Trys praėjusios tinginiautos dienos įvilko į kažkokį abejingumo ir erzulio kokoną. Viskas darosi nebeįdomu, nieko nesinori, jau neblogai būtų į namus į Lietuvą judėti. Bet priverčiu save pildyti iš anksto suplanuotą kelionės programą.
Iš pat ryto 363 numerio autobusas vingiuoja į Icos de los Vinos. Icos de los Vinos autobusų stotyje sėdame į kitą, 360 numerio autobusą, vežantį La Montaneta kryptimi į juoduosius smėlynus – Arenas Negras. Užbėgsiu į priekį ir pasakysiu, kad šis paskutinį vakarą prieš išskrendat į Tenerifės salą pasirinktas Sunflower gido maršrutas tapo kelionės atradimu, pačiu didžiausiu netikėtumu.
Nuo Icos de los Vinos autobusas vingiuoja siauru kaimo keliuku. Bevažiuojant aukštai kalnuose stotelėje į autobusą įlipusi storu šaliku ir pirštinėm apsimovusi moteriškė įvarė šoką. Galvojam, negi šalta?
Netrukus lipame prie San Francisco koplytėlės La Montaneta kaimo gale ir čia pat patenkame į stingdantį šaltį. Netikėjome, kad šioje amžinos vasaros saloje gali būti TAIP šalta. Jausmas tarsi žiemą su vasariška apranga į lauką išėjus. Aplink jokios gyvybės, tik miškai, šaltis ir besileidžiantis rūkas. O apsirengiau šiandien visiškai plonai. Juk iki šiol vis be reikalo tampydavausi šiltą megztuką. Galvoju, kiek galima jį bereikalingai nešiotis. Ir va kad nori, neturiu jo, kai jis būtinas.
Greitom žvilgtelime į San Francisco koplytėlę. Suoleliai lauke, tai gal čia visada nebūna taip šalta.
Sukame ten, kur autobuse tankiai tarškėdama ispaniškai kelią savanoriškai rodė šalimais sėdėjusi moteriškė. Žinoma, ką ji kalbėjo nieko nesupratau, bet vertindama jos geranoriškumą ir pastangas, vis linksėjau „si“, „si“ ir „gracias“.
Trasa gerai sužymėta. Iš pradžių ji eina niekuo neypatingu mišku, paskui pasimato juoda žemė ir takas. Tirštas rūkas su kiekvienu vėjo gūsiu verčia riestis į kamuolį. Kad sušiltume kiek kojos neša lekiame į kalną, link Arenas Negras.
Apie du kilometrus einame iki kempingo. Čia nuotaika pagerėja, nes pasirodo saulė ir pasidaro šilčiau. Daugybė vietos, didžiuliai plotai su stalais piknikui. Pasinaudojame proga, užkandame.
Paskui sukame į juoduosius smėlynus - Arenas Negras ir judame link Montana Negra – Juodojo kalno.
Vaizdai akimirksiu sunaikina per anas dienas atsiradusį apatijos ir monotonijos kokoną. Įspūdžiai ir emocijos nukelia į ekstazę. Labai sužavėjo didžiuliai juodų ugnikalnio pelenų plotai, toks neįprastas jausmas matyti kitokios nei įprasta spalvos žemės paviršių aplinkui.
Iš ten atėjome.
Juoda juoda juoda. Kaip atsvara visam tam juodumui – kur ne kur žaliuojantys augalai.
Paskui juodų plotų retėja, pasitinka sustingusios lavos kauburiai su į juos besikabinančia spalvinga augalija.
Keliai kryžiuojasi. Bet dar negrįšime atgal, eisime pagal nuorodą link Chinyero ugnikalnio.
Pamatome tolumoje juoduojantį patį paskutinį saloje – prieš kiek daugiau kaip šimtą metų - išsiveržusį Chinyero ugnikalnį. Galima aplink jį apeiti 6 km žiedine trasa. Nors Chinyero vulkaninis kraštovaizdis apibūdinamas kaip vaizdingiausias tokio tipo kraštovaizdis visoje Tenerifės saloje, bet mes tik pasidairome iš tolo.
Grįžtame prie kryžkelės. Įsitaisome ant lavos riedulių ir sukertame po sultingą ir kvepiantį apelsiną.
Taip pat apgalvojame, kuriuo keliu eisime atgal: čia ateitu ar trauksime į San Jose de los Llianos kaimą. Pasirenkame dar neitą trasą ir sukame taku, vedančiu į San Jose de los Llianos.
Iki San Jose mūsų laukia 4,4 km kelias. Kelias nesunkus, bet iš pradžių mažiau vaizdingas, net suabejojau ar nevertėtų grįžti atgal. Bet savo sėkmei tos mintys buvo atmestos. Netrukus jau mėgaujamės vaizdais.
Minutei sukame iš tako, einame pavaikščioti vietinių vadinamo juodojo smėlyno pakraščiu. Labai nepiktnaudžiaujame. Nepaprastai įdomus jausmas apima einant per giurgždančius rūpius vulkano pelenus.
Prieiname didžiulius akimis neaprėpiamus juodus plotus, į viršų išlindusį juodut juodutėlį Montana Negra kalną. Kur ne kur koks gležnas blyškiai žalias augalėlis. Net nejauku.
Kopimas į Montana Negra yra uždraustas, tai ir nekopiame. Mėgaujamės vaizdais iš tolo.
Kažkur pamatome Teidę.
Nežinau nė kur dairytis: tai į juodėžę Montana Negra, tai į melsvą Teidę.
Galiausiai išvystu patį fantastiškiausią dienos vaizdą. Sesė Montana Negra ir didysis brolis El Teide vienas šalia kito. Tarp jų visu smarkumu veržiasi rūkas, kas sekundę tai užklodamas, tai parodydamas vieną ar kitą kalną. Kas sekundę tai su migla atpūsdamas pagėlingą vėsą, tai leidžiantis pašildyti saulės spinduliams. Vaizdas ir jausmas nenusakomas žodžiais.
Iki San Jose de las Llianas kaimo pusantro kilometro veda ramus ir šiltas kelias mišku, pro žydinčius didžiulius viržių krūmus, pro laikines gėles.
Miške - kryžius.
Nors jau geroka popietė, San Jose kaime mus pasitinka pienas ir stingdantis šaltis. Namai paskendę rūke, apylinkių iš vis nematyti. Einame ieškoti autobuso stotelės, paskui sukame į knaipę sušilti.
Galiausiai autobuso stotelėje vis tiek sustyrame į ragą. Autobusas atvažiuoja laiku. Viduje šilta, greit atsigauname.
Sugrįžę į Icod de los Vinos turime tikslą surasti garsųjį ilgaamžį Drakonmedį. Randame bent du. Vienas šio miesto vizitine kortele laikomas.
Drago – tai dracenos medis. Tenerifės saloje tikrai apstu jų, kiekvieno kaimo ar net gyventojo garbė turėti savo Drago. Drago vertė yra jų amžius. Icod de los Vinos Drago Milenario skaičiuoja tūkstantmetį. Šį Icod de los Vinos miesto simbolį globoja Unesco.
Apsilankome suvenyrų parduotuvėje, apžiūrime šalia esančią San Marcos bažnyčią.
Einame į miesto gatves.
Nuestra Senora del Patrocinio koplytėlė.
Lipame aukštai į kalną. Dar vienas Drago, labai aukštas ir priraišiotas.
Laipome aukštyn - žemyn siauromis senojo Icod gatvėmis.
Naujieji kvartalai.
Icod de los Vinos man yra labai jaukus.
Nusileidžiame prie didelės ir gražios 17 a. San Francisco bažnyčios.
Dairomės į pasidabinusį miestą.
Dar viena bažnyčia ir aikštė prie jos. Ayuntamiento de Icod de los Vinos.
Jaučiamės pavargę. Bet dėmesį patraukia prie San Marcos bažnyčios grojanti muzika. Sukaupę paskutines jėgas einame žiūrėti, kas ten. Patenkame į šventę.
Iš pradžių klausomės muzikos ir dainų.
Paskui įsijungia šokėjai.
Paprasta šventė, paprasti šokėjai, net nelabai plastiški dauguma jų. Žmonės pasidarė šventę ne kažkam, o sau.
Trepsim ir mes kojelėm, linguojam pagal muziką. Nuovargis kažkur išgaruoja. Į Puerto de la Cruz grįžtame jau sutemus.
2015-04-20 Pirmadienis. Masca
Anksti ryte išriedame link Masca kanjono. Kelionė su persėdimais. Pakeliui apžiūrime Garachico miestą, kiek primenantį pernai Madeiroje lankytą Porto Moniz ir apsidžiaugiame, kad šį kurortą iškeitėme į Arenas Negras. Buenavista miestelyje persėdame į kitą autobusą, važiuojantį iki Santiago del Teide kaimo. Mes lipsime Masca kaime. Kelionė iki Masca atsieina 3,90 eur.
Labai vingiuotas kalnų keliukas. Pakeliui išvystas svajotas „Suraikytas pyragas“ – El Palmer įspūdžio nepalieka.
Akis džiugina gražūs kalnų vaizdai.
Masca sutinka saulėta, vėsi, su stikline kaktusų sulčių. Čia pat ir mus atvežęs žaliasis Titsa autobusas.
Masca kaimas.
Prie trasos pradžios iš gatvės prekeivio nusiperkame bananų ir nedidelių geltonų vaisių keistu pavadinimu, bet labai skanių. Leidžiamės žemyn.
Ilgas ėjimas žemyn upės vaga gražiu tarpekliu.
Pasakysiu tik tiek, kad tai nebuvo nei mano kelias, nei mano diena. Iš pradžių džiuginęs, pabaigoje kelias buvo visiškai įgrisęs. Šis maršrutas asmeniškai man buvo vienintelis nepatikęs dalykas visos Tenerifės kelionės metu. Mano bendrakeleivei atvirkščiai: pats gražiausias ir smagiausias visos Tenerifės maršrutas.
Ištisas lipimas tai mažais, tai dideliais akmenimis žemyn. Upė beveik išdžiūvusi, tik kur ne kur išplatėja. Nemėgstu lipti žemyn. Džiaugiuosi, kad vandens mažai, kad akmenys neslidūs.
Vaizdai gražūs, bet gėrėtis nelabai laiko buvo, reikėjo po kojomis žiūrėti.
Džiugino nebent žmonės. Šioje trasoje vieni kitus vis aplenkdavome su ispanų ketveriuke, „susibendravome“. Tai jie mums parodydavo lengvesnį takelį, tai mes smagiai šypsodavomės iš jų bezdžioniukiškų gebėjimų laipioti, tai skanaus vieni kitiems sustojusiems užkąsti palinkėdavome. Tuo pačiu įgijome ir angelus sargus: sunkiausiose vietose buvome prilaikytos, nukeltos ar bent rankos paduotos. Patys geriausi prisiminimai apie šios salos žmones.
Baigę kelią, išeiname į karštą paplūdimį, pilną triukšmingų mokinių. Jokio džiaugsmo.
Nė nepasidomėję apie mus plukdysiančius laivus, iškart perkame bilietus į artimiausią laivelį į Los Gigantes kurortą. Kitaip turėtume grįžti ir lipti tuo pačiu taku į viršų, į Masca kaimą. Nei viena to nenorime.
Bangos didelės, stipriais purslais teškiančios į krantą. Turime nutaikyti momentą be bangų plakimo, kad per siaurą juostą nueitume iki įsodinimo vietos. Kitaip gresia būti išmaudytiems iki paskutinio siūlo. Nueiname. Čia dar viena staigmena: stebeilijamės į tolumoje atplaukiantį laivelį, o pasirodo, teks plaukti su didele geltona gumine valtimi.
Valtelė sunkiai prisišvartuoja, nes vandenynas audringas. Tik vienas kitas žmogus vienu kartu spėja prie jos priplaukusios po marskomu įšokti. Ir stiprios bangos valtį nubloškia tolyn. Taigi, po n bandymų kažkaip įsėdame. Plaukiame. Sudie, Masca.
Smagiai šokinėdama per bangas, greita valtelė atplukdo į vieną iš labiausiai saloje garbinamų kurortų - Los Gigantes.
Los Gigantes miestelį turistams patraukliu daro gražiosios į vandenyną brendančios 500 metrų aukščio stačios vulkaninės uolos.
Trumpai pasižvalgę po uostą, einame pietauti, vargo ir streso nuplauti. Imame dienos meniu: žuvies ir jūros gėrybių kokteilį. Žinoma, gauname tapas, o prie žuvies ir bulvyčių con mojo.
Išeidamos pamatome, kad ir mūsų ispanai čia įsitaisę.
Sukame į miestą prakratyti pilvų. Apžiūrime Playa los Guios paplūdimį. Ypatingo susižavėjimo jis nesukelia. Be to čia klaikiai karšta.
Paskui traukiame į mini senamiestį, apžiūrime Espiritu Santo bažnyčią.
Ir keistąjį jos altorių.
Iki autobuso yra laiko, kiek atvėsę, nutrepsiu nedidelį ratą dar neitomis gatvėmis.
Gal pusantros valandos 325 maršruto autobusu vingiuojame į namus. Kelias kyla į kalnus, suka pro viršūnes, pro nepaprastai jaukų Santiago del Teide kaimą. Privažiavę Erjos, kaip tik netoli tos vietos, kur vakar lankėmės Arenas Negras, neriame į apylinkes paslėpusį rūką. Pro atdarą autobuso langą padvelkia šaltis. Galiausiai atvingiuojame į Icod de los Vinos. O nuo jo namai jau ranka pasiekiami.
