2018-09-11. Antradienis. Deia - Soller.
Šiandien laukia trečiasis Sauso akmens trasos - Ruta de Pedra en Sec etapas. Iš Deia žygiuosime iki Puerto de Soller.
Į starto vietą važiuoti nereikės, o 13 kilometrų ilgio trasa turėtų būti lengva, tad miegame ilgiau ir keliamės kiek po septynių.
Susiruošę traukiame į miestelio centrą nusipirkti duonos ir papusryčiauti. Žinoma, užsisakyti pusryčius galėjome ir mūsų Hostal Villa Verde viešbutyje, bet nusprendėme, kad jie – vėloki. Turbūt be reikalo taip nutarėme, nes mums tenka eiti į miestelio centrą – į priešingą pusę, nei prasidės mūsų trasa.
Pusryčių nuojauta į gatvę išveda ne tik mus, bet ir Deia miestelio gyventojus.
Nusipirkę duonos, traukiame ieškoti veikiančios kavinės. Ją randame visai šalia vakarykštės vakarienės vietos. Sakomės cortado - kavos su pienu, taip pat šviežių apelsinų sulčių. Tradiciškai prie kavos norėtųsi kruasano, tačiau akis patraukia vitrinoje gulinti suraityta mielinė bandelė. Ensaimada.
Netrukus mėgaujamės gaiviais pusryčiais.
Mano draugei bandelė labai skani, o man – kiek rieboka, tad ją sukišu į skrandį tik kaip degalus, be jokio pasigardžiavimo.
Pasistiprinę pasidairome aplinkui ir patraukiame į kelią. Ryto saulės spindulių nuspalvinta Deia yra labai graži.
Grįžtame iki sankryžos, nuo kurios nueitume iki savo viešbučio, tačiau šįkart nužingsniuojame Cami d’Es Verger gatve ir netrukus pamatome GR221 ženklą. Pasak nuorodų, iki Puerto de Soller lauks 3 valandų kelias.
Trasos ženklu vedamos, gatve leidžiamės žemyn.
Pailsėjusiomis akimis Deia atrodo visiškai kitokia ir labai žavi.
Juolab, šiandien prognozės nežada lietaus ir ši žinia nuteikia šventiškai.
Fotografuoju kiekvieną kalną ir ant jų likusius su kiekvienu žingsniu mažėjančius namus.
Tik išėjusias iš Deia mus vis pasiveja dažų kvapas. Pamatome Ruta de Pedra en Sec trasos ženklus dažantį vyrą. Jis pasisveikina ir papasakoja, kad Deia pastatyta taip, kad nuo jūros nesimatytų, nes tokiu būdu miestas bandė apsaugoti nuo piratų.
Tas žmogus myli savo darbą.
Netrukus miesto jau nebematome, bet horizonte pasirodo jūra.
Be ketvirčio dešimtą valandą tvarkingu taku nusileidžiame iki kelio, kuriuo važinėja automobiliai.
Eismas nedidelis, keliu eiti spartu, tačiau mūsų trasa nusprendžia sukti į šalį ir netgi atrakciją mums pateikia: kreivai sukaltomis medinėmis kopėčiomis teks perlipti tvorą.
Patenkame į ūkio teritoriją, kur grožimės iš akmens suformuotomis terasomis bei mėlynuojančiais kalnais.
Kulniuojame rausvos žemės taku. Kažkada čia ėjo senasis Cami de sa Pesta kelias.
Netrukus vėl pamatome jūrą. Saulėtą dieną ji ryški ir žydra.
Trasa nežymiai kyla aukštyn link Son Bujosa namų. Mus lydi alyvmedžių giraitės. Kai kur stovi gyvulių tvarteliai ir pakvimpa ūkio gyvenimu.
Iš ryto labai saulėta ir šilta.
Son Bujosa.
Mūsų takas įsijungia į aukštyn lipantį cemento kelią, o po to išbėga į Ma-10 plentą. Vis plačiau atsiveria jūra.
Praėję Ca l‘Abat kaimą, paliekame Ma-10 kelią ir tarp namų nutiestais siaurais laiptais lipame į kalniuką.
Netrunkame įžengti į statokai į kalną mišku lipantį akmenų pilną taką Cami de Castello arba dar vadinamą Cami des Grau/Cami de Son Coll kelią, kuris dabar yra GR221 trasa. Iki 1911 metų šis kelias buvo vienintelis, vedantis į Son Coll.
Jau po pusės vienuolikos, nutariame pailsėti ir užkąsti.
Su ryte pirkta duona kramsnodamos lietuviškus lašinius, ilsimės beveik pusvalandį ir vienuoliktą patraukiame į trasą. Ji veda pro nesibaigiančią iš akmens sudėliotą tvorą.
Kairėje vilioja jūra ir į ją brendanti pakrantė. Diena šiandien karšta, o nuo kaitrios saulės nugara ištisai bėga prakaitas.
Mūsų takas nors neišpuoselėtas, bet gana įvairus ir man jis patinka.
Pusė dvylikos. Pats vidudienis, oras įkaitęs kaip reikiant, tačiau vėsina tako pavėsis ir džiugina jūros mėlis.
Netikėtai mūsų akis patraukia kažkas ryškaus.
Krepšys, pilnas ryškiaspalvių apelsinų, kviečia lipti laiptais aukštyn ir išgerti šviežių sulčių.
Nė nedvejodamos susigundome. Juk diena karšta, norisi atsigaivinti.
Įsitaisome terasoje su vaizdu. Ech, pagaliau saulėta, šilta ir graži diena.
Mano savijauta taip pat geresnė.
Vaikinas, nedidelėje bei neišpuoselėtoje kalnų trobelėje įkūręs savo verslą, pamalonina praeivius gėrimais. Už stiklinę sulčių sumokame po 3 eurus. Klientų netrūksta, žygeivių šios dienos trasoje – taip pat. Šiandien ko gero šalies ar regiono šventė ir dauguma poilsiauja.
Aktyvaus poilsio mėgėjų šiame krašte yra tikrai daug.
Daug moterų žygiuoja po vieną.
Atsigaivinę vėl leidžiamės į trasą. Už šimto metrų prieiname Son Coll namus.
Trasa, palepinusi mus jūros vaizdu, už Son Coll namų pradeda kopti į kalną.
Netoli Can Miqualet vietovės pamatome dvarą primenantį pastatą.
Takas vis dar kyla aukštyn.
Kiek po vidurdienio išvystame tolumoje pilkuojančias aukštų kalnų viršūnes. Širdyje užsiveda variklis leistis link jų.
Bet ne ką mažiau žavi ir apačioje esanti pakrantė.
Deja, vaizdais pasigrožime tik kelias minutes, nes takas pasuka į didelių akmenų privirtusį krūmyną.
Šioje trasos atkarpoje ištisai lydi Sauso akmens trasai būdinga siena.
Einame palei aukštų uolų sienas.
Pusę pirmos pasiekiame Son Mico ir S‘Era de Can Prohom gyvenvietes. Nuo pastarųjų atsiveria Soller slėnis bei Penyal des Migdia kalno viršūnė.
Čia pat sudomina besiganantis asilas.
Atsižiūrėję į asilą, pasileidžiame link Son Mico dvaro.
Pamatome priešais dvarą esančią panoramą ir širdis apsąla: poilsis šioje vietoje būtinas.
Nesvarbu, kad saulė kepina, bet taisomės prie staliuko su vaizdu į slėnį. Kurį laiką nesulaukusi padavėjos, pasileidžiu į dvarą užsakyti kavos.
1692 metais nuo didelio Can Prohom dvaro atrėžus žemės plotą, atsirado Son Mico kaimas. Kaime labiausiai patraukia dėmesį triaukštis pastatas su arkomis.
Prohom šeimai priklausė ne tik dvaras, šalia esanti koplyčia, bet ir Alconasser, Muleta, S‘Heretat, Es Gallicant ir kitos sodybos. Prohom šeima vertėsi iš alyvuogių aliejaus gamybos. Šeimos pajamas taip pat papildė iš jai priklausančių ąžuolynų gaminama medžio anglis.
Bet istorija kol kas mane mažai domina, nes norisi atsigaivinti. Užsakau kavos, apelsinų sulčių ir ledų. Deja, ledų neturi, tačiau gali pasiūlyti pyrago. Aš nesu pyrago mėgėja, o po šiems pusryčiams nepatikusios bandelės nusprendžiu su saldėsiais nebeeksperimentuoti. Draugė pyragais susigundo ir nueina išsirinkti. Grįžusi pasiūlo paragauti ir man.
Pyragas dieviško skonio. Citrininis morenginis. Anot šeimininkės, žmonės paragauti Son Mico pyragų atvyksta iš tolimiausių Maljorkos kampelių. Tikiu.
Už pyragus, sultis ir kavą iš viso sumokame 17 eurų ir, dar kartą pasigrožėję nuo terasos atsiveriančia panorama, trauksime tolyn į trasą.
Atsisukę paskutinį kartą pažiūrime į skanumynais garsėjantį dvarą. Šiuo metu Son Mico ir Can Prohom pastatai yra sujungti į vientisą ansamblį. Verta atkreipti dėmesį į vienoje Can Prohom pastato pusėje esančius akmeninius laiptus, kurie senovėje raiteliams palengvindavo užlipti ant žirgo.
Priešais pastatą auga palmės.
Leidžiamės akmenimis grįstu taku. Nuo tako pamatome Capella de Castello koplyčią.
Šventajai Rosarijos Mergelei garbinti skirtą koplyčią dvaro šeimininkai pastatė 17 amžiuje. Bažnyčia buvo pastatyta praktiniu tikslu: dvarininkai norėjo sutrumpinti vietos gyventojų laiką, praleidžiamą kelionėje iki maldos namų, esančių Soller mieste.
19 amžiuje žemių savininkai inicijavo koplyčios rekonstrukcijos darbus. Tačiau vėliau koplyčia niekas nebesirūpino ir ji apgriuvo. 2016 metais koplyčia buvo restauruota organizacijos Consell de Mallorca lėšomis.
Lygiai pusę dviejų nuo bažnyčios sukame į kairėje vedantį siaurą keliuką, kurio eidamos pasieksime kelią Ma-10, jungiantį Deia ir Soller.
Šios dienos trasa yra gerai suženklinta, todėl net nebūtinas GPS.
Po pietų dangus niaukstosi. Eiti nebekaršta, bet tvanku.
Prie Can Bleda ūkio mūsų trasa įsijungia į kalną lipantį Ma-10 kelią. Eismas nėra didelis, todėl ramiai pasigrožime apylinkėmis.
Ma-10 keliu einame vos kelias minutes, nes Sauso akmens trasa nuo jo suka į dešinę ir įbėga į Bens d‘Avall asfalto – cemento keliuką. Iš pradžių kelias nieko neypatingas, bet vėliau jis mus pamalonina.
Antrą valandą Ruta de Pedra en Sec trasa palieka kelią ir suka į kairę, į iki Muleta Gran kaimo sodybos vedantį žvyrkelį. Šios dienos trasa išties nesunki ir gana vaizdinga.
Ramus žvyrkelis išbėga pro nesibaigiančias alyvmedžių giraites, virš kurių vietomis matosi pakibę kalnų viršūnės.
Alyvmedžiai seni, o jų kamienai skirtingai išsiraitę ir susisukę, todėl man patinka į juos žiūrėti, nes kiekvienas medis – tarsi atskiras susidomėjimo vertas objektas.
Trepsiu apsvaiginta apylinkių ramybės. Netrukus iš meditacijos prižadina tolumoje pasirodžiusi Muleta Gran sodyba.
Ši sodyba, vietinių kalba vadinama possessio, per visą gyvavimą buvo ne kartą padalinta, todėl aplink susikūrė smulkesni ūkiai: Muleta de Ca s‘Hereu ir Muleta de Cas Avinyons.
Kadaise Muleta Gran ūkis visame slėnyje buvo stipriausias alyvuogių aliejaus gamintojas. Tačiau 1983 metais kilęs gaisras sunaikino didžiąją dalį alyvmedžių.
Atsisuku atgalios.
Muleta Gran su kiekvienu žingsniu artėja.
Ketvirtis po antros valandos Sauso akmens trasa vėl pakvimpa apelsinais: kryžkelėje įsitaisęs vyrukas spaudžia šviežias sultis. Pamatau ir užsinoriu vėl. Tie patys 3 eurai už šiandien jau ketvirtą šviežių apelsinų sulčių stiklinę.
Sultys atgaivina, tačiau su bendražyge susiginčijame dėl tolimesnio maršruto ir vos nesusipykstame. Aš noriu eiti link Refugi Mulet žygeivių trobelės ir apžiūrėti Far des Cap Gross švyturį bei nuo trobelės vedančiu keliu pasigrožėti Soller įlanka. O mano bičiulė nori patausoti jėgas sunkiai bei ilgai rytdienos trasai ir siūlo eiti trumpesniu keliu. Ko gero ji teisi, vis tik vertėtų patausoti jėgas, tad nors ir su kartėliu, bet priimu jos pasiūlymą. Sukame pagal rodyklę, nukreipiančią į Puerto de Soller.
Mūsų trasa suka nuo patogaus žvyrkelio ir netrukus lipa aukštyn grubiais bei aštriais akmenimis nuklotu taku. Takas sunkus, neįdomus ir varginantis.
Eiti sunku, o širdį apima didelis apmaudas. Laimei, trečią valandą akiratyje pasirodo žemai esanti Soller įlanka, iškart nuvijusi apmaudą ir kartėlį.
Panorama gėrėtis tenka neilgai, nes netrukus ją užstoja Muleta de Ca s‘Hereu kaimo sodyba.
Ši trasos dalis taip pat yra gerai suženklinta.
Vėl atsiveria aplink įlanką įsikūręs Puerto de Soller.
Kitoje pusėje keteras kelia kalnai.
Trasa leidžiasi žemyn, o Soller įlanka artėja. Įdomu, kad iš tolo kalnų supamą žydrą vandens plotą palaikytum ežeru, o ne jūra.
Takas sminga žemyn. Apmaudą dėl trasos pakeitė džiaugsmas. Šios dienos trasa labai graži: vienoje pusėje grožiu lepina pakrantė ir kalnai.
Kitoje – aukšto kalno šlaite įkurtos terasos.
Nepaliauju grožėtis.
Besigrožėdamos gana sparčiai apeiname ilgą tarpeklį.
Kiek po trijų mūsų trasa atsimuša į vartus. Ši vieta šios dienos trasoje yra bene pirmoji, kuomet kyla abejonės, kur eiti: pro vartus ar palei tvorą. Tačiau kelią parodo šalia vartų padėtas akmuo.
Drąsiai einame pro vartus ir, juos uždarę, plačiu akmenų taku leidžiamės žemyn.
Pro ūkio teritoriją vedantis takas iš pradžių pasirodo vaizdingu ir įdomiu.
Tačiau džiaugsmas trunka neilgai, nes į mišką įsukęs takas įsijungia į Sauso akmens trasai būdingą kelią.
Laukia ilgas ir nuobodus leidimasis žemyn. Akmenys kieti ir slidoki, vietomis – aštrūs. Per dešimt minučių spėju atmušti padus.
Laimei, kančia baigiasi ir pusę keturių išeiname tiesiai į apelsinų sultis pardavinėjančio pardavėjo glėbį.
Sulčių šiandien būtų jau gana, bet pardavėjas tiesia varvantį sultingą oranžinio vaisiaus gabaliuką. Jo skonis dieviškas, o per dieną dehidratavęs kūnas jau prašosi skysčių.
Sumokame 2 eurus ir plastikinė stiklinė jau mūsų rankose. Atgauti jėgoms – pats tas.
Sukame link Puerto de Soller ir gatvėmis kulniuojame link jūros. Šios dienos trasa nesunki, tačiau vis tiek jaučiuosi pavargusi.
Po 15 minučių prieiname platja de‘n Repic paplūdimį.
Į paplūdimį neužsukame, bet trepsime pakrantės promenada. Mieste labai tvanku ir karšta, norisi tik prisėsti ir gaivintis. Sukame į pajūrio kavinę ir, įsitaisę ant patogaus minkštasuolio, užsisakome kavos ir pieno kokteilį bei ilgai ilsimės.
Šios dienos žygį iš Deia iki Puerto de Soller galiu apibūdinti labai teigiamai. Trasa iš tiesų buvo nesunki ir labai įvairi, skani bei vaizdinga.
Net jei nežygiuojate Sauso akmens - Ruta de Pedra en Sec trasa, bet norite pasivaikščioti, rekomenduoju ja praeiti. Tiek Deia, tiek Puerto de Soller ar Soller yra lengvai pasiekiami visuomeniniu transportu, tad pasiekti trasos pradžią ir pabaiga būtų lengva. Tiesa, tvirta avalynė yra būtina.
Mes pailsėję grįžtame į krantinę ir judame link tramvajaus stotelės. Žinoma, Puerto de Soller būtų galima pabūti, tačiau tausojame save sunkiam rytdienos žygiui.
Stotelėje ilgokai laukiame tramvajaus. Penktą valandą pasirodo net trys vienas paskui kitą važiuojantys senoviniai tramvajai.
Tramvajai iš pradžių nuvažiuoja iki galinės Puerto de Soller stotelės, o po to grįžta ir juda link Soller.
1913 metais buvo paleista pirmoji elektra varomo tramvajaus linija, kursuojanti tarp Soller ir Puerto de Soller. Ši beveik penkių kilometrų ilgio linija buvo pradėta statyti po sėkmingo traukinių linijos iš Palmos į Soller starto.
Tramvajus, kursuojantis tarp Puerto de Soller ir Soller, elektrą imdavo iš Soller stotyje įkurtos elektrinės. Nors traukinys buvo skirtas vežti keleiviams, tačiau jam teko vežioti ir prekes, anglį bei gynybai skirtą amuniciją.
Tramvajaus bilietas kainuoja 7 eurus. Juos parduoda vagonu praeinantis konduktorius. Šiuo tramvajumi jau esu važiavusi pirmosios kelionės po Maljorką metu.
Tramvajaus kelias į Soller miestą yra gana vaizdingas, tačiau vagonas pilnas žmonių, todėl nieko nefotografuoju.
Lipame Mercat stotelėje ir patraukiame ieškoti viešbučio.
Iš anksto užsakytą Hostal Nadal viešbutį randame vos už minutės. Pasitinka darbuotoja. Dvivietis kambarys šiame viešbutyje nakčiai mums kainuos 60 eurų. Darbuotoja pasiūlo nusipirkti ir pusryčius, šįkart su jos pasiūlymu sutinkame.
Kambaryje pasidėję daiktus einame į viešbučio barą atsigaivinti.
Aš geriu alaus, draugė – vermuto. Alus čia kainuoja 2 eurus.
Paskui grįžtame maudytis ir išeiname ieškoti vakarienės. Ją randame pačioje Soller miesto širdyje – priešais katedrą esančioje kavinėje Sa Cova.
Sakomės dienos žuvies su troškintomis daržovėmis ir vyno. Žmonių daug, padavėjai vos spėja suktis. Vakarienė dieviškai skani. Ji iš viso atsieina 60 eurų.
Pavakarieniavę einame pasivaikščioti sutemusiomis Soller gatvėmis. Turime rytdienai nusipirkti vandens, nes iš čiaupo bėgantis visoje Maljorkoje yra labai chloruotas.
Pirmiausiai apžiūrime Soller katedrą.
Paskui klaidžiojame tamsoje paskendusiomis ir žibintų apšviečiamomis gatvėmis.
Galiausiai patraukiame ilsėtis.
Miegoti sekasi sunkiai, nes kambaryje labai karšta. Viduje nėra kondicionieriaus, bet stovi ventiliatorius. Jo nepakanka, bet vis geriau, ką nieko.
Kažkaip užmiegame.
Rytoj lauks ilgiausia žygio diena iš Soller į Tossals Verds.
