Jei kam būčiau pasakiusi, kad važiuoju į Naująją Vilnią, mano pašnekovas greičiausiai klausiančiai pirštą prie smilkinio būtų pasukiojęs. Iš tiesų Vilniaus miesto teritorijai priklausanti Naujoji Vilnia mūsuose turi ne patį geriausią atspalvį.
Stereotipai atsirado turbūt ne šiaip sau, nes be Respublikinės psichiatrinės ligoninės šiame rajone veikia nakvynės namai, krizių centrai, o ir didelė dalis gyventojų tikrai ne aukštesniam socialiniam sluoksniui priklauso, todėl daug kas rekomenduoja į šį rajoną verčiau kojos nekelti.
Bendramintė keliautoja, rašanti apie keliones po Lietuvą, pakvietusi į kasmetinį bendraminčių susitikimą, pasistengs sugriauti mitus ir stereotipus apie Naująją Vilnią.
Ankstų šeštadienio rytą pajudu į sostinę. Su Vilniaus autobusų stotyje mane pasitikusia bičiule patraukiame į autobusų stotelę. Iš 74 numerio autobuso išlipę Lelijų stotelėje, sukame link Rokantiškių piliavietės, kur susitinkame dar kelis bendraminčius – Nenamisėdas.
Savo pasivaikščiojimą pradėsime šalia Naujosios Vilnios – prie Rokantiškių piliavietės. Čia pat prasideda ir 2,5 – 3,5 kilometrų ilgio Strielčiūkų žygtakis.
Mūsų nedidelė kompanija daugybe Rokantiškių piliavietės šlaitu nutiestų laiptelių lipame aukštyn iki 12 amžiuje stovėjusios kunigaikščio Alšio pilies vietos. Deja, pilis atstatyta nebuvo, tėra išlikusi tik piliavietė.
Nuo Rokantiškių piliavietės dairomės į būsimą ekskursijos objektą – rudenėjančią Naująją Vilnią.
Tolumoje matosi bažnyčios, kurią būtinai aplankysime, smailė, geležinkelio bėgiai, o gamta į kalvą lipantiems medžiams dovanoja spalvų.
Perskaitę įrengtą informacinį stendą, viršuje esančią aikštelę apeiname nutiestu takeliui. Piliavietė prižiūrima, jos šlaitai – išgenėti ir šienaujami, tad užsukti į šią vietą yra malonu.
Mūsų laukia tie patys laipteliai žemyn.
Nusileidę nuo piliavietės, kelis kilometrus einame nuobodžiu palei judrią S. Batoro gatvę žmonių išmintu taku, po to pasukame į Užtvankos gatvę, kuri atveda į Kučkuriškių kaimą.
Mus pasitinka užtvenkta Vilnelė.
Upė šioje vietoje buvo užtvenkta ne šiaip sau. Mat beveik prieš du šimtus metų dvare buvo įkurta Kučkuriškių manufaktūra, kurioje pirmą kartą šalyje buvo pradėtas gaminti popierius. Ją įkūrė Lenkijos dvarininkas, tekstilės, popieriaus, terpentino ir alkoholio pramonės magnatas Wojciechas Puslowskis.
Kučkuriškėse tuo metu veikė svarbiausias popieriaus fabrikas Lietuvoje.
Popierius buvo gaminamas iš skudurų, o vėliau pradėta naudoti šiaudų celiuliozė bei medienos masė.
Deja, vienintelio popieriaus fabriko istorija nėra ilga, nes po daugiau nei dešimtmečio Pučkorių popieriaus fabrikui teko stipriai konkuruoti su Verkių popieriaus manufaktūra. Konkurencijai atsilaikiusi manufaktūra plėtėsi, o 1915 metais Kučkuriškių popieriaus fabrikas pasiekė gamybos augimo piką.
Per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautas fabrikas buvo atstatytas, modernizuotas, o dvaras - likviduotas.
Pokario laikotarpiu Kučkuriškių popieriaus fabrikas keitė pavadinimą ir buvo pavadintas Naujosios Vilnios kartono fabriku. Fabrikas veikė iki 2001 metų.
Pasidairome į kažkada šlovingus laikus išgyvenusius pastatus. Dvaras, kuriame kadaise buvo įsikūrusi fabriko administracija, dabar yra apleistas.
Bičiulė pasakoja, kad kiemo pusėje dvarą puošia kolonos. Deja, iki jų prieiti neleidžia tvora.
Kol dairomės aplinkui, atvažiuoja automobilis, kuriam senojo dvaro vartai atsiveria. Pasinaudojame situacija ir pasiprašome įleidžiami į vidų. Tokiu būdu gauname galimybę greitomis apžiūrėti Kučkuriškių dvarą.
Paskui tyli ir rudenėjanti palei vandenį einanti Užtvankos gatvė mus veda link Naujosios Vilnios.
Akis džiugina pirmieji rudeniški vaizdai.
Netrunkame prieiti nuo Kučkuriškių popieriaus fabriko įkūrimo gyvuojančią užtvanką per Vilnią, dabar rekonstruotą ir saugią, nuo kurios pasidairome į greit startuosiančius baidarininkus.
Paskui kertame ilgą A. Kojelavičiaus gatvę ir lipame į nuo 7 – 8 amžiaus minimus Naujosios Vilnios pilkapynus.
Laiptai vis dar tvarkingi, tačiau aplinka netvarkyta, žolė nepjauta.
Viršuje besidairydami į runomis išraižytus akmenis užgaištame kokią minutę. Vieta būtų tikrai įdomi, tačiau yra neprižiūrėta ir neturinti jokios panoramos. Deja, Vilniaus svečiui rekomenduoti aplankyti šią vietą tikrai nesinorėtų.
Tais pačiais laiptais lipame žemyn ir A. Kojelavičiaus gatve traukiame į kalniuką.
Dabar jau laikas pažinčiai su Naująja Vilnia.
Kaip jau minėjau, Naujosios Vilnios apylinkėse istorijos pėdsakų aptinkama labai seniai, tačiau ši gyvenvietė pradėjo augti tik 19 amžiaus pabaigoje nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio liniją. Čia kūrėsi geležinkeliečiai, o vėliau pradėti statyti medžio apdirbimo, odų, mielių, dalgių, peilių ir pasagvinių fabrikai. 1903 metais Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Vilniaus miesto dalimi Naujoji Vilnia tampa 1957-aisiais.
Anot bičiulės, yra senoji ir naujoji Naujosios Vilnios dalys. Taigi, pažintį pradėsime nuo senosios.
Nusileidę nuo pilkapynų, po kelių minučių prieiname žemėlapyje nepažymėtą vietą - senąsias Naujosios Vilnios kapines.
Informacijos apie šias kapines, galima sakyti, nėra, o vieta apipinta mitais. Spėjama, kad čia buvo pirmosios Naujosios Vilnios kapinės ir jose buvo laidojama nuo 19 amžiaus pabaigos. Taip pat teko skaityti, kad kapinių būta kur kas didesnių, tik vėliau, miestui plečiantis, dalis jų buvo pastatais užstatyta.
Matome tiek stačiatikių, tiek katalikų kryžių, o antkapiai užrašyti lenkų ir rusų kalbomis.
Vieta tvarkinga ir ji išties sudomina. Dauguma paminklų ir kryžių pagaminti iš geležinkelio bėgių dalių.
Ir turbūt ne šiaip sau, juk jau minėjau, kad Naujoji Vilnia buvo įkurta kaip geležinkelininkų miestas, turbūt bėgių “žaliavos” buvo lengviausia gauti.
Kas užsuksite į Naująją Vilnią, rekomenduoju aplankyti šias neįprastas kapinaites.
O mūsų kelias tolyn suka pro gana vargingus medinius Naujosios Vilnios pastatus ir pasiekia 1908 metais pastatytą medinę Šv.Apaštalų Petro ir Povilo cerkvę.
Traukiame tolyn ilga A.Kojelavičiaus gatve ir dairomės į statinius. Tarp senų medinukų vis daugiau įsimaišo 20 amžiaus sovietinės epochai būdingų pastatų. Kai kurie turi kolonas ar dekoracijas.
Naujoji Vilnia išties gana apleista, namai neišpuoselėti, jiems reikia remonto. Dauguma pastatų yra skirtingų stilių bei nesuderintų spalvų ir rajonui suteikia dar didesnį betvarkės įvaizdį, tačiau tuo pačiu jie yra kažkuo įdomūs. O senieji pastatai man net labai patinka. Jie turi kažkokią aurą ir nežinau, kodėl pro juos tik praėjau, nes užėjo kažkokia nefotografinė nuotaika, tad viską nešuosi atmintyje. Gal kada nors dar teks čia sugrįžti, nes šis rajonas yra išties įdomi vieta.
Sustojame pasižiūrėti į vieną namą.
Spėliojame ir nutariame, kad čia ko gero buvęs gaisrinės/gaisrininkų namas.
Pro gyvenamuosius namus, parduotuves, mokyklas, dienos centrus ir socialines įstaigas trepsime tolyn, o paskui Palydovo gatve kopiame į statoką kalvą iki Naujosios Vilnios švento Kazimiero bažnyčios.
1911 metais ant vienos aukščiausių Naujosios Vilnios kalvų buvo pastatyta dabartinė bažnyčia. Taigi, jos nepastebėti tikrai negalima. Tai yra viena iš 16 bažnyčių Lietuvoje, turinčių Šv. Kazimiero vardą.
Bažnyčia veikė ir sovietmečiu, o klebono iniciatyva netgi buvo atnaujinta.
Užeiname į vidų. Nustebina, kad bažnyčios vidus šviesus ir kuklus. Matome Šv. Mergelės Marijos paveikslą – Aušros vartų koplyčioje esančio paveikslo kopiją.
Apeiname aplink bažnyčią ir jau pažįstama Palydovo gatve leidžiamės atgal iki A. Kojelavičiaus gatvės. Ją kirtę, sukame link geležinkelio ir, bėgius perėję požemine perėja, atsirandame prie memorialo.
Iš šios stoties mūsų istorijai skausmingais metais pajudėdavo žmonių pilni vagonai į Sibirą ir kitas tremties vietas.
Trumpam pabuvę su savo mintimis, pasileidžiame tolyn. Pakeliui - senasis Naujosios Vilnios traukinių stoties pastatas, kuriame dabar veikia dailės mokykla (filialas).
Paskui sukame į judresnę rajono dalį. Gatvės pilnos automobilių ir triukšmo, o šalia jų stovi sovietmečio daugiabučiai. Jei ne ant buvusio "Draugystės" kino teatro esantis užrašas ir į priekį išsiveržęs mėlynas automobilis, pagalvotum sugrįžęs į praeitą amžių.
Mano kompanjonai diskutuoja, kad anais laikais šis kino teatras mieste buvo paskutine galimybe pamatyti pražiopsotą naują kino filmą.
Einame Pergalės gatve, o netrukus Gerovės parke jau dairomės į rudenėjančią Vilnią.
Kelias minutes einame paupiu, paskui tolimesniais Gerovės parko takeliais sukame atgal. Vėl dairomės į Naująją Vilnią. Gerovės šiam rajonui ko gero dar teks laukti.
Žvilgtelėję į skulptūrą darbininkui, grįšime į Pergalės gatvę.
Diena įsidienojusi, o mūsų skrandžiai jau prašosi maisto. Sukame į Parko gatvę ir užeiname į piceriją “Žaibo pica”. Klientų aptarnavimą picerijos darbuotojams dar yra kur tobulinti, bet pavalgome skaniai ir nebrangiai. Picerija yra populiari, nes į ją dažnai užsuka lankytojai, dauguma jų picas išsineša.
Papietavę traukiame į dar vieną žemėlapyje nepažymėtą vietą - Antrojo pasaulinio karo belaisvių kapines.
Iki jų ilgai einame gatvėmis, parkais, daugiabučių kiemais ir turime galimybę pažvelgti į Naujosios Vilnios naujamiestį. Pakeliui pro tvorą pasidairau į 19 amžiaus pabaigoje pastatytos Respublikinės psichiatrinės ligoninės pastatus.
Tarp ligoninės tvoros ir daugiabučių esančios Antrojo pasaulinio karo belaisvių kapinės tvarkomos Rusijos ambasados lėšomis. Matome 22 kapus žyminčius kauburėlius.
Paskui ilgai vingiuojame gatvėmis. Galiausiai užsukame į Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčią. Prie altoriaus esantis užrašas lenkų kalba nurodo prie jo nesiartinti.
Ir neisim. Pasidairome į vitražus.
Paskui sukame į lauką. Bažnyčios šone matome Kalvarijos stoteles, sukame link jų. Atsisuku – prieš akis dailiai saulės apšviesta Švč.Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia.
Bičiulė pasakoja, kad 1939 metais pradėta statyti Švč.Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia buvo pašventinta tik 2002 metais. Tai turėjusi būti Šv. Stanislovo Kostkos vardo karo įgulos bažnyčia, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui bažnyčios statyba nebuvo baigta. Sovietmečiu pastate veikė sandėliai.
Sukame į gatvę.
Čia ekskursija ir baigiasi. Belieka sugrįžti į starto vietą.
Praleistas geras pusdienis ir nueita beveik 14 kilometrų. Naujoji Vilnia man patiko. Senosios kapinės, šv. Kazimiero bažnyčia ir senieji pastatai paliko didžiausią įspūdį.
Kitą kartą užeičiau pasidairyti ir į Psichiatrinės ligoninės pastatus bei parką, paklaidžioti siauromis į šlaitus lipančiomis senomis gatvelėmis.
Tobulų vaizdų mėgėjai šiame rajone tikrai neras ką veikti, tačiau besidominčius neįprastomis Vilniaus vietomis ar fotografijos mėgėjus į Naująją Vilnią kviečiu užsukti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą