2024-04-12, penktadienis. Viena. II dalis.
Vakar dienos aprašymas yra čia.
Iš pat ryto turime planų. Išlipę iš metro, praeiname pro Minoritenkirche. Šią bažnyčią matydavau ne kartą, tačiau į ją užsukti laiko taip ir neatsirado. Tai - 13 amžiuje pastatyta bažnyčia, labiau pristatoma kaip koncertų salė. Rašoma, kad ją puošia "Paskutinės vakarienės" mozaika. Kas dabar atsakys, ar neaplankę kažką praradome.
Laiko iki mūsų suplanuotos rytinės atrakcijos yra, tad pakeliui pasidairome į vakar matytas grožybes: Habsburgų rūmus.
Ateiname į Josefplatz aikštę. Šioje aikštėje yra durys į mūsų greitai prasidėsiančią atrakciją bei visu grožiu tviska dar vienas šios dienos tikslas - Nacionalinė biblioteka.
Laukiame rytinės Ispanijos jojimo mokyklos/Spanische Hofreitschule žirgų treniruotės. Vakar vakare spontaniškai į ją nupirkau bilietus, šiandien perskaičiau, kad įeinant reikia turėti popierinius bilietus. Bilietų kasų darbuotoja patikina, kad užtenka turėti bilietus telefone. Dairomės po aikštę ir ramiai laukiame treniruotės pradžios.
Kol dairomės po aikštę, raiteliai su žirgais patraukia į treniruotę.
Kadangi treniruotės metu fotografuoti ir filmuoti draudžiama, žirgai ir jų raiteliai mielai papozuoja lauke.
Netrukus prasidės rytinės Ispanijos jojimo mokyklos žirgų treniruotė.
Ispanijos jojimo mokykla - institucija, užsiimanti klasikinio dailiojo jojimo išsaugojimu ir lipizanerių veislės žirgų treniravimu.
Nuo
18 amžiaus pradžios veikia baltasis maniežas. Sėdame ant ne itin patogių kėdžių. Labai taupant pinigus, galima pirkti bilietus į stovimas
vietas. Stovintieji įsitaiso už mūsų.
Treniruotė buvo įdomi. Žinoma, vakarinis pasirodymas būtų kur
kas įdomiau.
Pažiūrėję treniruotės, pasileidžiame į greta esančią Nacionalinę biblioteką. Biblioteka palieka didelį įspūdį nuo paties pirmo žingsnio.
Lubų piešiniai.
Bibliotekoje stovi du dideli gaubliai.
Nacionalinė biblioteka prieš metus buvo baigta restauruoti. Čia planavau praleisti daug laiko, nusipirkau audiogidą anglų kalba. Nacionalinėje bibliotekoje, kaip ir daugelyje kitų lankomų objektų, rusų kalba gidų ar ekskursijų nėra. Austrų požiūris sveikintinas, tačiau mano kompanija nuobodžiauja. Metu klausymą ir leidžiamės į gatvę. Išsamesnei pažinčiai su Viena teks traukti į solo kelionę.
Išeiname iš Nacionalinės bibliotekos. Vienos gatvėse jau pilna žmonių.
Trepsime link imperatoriškojo Burggarten parko.
Įėjimas į parką veda pro dailius vartus.
Burggarten parke užeisime į Drugelių namus.
Iki šiol drugelių namuose nesu buvusi, tad su malonumu užeinu.
Kažkam pietų metas.
Drugelio gimimas.
Nufotografuoti drugelius yra gana sudėtinga. Paprasčiau yra fiksuoti gėlių žiedus.
Drugelį galima net nieko neįtariant išsinešti.
Drugelių namai man nepalieka visiškai jokio įspūdžio. Karšta, žmonių daug, drugelių, įsivaizdavau, kad bus daugiau. Šio objekto lankymui išleisti pinigai buvo visiškai beprasmiški.
Išėję iš Drugelių namų, dairomės į Burggarten parką juosiančius prabangius pastatus.
Habsburgų rūmai.
Randame paminklą A. Mocartui.
Išėję ir parko, poilsiui einame į kavinę ir skanaujame Vienos štrudelį su vaniliniu padažu.
Pasistiprinę traukiame į gatves. Pakeliui - žymioji Vienos opera, į kurią pažiūrime iš kitos gatvės pusės.
Pakeliui prieiname šiuolaikinio meno centrą Albertina.
Šalia šiuolaikinio meno centro stovi Musikverein, mūsiškai - filharmonija.
Kirtę judrią gatvę, ateiname į Resselpark parką. Parke vyksta performansas, skirtas atkreipti dėmesį į atliekas.
Resselparko šone stovi Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčia - Karlskirche.
Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios lankymas mokamas, tačiau jei jau atėjome, kaip neužeisi.
Mamą paliekame melstis, o mes lipame į bažnyčios viršų, kur veikia nedidelis muziejus bei veikia paroda. Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčia nuo viškų.
Per vargonų galeriją patenkame į lauko terasą. Bažnyčią puošia dvi autentiškos 33 metrų kolonos. Ant jų pavaizduotas Šv. Karolio Boromiejaus gyvenimas ir darbai. Kaip tik vieną iš jų ir matau.
Viena nuo Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios balkono.
Nuo Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios trepsime link kito objekto - Belvederio. Žemėlapyje atstumas neatrodo didelis, tačiau patvoriu tenka praeiti ko ne visą teritoriją, kol randame įėjimą į parką. Įėję, stojame į eilę prie bilietų kasų. Bestovint ateina mintis, kad čia parduodami bilietai į paveikslų galeriją, o mes nusiteikę tik po sodus pavaikščioti.
Besigrožėdamos prabangiais pastatais, žingsniuojame link Belvederio sodų.
Belvederio ansamblį sudaro viršutiniai ir žemutiniai rūmai. Nuo viršutinių, į kuriuos vos netyčia nenusipirkome bilietų ir kuriuose galima pamatyti garsųjį Gustavo Klimto paveikslą „Bučinys“, apžvelgiame Belvederio sodus.
Viršutiniai Belvederio rūmai ir eilė prie žymiųjų paveikslų.
Belvederio sodai yra baroko kraštovaizdžio architektūros akcentas. Didelės terasos su tvenkiniais ir gėlynų ornamentais jungia Aukštutinę ir Žemutinę Belvederio dalį.
Belvederio sodai man labai patinka. Labai jauki aplinka su daugybe tvenkinių, skulptūrų ir fontanų.
Netrukus prieš akis atsiveria Žemutinio Belvederio sodai.
Graži kaskada.
Viršutiniai rūmai atrodo čia pat.
Jaukia alėja trepsime link Žemutinių rūmų.
Belvederis palieka labai gerą įspūdį.
Išeiname prie šoninį išėjimą, kopti atgal įkalne neprireikia.
Pažiūrėjusi prie Belvederio esančios stotelės grafiką, atrandu, kad vienas tramvajus važiuoja pro mūsų namus. Taip išbandome dar vieną vienos transporto priemonę - tramvajų.
Išlipę iš tramvajaus, einame į iš anksto nužiūrėtą piceriją
Piccolina. Manėme, picas valgyti parsinešime namo, nes picerija mažytė,
viduje vietų prisėsti nėra. Tačiau šeimininkė operatyviai ant šaligatvio
išskleidžia stalelį. Sėdime, gurkšnojame limonadą, per langą stebime,
kaip gaminamos ir kepamos mūsų picos. Picų būtų užtekę dviejų, bet jos
tokios skanios, kad sulapnojame visas tris.
Pasistiprinę ir pailsėję, leidžiamės į metro ir važiuojame iki šv. Stepono katedros.
Vaikštinėjame, paskui ant suolo prisėdame paklausyti gatvės muzikos. Tobulas vakaras.
Į viešbutį grįžtame vėlai vakare.
