Costa Brava: Monserat vienuolynas.

2011-10-15. Šeštadienis. Monserat vienuolynas.

Rytas su žadintuvu. Net be viešbučio pusryčių. Jie prasideda 8 val., o mes norime pirmuoju keltuvo pakilimu pakilti.

Kad vakar ir sužiūrėjom traukinio išvažiavimo vietą, netgi bilietų pirkimo automatą pamaigėme (visa tai dėl to, kad internetiniame Barselonos turizmo gide rašome, jog rasti R5 traukinį labai sudėtinga ir gali reikti nemažai laiko klaidžiojimams. Nežinau, gal mes užtaikėme tinkamoje vietoje užeiti, bet radome traukinių terminalą greitai. Viskas sužymėta, reikia tik nuorodas sekti.), į Espanya stotį atvažiuojame labai anksti. Dar prasukame ratą vakarykščių fontanų vietoje. Ryte čia tylu ir tuščia. Fontanų žymių kaip nebūta.

Kvėptelėję tyru oru leidžiamės į tą pačią metro stotį, sekam traukinio ženkliuką ir atsiduriame prie savitarnos aparatų, pardavinėjančių bilietus. Prie pat aparatų stovi keletas žmonių su raudonais kostiumais. Užteko tik akių kontakto ir praeina moteriškė, kuri padeda nupirkti bilietus. Imame už 23 eur, Monserat turą. Renkamės kilimą keltuvu iš Aeri. Keltuvo bilieto niuansai interneto platybėse jau n kartų aptarti, bet pasikartosiu, kad į jį įeina traukinio bilietas pl. Espanya-Aeri (pirmyn-atgal); keltuvas Aeri (pirmyn –atgal); nuo vienuolyno funikulierius į kalnus st. Joan (pirmyn-atgal) ir metro bilietas.

Iki traukinio dar yra laiko. Lūkuriuojame. Atvažiuoja traukinys į mūsų taką, R5 Manresa. Paskui užrašas pavirsta į R5 Martorell. Laikas lyg ir ne mūsų dar... Klausiame vagone prie durų stovinčio vaikinuko su knyga, ar nuvažiuosime šiuo traukiniu į Monserat. Vaikinas labai išsamiai paaiškina rodydamas į lemputes virš vagono durų viduje: šio traukinio lentelėje dega lemputės tik iki Martorall, vadinasi ir traukinys važiuoja tik iki Martorall. Padėkojame ir užtikrinčiau laukiame savo traukinio. Po mūsų, mačiau, to paties vaikino klausė to paties dar gal kokie 6 žmonės (nes visiems lemputes rodydavo, o ir jie išlipdavo).

Taigi, sulaukiame savo traukinio, jau dabar ant jo dega R5 Manresa.
Važiuojame valandą. Kadangi tais laikais dar nesinaudojau GPS, turėjau atsispausdinusi stotelių pavadinimus, bet visas stoteles rodė tablo ir pranešinėjo. Kadangi žmonių buvo daug, nuėjome iki pačio galo – į pirmąjį vagoną. Todėl Aeri stotelėje išlipame vos ne pirmosios ir keliolika metrų paėjusios patenkame į patį pirmą keltuvą. 

Kylant jaučiu, kad oras nešiltas. O viršuje net labai nemalonus šaltukas padvelkė.

Vaizdai iš keltuvo.

Nueiname link vienuolyno, apžiūrime. Iš pat ryto žmonių minios. Juk ir išeiginė diena.

Apėję vienuolyno ansamblį kylama pėsčiųjų trasa į kalnus. Sukame link sant Jaroni.

Anot internete rastos informacijos, 12 val. turi giedoti bernelių choras. Laiko dar turime, nusprendžiame eiti pasivaikščioti į kalnus. Bet paeiname tik 20 minučių, iki st. Anna aikštelės. Grįžtame, nes užgirdome gaudžiančius varpus ir lyg kažką giedant.

Kai nusileidome atgal prie vienuolyno, mišios jau buvo įpabaigą. Po to visi buvę prie altoriaus išėjo, žmonės iš bazilikos pakilo. Pradėti leisti lankytojai prie Juodosios Marijos. Dar palukuriavom 12-kos, bet tą valandą taip niekas ir neprasidėjo. Matyt buvo ne ta diena, mišios vyko kitu laiku – 11 val. Stende parašyta, kad mišios 13 val. – dar valandą laukti nesinorėjo, nes troškom į kalnus. Taigi, likome be bernelių.

Prie Juodosios Marijos altoriaus eilės ilgumas – vos ne iki įėjimo į kompleksą. Galvojame, pavakaryje išvažiuos visos grupės, tada ir įeisime apžiūrėti.

Funikulieriumi kylame į st. Joan. Per stoglangį matosi fantastiškas tolstančio vienuolyno vaizdas. Viršuje iškart pasitinka dar gražesnė panorama. Pavaikštome po apylinkes, iš pradžių pasukame trumpuoju keliu: st. Joan ir st. Onofre senovinės vienuolių atsiskyrėlių buveinės ir koplyčia (15 minučių kelio). Iki jos mačiau, mamos su vaikais vežimėliuose važiavo. Kelias platus, asfaltuotas-cementuotas. Bet yra atkarpų su skalda.

Prie koplyčios užsiropštę ant uolų sušveičiame paskutinius lietuviškus lašinukus.
Dar paspoksome į uolų laipiotojus, kurių čia apstu. Pačios palaipiojame atsitiktinai rastais senais laipteliais, tikėdamosi kokį stebuklą išvysti. Ir apsukę ratą, grįžtame prie funikulieriaus vietos ir nuo jo sukame į dešinę link st. Jeroni. Rašo, nuo čia iki jo – 1 valanda kelio. Pasakysiu, kad neturėjome tikslo pasiekti st. Jeroni. Buvom nusprendusios eiti tiek, kiek norėsime. Matyt ištisas intensyvus ėjimas padaro savo ir jėgų nebeturime.

Taigi, labai pamažu nužingsniavome tikrai toli. Paskui sumanome grįžti. Einant atgal tuo pačiu keliu jis nėra toks įspūdingas, todėl funikulierių pasiekiame ankščiau nei tikėjomės. Dar pasisukiojame ir imame leistis link vienuolyno.

Nusileidę tikėjomės rasti nedaug žmonių prie Juodosios Marijos. Ir spėkit ką – eilė nė kiek nesutrumpėjusi, kaip palikome ryte. Tik žmonės kiti. Na, mes ne tokios tikinčios bei prietaringos, todėl pasėdime Bazilikoje, pažiūrim į Mariją iš toli, mintyse pabūname su savo norais. Tuo pačiu ir pailsime. Jei bus lemta, Marija išpildys norus ir iš toliau.

Lauke labai atvėsę. Jau ir nosis varva, ir rankos mėlsta. Leidžiamės žemyn link Aeri geltonojo keltuvo, nors iki priešpaskutinio traukinio dar daug laiko. Kad ir vakaras, žmonių į keltuvą prisirenka  vis vien daug.

Stovėdama eilėje apmasčiau, kad ką pėsčiomis kilome į kalną, gi galėjome pasileisti į apačią prie santa Cova bei paeiti Kalvarijos taku. Bet visa tai teks palikti kitam kartui.
Geltonasis keltuviukas nukelia per 5 minutes.
Iki traukinio dar visas pusvalandis. Bet džiaugiamės, kad sėdime šiltai ir užuovėjoje. Sutaršome likusius vaisius, grožimės kalnu, ant kurio yra vienuolynas ir stebime, kaip kyla, leidžiasi keltuvai. 

Žmonių prisirenka daug. Iki traukinio dar 10 minučių. Bet atvažiuoja R5 Martorell. Su drauge pasimetame, bet kadangi visi įlipa, lipame ir mes. Draugė sako, kad lemputės virš traukinio durų dega ne visos. Bet neiššokstame, liekame. Pasižiūrim dar – pagal rytinio vyruko pamoką traukinys tikrai turėtų vežti tik iki Martorell. Ką gi, išlipam kitoje stotelėje – Olesa de M. Tuščia, perone nieko nėra. Vakarėja. Vienintelė paguoda, kad perono rodyklės rodo į bėgius A (to) Barcelona. Kadangi ryte sekiau stoteles, žinau, kad R5 Barcelona tikrai turės čia sustoti.

Olesa traukinių stotis.

Taigi, laukiam, ir juokas ima, ir neramu kiek. Pradeda rinktis žmonės. Dėl visa ko, nors rodyklės ir labai aiškiai rodo, dar paklausiu atėjusios moteriškės, ar tikrai traukinys važiuos į Barceloną ir iš kurio kelio. „Si“ ir parodo į kelią, prie kurio ir laukiame. 

Už kelių minučių atidunda traukinys R5 Barcelona ir laimingos riedame namo.
Taigi, turėkite omenyje, kad po R5 ženklu ta pačia, bet nepilna trasa važiuoja kitas traukinys. Lipkite pirmyn tik į R5 Manresa ir grįžtant R5 Barcelona. Laiko jie laikosi.

Kadangi septintą išlipame pl. Espanyja, tai nusprendžiame dar ir šiandien pasimėgauti fontanais.
Ir su vienuolyno turo bilietėliu metro grįžtame namo.

Costa Brava: Barcelona.

2011-10-13. Ketvirtadienis. Barselona: nuostabios architektūros ir nepakenčiamos smarvės miestas.

Keliamės su žadintuvu. Greit pusryčiaujame, dedamės paskutinius daiktus. Iki 10 val. turime išsiregistruoti iš viešbučio. Ant sienos kabo taisyklės, kad studija turi būti palikta tvarkinga. Nežinau, kokio tvarkingumo ji turi būti palikta. Bet kad paskui nereikėtų grįžti ar prarasti 100 eur užstato, greitomis apsitvarkome. Mums atrodo, kad studiją palikome netgi gražesnę nei radome. 
Taigi, receptionistas nueina patikrinti, grįžęs iškelia nykštį į viršų atiduoda 100 eur. Ir adios. 

Autobusų stotyje perkame bilietus į Barseloną. Kasininkė klausia, one way or return. Pasirenku one way ir dar užtvirtinu, kad Ida.
Smagiai nusijuokiame ir linksma nuotaika greitai sulaukiame autobuso.
Vėl valanda kelio. Autobusas tiesioginis. Išlipame Nord Estacion stotyje Barselonoje. Kadangi iki įsiregistravimo Be hotels Ramblas dar visa valanda, nusprendžiame į viešbutį eiti pėsčiomis. Kiek nuklystame, užtat spėjame susipažinti su puošniąja Barselonos architektūra. Ir su miesto kvapais.

Nemalonūs kvapai Barselonoje mus lydėjo visur ir visą buvimo laiką. Nesvarbu, ar eitume senamiesčiu, ar naujesniais rajonais, ar pajūriu. Visą laiką lydėjo tai patvinusios kanalizacijos, tai neskanios žuvies kvapas, tai slogus tarsi kasdien pilamų paplavų tvaikas. Atokesnėse gatvelėse dažniausiai jausdavosi myžaliuko ar daug myžaliukų rūgimas. O kur dar šunų kakų ar skystų kakučių aromatas. Dažnai šie kvapai susiliedavo į vientisą harmoniją. O kai kada lenktyniaudavo, kuris jų aštresnis, aitresnis, stipresnis ir dar visoks koks –esnis. Žodžiu, Barselona „kvepėjo“. Ir labai apsidžiaugdavome, kai einant gatve netikėtai užkvipdavo kava, šviežiomis bandelėmis, kepama vakariene ar kokiais šaneliais iš kvepalų parduotuvės. 
Aišku, reik pripažinti, kad kvapus jautėme ir Costa Brava pakrantės miesteliuose. Bet ten ne taip pastebimi tie kvapai buvo.

Taigi, kiek pasileidę La Rambla randame savo C. Nou de La Rambla gatvę, kurioje įsikūręs mūsų Be Hotel Ramblas. Receptionistė maloni. Bet mūsų kambarys dar neparuoštas. Valandžiukę pavaikštome, apeiname ratu del Paral.lel gatve, apžiūrime Kolumbo statulą, paeiname pajūriu.

Grįžtame La Rambla, sukame į savo gatvelę. Dar pasigrožime A. Gaudi vienu pirmųjų šedevru Palau Guell.

Ir atėję į viešbutį, gauname kambarį. Visur labai švaru, jauku, nauja. Tualetas vienas visam aukštui, bet tvarkingas. Be to dar gauname nemokamą žemėlapį. Ir keletą nuolaidų kuponų į restoranus.

Kiek atsipūtę negaištame laiko ir puolame į trasą. Šios dienos tikslas Barselonos senamiestis: Barselonos pradžių pradžios branduolys Barri Gotic, viduramžiškoji La Ribera ir galbūt El Raval.
Beveik statmenai kertame La Ramblas ir atsiduriame Placa Reial. Mano akis patraukia fontanas. O Kelionių vadove randu, kad šviestuvai šalia jo – pirmieji A. Gaudi darbai.

Einame tolyn link Katedros. Senamiestis kol kas labai painus.
Atklystame iki Sant Just aikštės ir randame tokio pat vardo bažnytėlę. Radau, kad tai viena seniausių Barselonos bažnyčių.

Beklaidžiodamos užeiname balkonėlį su ažūriniais raižiniais.

 Vis dar nesusigaudydamos nei kur einame, nei kur esame, pamatome įdomią arką. Prie durų stovi darbuotojai puošniomis uniformomis. Matome, kad ten eina ir daugiau žmonių. Užeisim ir mes. Nežinome, ar mokama. Bet jei bus negalima, juk neleis.
Kaip vėliau įskaitome, čia the Arxiu de la Corona d'Aragon.

Galiausiai prieiname Katedrą. Tačiau dienos metu katedros įėjimas yra mokamas. Laukiame, nuo penkių Katedros lankymas nemokamas.

Kad užmuštume laiką, sukame kur akys mato.

Pamatome nuorodą į Katalonijos aikštą – juk prie jos gyvenome, joje išlipome atvažiavę iš oro uosto, o realiai nebuvę esam. Taigi, užeiname.

Balandžių lesinimas – atrakcija ir mažiems, ir dideliems.

Pasisukioje pl. Catalunya, vėl trepsim link Katedros.
Užeiname dar vieną bažnyčią – spėju st. Maria del Pi.

Architektūrinis fragmentas De la Boqueria gatvės.

Visas pastatas su drakoniuku.

Ir priešais esantis namas. Barselonoje kur bežiūrėsi, atrasi kažką naujo ir įdomaus.

Atsirandame st. Jaume aikštėje.
Rotušės aikštė-miesto namai.

Ir Palas de la Generalitat.

Vėl kažkur netyčia nuklydę – neklauskite, kur.

Pastatas netoli Katedros.

 Pakylame ant Katedros stogo. Kaina – 2,5 eur žmogui. Kilti galima iki 18 val.
Čia buvo mūsų pirmoji pažintis su Barselona iš viršaus (neskaitant skrydžio, kai lėktuvas keletą ratų suko virš miesto).

Planavau nufotografuoti daug, nes patiko vaizdas, kurį mačiau nuo Katedros stogo. Visai vertėjo pakilti. Bet... Baigėsi baterija. O Atsarginė – liko didesnėje kuprinėje viešbutyje. 

Nusileidę pavaikštome po Katedrą. Prabangi. Didžiulė. Išeiname į sodą. Dar keletas kadrų, kiek pavyko bateriją prikelti.
Žąsiukai – atrakcija turistams.

Pažiūrėjom ir einam tolyn. Link La Riberos ir jūros. 

Kai ruošiausi kelionei, didžiausias troškimas buvo pamatyti bažnyčią st. Maria del Mar.

Susidomėjimas ja atsirado perskaičius Ildelfonso Falcones romaną Jūros katedra. Nors tai gana įtempto, gana šokiruojančio, bet užvedančio siužeto romanas, tačiau kalbant apie šios bažnyčios statybą yra remtasi tikrais faktais. Uosto krovėjai bastaikstai aukodavo savo šiai bažnyčiai savo darbu: nuo Montjuic nešdami akmenis jos statybai.

Tikėjausi kiek kitokios bažnyčios. Net nežinau, kokią labiau įsivaizdavau, gal kaip tą senučiukę sant Just. Bet viduje ji man atrodė tokia, kokia ir turėtų būti: kukli, santūri, su Jūrų mergelės skulptūra, bet turinti nenusakomai ramią aurą.

Tai tiek tų bažnyčių, traukiame žemyn.
Prieiname senąjį antikinį del Born turgų. Prie jo de Franca traukinių stotis.

Temsta. Sukam link jūros. Kiek dar gyvas fotikas, patikęs pastatas.

 Šio vakaro tikslas - susirasti kavinukę vakarienei. Kadangi einame pajūriu, Passeig de Colom, ieškome kitų keliautojų rekomenduoto kiniečių restoranėlio. Praeiname visą de Colom. Beveik prie Kolumbo skulptūros randame restoraną Libre. Tuščia, žmonių nėra, stalai labai gražiai padegti. Užeiname pasidairyti, bet nieko nepešame. Gal čia kokių vakarinių suknelių reikia, o mes su bridžais ir džinsais. Žodžiu, nieko nesupratę einame ieškoti toliau. Surasti vietą vakarienei mums visada buvo gana sunki užduotis. Dažniausiai būdavo mūsų piniginės per plonos, arba kaip tyčia toje vietoje labai smirdėdavo, arba didelis triukšmas arba nesuprasdavome meniu.

Netekę kantrybės užeiname į užeigą, kur mus įsivilioja mergaitė, siūlydama už 11 eur valgyti kiek norima. Galvoju, gal bus panašu, kaip kinų restoranėliuose. Bet čia ne taip: salotų pasirinkimas didžiulis. Bet karštų tik žuvis, keptas baklažanas, beje, labai skanus ir pica. Aišku, desertui pyragas, vaisių. Užeiname, nes jau nebeturime jėgų ieškoti, o valgyti labai norisi.

Į viešbutį vos parvelkame pilvus.

Tai va, tokia pirmoji diena Barselonoje.

2011-10-14. Penktadienis. A. Gaudi.

Šią dieną skirsime A. Gaudi šedevrams. Planuose Gaudi parkas - Park Guell bei bažnyčia Sagrada familia. Taip pat vakarinių šokančių fontanų lankymas. O ar šiandien pamatysime šokančius fontanus, nuo to priklausys rytdienos maršrutas.

Pirmą kartą važiuosime metro. Metro esu pirmą ir vienintelį kartą važiavusi dar būdama paaauglė tarybinėje Maskvoje. Iš to laiko nieko neatsimenu, nes buvo ekskursija su klase ir ne važiavimo eiga tada domino. Todėl važiavimas metro tiek ruošiantis kelionei, tiek jau atvykus mane visada baugino.

Taigi, po pusryčių viešbutyje (pusryčiai kontinentiniai buvo įskaičiuoti į viešbučio kainą. Buvo labai normalūs kontinentiniai pusryčiai: sumuštinių batonas, sūris, dešra, sviestas, džemas. Galima pasiskrudinti batoną. Gėrimui kava, arbata, sultys, pienas. Poros rūšių sausi pusryčiai. Dar po keksiuką. Ir dar nepaminėjau, kad šis viešbutis mums atsiėjo 240 eur 5 naktims už kambarį. Tiesa, viešbutyje yra vabaliukų, greičiausiai blusų . Todėl tie, kurie jautrūs jų kandimams, būkite atsargūs) traukiame į Liceu metro stotelę, esančią La Rambla. Pro čia eina žalia metro linija L3. Mums reikalinga Lesseps stotelė. Dar namuose atsispausdintame metro žemėlapyje randu, kad čia bus Trinitat Nova kryptis. Taigi, įėjimas į metro toje pusėje prie mūsų gatvės yra Zona Universitaria ir mums netinka. Pora žingsnių toliau randame metro stotelę su Trinitat Nova kryptimi ir leidžiamės į ją.

Dar reikia nusipirkti bilietus. Visada bijau aš tų pirkimo automatų. Prieiname pažiūrėti, kaip jais naudojasi kiti žmonės. Moteris pamačiusi, kad stebime ją, pasisiūlo padėti. Dar pataisome ją, kad mums reikalingas ne vienkartinis bilietas, o T-10, su pagalba sėkmingai nusiperkame. Vienas T-10 bilietas mums atsiėjo 8,75 eur. Ant bilieto išspausdinta keliavimo trukmė 1 val. 15 min. (čia buvo įvairiausių kalbų apie keliavimo trukmę. Labai nesigilinau, gal mūsų bilietėlis koks kitoks, bet kaip sakiau, parašyta 1 h 15 min. Aparato ekrane buvo gal 8 bilietų variantai, bet į kitus mes net nesigilinome, nes esame nei pensininkai nei studentai.) Vartus praeiname normaliai, vienas T-10 bilietas dviems žmonėms veikia. Sekame nuorodą L3 ir Trinitat Nova ir ateiname į peroną. Kaip tik stovi traukinukas – įšokstame. Virš durų yra skalė su stotelių pavadinimais. Pravažiuotos stotelės dega raudonai. O ta, kuri bus – mirksi. Taip pat būsimų stotelių pavadinimai pranešami per garsiakalbius. Skalėje taip pat sužymėtos kitos metro, traukinių linijos, jei jos toje stotelėje kertasi. Ta pati informacija yra ir peronuose. Nors nebuvusi kituose metro negaliu lyginti, bet Barselonos metro man labai patiko. Kažkaip iš karto viskas tapo labai paprasta ir aišku. Mielai važiuočiau ir važiuočiau.

Taigi, labai greit pasiekiame Lessepes. Išlipame ir sekame nuorodą į Park Guell. Paklysti tikrai neįmanoma. Viskas taip aiškiai ir tvarkingai sužymėta. Einame gerų 20 minučių jei ne daugiau. Buvo galima važiuoti i autobusu nuo metro stotelės, bet nebuvau išsinagrinėjusi šio atvejo.

Gaudi parke buvau suplanavusi praleisti gerą pusdienį. Įėjimas tada dar buvo nemokamas. Iš pat ryto jau nemažai žmonių. Pastudijuojame parko planą ir traukiame į atokiausius takelius kuo toliau nuo minios. Pasirinkę kryptį kairėje, einame žvyruotu pėsčiųjų taku. Nepasakyčiau, kad man čia patinka. Kažko ypatingo irgi nematau. Bet tik tiek, kad gamta, tyla, ramybė.

Parkas nuo gatvės.

 Tik įėjus pasitinka toks vaizdas.

Žvelgiame nuo šoninio takelio.

Barselona nuo apžvalgos aikštelės Gaudi parke.

Prieiname „kryžių kalną“ – Turo del Calvari. Palipame. Atsiveria gražūs Barselonos vaizdai.

Tuo metu apart nuo katedros stogo daugiau dar nebuvau mačiusi Barselonos vaizdų iš viršaus. Tai šie pasirodė tikrai įspūdingi. Atsigrožime ir einame toliau. Tikrai nepatarčiau eiti didžiojo rato. Nebent neturite ką veikia ar norite pabūti ramesnėje aplinkoje. Iš tikrųjų geriau yra varyti su turistų srautais pro driežiuką link kolonų.

Bet mes vis dar tikėdamos stebuklų sukom ratą serpentinais ir takeliais aplinkui. Čia turbūt Klotilda su savo sodų grožiu kalta, kad po jos visi kiti sodai ir parkai praranda savo žavesį. Bet ne visai taip, vėliau radome dar mus sužavėjusį parką.
Taigi, bevaikščiodamos prieiname tiltą-kelią Gaudi projektuotą.

Vaizdas nuo tilto.

Nuo dar žemiau - žvilgsnis į Gaudi muziejų.

 Ir vaizdas į "žirafiuką".

 Tiltas iš apačios.

Tiltas atrodo įspūdingai. Pasigrožime ir žemyn. Link aikštės su bangelėmis.

Ten minios žmonių. Be to beprotiškai karšta. Greitomis apibėgame, nufotografuoju ir leidžiamės į apačią – prie kolonų. Čia tai skruzdėlynas.... Nusprendžiame, kad reikia ieškoti ramesnės vietos, greitomis pagauname laisvą "driežiuką" – ir pirmyn į šoną. Pasėdim atokiame keliuke nuo įėjimo po dešine. Tylu ramu. Yra čia vaikų žaidimo aikštelė. Bet nieks nežaidžia. Mums tik geriau. Papietaujame, stebėdamos, kaip policija gaudo nelegalius niekučių prekeivius. Ir nusprendžiame, kad reikia dingti iš šio parko.

Taigi, pabūsiu turbūt labai nepopuliari, bet pasakysiu, kad Park Guell buvo mažiausiai patikęs dalykas visoje Barselonoje . Nesakau, kad jo lankyti nereikia. Būtina jį pamatyti. Bet mes ko gero padarėme klaidą kai atėję pasukome šoniniu keliuku. Žmonių iš ryto buvo daug, bet ne taip košmariškai daug. Gal jei ramiau būtume apžiūrėję parko pagrindinius eksponatus, būtume apie juos susidarę kitokį įspūdį. Nors gal ir ne. Nes parkas įspūdį padarė tik tiek, kad tai neeilinės asmenybės kurtas. O kažko vauuu tikrai nepamatėme.

Tai išskubame į metro. Važiuojame iki Diagonal stotelės, kur persėdame į mėlyną L5 liniją, Vall d‘Hebron kryptimi. Pavažiuojame iki Sagrada familia. 

Koks buvo malonus netikėtumas, kai tik pakilusi iš metro stotelės ir atsisukusi pamačiau nepaprastos didybės šventovę. Tik tiek, kad buvo labai karšta, saulė spigino akis, sunku buvo apžiūrėti. Norėjosi lįsti į pavėsį. O to pavėsio nelabai ir buvo.

Sagrada familia apeiname aplinkui kelis kartus, ir iš arčiau, ir iš toliau. Visai norėtume užeiti į vidų. Bet pamatome, kad žmonių eilė vos ne aplink bažnyčia apsivijusi. Negaišime laiko ir nekepsime.

Pasukam į parkelį esanti priešais Sagrada familia. Pavėsyje užkandame, dar pasigrožime. Ir važiuojame vėl.

Šios dienos planai lyg ir įgyvendinti, o dar vos ne pusė dienos. Ką daryti, ką veikti, kur pasiduoti???? Prisiminiau, kad prie tokių kilnojamų – „kada liks laiko“ objektų įdėjau Ciutadella parką. 

Violetine L2 linija link Badalona Pompeu Fabra dundame iki Clot stotelės. Ten persėdame į raudoną L1 ir Hospital de Bellvitge kryptimi atriedėję iki Triumfo arkos toliau pėsčiomis traukiame link Ciutadella. 

Neatsimenu kodėl, bet į parką įeiname pro šoninį įėjimą nuo traukinių stoties de Franca. Gal ir teisingai pasielgėme, nes turėjome galimybę apžiūrėti paprastesnes parko vietas. O pro centrinius vartus įėję ko gero iš karto būtume patekę į parko kulminaciją. Taigi, šioje ramesnėje vietoje pilna žmonių, iškylaujančių ant pievutės ar miegančių ant suoliukų. Pavaikštome.

Jau kaip ir noras eiti iš čia ima. Bet gerai, kad nėjom. Parko planelyje užmatau, kad turi keli dideli tvenkiniai. Sakom, surasim juos ir eisim lauk. Pasitinka palmynas aplink tvenkinį. Tvenkinyje jaunųjų, besiirstančių valtele, fotosesija. Pažiūriu, kaip dirba fotografas. Nupiškinu dar savo kelis nemeniškus kadrus.  

Ir judame tolyn link mamuto skulptūros. O už jos netikėtas radinys – Gaudi Cascada.

  Kiek nuotraukų esu žiūrėjusi apie Barseloną, ši kaskada kažkaip neužsifiksavo. Grožimės, apeiname kaskadą iš visų pusių. 

Dabar tai jau viską matėme Ciutadelloje. Einame link pl. Espanya bandyti laimę pamatyti šokančius fontanus.  

Pasiekiame La Ramblos. Po to El Ravalio I‘Hospital gatve. Pamatome remontuojamą sant Antoni turgų.

Manso gatve. Ir pasiekiame Avingunda del Paral.lel. O ja ir Ispanijos aikštė nepertoli. Bandome susiorientuoti, nes pl. Espanya pasirodo milžiniška.

Esu dėkinga forumietėms, kurios parodė, kokių bokštų ieškoti, kad pasiektumei fontanus. Tuos rudus bokštus randame iškart. O nuo jų prasideda visas grožis. Ne mažiau nei patys fontanai mane sužavi fontanėlių alėja. Kiek vėluojame, pirmasis šou jau praėjęs. Pasigrožime fontanų grožiu be muzikos. Pakylame link Palau National. Galiausiai įsitaisome ant laiptų ir išžiūrime bent kelis šokių seansus.
Žmonių minios. Vieni ateina, kiti išeina.

Įdedu abiejų dienų fontanų ir vietovės foto, kad paskui nebesimaišyčiau.

Pasimėgavę dar nueiname apsižiūrėti, kur bus rytdienos stotis į Monserat vienuolyną. Ir iš tos pačios stoties metro traukiame namolio.