2025 m. rugsėjo 12 d., penktadienis. Rifugio Citta di Fiume – Rifugio A. Sonino Al Coldai.
Vakar žygiavome V Alta via 1 trasos etapu: Rifugio Averau – Rifugio Citta di Fiume.
Šią dieną Alta via 1 trasa nutrepsėsime virš 10 kilometrų. Aukščio skirtumai šioje trasoje mūsų jau nebestebina: per dieną teks pakilti 900 vertikalių metrų, o nusileisti 700 m.
Ankštame kambarėlyje išsimiegu gerai. Keliamės ir puolame ruoštis naujai dienai. Prieš pusryčius nuo kalnų trobelės Rifugio Citta di Fiume prieigų pasigrožime bundančia diena. Iš ryto vėsu, o basos kojos stipriai rasoje žolėje netrunka sušlapti ir šąla.
.jpg)
Pusryčiai kalnų trobelėje Rifugio Citta di Fiume prasideda 7 valandą. Kai ateiname, stalą jau randame padengtą. Pusryčiai standartiniai ir, palyginus su vakarykšte vakariene, skanūs.
Mano žygiui skirtoje vandens pūslėje dar yra likę vandens be choloro kvapo, nes vakar dieną mažai gėriau (kas yra labai blogai, žinau tai), tad vandens nesipilu. Pasiruošiu tik elektrolitų.
Išeiname vos po 8 valandos. Lauke specialiuose dėkluose nakčiai paliktos lazdos yra sušlapę, liesti nemalonu, bet greitai įprantu.
Išėjus iš kalnų trobelės, Alta via 1 trasa, pažymėta 472 numeriu, tuoj pat pasuka į mišką. Iš pradžių ilgokai akmenuotu miško taku lipame žemyn. Nekenčiu eiti žemyn, o dar liūdniau, kai aplink nėra gamtos vaizdų, bet netrukus nuotaika pasitaiso, nes akiratyje pasirodo Monte Pelmo kalnų viršūnės.
Išėjus iš miško, atsiveria saulės nušviestas Val d'Arcia slėnis, o už mūsų lieka vakar Alta via 1 trasoje regėtos kalnų viršūnės.
Nusileidę žemyn, smulkia skalda nuklotu kalno šlaitu vėl kylame į viršų. Taip tie kalnų takai ir "veikia": tai į viršų, tai į apačią. Kalnai šiandien labai skirtingi, tai miškas, tai žali slėnai, tai į viršų šaunančios uolos, bet nepaprastai mielas vaizdas akims.
Kurį laiką vėl einame mišku. Jei iki šiol kiekvienas Alta via 1 trasos žingsnis dovanojo vaizdingus gamtos peizažus, tai šiandien takas vaizdų šykšti. Miškuose takai vis dar šlapi bei klampūs po užvakar dienos liūties ir tenka žiūrėti po kojomis. Paršelių takais - taip pavadinau šios dienos pradžią. Kita vertus, nelabai yra į ką daugiau žiūrėti, tik į sodriai žalią miško rūbą.
Iš miško išeiname Passo Staulanza kalnų perėjoje, jungiančioje kelis slėnius. Kirtę kelią, patraukiame į Rifugio Passo Staulanza kalnų trobelę ko nors lengvai užkąsti bei pailsėti.
Iš ryto Passo Staulanza kalnų trobelėje lankytojų nedaug. Lauke sėdėti vėsoka, kulniuojame į vidų. Prie durų ilsisi namų šeimininkas.
Visada kalnų trobelėse valgydavau obuolių štrudelį. Šiandien nutariu meniu pakeisti ir užsisakau sūrio pyragą. Skanus, bet štrudelis man labiau patinka.
Kam įdomu kainos, puodelis kapučino kavos šioje kalnų trobelėja kainuoja 3 eurus, štrudelis ir kiti pyragai - po 5 eurus.
Passo Staulanza kalnų trobelės palubėje kabo pakabintas tradiciškas karves puošiantis varpelis. Iš tiesų - visas varpas. Žinau, kad per šventes ūkių šeimininkai tokiais spalvingai dekoruotais varpais papuošia savo gyvulius. Deja, mums tokios ceremonijos pamatyti neteks, tad priėjusi artyn apžiūriu papuošalą.
Pasmaližiavę pyragais ir pailsinę kūnus, vėl leidžiamės į kelią. Kurį laiką kulniuojame asfalto kelio pakraščiu. Keliu važinėja automobiliai. Nors eismas nėra intensyvus, bet tokiu keliu ilgai eiti nesinorėtų.
Prieš didelį kelio vingį Alta via 1 trasa atsiskiria nuo kelio ir suka į šalį. Rodyklė rodo Malga Pioda. Einame niekuo neypatingu vieškeliu. Iš nuobodulio pažadina tilidžiuojantys karvių varpeliai. Piemuo su šunimis įsitaisęs kamputyje, o karvės ramiai rupšnoja žolę.
Trepsime ramiu vieškeliu. Jei praeitos dienos buvo kupinos kalnų vaizdų, tai ši jų visiškai šykšti. Kiek vėliau ramus vieškelis atsisuka į kalnus ir kalnų besiilginčios akys suspindi.
Pakeliui prieiname nedidelę Malga Boi Vescova kalnų trobelę. Pro jos langus skleidžiasi maisto kvapas. Ko gero būtų skanu užkąsti kažkur kavinėje, bet esame sočios po pyragų.
Monotoniškas ir tingus vieškelis jau spėjo įtraukti į savo pinkles. Buvau nusiteikusi, kad vieškeliu šiandien ir eisime, bet už kalnų trobelės Ala via 1 trasa pasuka į šoną ir stataus kalno šlaitu prasideda kopimas į viršų. Jei ne lazdos, ko gero tektų lipti keturiomis.
Nors ir nelengva, bet lipame sparčiai. Kai pakylame gana aukštai, tolumoje pasimato esantys ūkiai ir sodybos.
Pasiekus plokštikalnę, takelis kurį laiką ramiai lipa aukštyn. Ne pirmą kartą pastebiu, kad kalnais jau ateina ruduo: raudonai nusidažė mėlynojai.
Užlipę ant plokštikalnės, vėl matome kalnų viršūnes. Sugrįžta gera kalninė nuotaika.
Netrukus trasos vaizdai pasidaro visiškai kalniški, nes stebeilijamės į aukštas ir plikas uolas.
Einame lygiu vieškeliu ir spėliojame, į kurią priešais esančių aukštų kalnų viršūnę teks mums šiandien įkopti. Bet pirmiausiai apžiūrėsime tolumoje kalnų papėdėje esančius baltus riedulius.
Tie iš tolo matyti balti rieduliai pasirodo esančios avys. Atėję į Malga Pioda esantį ūkį, kurį laiką žiūrime į avytes.
Iki būsimos nakvynės vietos dar tolimas kelias, tad ūkio prieigose įsitaisome papietauti.
Vos spėjame sukirsti lietuviškus lašinius ir išsitraukiame javainius, iš ganyklos atrisnoja asilas.
Asiliokui
labai pakvimpa mūsų valgomi javainiai, nes jis pasiryžęs užlipti ant
terasos ir juos mums iš rankų išplėšti. Asilas gražiuoju stabdomas nesileidžia, jį tenka sulaikyti jėga. Gyvulys yra labai atkaklus, įvyksta grumtynės ir mūsų kova už savo daiktus. Pietų dėžutės asilui nukniaukti neišdega, tai gal bent jau lazdas krimstelti galima?
Asilui į pagalbą ateina dar dvi simpatijos, o dar dvi iš tolybės jau irgi pasuka link mūsų.
Po tokios akistatos su būriu asilų, visos net verkiame iš juoko. Juoko ir šnekų turėsime dar porai dienų.
Iš mūsų nukniaukti asilams nieko nepavyksta. Nuo kitų žygeivių kuprinės nugriebtą rankšluostį pastarieji irgi susigrąžina, tai stovi asiliokas nusisukęs ir nelaimingas. Tuo tarpu aš paglostau meilią asiliukę.
Nuo asilų mus išgelbsti ūkio šeimininkas, atvežęs produktus į sandėlį. Kol asilai revizuoja šeimininko automobilio bagažinę, mes išeiname į kelią.
Artėjame prie stačių uolų.
Netrukus takas pasidaro labai status. Nepaisant, kad lipti statu, dar ir trumpiname kelią, lipame beveik statmenai. Su kievienu užliptu metru matosi vis daugiau tolumoje esančių kalnų viršūnių.
Artėjame prie plikų uolų.
Kažkur sužiba ryškiaspalvės kalnų gėlės. Tokius žiedus šioje kelionėje matau pirmą kartą.
Poilsio minutėmis geriame Alta via 1 trasos grožį.
Žemai apačioje įžiūrime avyčių gardelį ir ūkį, šalia kurio bendravome su asiliukais.
Kalno viršuje takas kyla nebe taip stačiai. Turime laiko pasigrožėti apylinkėmis. Kiek paėję, žemai slėnyje pamatome miestelį.
Vaizdai dieviški. Gražuolį tiesiai priešais mus esantį Monte Pelmo kalną kesinasi užkloti debesys, o virš žemai slėnyje esančio miestelio šviečia saulė.
Belieka paskutinis ir labai status šios dienos žygio etapas. Mūsų takas ves kažkur ten aukštai, į patį viršų.
Metras po metro kylame aukštyn. Monte Pelmo kalno viršūnę paslėlė debesys. Tolumoje įžiūrime baltą taškelį - Rifugio Citta di Fiume kalnų trobelę, kurioje praeitą naktį nakvojome.
Kai lieka pakilti paskutinius metrus, ant kalnų pradeda leistis rūkus. Skubu fotografuoti dar ryškiai matomas kalnų viršūnes ir trepsiu link šios dienos tikslo. Kalno viršūnėje tenka lipti per aukštus akmenis. Nugara bėga prakaitas, bet besileidžiantis rūkas vėsina.
Būsima nakvynės vieta - Rifugio A. Sonino Al Coldai kalnų trobelė artėja. Ji yra pasiekiama tik pėsčiomis ir sraigtasparniu. Maisto produktai ir kiti reikmenys į trobelę patenka vežimėliu, užkeliamu iš slėnio nutiestu trosu.
Uolos, kurios neseniai buvo taip aukštai virš mūsų, priartėja. Skubame grožėtis vis dar matomais kalnais ir slėniu, nes vis labiau kylantis rūkas netrukus viską paslėps.
Būsima nakvynės vieta - Rifugio A. Sonino Al Coldai jau čia pat, už posūkio.
Gaubiama debesų A. Sonino Al Coldai kalnų trobelė atrodo labai paslaptingai.
Tuo tarpu nuo Rifugio A. Sonino Al Coldai kalnų trobelės matomame slėnyje esantis miestelis džiaugiasi saulės šviesa. Prieš įeidamos į trobelę, pasigrožime debesies dar neprarytais vaizdais.
Būsima nakvynės vieta - Rifugio A. Sonino Al Coldai.
Kalnų trobelę Rifugio A. Sonino Al Coldai užsakėme iš anksto. Nakvynė mums visoms kainuos 300 eurų. Iš anksto sumokėjome 100 eurų avansą. Gausime keturvietį dormą su pusryčiais ir vakariene.
Į kalnų trobelę Rifugio A. Sonino Al Coldai ateiname kiek po 4 valandos. Trobelė yra labai didelė. Dušas - mokamas, 5 eurai už 6 minutes. Įmetus žetonų, bėga karštas vanduo, bet vos išsimuilinu galvą, vanduo dingsta. Sukinėju visas iš eilės rankenėles, jis neatsiranda. Gerai, kad dušo patalpoje yra kriauklė, baigsiu plauti galvą kriauklėje po šaltu vandeniu. Kai galvą beveik išsiskalauju, staiga aparatas sutreška ir duše vėl pradeda bėgti karštas vanduo. Sėkmingai baigiu praustis.
Retai kurioje kalnų trobelėje prausimasis duše praėjo be nuotykių, tačiau tokia realybė. Trobelėse vanduo taupomas, žygeivių daug, tenka dorotis su iššūkiais. Ir patirti nuotykių.
Vakarienė kalnų trobelėje Rifugio A. Sonino Al Coldai pateikiama pusę septynių, mes ateiname anksčiau. Prieš vakarienę visi svečiai susirinkę per du kambarius įrengtame restorane, nes čia vienintelė vieta, kur galima pasikrauti telefonus ir kitus įrenginius. Tiesa, tos krovimo vietos senovinės, mano telefonas per kokias 4 valandas pasikrauna tik keliasdešimt procentų. Baigti krauti tenka su išorine baterija.
Vakarienės pateikimas taip pat labai prastai organizuojamas. Aplink stalus eina padavėjas ir vardina meniu bei užsakymus įveda į aparatą. Kol ateina iki mūsų, yra jau beveik aštunta valanda. Žmonių viduje daug, visi garsiai kalba, triukšmas siaubingas. Tokio neorganizuotumo nei vienoje trobelėje nebuvo. Ar ne paprasčiau būtų vakarienės užsakymą priimti svečiams atėjus į trobelę ir registruojantis nakvynei, kaip kad yra daroma kai kuriose kitose trobelėse.
Galiausiai sulaukiame maisto. Pirmam patiekalui sultinyje plaukioja didžiuliai kukuliai. Išalkusiai jie man yra skanūs. Antram - kiaulienos kepsnys, kuris yra tarsi medinis ir beveik nevalgomas. Desertui gauname vaisių kokteilį. Vakarienei sakomės vyno, bet jis irgi šiaip sau.
Vakaras gavosi erzinantis, nuo žmonių triukšmo pavargstu labiau, nei per žygį. Paslaugų prasme trobelė Rifugio A. Sonino Al Coldai buvo prasčiausia mūsų Alta via 1 kelyje.
Smagiausi šioje trobelėje yra padėkliukai ant stalo.
Nelaiminga ir susierzinusi grįžtu į kambarį, lendu į miegmaišio įvalkalą. Labanaktis.
