Didžioji išbandymų diena. Išvyka, į kurią nuo pirmų kelionės planavimo minučių buvo labai norima, bet ir abejojama daugiausiai. Išgirdusi Tenerifės salos pavadinimą, visada galvodavau apie Teidę – aukščiausią Ispanijos ugnikalnį. Visada svajojau atsidurti ant šio ugnikalnio kraterio, bet mano keliavimo galimybės norą labai ribojo. Iš Puerto de la Cruz ir Playa de las Americas iki Teidės ugnikalnio važiuoja tik vienintelis autobusas per dieną. Keltuvų bilietai brangūs, o laiko pabūti ant ugnikalnio ir juolab užlipti į pačią viršūnę mano tempu būtų mažoka. Atsitiktinai interneto platybėse pamačiau pasiūlymą nakvoti kalnų trobelėje Altavista, esančioje ugnikalnio šlaite. Apsistoti tikroje kalnų trobelėje man ankščiau neteko ir tai - dar viena mano svajonė.
Su šiais dviem troškimais kelionės laukimas tapo labai stiprus. Bet paskui buvo bendrakeleivės liga. Svajonė tapo labai miglota ir galiausiai jos visiškai atsisakiau. Viltį iš naujo sužadino internete apie savo kelionę papasakojusi lietuvių šeima, su nedideliais vaikais nakvojusi trobelėje ir įkopusi į Teidės viršūnę. Likus iki mūsų kelionės nepilniems dviems mėnesiams bendrakeleivė pasitaisė ir sutiko rizikuoti. Taigi, internetu užsakau nakvynę dviems žmonėms Altavista refugio. Iškart nustatau, kad SMS žinute būčiau informuota apie nepalankias oro sąlygas. Žmogui lova kainavo 21 eurą. Iškart noriu perspėti, kad Altavista trobelėje galioja griežtos taisyklės ir prieš užsakant miegamąsias vietas, būtina su jomis susipažinti.
342 numerio autobusas Magma stotelėje šalia mūsų viešbučio nestoja. Tad einame į už 10 minučių esančią Costa Adeje autobusų stotį. Taip pat Teidės autobusams negalioja Bono kortelė. Už bilietą į vieną pusę sumokame po 6,05 eur. Žmonių autobuse nemažai. Pajudame laiku, pusę dešimtos. Autobusas dar užsuka į Los Cristianos kurorto autobusų stotį ir tik tada rieda vingiuotu, pamažu kylančiu į kalnus serpantinu.
Autobusas sustoja Arona, Vivaflor gyvenvietėse. Paskui ilgai stačiu vingiuotu keliu burzgia pro miškus. Galiausiai pamatome savo kelionės tikslą – Teidės ugnikalnį. Tiesa, tas tikslas dar labai negreit, nes lipame Parador autobusų stotelėje ir pirmą dienos pusę skirsime prie Parador turizmo centro esantiems objektams.
Parador turizmo centre apsiforminę gamtinius reikalus, puolame į trasą. Jau iš pat ryto baisiai karšta. Plius dar ant nugaros našta: nemaža ir išsipūtusi 6-7 kg kuprinė su vandeniui ir maistu dviems dienoms bei abiejų rudeninėmis striukėmis. Gal kam juokinga atrodo tokiu svoriu skųstis, bet aš vos judu. Žmonių daug, uola prie apžvalgos aikštelės su gražiuoju vaizdu į Dievo pirštą ir Teidę stati, ant nugaros pūpsanti kuprinė užneša į šalis.
Teidės ugnikalnio vizitinė kortelė.
Nežinau, kaip reiks išvaikščioti visą dieną, bet einu. Į žiedinę Rogues del Garcia trasą. Nuo apžvalgos aikštelės sukame į kairę ir pradedame eiti atvirkštine tvarka, nei rekomenduoja Sunflower gidas. Ilgai leidžiamės žemyn. Takas kiek žvyruotas. Karšta. Prisiverčiu pakelti akis ir pažvelgti į Las Canadas – įvairiaspalvę lygumą aplink ugnikalnį ir ją juosiančius dantytus kalnus.
Tolumoje vingiuoja mūsų laukiantis takas.
Nusileidžiame į Las Canadas. Įsiamžinu prie uolos – Katedros.
Kurį laiką takas bėga lyguma. Dairomės į aukštai iššokusias smailas uolas.
Saulė kepina ir klijuoja prie žemės. Kelias pradeda stačiai kilti į viršų. Be proto karšta. Nusprendžiame dar kiek paeiti ir grįžti. Juolab kad einame prieš eismą. Prie kuprinės dydžio ir svorio jau pripratau, ji nebemaišo. Kad ir kaip karšta, vis atsisuku atgal ir pasigrožiu neišpasakytais Las Canadas vaizdais.
Dar keli metrai stačiu šlaitu ir karštį bei vargą pamirštu. Vien tik grožį matau. Baltieji pirštai Teidės fone.
Netrukus pasiekiame viršų ir nusprendžiame nebegrįžti, o eiti žiedine trasa pirmyn. Paskutinį kartą pažiūrime į nueitą kelią. Spalvų ir formų įvairovė sunkiai apibūdinama žodžiais.
Taip pat suprantu, kad einame nors ir sunkesniu, bet vaizdingesniu variantu.
Vaizdas fantastiškas. Tai į Teidę, tai į uolas, tai į plokščią Las Canadas. Tai žalsva, tai ruda, tai pilka, tai melsva, tai juoda.
Paskui akis ima džiuginti Guajara kalno panorama.
Trasa jau į pabaigą. Vėl matome Dievo pirštą, tik šįkart iš kitos pusės.
Trasos pabaiga.
Lendame po dideliu viržių krūmu į pavėsį užkąsti. Draugė kerta net išsijuosusi, o man ne maistas galvoje, vos vieną kitą kąsnelį sukramtau. Matyti vaizdai taip užbūrė, kad noriu tik gėrėtis. Ir dar kojom trepsiu, į mūsų pietus besitaikančius driežus vaikau. Gera čia pavėsyje. Kažkur dar užmatau Baltąjį bokštą.
Driežai darosi nebekontroliuojami, jų vis daugėja, iš visų pusių sėlina. Tad greit renkamės daiktus ir sukame į Parador.
Prieiname Parador centro pastatus. Šioks toks autoportretas:
Parador turizmo ir informacijos centras: viešbutis, kavinė, suvenyrų parduotuvė.
Nuo Parador nuoroda veda iki Teleferico - keltuvų, kurie pakels mus į šios dienos tikslą. Žinau, kad kelias truks pusantros valandos.
Vizualiai apatinė keltuvų stotis atrodo čia pat ir kelias iki jos taip gražiai gula žemėlapyje. Juk eisime lyguma, vieni niekai bus keltuvus pasiekti, o Todotenerife tinklapyje minima pusantros valandos turbūt lepiems turistams pritaikyta. Su tokiomis mintimis ir naujomis viltimis einu į priekį. Prieš akis vaizdas beveik visada toks pats: Teidė. O atgal gręžiojuosi ir gręžiojuosi. Ten lieka Parador Guajara kalno fone.
Tako pradžioje buvo perspėjimas apie bites, bet ji praskrenda tik viena kita. Juk mažai kas žydi, nebent tik viržių krūmai. Už mūsų likę vaizdai tarsi iš fantastinio filmo.
Siauras smėlio takas suka pro laukus, pro uolas, pro ilgą gūbrį, kurį turime apeiti.
Einame tarsi per paplūdimio smėlį – kojos veliasi vietoje, greit pavargsta, visiška atokaita, vėjo nei šnuorelio – pirtis, ne kitaip. Prie kuprinės jau pripratau, prisijaukinta ji ramiai guli ant kupros, tik nugara toje vietoje labai prakaituoja. Troškina, bet taupome vandenį. Vis atsisuku atgal – vaizdai verti milijono.
Priekyje – Teidė.
Be proto gražu. Tik karštis alina.
Nebėra jėgų dairytis atgal, o priekyje esantis vaizdas jau tapo monotonišku. Bendrakeleivei karštis atėmė visas jėgas. Vos judame. Dar kai kur išklystame iš tako, turim lipti per krūmus, šaknis, kad vėl į jį patektume. Smėlis veliasi po kojomis. Vandenį vis dar taupome, geriame tik tada, kai atrodo, kad krisime.
Laikrodžio rodyklė artėja prie trečios valandos. O mums dar liko šiek tiek iki finišo.
Paskutinis keltuvas į Teidės viršutinę stotį keliasi ketvirtą valandą. Nors SMS žinutės apie prastas oro sąlygas negavau, bet maža dėl ko jis nesikeltų. O autobusas išvyksta be dvidešimt minučių keturios. Jau ima panika, kad liksime ir nuo autobuso, ir nuo keltuvo. Raginu draugę paskubėti, bet ji vos gyva, nereaguoja į mano prašymus nei gražiuoju, nei piktuoju.
Pagaliau prieiname pirmą automobilių stovėjimo aikštutę. Dar gabaliukas ėjimo iki antros aikštelės, nuo kurios kils asfaltuotas kelias iki keltuvų. Sekundei čia stabtelime. Nueiti nepilni penki labai sunkūs kilometrai.
Pasidairau į Montana de Majua.
Galiausiai kertame kelią ir stačiu asfaltuotu keliuku skubėdamos kopiame iki keltuvų. Vienai iš mūsų apsisprendimo klausimas, ką daryti, nes karštis pakirto jėgas: sėsti į autobusą ir važiuoti namo ar rizikuoti ir kilti į viršų. Reikia spręsti labai greitai, nes paskutinis ir vienintelis autobusas į civilizaciją jau turi išvykti. Bilietų kasoje pardavėjos paklausinėju apie oro sąlygas ant kalno, apie trasos sudėtingumą. Lyg ir nenugąsdina, kylam abi. Paskutinis žvilgsnis į žemę iš arti.
Bilietas į vieną pusę. Keltuvas kelia daugiau nei kilometrą. Nepilnos dešimt minučių ir esame vos ne pačiame Teidės viršuje, viršutinėje stotyje, esančioje 3555 metrų aukštyje. Pasitinka ledinis ir stiprus vėjas. Greit palengvinu kuprinę, traukiu abiejų rudenines neperpučiamas striukes. Kapišonas, pirštinės, pakeliame galvas į aukštą Teidės viršūnės smaigulį, į kurį tektų kopti 200 metrų, apsidairome aplink ir į trasą.
Pirmiausiai eisime į pakeliui esančią La Fortaleza apžvalgos aikštelę. Tarp uolų nebe taip šalta.
Sutinkame lietuvaičius vyrukus, maloniai šnektelime. Kalbos būtų dar ilgam, bet mūsų laukia kelias iki nakvynės vietos, išskubame.
Iki la Fortaleza kelias nėra sunkus.
Budinčiam nacionalinio parko darbuotojui prisiduodame, kad eisime iki kalnų trobelės Refugio Altavista. O kol kas sėdame užuovėjoje, valgome apelsinus ir spėliojame, kaip seksis mūsų avantiūra.
Ateina parko darbuotojas, patikrina trasą, mums palinki skanaus ir atsisveikina. Laikas ir mums į kelią.
Nuo apžvalgos aikštelės takas veda žemyn. Nėra labai status, bet vietomis nemaži akmenų slenksčiai. Savijauta įdomi. Pirmą kartą gyvenime esu tokiame aukštyje. Draugė atsigavusi, be to tai jos takas – lipimas žemyn.
Pakeliui sutinkame ispanų porą, taip pat besileidžiančią į Altavista. Šai ir trobelė pasirodo, bet iki jos dar nemažai trepsėti teks.
Nuo apžvalgos aikštelės iki Altavista trobelės einame valandą. Žmonių nedaug, užsiregistruojame vos ne pirmosios. Einame į virtuvę. Valgyti nesinori, skaudena galvą. Išgeriu puodelį sriubos. Daugiau nieko į burną neįdėčiau. Einame į lauką, sėdamės ant akmenų ir stebime į Teidės kalną pėsčiomis atlipančius žmones. Gestų ir šypsenų kalba bendraujame su ispane, vėliau tokiu pačiu būdu „susipažįstame“ su prancūzais. Greit laikas, kai atidarys miegamuosius, tad einame į vidų. Mokinių pilnas vestibiulis. Mes, senimas, lyg bėgdami nuo šurmulio spiečiamės į krūvelę. Trobelės šeimininkas pirma apgyvendina vaikus, o tada pakviečia mus ir mūsų naujus pažįstamus. Esame pamaloninti, gauname VIP kambarį – kambariuką tik su trimis dviaukštėmis lovomis. Užsiimu lovą antrame aukšte. Mūsų miegamasis.
Einame į lauką.
Stebime nuo trobelės besimatančio pusę pasaulio.
Už nepilno šimto kilometrų esanti Gran Canaria sala atrodo čia pat ranka pasiekiama.
Iš pradžių Gran Canaria salą dengia debesys, vėliau ji ima ryškėti. Saulė suka pataluos, oras vėsta, vėjas smarkėja. Teidės viršūnė meta šešėlį, kuris siekia Gran Kanarijos salą.
Pasidaro nemaloniai šalta, galvą ima skaudėti vis smarkiau, jaučiasi nuovargis ir silpnumas. Einame į vidų ir ruošiamės miegoti.
Lova minkšta, patogi. Du minusai: nėra jokios spintelės daiktams susidėti ir kambaryje rozečių nėra. Tenka traukti išorinę bateriją ir iš jos maitinti bebaigiantį užgesti telefoną.
Miegoti nesisekė. Išgerta Ibuprom tabletė ir sauja valerijonų bei širdies darbą gerinančių piliulių nieko nepadėjo. Iš vakaro lyg ir numiegu. O paskui per naktį praklausau savo širdies smarkaus ir tankaus plakimo. Nuo galvos skausmo kai kada supykina. Klausau į trobelės stogą besidaužančio vėjo. Prasta savijauta turi pagrindą tokioms paikoms mintims, kaip „o jeigu tris šimtus metų snaudęs ugnikalnis dabar ims ir išsiverš“. Ryte nusnaudžiu pora valandų. Galvos skausmas praėjęs, bet širdies silpnumas – ne.
Mūsų prancūzai jau prieš valandą išvykę, jie kėlėsi ir skubėjo sutikti dienos ant Teidės viršūnės. Ispanė sukiojasi po namuką, jie į viršūnę nelips. Keliamės, apsiprausiame. Nesavais dantim kažką sukramtau ir neriu prie lango žiūrėti aušros – naujos bundančio pasaulio dienos. Fotoaparatai atsisako fokusuoti, o žodžiais neįmanoma perteikti jausmo, užplūdusio pamačius reginį.
Iš pradžių juodame horizonte matosi siaura spektro juosta, bet sodri raudona spalva greitai paima viršų. Tamsiai raudoni atspalviai švelnėja ir platėja. Netrukus pasimato krantai ir priekyje esanti sala bei žemai žemai telkšanti debesų jūra. Paskui ima ryškėti uolos. Šviesėja.
Skubame į kelią.
Et, gi galėjom ir ankščiau atsikelti. Labai greit pasveikina saulutė.
Saulė spėriai rieda į dangų. Jos spindulių akinamas takas stengiasi pagauti kojas. Nepasiduodame, lipame. Trobelė gana greit nutolsta. Kelias nėra sunkus, bet bemiegė naktis, silpnumas neleidžia džiaugtis gyvenimu. Žinau, kad Teidės viršūnės - kraterio, labai stataus kelio, šįkart nebebus. Ir ne veltui turintys širdies ar kraujospūdžio problemų perspėjami į Teidę nekilti.
Vienintelė mintis – kaip greičiau nusileisti į komforto zoną.
Nuo trobelės pakilę 300 metrų, pasiekiame keltuvus.
Darbą pradeda pirmoji kabina.
Mūsų ispanai ir prancūzai nuskuba į keltuvą. O aš dar nenoriu. Kad ir neturiu jėgų, bet bent jau lengvą trasą - iki Pico Viejo apžvalgos aikštelės nueinam.
Pico Viejo ugnikalnio 800 metrų skersmens krateris.
Paganę akis į apylinkes, į toliau esančias La Gomera (už 55 km), tolėliau - El Hiero, dešiniau Las Palmas salas, grįžtame prie keltuvų.
Draugė jaučiasi gana gerai, bet į viršūnę lipti nenori. Iš pat ryto nacionalinio parko darbuotojų, tikrinančių, ar norintys kopti į pačią Teidės viršūnę turi leidimus, nėra. Keliautojams, kurie nakvoja Altavista trobelėje, leidimų nereikia. Bet mano savijauta tokia bloga, kad net negaila, jog svajota viršūnė bus nepasiekta.
Perkame bilietą į žemutinę stotį. Pradėsime kelią žemyn. Greičiauuuuuuu................. Tegul 3555 metrai bus aukščiausiu mano kada nors lankytu tašku.
Nusileidus pasitinka didelis, tik šiltesnis vėjas. Gal šįkart eiti bus gaivu?
Iš pat ryto parkingas prie keltuvų beveik tuščias. Vienas kitas keliautojas iš automobilio bagažinės traukia ir aunasi kalnų batus. Ir tik geroką kelio gabalą nuėję pamatome vienas paskui kitą link keltuvų sukančius turistinius autobusus.
Mums iki autobuso daugiau kaip pusė dienos. Eisime vėl link Parador. Tik šįkart aplinkiniu keliu. Bet lengvesniu.
Šiandien jau galime neskubėti ir pasidairyti į apylinkes. Prieš akis – daugybė pernai nužydėjusių ir naujas gyvybes leidžiančių šios salos augalų Taginaste rojo. Taginaste Rojo – dar viena priežastis, dėl ko važiavau į Tenerifę. Svajonė buvo pamatyti iki 3 metrų užaugančią ir ryškiai raudonai žydinčią gėlę – dar vieną Teide kalno simbolį. Deja, sezonas saloje buvo vėsus ir taginastės dar tik pradėję augti.
Iki Parador grįšime trasa, vedančia pro Sanatorio kaimą. Nuėję iki kelio, vėl sukame į vakarykštį taką. Bet pamatę platesnį keliuką, einame juo. Prieš akis Majua kalnas, bet šiandien nei viena nebenorime į jį lipti.
Šįryt mus ves toks kelias ir kraštovaizdis.
Vis atsisukame į Teidę. Stebime į kalną kylančius keltuvus.
Naujojo kelio apylinkės labai įdomios. Dešinėje pusėje – vakar matytas kraštovaizdis. Kairėje – ne šios planetos paviršius.
Priekyje – Guajara kalnas.
Už nugaros – Teidė.
Vėjas didelis, kai kur reikia prilaikyti kepurę. Kelias įdomus, bet vis nepaliekantis blogumas neleidžia mėgautis.
Pamaže prieiname apleistą akmeninį Sanatorio kaimą.
Paskui lankstais apeiname kalnus kalnelius ir įdubas.
Las Canadas man padaro didesnį įspūdį, nei Teidės viršus. Ant Teidės įspūdinga, bet ten daugiau suvokimas veikia, kad esi tokiame aukštyje ant vienos iš žinomų pasaulio viršūnių ir matai pusę pasaulio. Vakarykštis Rogues de Garcia maršrutas, vaizdingas ėjimas iki keltuvų, įvairus šios dienos kelias džiugino akis ir širdį. Vaizdai tikrai ne šios planetos. Ne veltui smarkiai įsigalėjęs mitas, kad šiose apylinkėse buvo filmuojami „Žvaigždžių karai“. (Parašiau tai ir nusijuokiau, kad savo keliones galiu kreipti „Žvaigždžių karų“ filmavimo keliais. Las Canadas - jau antra mano lankyta vieta, kur (neva) buvo filmuojamas šis filmas. Pirmoji buvo Italijoje, Villa Balbianello prie Como ežero.)
Kulniuoti belieka geras trečdalis kelio.
Kelias vienoje vietoje daro didelį lankstą.
Tolumoje – vakar lankytos Rogues Garcia.
Prieiname Piedras Amarillas. Jos visu grožiu įsitaisę Guajara kalno fone.
Atrodo, kiek nedaug liko žygiuoti iki Parador.
Piedras Amarillas – Geltonieji akmenys.
Už pusvalandžio ir Parador. Pirmiausiai puolame valgyti. Meniu ne ypatingas, toks užkandinių tipo. Norisi stipraus, šilto ir lengvai virškinamo maisto. Geriausiai tinka kanarietiškos bulvytės su mojo padažu. Ne itin skanu.
Ilgai laukiame autobuso. Parvažiuojame į Las Americas. Sakiau, pulsiu miegoti. Bet kava ir dušas atgaivino. Ieškom prekybcentrio, paskui vakarieniaujame, atsisveikiname su kurortu.
2015-04-25 Šeštadienis. Išvažiuojame.
Dvi savaitės kažkur dingo. Buvo tik gražus akimirką trukęs sapnas.
Pusdienis iki išvykimo į oro uostą. Tad einame link Costa Adeje.
Nedidelis iškyšulys su Casa del Duque – kunigaikščių rūmais.
Žvilgsnis atgal, į pietinių kurortų virtinę.
Imame svajoti, jog gera būtų turėti dar mažiausiai vieną dieną šioje saloje. Costa Adeje labai patinka. Norėtųsi šį kurortą panaršyti nuodugniau.
Paskutinis žvilgsnis ir sukame atgal.
Grįžę į Playa de las Americas drožiame į paprastą kavinukę. Sakomės kalmarų žiedų. Labai skaniai papietaujame.
Grįžtame į viešbutį susirinkti daiktų. Važiuojame nuo šalia viešbučio esančios stotelės Magma. Pasiekiame oro uostą. Viskas vyko sklandžiai išskyrus, kad lėktuvas vėluos valandą ir nerandame kur pasisverti lagaminų. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: priduodant registruotą bagažą berniukas pasiūlo atiduoti į bagažinę ir rankinį. O vėluojantis lėktuvas atskrenda laiku – taip skrydis tik sutrumpėja.
Nusileidžiame vidurnaktį. Modlinbus autobusas į Varšuvą tik be penkiolikos trys. Laukiame patogiame, šiltame, tyliame ir saugiame Modlin oro uoste. Apie ketvirtą ryto jau Varšuvoje žygiuojame su lagaminais nuo Palace kultury i nauki iki Centralnos autobusų stoties. Ketvirtą valandą Varšuvoje gyvenimas verda.
Stotyje užkandame Mcdonald maisto, paskui ilgai ieškome veikiančių tualetų. Taip ir laikas į Simple express autobusą atėjo.
Kelias iš Varšuvos prailgo. Bet tai smulkmena. Svarbiausia, kad pavyko išimti nuotraukas iš skalbyklėje išskalbtų atminties kortelių ir pasidalinti jomis su Jumis.
Adios.
