Vilnius. Senųjų kaimų takas.

 2021-10-17. Vilnius. Senųjų kaimų pažintinis takas. 

Nutinka, kad dienos išvykos planas gimsta jau besėdint autobuse. Sekmadienio rytą autobusu riedėjau į Vilnių tęsti savo dar vasarą pradėto žygio maršrutu "Takas aplink Vilnių", tačiau naktis buvo lietinga, o būsimas tako etapas šlapiu oru būtų pavojingas. Važiuodama galvojau, kuo pakeisti šios dienos planus ir, pažvelgusi į žemėlapį, nutariau šiandien traukti į Verkių regioninį parką bei žygiuoti Vilniaus Senųjų kaimų pažintiniu taku .

Senųjų kaimų pažintinis takas veda pro penkis buvusius kaimus, dabar toli gražu nepanašius į kaimus ir esančius Vilniaus dalimi: Verkių Riešės, Staviškių, Turniškių, Kremplių ir Naujųjų Verkių.

Pažintinis takas yra žiedinis, jį pradėti galima bet kurioje vietoje. Man miesto autobusu pasirodė patogiausia pasiekti Verkių Riešę, tad tokio pavadinimo autobusų stotelėje ir išlipu. 

Kad 10 kilometrų ilgio Senųjų kaimų pažintinis takas nebūtų per trumpas, dar užsuku ir apeinu aplink  netoliese esantį Akies ežerėlį. Ežeras nedidelis, atitinkantis pavadinimą.

 

Patenkinusi poreikį surinkti papildomą kilometrą, pasuku ieškoti Senųjų kaimų pažintinio tako pradžios. Iki jos nedidelį gabaliuką tenka eiti judria Žaliųjų ežerų gatve.

Langinės Verkių Riešėje.

 

Seku GPS, savą pažintinio tako pradžią randu lengvai ir greitai. Trasa nauja, todėl puikiai sužymėta. Į kelią kviečia rodyklės žalsvame fone. 

Greitomis praeinu neįdomią gyvenamaisiais pastatais apstatytą gatvę Babiniuose, paskui trasa leidžiasi nedidele nuokalne žemyn, link miško. Siaurame slėnyje prie miško pamatau grupę paprastų ir jaukių sodybų, iškart pajaučiu gerą kaimišką aurą.

 

Kai kurie pastatai ir sodybos yra kaimiško stiliaus arba dekoruoti senovinėms sodyboms būdingomis dekoracijomis, labai derančiomis senųjų kaimų pavadinimą turinčiai trasai. 

 

Čia pat teka sraunus Riešės upelis. Mėgaujuosi vandens čiurlenimu ir aplinka. 

 

Kaimas sekmadienio rytą tylus ir ramus, tik upelio vanduo tai garsiau, tai tyliau čiurlena. Atsiduodu ramybę ir vidinį džiaugsmą nešančioms emocijoms.

 

Už kaimo Riešės upė nurimsta. Takas veda keliuku, bet aš einu upės pakrante.

 

Pradeda lynoti. Sugrįžtu į paženklintą taką. 

Prieš žygį teko skaityti žmonių atsiliepimus, kad šis Senųjų kaimų pažintinis takas nėra ypatingas vaizdais ir įspūdžiais. Iš savo patirties turiu pasakyti, kad auksinį rudenį jis yra fantastiškas. 

 

Nesmarkus lietus greitai baigiasi, tad vėl suku prie Riešės upelio.   

 

Taip ir vaikštau: tai į kelią, tai į Riešės pakrantę. Tiltelis per Riešės upelį.

 

Riešės pasaga. 

 

Pasiekiu Staviškių kaimą. Pirmas Staviškių vaizdas yra ne koks. 

Staviškės laikomos viena seniausių Verkių regioninio parko gyvenviečių. Manoma, kad žmonės čia gyveno jau I - II amžiuje. Teigiama, kad gyvenvietė Staviškių pavadinimą gavo dėl šioje vietoje buvusių vandens telkinių, užpelkėjusių ežerėlių, tvenkinių (lenk. staw – tvenkinys).

 

Kiek paėjus akys džiaugiasi senomis obelimis.

Takas vėl išveda prie upės. Riešė ties Staviškėmis yra išplatėjusi. 

Tarp Riešės upės ir Ožkinių gatvės stovi Staviškių kaimą žymintis informacijos stendas. Pradėjus Senųjų kaimų pažintinį žygį nuo Staviškių, startas bus čia.

Perskaitau stende pateiktą informaciją. Mane sudomina žinia apie šioje vietoje ėjusį kelią, senovėje iš Molėtų ir Dubingių pro Staviškes vedusį į Vilnių. Ne tik vaizdinga, bet ir istoriją menanti vietovė pelnytai įtraukta į Senųjų kaimų pažintinį taką.

 

Pačios Staviškės lieka šone, į jas pasidairau tik iš tolo. Vietovė kaip vietovė. Kažkur dar kaimas, kažkur - visas miestas. 

Mano kelias kerta Riešės upę ir netrukus pasuks link dar vieno buvusio kaimo.

 

Sekdama Senųjų kaimų pažintinį taką žyminčią rodyklę, suku į kairę ir sparčiai kulniuoju tyliu plentu. Kažkur pamatau dažnam kaimui būdingą šulinį.

 

Netrukus iš monotonijos pažadina spalvingas namas dailiomis langinėmis. Turiu nuvilti, bet šiame pažintiniame take namų tokiomis langinėmis nėra daug, tačiau senus laikus liudijančių ženklų tikrai yra. Šis pažintinis takas tikrai vertas Senųjų kaimų pavadinimo. 

 

Dar akimirka ir ženklai praneša, kad artėju prie Verkių. 

Į Verkius nesuku, bet ir tolyn į taką neskubu, nes kylu dešinėje pamatytais stačiais laiptais, vedančiais į Staviškių, kai kur dar vadinamą Naujųjų Verkių, piliakalnį.

 

Užlipusią mane nustebina Staviškių piliakalnio viršuje stovinti Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Panaršiusi internete atrandu, kad ją 1928 metais savomis lėšomis pastatė privatus asmuo. Rašoma, kad Jėzaus Kristaus skulptūra turėjo saugoti apylinkes nuo potvynių. 2009 metais vietos bendruomenė skulptūrą atnaujino.

 

Piliakalnio viršuje pamačiusi pramintus takus ir ant medžių nupieštus pėsčiųjų trasos ženklus, nutariu apsukti ratą. 

 

Auksinis ruduo suteikia šiam takui ne tik grožį, bet ir galimybę matyti plačiau. Nuo Staviškių piliakalnio žiūriu į gatvę, kuria ką tik ėjau. Pro žaliuojančius medžius jos turbūt nesimatytų.

  

Staviškių piliakalnis ir ruduo.

  

Nuo piliakalnio nusileidžiu į lygų ir dar labai žalią lauką. Jame takai išsiskiria. Ant piliakalnio mano sektas mėlynasis ženklas nubėga į šalį, o aš trepsiu pievoje išmintu Senųjų kaimų pažintiniu taku. 

 

Turiu pripažinti, kad ši pro Verkius vedanti pažintinio tako  dalis kitu metų laiku ko gero būtų tikrai neypatinga, tačiau rudens gamta ją puikiai nuspalvina ir pagyvina.

 

Trys keliai.

 

Senųjų kaimų pažintinis takas daug kur sutampa su kitais pėsčiųjų takais, daugiausiai su Turniškių. Reiks kada nors pasukti ir Turniškių taku.

 

Takas labai įvairus. Tokį gražų metų laiką norisi fotografuoti kiekvieną žingsnį.

  

Vėliau take atsiranda šviestuvai. Neįprasta gatvė. 

 

 

Miške vis dar žydi rykštenės.

 

Netrukus pažintinis takas įsuka į Verkių gatvę ir, ją kirtęs, veda į senąjį Turniškių kaimą. 

 

Turniškės. Ne, tai ne tos prabangiosios. Tos, anais laikais besivadinusios Turniškių varsarviete, yra kitoje Neries pusėje.

Šiose Turniškėse kažkada klestėjo šiltnaminių kultūrų verslas.

   

Nustembu, kiek daug pastatų yra menkai prižiūrimi ir apleisti, tik tolėliau esantys namai šiai gyvenamai vietai suteikia kiek geresnį vaizdą.

 

Pažintinis takas eina smagia medžių alėja.

 

Turniškių kaimo pakraštyje stovi vaikų žaidimų aikštelė.

 

Nuo žaidimų aikštelės Senųjų kaimų pažintinio tako rodyklė nukreipia sukti į mišką. 

Miškas tylus ir drėgnas. Akis vilioja rudens raudonai nudažyti ąžuolai.

 

Netrunku prieiti dar vieną informacinį stendą. Tarpukariu šioje vietoje ant Neries buvo planuojama statyti hidroelektrinę, buvo pradėti paruošiamieji darbai, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas darbus nutraukė.

  

Sovietų valdžia minties statyti elektrinę atsisakė, o jos statyboms paruoštos medžiagos buvo panaudotos kitur, tad šiuo metu hidroelektrinės nėra nė ženklo, tik spalvinga pakrantės augalija bujoja.  

 

Toliau kalvomis ir pakalnėmis takas veda Neries upės šlaitu.

 

Tiltu pereinu upokšnį, o į kitą statų šlaitą lengvai užkopiu prisilaikydama pažintinio tako rengėjų įtaisytomis virvėmis.

 

Nors po praeitą savaitgalį laipiotų Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinio kalvų šis skardis tėra smulkmena, tačiau padaryta galimybė į kalvą užkopti saugiai tikrai nepamaišo. 

Užlipusi į viršų, suku iš pažintinio tako ir kiek pavaikštau besigėrėdama žemai tekančios Neries vaizdu nuo aukšto šlaito. Kitoje upės pusėje - Turniškių vasarvietė arba mums geriau žinomos prabangiosios Turniškės.

Grįžusi į Senųjų kaimų pažintinį taką traukiu link Kremplių. Netrukus pamatau apie šį kaimą pasakojančius informacijos stendus bei užpelkėjusį tvenkinį. 

 

Link Kremplių.

 

Žvyro keliukas kerta nedidelę užtvanką.

 

Senasis Kremplių kaimas.

 

Senųjų kaimų pažintinis takas suka link žemos ir meldais apaugusios vietos. Skaičiau, kad trasoje yra keletas vietų, kur šlapesniu metu galima sušlapti kojas. Prisipažinsiu, tokių neradau, nes takas įrengtas puikiai. 

Krempliai yra įsikūrę prie Verkių dvarui priklausiusių tvenkinių. Nelikus dvaro kai kurie tvenkiniai buvo nuleisti ir užaugo meldais.

 

Pagaliau meldų etapas baigtas, suksiu į girią. 

 

Pamatau tako aplink Vilnių ženklą, vadinasi, čia dar lankysiuosi. 

Verkių regioniniam parkui priklausantis miškas yra nepaprastai gražus.

Kurį laiką einu tyliu mišku, vėliau takai išsišakos.

Man reikalinga kryptimi patraukia iš priešingos pusės atėję žmonės.

Tolumoje matau išretėjusius medžius, o už jų šmėžuoja dar vieno Senųjų kaimų pažintinio tako etapo - Naujųjų Verkių kontūrai. Mano takas statoka nuokalne leisis žemyn. Saugiai nusileisti žemyn padeda įtaisytos virvės. 

 

 Link buvusio Naujųjų Verkių kaimo. 

Nuo stataus kalno nusileidžiu prie apleisto medinio pastato.

Per tvorą pasidairau į buvusį Naujųjų Verkių popieriaus fabriką.

Naujieji Verkiai nuo seniausių laikų garsėjo popieriaus gamyba. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad 1690 m. Vilniaus vyskupas Kazimieras Konstantinas Bžostovskis Verkių dvaro teritorijoje įkūrė popieriaus dirbtuvę, nuomojamą činšo teise. Ilgainiui dirbtuvė turbūt nustojo veikusi, nes 1834 metais buvo įkurtas Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas. Per visą istoriją fabrikas ir klestėjo, ir nuo gaisrų kentėjo, bet ilgai laikėsi kaip viena pajėgiausių popieriaus gamybos įmonių ne tik Lietuvoje, bet buvo žinomas ir Maskvoje, Varšuvoje. 

Šiuo metu buvęs popieriaus fabrikas yra saugomas valstybės kaip kultūros paveldo objektas. Popieriaus fabriko statinių kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Pamatau istorinį liudijimą apie šioje vietoje veikusį popieriaus fabriką bei iškeltą jo pamatinį akmenį.

Apžiūrėjusi buvusio popieriaus fabriko pastatus, iš tolo dirsteliu į lipant nuo kalno matytą spalvotą medinuką ir pasileidžiu Senųjų kaimų pažintiniu taku tolyn. 

Nedideliu tiltu pereinu neišvaizdžią link fabriko vedančią Turniškių upelio atšaką.

Statūs laiptai ves aukštyn.

Netrukus pamatau dar vieną tiltą per Turniškių upelį. 

 

Upelio krantus juosia jau beveik pliki medžiai, žemė nuklota aukso lapais. Nutariu pasivaikščioti romantiška pakrante.

 

Tiek tos pakrantės. Po minutės nuo stačių laiptų paskutinį kartą apžvelgiu Turniškių upelį ir, atsisveikinusi su Naujaisiais Verkiais, kylu į paskutinį Senųjų kaimų trasos etapą. 

Užlipusi laiptais suku į mišką. Miškas kaip miškas, bet jo rudeninės spalvos yra dieviškos.

 

Prieinu jau pažistamą Verkių Riešę. Kaimo pakraštyje - nedidelė užtvanka Riešės upėje.

 

 Verkių Riešė, Riešė ir senas šulinys.

 

Informacijos stendas, žymintis Verkių Riešę.

 

Verkių Riešėje savo taką baigiu. Įskaitant Akies ežerą, nukulniavau 12 kilometrų. Šiuos kilometrus, įskaitant išklidimus iš tako, informacinių stendų nagrinėjimą, fotografavimą, poilsį, grožėjimosi akimirkas, įveikiau per 4 su puse valandos.

Senųjų kaimų pažintinis takas man labai patiko. Takas tinkamo ilgio, įvairus, įdomus, gerai sužymėtas. Jei keliaujama visuomeniniu transportu, žygį galima nutraukti bet kuriame kaime. Mano pasirinktas starto/finišo taškas man pasirodė idealus tiek įspūdžių, tiek istorijos, tiek susisiekimo prasme.

 

Belieka susikaupti ir judrios Žaliųjų ežerų gatvės pakraščiu iki autobuso stotelės nueiti paskutinius metrus.