takelių, įvairių lauko treniruoklių, dviračių takų.

Pataikome į dailų Skulptūrų taką, kurį puošia žinomų Lietuvos menininkų skulptūros. Dėmesį prikausto klaipėdietės „bučkės“ sesė.

Išvaikščioję įdomiausius parko takelius, ateiname prie senųjų Birštono kapinaičių. Į vidų neiname, pažiūrime tik per tvorą.

Paskui grįžtame į Nemuno pakrante vedančią krantinę.

Į namus dar anksti. O visai netoli yra Vasaros estrada, kurioje vyksta įvairūs renginiai. Einame iki jos. Nustebina šalia kažką veikianti skulptūra.

Dabar jau sukamės ir krantine grįžtame iki miesto centro. Daug kur pastebime stulpus, apklijuotus siauromis spalvingomis juostelėmis. Esame tikros, kad tai – mūsų rytdienos Trenkturo organizuojamo žygio Nemuno kilpomis trasų ženklai. O upėje gražiai atsispindi vakaro dangus.

Jau atėjo laikas vakarieniauti. Nors mūsų gyvenamosios vietos šeimininkė rekomendavo vakarieniauti kavinėje/restorane, esančiame viešbutyje „Audenis“, tačiau atvažiavome čia pasirengę žygiui. Į restoraną eiti su kedais nepatogu. Nusprendžiame traukti į prieštaringų atsiliepimų sulaukiančią J. Basanavičiaus aikštėje esančią piceriją „Pizza Fun“.

Picerija beveik pilna. Mums pasiseka užsiimti bene paskutinį likusį laisvą stalą.

Picų nei viena nenorime. Draugė užsisako troškinį, kuris buvo pateiktas labai neįprastai.

Aš valgysiu vištieną su ryžiais ir juodųjų serbentų padažu. Patiekta paprastai, paruošta skaniai.

Po skanios ir sočios vakarienės išeiname pasivaikščioti vakarinio Birštono gatvėmis.
Bažnyčia vėl uždaryta, tad patraukiame į krantinę ir mėgaujamės giedru vakaru.

Grįžę į vilą, ilgokai vakarojame kambario balkone.

Naudoti informacijos šaltiniai:
www.visitbirstonas.lt
www.city-info.net
www.autc.lt
www.naujasisgelupis.lt
www.delfi.lt

Prienai.

Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad man ir vėl reikėjo naujų potyrių. Šįkart potyrių ieškoti išsiruošiau į Trenkturo organizuojamą pėsčiųjų žygį Nemuno kilpomis.

Mano noras žygiuoti sutapo su vienos bendramintės keliautojos, tad pasirinktą 25 kilometrų trasą, vedančią tarp Prienų ir Birštono, nusprendžiame įveikti drauge.

Mūsų gyvenamąsias vietas ir starto tašką skiria nemažas atstumas, todėl sugalvojame savo kelionę pradėti viena diena ankščiau. Dar penktadienį apsistosime Prienuose arba Birštone, apžiūrėsime šių miestų lankytinas vietas, o šeštadienio ankstų rytą startuosime pasirinkta Nemuno kilpų trasa.

Taigi, vėlyvą penktadienio rytą lipame Prienų autobusų stotyje. Pasinaudoję nemokamu autobusų stoties tualetu, patraukiame į gatves susipažinti su Prienais.

Nors strateginėje vietoje – ant Nemuno upės krantų įsitaisiusio Prienų miesto gyvavimo istorija siekia net akmens amžių, tačiau iš pirmo žvilgsnio man susižavėjimo šis miestas nesukelia.

Prienų apžiūrai esame numatę kelias valandas ir nepaisant pirmojo nykaus įspūdžio, tikiuosi atrasti žavių perliukų.

Sukame į Kęstučio gatvę ir einame link Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios.

Nustembu, kad bažnyčia medinė ir nedidelė.

Pirmoji bažnyčia Prienuose buvo pastatyta 1604 metais. Čia veikė ir parapijos mokykla. Po pusės amžiaus buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuri, laikui bėgant, perstatyta ir praplatinta.

Šventoriuje yra paminklas šv. Kazimierui. Kitoje pusėje - Prienų "Žiburio" gimnazijos įkūrėjui, o taip pat ir Lietuvos sodininkystės pradininkui, kanauninkui Feliksui Martišiui bei  laisvės kovų dalyviams.

Norėtume pavaikščioti aplinkui, tačiau vyksta bažnyčios remonto darbai, mums leidžiama apžiūrėti tik vieną  pusę.

Sudomina šalia bažnyčios stovinti nedidelė mūrinė koplyčia.

Negavę galimybės bažnyčios apžiūrėti iš visų pusių, užeiname į jos vidų. Tiesa, netgi neužeiname, tik nuo vidinių durų pro dailias grotas pasidairome.

Mane nustebina žemos lubos ir gana nedidelė vidinė patalpa. Sunku patikėti, kad čia sutelpa visi tikintieji.

Pasidairę į vidų, išeiname į lauką. Bažnyčios aplinka man atrodo labai jauki ir kiek gaila, kad negalime paslampinėti aplinkui.

Kad ir kaip būtų jauku, prie bažnyčios ilgai neužsibūname ir patraukiame kitų objektų apžiūrėti.

Toli eiti nė netenka, nes už kelių metrų ant aukšto Nemuno šlaito pamatome žalioje vejoje pastatytą skulptūrą, žyminčią pirmosios Prienų „Žiburio“ gimnazijos vietą.

1918 metais kanauninkas Feliksas Martišius įsteigė privačią „Žiburio“ gimnaziją. Mokyklos įkūrimo pradžia buvo nelengva, mat kraštą buvo nusiaubęs karas. Tuo metu Prienuose gyveno 2 tūkst. (kituose šaltiniuose – 3 tūkst.) gyventojų, tačiau dauguma jų buvo žydai bei vokiečiai, įsteigę savo mokyklas. Tad gauti paramą lietuviškos mokyklos statybai buvo sunku. Tačiau direktoriaus ir gyventojų pastangomis mokykla atvėrė duris.

Pasakojama, kad gimnazijos direktoriaus F. Martišiaus labai griežto būta. Norėdami pakliūti į gimnaziją, mokiniai pasižadėdavo ne tik gerai mokytis, bet per pertraukas eiti pasivaikščioti, o po pamokų dar ir sportuoti, dainuoti chore, groti muzikos instrumentais. Net jaunimo laisvalaikio ar susibūrimo metu direktorius akylai stebėdavo gimnazistus ir nepasikuklindavo jų subarti šokančių per daug vienas prie kito priartėjus. Gimnazistai tuo tarpu džiaugdavosi susiorganizavę slaptus vakarėlius ir pabėgę nuo griežtojo direktoriaus akių.

F. Martišius turėjo sodą, kuriame vasaromis vesdavo bitininkystės, augalininkystės seminarus, o neturtingų šeimų vaikus kvietė mokslams užsidirbti sode. 

Pasidairę aplinkui pamatome stačiu šlaitu link Nemuno vedančius laiptus. Laiptai šioje vietoje buvo ir gimnazijos gyvavimo laikais.

Šioje vietoje stovėjusi gimnazija, manoma, dėl netvarkingos įrangos, sudegė 1955 metais. Tačiau vietiniai gyventojai tokiai pastato baigčiai įžvelgė „Dievo pirštą“, mat pirmoji gimnazija buvo pastatyta ant senkapių.

Mums besigrožint gražia rudens diena bei apačioje tekančiu Nemunu, ateina ir ant laiptų atsisėda trys berniukai. Vienas jų pakelia galvą ir žiūrėdamas į mus sako pirmą kartą Prienuose matąs turistes. Jo žodžiai kažkuria prasme teisingi, nes daug patrauklesnis ir įdomesnis Birštonas yra šalia ir didžioji dalis lankytojų vyksta ten. Į Prienus specialiai turbūt mažai kas važiuoja. Tačiau vykstant pro šalį gražią dieną trumpam pasivaikščioti Prienų gatvėmis tikrai smagu.

Kęstučio gatve patraukiame iki dar vieno objekto. Palei siaurą gatvę nutįsę seni mediniai namai mums pasirodo gana tapybiški. O vieno iš jų lange „selfinuosi“ su smalsiu kačiuku.

Kęstučio gatvė atveda prie tarybinių karių kapinių. Spalvingų medžių lapų nuklotos kapinės pasirodo gražios, todėl įkišame nosį pasidairyti.

Kapinėse neužsibūname, nes iškart sukame link kitų, senųjų Prienų kapinaičių.

Kada Prienuose pradėjo veikti kapinės, nėra žinoma, tačiau pirmieji įrašai atsirado 1664 metais, kuomet buvo pradėtos pildyti metrikų knygos. Šiose kapinėse buvo laidojami ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių Prienų gyventojai. Kapinės buvo padalintos į atskiras zonas: laidojimo rūsius turėjusių turtingųjų kapavietes, paprastų piliečių ir nekrikštų. Kapinių centrinė dalis buvo apsodinta iki šiol išlikusiomis liepomis. Šios kapinės veikė iki 1961 metų, nes mirusiems laidoti jau nebeužteko vietų ir buvo atidarytos naujos – Paprienės kapinės.

Nors prieniškiai nepatenkinti senųjų kapinių atvirumu, nes anot jų, čia jaunimas ateina pagerti, tačiau dienos metu jos atrodo labai jaukios. Ankščiau, kuomet kapinėms dar veikė, žmonės pasakodavo jose matę įvairių baisybių bei nelaimes pranašaujančių ženklų. Bet man atrodo, tad jose gyvena gerosios prieniškių vėlės, puikiai sutariančios su dabartiniais gyventojais. Nes per kapines vedančiu keliuku linksmai praklega būrys mokinukų, pasiramstydama lazdele nužingsniuoja senolė, uodegą vizginantis šunelis už virvutės nusiveda jauną šeimininką. Pavaikštinėti besidairant į mažus senus kapelius, senovinius kryžius, samana apaugusius atminties akmenis gera ir jauku.

Išėję iš kapinių, patenkame į medinėmis skulptūromis ir suoliukais primargintą žalią aikštę – Prienų miesto viešąją erdvę. Aikštė yra tvarkoma už Europos Sąjungos lėšas, todėl takeliai nuo lietaus pažliugę. Bet ateity čia bus smagu praleisti laiką šeimoms su vaikais, nes matėme įrengiamas žaidimų aikšteles.

Pavaikščioję po viešąją erdvę, grįžtame prie ką tik lankytų kapinaičių, nes jos pakraštyje turi būti senosios žydų kapinės. Ant kalnelio jokių žydų kapų nerandame. Pamatome tik atminimo lentą.

Prienų lankytinų objektų sąraše padėję dar vieną pliusą, patraukiame prie kito kiek tolėliau esančio objekto.

Laikas būtų trumpai papasakoti Prienų miesto istoriją. Tiesa, nieko naujo nepasakysiu, o istorijų pilna „Google“. Turbūt gražiausiai apie šį miestą kelionių žurnale papasakojo Ona Nosevičienė. O mano miestelio bibliotekoje pavyko rasti knygą „Gyvenimo mokykla“, pasakojančią apie Prienų krašto istoriją, žmones, kūrybą.

Taigi, pietinėje šalies dalyje abipus Nemuno įsikūrę Prienai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo 1502 metų, kuomet DLK Aleksandras savo rašte Prienų dvarą padovanojo didikui Mykolui Glinskiui. Aplink dvarą pradėjo kurtis miestas.

Nors per visą gyvavimo istoriją Prienai daugybę kartų nukentėjo nuo gaisrų, karų bei siautusio maro, dėkinga geografinė padėtis miestui leido atsigauti ir stiprėti.

Laikui bėgant Prienai tapo apskrities centru. Pradėjo kilti gamyklos ir fabrikai. Pramonė Prienų mieste pradėjo kurtis 17 amžiaus pabaigoje, įkūrus popieriaus fabriką.

1868 metais Prienuose įsteigtas alaus bravoras, kuris tiekdavo aukštos kokybės alų Suvalkų, Vilniaus, Kauno gubernijoms. Jis gyvavo iki 1941-ųjų. Veikė lentpjūvė, degtukų gamykla, tik šie buvo prastos kokybės, pasak liudininkų, imdavo ir užsidegdavo kišenėje. Taip pat veikė vilnų karšykla ir daug kitų įmonių.

Pirmojo pasaulinio karo metais Prienuose šeimininkavo vokiečiai, daug draudimų vietos gyventojams įvedę. Prieniškiai galėjo maitintis bei šerti gyvulius tik nustatytu kiekiu maisto, o likusią dalį atiduoti vokiečių armijai.

Tarpukariu Prienai sparčiai augo ir vystėsi. 1937 m. mieste veikė 121 parduotuvė, 5 malūnai, 4 lentpjūvės, vilnų karšyklos, kepyklos, mėsinės, 14 smuklių ir arbatinių. Apie pusė gyventojų buvo žydai, kurių dauguma tiesiog prekiavo gatvėje, prie savo namų išsinešę staliuką. Kaip rašė Matas Šalčius, pirkti mieste buvo ką, tik nebuvo už ką, todėl tais laikais daug žmonių emigravo į Ameriką. Kas užsidirbdavo pinigų, pirkdavo žemes ir ūkininkaudavo. Žemė buvo turtas ir išgyvenimo šaltinis. Vėliau šių darbščių žmonių laukė Sibiras ir represijos.

Besiruošdama kelionei, labai nustebau radusi faktą, kad Prienai buvo žinomi kaip arkliavagių kraštas. Anot dar vienos straipsnio apie Prienus autorės L. Duoblienės, amžininkai pasakoja, kad arklius vogdavo ne pačiuose Prienuose, bet Balbieriškio apylinkėse, ir perdažytus parduodavo kitoje Nemuno pusėje. Yra žinoma, kad arkliavagiai iš vargšų arklių nevogdavo – tik iš tų, kurie turėjo du ar daugiau arklių, sakydami: jei turėjo pinigų dviems arkliams, turės ir trečiam.

Šiandien Prienų rajonas traukia trokštančius poilsio gamtoje bei aktyvaus sporto mėgėjus.

Taigi, tolimesnis mūsų pažintinis kelias veda į gana naujus laikus. Statybininkų, J. Lukšos gatvėmis traukiame prie buvusių kareivinių. Einame pro niekuo neypatingą Stadiono gyvenamųjų namų rajoną. Pakeliui žvilgtelime į Stadiono prūdą.

Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenimis, 1935 metais greta Prienų, į šiaurės rytus nuo miesto, Nemuno pakrantėje, vyko karinio miestelio statyba, kuri tęsėsi iki 1939 metų ir užėmė 20 ha ir 22 arus. Prienuose 1935 metais buvo statomos kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, dvejos arklidės, vienas maisto ir pašaro sandėlis, trys gurguolės sandėliai, kalvė, dirbtuvė, skalbykla, maisto rūsys, ledainė, įvairūs pagalbiniai statiniai.

Tarpukariu Prienuose buvo dislokuotas Antrosios pėstininkų divizijos 5-asis pėstininkų DLK Kęstučio pulkas ir 3-čiojo artilerijos pulko 3-čioji grupė.

Sovietmečiu teritoriją naudojo sovietų kariuomenės daliniai. Tuo laikotarpiu buvo pristatyta daug naujų pastatų, daugiabučių gyvenamųjų namų kariškiams, tad karinio miestelio teritorija gerokai išsiplėtė.

Šiuo metu nemaža dalis teritorijos ir kai kurie pastatai labai apleisti.

Pažintį su kariniu miesteliu pradedame nuo buvusio ginklų sandėlio. Pastatas šiuo metu yra atstatytas ir suremontuotas, jame veikia Socialinių paslaugų centras.

Čia pat stovi apleistas nedidelis sandėlis. Tačiau mano akis patraukia vandentiekio bokštas.

Nė nespėjus praeiti bokšto, akis pagauna raudonų plytų aukšto, ilgo ir labai apleisto buvusio kareivinių pastato vaizdas. Tas apgriuvęs raudonas mūras labai gražiai įsipaišo tarp rudeniškai gelstelėjusių medžių ir atsivėrusio melsvo dangaus.

Nors kareivinių viršuje šviečia užrašas, perspėjantis apie statinio griūtį, tačiau atsargiai pro langą pasidairome į vidų. Kareivinių neprastų būta. Deja, dabar viskas išardyta.

Nusprendžiame, kad kareivinių apžiūros jau gana. Takeliu apeiname aplink raudonąjį pastatą ir sukame į miesto centrą.

Pro kito pakeliui esančio buvusių kareivinių pastato langus šypsosi žydras dangus.

Palei Nemuną vedančia Kęstučio gatve grįžtame iki jau lankytų senųjų Prienų kapinaičių. Dabar mūsų maršrutas eis prie naujosios Prienų „Žiburio“ gimnazijos pastato. Jis lygiai tokios pačios formos, kaip ir mano mokyklos, kurioje mokiausi.

Dabartinė mūrinė gimnazija pastatyta ant vokiečių liuteronų kapų. Šis faktas taip pat kaitino vietos gyventojų vaizduotą, nes ne vienas matė ant gimnazijos tvoros pasirodančią žmogaus galvą. Paaiškėjo, kad veido formos žymę palikdavo iš perpildyto vandens bako ant tvoros išbėgęs vanduo.

Gimnazijos kieme randame atminties ženklą čia ir nežinia kur palaidotiems partizanams.

Bet mane dar labiau nustebina 2012 metais pastatytas paprastas suoliukas – 88 laidos gimnazistų dovana gimnazijai.

Gimnazijos kieme ilgai neužsibūname, J. Basanavičiaus gatve žingsniuojame tolyn.

Nors Prienai iš pirmo žvilgsnio man pasirodė visiškai nepatrauklūs, dabar džiaugiuosi atradusi daugybę smagių dalykų. Nepraleidžiame progos iš arčiau pažiūrėti į netikėtai pamatytą medinę skulptūrą, skirtą gimusiems ir užaugusiems Prienuose.

Netikėta buvo atrasti J. Basanavičiaus gatvėje ant 14 numeriu pažymėto namo pritvirtintą lentelę, informuojančią, kad jame gyveno Prienų burmistras Julius Greimas. Su Greimų pavarde dar teks susitikti, bet kol kas tik perskaitome užrašą ir patraukiame tolyn.

Prieniškiai gali džiaugtis, kad iš Prienų krašto yra kilusių nemažai garsių žmonių: mokslininkų (Jonas Kazlauskas), istorikų (Jozefas Gotfaršteinas), poetų (Justinas Marcinkevičius), rašytojų (Vytautas Petkevičius, Matas Šalčius).

Žinoma, tai ne visi vardai, garsinę Prienus. Kitus savo pasakojime paminėsiu vėliau, o dabar sukime į Vytauto gatvę, kuri atves į Laisvės aikštę.

Laisvės aikštėje labiausiai pastebima yra čia įsikūrusi Prienų rajono savivaldybė.

Aikštė yra padalinta į dvi erdves - grindinio ir vejos. Vejos pusėje pirmiausiai apžiūrime rudenišką kompoziciją.

Po to sukame į tolimesnį jos kraštą, kur stovi paminklas partizanams.

Kitoje Vytauto gatvės pusėje stovi 1991 metais pastatytas Prienų kultūros ir laisvalaikio centras. Šalia jo - paminklas iš Prienų rajono kilusiam poetui ir filosofui Antanui Maceinai.

Einančios pro kultūros namus mano akis patraukia atminimo lentelė, skirta Prienų notarui, literatui ir komedijos „Amerika pirtyje“ autoriui Juozui Vilkutaičiui – Keturakiui atminti.

Knygoje „Gyvenimo mokykla“ nemažai dėmesio skirta Vilkutaičių šeimos gyvenimui Prienuose. Kaip tik Vytauto gatvėje, anais laikais vadintoje Nepriklausomybės, Vilkutaičių šeima kurį laiką ir gyveno. Vėliau nusipirko namą ant Nemuno upės kranto, kur dabar stovi paminklas kunigaikščiui Kęstučiui.

Mano minėtoje knygoje šiltai aprašomi Prienų ir jo žmonių gyvenimai sudomino perskaityti J. Vilkutaičio – Keturakio dukros Bitutės Vilkutaitytės – Gedvilienės išleistą knygą „Nuo Kazanės – ligi Niujorko“.

Knygą skaitysiu grįžusi į namus, o dabar kviečiu žygiuoti tolyn.

Vytauto gatvė veda link autobusų stoties. Pakeliui užfiksuoju dar vieną sudominusį raudonų plytų pastatą. Galbūt kas papasakos jo istoriją?

Šįkart į autobusų stotį nesukame, o einame tolyn iki S. Dariaus ir S. Girėno gatvės.

Vienoje gatvės pusėje pastebiu seną medinį namą. Vietiniai pasakoja, kad jame yra buvusi Prienų pradinė mokykla. O tarp šios mokyklos ir paminklo kunigaikščiui Kęstučiai gyveno mano jau minėto „Amerikos pirtyje“ autoriaus šeima, tą liudija pastatytas atminimo ženklas.

Po kelių žingsnių atsiveria puikus vaizdas į tiltą per Nemuną. Šį tiltą apžiūrėsime dar ne kartą. Dabar pasakysiu tik tiek, kad jis jungia atskirus regionus. O kažkada tiltas jungė netgi valstybes: Prūsiją ir Rusiją. O baltame mūriniame pastate, šalia kurio prasideda S. Dariaus ir S. Girėno gatvė ir kuriame gyveno dailininkas N.Silvanavičius, 1795 metais veikė muitinė.

Tylioje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje sudomina senoji miesto medinė architektūra.

Tylą nutraukia netikėtai suskambėjęs „Revuonos“ vidurinės mokyklos skambutis ir pro mokyklos duris pasipylusių mokinių balsai.

Sukame į Revuonos parką. Parkas pavadinimą gavęs nuo pro jį tekančio Revuonos upelio vardo, kuris šioje vietoje įteka į Nemuną.

Parko pašonėje įsikūręs Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centras.

Po kojomis šiurena nukritę medžių lapai, aplinkui vaikštinėja šeimos su vaikais. Akis nustebina čia pat esantis tvenkinys ir pastatytos skulptūros.

Užsinoriu nusileisti prie Nemuno, nes esu skaičiusi, kad šiame parke galima pamatyti kriokliuką. Šioje vietoje atrandu man patį žaviausią Prienų objektą: ant Nemuno kranto pamatau 1901-1956 metais veikusį Prienų dvarą ir malūną. Malūnas visiškai apleistas, bet jo dydis bei net ir po aptriušusiu fasadu besimatantis didingumas atima žadą. Rusva pastato spalva kontrastingai atsimuša mėlyname danguje ir sodriai žalioje pievoje, o nuo krioklio krintantis vanduo nuneša į transo būseną. Norėčiau pamedituoti, tačiau skubame, nes šiai dienai dar turime daugybę planų. Belieka mėgautis atmintyje išlikusiais vaizdais.

Grįžtame iki lankytojų centro. Kairėje pusėje puikuojasi laukinių ančių valdomi Revuonos tvenkiniai, kurie buvo skirti iš pradžių malūnui, o vėliau - viešbučiui.

Radusi informacijos apie šioje vietoje veikusį viešbutį, įsivaizdavau jį apibūdinti pradėsianti žodžiais „seniai, seniai...“. Tačiau viešbutis „Revuona“ veikė dar labai neseniai, 1984-1995 metais.

Jo fasadas ne ką mažiau apleistas nei ankščiau apžiūrėta pastato dalis, tačiau dar labiau sužavėjusi. Tik liūdna, kad toks dailus pastatas merdi.

Nuo „Revuonos“ viešbučio planavome eiti prie "Popiernios" -18-19 amžiuje veikusios Prienų popieriaus dirbtuvės, kadaise gaminusios aukštos kokybės baltą ir spalvotą popierių, vyniojamą popierių, kartoną, keliavusį į Maskvą, Peterburgą bei Varšuvą. Tačiau laikas Prienuose kažkur ištirpo, nerimaujame, kad nespėsime sutartu laiku atvykti į nakvynės vietą. Todėl nusprendžiame prie popieriaus dirbtuvės neiti, o per tiltą traukti į kitą upės pusę, ten apžiūrėti Velniabliūdžio pelkę ir vykti į Birštoną.

Leidžiamės prie Nemuno. Tvarkingas tiesus takas pro žmonių kiemus ir daržus eina upės pakrante. Smalsu pažiūrėti į dailiai ir nevisai sutvarkytas privačias erdves, tačiau akis maloniau gano priešais esantis Greimų tiltas per Nemuną.

1914 metais pirmąjį 222 metrų ilgio, 8 angų laikiną medinį tiltą per Nemuną ties Prienais pastatė carinės Rusijos kariuomenė. Kaip žinia, tiltas buvo ne kartą sugriautas. Tiesa, tiltui pakenkė ne tik karai, jį yra sugriovę ir upėje susidarę ledų sangrūdos.

Tiltas Greimų vardą nešioja nuo 2010 metų. Tokiu būdu buvo įamžintas Juliaus Greimo, miesto proveržio siekusio Prienų burmistro bei jo sūnaus Algirdo Juliaus Greimo, pasaulinį pripažinimą pelniusio lietuvių kilmės mokslininko, mitologo, kalbininko, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjo atminimas.

Dabartinio tilto ilgis yra 227 metrai, o plotis 11 metrų.

Kaip jau minėjau ankščiau, tiltas jungia Nemuno skiriamas Prienų dzūkišką ir suvalkietišką dalis. Apie tai skelbia ir prie tilto esantis riboženklis.

Norime apžiūrėti paminklą, skirtą Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Kęstučiui. Tenka apeiti didelį žiedą.

Skelbiama, kad 1937 metais atidengtas paminklas tada stovėjo kitoje vietoje. Sovietmečiu 9 metrų aukščio paminklas buvo nugriautas, bet Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pastatytas šioje vietoje, prie tilto per Nemuną.

Labiau nei paminklas mane sužavi vaizdas į Greimų tiltą ir apačioje plačią kilpą darantį Nemuną.

Po kelių minučių mes jau trepsime ką tik rodytu tiltu.

Nemunas prieniškiams buvo labai svarbi anų laikų upė, tarnavusi ne tik kaip sporto ir pramogų vieta, bet ir kaip magistralė. 1920 - 1940 metais pro Prienus labai dažnai plaukdavo sieliai – giriose iškirsti ir į rietinius surišti medžiai. Praplaukdavo vienas kitas prekes, o retkarčiais net turistus plukdantis garlaivis.

Eidamos grožimės upės krante likusiu miestu. Jei pačią pirmą akimirką Prienai man nepatiko, tai išvykdama iš jų išsivežu visiškai kitokius jausmus ir gerą įspūdį.

Tolimesnis mūsų planas buvo aplankyti Velniabliūdžio pelkę, kurioje buvo kasamas ir į Birštono gydyklas vežamas purvas.
Prieš šimtmetį Velniabliūdis buvęs populiari žiemos sporto vieta, pamėgta vietinio jaunimo. Kur vasaros metu žmonės nedrįsdavo kelti kojos, žiemą galėjo eiti ar čiuožti ant storo permatomo ledo bei grožėtis po juo tebežaliuojančia augalija. Dabar pelkėje yra įrengtas takas, todėl ketinome pasivaikščioti trumpučiu pažintiniu taku, pasižiūrėti augalijos. Tačiau priėję Paprienės autobusų stotelę, suprantame, kad nespėsime į sutartą susitikimą su nakvynės vietos šeimininke. Todėl nusprendžiame pažintį su Prienais baigti ir traukti į Birštoną. . Prienai galbūt priims mus kada nors kito vizito metu, nes dabar tvirtai žinau, kad šio jaukaus miesto tikrai neverta apeiti.

Naudoti informacijos šaltiniai:
www.delfi.lt
www.naujasisgelupis.lt
www.autc.lt
www.gyvenimas.eu