Ankstesnę pasakojimo dalį skaitykite čia.
2013-10-13 Sekmadienis. Neapolis ir jo du veidai.
Ar apskritai lankyti šį miestą - visą laiką kirbėjęs klausimas. Nepasakysiu naujienos, kad paprastai Neapolis piešiamas kaip mafijozų ir nusikaltėlių irštva. Nesaugumas šiame mieste buvo pagrindinė abejonių priežastis. Neapolis taip pat garsėja savo šiukšlynais. Bet šiukšlės man nemaišo.
Labai daug skaičiau apie Neapolį. Galiausiai susidariau nuomonę, kad nesaugumas mieste - daugiau išpūstas reikalas turistams privilioti. Užteks vengti tam tikrų rajonų ir nebūti mieste sutemus.
Dėl viso pikto dokumentus, papuošalus, nors ir nevertingus, paliekame viešbutyje. Imame tik būtinus daiktus. Į slaptas kišenėles įsidedame nedidelę kupiūrą eurų. Pasiimame su kelionės pradžioje pirkta Artecard kortele buvusį Neapolio žemėlapį.
Ir nors ir ne su tamsa, bet gana anksti išbildame į traukinių stotį.
Spaudos parduotuvėlėje klausiu tabakionisto, ar yra koks dienos bilietas, galiojantis tiek Circumvesuviana traukiniui, tiek visuomeniniam transportui Neapolyje. Gauname Unicocampania U5 bilietą, galiojantį savaitgaliais ir švenčių dienomis. Sumokame tik po 6,50 eur.
Traukinys šiandien naujo modelio, švarus, erdvus. Veikia švieslentė ir net stoteles garsiai ir aiškiai praneša.
Ankstus rytas gražus ir šviesus. Dangus giedras.
Šiek tiek pakelės vaizdų.
Per Napoli Centrale traukinių stotį išeiname į lauką. Šviesu, švaru, visai jauku.
Matome Napoli Garibaldi traukinių stoties pastatą, į kurią galima patekti tiek per lauką, tiek per Napoli Centrale traukinių stotį.
Bandau orientuotis pagal žemėlapį. Nors daugiau einame su minia. Sekmadienio ankstus rytas, eismo nedaug. Esu girdėjusi apie vairavimo chaosą Neapolyje. Bei apie sunkumus Neapolyje pereinant gatvę. Viskas normaliai kol kas. Einame per šviesoforus ir perėjas, bet labai greitai įsijungiame į vietinių ritmą - eiti ten, kur reikia mums.
Iš tiesų tai kol kas nelabai žinome, kur mums reikia. Tiesiog einame kur matome kokį įdomesnį pastatą ar bažnyčios stogą.
Gatvelių išdėstymas dar mums sunkiai suprantamas. Jei pamatome kokį bažnyčių bokštelį, einame lik jo. Atsimušame į sieną. Suprantame, kad norint ten patekti, reikia apeiti. O tas apeiti oiiii kaip nemažai.
Jaučiamės labai saugiai. Niekas čia nepuola mūsų apiplėšinėti ar žudyti.
O pats miestas - tai miestas ir tiek. Kol kas nekabina.
Sutariame Neapolyje pabūti lygiai valandą. Jei iki to laiko jis nei vienos neužkabins, suksime į stotį. Iš jos judėsime į Pompėją ir važiuosime į savo taip ir nepamatytą Vezuvijų.
Pakeliui pamatome nuorodą į 18 amžiaus Chiesa di Agostino alla Zecca.
Sukame link bažnyčios. Apylinkių vaizdai iškart pasikeičia. Po sekundės papuolame į visišką lušnyną. Aplink nedidelę aikštelę išsidėstę aptriušę ir purvini pastatai. Pati bažnyčia apleista ir baisi.
Kiemas baisus. Negana to, užpuola kažkoks nuskuręs, susivėlęs benamis šuo... Loja, urzgia ir seka iš paskos šiepdamas dantis. Aš šunų nebijau, bet juntu, kad ima drebėti kojos... Bandome elgtis ramiai. Kai jau pagrindinė gatvė buvo čia pat, už poros metrų už savęs išgirdome iš kažkelinto aukšto pliūptelėjusį paplavų kibirą...
Neapolis mus pasitinka "svetingai".
Toliau einame Corso Umberto I gatve. Mintyse kurpiu viziją, kaip važiuosime į Vezuvijų.
Kurį laiką lydėjęs slogutis dėl nemalonių potyrių su šunimi ir vos ne ant galvų išpiltų paplavų akimirksniu išnyksta, kai įeiname į Piazza Nicola Amore.
Pagaliau šiame mieste kažkas gražaus.
Pagal žemėlapį matau, kad geriausia būtų pasukti Via del Duomo.
Paprasta gatvelė. Praeiname nemažai bažnyčių ir šiaip įdomių pastatų.
Į šią bažnyčią užeiname, nes pagalvojome, kad tai - Katedra
Dabar jau akivaizdu, kad katedra.
Kad toks baisią reputaciją turintis miestas gali turėti tokią dailią ir šviesią tarsi gulbė katedrą, buvo labai netikėta.
Einame į vidų.
Viduje nefotografavau. bet jau kokia prabangi.... Visiems rekomenduoju pamatyti.
Atsimėgaujame interjeru ir sukame į gatvę.
Išėję iš Katedros, skersuojame Via del Duomo.
Vieta, kur ateiname dabar, priverčia iš nuostabos atvėpti žiobtus. Suprantu, kad Neapolis užkabino didžiulį kablį ir nebepaleis. Čia viskas taip TOBULA. Siauros, tamsios ir prišnerkštos gatvelės, aptriušę namai su skalbiniais balkonuose, ištisai judantis gyvenimas, motoroleriai, laviruojantys tarp praeivių, skoningai išmėtytos šiukšlės ir be proto graži architektūra.
Kas keisčiausia, šitame chaose ir netvarkoje jaučiuosi tokia saugi ir sava.
Bažnyčia, jau net nebeatsimenu, kokia.
Tipiškas vaizdas.
Fantastiškai gražu.
Einame ir geriame miesto aurą.
Lyg svertas seniems aptriušusiems pastatams - ryškūs ir renovuoti statiniai.
Prieiname dar vieną nepaprastai pilną ir įdomią aikštę su gražia bažnyčia.
Bažnyčia toji vadinasi San Paolo Maggiore.
Palipame jos laipteliais. Vaizdai į aikštę ir gatvę.
Priešais - san Lorenzo bažnyčia.
Į priešingą laiptų pusę.
Užeiname į San Paolo Maggiore bažnyčios vidų. Didelė ir prabangi.
Leidžiamės žemyn. Vaizdas dieviškas.
Kilstelime galvas į San Paolo Maggiore bažnyčią.
Taigi, išėję iš San Paolo Maggiore bažnyčios, sukame link San Lorenzo.
Pro ją sukame siaura gatvele, pilna suvenyrų pardavėjų staliukų. Suvenyrai Neapolyje kitokie, nei Sorrente.
Gatvelė siaura, nesibaigianti minia žmonių juda abejomis kryptimis. Čia reikia pasisaugoti kišenvagių.
Praeiname varpinę virš galvos, labai įspūdingai atrodė. Bet gerai ir nenufotografavau, minia nunešė.
Prieiname Chiesa SS Filippo e Giacomo.
Šis mietas stebina bažnyčių gausa. Ir mažų, ir didelių. ir veikiančių, ir ne. Ir atrestauruotų, ir apleistų.
O Nilo bažnyčia.
Sugalvojame išgerti kavos su pyragėliu. Neapolio bandelės neėmėme, pirkome plikytus pyragėlius su įdaru. Jauki kavinukė jaukioje gatvėje.
Prasėdime čia beveik valandą. Labai jauku, labai skanu ir labai gera.
Ir traukiame toliau: Chiesa sant Angelo a Nilo.
Nespėjame atsikvošėti nuo vienų įspūdžių, o jau pasitinka kiti.
Ateiname prie san Domenico Maggiore bazilikos.
Aikštėje groja gatvės muzikantai. Traukia smagias neapolietiškas daineles. Didžiulė klausytojų minia ošia. Visas šitas vaizdas suteikia dar didesnį prieskonį šiam miestui.
Paklausome keletą dainų ir apžiūrime aikštę bei baziliką.
Lipame laiptais į Baziliką.
Pabuvę Bazilikoje, leidžiamės vėl į gatves.
Prieiname san Chiara kompleksą. Bažnyčia.
Sukame link san Chiara koplyčios.
Koplyčia laikoma vienu iš Neapolio perliukų. Bet pagailėjome 7 eur. Pažiūrėjome tik per vartus.
Sukame vėl į tą pačią gatvę, kaip ir atėjome.
Gesu Nuovo bažnyčia.
Jėzaus bažnyčia labai prabangi, didelė ir graži.
Pasižiūrime, iš kur atėjome.
Gesu Nuovo aikštės skulptūra.
Gesu Nuovo bažnyčia.
Aplink aikštę sukame kelis ratus. Ji kol kas didžiausia iš visų matytų Neapolio aikščių.
Ir vėl į gatveles.
Sukame į dešinę.
Šioje nedidukėje Rugsėjo 7-osios aikštėje pasisukinėjau truputį, patiko joje dvi bažnyčios. Tik erdvės maža, teko lankstyti iš vienos gatvės pusės į kitą fotografuojant.
Ateiname iki Piazza Dante. Dar vienos didelės ir prabangios aikštės.
Sukame link vartų.
Paskutinis žvilgsnis į aikštę. Ji atrodo tokia pietietiška.
Kol kas džiugiai nusiteikę einame pro vartus iš Dante aikštės.
Kelias atveda tiesiai prie Meno galeriją saugančių liūtų.
Seniai laikas pietauti. Pilvai vis labiau gurgia. Laikomės susitarimo ir sėdame į pirmą prieitą kavinę, tenkinančią savo kainomis.
Ji štai ten po tomis gelsvomis pavėsinėmis.
Nieko VIP neieškojome. Draugė užsisako rinkinį jūros gėrybių, aš - Margaritos picą.
Pica buvo šiaip sau. Bet būnant Neapolyje negalėjau jos neparagauti.
Pica nebrangi, gal 4 ar 5 eur. Bet sąskaitoje randame ir Coperto mokestį, ir 15 proc. priskaičiuotas už paslaugas.
Kaip bebuvo, už picą ir mažą alaus sumoku nepilnus 10 eur. Dar gauname po Neapolio žemėlapį.
Kavinukėje beveik valandą pailsinę kojas, sukame į priešais esančią galeriją.
Sukame į pasažą, kuris labai primena Vittorio Emanulle galeriją Milane.
Sekmadienis, parduotuvės nedirba, galerija visiškai tuščia. Galime niekieno netrukdomos mėgautis didelio pasažo grožiu ir didumu.
Išeiname į lauką.
Priešais - vienas svarbiausių Neapolio muziejų - Nacionalinis Archeologijos muziejus.
Kiti aikštės prie Archeologijos muziejaus esantys pastatai.
Atsigrožime ir sukame Via S. Maria di Costantinopoli gatve.
Net nebežinau, kokie pastatai. Tiesiog klaidžiojame kur kojos neša, kur akys užmato ir tiek.
Gatvės pratuštėję, nebėra minių turistų.
Piazza Miraglia.
Reik parinkti dar ir neapolietiškų šiukšlių kolekciją.
Per visą dieną šiukšlės man tikrai nekrito į akis. Na, nėra švarios gatvės. Bet jos tiesiog nešluotos. Ir jos visai dera prie tų tamsių ir purvinų namų. O šiukšlių krūvas mačiau vos keliose vietose. Tiesa, jos į akis ėmė kristi tik tada, kai nebeliko turistų gatvėse.
Neapolis nėra miestas, turintis daugiau atliekų nei kiti. Tiesiog netobula jų surinkimo sistema. Miesto centre mačiau palyginus labai mažai konteinerių. Šiukšlės turbūt pagal gyventojų įpročius yra nešamos į gatvę ir metamos į krūvą. Pati mačiau keletą kartų, kaip vyrukas išneša maišelį ir jį meta į jau pradėtą krūvą. Aišku, varnos, benamiai gyvūnai tuos maišelius išdrasko ir gaunasi netvarka visur.
Bet jei tas krūvas prilyginsi konteineriams, tai viskas normaliai ten. Tiesiog savotiška atliekų surinkimo sistema.
Statinys su kaulais ir kaukolėmis ir šiukšlių krūva prie jo - argi nedera?
Slampinėjame gatvelėmis. Išeiname į ryte matytą Piazza Nicolo Amore.
Sukame link jūros.
Pačios jūros beveik nematyti. Ją užstoja uosto pastatai. Einame pajūriu link uosto, prie dar vienų objektų.
Sekmadienio popietę labai plati kelių juostų gatvė beveik tuščia.
Šiame krašte stebina degalinės. Stovi jos tiesiog ant šaligatvio ar kur prie pat namų. Pvz., mūsų viešbučio Sorrente pirmame aukšte yra degalinė.
Einame pakrante ilgai, kol prieiname kažkokią gana įdomią bažnyčią.
Jaučiame, kad užvaldo nuovargis. O jau ir nieko nebenorime. Įspūdžiai kad ir kokie jie iš kojų verčiantys šiame mieste, bet jų jau gana...
Nusprendžiame apsisukti ir traukti link stoties.
Pakeliui - griuvėsiai.
Einame ilgai palei plačią gatvę. Žmonių beveik nėra. Vaizdų - irgi, tad pabosta.
Gatvėse stovi žemėlapiai su lankytinais objektais.
Prieiname Santa Maria del Carmine.
Nepakartojamai gražių ornamentų atsilaupiusi ir pajuodusi bažnyčia su aukštu bokštu puikiai dera prie netvarkingos aikštės. Netoliese yra turgaus aikštė, bet sekmadienį ji neveikia.
Žvilgsnis į kitą bažnyčią.
Dar viena foto į šiukšlių kolekciją.
Bandome eiti siauromis šiukšlinomis gatvelėmis. Bet užmatome būrelį juodukų vienoje iš jų. Gal tik baimės akys didelės, bet dėl visa ko sukame į plačią Corso Giuseppe Garibaldi. Sekmadienio pavakarę ji beveik tuščia.
Spėju, Porta Nolana. Aikštė šiukšlina, daug sėdinčių. Bet nebaisu čia.
Nuotraukoje, kurią dabar parodysiu, dešinėje apačioje vyksta juodukų turgelis. Užsiėmę visą šaligatvį prie plačios Garibaldi gatvės ir dviemis eilėmis susikrovę skudurus sėdi tarp jų, tipo prekiauja. Vaizdas net nežinau, kaip apsakyti: ir bauginantis, ir komiškas. Nefotografavau, nes nenorėjome prie juos eiti. Ėjome bet kur skersai plačios gatvės.
Prie stoties esanti Piazza Garibaldi.
Nors ir pavargę, bet prie stoties užmatome dar vieną objektą. Sugalvojame pasukti.
Dar viena foto į šiukšlių kolekciją. Šita gerulė: viduryje aikštės sukrautas milžiniškas plotas.
Priekyje - Santa Caterina A Formiello bažnyčia.
Prie bažnyčios - aikštė. Užsukame. Čia Neapolis mums parodė kitą veidą. Aikštė pilna sėdinčių grupelėmis juodukų (daugiausiai). Visi kažką vartoja. Arba atvirai iš butelių, arba iš vienkartinių stiklinių. Bet praėjus kvapas tikrai ne vandens jaučiasi.
Visi žiūri iš padilbų. Jokių šeimų, jokių draugiškai atrodančių jaunų ar senų žmonių. Pasidaro labai nejauku.
Padarau pora kadrų ir vos ne bėgte link stoties.
Prie Centrale stoties vaizdas nuo rytinio skiriasi kaip diena ir naktis. Visur šiukšlina. Pilna žmonių. Pilna rėkaujančių ar nesistumdančių. Pilna prekeivių, siūlančių mėšlą. Bet pilna ir policijos. Pastarieji lyg atsvara tam visam balaganui.
Turime neišnaudoję dienos bilietą. Bet nebėra noro kažkur važiuoti. Einame į stotį.
Neapolio Centrale stotyje neskubėdamos susižiūrime rytdienos traukinio į Romą kelią, nueiname į tualetą ir sukame link Circumvesuviana traukinuko.
Keli vaizdai važiuojant keliu.
Įdomesnis grafiti.
Vezuvijus šiandien rodo savo pliką kraterį.
Geležinkelių technika.
Kažkuri traukinio stotelė yra ant tilto. Ar tik ne Pontille?
Traukiniu dardame virš valandos. Išlipame Sorrento stotyje.
Važiuodamos namo sprendėme, ką veikiame rytdieną. Pagal kelionės planą į Neapolį turėjome vykti paskutinę kelionės dieną. Ryte išvažiuoti iš Sorrento. Neapolio stotyje padėti į saugyklą bagažą ir gerą pusdienį pravaikščioti Neapolio gatvėmis.
Bet visą programą atlikome jau šiandien.
Buvo minčių ryt pavažiuoti iki Pompėjos. Mačiau, kad yra bagažo saugyklos. Pasidėti daiktus ir važiuoti į taip ir neaplankytą Vezuvijų. Bet neaišku, nei kiek kainuoja bagažo saugykla, nei kokio didumo tos kameros, nei ar iš vis veiks. O be to šioje kelionėje ir taip visi planai virsta aukštyn kojomis. Dievo valia būna kitokia, nei mūsų planai. Tad nusprendžiame, jei rasime kur padėti bagažą, būsime tiesiog Sorrente. Jei nerasime, važiuosime į Neapolį.
Esu įsitikinusi, kad bagažą pasaugotų mūsų viešbutis.
Bet kol nesame dėl to tikros, einame apsiklausinėti į stotį. Klausiame spaudos parduotuvytėje. Stotyje saugyklos nėra. Bet saugo vyrukai iš Parkingo, esančio šalimais stoties.
Taigi, nuo tos vietos, kur yra autobusų stotelė į Amalfi, Positano, sukame žemyn ir už kelių žingsnių pamatome Parkingą. O ir nuoroda šviečia apie bagažo saugyklą. Užeiname pasitikslinti. Jokių bėdų. Valanda - 50 euro centų.
Tad jei viešbutis neapsiims saugoti mūsų mantos, rytoj ją paliksime čia.
Einame į miestą. Ilgai vaikštome gatvėmis. Nusiperkame trūkstamus suvenyrus ir lauktuves. Nusiperkame rytdienai maisto.
Einame atsisveikinti su Neapolio įlanka.
Vezuvijus su Neapolio žibintais su mumis atsisveikina toks, koks ir sutiko: aiškiai matomas ir ryškus.
Einame į viešbutį krautis daiktų.
Pasakojimo pabaigą rasite čia.
