2016-06-08. Trečiadienis. Penktoji kelionės diena. Vladyslavovas.
Nė nepastebėjau, kaip praėjo keturios dienos Gdanske. Penktą kelionės dieną pradedame be ankstyvo žadintuvo. Iš lėto pusryčiaujame, ruošiamės naujai dienai ir kraunamės lagaminus. Iš viešbučio Wladyslawowo mieste (lietuviškai – Vladyslavovas) negavome atsakymo į užklausą, ar galime atvykti ankščiau. Tad nusprendžiame nerizikuoti, pavaikštinėti Gdansko gatvėmis ir apie pietus pajudėti į naują gyvenamąją vietą.
Sukame į pamėgtą Motlawa kanalo krantinę. Mariacka gatvė pro Brama Mariacka.
Motlawa.
Apeiname abejomis kanalo pusėmis. Iš ryto veiksmo kanale ir krantinėje beveik nėra. Kol nėra turistų, čia tvyro ramybė ir tyla, tik statybininkai savo tratančiais grąžtais iš paskutiniųjų griauna ryto idilę.
Dar kartą apžvelgiame gražiuosius Gdansko pastatus. Prieš akis – Gdansko simboliu laikoma Gervė. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai visoje Europoje išsilaikiusių uosto kranų. 1442 metais tarp plytinių atramų įtaisytas medinis mechanizmas tarnavo ne tik kaip keltuvas, bet ir kaip gynybinis įtvirtinimas bei miesto vartai. Šiuo metu čia įsikūręs muziejus.
Kitame kanalo krante - Jūrų muziejus.
Senamiestis ir Žalieji vartai.
Paskui net nebežinau kelintą kartą žvalgome tas pačias gatves.
Iki vienuoliktos turime palikti viešbutį, tą ir padarome. Su lagaminais koja už kojos dardame į Gdansk Glowny traukinių stotį.
Žinau, kad tiesiogiai į Vladyslavovą nenuvažiuosime ir turėsime persėsti Gdynėje. Gdynę patogiausia pasiekti su Trimiestį aptarnaujančiais SKM traukiniais. SKM bilietų kasą randame ne stotyje, o požeminėje perėjoje. Prašau bilieto į Wladyslawowo, nes neturiu jokio supratimo apie bilietų pirkimą keliaujant su persėdimu. Spėlioju, ar turėsime kiekviename etape pirkti atskirus bilietus, ar yra koks vienas jungiamasis. Darbuotoja man nurodo eiti į stotį ir pirkti PKP traukinių bilietus. Iš pradžių sutrinku ir einu, bet paskui pagalvoju, kad ten gi vis tiek nerasiu tiesioginio reiso. Tuomet kokia prasmė blaškytis. Tad sugrįžtu prie kasos ir paprašau bilietų į Gdynia Glowny. Darbuotoja patvirtina, kad tokius bilietus tikrai gali parduoti. Jie kiekvienai iš mūsų atsiėjo po 6 zlotus.
Nupirktus bilietus atžymime požeminėje perėjoje šalia laiptų į peroną esančiuose geltonuose aparatuose.
SKM traukiniai į Gdynę važiuoja kas 10 – 15 minučių. Kelionė trunka kiek virš pusvalandžio. Lipame Gdynia Glowny stotyje ir plaukdamos kartu su minia, bandome atrasti mums reikalingą traukinį į Vladyslavovą. SKM kasoje sustojame nusipirkti bilietų. Kasininkė paaiškina, kad ši stoties dalis yra skirta tik SKM traukiniams. O į Wladyslawowo veža kiti – Regioniniai traukiniai. Todėl turime eiti iki PKP traukinių stoties.
Drožiame keliasdešimt metrų toliau. Patenkame į seną didelį pastatą su daugybe paslaugų: kavinės, parduotuvės, bagažo saugykla, veikia nemokamas wifi. Prie kasų žmonių milijonai. Pastebiu, kad prie Regioninių traukinių bilietų kasos žmonių beveik nėra. Traukinys, vežantis į Hel, kuris vyksta per Wladyslawowo, ir yra regioninis. Bandome laimę ir labai greit laikome rankose bilietus, kurie mums atsiėjo po nepilnus 10 zlotų.
Maršrutu Gdynia Glowny – Hel kursuoja nauji ir modernūs traukiniai. Patogūs vagonai, su plačiomis erdvėmis, švariais ir šiuolaikiniais tualetais. Durims atidaryti tiek iš lauko, tiek iš vidaus pakanka ant jų švelniai spustelti mygtuką.
Nuo Gdynės iki Vladyslavovo riedame valandą. Kažkur pakeliui - Puck miestelis.
Lipame vieną peroną ir du kelius teturinčioje Wladyslawowo traukinių stotyje. Patenkintos sklandžiai pasiektu nauju kelionės tikslu vos išvengiame tragedijos. Mat traukinys Wladyslawowo stotyje nestovi, tik išleidžia keleivius. Keleiviams nespėjus nueiti nuo perono, jis jau pradeda riedėti. Požeminių perėjų čia nėra, prie traukinių tūtavimų jau esame įpratę. Kažkokių ryškių užkardų ar įspėjamųjų ženklų irgi nėra. Tik paskutinę sekundę pamatome į mus atriedantį mus ką tik atvežusį traukinį.
Vladyslavovo traukinių stotis visai mažytė, teturinti tik vieną kasos langelį ir vieną nedidelį krėslą mažame laukiamajame. Deja, čia neveikia wifi.
Eisime į naują gyvenamąją vietą. Žemėlapyje kelias neatrodė ilgas ir painus, bet su lagaminais užtrukome.
Nakvynės namuose “West” http://pokojewest.pl/ esame užsisakę kambarį. Pasirinkimą nulėmė žema kaina ir gera viešbučio vieta: netoli stoties ir centro. Atvykome beveik valanda ankščiau, nei prasideda registracijos laikas. Bandome laimę, skambiname domofonu ir varteliai mums atsidaro. Šeimininkė žvali ir svetinga. Iškart aprodo kambarį, bendrą virtuvę. Kai įsikuriame, nueiname susimokėti. Ji apsidžiaugia, kad mes iš Lietuvos, bet nustemba, kad mes nemokame lenkiškai.
4 naktys dviviečiame kambaryje iš viso atsieina 280 zlotų. Papildomai paskaičiuojamas “pagalvės” mokestis. Rezervacijos dieną viešbutis nusiskaitė 30 procentų avansą. Į kainą neįskaityti pusryčiai. Bet kambaryje yra arbatinis su pagrindiniais įrankiais, taip pat yra bendra pilnai sukomplektuota virtuvė. Tad pusryčiams nebuvo jokio poreikio.
Taip pat neįprasta, kad kambaryje nebuvo muilo ir rankšluosčių. Bet apie tai esu skaičiusi atsiliepimuose, tad nenustebau.
Susitvarkę piniginius ir buitinius reikalus, išskubame į pažintį su naująja vietove.
Vos už kelių minučių nuo mūsų naujosios gyvenamosios vietos yra Palaimintos Mergelės Marijos bažnyčia. Rašoma, kad nuo jos varpinės galima pasižiūrėti miesto panoramos. Bet durys į varpinę buvo uždarytos.
Bažnyčia moderni. Prie senos raudonų plytų bažnyčios buvo pristatytas šiuolaikinio stiliaus priestatas. Vidus labai jaukus, spalvoti vitražai suteikia šiltą ir ramią atmosferą bei gerą aurą.
Lauke priešais bažnyčios duris stovi mini altorius ir suolai. Vasarą organizuojami vargonų muzikos festivaliai. Tačiau muzikos neteko klausytis, kaip ir matyti pamaldų lauke.
Wladyslawowo – rajono centras prie Baltijos jūros. Miestelyje gyvena 15 tūkst. gyventojų. Pirmieji įrašai apie vietovę aptinkami 12-13 amžiuje. 17 amžiuje netoli Vladyslavovo buvo įkurtas nedidelis uostas, apie kurį vėliau ėmė plėstis miestas. Tik 20 amžiuje, kuomet generolo Hallerio komanda nusipirko dabartinio Vladyslavovo vietoje žemių ir įkūrė modernų uostą, Vladyslavovas gavo oficialų karaliaus Władysław IV Vasa garbei skirtą vardą. Miesto teisės Vladyslavovui buvo suteiktos tik 1963 metais.
Vladyslavovo rajonui priklauso 7 didesni kaimai. Kai kurie žinomi kaip pajūrio kurortai: Hel, Chlapowo, Jastrzębia Góra. Vasarą čia pailsėti ir pasipildyti jodo atsargų organizme suvažiuoja tūkstančiai poilsiautojų. Rajonas populiarus ne tik tarp lenkų, bet ir tarp užsienio turistų. Nors mums neteko girdėti daug kalbančių kitomis kalbomis. Rajonas traukia plačiu 23 kilometrų ilgio paplūdimiu. Aktyvaus poilsio mėgėjai Vladyslavove ras kur pasportuoti, nes čia pilna aikštynų, sporto centrų.
Nuo bažnyčios patraukiame ieškoti Hallerowka. Hallerowka - Wladyslawową įkūrusio generolo vila. Šiuo metu viloje veikia muziejus. Į muziejų neiname. Pasidairome aplink trobelę. Trobelė ir tiek.
Ieškodama informacijos apie Vladyslavovą, buvau įsidėmėjusi Žvejo namą. Tad traukiame jo ieškoti. Sukdamos gatvėmis, apstatytomis įvairiausiais individualiais gyvenamaisiais namais, išeiname prie traukinių stoties. Priešais stotį užmatome prekybos centrą “Biedronka”, tapsiančią nuolatine kasdienių apsipirkimų vieta. Paskui sukame gatve, vedančia nuo stoties link jūros. Galiausiai pamatome Žvejo namo bokštą.
Būtina apsilankyti šiame bokšte.
Žvejo namas, kaip 150 vietų viešbutis žvejams, pastatytas 1953 – 1957–aisiais metais. Buvusio viešbučio bokšte įrengtos dvi apžvalgos terasos. Viena – 45, o kita 63 metrų aukštyje.
Sumokame didesnę kainą – po 15 zlotų už bilietą į abi apžvalgos aikšteles. Gauname slaptą kodą į antros aikštelės durų spyną ir trepsime aukštyn. 45 metrų aukštyje esančioje pirmoje aikštelėje pasitinka baisus vėjas. Taršo plaukus, plėšia iš rankų fotoaparatą. Bet vaizdai puikūs.
Vladyslavovo panorama žiūrint į Jastrzębia Góra pusę.
Pramogų centras.
Uostas.
Pakui kylame link užrakintos laiptinės. Kasoje įduotas kodas atrakina spyną ir siaurais laipteliais sukame dar aukščiau. Prisipažinsiu, buvo kiek neramu. Aplink ūžia įvairūs elektroniniai įrenginiai, girdisi, kaip kaukia vėjas. Bijau net pagalvoti, koks stiprus jis bus dar beveik 20 metrų didesniame aukštyje.
63 metrų aukštyje pasitinka labai siaura atvira terasa. Vietos tiek nedaug, kad norėdamos viena kitą nufotografuoti, turime apeiti ratą aplink bokštą. Nustebome, kad ir vėjo labai smarkaus nebesijaučia.
O vaizdai pribloškia gerąją prasme. Ilgai grožimės.
Pritraukiu mūsų rytdienos kelionės tikslą - Hel pusiasalį.
Su labai geromis emocijomis riedame daugybe laiptelių žemyn.
Prieš kelionę visai kitaip įsivaizdavau šį kurortą. Maniau, jo centras bus šalia stoties ir Žvejo namo. Kol kas aplink mūriniai nors ir tvarkingi, bet neįdomūs gyvenamieji namai. Kažkur einame, išeiname ne ten, kur norėtume. Pamatome laivus, patraukiame link uosto.
Uostas kaip uostas. 1938 metais pastatytas uostas su daugybe jachtų ir laivų. Kažkur plaukti laukia grupė žmonių. Kažkas tvarko šviežiai sugautą žuvį. Kažkas kažkur važiuoja. Kažkas sėdi lauko kavinėje ir plempia alų. O mes dairomės ir tiek.
Uosto spalvos.
Kažkur neįmantrioje lauko kavinėje pavakarieniaujame. Žuvies kepsnys su alumi atsieina po 24 zlotus. Paskui einame į tolimesnes centro paieškas. Jį rasti būtina, nes turiu numačiusi dar vieną objektą - apverstą namelį: Domek nogami do gory.
Namelį randame Sporto žvaigždžių alėjos pradžioje, šalia Antoni Abraham skvero, vos įėję pro vartus į parką link sporto komplekso. Objektas yra privatus, tad nuo pašalinių akių aptvertas aukšta nepermatoma tvora ir dėl to nelabai pastebimas. Už bilietus sumokame po 9 zlotus.
Vladyslavove esantis apverstas namelis yra nedidukas ir pritaikytas daugiau vaikams. Bet labai tinka ir mums. Iš pradžių kvatojame vos išsilaikydamos ant kojų ant pasvirusių grindų. Paskui randame nevaikišką kampelį - vonios kambarį. Dar kiek pabūname - ir pradeda nebestebinti nei aplinka, nei kojos pinasi.
Su dar vienu gerų emocijų užtaisu sukame į šalia namelio esančią 2000 metais atidarytą garsiems sportininkams pagerbti skirtą pakrantės Sporto žvaigždžių alėją. Čia pilna žmonių. Groja gatvės muzikantai.
Paskui ilgai vaikštome Vladyslavovo gatvėmis.
2016-06-09. Ketvirtadienis. Šeštoji kelionės diena. Helis.
Ryte išskubame į aštuntos valandos traukinį, nuvešiantį mus į Hel (lietuviškai – Helis) pusiasalį. Regioninis traukinys, važiuojantis maršrutu Gdynia - Hel, mums yra jau pažįstamas. Juo vakar atvykome iš Gdynės į Vladyslavovą.
Už bilietus paklojame po kiek daugiau nei 8 zlotus. Traukinys nesezono metu kursuoja kas pora valandų. Nors vizualiai atrodo, kad turėtų dažniau. Kaip ir vakar, traukinys yra modernus, tvarkingas. Ankstų rytą jis nėra pilnas. Laukia keturiasdešimties minučių kelias bėgiais ir jau minsime iškyšulio tolimiausioje dalyje esančio Hel miestelio gatves.
Gdansko įlankoje esantis Helio pusiasalis į Baltijos jūrą yra nutįsęs apie 35 kilometrus. Ilgo ir siauro pusiasalio plotis svyruoja nuo vos 100 m iki 3 km. Prieš šimtmečius šioje vietoje driekėsi keliolikos nedidelių salų grupė, ilgainiui susijungusi ir tapusi vaizdingu pusiasaliu, kurį pamėgo poilsiautojai, o ypatingai burlenčių sporto mėgėjai. Helio pusiasalyje išlikę žvejų gyvenviečių, dalis jų virtę jaukiais kurortais.
Helio miestelio traukinių stotis su šalia esančia autobusų bei po kurortą kursuojančių elektromobilių stotele.
Sustojame pasidairyti į pusiasalio žemėlapį. Elektromobilio vairuotojas siūlo savo paslaugas. Kai mandagiai atsisakome, jis parodo objektus, į kuriuos verta užsukti. Padėkojame ir su gera nuotaika leidžiamės į gatves.
Paprasti gyvenamieji namai su nuostabiais rožių krūmais.
Iš ryto miestelis tylus ir tuščias. Traukiame prie Gdansko įlankos.
Užeiname prie Dom Morswina ekspozicijos, atkreipiančios dėmesį į Baltijos jūros biologinę įvairovę ir pavojų jūros gyvybei. Čia pat kelios skulptūros iš buitinių atliekų. Virš dviejų metrų siekianti žuvis iš plastikinių butelių.
Ir pats Dom Morswina.
Einame jaukia krantine. Lauko kavinės dar nepradėję savo darbo dienos. Tik gatvių prekeiviai ruošiasi naujai dienai.
Pakeliui į centrą. Rotušė.
Stebime dar tik bundantį kurortą. Kažkur kavinukėje išgeriame kavos su Lenkijoje populiariu saldumynu – gofru. Tai - vaflis su pasirinktais priedais. Prašome su grietinėle ir džemu. Deja, aparatas sugedęs, ar gali patiekti tik su džemu? Gerai, ką jau. Bet vis tiek skanu.
Helio miestelis kažkiek primena Kuršių Nerijos miestelius ir atrodo labai jaukiai. Tad žvalgome siauras gatveles. Kažkur dirstelime į Žvejo muziejaus kiemą.
Rytas šiltas. Helio kurortas žydintis, saulėtas ir spalvingas.
To paties pavadinimo, kaip ir pusiasalis, Helio miestelis įsitaisęs pačiame pusiasalio smaigalyje. Ši vietovė rašytiniuose šaltiniuose minima jau 12 a. pabaigoje, kaip silkių prekybos centras Gellen. Bene žymiausias miestelio statinys – aštuoniakampis raudonos spalvos švyturys, kuris yra atviras lankytojams. Miestelyje taip pat įsikūręs Ruonių centras – įdomi atrakcija vaikams.
Esame pasiryžę daug kelio nueiti jūros pakrante. Tad nuo Gdansko įlankos vandens gaivinamo Helio pusiasalio kranto judame link kito, skalaujamo Baltijos jūros. Pakeliui aplankome 1942 metais atstatytą švyturį. Užlipame į 40,3 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę. Iki švyturio galima atvažiuoti elektromobiliu, bet labai smagu pasivaikščioti miško keliuku.
Apžvalgos aikštelės lankymas suaugusiam kainuoja 6 zlotus, dar už 2 zlotus išsinuomojame žiūronus ir apžiūrime tolumoje vos besimatančius Gdynę, Sopotą, Gdanską. Apžvalgos aikštelė yra įstiklinta, tai trukdo nuotraukų kokybei.
Priešais – žemynas ir Trimiestis. Helio miestelis nuo Šiaurės Lenkijos perlo Gdansko miesto nutolęs apie 100 km (važiuojant sausuma), tačiau jei plauktume jūra, būtų kur kas arčiau.
Baltija.
Helis.
Baltas kupolas prieplaukoje – vadinamasis "Jajo Burmistrza" – “Mero kiaušinis". Spėju, kad neoficialiai pastatas taip pavadintas, tai tik taikliai prilipęs epitetas, nes šis pastatas - daugelį vietos gyventojų papiktinęs ir nuvylęs projektas. Pastatas ir krantinė sutvarkyta už ES lėšas ir perduoti naudotis buriuotojams.
Laiku užlipome. Nes besileisdamos žemyn, sutikome laiptais kylančią stovyklautojų vaikų grupę.
Paskui jau traukiame į smaigalį - Cypel, nuo kur pradėsime savo kelionę pajūriu.
Kašubo kopgalis, žymintis Helio Nerijos pradžią.
Praeiname keletą Antrojo pasaulinio karo paminklų. Prūsijai ir Vokietijai priklausęs Helio pusiasalis Lenkijai atiteko tik po Pirmojo pasaulinio karo ir tuomet buvo paverstas karine zona. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą čia vėl karaliavo vokiečiai, pasibaigus karui, pusiasalis atiduotas Lenkijai. Tad visame pusiasalyje netrūksta nuo karo išlikusių bunkerių, stebėjimo platformų, karinės technikos. Karo tematika mūsų nevilioja. Tad lipame ant tvarkingo pėsčiųjų tako, vedančio palei pusiasalio smaigalį.
Helski Cypel - Helio Nerija.
Čia sutikta garbaus amžiaus jau antrą savaitę dviračiu į Taliną keliaujanti vokietė parodo, kur kuris miestas tolumoje matyti. Pamojuojame Lietuvai. Dar pasmalsaujame apie moteriškės planus ir patraukiame į savo mažą Camino. Dabar mūsų kelią lydės Baltijos jūros bangų ir vėjo gausmas.
Paskutinis žvilgsnis į Cypel, į tolumoje esantį žemyną.
Ėjimas jūros pakrante nė iš tolo neprilygo anos dienos žygiui į Lebą. Smėlis čia labai purus ir minkštas, teko daug daug minti, laipioti per krūvas karkvabalių lavonų bei nugalėti stiprų tiesiai į veidą pučiantį vėją.
Neperpučiama striukė su stipriai sutvirtintu kapišonu buvo mano visos dienos palydovais.
Platūs ir erdvūs paplūdimiai, kai kur susiaurėjantys iki mažos juostelės, kai kur akinančio baltumo, kai kur murzini ir priteršti. Žmonių su kiekvienu nueitu puskilometriu vis mažėjo. Kai kada eidavome valandą ir nieko nesutikdavome. O jei ką sutikdavome ar pralenkdavo, jie tapdavo tokie savi.
Siaura paplūdimio juostelė.
Neslėpsiu, eiti buvo sunku. Basos kojos giliai smigo į purų smėlį. Ėjimas pakraščiu prie pat vandens negelbėjo, nes ir čia nebuvo kieto pagrindo. Kiek tvirtesnę juostelę tarp jūros skalaujamo ir puraus smėlio buvo okupavę nesibaigiančios karkvabalių kapinės. Eidamos bandėme įvairiai dėlioti pėdas, tačiau stebuklų neišradome, tik kasėmės ir kasėmės smėliu.
Pakrantė.
Dešinėje labai audringa ir ištisai ūžianti jūra. Kairėje Helio kopų draustinis, bet prisigalinėję su vėju ir smėliu, nebenorėjome ten dairytis. Sunku būdavo net susikalbėti, turėdavome šaukti.
Kažkur prisėdame pietums. Jaučiu, kaip pažeme nešamos smėlio smiltys barška atsitrenkdamos į neperpučiamą striukę. Tenka slėpti fototechniką, daiktus, maistą. Išsitraukiame pietus ir jau po sekundės tenka saugoti dantis nuo tarp jų girgždančio smėlio.
Pasivaikščiojimas.
Helio pajūris vis nustebindavo netvarka. Net jei ir ne nesibaigiantis laipiojimas per krūvas negyvų karkvabalių, pakrantėje pilna smėlio užpustytų medžių šakų, vietomis – akmenukų, vietomis – jūros išmestų žolių. Netrūksta ir žmogaus paliktų atliekų. Anos dienos žygis į Lebą man buvo daug malonesnis. Čia vis norėjosi apsiauti batus. Tačiau su batais eiti būtų buvę dar sunkiau.
Jūros gelmių lobiai.
Bendruomenės susirinkimas.
Bet buvo ir labai gražių, švarių, tvarkingų atkarpų, su tobulai baltu ir puriu smėliu.
Nuo Helio kopų rezervato pakraščio. Būčiau radusi jėgų užlipti į apžvalgos aikštelę, bet, deja, ji be kopėčių.
Smėlis kai kur keistų spalvų.
Staiga pajūris tampa visiškai siaura juostele.
Paskui vėl išplatėja.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų ėjimas pajūriu savaitę, dvi ar dar daugiau. Kuo toliau ėjome, tuo dažniau pagaudavau save galvojančią, kad galėtų šis mūsų kelias jau pasibaigti, kad jis darosi monotoniškas ir nebeįdomus, netgi erzinantis. Iškart bandydavau įjungti proto balsą, liepiantį atsipalaiduoti ir pasiduoti nesibaigiančio vėjo ir jūros gausmo meditacijai, taip gerai iš galvos išvaliusiai mintis ir kasdienius rūpesčius.
Planavome pajūriu įveikti vos ne visą iškyšulį, bet, o, šventas naivume. Tesugebėjome pasiekti tik artimiausią Jurata kaimą. Bet nutrepsėta apie 15 kilometrų, ne tiek ir mažai prieš stiprų vėją einat per purų smėlį.
Paplūdimys prie Jurata kaimo.
Apsidžiaugę, sukame į takelį, išvesiantį į miestą.
Pakeliui užmatome nuorodą į apžvalgos aikštelę. Kad ir kokios pavargę bebūtume, argi galime niekur nelipti?
Aikštelė niekuo neypatinga. Iš vienos pusės vos matosi Baltijos kraštelis, iš kitos – Gdansko įlanka ir žemynas.
Einame į Jurata. Pasitinka gražiame ir kvepiančiame pušyne įsitaisęs ramus šiuolaikinis kurortas.
Pakeliui į centrą - geležinkelio bėgiai.
Pirmiausiai susirandame Jurata traukinių stotį ir pasitikriname grafikus. Jie tokie, kaip ir esame užsirašę. Šalia traukinių stoties stovi pora pastatų, bet nei vienas iš jų nedirba. Bendražygė sunerimsta, kur reiks nusipirkti bilietas. Matome, kad į stotį ateina žmonės ir vėl nueina. Pastebėjome, kad visi traukia į šalia esančią autobusų stotelę. Pagal stotelėje kabančius grafikus turėtų greitai atvykti autobusas, važiuojantis į Wladyslawowo. Keliu vienas paskui kitą lekia autobusai su ženklu “Vaikai”, bet nei vieno maršrutinio. Taip pralaukiame pusvalandį. Artėja laikas, kai turi atvažiuoti kitas autobusas, o dar už dešimties minučių – ir traukinys. Nusprendžiame palaukti autobuso. Jei neatvyks ir šitas, tuomet eisime į traukinių stotį.
Autobusas, tiksliau – mikroautobusas, atvažiuoja laiku. Vairuotojui už bilietus sumokame po 7 zlotus. Prisirenka beveik pilnas, dauguma keleivių - žygeiviai su kuprinėmis ir lazdomis.
Riedame namų link ir dairomės aplinkui. Gdansko įlankos pusėje bėga pėsčiųjų takas. Matome krante išsirikiavusias jachtas, paskui vaizdingą pakrantę. Abi pasigailime, kad nepaėjome įlankos pakrante iki artimiausio, už dviejų kilometrų esančio, Jastarnia kurorto. Bet yra kaip yra.
Mikroautobusas paleidžia šalia Vladyslavovo autobusų stoties. Pastaroji yra tik per gatvę nuo traukinių stoties.
Kad jau grįžome anksti, einame pavakarieniauti. Norime save apdovanoti už sunkų dienos žygį. Užtaikome į kavinę, kurioje pasirodo patraukliausios kainos. Besidairydama į meniu, pagalvojau, kad reiktų paragauti kažko, kas būdinga Pamario regionui. Akys užkliūva už pavadinimo “Golonka Kaszubska z kapusta” http://www.kuchnia.wla.com.pl/potrawy-mieso.php. Sulaukiu karkos - didžiulės kojos per visą lėkštę. Galvoju, kaip reiks suvalgyti. Bet buvo dieviškai skanu, sukimšau viską. Vakarienė, įskaitant alų ir arbatpinigius, man atsiėjo 29 zlotus.
Paskui ilgai vaikštome pajūriu bei jau nežinia, kiek kartų mintomis gatvėmis.
IV dalis
Motlawa.
Apeiname abejomis kanalo pusėmis. Iš ryto veiksmo kanale ir krantinėje beveik nėra. Kol nėra turistų, čia tvyro ramybė ir tyla, tik statybininkai savo tratančiais grąžtais iš paskutiniųjų griauna ryto idilę.
Dar kartą apžvelgiame gražiuosius Gdansko pastatus. Prieš akis – Gdansko simboliu laikoma Gervė. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai visoje Europoje išsilaikiusių uosto kranų. 1442 metais tarp plytinių atramų įtaisytas medinis mechanizmas tarnavo ne tik kaip keltuvas, bet ir kaip gynybinis įtvirtinimas bei miesto vartai. Šiuo metu čia įsikūręs muziejus.
Kitame kanalo krante - Jūrų muziejus.
Senamiestis ir Žalieji vartai.
Paskui net nebežinau kelintą kartą žvalgome tas pačias gatves.
Iki vienuoliktos turime palikti viešbutį, tą ir padarome. Su lagaminais koja už kojos dardame į Gdansk Glowny traukinių stotį.
Žinau, kad tiesiogiai į Vladyslavovą nenuvažiuosime ir turėsime persėsti Gdynėje. Gdynę patogiausia pasiekti su Trimiestį aptarnaujančiais SKM traukiniais. SKM bilietų kasą randame ne stotyje, o požeminėje perėjoje. Prašau bilieto į Wladyslawowo, nes neturiu jokio supratimo apie bilietų pirkimą keliaujant su persėdimu. Spėlioju, ar turėsime kiekviename etape pirkti atskirus bilietus, ar yra koks vienas jungiamasis. Darbuotoja man nurodo eiti į stotį ir pirkti PKP traukinių bilietus. Iš pradžių sutrinku ir einu, bet paskui pagalvoju, kad ten gi vis tiek nerasiu tiesioginio reiso. Tuomet kokia prasmė blaškytis. Tad sugrįžtu prie kasos ir paprašau bilietų į Gdynia Glowny. Darbuotoja patvirtina, kad tokius bilietus tikrai gali parduoti. Jie kiekvienai iš mūsų atsiėjo po 6 zlotus.
Nupirktus bilietus atžymime požeminėje perėjoje šalia laiptų į peroną esančiuose geltonuose aparatuose.
SKM traukiniai į Gdynę važiuoja kas 10 – 15 minučių. Kelionė trunka kiek virš pusvalandžio. Lipame Gdynia Glowny stotyje ir plaukdamos kartu su minia, bandome atrasti mums reikalingą traukinį į Vladyslavovą. SKM kasoje sustojame nusipirkti bilietų. Kasininkė paaiškina, kad ši stoties dalis yra skirta tik SKM traukiniams. O į Wladyslawowo veža kiti – Regioniniai traukiniai. Todėl turime eiti iki PKP traukinių stoties.
Drožiame keliasdešimt metrų toliau. Patenkame į seną didelį pastatą su daugybe paslaugų: kavinės, parduotuvės, bagažo saugykla, veikia nemokamas wifi. Prie kasų žmonių milijonai. Pastebiu, kad prie Regioninių traukinių bilietų kasos žmonių beveik nėra. Traukinys, vežantis į Hel, kuris vyksta per Wladyslawowo, ir yra regioninis. Bandome laimę ir labai greit laikome rankose bilietus, kurie mums atsiėjo po nepilnus 10 zlotų.
Maršrutu Gdynia Glowny – Hel kursuoja nauji ir modernūs traukiniai. Patogūs vagonai, su plačiomis erdvėmis, švariais ir šiuolaikiniais tualetais. Durims atidaryti tiek iš lauko, tiek iš vidaus pakanka ant jų švelniai spustelti mygtuką.
Nuo Gdynės iki Vladyslavovo riedame valandą. Kažkur pakeliui - Puck miestelis.
Lipame vieną peroną ir du kelius teturinčioje Wladyslawowo traukinių stotyje. Patenkintos sklandžiai pasiektu nauju kelionės tikslu vos išvengiame tragedijos. Mat traukinys Wladyslawowo stotyje nestovi, tik išleidžia keleivius. Keleiviams nespėjus nueiti nuo perono, jis jau pradeda riedėti. Požeminių perėjų čia nėra, prie traukinių tūtavimų jau esame įpratę. Kažkokių ryškių užkardų ar įspėjamųjų ženklų irgi nėra. Tik paskutinę sekundę pamatome į mus atriedantį mus ką tik atvežusį traukinį.
Vladyslavovo traukinių stotis visai mažytė, teturinti tik vieną kasos langelį ir vieną nedidelį krėslą mažame laukiamajame. Deja, čia neveikia wifi.
Eisime į naują gyvenamąją vietą. Žemėlapyje kelias neatrodė ilgas ir painus, bet su lagaminais užtrukome.
Nakvynės namuose “West” http://pokojewest.pl/ esame užsisakę kambarį. Pasirinkimą nulėmė žema kaina ir gera viešbučio vieta: netoli stoties ir centro. Atvykome beveik valanda ankščiau, nei prasideda registracijos laikas. Bandome laimę, skambiname domofonu ir varteliai mums atsidaro. Šeimininkė žvali ir svetinga. Iškart aprodo kambarį, bendrą virtuvę. Kai įsikuriame, nueiname susimokėti. Ji apsidžiaugia, kad mes iš Lietuvos, bet nustemba, kad mes nemokame lenkiškai.
4 naktys dviviečiame kambaryje iš viso atsieina 280 zlotų. Papildomai paskaičiuojamas “pagalvės” mokestis. Rezervacijos dieną viešbutis nusiskaitė 30 procentų avansą. Į kainą neįskaityti pusryčiai. Bet kambaryje yra arbatinis su pagrindiniais įrankiais, taip pat yra bendra pilnai sukomplektuota virtuvė. Tad pusryčiams nebuvo jokio poreikio.
Taip pat neįprasta, kad kambaryje nebuvo muilo ir rankšluosčių. Bet apie tai esu skaičiusi atsiliepimuose, tad nenustebau.
Susitvarkę piniginius ir buitinius reikalus, išskubame į pažintį su naująja vietove.
Vos už kelių minučių nuo mūsų naujosios gyvenamosios vietos yra Palaimintos Mergelės Marijos bažnyčia. Rašoma, kad nuo jos varpinės galima pasižiūrėti miesto panoramos. Bet durys į varpinę buvo uždarytos.
Bažnyčia moderni. Prie senos raudonų plytų bažnyčios buvo pristatytas šiuolaikinio stiliaus priestatas. Vidus labai jaukus, spalvoti vitražai suteikia šiltą ir ramią atmosferą bei gerą aurą.
Lauke priešais bažnyčios duris stovi mini altorius ir suolai. Vasarą organizuojami vargonų muzikos festivaliai. Tačiau muzikos neteko klausytis, kaip ir matyti pamaldų lauke.
Wladyslawowo – rajono centras prie Baltijos jūros. Miestelyje gyvena 15 tūkst. gyventojų. Pirmieji įrašai apie vietovę aptinkami 12-13 amžiuje. 17 amžiuje netoli Vladyslavovo buvo įkurtas nedidelis uostas, apie kurį vėliau ėmė plėstis miestas. Tik 20 amžiuje, kuomet generolo Hallerio komanda nusipirko dabartinio Vladyslavovo vietoje žemių ir įkūrė modernų uostą, Vladyslavovas gavo oficialų karaliaus Władysław IV Vasa garbei skirtą vardą. Miesto teisės Vladyslavovui buvo suteiktos tik 1963 metais.
Vladyslavovo rajonui priklauso 7 didesni kaimai. Kai kurie žinomi kaip pajūrio kurortai: Hel, Chlapowo, Jastrzębia Góra. Vasarą čia pailsėti ir pasipildyti jodo atsargų organizme suvažiuoja tūkstančiai poilsiautojų. Rajonas populiarus ne tik tarp lenkų, bet ir tarp užsienio turistų. Nors mums neteko girdėti daug kalbančių kitomis kalbomis. Rajonas traukia plačiu 23 kilometrų ilgio paplūdimiu. Aktyvaus poilsio mėgėjai Vladyslavove ras kur pasportuoti, nes čia pilna aikštynų, sporto centrų.
Nuo bažnyčios patraukiame ieškoti Hallerowka. Hallerowka - Wladyslawową įkūrusio generolo vila. Šiuo metu viloje veikia muziejus. Į muziejų neiname. Pasidairome aplink trobelę. Trobelė ir tiek.
Ieškodama informacijos apie Vladyslavovą, buvau įsidėmėjusi Žvejo namą. Tad traukiame jo ieškoti. Sukdamos gatvėmis, apstatytomis įvairiausiais individualiais gyvenamaisiais namais, išeiname prie traukinių stoties. Priešais stotį užmatome prekybos centrą “Biedronka”, tapsiančią nuolatine kasdienių apsipirkimų vieta. Paskui sukame gatve, vedančia nuo stoties link jūros. Galiausiai pamatome Žvejo namo bokštą.
Būtina apsilankyti šiame bokšte.
Žvejo namas, kaip 150 vietų viešbutis žvejams, pastatytas 1953 – 1957–aisiais metais. Buvusio viešbučio bokšte įrengtos dvi apžvalgos terasos. Viena – 45, o kita 63 metrų aukštyje.
Sumokame didesnę kainą – po 15 zlotų už bilietą į abi apžvalgos aikšteles. Gauname slaptą kodą į antros aikštelės durų spyną ir trepsime aukštyn. 45 metrų aukštyje esančioje pirmoje aikštelėje pasitinka baisus vėjas. Taršo plaukus, plėšia iš rankų fotoaparatą. Bet vaizdai puikūs.
Vladyslavovo panorama žiūrint į Jastrzębia Góra pusę.
Pramogų centras.
Uostas.
Pakui kylame link užrakintos laiptinės. Kasoje įduotas kodas atrakina spyną ir siaurais laipteliais sukame dar aukščiau. Prisipažinsiu, buvo kiek neramu. Aplink ūžia įvairūs elektroniniai įrenginiai, girdisi, kaip kaukia vėjas. Bijau net pagalvoti, koks stiprus jis bus dar beveik 20 metrų didesniame aukštyje.
63 metrų aukštyje pasitinka labai siaura atvira terasa. Vietos tiek nedaug, kad norėdamos viena kitą nufotografuoti, turime apeiti ratą aplink bokštą. Nustebome, kad ir vėjo labai smarkaus nebesijaučia.
O vaizdai pribloškia gerąją prasme. Ilgai grožimės.
Pritraukiu mūsų rytdienos kelionės tikslą - Hel pusiasalį.
Su labai geromis emocijomis riedame daugybe laiptelių žemyn.
Prieš kelionę visai kitaip įsivaizdavau šį kurortą. Maniau, jo centras bus šalia stoties ir Žvejo namo. Kol kas aplink mūriniai nors ir tvarkingi, bet neįdomūs gyvenamieji namai. Kažkur einame, išeiname ne ten, kur norėtume. Pamatome laivus, patraukiame link uosto.
Uostas kaip uostas. 1938 metais pastatytas uostas su daugybe jachtų ir laivų. Kažkur plaukti laukia grupė žmonių. Kažkas tvarko šviežiai sugautą žuvį. Kažkas kažkur važiuoja. Kažkas sėdi lauko kavinėje ir plempia alų. O mes dairomės ir tiek.
Uosto spalvos.
Kažkur neįmantrioje lauko kavinėje pavakarieniaujame. Žuvies kepsnys su alumi atsieina po 24 zlotus. Paskui einame į tolimesnes centro paieškas. Jį rasti būtina, nes turiu numačiusi dar vieną objektą - apverstą namelį: Domek nogami do gory.
Namelį randame Sporto žvaigždžių alėjos pradžioje, šalia Antoni Abraham skvero, vos įėję pro vartus į parką link sporto komplekso. Objektas yra privatus, tad nuo pašalinių akių aptvertas aukšta nepermatoma tvora ir dėl to nelabai pastebimas. Už bilietus sumokame po 9 zlotus.
Vladyslavove esantis apverstas namelis yra nedidukas ir pritaikytas daugiau vaikams. Bet labai tinka ir mums. Iš pradžių kvatojame vos išsilaikydamos ant kojų ant pasvirusių grindų. Paskui randame nevaikišką kampelį - vonios kambarį. Dar kiek pabūname - ir pradeda nebestebinti nei aplinka, nei kojos pinasi.
Su dar vienu gerų emocijų užtaisu sukame į šalia namelio esančią 2000 metais atidarytą garsiems sportininkams pagerbti skirtą pakrantės Sporto žvaigždžių alėją. Čia pilna žmonių. Groja gatvės muzikantai.
Paskui ilgai vaikštome Vladyslavovo gatvėmis.
2016-06-09. Ketvirtadienis. Šeštoji kelionės diena. Helis.
Ryte išskubame į aštuntos valandos traukinį, nuvešiantį mus į Hel (lietuviškai – Helis) pusiasalį. Regioninis traukinys, važiuojantis maršrutu Gdynia - Hel, mums yra jau pažįstamas. Juo vakar atvykome iš Gdynės į Vladyslavovą.
Už bilietus paklojame po kiek daugiau nei 8 zlotus. Traukinys nesezono metu kursuoja kas pora valandų. Nors vizualiai atrodo, kad turėtų dažniau. Kaip ir vakar, traukinys yra modernus, tvarkingas. Ankstų rytą jis nėra pilnas. Laukia keturiasdešimties minučių kelias bėgiais ir jau minsime iškyšulio tolimiausioje dalyje esančio Hel miestelio gatves.
Gdansko įlankoje esantis Helio pusiasalis į Baltijos jūrą yra nutįsęs apie 35 kilometrus. Ilgo ir siauro pusiasalio plotis svyruoja nuo vos 100 m iki 3 km. Prieš šimtmečius šioje vietoje driekėsi keliolikos nedidelių salų grupė, ilgainiui susijungusi ir tapusi vaizdingu pusiasaliu, kurį pamėgo poilsiautojai, o ypatingai burlenčių sporto mėgėjai. Helio pusiasalyje išlikę žvejų gyvenviečių, dalis jų virtę jaukiais kurortais.
Helio miestelio traukinių stotis su šalia esančia autobusų bei po kurortą kursuojančių elektromobilių stotele.
Sustojame pasidairyti į pusiasalio žemėlapį. Elektromobilio vairuotojas siūlo savo paslaugas. Kai mandagiai atsisakome, jis parodo objektus, į kuriuos verta užsukti. Padėkojame ir su gera nuotaika leidžiamės į gatves.
Paprasti gyvenamieji namai su nuostabiais rožių krūmais.
Iš ryto miestelis tylus ir tuščias. Traukiame prie Gdansko įlankos.
Užeiname prie Dom Morswina ekspozicijos, atkreipiančios dėmesį į Baltijos jūros biologinę įvairovę ir pavojų jūros gyvybei. Čia pat kelios skulptūros iš buitinių atliekų. Virš dviejų metrų siekianti žuvis iš plastikinių butelių.
Ir pats Dom Morswina.
Einame jaukia krantine. Lauko kavinės dar nepradėję savo darbo dienos. Tik gatvių prekeiviai ruošiasi naujai dienai.
Pakeliui į centrą. Rotušė.
Stebime dar tik bundantį kurortą. Kažkur kavinukėje išgeriame kavos su Lenkijoje populiariu saldumynu – gofru. Tai - vaflis su pasirinktais priedais. Prašome su grietinėle ir džemu. Deja, aparatas sugedęs, ar gali patiekti tik su džemu? Gerai, ką jau. Bet vis tiek skanu.
Helio miestelis kažkiek primena Kuršių Nerijos miestelius ir atrodo labai jaukiai. Tad žvalgome siauras gatveles. Kažkur dirstelime į Žvejo muziejaus kiemą.
Rytas šiltas. Helio kurortas žydintis, saulėtas ir spalvingas.
To paties pavadinimo, kaip ir pusiasalis, Helio miestelis įsitaisęs pačiame pusiasalio smaigalyje. Ši vietovė rašytiniuose šaltiniuose minima jau 12 a. pabaigoje, kaip silkių prekybos centras Gellen. Bene žymiausias miestelio statinys – aštuoniakampis raudonos spalvos švyturys, kuris yra atviras lankytojams. Miestelyje taip pat įsikūręs Ruonių centras – įdomi atrakcija vaikams.
Esame pasiryžę daug kelio nueiti jūros pakrante. Tad nuo Gdansko įlankos vandens gaivinamo Helio pusiasalio kranto judame link kito, skalaujamo Baltijos jūros. Pakeliui aplankome 1942 metais atstatytą švyturį. Užlipame į 40,3 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę. Iki švyturio galima atvažiuoti elektromobiliu, bet labai smagu pasivaikščioti miško keliuku.
Apžvalgos aikštelės lankymas suaugusiam kainuoja 6 zlotus, dar už 2 zlotus išsinuomojame žiūronus ir apžiūrime tolumoje vos besimatančius Gdynę, Sopotą, Gdanską. Apžvalgos aikštelė yra įstiklinta, tai trukdo nuotraukų kokybei.
Priešais – žemynas ir Trimiestis. Helio miestelis nuo Šiaurės Lenkijos perlo Gdansko miesto nutolęs apie 100 km (važiuojant sausuma), tačiau jei plauktume jūra, būtų kur kas arčiau.
Baltija.
Helis.
Baltas kupolas prieplaukoje – vadinamasis "Jajo Burmistrza" – “Mero kiaušinis". Spėju, kad neoficialiai pastatas taip pavadintas, tai tik taikliai prilipęs epitetas, nes šis pastatas - daugelį vietos gyventojų papiktinęs ir nuvylęs projektas. Pastatas ir krantinė sutvarkyta už ES lėšas ir perduoti naudotis buriuotojams.
Laiku užlipome. Nes besileisdamos žemyn, sutikome laiptais kylančią stovyklautojų vaikų grupę.
Paskui jau traukiame į smaigalį - Cypel, nuo kur pradėsime savo kelionę pajūriu.
Kašubo kopgalis, žymintis Helio Nerijos pradžią.
Praeiname keletą Antrojo pasaulinio karo paminklų. Prūsijai ir Vokietijai priklausęs Helio pusiasalis Lenkijai atiteko tik po Pirmojo pasaulinio karo ir tuomet buvo paverstas karine zona. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą čia vėl karaliavo vokiečiai, pasibaigus karui, pusiasalis atiduotas Lenkijai. Tad visame pusiasalyje netrūksta nuo karo išlikusių bunkerių, stebėjimo platformų, karinės technikos. Karo tematika mūsų nevilioja. Tad lipame ant tvarkingo pėsčiųjų tako, vedančio palei pusiasalio smaigalį.
Helski Cypel - Helio Nerija.
Čia sutikta garbaus amžiaus jau antrą savaitę dviračiu į Taliną keliaujanti vokietė parodo, kur kuris miestas tolumoje matyti. Pamojuojame Lietuvai. Dar pasmalsaujame apie moteriškės planus ir patraukiame į savo mažą Camino. Dabar mūsų kelią lydės Baltijos jūros bangų ir vėjo gausmas.
Paskutinis žvilgsnis į Cypel, į tolumoje esantį žemyną.
Ėjimas jūros pakrante nė iš tolo neprilygo anos dienos žygiui į Lebą. Smėlis čia labai purus ir minkštas, teko daug daug minti, laipioti per krūvas karkvabalių lavonų bei nugalėti stiprų tiesiai į veidą pučiantį vėją.
Neperpučiama striukė su stipriai sutvirtintu kapišonu buvo mano visos dienos palydovais.
Platūs ir erdvūs paplūdimiai, kai kur susiaurėjantys iki mažos juostelės, kai kur akinančio baltumo, kai kur murzini ir priteršti. Žmonių su kiekvienu nueitu puskilometriu vis mažėjo. Kai kada eidavome valandą ir nieko nesutikdavome. O jei ką sutikdavome ar pralenkdavo, jie tapdavo tokie savi.
Siaura paplūdimio juostelė.
Neslėpsiu, eiti buvo sunku. Basos kojos giliai smigo į purų smėlį. Ėjimas pakraščiu prie pat vandens negelbėjo, nes ir čia nebuvo kieto pagrindo. Kiek tvirtesnę juostelę tarp jūros skalaujamo ir puraus smėlio buvo okupavę nesibaigiančios karkvabalių kapinės. Eidamos bandėme įvairiai dėlioti pėdas, tačiau stebuklų neišradome, tik kasėmės ir kasėmės smėliu.
Pakrantė.
Dešinėje labai audringa ir ištisai ūžianti jūra. Kairėje Helio kopų draustinis, bet prisigalinėję su vėju ir smėliu, nebenorėjome ten dairytis. Sunku būdavo net susikalbėti, turėdavome šaukti.
Kažkur prisėdame pietums. Jaučiu, kaip pažeme nešamos smėlio smiltys barška atsitrenkdamos į neperpučiamą striukę. Tenka slėpti fototechniką, daiktus, maistą. Išsitraukiame pietus ir jau po sekundės tenka saugoti dantis nuo tarp jų girgždančio smėlio.
Pasivaikščiojimas.
Helio pajūris vis nustebindavo netvarka. Net jei ir ne nesibaigiantis laipiojimas per krūvas negyvų karkvabalių, pakrantėje pilna smėlio užpustytų medžių šakų, vietomis – akmenukų, vietomis – jūros išmestų žolių. Netrūksta ir žmogaus paliktų atliekų. Anos dienos žygis į Lebą man buvo daug malonesnis. Čia vis norėjosi apsiauti batus. Tačiau su batais eiti būtų buvę dar sunkiau.
Jūros gelmių lobiai.
Bendruomenės susirinkimas.
Bet buvo ir labai gražių, švarių, tvarkingų atkarpų, su tobulai baltu ir puriu smėliu.
Nuo Helio kopų rezervato pakraščio. Būčiau radusi jėgų užlipti į apžvalgos aikštelę, bet, deja, ji be kopėčių.
Smėlis kai kur keistų spalvų.
Staiga pajūris tampa visiškai siaura juostele.
Paskui vėl išplatėja.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų ėjimas pajūriu savaitę, dvi ar dar daugiau. Kuo toliau ėjome, tuo dažniau pagaudavau save galvojančią, kad galėtų šis mūsų kelias jau pasibaigti, kad jis darosi monotoniškas ir nebeįdomus, netgi erzinantis. Iškart bandydavau įjungti proto balsą, liepiantį atsipalaiduoti ir pasiduoti nesibaigiančio vėjo ir jūros gausmo meditacijai, taip gerai iš galvos išvaliusiai mintis ir kasdienius rūpesčius.
Planavome pajūriu įveikti vos ne visą iškyšulį, bet, o, šventas naivume. Tesugebėjome pasiekti tik artimiausią Jurata kaimą. Bet nutrepsėta apie 15 kilometrų, ne tiek ir mažai prieš stiprų vėją einat per purų smėlį.
Paplūdimys prie Jurata kaimo.
Apsidžiaugę, sukame į takelį, išvesiantį į miestą.
Pakeliui užmatome nuorodą į apžvalgos aikštelę. Kad ir kokios pavargę bebūtume, argi galime niekur nelipti?
Aikštelė niekuo neypatinga. Iš vienos pusės vos matosi Baltijos kraštelis, iš kitos – Gdansko įlanka ir žemynas.
Einame į Jurata. Pasitinka gražiame ir kvepiančiame pušyne įsitaisęs ramus šiuolaikinis kurortas.
Pakeliui į centrą - geležinkelio bėgiai.
Pirmiausiai susirandame Jurata traukinių stotį ir pasitikriname grafikus. Jie tokie, kaip ir esame užsirašę. Šalia traukinių stoties stovi pora pastatų, bet nei vienas iš jų nedirba. Bendražygė sunerimsta, kur reiks nusipirkti bilietas. Matome, kad į stotį ateina žmonės ir vėl nueina. Pastebėjome, kad visi traukia į šalia esančią autobusų stotelę. Pagal stotelėje kabančius grafikus turėtų greitai atvykti autobusas, važiuojantis į Wladyslawowo. Keliu vienas paskui kitą lekia autobusai su ženklu “Vaikai”, bet nei vieno maršrutinio. Taip pralaukiame pusvalandį. Artėja laikas, kai turi atvažiuoti kitas autobusas, o dar už dešimties minučių – ir traukinys. Nusprendžiame palaukti autobuso. Jei neatvyks ir šitas, tuomet eisime į traukinių stotį.
Autobusas, tiksliau – mikroautobusas, atvažiuoja laiku. Vairuotojui už bilietus sumokame po 7 zlotus. Prisirenka beveik pilnas, dauguma keleivių - žygeiviai su kuprinėmis ir lazdomis.
Riedame namų link ir dairomės aplinkui. Gdansko įlankos pusėje bėga pėsčiųjų takas. Matome krante išsirikiavusias jachtas, paskui vaizdingą pakrantę. Abi pasigailime, kad nepaėjome įlankos pakrante iki artimiausio, už dviejų kilometrų esančio, Jastarnia kurorto. Bet yra kaip yra.
Mikroautobusas paleidžia šalia Vladyslavovo autobusų stoties. Pastaroji yra tik per gatvę nuo traukinių stoties.
Kad jau grįžome anksti, einame pavakarieniauti. Norime save apdovanoti už sunkų dienos žygį. Užtaikome į kavinę, kurioje pasirodo patraukliausios kainos. Besidairydama į meniu, pagalvojau, kad reiktų paragauti kažko, kas būdinga Pamario regionui. Akys užkliūva už pavadinimo “Golonka Kaszubska z kapusta” http://www.kuchnia.wla.com.pl/potrawy-mieso.php. Sulaukiu karkos - didžiulės kojos per visą lėkštę. Galvoju, kaip reiks suvalgyti. Bet buvo dieviškai skanu, sukimšau viską. Vakarienė, įskaitant alų ir arbatpinigius, man atsiėjo 29 zlotus.
Paskui ilgai vaikštome pajūriu bei jau nežinia, kiek kartų mintomis gatvėmis.
IV dalis
Miela Linole, ačiū Jums už nuoširdumą ir geranoriškumą, kurių kupini Jūsų kelionių aprašymai. Pirmą kartą juos atradau ieškodama internete medžiagos apie Lombardijos regioną - kaip Jūs sakote, darydama "namų darbus" Bergamo ir Milanui.Dabar ruošiuosi į Oslą ir Bergeną - ir vėl aptikau daugybę Jūsų naudingos informacijos. Kaip puiku, kad yra tokių žmonių kaip Jūs, negailinčių savo laiko pasidalinti "kelionių virtuve" su kitais (man ypač aktualu tai, kad keiaujama visuomeniniu transportu). Ačiū dar kartą ir gerų kelionių, įspūdžių ir, žinoma, aprašymų. :))))
AtsakytiPanaikintiAčiū Jums už gražius žodžius. Taip pat smagu girdėti, kad mano pateikta informacija kažkam yra naudinga. :-)
PanaikintiRašyti, kaip ir planuoti bei keliauti, man yra didelis malonumas. Rašymas padeda dar ir dar kartą išgyventi kelionėse patirtas nuostabias emocijas. Taip pat leidžia neužmiršti jau buvusių kelionių. Tik gaila, kad gyvenimas taip dinamiškai keičiasi ir surinkta informacija labai greit pasensta.
Ačiū Jums dar kartą. :-)
Linute, ačiū už puikų pasakojimą ir informaciją, kuria maloniai pasidalinai. Mano Lenkija buvo kuklesnė, bet vėl naujai prikelti šviežius prisiminimus buvo tikrai gera :)
AtsakytiPanaikintiAčiū. :-) Lauksiu Tavųjų įspūdžių. ;-)
PanaikintiAčiū už pasakojimą. Sena svajonė aplankyti šiuos kraštus. Turėtų būti labai gražu
AtsakytiPanaikintiAčiū. Labai gražus kraštas, linkiu būtinai aplankyti. :-)
Panaikinti