Lvovas ir Karpatai: Chomiak kalnas.

2017-06-09. Penktadienis. Gora Chomiak.

Atsikeliame po penkių. Šiandien bandysime įgyvendinti vakar dėl lietaus atidėtą planą ir įveikti Chomiak kalno viršūnę.

1542 metrų aukštį siekiantis Chomiak kalnas laikomas vienu gražiausių Karpatų nacionalinio gamtos parko kalnų. Kelionių giduose trasa į šio kalno viršūnę pristatoma kaip patogiai pasiekiama visuomeniniu transportu, nes pradžia ir pabaiga yra netoli autobuso stotelių.

Pradėti kopti į Chomiak kalną galima 5 keliais. Du veda nuo Ženiec krioklio (pirmasis – nuo Karpatų nacionalinio parko ženklinimo, dar nepriėjus krioklio). Trečia, laikoma pagrindine, prasideda už posūkio į Jablunytsa (Яблуницa) - ją mes ir pasirinkome. Ketvirta – netoli Polianytsos (Поляница) kaimo esanti trasa bus patogesnė Bukovelio kalnų slidinėjimo kurorte atostogaujantiems žygeiviams. Penkta – ateiti nuo Syniak viršūnės, tačiau einant šiuo maršrutu, reikia būtų pasiruošus nakvynei kalnuose.

Keliautojai pataria startui rinktis Jablunytsa trasą, nes jos serpantinas dailiai kyla į viršų. Čia taip pat nėra stačių lipimų ar sunkiai praeinamų vietų. Iki Chomiak viršūnės lauktų 5,2 km (arba 3 – 4 valandos kelio) ir 750 metrų aukštyn.

Žemyn taip pat patogiau leistis minėta trasa. Tačiau susitranzuoti automobilį bus paprasčiau Polianytsoje ar prie krioklio.

Norint trasą įveikti be streso, 8 valandą patariama būti starto vietoje. Iš trasos pageidautina išeiti 19:00 – 19:30, kitu atveju bus sunkiau rasti visuomeninį transportą. Nors „maršrutkos” važinėja, rašoma, kad iki 21:00, bet reikia turėti omenyje, kad autobusai vakare būna sausakimši, ypač sekmadieniais.

Dar vienas minimas keliavimo visuomeniniu transportu minusas, kad ne visi autobusai mėgsta turistus su didelėmis kuprinėmis. Tačiau mums su tuo susidurti neteko, nes mes nešėmės nedideles kuprines.

Šiai dienai orų prognozės lietaus nerodo, tačiau ant kalnų pilkuoja vos besisklaidantys debesys. Rytas labai vėsus, su šaltoku vėjeliu.

Batai nuo vakar dienos dar šlapi, bet kitų neturime, tenka autis.

Kieme sutinkame šeimininką, einantį su dalgiu pjauti žolės. Sode žolė didelė, jis turbūt per dieną po pradalgį nupjauna.
Autobusas, kaip ir vakar, septintą.

Iš Ivano – Frankivsko į Bukovelį važiuojantis didelis autobusas atvyksta be dešimties minučių septynios. Šiandien perku bilietus iki Polianytsia – tropa na Chomiak. Kelionė kiekvienai vėl kainuoja tas pačias 25 grivnas. Autobusas išvyksta penkiomis minutėmis ankščiau.

Kelias jau pažįstamas. Autobuse vėl žegnojamasi ir kilnojamos kepurės.

Vaizdas pro autobuso langą paskendęs rūke ir šis reiškinys šiek tiek neramina.

Vos pravažiuojame posūkį į Jablunicą/Rachivą (Рахiв/Rakhiv), ruošiamės lipti. Vairuotojo prašome išleisti „u tropi na Chomiak“. Tačiau jis kažką suburbėjęs paveža pora šimtų metrų toliau ir parodo į keliuką. Išlipame. Maps.me žemėlapis rodo, kad ir iš šio keliuko galima patekti į mums reikalingą trasą, tačiau kelias šlapias ir klampus. Nesprendžiame, kad bus saugiau grįžti į oficialią starto vietą ir eiti galbūt sausesniu taku. Be to noriu pasidomėti apie nusileidimo takus.

Per pora minučių nueiname iki trasos pradžios. Supratome, kad vairuotojas mūsų čia neišleido, nes šioje vietoje yra nemažas posūkis. Čia yra tik kelias ir trasos pradžia. Jokios automobilių stovėjimo aikštelės šalia. Mums šis dalykas atrodo labai sunkiai suprantamu.

Todėl važiuojantiems automobiliu, trasą vis tik patarčiau pradėti nuo pirmojo ar atrodo varianto, tai yra nuo kelio, vedančio į Ženiec krioklį. Prie nacionalinio gamtos parko yra nedidelis parkingas. Įveikus trasą, atgal iki automobilio nusileisti tuo pačiu taku arba ten, kur mes pradėsime ir autobusu bus galima grįžti pasiimti automobilio.

Bet patogiausia yra vykti su visuomeniniu transportu arba kelionių agentūra.

Ten, kur labiausiai reikia, nacionalinio gamtos parko punktas nedirba. Gerai, kad sutaupėme po 20 grivnų, tačiau kuriuo keliu bus geriausia nusileisti, liko neaišku. Ženiec krioklį matėme vakar, todėl norėtume leistis lengviausiu arba vaizdingiausiu taku.

Užeiname į nemokamą trikampį namelį – tualetą ir lygiai aštuntą valandą laiptais pakylame į statų šlaitą.

Oras vėsus, tirštas rūkas, bet lyg bando lįsti saulė, o ir paukščiai čiulba, gal iš tikrųjų diena bus graži.

Tvarkingas takelis stataus šlaito kraštu palengva kyla į viršų. Po vakarykščių liūčių takas šlapias, vietomis molėtas ir slidus, todėl verta neprarasti budrumo. Abi pasidžiaugiame, jog kaip gerai, kad vakar nesugalvojome eiti per lietų.

Apačioje girdisi upės šniokštimas ir kvepia oras. Trasa gerai sužymėta, ji sutampa su maps.me žemėlapyje esančia.

Po kurio laiko takas pasileidžia žemyn.

Pusę devynių nusileidžiame prie apačioje šniokštusio upeliuko. Per upelį jokio tilto nėra, teks jį perbristi.

Takas vėl kyla, į kalną raito lengvu serpantinu. Pasikėlę aukščiau išvydome virš kalnų giedrėjantį dangų, nors miške vis dar vėsu. Su puikia nuotaika palengva trepsime į viršų.

Kažkur takas netikėtai išveda į atvirą Gorganų kalnams būdingų akmenų nuklotą šlaitą, todėl apsidžiaugiame pamatę ne tik kitokį vaizdą, bet ir giedrut giedrutėlį dangų.

Kažkur sukalba žmonės, tačiau niekas mūsų nepaveja ir nieko nematėme. Ilgą laiką buvome vienintelės žygeivės.

Šiame take yra nemažai šaltinių. Devintą valandą pasiekiame antrąjį, tekantį taku. Šioje vietoje pro tankų rūką ir medžius šviečia saulė ir aš, gaudydama šviesą, užstringu ilgam...

Takas vis dar tvarkingas ir lengvas.

Už antro šaltinio užeiname daugiau stambių akmenų nusėtų šlaitų.

Keturis serpantino vingius padaręs takas mano žemėlapyje toliau turėtų vesti tiesiai. Tačiau trasos ženklas kviečia sukti į šoną.

Apsisprendimo minutė, kuriuo keliu eiti.

Tiesiai reikėtų lipti labai stačiu akmenuotu šlaitu. O mes nusekame trasos ženklu ir ramiu takeliu kylame į viršų.

Tačiau džiaugtis teko neilgai, nes padaręs vos vieną vingį, takas šauna tiesiai į statų kalną.

Dešimtą valandą pasiekiame trečiąjį šaltinį ir traukiame stačiu šlaitu tolyn.

Dar po dešimties minučių, kai prieiname ramesnį taką, sėdame pailsėti ir užkrimsti.

Užvalgę iškart kylame į kelią, nes miške vis dar vėsu ir nustojus judėti, pasidaro šalta.
Lygiu ir nesunkiu taku ilgai nesidžiaugėme. Mat priėję eglyną, juo žygiuojame per labai grublėtą ir akmenuotą taką.

Be dvidešimties minučių vienuolika pasiekiame laukymę – polonina.

Pasidžiaugiame, kad laukymę pasiekėme minutė į minutę, kaip ir nurodo kelionių gidas: trasoje užtrukome 2 valandas ir 40 minučių.

Kas pavargo, šioje laukymėje savo kelionę po Gorganų kalnus galėtų baigti. Tačiau mes eisime tolyn, iki Chomiak kalno viršūnės. Lauks dar gerų 40 minučių raudona trasa pačio sunkiausio ir sudėtingiausio kelio. Tačiau mane labiau neramina, kurį taką rinktis nusileidimui nuo laukymės.

Apsidžiaugiu laukymėje pamačiusi dar tris žygeivius. Nueinu jų paklausti apie takus, kuriais jie atėjo. Jie atėjo iš Mikulyčino. O į mano klausimą, ar sunkus tas takas, atsakė galvos palinksėjimu.

Aiškiau nepasidarė, tačiau bala nematė to nusileidimo, vis tiek kažkaip nusileisime. O dabar laikas nugalėti Chomiak viršūnę.

Be dešimties vienuolika pajudame. Rašoma, kad iki viršūnės bus 20 minučių kelias. Kol kas trasa ramiai kyla per medžių šaknų išraitytą mišką.

Tačiau netrukus takas įsijungia į raudonu ženklu pažymėtą trasą ir mes beveik stačiai kabarojamės per kalnų pušų šaknis.

Trasoje daugėja aukštų akmenų, ant kai kurių koją sunku užkelti. Trasa eina stačiu šlaitu saulės atokaitoje. Galvoju, kad huculai kažkiek primena korsikiečius, lipančius į kalną ne serpantinu, o tiesiai.

Su tokiomis linksmomis mintimis sunkiai kabarojuosi į viršų.

Pasirodo pirmieji vaizdai, kas reiškia, kad lipimo greitis dar labiau sulėtės ne tik dėl sunkaus kelio, bet ir dėl noro pasigrožėti panorama.

Kelias į viršų tampa tikrai ne nuobodžiu iššūkiu.

Tačiau vaizdai verti kiekvieno prakaito lašo.

Vienoje pusėje plyti didelė žalia Chomiak laukymė, į kurią turėtume išeiti nusileidę.

Kitoje pusėje matosi dar viena mažesnė.

O takas, užuot palengvėjęs, krečia mums išdaigą po išdaigos. Dabar jau lipame ištisu akmenynu.

Tačiau vaizdai dieviški.

Pagaliau pamatome savo tikslą.

Į Ukrainą veidu atsisukusi Dievo Motina.

Pasiekti viršūnę užtrukome dvigubai ilgiau – net 40 minučių. Ne šiaip sau Karpatų kalnai pristatomi kaip neaukšti, bet kaprizingi.

Paties kalno viršuje esanti akmeninė statula sukelia įvairius jausmus. Stačiais akmeniniais laiptais lipame prie skulptūros. Čia stovėdama suprantu, kodėl žmonėms lipa į kalnus. Jausmas, tarsi iš viršaus žiūrėtumei į visą šalį.

Žvilgsnis į planuotą įveikti Syniak kalną, dėl kurio buvo daug abejonių ir kurias išsprendė vakar pliaupęs lietus.

Tolumoje - Hoverla, Petrosas, Popas Ivanas....

Į viršūnę pakyla ir mūsų laukymėje kalbinti žmonės. Paskui iš kažkur ateina dar keli.

Ant viršūnės randame ir pora suvenyrų pardavėjų, pardavinėjančių kelis niekučius. Nuo jų sklinda alaus kvapas.

Apeiname ne vieną ratą aplink skulptūrą. Paskui pasėdime kiekviena su savo mintimis.

Kai pamatau, kad mūsų kalbinti žmonės ruošiasi leistis žemyn, draugę pavadinu eiti. Nors matau raudonus trasos ženklus, tačiau kalno šlaitas plačiai nuklotas Gorganams būdingais dideliais akmenimis, todėl sekti žinančiais bus drąsiau.

Lygiai vidurdienį pajudame žemyn.

Leidimasis košmariškai status per didelius akmenis. Tačiau lipti įdomu ir ne nuobodu.

Mūsų neoficialūs vedliai bėgo ir nubėgo. O mes pasiklydome. Taip įsijautėme lipti pilkais akmenimis, kad nutolome nuo tako. Jei ne GPS, būtume ilgai klaidžioję, nors, manau, išėję ten, kur reikia.

Paskui matėme besiblaškančią jaunimo kompaniją.
Trasos ženklinimas viršūnėje nėra pats geriausias. Kai kurie trasos ženklai yra išblukę ir vos įžiūrimi. Bet aišku, gi po kalnus pavieniai žygeiviai mažai vaikšto, o gidai, vedantys grupes, takus atmintinai žino.

Pagaliau didelis akmenynas baigiasi, tačiau status takas dar ne.

Kai atrodė, kad sunkiausias trasos etapas jau praeity, vėl pasirodo didelių akmenų plotas.

O jų pabaigoje dar laukė status akmeninis šlaitas. Negana to, šioje vietoje mus pavijo viršuje taką pametęs jaunimas. Nesaugumo jausmo neturintys paaugliai nučiuožė žemyn kaip vėjas. O aš vos negavau progos pravėdinti sėdimosios, nes besileisdama nuo aštrios uolos tik per laimingą atsitiktinumą nesuplėšiau kelnių.

Sunkioji dalis baigiasi prie šio akmens. Pagalvojau, kad jo dekoracijos čia pastatytos ne šiaip sau.

Iki Chomiak laukymės jau nebetoli.

Nė nepastebiu, kaip takas išbėga į laukymę. Joje pilna vaikų, mažiausiai dvi grupės susirinkę.

Pirmiausia patraukiame prie netoliese esančių tualetų. Tačiau verčiau gamtinius reikalus būtume atlikę kur nors gamtoje, nes jau jie tokie nešvarūs ir smirdintys, kad net baisu.

Paskui einame prie trobelių ieškoti pietų. Norime valgyti ir nieko keisto, nes ne tik sunkų darbą dirbome, bet ir laikas jau vėlyvas, jau ketvirtis po pirmos.

Deja, pirmosios trobelės neveikia, belieka traukti į tolėliau matomą trobą, iš po kurios stogo rūksta dūmas.

Einame per žydinčią pievą.

Kažkas pievoje pasistatęs palapinę. Ir nieko keisto, nes ši vieta yra populiari nakvynės vieta žygiuojantiems daugiadienius žygius.

O mes norime valgyti, todėl tiesiu taikymu į pakalnę pasileidžiame link trobelės.

Aplinka labai keista ir tikrai ne užeigiška. Aplink trobą primėtyta rakandų, ant slenksčio guli kirvis.

Nedrąsiai užeiname į vidų. Randame kompaniją, darančią gramą. Deja, jie pardavinėja tik sūrius, pietų negamina. Užstalėje sėdi apšepęs senis, klaikiai smirdintis, susivėlęs ir nešvarus. Todėl nenorime ne tik sūrio, bet ir nebenorėtume pietų.

Greitomis padarau vieną kadrą ir neriame lauk.

Išėję į lauką, kiek toliau nuo trobelės prisėdome ant suolo pavalgyti savo maisto.

Vaizdai puikūs: žydinti pieva, besiganančios karvės ir visa tai juosiančios tamsios eglių eilės.

Kiek pabuvus, karves ganantys vaikai ateina paklausti, ar neturime cigarečių. Nieko nepešę, nueina į laukus parginti namo karvių.

Be dvidešimt minučių dvi pajudame nuo trobelės. Dabar prieš akis kaprizingoji Chomiak kalno viršūnė. Chomiak slavų kalboje reiškia žiurkėną. Teigiama, kad kalno forma panaši į šio žvėrelio nugarą. Bandome įžvelgti panašumą. Jei stipriai pasitelksi fantaziją, galbūt.

Einame prie nuorodų. Jų daug, tačiau nusprendžiu leistis tuo taku, kuriuo ir buvau numačiusi: Mikulyčine ant kelio, vedančio prie Ženiec krioklio. Rašoma, kad trasoje turėtume užtrukti dvi valandas.

Iš pradžių einame neapsakomo gražumo žydinčia geltona pieva. Nepraleidžiu progos įsiamžinti.

Paskui išeiname į miško takelį.

O šventas naivume, ko reikėjo tikėtis iš nuo kalno besileidžiančio žemėlapyje tiesia linija pažymėto tako? Žinoma, jis eina tiesiai, bet vos ne statmenai. Takas molėtas, po vakarykštės liūties dar šlapias ir slidus. Koks velnias nešė... Dar kartą pasidžiaugiame, kad kaip gerai, kad šia trasa nesugalvojome eiti vakar.

Kad ir kaip statu bei slidu, pro akis nepraslysta keistai palinkę medžiai.

Net nežinau, kiek laiko ėjome ta stačia pakalne žemyn.

Paskui buvo taip pat statu, bet atsirado daugiau akmenų, tai nors buvo kur atsispirti kojoms.

Pagaliau nusileidžiame į pievą. Per ją kelias dešimtis minučių veda vieškelis.

Prie ženklų, kur išsiskiria takai į Ženiec ir Mikulyčiną, ateiname trečią. Dar kurį laiką einame vieškeliu.

Po to mūsų vieškelis įsijungia į kelią, atėjusį nuo Ženiec krioklio. Šis kelias jau pažįstamas nuo vakar.

Draugei pasiūlau dar kartą aplankyti krioklį ir pasižiūrėti vaizdo iš apačios, tačiau nei viena didelio entuziazmo neparodome.

Kelias vedantis nuo krioklio, šiandien visiškai kitoks. Sausas, saulėtas ir kvepiantis.

Vakar nenufotografavau man labai patikusios koplyčios. Tą padarysiu šiandien.

Šiandien kitokia ir Ženieco upė. Ramiai bėga švelniai čiurlendama savo žydrus ir skaidrius vandenis.

Kelias nuo Ženiec krioklio.

Be dvidešimt minučių keturios pasiekiame nacionalinio gamtos parko punktą.

Labai norime suspėti į vakar dienos grafiko autobusą. Tikėkimės, kad vakarykštis jo atvykimo laikas buvo pagal grafiką. Skuodžiame iki stotelės kiek kojos neša.

Pasižiūriu į apačioje tekančią Prūto upę. Šiandien ji nurimusi ir visiškai nevaizdinga.

Sėkmingai pasiekiame stotelę. Tačiau šioje vietoje kažkas ne taip. Kelias per vieną dieną pasikeitė, jis asfaltuojamas. Ukraina tvarkosi ir statosi.

Autobusas atvažiuoja tuo pat laiku, kaip vakar, 16:05. Tik kelionė per naktį pora grivnų pabrango: vairuotojas paprašo nebe 12, o 15 UAH už vieną keleivį.

Žygis buvo fantastiškas, o dar parvažiuoti pasisekė.

Lipame vėl netoli namų ir užeiname į turgelį. Perkame trešnių. Kilogramas kainuoja vos virš euro - 30 UAH. Pardavinėjantis vyras pasako, kad dar „dobavyl“, bet paima tik tuos pačius 30.

Einame namo. Kieme šnektelime su šeimininke. Ji išpučia akis, kad mes, vienos moterys, ėjome į Chomiak ir be jokios agentūros.

To šiame krašte bendraudama su žmonėmis ir pasigedau: kalnietiškos dūšios ir kalnų žinovų patarimų. Sunku suprasti, kad gyvenant šalia, įmanoma nesirgti kalnais. Beje, apie kalnus man nieko negalėjo papasakoti ir Užkarpatėje gyvenantis atvykimo į Jaremčę dieną mano kalbintas autobuso pašnekovas.

Lendame po dušu, pasidabiname ir patraukiame į miestą.

Laikas išbandyti Ukrainos geležinkelius. Einame į traukinių stotį pasižiūrėti rytdienos grafikų.

Apžiūrime, kad traukinių stotyje yra bagažo saugykla. Tačiau ji turi darbo valandas. Tiksliau veikia tada, kada atrakinta kasa. O kasa atrakinama priklausomai nuo traukinių grafiko. Ant durų yra nurodytas budinčios darbuotojos telefono numeris. Bet įdomu, ar pavyktų susikalbėti anglų ar kuria kita Europos kalba.

Stotyje darbuotojos nėra. Klausiame bėgius ravinčių moteriškių apie rytdienos traukinių grafikus. Jos patikslina, kad septintą valandą traukinys į Rachivą važiuoja, bet ar mums jo reikia, kodėl nevažiuoti dešimtos valandos dyzeliu?

Mintis gal ir gera, tačiau eidamos pasvarstome, kad vis tiek nubundame anksti, verčiau rytoj važiuokime septintą.

Išsprendę rytdienos kelionės klausimą, einame ieškoti vakarienės. Vakarieniauti nusprendžiame toje pačioje kavinėje, kaip ir vakar, Kraevid.

Vakaras šiltas, todėl sėdamės kiemelyje. Užsisakome vištienos apelsinų padaže. Buvo labai skanu, man vienas skaniausių patiekalų visoje kelionėje. Geriame gyvą alų, bet jis labai skanus, visai ne toks, nei pas mus būna. Skonis švelnus ir nestiprus.

Pavakarieniaujame kiekviena už 130 UAH.

Paskui slampinėjame gatvėmis. Vaistinėje perkame vaistų, kurie Ukrainoje kainuoja mažiau nei pas mus.

Nusistebime, kad prie kavinių lauke niekur nėra nurodytų kainų.

Nėra kainų ir prie ekskursijas siūlančių prekeivių.

Kojose jaučiasi šioks toks dienos nuovargis, tad traukiame į namus. Įsitaisę balkone sukertame lėkštę trešnių. Jos labai skanios, didelės ir sultingos.

Taip saldžiai užbaigiame labai vykusią dieną.

Pasakojimo tęsinį rasite čia.

Lvovas ir Karpatai: Bukovelis. Ženiec krioklys.

Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.

2017-06-08. Ketvirtadienis. Bukovelis. Ženiec krioklys.

Vakar prasidėjęs lietus nesiliovė per naktį ir ryte vis dar tepliaupė visu smarkumu. Šios dienos planas buvo užlipti į Chomiak kalno viršūnę bei pasigrožėti trasos pabaigoje esančiu Ženiec kriokliu. Taigi, laukė ilga diena, todėl buvome suplanavę žygį pradėti kaip galima ankščiau.

Tiesa, tą „kaip galima ankščiau“ labai aiškiai apribojo trasos pradžios pasiekimo galimybė: pirmasis autobusas į Bukovelį, kurio kelyje ketinome pradėti žygį, iš Jaremčės pajuda tik 7 valandą ryte, kas, prisiminus Zakopanės keliones, man atrodo vėlokai.

Išėjome. Dangus cepelino spalvos ir vis dar nenustojamai lyja. Norėjosi tikėti, kad jis netrukus prasišvies, o per naktį žliaugęs lietus baigsis. Tačiau danguje jokio šviesesnio krašto nematyti, o į balas monotoniškai tyška į burbulus virstantys lietaus lašai. Spėjant pagal ant balų susidarančius burbulus, turėtų dar ilgai lyti. Bet kiek galima, negali visa tai būti tiesa.

Žiūrėdamos į lietų, pradedame galvoti, ką darysime su šios dienos planais. Rytdienos maršruto trasa man kelia didelių abejonių ir neaiškumų. Pasvarstę be ginčų nusprendžiame improvizuoti ir šiai dienai suplanuotą kopimą į Chomiak atidėti rytdienai, o šiandien važiuoti iki kalnų slidinėjimo kurorto Bukovelio (Буковель/Bukovel), kuriame, lietui aprimus, keltuvais kilti į kalnus ir pasivaikščioti kalnų takais.

Taip ir padarome. Sėdame į ką tik iš Ivano – Frankivsko atvažiavusį ir prie autobusų stoties pagrindinėje gatvėje sustojusį mikroautobusą ir važiuosime į Bukovelį. Iki Bukovelio bilietas vienam žmogui kainuoja nepilną eurą - 25 UAH, bet vėl gi, bilietų niekas neduoda. Vairuotojo rusiškai paprašau, kad išleistų miesto centre, jis ukrainietiškai atsako, kad išleis „maidane“. Sutarta, netrukus pajudame.

Mikroautobuse žmonių nedaug. Nedidelė transporto priemonė greitai laviruoja gatvėmis. Sustoja keliose vietose Jaremčės mieste.

Kad ir dažnai stodamas, mikroautobusas greitai lekia keliu pro Mikulyčino, Tatarivo, Polianytsos kaimus. Į jį tai įlipa, tai išlipa keleiviai. Dalis keleivių važiuoja į darbą į Bukovelį.

Stebiu kelią ir rytinius keleivius. Daugelyje stotelių yra stoginės, o kai kur - tik stotelės ženklas. Stotelių vietos sutampa su nurodytomis maps.me programoje. Bet daug kur vairuotojas stoja ir be jokių stotelės ženklų, tereikia pakelti ranką. Tačiau autobusų grafikų stotelėse niekur nemačiau. Todėl grafikus būtina susirasti dar namuose, patogiausia tai padaryti per bus.com.ua.

Pravažiuojami kaimai paprasti. Kai kur kabo didelės reklamos, kviečiančios žiemą slidinėti ar išsinuomoti įrangą bei būstą. Pakelėse pristatyta nedidelių koplytėlių, o Tatarivo bažnyčia - tikras perlas.

Žmonės šioje Ukrainos dalyje labai religingi. Jei lenkai man atrodė religingi, tai ukrainiečiai religingesni du kartus. Važiuodamos autobusu nusistebime, kad moterys ir merginos, pamatę koplytėlę ar bažnyčią, persižegnoja. O vyrai nusiima kepures, nesvarbu, senas ar jaunas būtų. Žiūrėk, tik nuklysti mintimis kažkur toli ir matai, kaip priešais sėdinčių vyrų beveik sinchronu kepurės nuo galvų kyla.

Autobusas, važiuojantis į Bukovelį, rytoj vėl mus veš iki trasos pradžios, todėl važiuodama apsižiūriu, kur turėsime išlipti bei apsidžiaugiu pamačiusi tvarkingai atrodančią rytdienos trasos starto vietą.

Dar kiek ir vairuotojas praneša, kad atvykstame į Bukovelio centrą – Maidaną. Išlipame šlapioje gatvėje. Pasitinka fantastiškas vaizdas su į kalną lipančiais vienodais namais.

Net penkių Karpatų kalnų apsuptas Bukovelio kalnų slidinėjimo kurortas įsitaisęs 920 metrų virš jūros lygio aukštyje. Tai turtingųjų kurortas, įkurtas tik 2000 metais. Kalbama, kad neseniai jį pats prezidentas Porošenko nupirko ir investuoja milžiniškus pinigus. Nesigiliname, kaip ten yra iš tikrųjų, tačiau matome visur vykstančius remontus ir statybas.

Kurortas labai skiriasi nuo iki šiol matytų Karpatų miestelių. Net ir šlapias bei apniukęs jis alsuoja prabanga.

Planuodama šią kelionę, Bukovelio kurortui didelių planų neturėjau. Istorinių vietų čia nerasime, bet apžiūrėti vietines įžymybes įdomu. Patraukiame pasivaikščioti šlapiomis gatvėmis.

Dangus lyg šviesėja. Nusprendžiame traukti prie privataus dirbtinai sukurto ir beveik 7 hektarų plotą užimančio ežero. Galbūt nustos lyti ir už ežero pasikelsime keltuvu į kurį nors kalną bei viršuje pasivaikščiosime.

Einame tvarkingu ir plačiu keliu. Prieš akis – ištisos statybos ir gatvių remontai, todėl fotografuoju tik paeitą miesto dalį.

Apeiname privatų ežerą. Šis ežeras yra pats didžiausias dirbtinai sukurtas ežeras visoje Ukrainoje.

O lietus kaip lijo, taip lyja.

Nusprendžiame, kad pasivaikščioti pakilus į viršų bus šlapia, o ir neaišku, ar iš viso ten veikia keltuvai, todėl grįžtame.

Vandens pramogų parkas šią lietingą dieną būtų buvusi geriausia veikla. Bet mintis važiuoti į Bukovelį šovė tik stovinčioms Jaremčės autobusų stotyje, todėl neturime pasiėmę maudymosi reikmenų. Belieka tik kažkur eiti...

Pusę dešimtos su dideliu džiaugsmu einame į atsitiktinai atrastą kavinę, nes nuo drėgmės jau pasidarė šalta.

Krinta į akis, kad kainos čia kitokios, gan didesnės, nei matėme Jaremčėje. Kavinė veikia savitarnos principu. Už du blynus su vištiena ir grybais bei kavą ir didelį gabalą Medaus torto sumokame po 110 UAH, t.y. po 4 eurus.

Kavinėje nemažai žmonių, matyti, kad ši vieta populiari.

Šlapios ilgai sėdime viduje. Sušylame ir net kiek išdžiūstame.

Po geros valandos išeiname, tačiau taip nesinori minti vis dar lietaus lašų prausiamos gavės. Apeiname suvenyrų parduotuves.

Pamatome, kad veikia keltuvas Nr. 2 ir juo netgi grupė vaikų kelsis. Pasikėlimas šiuo keltuvu suaugusiam į abi puses būtų kainavęs 105 UAH. Draugė norėtų. Bet bevaikštant mieste tvarkingais šaligatviais, į kūną akimirksniu pradeda skverbtis drėgmė, tad viršuje ant šlapios žolės nieko kito neliktų, kaip tuo pačiu keltuvu grįžti žemyn.

Nupurto mintis pagalvojus, kad tektų sėsti ant šlapios ir šaltos metalinio keltuvo sėdynės. Vis tik atmetame mintį pasikelti veikiančiu keltuvu.

Dangus lyg vis labiau bando šviestis. Nežinome, ką veikti. Šauna mintis važiuoti prie išgirto Ženiec krioklio, kuris turėtų būti rytdienai atidėto žygio į Chomiak pabaigoje. Tačiau pabaigus trasą, iki Ženiec tektų dar paeiti, o po kalnų žygio galime būti pavargę ir nebeįstengti iki jo nueiti. Tad nusprendžiame, kad šiandien nuvažiavę Ženiec krioklį pamatysime, o rytoj žygiuodamos nepervargsime. Be to galvojame, kad kol nuvažiuosime iki krioklio, lietus turėtų baigtis.

Patraukiame į autobusų stotelę.

Maps.me žemėlapyje autobusų stotelių vietos Bukovelio kurorte parodytos bent kelios. Kelių daug, o mes nežinome, kurios tiksliai mums reikia. Klausinėjame gatvėje žmonių. Jie nukreipia mus eiti reikiama linkme.

Einamos išgirstame skambant varpelius.

Akis išplečiame pamatę turčių miesto vidury gatve ateinančią karvių bandą. Nežinia, nei kieno jos, nei kur eina. Niekam jos neįdomios.

Karvės nueina savo reikalais, mes - savo.

Autobuso stotelę randame ten, kur ir nukreipė gatvėje kalbinti žmonės - prie prekybos centro Karpatska vulica gatvėje.

Stotelė neturi jokio gaubto. Šalia stovėjusio jaunuolio paklausiu, ar tikrai šioje stotelėje stoja autobusas į Jaremčę. Jis patvirtina ir priduria, kad autobusas turėtų būti už dešimties minučių. Patenkintos gautu atsakymu nuo lietaus bandome slėptis po šalia esančio pastato stogeliu.

Dvidešimt minučių po vienuolikos pajudame. Iš to džiaugsmo, kad pagaliau ant galvų nebelis ir sušilsime, paprašau bilieto iki „vodopad Ženych“. Bet vairuotojas turbūt supranta, kad mums reikia iki krioklio Ženiec, tad tik šypteli ir pasako, kad vieno bilieto kaina yra 15 UAH bei patvirtina, kad pasakys, kai privažiuosime stotelę. Tiesa, bilietų eilinį kartą negauname.

Į Ivano – Frankivską vykstantis nemažas autobusas pustuštis. Patogiai įsitaisome ir kelias dešimtis minučių šiltai riedame.

Stotelėje prie krioklio iš autobuso išlipa ir daugiau keleivių. Kitoje kelio pusėje iš tolo šviečia nuoroda „Водопад Женецкий Гук” (Waterfall Huk). Ta pati nuoroda sako, kad nuo čia iki krioklio 7 bus kilometrai.

Informaciniuose šaltiniuose šis krioklys pristatomas kaip puiki vieta tiek žiemos, tiek vasaros pasivaikščiojimams, todėl pagalvojame, kad galbūt ir lietingą dieną nenusivilsime.

Ženiecas, galima sakyti, yra jaunas krioklys, atsiradęs tik po potvynių pokario metais. Rašoma, kad krioklį įdomiausia būtų pamatyti pavasarį, kuomet tirpstančio sniego vandens gausa viršuje sukelia audrą ir galima matyti tarsi atskirus kriokliukus, tai dušu, tai srove purškiančius žemyn. O šios dienos oras ko gero net pavasario vandens kiekį viršija, todėl tikimės įspūdingų vaizdų.

Žiemą krioklys užšąla, todėl po sustingusia vandens tėkme galima pamatyti sruvenantį vandenį.

Į krioklį galima pažiūrėti tiek iš apačios, tiek iš viršaus: yra įrengtos apžvalgos aikštelės, sujungtos takelio.

Netoliese, Nariniec upelyje (Нарінець) – kairioje Ženiec upės atšakoje – galima aplankyti ir kitą mažiau populiarų Narinetsky krioklį (водоспад Нарінецький).

Išlipę iš autobuso, kertame plentą ir sukame į keliuką, į kurį nukreipia nuoroda. Tylus siauras asfaltuotas keliukas gerą kilometrą eina geležinkelio ir Prūto upės pakraščiu. Automobilių lietingą dieną važiuoja mažai, vos vienas pasimaišo.

Nepaisant lietaus, kraštovaizdis labai gražus: rūke skęstantys žali kalnai, šlaite vešlioje žolėje ryškiai geltonuoja laukų gėlių žiedai, šalia kelio bėga tamsūs geležinkelio bėgiai, o apačioje visu smarkumu kunkuliuoja Prūto upė.

Priėję Karpatų nacionalinio gamtos parko postą, perkame bilietus. Kiekvienai jie atsieina nepilną eurą - po 20 UAH. Klausiu darbuotojo, ką jis galvoja apie orą. Jis tik parodo ranką į dangų, neva, klausti reiktų ten.

Horizonte vis labiau šviesėja. Nors šiuo metu stipriai lyja, bet esu šventai įsitikinusi, kad lietus netrukus baigsis.

Apsilankome nemokamoje trikampėje medinėje WC būdelėje ir lygiai vidurdienį upeliais tekančiu keliu išeiname į tikslą.

Nacionalinio gamtos parko darbuotojas informavo, kad mūsų lauks 3 kilometrai asfaltuoto kelio, kiti likę trys – skalda. Kelio kokybė ir buvo pagrindine priežastimi galutinai apsispręsti, ar lietingą dieną eiti šia trasa.

Kol kas smagiai pasileidžiame į kelią ir kikename iš savo pamišimo.

Jei diena būtų saulėta, šis kelias būtų labai gražus, nes šalia teka Prūto atšaka - Ženiec upė (Женец/Zhenets). Šiandien upė nuo beveik parą trunkančios liūties yra purvo spalvos, gaudžianti ir kunkuliuojanti, iš krantų besibraunanti. Su didele galia ir vandens gausa nuo kalnų į Ženiec upę įteka smulkūs upeliai, kurie dabar tikrai nepanašūs į smulkius.

Asfaltuotas kelias yra geros būklės, o skalda dengtame kelyje yra daugiau balų.

Keliu pravažiuoja viena kita lengvoji mašina, kemperis arba visas autobusas. Nors pravažiavimas prie nacionalinio gamtos posto yra uždarytas, bet sumokėjus grivnų, užkarda atsidaro. Nežiūrėjau, kokia tokių bilietų kaina, bet nemėgstantiems vaikščioti ir norintiems pamatyti šį Karpatų nacionaliniame gamtos parke esantį vandeningiausiu bei labiausiai lankomu laikomą krioklį, rekomenduoju iki jo nuvažiuoti.

Kelyje gausu poilsio aikštelių, pavėsinių, parkingo aikštelių, informacinių stendų. Yra ir nemokamų tualetų. Pavėsinės mums tarnauja kaip pastogės nuo lietaus, kuriose sustojame pailsėti ir užkąsti. Šalia krioklio veikia nedidelis suvenyrų kioskas. Taip pat galima paragauti karšto vyno (Глінтвейн), arbatos su medumi ar kavos su pipirais.

Visą dieną šviečiasi, bet neišsišviečia ir nenustojamai smarkiai lyja. Iš pradžių ėmė juokas iš mūsų beprotiškos idėjos eiti, paskui jau pradėjo darytis nebejuokinga. Batuose tekėjo upė, po apsiaustu pradėjo šlapti daiktai, tad visą techniką dedu į kuprinę.

Paskutinius metrus iki krioklio ėjome sukandę dantis.

Vargais galais pasiekę mūsų kelionės tikslą, iš pradžių lipame laiptais į krioklį pažiūrėti iš viršaus.

Dėl tokio vertėjo eiti keturiolika kilometrų per lietų???

Krioklys iš tiesų didelis ir galingas, tačiau turbūt buvome susidarę per didelius išankstinius lūkesčius, nes jis įspūdžio nepalieka.

Bet gal pažiūrėjus iš apatinės apžvalgos aikštelės, nuomonė pasikeis. Leidžiamės laiptais žemyn, einame tilteliu ir sukame link apatinės apžvalgos aikštelės. Deja, upėje vanduo pakilęs ir kunkuliuojantis, jos pakraštyje esantys akmenys yra šlapi ir slidūs, todėl iš apačios pažiūrėti į krioklį nepavyks. Spėjau pamatyti vos mažytį krioklio kraštelį, iš apačios jis turėtų būti tikrai įspūdingas.

Tą pačią minutę sukamės ir pasileidžiame atgal. Prie suvenyrų kioskų stovi susitraukęs pardavėjas. Norėtųsi paragauti išreklamuoto vyno ir sušilti arbata, tačiau ateidamos čia matėme trobelę – kolybą, į kurią netrukus užsuksime ne tik išgerti, bet ir pavalgyti. Tad pusantro kilometro iki trobelės skriste nuskriejame. Siauru pėsčiųjų tilteliu kertame verdančią Ženiec upę ir penkiolika minučių po dviejų įžengiame į kolybos vidų.

Trobelėje nemažai žmonių. Prie vieno stalo įsitaisiusi didelė su dviem kemperiais atvažiavusių žmonių grupė, prie kito prisėdame mes. Dar keli vyrai, turbūt darbuotojai, įsitaisę prie trobos viduryje įrengto ugniakuro.

Šįkart nusprendėme paragauti deruni – bulvinių blynų. Taip pat prašome kalnų žolelių arbatos ir apsidžiaugiame, kad šioje troboje jos yra. O sušilti sakomės ko nors stipraus.

Nusirengusi lietaus apsiaustą ir striukę pajuntu, kad viena megztuko rankovė, kuria ranka laikiau lazdą, iki alkūnės yra visiškai šlapia, o kojas vos kilnoju nuo permirkusių batų svorio.

Einu sušilti prie ugniakuro. Vyrai išeina į lauką ir į ugniakurą atneša glėbį malkų.

Maistą pateikia gana greitai. Blynus atneša moliniame puode. Kepti ir patroškinti blynai yra labai skanūs. Kertu, net ausys linksta. Labai apsidžiaugiame gavę nedidelį grafiną samagono ir didelį arbatinį su čiobrelių arbata ir medumi. Pietūs iš viso atsiėjo 170 UAH. Taigi, kiekviena papietavome už gerus 3 eurus.

Apie valandą praleidę kolyboje ir sušilę bei pasisotinę, einame į lauką. Vis dar lyja. Tačiau sušilusias vėl užvaldo avantiūriška nuotaika.

Ženiec upė ties kolyba tokią lietingą dieną yra labai graži. Kelias minutes pasigrožime vandens galia ir leidžiamės tolyn į kelią.

Ėjosi labai greitai. Likus kokiam kilometrui iki kelio pabaigos lietus pradėjo lyti smulkiais lašais, o dangus – dar labiau šviesėti.

Į pakalnę einasi sparčiai, todėl nė nepastebime, kaip pasiekiame nacionalinio parko postą. Nuo posto iki autobuso stotelės tėra gerų dešimt minučių kelio.

Lietui aprimus ir dangui dar labiau prasišvietus, ši kelio atkarpa palei Prūto upę dar gražesnė. Negaliu atitraukti akių nuo apačioje tekančios upės.

Tik automobilių šiuo keliu dabar jau daugiau važinėja, tai tenka dairytis ir saugotis.

Nuo kolybos iki autobusų stotelės atėjome per valandą. Stovime stotelėje, kurioje nėra jokio stogo ir galvojame, kaip seksis grįžti.

Apylinkės prie Mikulyčino kaimo.

Mūsų džiaugsmui laukėme tik geras penkias minutes, nes 16:05 atrieda autobusas, važiuojantis į Ivano – Frankivską.

Patenkintos lipame. Kaina iki Jaremčės - 12 UAH žmogui.

Kažkieno paprašytas autobuso vairuotojas sustoja Volodymyra Ivasiuka gatvėje netoli mūsų viešbučio, tad šokame lauk ir skuodžiame link namų. Pakeliui netoli geležinkelio bėgių pamatome turgelį ir užeiname pasidairyti. Čia pardavinėjami naminiai maisto produktai.

Rytdienos pusryčiams nusiperkame sūrio su žolelėmis. Pardavėja duoda paragauti po gabaliuką skirtingų rūšių. Ji kalba tik ukrainietiškai bei lenkiškai ir darosi atrakciją iš besirenkančių užsieniečių.

Kilogramas sūrio kainuoja 100 UAH. Mes parodome, kiek atpjauti, sumokame 17 UAH.

Nuotaikingai apsipirkę po kelių minučių jau esame namuose. Neriamės iš permirkusių drabužių ir lendame į dušą. Paskui skalbiamės ir džiaustomės drabužius.

Lietus baigėsi, o mes – atsigavę, todėl išeiname į miestą.

Vaikštome Jaremčės gatvėmis. Medinė kurorto architektūra.

Kurortna vulica gatvėje surandame dar vieną miestelio bažnyčią.

Kurortna gatvė labiau primena miško kelią, bet ja dažnai ir dideliu greičiu važinėja automobiliai. Gatvė duobėta, o po liūties ji užnešta žemėmis arba skęstanti balose.

Grįžtame į pagrindinę gatvę. Reiktų nusipirkti laikraščių abiejų permirkusiems batams džiovinti. Deja, ukrainietiška spauda apsišviesti nepavyksta, nes visi kioskai yra uždaryti, todėl perkam kelis rulonus vienkartinio popieriaus.

Jau minėjau, kad pagrindinė Jaremčės gatvė remontuojama ir kitais metais kurortas turėtų būti labai gražus. Šįmet belieka dairytis tik į gražius miestelio pastatus.

Paskui ieškome vietos vakarienei. Į lankytas vietas eiti nebenorime, todėl dairomės kitur. Rasti nesiseka, nes tai netinka meniu, tai nedirba, tai dar kas.

Pakeliui - Jaremčės miesto cerkvė.

Galiausiai pasukę į Volodymyra Ivasiuka gatvę, kur mus išleido autobuso vairuotojas, pamatome restoraną Kraevid.

Užeiname. Vidus gana prabangus.

Padavėja jauna, bet nešneka nei angliškai, nei rusiškai. Tačiau privalome čia pavalgyti, kitaip liksime be vakarienės.

Kažkokiu būdu išsirenkame. Sakomės vištienos suktinukus, įdarytus kiaulienos kumpiu ir sūriu. Šioje šalyje prie pietų stalo mums trūksta žalumynų, todėl užsisakome po lėkštą kopūstų salotų. Ir po taurę vyno.

Vakarienė buvo dieviška.

Už viską įskaitant arbatpinigius iš viso sumokame 300 UAH. Taigi, už 11 eurų abi skaniai ir gražiai pavalgėme.

Grįžtame į kambarį. Šiandien balkone tupi jau net du katinai.

Anksti nueiname miegoti.

Kaip mums sekėsi kitą dieną kopti į kalnus, rasite čia.