2016-06-06. Pirmadienis. Trečioji kelionės diena. Leba ir Lemborkas.
Taigi, ankstų pirmadienio rytą pajudame į “must see” objekto paieškas.
Gdansko senamiestis pakeliui į traukinių stotį: flamandų architekto suprojektuotas Arsenalas gražiai ryto saulės spindulių nušviestas. Senasis Arsenalas buvo pastatytas siekiant suvienodinti atskirus pastatus. Pastatas papuoštas militaristinėmis skulptūromis. Viena įspūdingiausių – Atėnų kario skulptūra.
Traukinio bilietus vėl buvome nusipirkę iš vakaro. Kelionės Gdansk Glowny – Lębork biliete buvo paskirtas ir nurodytas vagono numeris ir vietos. Tad tradiciškai informaciniame stende pasitikriname platformos ir tako numerius ir jau ramesne nei vakar širdimi laukiame savo traukinio. Šįkart vyksime tarpmiestiniu TLK tolimesniųjų distancijų traukiniu. Bilietai atsiėjo nepigiai, į vieną pusę paklojome po 24 zlotus žmogui. Tačiau reisas tiesioginis, o traukinys stoja tik didesnių miestelių stotyse. Žinoma, galėjome rinktis ir pigesnį variantą, bet su persėdimu ir užtrunkantį žymiai ilgiau. Deja, kelionės dieną vis dar kirbėjo klaustukas dėl atsitiktinai rasto keleivių vežėjo. Tad nusprendėme verčiau brangiau sumokėti, negu likti nepasiekę tikslo.
Traukinys atvažiuoja kitoks, nei vakar, ant šono su ryškiu užrašu ICC. Pamatome, kad keleiviai, lipantys į traukinį, turi patys atsidaryti duris. Traukinių vagonų durų atidarymo patirties turime iš kelionių Italijoje, tad iš anksto apžiūrime jų atidarymo peripetijas.
Iki už 80 kilometrų esančios tarpinės stotelės Lębork miestelyje (lietuviškai – Lemborkas) tarpmiestinis traukinys nuveža per kiek daugiau nei valandą. Netoli Lemborko lydi gražus kraštovaizdis, net pasijutau į Zakopanę beriedanti.
Šiaip ne taip įveikiu traukinio vagono durų atidarymo testą ir lipame Lemborke. Čia pasitinka nedidelė ir tyli traukinių stotis. Skubu į lauką, nes nuo to, ką ten rasime, priklausys mūsų šios dienos tikslo išpildymas. Laimei, nerimas iškart atslūgsta, nes aikštėje priešais stotį, kairiajame kampe, pamatau išsirikiavusius bent kelis mikroautobusus su iš tolo šviečiančiu užrašu “Leba”. Taigi, pati įsitikinau ir kitiems galiu patvirtinti, kad internete atsitiktinai užmatytas keleivių vežėjas Boguš bus http://bogus-bus.pl/rozklad-jazdy/ iš tikrųjų egzistuoja, veža, laikosi grafikų ir netgi juos viršija.
Užkalbintas mikroautobuso vairuotojas parodo eiti į gretimą autobusą. Iki išvykimo laiko nepilnas pusvalandis. Bilietus perkame iš vairuotojo, iki Lebos vienam suaugusiam keleiviui jie kainuoja 8 zlotus. Autobusas padėvėtas, bet tai jau nebeturi jokios reikšmės. Išvykstame laiku, 30 kilometrų vingiuotą neplatų kelią įveikiame per kiek daugiau nei pusvalandį. Šalia kelio beveik visą laiką mačiau bėgantį labai tvarkingą dviračių taką.
Boguš bus mus išleidžia prie miniatiūrinės sename pastate įsikūrusios Lebos traukinių stoties. Liepos - rugpjūčio mėnesiais maršrutu Lębork - Leba važiuoja traukiniai.
Mūsų tikslas yra kuo greičiau atsidurti kopose, tad kol dar gaivus rytas, išskubame į už 3 kilometrų esantį Rąbka kaimą. Žinoma, Rabką galėjome pasiekti ir važiuodamos elektromobiliu. Taip pat Leboje galima išsinuomoti dviračius ir palėkti iki kopų dviračių taku. Bet mums trijų kilometrų atstumas atrodė juokingas, todėl besigėrėdamos Leba traukėme pėsčiomis.
Nuo traukinių stoties labai greitai prieiname žiedą, o nuo jo sukame į kairę. Mėgaujamės Lebos kurorto architektūra.
Linksmas kavinės teritorijos apipavidalinimas.
Kertame Lebos upę.
Leboje labai daug kempingų, poilsio namų. Kurortinis miestelis, ne kitaip. Eidamos nuo kempingo prie kempingo, labai greit įsukame į pėsčiųjų ir dviratininkų taką, vedantį į Rąbka kaimą. Takas veda mišku. Iš pradžių nusivyliau, nes visai šalia buvo automobilių kelias. Bet kelias buvo tuščias ir tylus, tik vienas kitas automobilis prazvimbė.
Šv. Barbaros koplytėlė miške.
Planuotas netolimas kelias nuo Lebos traukinių stoties iki Rabkos prailgo. Nužygiavome tikrai ne 3 kilometrus. Akys, pamatę miško proskyną ir joje pasirodžiusį kaimą, nušvito, o kojos ėmė minti dar sparčiau. Net nesidairę, lekiame prie Slowinski nacionalinio parko bilietų kasos. Paklojame po 6 zlotus už parko bilietus.
Tarp Rowy ir Leba miestelių esantis Slowinski nacionalinis parkas užima 18 hektarų plotą, ketvirtadalį parko užima miškai. Šiaurinis parko pakraštys pajūriu driekiasi kiek daugiau nei 32 kilometrus. Parkas pavadinimą gavo nuo čia gyvenusių Slovincų (Slowinci) – Kašubų teritorijoje gyvenusios nedidelės tautinės mažumos.
Mintis šioje vietoje įsteigti nacionalinį parką buvo pradėta įgyvendinti 1946 metais, bet parkas įkurtas tik 1967-aisiais. Slowinski nacionalinis parkas 1977 metais buvo įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo objektų sąrašą. Kopos yra judančios, nors ir nestipriai, bet per 5 tūkstančius metų pasiglemžusios ne tik naujus augalus ir medžius, bet ir miškus. Aukščiausia kopa siekia 45 metrus. Vietovė yra saugoma, tad lankytojai gali vaikščioti tik jiems skirtais takais, kurių bendras ilgis yra net 140 km. Taip pat yra skirtos vietos stovyklavietėms, poilsiui.
Parko teritorijoje esantys Łebsko ir Gardno ežerai yra tapę kelių retų vandens paukščių prieglobsčiu. Čia auga pakrančių pušys ir smėlingoms teritorijoms būdingi augalai. Kai kurie jų yra saugomi.
Pasinaudojame netoli bilietų kasų esančiais nemokamais tualetais ir patraukiame iki elektromobilių, nuvešiančių mus iki Ruchome Wydmy - Judančių kopų, stotelės. Žinoma, galima smagiai pasivaikščioti ir pėsčiomis, bet šiai dienai turime tiek daug planų, nenorime eikvoti laiko. Bilietas suaugusiam nepigus, į vieną pusę 15 zlotų. Iš šios stotelės taip pat galima važiuoti tik iki Raketų bazės.
Elektromobilio keleivių prisirenka akimirksniu. Apie 7 kilometrus riedame miško keliuku. Vairuotojas išleidžia aikštelėje šalia labai aukšto ir stataus medžius užpylusio smėlio kalno. Išlipu ir negaliu patikėti, kad čia mano išsvajotos Slowinski nacionalinio parko kopos.
Aikštelė sutvarkyta. Čia yra ne tik elektromobilių stotelė, bet ir stovai dviračiams, stalai užkandai ar suolai poilsiui, tualetai, informaciniai stendai.
Nusprendžiame prieš didžiąją dienos kelionę pasistiprinti. Gėriuosi vaizdais nuo suolelio.
Pagaliau galime judėti link Lącka kopos.
Smėlis kasasi po kojomis, tad čia prasideda basakojų žygiai.
Iš pradžių lipame į aukštą smėlio kalną. Saulė šviečia, bet ant kalno kiaurai košia žvarbus vėjas.
Atsiveria akimis vos aprėpiami smėlio laukai ir kalnai.
Žinoma, vaikščioti galima tik sužymėtuose plotuose.
Kopos iš skirtingų vietų atrodė vis kitaip. Labai patiko šie ragai.
Lącka kopos. Sparčiu žingsniu po jas marširuojame. Kopos patiko, nors kažkokio stebuklo ir nebuvo.
Paskui sukame link jūros.
Kelias per kopas labai greitai baigėsi. Jūros pakrantėje pamatau rodykles, akimirksniu sudaužiusias šios dienos planus ir viltis.
Staiga suvokiu, kad nebebus jokių kilometrų smėlynais, nebebus dienos kopose, nebebus daugiau nuotraukų Slowinski nacionaliniame parke. Mat iki kitų mano suplanuotų taškų tektų eiti 15 -20 kilometrų. Mobilioji programa maps.me telefone nerodo jokių kitų pėsčiųjų takų, brėžia tik vienintelę rudą punktyrinę liniją pajūriu. Tiek ieškota, tiek planuota, tiek važiuota, o viską apėjome per gerą pusvalandį. Apima didelis apmaudas ir nusivylimas. Neįdėmiai perskaityta surinkta informacija ir išnagrinėtas žemėlapis, nė nežvilgtelėta į mastelį. Žodžiu, neatidžiai atlikti namų darbai. Objektui, kurio labiausiai laukiau, pasiruošiau prasčiausiai. Tik grįžusi namo, išsiaiškinau, kad vasarą Lebos ežeru kursuoja laivas, galintis nuplukdyti ne tik iki Raketų bazės ar Ruchome Wydmy kopų, bet ir iki Kluki etnografinės sodybos. Ar mūsų viešnagės metu buvo teikiama ši paslauga, nepavyko sužinoti. Pasidalinsiu nuoroda, galbūt pavyks pasinaudoti ateityje.
Išėję prie jūros ir apimtos nevilties, bandėme nepasiduoti emocijoms ir sukti į šalį, ieškoti kitų takų, bet supratome, kad pradėsime ardyti gamtą ir rizikuosime užsidirbti baudą.
Nieko nepešę su šiokiu tokiu slogučiu sukame prie jūros.
Galvojame, ką veikti toliau. Buvo mintis dar kartą apžiūrėti jau išvaikščiotas kopas. Bet dabar jos nebeteiktų jokio džiaugsmo. Tad nusprendžiame grįžti į Lebą pėstute jūros pakrante. Laukia beveik 9 km kelias.
Paplūdimys beveik tuščias. Besidairydamos traukiame į Lebos pusę. Tik pavienius vaikštinėtojus susitikome. Arba vienus po kitų traukiančius būrius stovyklautojų.
Už nepilnų trijų kilometrų prieiname nuorodą į Raketų bazę. Visame Lenkijos pajūryje pilna muziejų ar pavienių eksponatų, susijusių su Antruoju pasauliniu karu. Mes aplankėme tik vienintelę Westerplatte prie Gdansko. Karo tematika nė vienos neviliojo.
Kažkas ilsisi.
Kažkur ant nuvirtusio medžio užkandame ir vėl tai per purų, tai per jūros kietai suplaktą smėlį traukiame pajūriu tolyn.
Oras šiltas, saulė plieskia, bet taip ir nenustoja pūsti žvarbus vėjas. Vienu metu ir karšta, ir šalta.
Vėjas ir audringa jūra iš galvos išpūtė slogią nuotaiką. Diena nebeatrodo nepasisekusi, o kaip tik atvirkščiai– pilna ir įdomi.
Kai kur į paplūdimį leidžiasi aukštos smėlio sienos, kai kur iškart prasideda miškas.
Jau apie dvi valandas basomis kojomis miname smėlį. Bet eiti nepabodo. Vaizdai keičiasi. Nustembame, kai netoli Rąbka erdvus paplūdimys tampa vos praeinamu siauru smėlio ruožu.
Nuėję pajūriu apie 6 kilometrus, pamatome nuorodą į Rabkos kaimą. Bet nusprendžiame laikytis savo plano ir eiti pakrante iki Lebos.
Kad artėjame prie miesto, rodo ne tik tolumoje horizonte matomas Leba upės pakrantės pylimas, bet ir pasikeitęs paplūdimys. Jis daug labiau prišiukšlintas, labiau pripėduotas.
Lenkijos pajūris skiriasi nuo mūsiškio tuo, kad jame visada pučia vėjas. Nuo vėjo poilsiautojai ginasi statydami medžiagines tvoreles.
Pakrančių sargybinis ir artėjantys Lebos miestelio upės pylimai.
Pagaliau tikslas pasiektas. Per geras tris valandas pajūriu nueita 8,8 kilometrai.
Sukame link jachtklubo. Jame pasinaudojame tualetais. Jachtklubo aplinka labai jauki. Patraukliai atrodo nameliai poilsiautojams.
Paskui traukiame pro didesnius laivus, pro sandėlius, kol galiausiai pasiekiame tiltą, kuriuo upę kirtome ryte.
Šis ėjimas aplink upę atėmė jėgas, tad po kurortą pasidairome labai trumpai. Užsukame tik į pėsčiųjų - T. Kosčiuškos gatvę. Eiti iki Lebos simboliu laikomo viešbučio "Neptūnas" jau nebeturime jėgų.
Žemėlapis daugiau jokių ypatingų objektų Leboje neberodo, todėl nusprendžiame grįžti į Lemborką. Einame link traukinių stoties, pakeliui - bažnyčia Leboje.
Netoli stoties pamatome, kad Bogusbus autobusai ir mikriukai suka vienas paskui kitą. Vieno vairuotojo pasiteiraujame, jis angliškai paaiškina, kad vyks į Lębork, bet važiuos per aplinkinius kaimus. Nueiname į kitą mikroautobusą, stovintį visai ne toje gatvės pusėje – tinka, nes jis tiesiai į Lębork. Grafike tokio laiko nėra, bet koks mums skirtumas, svarbu veža.
Vėl tie patys 8 zlotai už bilietą. Mikroautobusas, sustodamas daugelyje kaimų, greit skrieja tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome ryte. Bendrakeleivė miega, aš stebiu kelią. Labai greit pasiekiame Lemborką. Mikroautobusas stoja kažkur mieste. Žvilgtelėjusi pro langą, paskui - į žemėlapį, suprantu, kad esame šalia objektų, nuo kurių ketinau pradėti Lemborko apžiūrą. Greitai žadinu draugę ir išlipame šalia raudonų plytų pilies.
37 tūkst. gyventojų turintis Lębork miestas yra įsikūręs ant Lebos ir Okalica upių krantų. Spėjama, kad dar 14 amžiuje vietinių į šią teritoriją pakviesti Kryžiuočių ordino valdovai pradėjo statyti pilis ir tvirtoves. Lemborkas – vienas iš nedaugelio Lenkijos miestų, kuriame iki šių dienų yra išlikę gynybiniai įtvirtinimai. Dalis tų statinių buvo atstatyti, taip pat nuolat yra vykdoma išlikusių statinių restauracijos programa. Iš viso sutvarkyta 800 metrų gynybinės sienos.
Išlipę iš autobuso pirmiausiai apžiūrime toje gatvės pusėje esančią šv. Mergelės Marijos Lenkijos Karalienės bažnyčią. Paskui einame į kitą gatvės pusę. Sukame į Basztowa gatvę. Šioje gatvėje apžiūrime restauruotas 19 amžiaus gynybines sienas. Čia randame ir mums kelią parodžiusias gynybines sienas su bokštais.
Baszta Bluszczowa - Gebenės bokštas. Kampinis gynybinės miesto sienos bokštas vadinamas Gebenės vardu ir savo stiliumi skiriasi nuo kitų Lemborko statinių. Bokštas vertinamas dėl autentiškumo – išliko lygiai toks pat, koks buvo pastatytas. Bokštas buvo pastatytas kartu su kitais miesto įtvirtinimui skirtais statiniais ir apsodintas gebenėmis. Deja, gebenės šaltą žiemą išnyko, o bokšto pavadinimas liko.
Ir šalia esanti siena su bokštu, pavadintu Baszta 24.
Paskui prieiname Šv. Apaštalo Jokūbo (sw. Jakuba Apostola) bažnyčią. Tai vienas seniausių ir vertingiausių objektų Lemborke. Manoma, kad pastatas pastatytas 15 amžiuje. Bažnyčios šeimininkai – Pranciškonų vienuoliai. Prieš pora metų bažnyčiai suteiktas šventovės statusas, nes joje yra saugomos šv. Apaštalo Jokūbo relikvijos.
Sukvailioja GPS. Vaikštome miesto gatvėmis kur akys mato. Kol kas nesuprantu aš šito miesto: tai išpuoselėti modernūs pastatai, tai apleista ir griūvanti teritorija, tai prižiūrimos istorinės vertybės. Eini ramiu gyvenamųjų daugiabučių kvartalu, staiga prieš akis – istorija. Keli metrai – ir vėl daugiabučiai. Jaučiuosi keistai, noriu pabėgti. Bet GPS‘ui niekaip neatsisuka galva, mums – irgi.
Netyčia pataikome prie Kryžiuočių pilies.
14 amžiuje pietrytinėje miesto dalyje buvo pastatyta Kryžiuočių pilis su malūnu ir svirnu. Per amžius pilis buvo daugybę kartų perstatyta. Šiuo metu pilyje yra įsikūrę Teismo rūmai.
Dabar nepasakysiu, kam greičiau atsisuko galva: GPS’ui ar mums, bet kažkaip tai išeiname prie ieškotos Rotušės aikštės. Čia vietoje buvusiosios 1900 metais pastatyta nauja miesto Rotušė ir taip pat yra tvarkomas Rotušės, dabar - Ramybės skveras (Plac Pokoju).
Mieste karšta. Saulė plieskia. Norisi atsigaivinti aikštės fontane.
Ir dar vienas žavus fontanėlis šalia.
Sukame į pėsčiųjų gatvę. Pėsčiųjų Staromiejska gatvėje pamatysime senoviniams laikams būdingų stilių ir Art Nouveau stiliaus namų. Granito plokštėmis dengti šaligatviai, stilingi šviestuvai, jaukios lauko kavinės daro Lemborką senamiestį patraukliu.
Be proto graži ir jauki gatvė.
Pasidairome į paskutiniuosius gražiosios gatvės namus.
Atrodo, Lemborke planuotas vietas apžiūrėjome. Aišku, mieste yra daug parkų, bet jau jaučiamės pavargę, norime namo. Sukame link traukinių stoties. Nusprendžiame grįžti tiesioginiu traukiniu. Vėl suplojame po 24 zlotus, turime bilietus su nurodytais vagonų numeriais ir vietomis.
Šįkart vietas gauname paskutinio vagono kupė. Kupė dalinamės su žilagalvėmis maloniomis poniomis. Kupė paskutinį kartą važiavau mokykloje, į klasės ekskursiją į Maskvą. Bet prisiminimų nuotaika labai greitai išsisklaido, nes viduje pasidaro labai karšta. Žvilgsniu paklausiu senjorų, ar galiu atidaryti kupė duris. Jos neprieštarauja. Tačiau viena netrukus rengiasi švarkelį. Pasijaučiu nepatogiai, netrukus uždarau duris. Mano draugė vos traukiniui pajudėjus krinta miegoti, o aš visą kelią pradirbu kupė durininke ir klimato kontroliere.
Ruošiamės lipti Gdansk Glowny stotyje. Į erdvų tambūrą pasiramsčiuodamos lazdelėmis ateina ir mūsų senjoros. Tambūre su daugybe sunkių nešulių stovinti moteris perspėja, kad bus dar tik Gdansk Wrzeszcz stotelė. Visos smagiai pasijuokiame iš mūsų nesėkmingo bandymo ištarti pavadinimą Wrzeszcz ir važiuojame dar viena stotele toliau.
Tarpmiestiniai IC traukiniai ne tik greitai veža, bet ir yra modernūs, su tvarkingais ir kvepiančiais tualetais. Vienintelė bėda - visuose juose labai sunkiai atsidaro durys. Nežinau, kaip į juos įlipa ar išlipa senas ar ligotas žmogus. Bet man kaskart būdavo stresas, kad neįstengsiu atidaryti durų. Taip lipant iš traukinio buvo ir šįkart. Aš tiek košės nesuvalgau... Bet susibūrusi smagi moterų grupelė bendromis jėgomis atidarome. Paskui padedame moterims iškelti sunkiuosius lagaminus, senjoroms - išlipti iš traukinio ir kartu su minia sukame į Gdansk Glowny požemines perėjas. Dar nusprendžiame nusipirkti bilietą rytdienos traukiniui ir skuodžiame link namų.
Lauke košia ledinis vėjas, o kūną apima toks nuovargis, kad nieko daugiau nebenoriu, tik miegoti. Kažkur pakeliui vakarienei nusiperkame picą ir kiek kojos neša kalendamos dantimis leidžiamės į viešbutį.
2016-06-07. Antradienis. Ketvirtoji kelionės diena. Malborkas ir Oliwa.
Niekaip nesupratau, kodėl vakar taip brangiai – net po 17 zlotų – sumokėjome už bilietus Į Malborką. O gi ir šįkart riedėsime švariu ir moderniu tarpmiestiniu traukiniu. Žinoma, galėjome ir paprasčiau, bet priekaištaujantis taupumo jausmas aprimsta, kai vagono švieslentė vis parodo traukinio greitį 120 km/h. Traukinys stoja tik didžiuosiuose miestuose. Malborkas nuo Gdansko nutolęs apie 50 km. Tad už gero pusvalandžio lipame Malborke. Šįkart traukinio vagono duris tenka atidaryti draugei, ji puikiai susidoroja.
Malborko traukinių stotis moderni ir nemaža. Čia yra daug kelių ir peronų. Viduje yra įvairaus dydžio automatinės daiktų saugojimo kabinos.
Malborko traukinių stotis.
Išėję iš stoties, sukame į dešinę. Trauksime į pilį.
Aplankyti garsiąją Malborko pilį buvo tokia pati sena svajonė, kaip ir pamatyti Gdanską. Pilies lankymui rekomenduojama skirti pusdienį. Muziejaus darbo laikas keičiamas triskart per metus, todėl prieš važiuojant į Malborką verta pasitikrinti darbo laiką tinklalapyje www.zamek.malbork.pl. Kad ir tikrinausi nurodytame tinklapyje, vis tiek nebuvau tikra, kad pilis dirbs pirmadienį. Todėl šio objekto lankymui skyrėme antradienį.
Pagal dar namuose surinktą informaciją, pilį nuo traukinių stoties turėtume pasiekti per gerų dešimt minučių. Tačiau kulniuojame daug ilgiau.
Malborko centras.
Pagaliau pamatome tai, ko ieškojome.
Bilietų kasa yra stoties pusėje esančiame pastate. Pastatas modernus, veikia ne tik kasa, informacija, tualetas, kavinė, bet ir saugojimo kabinos bent jau nedideliems krepšiams.
Perkame bilietą pilies lankymui su audiogidu. Kaina suaugusiam – 39 zlotai. Abi imame audiogidą rusų kalba. Gauname trumpą instrukciją ir leidžiamės į pilies apžiūrą.
Pirmą kartą naudojuosi audiogidu. Ir turiu pasakyti, labai patikusi pramoga. Audiogidas yra modernus, jungiasi su palydovu, todėl nebereikia spaudinėti pasakojimo stotelių numerių, o informacija pateikiama priklausomai nuo to, kurioje vietoje yra lankytojas.
Einame link Malborko arba dar vadinamos Marienburgo vardu pilies.
Čia mūsų išmanieji kalbantys aparatai pasigauna GPS ir pradeda pasakoti šio krašto ir pilies istoriją.
Ties Vyslos atšaka Nogatu iškilusi Malborko pilis yra viena didžiausių ir geriausiai išlikusių Viduramžių gynybinės architektūros pavyzdžių Vidurio ir Rytų Eiropoje. Iš raudonų plytų sumūrytos pilies plotas užima net 20 hektarų teritoriją. Marienburgo pilį 1274 metais įkūrė kryžiuočiai. 1276 m. Marienburgui suteiktos miesto teisės. 1361 m. pilyje pusmetį buvo kalinamas (ir iš šios pilies pabėgęs) Lietuvos kunigaikštis Kęstutis. 1410 m., tuoj po Žalgirio mūšio, Marienburgo pilį buvo apgulusi LDK ir Lenkijos kariuomenė, tačiau po kelių savaičių apgulties, taip ir nešturmavusi pilies, atsitraukė.
1997 m. Malborko pilis yra įtraukta į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Šiuo metu pilies šeimininku yra Marienburgo pilies muziejus, įkurtas 1961 metais.
Pilies vaizdas pro traukinio vagono langą.
Vienu metu joje tilpdavo pusė visų Kryžiuočių ordino riterių: 200 vyrų. Ir dar tiek pat tarnų, kepėjų, virėjų.
Pilį kasmet aplanko apie 5 mln. lankytojų. Kompleksą supa tvirta gynybinė siena, kurią puošia gausybė bokštelių. Pilies viduje galima apžiūrėti gyvenamuosius apartamentus, sargų stebėjimo postus ir koridorius, koplyčią, Žiemos ir Vasaros menes ir kitas patalpas. Muziejuje eksponuojami viduramžių ginklai, skulptūros, amatininkų dirbiniai, gintaro papuošalai. Kaip ir dauguma Lenkijos pajūrio miestų, Malborko pilis, o ir pats Malborko miestas, buvo sugriauti Antrojo pasaulinio karo metu. Lenkijos valdžios ir gyventojų iniciatyva ir pastangomis tiek pilis, tiek miestas buvo atstatyti.
Pastatas pilies prieigose.
Pilies muziejus labai didelis, audiogidas pateikia įdomią informaciją. Visos istorijos nepasakosiu, o ir nefotografavau daug viduje. Patikusios erdvės – Didžioji menė Viduriniuose rūmuose:
Didžiųjų Magistrų rūmų Vasaros menė man paliko didžiausią įspūdį.
Vasaros menės palubėje dešinėje pamatysime tarsi įmūrytą akmeninį sviedinį. Audiogidas pasakoja, kad šis sviedinys čia įstrigo dar 1410 metų vidurvasarį, kai po pergalės Žalgirio mūšyje jungtinės lenkų ir lietuvių pajėgos apsupo ir apšaudė Marienburgą.
Einame į lauką. Skulptūros kieme.
14 amžiuje pastatyti Didžiųjų Magistrų rūmai.
Vidurinėje pilyje aplankome ginklų muziejų. Ekspozicija yra nauja, tad salės darbuotoja paaiškina, kad audiogidas jai dar nėra paruoštas. Įrenginys mus pats susiras, kai išeisime į lauką. Deja, išėjus mūsų aparatai jokio palydovo nepagauna. Ilgai sukame ratus po vidinį kiemą. Galiausiai audiogidas abiems vėl prakalba ir jau su mumis atsisveikina. Žinome, kad dar galima užlipti į kažkurį bokštą, bet audiogidas mus nukreipia į jau būtas sales arba liepia eiti lauk. Kiek pasiblaškę nusprendžiame paklausyti audiogido paliepimų ir sukame pro vartus.
Po gerų trejeto valandų, praleistų Malborko pilies muziejuje, prie bilietų patikros įrengtame punkte atiduodame audiogidus. Esu girdėjusi nuomonių, kad trys valandos su audiogidu pilyje prailgo ir žmonės kai kurias vietas praleisdavo. Mums tikrai neprailgo ir buvo labai įdomu.
Sukame ant pėsčiųjų tiltelio žvilgtelėti į pilį iš šono. Ant tiltelio saulė buvo ne draugas.
Nusprendžiame apeiti aplink pilį.
Graži pilis, įdomiai pateikta istorija. Dabar jau jaučiamės įvykdę visą programą ir visiškai negaila neįlipto bokšto.
Po pusdienio, praleisto Malborke, trauksime į Oliwa – Gdansko priemiestį. Planavau persėsti Gdanske, bet paskutinę minutę "daėjo", kad gi turi būti tiesioginis traukinys. Taigi, sumokėję po nepilnus 13 zlotų, regioniniu traukiniu visą valandą riedėsime iki Oliwa traukinių stoties. Užtruksime perpus ilgiau nei būtume nuvažiavę su greituoju, bet kelionė kainuos mažiau ir nereiks sukti galvos, kaip atidaryti duris.
Išlipę Oliwa traukinių stotyje, einame ieškoti tramvajų žiedo - Oliwa Pętla, nuo kur planavau pradėti mūsų pažintį su šiuo priemiesčiu.
Pirmiausiai nusprendžiu susirasti apžvalgos aikštelę ant Pacholek kalno. Einame žavia, bet labai triukšminga Opata Jacka Rybinskiego gatve, papuošta 19 – 20 amžiaus pastatais. Įsivaizdavau, kad gatvė bus tyli, tačiau nesibaigiantis automobilių srautas erzina, norisi kuo greičiau pabėgti.
Nuo sankirtos su Polanski gatve Opata Jacka Rybinskiego gatvė vadinasi Stary Rynek Olawski. Kur gatvė daro lanką, rasime miesto vartus Dom Bramny. Visai šalia buvusio vienuolyno kompleksas. Nuo 1100 m. iš mažo vienuolyno kaimelio Oliwa išaugo į didelį ir jaukų rajoną. Per amžius Oliwa pergyveno ne vieną karą, pakeitusį jos veidą.
Prieiname Malūno ežerą. Ant į jį įtekančio Oliwskij upelio stovi senas malūnas.
Einame tolyn Spacerowa gatve iki prieisime laiptus į Wzgorze Pacholek. Taigi, apie 500 laiptelių lipsime į kalną.
100 metrų virš jūros lygio aukštyje yra Wzgorze Pacholek apžvalgos aikštelė, nuo kurios matosi visos apylinkės, kraštelis Gdansko, Baltijos jūra ir tolumoje – Hel iškyšulio miestas. Lipdamos nelabai tikėjome, kad aukšti medžiai leis matyti panoramą. Bet apsirikome. Tai, ką išvydome, maloniai pribloškė.
Vaizdas į jūrą ir tolumoje vos matomą Hel iškyšulį.
Ir į Gdansko pusę.
Pasidairome į kitą pusę. Kažkas toli apačioje jodinėja žirgu.
Žymioji Oliwa katedra, garsėjanti kaip ilgiausia bažnyčia visame pasaulyje. Dar garsi vargonais.
Atsigrožėję apylinkėmis, leidžiamės nuo bokšto. Apačioje yra aikštelė su stalu ir suolu. Čia sukertame pavakarius. Miškinga kalva apraizgyta daugybe trasų ir takų, kalbama, kad jais galima nueiti į Sopotą ar Gdynią. Nežinau, kiek tiesos, bet skelbiama, kad ši vieta yra bene aukščiausia Lenkijoje, tik Zakopanės apylinkės pralenkia. Kalbama, kad senovėje šioje vietoje stovėjo bokštas, kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo sugriautas.
Galima paeiti takeliu iki paminklo T. Kościuszko. Bet nusprendžiame leistis žemyn.
Nulipę laipteliais, sukame Opacka gatve ir einame iki kapinių ir 18 amžiuje pastatytos šv. Jokūbo bažnyčios, pasipuošusios baroko stiliaus bokštu. Gatvė vėlgi labai triukšminga, vėl skubame ja praeiti. Bažnyčia šiuo metu yra restauruojama.
Visai šalia ir Oliwa katedra. Romantiškojo ir gotiškojo stiliaus katedra pastatyta toje vietoje, kur 1100 metais stovėjo medinė bažnytėlė. Katedra turi trigubą vardą: šventos Trejybės, skaisčiausios Mergelės Marijos ir šv. Bernardino. Ši katedra laikoma ilgiausia bažnyčia pasaulyje. Tačiau lankytojus labiausiai vilioja vargonai, kurie stebina ne tik skambesiu, bet ir besisukančių angelų, žvaigždžių ir saulės žaismu. Vasarą minias lankytojų sutraukia vargonų muzikos festivalis.
Vargonų muzikos gerą pusvalandį pasiklausome ir mes. Koncertai nesibaigiantys. Praeinanti vienuolė surenka aukas.
Apsidairę katedroje, išeiname pro šoninį išėjimą ir trauksime į A. Mickevičiaus arba paprastai vadinamą Oliwa parką.
14 hektarų užimantis Adomo Mickevičiaus arba Oliwa parkas – vienas didžiausių ir žaviausių visoje Gdansko apylinkėje. Vietovė paversta į parką 1780 metais. Parke yra Botanikos sodas, išlikusių vienuolyno pastatų, taip pat žymioji Oliwska katedra. Parką puošia įvairūs medžiai, takai, ežerėliai, skulptūros ir gėlynai. Šiltą vasaros dieną galima tiesiog pagulėti ant pievutės.
Parke vyksta daug remonto darbų. Užeiname ramų takelį, pilną rožių žiedų.
Sukame iki 18 amžiuje suformuoto Palminariumo – oranžerijos, kurioje gausu įvairių rūšių augalų, krūmų. Iki Palminariumo uždarymo lieka tik 10 minučių. Greitai apibėgame.
Nepaprastai dailiai suformuotos daug metų skaičiuojančios liepos.
Tylus parko takelis.
Parkas prižiūrimas labai keistai: kai kurios erdvės visiškai apleistos, kurios išpuoselėtos, kai kur kuriamos naujos. Jauki vieta šalia viešbučio.
Aikštelė su fontanu ir mergelė, laukianti savo (ne)bronzinio princo.
Grįžtame vėl į senąją parko dalį. Parko augalai, tvenkiniai ir takai sudaro atskiras linijas. Kiekviena jų turi savo pavadinimus, pvz., “Kelias į amžinybę”, “Vaizdas į jūrą”, “Langas į pasaulį”.
Einame link Vyskupų rūmų. Pasidairome į 1967 m. pastatytus Gdansko princų Świętopełk II and Mściwój II biustus.
Oliwa parko ornamentai ir Vyskupų rūmai.
Pasimėgavę Oliwa, išbandome dar vieną transporto priemonę - tramvajų. Oliwa Pętla tramvajaus stotelė moderni, švieslentėje yra rodomas tramvajaus atvykimo laikas. Bilietus perkame išmaniajame savitarnos aparate. Už vienkartinį bilietą paklojame po 3 zlotus. Nežinau, ar nupirkome teisingai, nes geltonajame aparate, skirtame pažymėti bilietams, užsidegė raudona lemputė. Bet bilietą išmušė, gal ir gerai.
Kelionė tramvajumi buvo maloni. Vagonai šiuolaikiniai, ekrane rodomas tramvajaus judėjimas žemėlapyje, taip pat esamų ir būsimų stotelių pavadinimai.
Paskutinis vakaras Gdanske. Mirk gyvenk turime sulaukti naktinio miesto žiburių. Tarsi užsakytas, oras šiandien šiltas, vėjas nurimęs, tikras malonumas vaikštinėti.
Po dienos klajonių atsigaivinę duše, einame ieškoti vakarienės. Paskui iki išnaktų vaikštome gatvėmis.
Apšviestas Gdansko senamiestis dar gražesnis. Ilgai vaikštome krantine tiek viena, tiek kita kanalo puse.
Paskui sukame į senąsias gatves. Senamiestyje žmonių skruzdėlynas.
Atsisveikinę su naktiniu Gdansku, traukiame ilsėtis.
III dalis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą