2016 m. birželio 4 d., šeštadienis

Lenkijos pajūris: Gdanskas ir Elbingas.

Noras pamatyti Gdanską manyje gyveno daugiau nei dešimtį metų. Savo kelionių pradžioje vartydama kelionių agentūrų katalogus negalėjau nepastebėti šio Lenkijos miesto spalvotų ir raitytų pasakų  pilaičių. Tačiau atostogų krypčių varžytuvėse vis nugalėdavo tolimos kelionės, o Gdanskas kukliai laukė savo eilės. Ir pagaliau sulaukė. Ir nėra blogai, nes ištisus metus sekdama kitų keliautojų pasakojimus, į Gdansko kryptį galėjau įtraukti daugiau įdomių vietovių ir objektų.

Vos tik nusprendėme realizuoti mintį aplankyti Gdanską, pradėjau dairytis viešbučių. Suplanavome keturias nakvynes Gdanske, keturias Wladyslawowo. Tiesa, iki to momento, kol nebuvo nupirkti autobusų bilietai, nebuvau tikra dėl mūsų kelionės trukmės. Mat bendrovės Eurolines autobusai, kursuojantys maršrutu Vilnius – Gdanskas, paprastai važiuoja ne kasdien, o kas antrą dieną. Bet vasarą šie autobusai kursuoja kasdien. Taip buvo kelerius metus. Bet ar taip bus šįmet?

Paskutinėmis gegužės dienomis paskelbiamas šio maršruto vasaros sezono tvarkaraštis. Taip, ir šią vasarą autobusai į Gdanską vyks kasdien. Tad iki kelionės likus kelioms savaitėms  perku keleivių vežėjo Eurolines autobusų Vilnius - Gdanskas - Vilnius bilietus. Jie nepigūs. Perkant bilietus pirmyn – atgal, atgaliniam taikoma dvidešimties procentų nuolaida.

Penktadienio vakarą pajudame iš Vilniaus autobusų stoties. Laukia 560 km ir beveik dešimties valandų kelias.

Autobuse žmonių nedaug. Nepatiko, kad pirkdama bilietus negalėjau pasirinkti vietų autobuse. Vietas Eurolines autobusuose paskiria vairuotojai. Pastarieji mums rekomenduoja sėstis bet kur ir po vieną. Pasų netikrina, užtenka tik turėti kelionės bilietą. Pasus vėliau pareigūnai patikrins Lenkijos pasienyje.

Autobusas patogus ir švarus. Kiekvienas keleivis gauna po nedidelį vandens buteliuką. Išlepinta kitų vežėjų pasigendu prie sėdynės pritaisyto mini kompiuterio. Bet ne bėda, visą kelią gana gerai veikia nemokamas wifi, tad klausausi savo pamėgtos muzikos telefone.

Autobusas stoja Kaune, taip pat keliuose Lenkijos miestuose. Pora kartų trumpam stabteli degalinėse, tad turime galimybę pamankštinti sustingusias kojas ir nueiti į tualetus.

Ankstų šeštadienio rytą jau lipame prišnerkštoje ir apleistoje Gdansko autobusų stotyje. Prieš akis iškart iškyla sovietinių laikų prisiminimai. Visa laimė, kad greit susirandame daug geriau atrodančią pagrindinę - Gdansk Glowny - traukinių stotį. Joje mėgaujamės beveik visą parą dirbančios  McDonald kavinės kava ir patraukiame į Gdansko senamiestį link viešbučio.

Prieš pradėdama pasakojimą, pridursiu, kad neaplankėme viso Lenkijos pajūrio. Lankėme tik ruoželį Pomerania - Pamario - vaivadijos. Visur keliavome  visuomeniniu transportu ir savo kojomis. Pagrindiniai transporto paieškų šaltiniai buvo šie:
http://www.e-podroznik.pl/
http://rozklad-pkp.pl/
http://www.ztm.gda.pl/en/index.php/ztm/more/about
http://www.skm.pkp.pl/en/
http://trojmiasto.jakdojade.pl/?locale=en


2016-06-04. Šeštadienis. Pirmoji kelionės diena. Gdanskas ir Westerplatte.

Su viešbučio administracija esame  iš anksto sutarę, kad jie pasaugos mūsų mantą, o pačios leidžiamės į pažintį. Vos už trijų žingsnių nuo viešbučio pasitinka bene gražiausia miesto panorama: Motlawa kanalas ir miesto lankytojus traukianti krantinė.



Pažintį su miestu nusprendžiame pradėti nuo mažiau efektingų objektų: sukame link gynybinių įtvirtinimų, kurie žemėlapyje brėžia dantytą kanalo vingį. Ši vieta rekomenduojama gamtos ir ramybės mylėtojams, o juk tokios keliautojos ir esame. Tad leidžiamės palei Motlawa kanalą.



Pakeliui – senojo miesto pietinė dalis, gyvenamieji rajonai bei didelė ir puošni šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.



Labai greitai prieiname įtvirtinimus. Jaučiamės visai ne mieste. Tik pirmojo - Gertrūdos bastiono - nepavyko apeiti. Mat jos papėdėje girtaujančios kompanijos pabūgome. Tačiau pasigrožime gražia Gdansko senamiesčio panorama nuo Zubr bastiono.



O štai taip atrodo pats Zubr ir Kamienna šliuzo įtvirtinimai šalia jo.





Einant pagal dantytą kanalą tolyn, galima pasiekti Wilk, Wyskok, Miš, Dzik, Krolik bastionus. Palei griovius ir pylimus yra padaryti pėsčiųjų ir dviračių takai, vietovę pavertę patraukliu parku.

Mes visų įtvirtinimų nelankome. Sukame į miestą ir judėsime atgal į senamiestį. Pamatome ir apžiūrime senąjį tramvajų. Neatrodo jis toks senas, kokį įsivaizdavau ir specialiai jo ieškoti tikrai neverta.



Pakeliui pasidairome į Niepokalanego Poczecia Naijswietętszej Maryi Pani ir sv. Barbary bažnyčias. Pro Stagiewna vartus sukame link senamiesčio širdies. Stagiewna vartai man patiko. Tačiau šioje miesto dalyje vyksta didelės gatvių rekonstrukcijos, tad skubame pabėgti nuo triukšmo.



Pasineriame į lėtą tėkmę tik prie Žaliojo tilto ir vartų. Žaliųjų vartų vardu pavadintas pastatas statytas kaip Lenkijos karalių rezidencija, tačiau nė vienas valdovas čia taip ir negyveno. Pastatas visiškai ne žalias, o pavadinimas siejamas su šalia esančiu Žaliuoju tiltu, kurio statybai buvo panaudotas žalio atspalvio akmuo.



Tas išsvajotasis Gdanskas... Ilgai žiūrime į jį nuo Žaliojo tilto. Net nesitiki, kad Gdansko gyventojai sugebėjo taip dailiai atstatyti per Antrąjį pasaulinį karą beveik visiškai sugriautą miestą.



Paskui vaikštome salos pusėje esančia Motlawa kanalo krantine.
Motlawa kanalas - viena iš pagrindinių turistų traukos vietų. Kanalo krantinė - ne tik puiki vieta pasivaikščioti, bet ir užkąsti, nusipirkti suvenyrų, pasiklausyti gatvės muzikantų. Čia galima užsisakyti įvairių pramogų. Žinoma, veikia WC. Kad jau užsiminiau apie šią keliautojui svarbią paslaugą, pridursiu, kad apsilankymas tualetuose kaskart pareikalaudavo po 2 - 2,5 zlotų. Norėdamos sutaupyti, dažniausiai tualetu nemokamai pasinaudodavome traukiniuose. Taip pat kavinėse ar lankomuose objektuose.

Bet nuo organizacinių dalykų grįžkime į senąjį Gdanską ir pasigėrėkime Motlawa kanalo krantine.




Atsigrožėję puikiais krantinės vaizdais, nusprendžiame plaukti į Westerplatte. Perkame bilietus į laivą – galioną “Liūtas”. Kalbėdama apie laivus, turiu pridurti, kad transporto priemonių, skirtų pasiekti Westerplatte, yra tikrai nemažai. Galima ne tik plaukti laivais, bet ir vykti autobusais. Tačiau plaukti laivu yra romantiškiau, tik žymiai brangiau.O turistai mėgsta vykti į Westerplatte vandens transportu, dažniausiai jau minėtais galionais ir bendrovės Zegluga laivais. Taip pat yra nedidelių privačių laivelių, netgi individualių vandens taksi, kanojų ir pan.
Mus užliūliuoja senojo miesto architektūra, tad ir laivą išsirenkame pritaikytą prie jos. Už bilietą pirmyn – atgal suaugusiam sumokame po 40 zlotų. Taigi, 5 zlotais daugiau, nei būtume plaukę paprastu Zegluga laivu. Pirkdamos bilietus, iškart turime pasirinkti grįžimo atgal laiką. Bilietai yra parduodami tiek kasose prie Žaliųjų vartų, tiek galiono išvykimo vietoje.

Laivas prisirenka pilnas. Išplaukiame laiku.



Laive veikia baras, galima užkąsti ar atsigaivinti. Mes sėdime viršutiniame denyje ir mėgaujamės vaizdais bei saule.

Kelionė į Westerplatte trunka kiek virš keturiasdešimt minučių. Vadinasi, nepilnas dvi valandas turėsime vietovės apžvalgai. Plaukiame pro sandėlius, dokus, laivų kapinynus ir remontus.

Westerplatte pusiasalis- vietovė, kurioje nuaidėjo pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai. Didžiulėje teritorijoje įrengtas Antrojo pasaulinio karo muziejus. Atskirose Westerplatte vietose pastatytuose ir sugrupuotuose stenduose galima perskaityti visą pusiasalio istoriją nuo vietovės įkūrimo 19 amžiaus pradžioje iki komunistinės eros pabaigos.

Užlipame į apžvalgos aikštelę, paskui apžiūrime amunicijos sandėlių likučius.



Vėliau patraukiame prie monumento gynėjams atminti. Pakeliui – nemažai suvenyrų pardavėjų.




Laikas Westerplatte pralekia labai greitai. Paskutines minutes praleidžiame vaikščiodamos prie jūros. Ji čia audringa, besisveikinanti stipriomis bangomis, kai kur aukštyn išmesdama baltus purslus.
Paplūdimys Westerplatte.



Į Gdanską grįžtame besidairydamos į išoriškai ramų laivybos gyvenimą.



Parvykome vėlyvą popietę, tad iškart patraukėme užsiregistruoti į viešbutį. Viešbutį, kaip ir dažniausiai, rinkomės senamiestyje, patogiai pasiekiamą iš autobusų ir traukinių stoties. Iki kelionės likus keliems mėnesiams užmačiau naujieną – http://pokoje.asp.gda.pl/ studiją “Neptun” studentų bendrabutyje už labai gerą kainą: dvivietis keturioms naktims atsiėjo 440 zlotų. Pinigus sumokame nuvažiavę. Papildomai paskaičiuojamas “pagalvės” mokestis. Liftu kylame į 5 aukštą. Studija jauki ir rami, su labai erdviu vonios kambariu. Kambario langai žiūri į senamiesčio stogus ir Motlawa kanalo pusę, jokio triukšmo. Maitinimas neįskaičiuotas, taip pat nėra virtuvės kampo, kaip kad priklausytų studijai. Yra tik virdulys ir keli indai. Bet menka bėda, aplink tiek daug barų, kavinių, restoranų, o Lenkijos kainos leidžia bent kartą per dieną ištaigingiau ar kukliau pavakarieniauti ne namie. Esame gavę ir wifi slaptažodį, bet jis kažkodėl neveikė mano telefone. Nemokamu wifi visos kelionės metu teko naudotis traukinių stotyse.

Jei sudomino nakvynės vieta, rezervuoti paprašysiu per ŠIĄ nuorodą.

Kiek priartintas vaizdas pro kambario langą.



Apsistoję traukiame pasivaikščioti po senamiestį. Einame nuo krantinės iki Žaliųjų vartų, nuo čia sukame į Dlugi Targ – buvusią Ilgojo turgaus aikštę. Ši aikštė neretai laikoma viena gražiausių aikščių Europoje.
Turistų žvilgsnį traukia Rotušė ir Neptūno skulptūra. Su šia skulptūra siejamas gėrimo „Goldwasser“ atsiradimas. Anot padavimo, pasipiktinęs į fontaną mėtomomis monetomis, Neptūnas trenkė savo šakėmis ir monetos virto aukso dulkėmis. Nuo tada jos švyti mano minėtame gėrime.



Mariacka – dar viena tarp turistų labai populiari gatvė. Po Antrojo pasaulinio karo vien griuvėsių lauku virtusi gatvė buvo sutvarkyta. Gotikinio stiliaus statiniais pasipuošusi akmenimis grįsta gatvė į Motlawos kanalą lankytojus išveda pro Brama Mariacka vartus. Mariackos gatvėje pilna kavinių ir barų. Gatvė turi nepaprastą aurą, atrodo, tarsi praeituose šimtmečiuose vaikščiotum. Pastatai papuošti raitytais ornamentais ir skulptūromis. Esu skaičiusi atsiliepimą, kad ši gatvė yra gražiausia apšviesta vėlų vakarą. Man sutemus joje vaikščioti buvo nejauku. Tačiau dieną ji pasirodė turinti šarmo.



Apie Gdansko senamiestį informacijos buvau pasirinkusi nemažai. Bet ar praleista autobuse naktis ir nuovargis, ar įspūdžių gausa, bet vaikščiojau gražiomis gatvėmis ir gėriau spalvas, formas, aurą beveik nieko nefotografuodama. Pažintis su senamiesčiu baigėsi gana anksti, nes kitą dieną laukė labai ankstyvas žadintuvas.


2016-06-05. Sekmadienis. Antroji kelionės diena. Elbląg.

Šiai dienai esame užsisakę kruizą laivu po Elbląg, taisyklingai lietuviškai išverčiamą Elbingas, o liaudyje pavadinamą Elblongas, kanalus. Prieš devynias turime būti bendrovės Zegluga klientų aptarnavimo centre Elbingo mieste. Iki Elbląg laukia 80 kilometrų kelias.

Ankstų sekmadienio rytą mus į stotį lydi viena pagrindinių Gdansko senamiesčio gatvių - Dluga ir Rotušė bei Neptūno skulptūra.



Atsisukame į Žaliuosius vartus – Ilgojoje aikštėje karaliauja balandžiai.



Kad nepaklystume, pereiname visą Dluga gatvę iki Brama Zlota - Auksinių vartų. Auksiniai vartai - 16 amžiaus miesto įtvirtinimų dalis. Būtent prie jų karaliams, atvykusiems į Gdanską, būdavo įteikiami miesto raktai.



Nuo Brama Zlota sukame į dešinę, išeiname netoli judrios gatvės, prie kurios užmatome ir stotį. Gdansk Glowny traukinių stotis labai graži, nes įsikūrusi senoviniame pastate. Platformos tvarkingos ir švarios. Lenkų kalba skelbiama informacija apie atvykstančius, išvykstančius ar vėluojančius traukinius. 



Bilietus esame nusipirkę iš vakaro, į vieną pusę sumokėję po 15 zlotų. Tad informacijos lentoje tik pasitiksliname traukinio platformą bei taką ir laukiame.

Kalbant apie traukinius, visos kelionės po Lenkijos pajūrį metu mes užmatėme tokius:
SKM – miesto traukiniai.
REGIO – pigūs regioniniai traukiniai.
PKP – tarpmiestiniai traukiniai
TLK – tolimesnių distancijų, vidutinio patogumo, su galimybe rezervuoti vietas.
EIP/EIC – komfortiški ir brangūs greitieji traukiniai.

Dar pridursiu, kad traukinio bilietus galima pirkti tiek bilietų kasose, tiek internetu, tiek pačiame traukinyje. Bent jau pagrindinėse kasose tikrai galima atsiskaityti banko kortele. Tačiau mes banko kortele mokėjome tik kartą, visada atsiskaitydavome dar Lietuvoje išsikeistais grynaisiais. Paprastai didesnėse traukinių stotyse kiekvienas vežėjas turi savo langelį: SKM, Regionale, IC Intercity. Perkant bilietus traukinyje, konduktorius paprastai būna pirmame vagone. Traukinyje pirkti bilietai kainuoja keliais zlotais brangiau.
SKM traukinių bilietus teko pirkti tik kasoje, nors galima pirkti ir iš išmaniųjų savitarnos aparatų. Bilietus reikia pažymėti tam skirtuose geltonuose aparatuose. Matėme, kaip į traukinį vos suspėję vyriškiai tiesiog pabeldė į mašinisto langelį ir šis jį atidaręs pardavė jiems bilietus.

Prieš pirmą kelionę traukiniu Lenkijoje jaučiau šiokią tokią įtampą. Bet viskas buvo puiku, traukinys atvyko ir išvyko laiku. Pakeliui praeidamas kontrolierius patikrino bilietus. Traukinys, o ir dauguma kitų vėliau važiuotų, buvo švarus. Prie kiekvieno vagono švieslentėse degdavo traukinio krypties pavadinimas bei tarpinės stotelės. O jei traukinio modelis senesnis, ši informacija būdavo parašyta ant informacinių lentučių.

Regioninis traukinys, kad ir stodamas kiekvieno kaimo stotelėje, į Elbingą nuveža per nepilnos pusantros valandos. Laiko turime pakankamai, tad iki klientų aptarnavimo centro einame pėsčiomis. Tačiau galbūt kažkam pravers Elbląg miesto viešojo transporto tinklapis: http://zkm.elblag.com.pl/linie/index.html
Lengvai susirandame reikiamą vietą, susimokame už iš anksto el. paštu užsakytus bilietus. Bendrovės Zegluga klientų aptarnavimo centras Elbinge yra adresu Wodna 1. Ofisas yra prieš pat mus į kruizą plukdysiančio laivo švartavimosi vietą.

Pridursiu, kad iki kelionės likus kelioms savaitėms nesulaukusi, kol bendrovės Zegluga internetiniame tinklapyje www.zegluga.com.pl/ atsiras galimybė pirkti bilietus internetu, parašiau elektroninį laišką į klientų aptarnavimo centrą Elbinge. Skaityk tą pačią minutę gavau atsakymą, kad yra likę tik trys laisvos vietos, kaina žmogui 120 zlotų ir jei mums šis variantas tinka, prašoma patvirtinti rezervaciją. Kaip gi nepatvirtinsi. Beliko tik melstis gero oro. O orą, pasirodo, taip pat užsakėme.
Klientų aptarnavimo centre susitvarkę piniginius reikalus, einame pasivaikščioti Elbingo gatvėmis, nes iki kruizo turime dar beveik valandą.



Štai ir mūsų laivas. Sutikrinamos pavardės, užsiimame vietas viršutiniame denyje.



Laivas pilnas, išplaukia laiku. Laukia 40 km ir 4,40 val. kelias. Nedrįstu sakyti, kad laukia kelionė vandeniu, nes apie pora kilometrų mūsų laivas pūškuos bėgiais į statokus kalnus.

Laive veikia baras, žinoma, yra tualetas.

Gerą pusvalandį plaukiame vaizdingu meldais apaugusiu kanalu.
 




Paskui įneriame į tankiai vešliais lelijų lapais ir žiedais nuklotą Druzno ežerą.





Tai kanalas su pakrantės augalija, sodybomis, kitais atplaukiančiais laivais, tai ežerai, pilni lelijų ir paukščių.



Galiausiai prasideda trečiasis kelionės stebuklas: bėgiais per žolę plaukiantis laivas.

Iš viso 115,6 km siekiantis Elbląg kanalas yra laikomas vienu iš septynių Lenkijos stebuklų ir yra įtrauktas į unikalių technikos išradimų sąrašą.

Šis technikos stebuklas sujungia Mazūrijos ežerus su Vyslos delta. 19 amžiaus pradžioje inžinieriaus Jakob Georg Steenke suprojektuotas kanalas buvo nepamainomu prekių mainų keliu Rytų Prūsijos ir Baltijos prekybininkams. Kanalas sukonstruotas taip, kad galima būtų praplaukti vandenimis, kurių aukščių skirtumas būtų net apie 100 metrų. Penkiose vietose buvo įtaisyti mechanizmai, kurie bėgių ir trosų pagalba pertempia sunkiasvorius laivus. Pirmoji atkarpa buvo atidaryta tarp Elbląg ir Ilawa miesto. 20 amžiaus pradžioje keleiviai buvo plukdomi tarp Elbingo ir Ostrodos miestų. Po Antrojo pasaulinio karo kanalai buvo išvalyti ir pritaikyti turizmui.

Pirmasis kalniukas buvo pats įdomiausias. Bet spėju, dar įdomiau atrodė žole atriedantis laivas, į kurį pažiūrėti susirinkdavo daug žiūrovų.



Atokvėpio nuo įspūdžių valandėlę mėgaujamės apylinkėmis.



Bėgiais per žolę. Dar vienas bėgių kelias: apie pusės kilometro ilgio ir laivą perkeliantis 20 metrų aukščiau.



Apylinkės labai gražios.





Ir vėl riedame per žolę, o priekyje jau leidžiasi žemyn narvelis kito savo laivo pasiimti.



Paliekame dar vieną kanalą žemai, o mes kylame į viršų.



Vėl ramus plaukimas kanalu. Bet kas tai? Linai?



Štai ir atplaukėme į Buszyniec - paskutinę mūsų maršruto stotelę.



Už valandžiukės turime rinktis į autobusą, o kol kas skuodžiame kiek kojos neša iš šono pažiūrėti į už mūsų plaukusį, dabar į kalną bėgiais kylantį laivą. Laivas nedidukas, efekto nėra, bet vis vien įdomu.




Nurodytu laiku autobusas pajuda ir už pusvalandžio jau lipame šalia bendrovės Zegluga klientų aptarnavimo centro Elbląg mieste. Kelias valandas skirsime Elbingo senamiesčio apžiūrai.




Elbingas – ant Elbląg upės kranto įsikūręs miestas šiaurės Lenkijoje, Mazūrijos vaivadijoje. Viduramžiais Elbląg buvo strategiškai svarbus centras vykstant prekybai tarp Vyslos žiotyse ir Baltijos jūros pakrantėje įsikūrusių miestų. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas. Tad istorinėje miesto dalyje dauguma matomų statinių skaičiuoja tik kiek daugiau nei 50 metų. Todėl senamiestyje, pilname kavinių ir parduotuvių, galima rasti ir akmeninių gatvių bei senų pastatų, ir modernių, šiuolaikinių vietų.






Labiausiai viliojo Bažnyčių kelias.



Pro siauros istorinės gatvelės skliautus mums moja nuo  13 amžiaus minimos šv. Mikalojaus katedros bokštas.




Kai pavargstame vaikščioti, einame į traukinių stotį. Vėl beveik pusantros valandos ir 80 kilometrų kelias. Lipame pagrindinėje Gdansko traukinių stotyje. Pakeliui į viešbutį užmatome gražiai vakarėjančios saulės apšviestus šv. Marijos, dažnai pavadinamos Gdansko karūna, bažnyčios bokštus. Tai didžiausias sakralinės paskirties plytų statinys Europoje. 1343 metais pradėtoje ir po 159 metų baigtoje statyti šventovėje telpa 25 tūkst. maldininkų.
Sumokame suaugusiam po 6 zlotus ir lipame į bažnyčios bokšto viršuje esančią apžvalgos aikštelę. Kelias nelengvas ir varginantis, nes laukia virš 400 laiptelių. Iš pradžių sukamės senais sraigtiniais laiptais, paskui kopiame naujai įrengtais, galiausiai tenka palipti stačiais ir siaurais laipteliais. Bet vaizdai nuo aikštelės verti visų tų pastangų.



Atrodo ranka pasiekiama: ir remonto darbai kitoje Motlawa kanalo pusėje, ir tolėliau esantys meduoliniai namukai, ir mūsų viešbutis visame gražume, tas pilkis, iš vienos pusės žalios šv. Marijos bažnyčios smailės, iš kitos - pastoliais apstatyto bokštelio įrėmintas.



Pasigrožėję vakarinės saulės paryškinta Gdansko panorama, sukame ieškoti vakarienės ir miegučio, nes rytojaus dieną vėl laukia ankstyvas žadintuvas.