Trepsim po pasaulį: Ruta de Pedra en Sec: Valdemossa

Vakar buvo pirma žygio diena: Estellencs - Esporles.

2018-09-10. Pirmadienis. Valdemossa – Deia.

Miegojau prastai. Naktį vėl kankino tvankuma ir niekaip negerėjanti sveikata. Vos pakėlusi nuo pagalvės it pakulų prikimštą galvą, už lango išgirstu ūžesį. Lyja. Nors ką ten lyja – lauke šniokščia stipri liūtis ir retkarčiais sudunda perkūnas.

Dienai ruošiuosi visiškai be ūpo. Į neviltį varo nesveikata, lietus ir sunki kuprinė – šiandien nakvosime kitoje vietoje, todėl nešamės visą savo mantą.

Autobusas Nr. 210 į Valdemosą (Valdemossa), kur pradėsime šios dienos žygį - antrąjį Sauso akmens trasos (Ruta de Pedra en Sec) etapą, važiuoja 07:30. Išeiname tuo pačiu laiku, kaip ir vakar. Lietus kaip tik baigėsi, tik dangus pilkas.

Autobusų stoties kavinėje perkame kavos ir kruasaną, o papusryčiavę traukiame į peroną ieškoti mums reikalingo autobuso. Šiandien pirmadienis ir stotyje žmonių kur kas daugiau nei vakar. Žmonės prie autobusų stojasi į eilę. Stojamės ir mes. Jau pusė aštuonių, o autobuso vis nėra.

Galiausiai, vėluodamas 15 minučių, į mūsų aikštelę įsuka didelis autobusas. Šįkart kuprinių į bagažą dėti nereikia. Iš vairuotojo nusiperkame bilietus ir netrukus pajudame.

Autobusas beveik pilnas. Šiandien važiuojame kitu keliu. Iki Valdemosos kelionė trunka 40 minučių. Pro autobuso langą pasigrožime gražiu šio miestelio vaizdu. Taip pat džiugina giedrėjantis dangus.

Beveik visi keleiviai išlipa Valdemosos centre. Lipame ir mes.

Galėtume jau traukti į žygį, bet neturime duonos. Ieškome parduotuvės ar kavinės, kurioje jos galėtume nusipirkti. Parduotuvę randame, tik ją atidarys nuo 9 valandos. Laukdamos pasidairome į greta esančios kavinės vitrinas ir, susigundę viliojančiai atrodančiomis bandelėmis, nutariame išgerti kavos.

Lygiai devintą einame prie parduotuvės. Draugė nueina nupirkti duonos, o aš lieku lauke su kuprinėmis. Ant sienos šalia parduotuvės durų pamatau ant keramikos plytelės nupieštą paveikslą, vaizduojantį iš šio miestelio kilusią šventą Catalina Thomas. Catalina Thomas buvo paskelbta pirmąja Maljorkos šventąja.

O žymus pianistas Frederic Chopin kartu su George Sand vieną baisią žiemą leido gyvendami namelyje Valdemosoje. Taigi, Valdemosa gali pasigirti įžymybėmis.

Miestelis taip pat žavi jaukiais akmeniniais namais, siauromis gatvėmis, pilnomis gėlių vazonų. Valdemosą matau antrąkart, bet, deja, ir vėl jo neapžiūrėsiu, nes nusipirkę duonos išskubame į savo kelią.

Šiandien žygiuosime į Deià miestelį.

Organizacija Consell de Mallorca neskelbia šio etapo aprašymo, tačiau kiti kelionių gidai pateikia du skirtingus variantus. Trumpesnis veda per Pla d‘en Pout, o ilgasis – Cami de la Coma des Cairats. Rašoma, kad abu variantai yra labai populiarūs.

Apsistojusiems Valdemosoje galima eiti žiedine trasa, sujungiančia abu mano minėtus variantus.

Giedrą dieną šis žygio etapas yra labai vaizdingas, o apsiniaukusią dieną rekomenduojama trasa neiti, nes įspūdingiausia dalis dažnai skendi rūke, o tokia ji visiškai neturi žavesio.

Nors oficiali mūsų šios dienos trasa nėra paruošta, bet GR221 takas yra pavaizduotas maps.me žemėlapyje, todėl bandysime įveikti šį 14 kilometrų atstumą. Šios dienos etapui yra būtinas GPS. Tiesa, vietomis kažkokie oranžiniai trasos ženklai ir nuorodos yra, bet tikrai ne visur, o pačiose būtiniausiose vietose nėra jokių žymėjimų.

Nurodoma trasos trukmė: 5 valandos.

Kurį laiką žingsniuojame Valdemosos miestelio gatvėmis. Pilna kuprinė sunkiai guli ant pečių, o kojos kilnojasi skaudžiai. Mintis apie tai, kad kokio velnio reikėjo išsiruošti į šitą žygį, nustumia nebent tolstančios Valdemosos vaizdas. Panorama tikrai puiki. Jei nepasisekė po miestelį pasivaikščioti, tai nors pasigėrėsime jo vaizdu iš tolo.

Grožimės ne tik miesteliu, bet ir nepaprastu reginiu: tarp saulės nušviestų kalnų besiveržiančia tankaus rūko juosta.

Carrer Xesc Forteza gatvės pabaigoje mūsų trasa turi sukti į šoną. Prieiname kelių sankryžą ir suabejojame, kuriuo eiti. Kaip minėjau, šis etapas nėra oficialiai paruoštas ir nėra nuorodų, todėl turime remtis tik GPS. Tačiau net ir su šiuolaikiniais prietaisais pasukame ne tuo keliuku, o po kurio laiko grįžtame atgalios ir, atsidarę didelius metalinius ūkio vartus, sukame į kitą keliuką.

Rytas gražus, diena saulėta, džiaugiamės galėsiančios pasigrožėti kalnais.

Platus ūkio kelias pro retus medžius nežymiai kyla į viršų.

Dešimtą valandą uždarome galinius vartus ir slėniu vingiuojančiu žvyrkeliu pamažu kylame aukštyn.

Netrukus žvyrkelis įsuka į mišką ir kyla pro didelius akmenis.

Prieiname dar vienus vartus, tik jie neatsidaro, bet jokios bėdos, nes tvorą perlipame šalia esančiais akmeniniais laiptais.
Labai greitai pamatome informacinį stendą ir prie jo prisėdame užkrimsti. Ryte valgytos bandelės buvo greitai suvirškintos, tad užsinorėjome lašinių.

Šiandien kelyje žygiuoja daug žygeivių. Nusprendžiame, kad jie – didelė grupė, traukianti į žygį su gidu.

Be dvidešimt minučių vienuolika kylame į kelią. Čia prasideda senasis Cami de la Coma des Cairats kelias.

Mišku einantis tai žvyro, tai cemento kelias vis stačiau lipa aukštyn, todėl eiti nelengva. Dažnomis poilsio minutėmis pasidairome į šiame žygio etape eksponuojamas senovines kalkių deginimo krosnis, medžio anglies deginimo vietas bei mums nežinomos paskirties objektus.

Su kiekvienu žingsniu trasa vis labiau statėja. Džiaugiamės, kad šiandien nelyja, nes lietui lyjant šis kelias būtų slidus. Netoli Font des Polls šaltinio atsiveria nepaprastai graži panorama.

Pasidairome į vos ne stačiai kylantį mus čia atvedusį vingiuotą kelią ir dvidešimt minučių po vienuolikos pajudame tolyn.

Pasiekiame bene gražiausią šios stačiosios atkarpos panoramą.

Font des Polls šaltinio vietą žymi lentelė. Pats šaltinis sausas ar vos varvantis, tad net neiname pažiūrėti.

Vos ropojame vis dar labai stačiai aukštyn vingiuojančiu keliu. Po dešimties minučių stojame pertraukai. Akis patraukia smulkių akmenų nuklotas šlaitas ir svyrantis medis.

Atrodo, baigiame pasiekti viršūnes, kurias dar neseniai regėjome aukštai danguje.

Netrukus prieiname akmeninę trobelę. Refugio des Cairats/Moraquas trobelė kažkada priimdavo nakvynei žygeivius, bet šiuo metu ji neveikia. Kelionių gidai rašo, kad nuo Valdemosos iki jos ateiti užtrunkama 90 minučių. Mes užtrukome gerokai ilgiau.

Nuo trobelės paėję keletą metrų, randame gilią akmenimis išklotą duobę. Spėliojame, kad gal čia senovėje buvo šaldytuvo funkciją atlikdavęs „sniego namas“.

Dar už kelių žingsnių mūsų trasa suka į kairę ir pavirsta į siaurą taką. Iš pradžių pro didelius akmenis ir pavienius medžius tenka lipti aukštyn.

Paskui pasileidžiame į lygiai einantį ir pristatomą kaip vieną vaizdingiausių šios dienos žygio etapo taką –920 metrų aukštyje esantį istorinį imperatoriškąjį Cami de s‘Archiduc kelią.

Kiek paėję matome pačius gražiausius šios dienos vaizdus.

Netrukus akys nebežino, kur žiūrėti: į aplink plytinčius slėnius ir kalnų viršūnes ar netoliese besiganančius ožiukus.

Galva svaigsta nuo kalnų grožio.

Šiame nepaprasto grožio kampelyje nusprendžiame sustoti poilsiui ir užkąsti bei iki soties atsigerti kalnų vaizdo. Vidurdienis. Esame gerai nusiteikę, nes prieš akis – pats gražiausias kelio etapas.

Kiek pailsėję judame į trasą. Dabar ji, sukdama aštriais serpantinais, pro didelius akmenis sparčiai juda aukštyn.

Cami de s‘Archiduc - senovinis akmenimis grįstas kelias, kurį visai be jokio tikslo 1870 metais pastatė Austrijos imperatoriaus sūnus Liudvikas Salvadoras. Vietos gyventojai imperatoriškąjį atstovą laikė nevispročiu ir pamišėliu, tačiau šių dienų žygeiviai už tai jam yra labai dėkingi. Mat nuo kelio mus turėtų pasitikti nuostabi pakrantės ir Tramuntana kalnų panorama, tačiau... nuo kalno į mus pradeda leistis sunki nepermatomo rūko siena.

Nenoriu suvokti, kas vyksta ir nesuprantu, ar labiau apima baimė, ar nusivylimas, bet tas rūkas atrodo tikrai nejaukiai. Dar prieš minutę žiūrėjau į vaizdingas kalnų viršūnes ir slėnius, o staiga – už trijų metrų tematau baltą sieną. Kokie teisūs buvo keliautojai, rašę apie šioje vietoje dažnai būnantį rūką. Norint jo išvengti, į žygį reiktų išeiti kuo anksčiau, kokią 7 – 8 valandą ryto.

Toks vaizdas mus pasitinka pusę pirmos.

Valdemosos pusėje esančių kalnų rūkas dar nespėjo paslėpti, tad pro menką peršviečiamą plyšelį dairomės į smailas viršūnes.

Rūke paskendęs takas veda į Puig Gros viršūnę.

Kaip puiku, kad tako pakraščiai apjuosti akmenų sienele, kitaip savo trasą rasti per rūką būtų labai sunku.

Kairėje esantys kalnai tai atsiveria, tai dingsta rūke.

O kas yra dešinėje – galime tik spėti.

Lygiai pirmą valandą įvyksta stebuklas: kelioms sekundėms rūko siena prasisklaido ir leidžia įsitikinti, kad imperatoriškasis Cami de s‘Archiduc kelias išties yra nepaprastai gražus. Pirmą kartą pamatome dešinėje pusėje esantį vaizdą: mūsų takas eina stataus šlaito pakraščiu, o žemai apačioje mėlynuoja jūra bei uolas į vandenį leidžia žalia pakrantė.

Taisomės ant čia pat esančių akmenų ir laukiame visiško dangaus pragiedrėjimo. Žiūrime ne tik į apačioje esančius vaizdus, bet ir mūsų ką tik praeitas aukštas uolas.

Deja, visas šis grožis tetruko tik akimirką ir mes vėl matome baltą rūko sieną. Nusprendžiame užkrimsti ir palaukti kito prašviesėjimo momento. Deja, už pusvalandžio iš dangaus gauname tik lietaus lašų. Greitai susipakuojame ir einame tolyn.

Trasa nėra sudėtinga ir galiu tik spėti, kokio dieviško grožio ji būtų esant giedram orui. Deja, Maljorka mums nesvetinga.

Oras keičiasi kas kelias minutes. Takas, vedantis link Es Caragoli kalno tai pranyksta rūke, tai išryškėja.

Dangumi slenka juodi debesys, bet mūsų džiaugsmui, iš dangaus krinta tik pavieniai lašai. Net apsiausto nuo lietaus netraukiu.

Šiandien trasoje žygiuoja nemažai žmonių. Šioje vietoje randame netgi trasų nuorodą, bet mes einame ten, kur mums reikia.

Apačioje esančio grožio dangus mums daugiau nebeparodė.

Nuo Es Caragoli kalno trasa leidžiasi žemyn. Netrukus prieiname sankryžą. Pasirinkus vieną taką, pro Pla d‘en Pout galima užbaigti žiedinę Valdemosos trasą. O mes rinksimės kitą, besileidžiančią į Deia kaimą.

Deja, esame plačiame riedulių pilname plote, nustatytame iš akmenų sukrautais turais ir išraizgytą daugybe takelių. Kur prasidės kita mūsų žygio dalis, neaišku. Net ir abi turėdamos GPS kurį laiką klaidžiojame.

Galiausiai draugė pamato didelį akmenį, pažymėtą oranžiniu ženklu. Sukame ten ir lygiai antrą pradėsime judėti link Deia. Mums iš paskos seka užsieniečių pora, į žygį išsiruošusi tik su popieriniu gidu.

Laukia ilgas ir status nusileidimas iki Deia miestelio. Iš pradžių leidžiamės žemyn pro didelius akmenis. Virš galvų kabo juodas debesis. Labai neramu, kad pradės lyti ir akmenys bus labai slidūs. Aš ir be lietaus vos išsilaikau ant kojų.

Pasileidę kiek žemiau pamatome apačioje esantį krantą.

Atsitinka tai, ko labiausiai bijojau: iš dangaus pradeda kristi ne tik dideli, bet ir gausūs lašai. Traukiame apsiaustus nuo lietaus.

Nepaisant lietaus, nusileidimas kol kas gana įdomus: tai vaizdų pasiūlo, tai didelių akmenų ar milžiniškų virš galvų pakibusių uolų parodo.

Netrukus uolos baigiasi, o mes stačiai leidžiamės smulkiais aštriais akmenimis nuklotu miško taku. Patogi ir tvirtapadė avalynė šiame žygyje būtina.

Be dvidešimt minučių trys nuo savęs nusimetame lietaus apsiaustus. O kelias vis toks pats status ir per mišką vingiais sukasi žemyn. Šioje trasos dalyje mus lydi vėsi ąžuolų giraitė bei tarp jų įsispraudę akmeninės uolos.

Iš paskos sekusi su popieriniu gidu žygiuojanti užsieniečių pora turbūt nusprendžia, kad nuo čia kelias jau bus aiškus, mus aplenkia ir nuskuodžia tolyn.

Kelias iš ties aiškus. Nors nusileidimas status, tačiau nėra sudėtingas. Kai kurie gidai trasą į Deia vadina lengva. Aš lengva nepavadinčiau, bet nuobodžia tai tikrai.

Prieiname laužavietes, kuriose senovėje buvo deginami medžiai ir išgaunama anglis.

Nuobodžiu stačiu mišku leidžiamės gana ilgai. Jau pusė keturių, todėl ant didelių akmenų, kur turėtų būti apžvalgos aikštelė, prisėdame poilsiui. Po lietaus akmenys slidūs ir aš sugebu pagauti zuikį. Laimei, kritau ant kuprinės, todėl neužsigavau, kitu atveju būtų buvę prastai.

Kaip jau mums įprasta, apžvalgos aikštelė yra apaugusi medžiais.

Jaučiuosi pavargusi. Atrodo, žemyn leistis neturėtų būti labai sunku, bet dėl lietaus ir rūko oro drėgmė yra didelė, tad slegia ne tik nuobodus kelias, bet ir pats oras.

Pailsėję miško taku vėl raitome žemyn. Mus pralenkia keletas žygeivių. Takas nesužymėtas, tik kur ne kur matosi oranžinės žymės. Kai kur jis išsišakoja, tad tenka kliautis tik GPS. Šia į Deia besileidžiančia atkarpa viena eiti nenorėčiau. O štai Valdemosos žiedine trasa vienai eiti galima drąsiai.

Pagaliau mūsų trasa išbėga į geresnį taką ir ketvirtą valandą jau grožimės panorama.

Netrunkame išeiti iš miško, o širdis, pagaliau išėjusi iš niūraus ir tamsaus tako bei pamačiusi gražių reginių, atsigauna.

Mūsų trasa bėga žemyn tvarkingu ir lengvu serpantinu, o mes dairomės į virš mūsų likusias kalnų viršūnes, kuriose ką tik buvome.

Viršuje lieka rūke paskendę kalnai, o šalia - iš sauso akmens suformuotose terasose auga seni alyvmedžiai ir žydi smulkios gėlės.

Žingsniuodamos tvarkingu žvyro keliuku tikime, kad mūsų kančios šiandien jau baigėsi ir atsiduodame augalijos kerams.

Prieiname sauso akmens technika pastatytą vandens nutekėjimo kanalą. Jis yra visiškai sausas.

Mūsų apmaudui, gražia trasa pasidžiaugėme vos pusvalandį, nes jau pusę penkių susinervinę blaškomės po apylinkes ir bandome surasti mums reikalingą trasą. Šalia vandens nutekėjimo kanalo yra net keli paraleliai einantys nežymūs takeliai. Jie eina skirtinguose aukščiuose esančiomis terasomis, o mes nežinome, kuria mums reikia.

Pasukę vienu, ryškiausiai matomu taku, atsimušame į visišką šabakštyną. Grįžtame ir sukame kitu – GPS rodyklė gerokai nutolsta nuo trasos. Galiausiai pro retus medžius pasileidžiame dar vienu vos matomu slidžiais apvaliais akmenimis nuklotu takeliu. Takas apaugęs krūmokšniais ir aukštomis bei vešliomis viksvomis, todėl yra beveik nepastebimas, o mes spėliojame, ar čia iš vis kas nors vaikšto. GPS rodyklė šioje vietoje rodo GR221 trasą, todėl neturime kito pasirinkimo, kaip sekti šiuo nemaloniu taku.

Akmenys ne tik slidūs, bet kai kur ir aštrūs, net ir per žygiui skirtus batus atmušu padus.

Takas palengva eina žemyn. Vietomis jis dingsta, tenka kliautis tik GPS ir pro krūmus bei viksvas bandyti surasti mūsų trasą.

Kažkur atsitiktinai pamatome oranžinių dažų žymę, tad gal kaip nors iš šio pragaro išeisime.

Penktą valandą prieiname akmeninius vartus.

Sulig vartais mūsų trasa išbėga iš viksvų miško. Vienoje pusėje ant aukšto kalno šlaito matome nedidelius pastatus, kitoje – slėnyje stovi didelė troba.

Paskui trasa vėl suka tarp medžių ir eina pro didelę geltoną uolą. Bet labiausiai džiugina, kad ji vėl išbėga į atvirą vietą, kas reiškia, kad Deia miestelis artėja.

Jaučiuosi pavargusi ir nusivylusi Ruta de Pedra en Sec trasa, nes vaizdų joje gauname minimaliai, o prakaito išliejame daug. Žinoma, lietingas oras irgi atlieka savo juodą darbą: juk šiandien galėjau skraidyti padebesiais, o trepsiu tik stipriai susierzinusi.

Kas neturite tikslo pražygiuoti Ruta de Pedra en Sec trasa, leistis į Deia tikrai nepatariu. O štai saulėtą dieną apeiti žiedinę Valdemosos trasą per Pla d‘en Pout ir Cami de la Coma des Cairats labai rekomenduoju. Tik kaip minėjau pasakojimo pradžioje, į šią trasa reikia išeiti kaip galima anksčiau.

O kulniuojame siauromis gatvėmis ir pagaliau dairomės į aukštame kalno šlaite įsikūrusią Deia. Atsidūstu, kad iki mūsų nakvynės vietos dar gana toli.

Deia – nedidelis miestelis, įsikūręs šiaurės vakarinėje Maljorkos dalyje stūksančių Serra de Tramuntama kalnų slėnyje. Tai vienas populiariausių turistų lankomų taškų.

Miesteliui pavadinimą davė maurai, mat jų kalba Deia reiškia tiesiog kaimą.

Patraukiame ieškoti savo viešbučio Hostal Villa Verde.

Apgyvendinimo įstaigų kainos Deia yra didelės, nes pasirinkimas nėra platus.
Norintiems apsistoti pigiau, patariu nakvoti žygeivių trobelėje – refuge Can Boi.
Rašoma, kad 32 lovas talpinanti trobelė yra atnaujinta, o jos viduje galima apžiūrėti aliejaus spaustuvę bei įrenginius, reikalingus spaudimui.

Kaip tik refuge Can Boi ir prieiname.

Kažkur pamatome laiptus ir pasiūlau trumpinti kelią,

Čia suveikia taisyklė „nemesk kelio dėl takelio“, nes sutrumpinę kelią gauname labai ilgą ir statų lipimą laiptais aukštyn. Atrodo, jau matosi laiptų pabaiga, tačiau jie vis sukasi ir sukasi, o mes vos gyvos nuo nuovargio ir permerktos nugara žliaugiančio prakaito. Jei būtume ėję keliu aplink, ko gero nebūtume taip pervargę.
Kaip pasiekiame viešbutį, nelabai ir atsimenu.

Atėję pirmiausiai pamatome jaukų kiemelį ir jame esantį barą, apsidžiaugiame, kad kambaryje numetę daiktus, čia ateisime išgerti alaus.

Kieme randame besitvarkančią moteriškę, kuri mums pakviečia viešbučio savininką.
Užsiregistruojame. Viena naktis Hostal Villa Verde viešbutyje http://hostalvillaverde.es/ mums atsieis 82 eurus. Nakvynę užsakėme per booking.com. Tai buvo pati mažiausia kaina, ką pavyko rasti šiame miestelyje.

Į kambarį įžengiame pusę šešių. Taigi, trasoje užtrukome geras 8 valandas.
Kambarys nedidelis, bet jaukus. Pro langą matosi kalnai, nuo kurių šiandien nusileidome.

Kaip ir planavome, iškart traukiame į barą išgerti alaus, bet baras uždarytas. Belieka eiti maudytis, skalbtis ir ruoštis vakarienei.

Patraukiame jaukiomis Deia miestelio gatvėmis. Turime ne tik susirasti vietą vakarienei, bet ir rasti parduotuvę, kurioje rytoj ryte galėtume nusipirkti šviežios duonos.

Nuo mūsų viešbučio atvedusios gatvelės gale randame Deia miestelio savivaldybę.

Vakaras šiltas, o Deia net labai jauki.

Vakarieniauti užeiname į itališką La Tratoria. Tratorija pilna žmonių, bet mums staliukas atsiranda. Aš sakausi rizotą su jūrų gėrybėmis. Ir, žinoma, geriame vyno. Rizotas buvo dieviškai skanus. Bent vienas sėkmingas dalykas šią nenusisekusią dieną.