2013-10-10 Ketvirtadienis. Positano, Montepertuso, Nocelle.
Kaip minėjau, šiai dienai buvo planuotas žygis pėsčiomis Dievų takais - Sentiero degli Dei trasa.
Trumpai apibūdinsiu: nuo Agerola gyvenvietės prasideda Dievų kelias – Sentiero degli dei, einantis palei vakarinę Amalfio pakrantę, pilnas kvapą gniaužiančių vaizdų. Takas prasideda Bomerano kaimelyje ir baigiasi Nocelle, šalia Positano.
Anot legendų, kartą Monti Lattari kalno Dievai nusprendė nusileisti šiuo keliu, einančiu iki Positano palei jūrą ir pasigrožėti Sirenomis bei pasimėgauti jų užburiančiu dainavimu. Dievai paliko pėdas, nuo kurių dabar žmonės gali pasigrožėti dieviška panorama.
Iš Sorrento iki Bomerano visuomeniniu transportu nusigauti yra du būdai: per Amalfi arba per Castellammare di Stabia.
Per Amalfi:
Autobusu 5070 SITA važiuoti į Amalfį. Ten persėsti į 5080 SITA autobusą, vežantį į Agerola (Išlipti stotelėje Bomerano).
Per Castellammare di Stabia:
Iš Sorrento Circumvesuviana traukiniu važiuoti iki Castellammare di Stabia. Eiti iki Via Europa esančios autobusų stotelės C.mmare (V. le Europa) ir iš jos su 5080 SITA autobusu važiuoti iki Bomerano.
Castellammare di Stabia yra ir kita 5080 SITA autobuso stotelė, vežanti į Bomerano: Castellammare Terme. Bet aš jos taip ir neatradau.
Šių ir visų kitų SITA autobusų grafikai yra www.sitasudtrasporti.it. Spausti ant Orari. Ieškoti puslapio apačioje.
Į Sentiero degli dei patariama eiti tik geru oru.
Mūsų kelionėje besilanko dažni lietūs. Šiai dienai taip pat rodomi galimi krituliai buvo viena iš priežasčių, dėl ko norėjosi keisti planą.
Taigi, improvizuojame pagal save. Eilinį kartą nubundame anksti ir lekiame į pirmą autobusą, vežantį į Positano.
Tamsu, žmonių nedaug, visi dar miega. Romantikas.
SITA autobuso stotelė iš tolo šviečia. Yra visi grafikai. Sutikrinu, kad sutampa su mano turimais.
Autobusas atvažiuoja kiek prieš 6 val. Klausiame, ar į Amalfį. Pasakome, kad mums reikės Positano. Vairuotojas į mūsų rodomas Artecard korteles net nepažiūri. Išvažiuojame laiku, šeštą.
Iš pradžių autobuso kelias suka pro miestelius, vėliau eina pjūriu. Žiūrime bundančio krašto vaizdus.
Galiausiai pamatome, kad jau Positano.
Skaičiau, tiek ir grafike nurodyta, kad važiuojant į Amalfi, autobusas stoja Chiesa Nuova stotelėje. O važiuojant atgal - Positano Sponda. Noriu užbėgti įvykiams už akių, ir pasakyti, kad Positane stoja tiek Chiesa nuova, tiek miesto centre, tiek Sponda. Važiuojant atgal- taip pat visur stoja.
Ir apskritai, jie stoja visur, kur yra SITA stotelė. Bent jau per mano trumpą patirtį taip pasirodė.
Bet važiuojant pirmyn, buvau įsitikinusi, kad stos tik Chiesa nuova. Taigi, ir išlipame.
SITA autobuso Chiesa nuova stotelė Positane.
Esame dar visai žalios tuose pakrantės miesteliuose, kur namai vieni ant kitų lipa. Iš kart prie stotelės neieškojome laiptelių, ėjome judraus kelio, kuriuo ir atvažiavome - Via G. Marconi pakraščiu. Kai pradėdavo dideliu greičiu lėkti mašinos, būdavo neramu. Kažkur bandėme leistis laiptais žemyn, bet patekome į kiemą. Taigi nusprendžiame pakentėti ir eiti ta judria gatve. Krašte kelio palei stačią įlanką stovi sustatyti automobiliai. O kita puse abiejomis kryptimis laksto motoroleriai, automobiliai, didelės mašinos. Žiūrim, vietiniai eina ramiai. Tarsi važiuojančių pareiga būtų apsaugoti juos. Tai ir mes taip einame ir bandome nesijaudinti. Tik jei koks sunkvežimis atlekia, tada jau neriame už parkuojamo transporto.
Nebuvo smagu eiti tokiu keliu, bet ir ne pasaulio pabaiga dar.
Bundantis miestas.
Pamatome skylę Monte Gambera kalne, esančiame virš Montepertuso kaimelio. Ji - tiek buvo, tiek bus mūsų šios dienos planuose.
Tarsi Positano vizitinė - Santa Maria Assunta bažnyčia ir į kalną lipantys pasteliniai namukai.
Ties šia vieta, esančia nuotraukoje apačioje, būtume nusileidę, jei būtume ėję Sentiero degli Dei nuo Bomerano ir nuo Nocelle tęsę žygį per Montepertuso. Dabar iš čia tik pakilsime. Apie šitą vietą yra ir SITA bus Positano centro stotelė.
Džiaugiamės, kad pagaliau radome padorų nusileidimą į miestelį.
Keramikinė nuoroda ant sienos kampo.
Ir kitokios rūšies keramikiniai piešiniai, būdingi šiam regionui.
Santa Maria Assunta bažnyčia.
Trumpai apie Positano:
Pirmasis Amalfi kranto miestas, kurį galime vadinti tikru pakrantės miestu yra Positano. Viduramžiais Positano stipriai konkuravo kaip jūrų uostas, bet ilgainiui nusilpo. Todėl mūsų laikais miestelyje klesti turizmo verslas. Positane yra keli paplūdimiai ir daug nedidelių drabužių parduotuvėlių. Bet labiausiai Positano miestas atsimenamas iš krūvos vienas paskui kitą nuo jūros į statų kalną lipančių pastelinių namukų.
Leidžiamės link jūros.
Santa Maria Assunta bažnyčia žvelgiant nuo jūros.
Pasteliniai namukai.
Paplūdimys iš ryto tuščias. Tik daugybė palaidų benamių šunų ir naujai darbo dienai besiruošiantys kavinių bei parduotuvių darbuotojai.
Neramina ant kalnų kabantys ir žemyn bandantys leistis juodi sunkūs debesys. Todėl susilaikome nuo lipimo ir žygio kol kas, dairomės po Positano.
Virš jūros - giedra.
Traukiame į gatveles.
Ankstų rytą jos visiškai tuščios ir tylios.
Žavus suoliukas.
Ir jaukus kiemas su vietovei būdingais piešiniais ant keramikos.
Kad jau nusprendėme dar kiek pasidairyti po Positano, tai sukame link Fornillo paplūdimio ir prie jo esančių senovinių bokštų. Link jų veda pėsčiųjų takelis.
Nuo čia nutariame, kad grįšime. Nesinori nusivėluoti į žygį. Pamažu sukame atgal.
Kitoje tarpeklio pusėje esanti Positano dalis.
Stebime vietinių gyvenimą. Stebimės, kaip kiek virš metro pločio gatvėmis važiuoja mažyčiai automobiliukai-motocikliukai, miniatiūrinėse priekabose vežantys į uostą ar stotį viešbučių gyventojų bagažą. Tokiomis pačiomis priemonėmis pristatantys prekes ir produktus į kalno šlaite įsikūrusias kavines ir viešbučius.
Sugalvoju, kad iš Positano iki Nocelle juk galime pavažiuoti autobusu. O ten matysime, ar eisime atvirkštine Sentiero degli Dei trasa, ar grįšime pėsčiomis į Positano.
Einame ieškoti, kur stoja vietinis autobusas, vežantis iki Montepertuso ir Nocelle.
Ryte, kai ėjome keliu išlipę iš autobuso, tikrai matėme, kad apačioje yra dar vienas platesnis kelias, kuriuo važiuoja ir didelės mašinos. Tačiau gal valandą prasidavėme, pralaipiojome, niekaip neradome. O laikas tai bėga.
Apima nusivylimas, kad, atrodo, į saują telpančiame miesteliuke visai nevaldau situacijos. Ši kelionė- vieni blaškymaisi, neradimai ir neišsipildę planai. Atrodo, kad praeitos kelios savarankiškos kelionės tebuvo tik sėkmingas atsitiktinumas. Užeina mintis, kad ne tik ši kelionė nebeteikia džiaugsmo, bet apskritai nebenoriu keliauti.
Pagaliau netyčia išeiname į ieškotą gatvę. Sekame ja, kol ji atveda iki Piazza del Mulini stotelės. Tai galinė apatinio miestelio stotelė.
Žvilgt atidžiau į žemėlapį - gi pasirodo, stotelė išeina iš pagrindinės pėsčiųjų gatvės Del Mulini einant nuo Santa Maria Assunta bažnyčos. Man jau visai kukū. Šitaip jos nerasti...
Autobusas bus už pusvalandžio. Sėdime ir laukiame.
Kai iki autobuso liko vos kelios minutės, man toptelėjo, kad čia gi kitos firmos - Flavio Gioja - autobusas. Ir mūsų kortelė netiks nemokamam važiavimui.
Nusprendžiame, kad jei jau taip sekasi, tai einame į Montepertuso pėsčiomis, jei jau nevežtų už dyka. Akurat, Šiai autobusų kompanijai Artecard netinka.
Sukame gatve į viršų.
Taigi, einame aukštyn C. Columbo gatve iki prieisime laiptelius su kompasu. Pakartoju jau rodytą nuotrauką.
Lipame jais, užlipę kertame Via Marconi gatvę - tą, kuria ryte atėjome nuo autobusų stotelės. Einame link Liparlati autobusų stotelės, ties kuria yra pakabinti planai su trasomis. Kylame laipteliais aukštyn, pereiname tą mažytį tiltelį.
Sukame į dešinę ir pataikome į kitus laiptus. Laiptai kyla, Positano lieka vis žemiau.
Priešais ateina moterytė. Pasisveikina. Pažiūri į mano Cicerone gidą ir užjaučiančiu balsu, kiek supratau, itališkai "Padėk, Dieve"... Galvoju, tai kas mūsų laukia? Nes rinkdama info apie trasą, esu radusi atsiliepimų netgi sportuojančių žmonių, kad lipti iš Positano iki Montepertuso buvo labai sunku. Galvojam, dėl savo kvailų ambicijų atsisakėme važiuoti autobusu, tai dabar liksim visai be nieko. Na, bet einame, jei bus labai sunku, juk grįšime.
Virš kalnų vis dar kabo pilki debesys.
Galiausiai prieiname nuorodą į Montepertuso arba kapines.
Positano mažėja ir tolsta nuo mūsų. Karšta.
Ėjimas atbuline trasa tikrai nėra geras dalykas, nes turime ištisai grežiotis atgal. Tad prisėdame ir ilgiau žiūrime į patikusį vaizdą. Dar ir užvalgome.
Villa Croce - dar vienas ženklas, kas esame teisingame kelyje.
Apačioje - kapinaitės.
Pavienių namų jaukiuose kiemeliuose vis užmatome kažką mielo.
O Positano paliekame visai mažytį.
Betoninis takelis, vedantis į Montepertuso kaimą yra labai tvarkingas. Vaizdai gražūs ir į kitą pusę žiūrint.
Aišku, Positano su smaragdine įlanka - nepakartojamas.
Įeiname į kitokią kelio atkarpą. Toliau jis veda pro krūmus, alyvmedžių giraites, mišką, žmonių daržus. Betoninis takas šiukšlinesnis. Pakraščiai netvarkingi. Visur girdisi plonais plastiko vamzdžiais bėgančio vandens čiurlenimas. Krantų nebesimato. Nebe taip gaila, kad einame atvirkštiniu keliu.
Taip "gaudomos" alyvuogės.
O čia nuo kažko aprišti kamienai.
Jau matyti Montepertuso kaimelio bažnyčios bokštas. Ir labai juodi debesys ant kalnų.
Tokiais laipteliais ir ėjome. Lipome ilgai, gal apie valandą. Per visą kelią sutikome tik du žmones. Mus aplenkė anglakalbės moterys. Lipimas tikrai nesunkus. Žinoma, sukaitome. Ir kojas pakirto. Tad nežinau, kokiu sportu užsiima tie žmonės, kuriems čia lipti buvo sunku. Nors jei būtų buvę karšta, tai tikrai nelengva dėl karščio būtų.
Žmonių daržiukai.
Jau matosi Montepertuso.
Nuo pakeliui praeito viešbučio tvoros nusiraškau kekę mažyčių, bet labai skanių mėlynųjų vynuogių. Pagaliau ir Montepertuso. Gatvelės ypatingo jaukumo ir ramumo.
Bažnyčios šonas.
Kitoje pusėje savo sode tuntinėja dieduliukas. Pasisveikiname. Užkalbina, aišku, mes nesuprantame. Klausia, americano? Mes: no, lituano. Klauso. Sakau: - Lithuania, Litauen, Litva... Paprastai visą šitą tiradą išpilu, kai žmonės paklausia, iš kur mes. Vien Lithuania pasakyti paprastai negana.
Paklausia vardų. Prisako komplimentų, palinki geros dienos, kiekvienai labai dėmesingai pasiunčia po oro bučinį.
Atsisveikiname, sukame link bažnyčios.
Įdomu, americano jie vadina visus užsieniečius? Ar mes čia į amerikonkas panašios, kad mus vis pavadina "americano"?
Prie bažnyčios, kaip ir daug kur Italijoje, sporto aikštė.
Vaizdas į kaimelį ir kalną su skyle.
Nuo bažnyčios prieigų - vaizdas į jūrą.
Ir į kaimelį.
Atsigrožime ir sukame į kaimelį.
Žvilgsnis į gatvę ir kaimelio aikštę atėjus nuo bažnyčios: vyriška popietė.
Leidžiamės į aikštę.
Keli žodžiai apie kaimą:
Montepertuso, šiuo metu turinčio apie 700 gyventojų, kaimo ištakos aptinkamos V amžiuje. Tada čia gyveno Gotų bendruomenė, kurią 915 m. užėmė Narsete. Kaimas patyrė Federico II karalystės klestėjimą ir nykimą, nes čia buvo auginami medžioklei skirti karališkieji ereliai.
Puikūs vaizdai – 1973 m kruopštus buvusių žuvų auginimo tvenkinių, dabar tik dalinai matomų, restauratorių darbo rezultatas - prasideda nuo Fontana Vecchia di Montepertuso aikštės. Vienas buvo naudojamas skalbimui, kitas – kaimą aprūpino geriamu vandeniu. Restauruotas fontanas, prie kurio turistai dažniausiai ateina pasisemti geriamo vandens. Prie fontano yra ola ir bažnyčia/šventykla su Montepertuso globėjos Madonna St Maria delle Grazie atvaizdu.
Vaizdas į kaimą.
Mūsų vienas iš užmanymų yra pakilti link skylės Monte Gambera kalne. Aikštėje pamatome pažymėtus laiptelius, pagalvojame, kad ten. Einame.
Galiausiai pamatau vaizdą, kurį mačiau su google ieškodama kelio į Nocelle. Pasigrožime bažnyčios ansamblio vaizdu ir sukame atgal.
Grįžtame į kaimelio aikštę. Sukame į kitą jos kraštą. Pagaliau pamatome tai, ko reikia.
Iki Monte Gambera - kalno su skyle - 20 minučių pėsčiomis. Lipame. Skaičiau, kad laiptai sutvarkyti 2009 m. Ant kalno prie skylės kasmet vyksta muzikos festivalis.
Šv. Marijos paveikslas kelyje. Anot legendos, amžinoje gėrio ir blogio kovoje Dievo patikėtinė Marija susitikusi kelyje velnio atstovę - gyvatę. Gyvatė puolusi, tačiau šv. Marija taip trinktelėjusi gyvatei kulnu norėdama parodyti, kad ji yra stipresnė, kad išmušė kalne skylę.
Laukiniai miniatiūriniai ciklamenai.
Žmonių daržai su lauke nokstančiais pomidorais.
Ir Montepertuso bažnyčios vaizdas.
Geras laiptų takas veda tik iki gyvenvietės pabaigos. Iki pačios skylės kelias įvairus. Ir takelis mišku, kai kur išplautas liūčių. Ir senų akmenų takas. Kai kur patogus, kai kur išlūžęs. Į patį viršų kabarotis nelengva. Bet užlipome. Tiesa, nieko labai gero neišvydome.
Viršuje labai netvarkinga. Nuo festivalio likę laidų gabalai, šiukšlės, izoliacijos. Viršuje yra stalas su suolais, prie kurio ir papietavome. Bet neužsibuvome, nes labai košia vėjas.
Vaizdas neįtin. Į kitą skylės pusę matosi kalnai. O mūsų pusėje - šabakštynų miškas.
Greit nusileidžiame žemyn.Nusileidę į Montepertuso, negaišdamos sukame link Nocelle kaimo, kuris mažesnis už Montepertuso. Bet gražesnis.
Vis atsisukame pažiūrėti, ką paliekame už savęs.
Ir "pradurtas" kalnas. Iš toliau jis gražiausias.
Nepaprastai graži panorama.
Montepertuso tolsta.
Žvilgtelim ir į kitą pusę - kalnus.
Tarpeklis tarp Montepertuso ir Nocelle kaimų.
Iš Montepertuso į Nocelle pusvalandis ėjimo geru asfaltuotu keliu. Eismo beveik nėra, nes nuvažiuoti įmanoma tik iki Nočelės kaimo.
Prieiname nuorodą, rodančią Nocelle. Žinoma, Nocelle galima pasiekti ir einant plentu. Bet sukame į pėsčiųjų taką.
Kai kur atsiveria panorama.
Vienas iš Nocelle viešbučių - Vila Sofia.
Dailus suoliukas.
Prieiname vietą Nočelėje, kur yra Sentiero degli Dei trasos pabaiga.
Labai knieti palipti laipteliais aukštyn ir bent kiek paeiti taip planuotu keliu. Bet abi gerai žinome, kaip bus: paeikime dar iki to medžio; tai dar paeikime ir iki to akmens; ai, tai einam iki pabaigos, šiaip ar taip nedaug liko. O dabar jau gerokai po pietų, laiko eiti trasa nebėra pakankamai. Tad neleidžiame savyje nubusti velniukui ir skuodžiame laiptais žemyn, link Positano.
Sentiero degli Dei žygeivis.
Nocelle - labai jaukus kaimelis su senais akmeniniais namukais ir tvoromis, siaurutėmis gatvelėmis. Sukame į aikštę prie bažnyčios.
Akiratyje - vėl Positano siluetai.
Aikštė prie bažnyčios.
Aikštėje yra geriamo vandens kranelis.
Žiedai. Šioje kelionėje jų matėme labai nedaug. Tad mėgaujamės.
Atsigrožime tylia ir jaukia Nocelle aikšte ir sukame į taką link Positano.
Beveik visur yra akcentuojama, kad baigus eiti Sentiero degli Dei ir nusileidus Positano, žygis baigiasi Positane. Iš tiesų jis baigiasi Arienzo kaimelyje, esančiame už 2 km nuo Positano.
Taigi, mūsų laukia 1700 laipteliai ir geras pusvalandis žemyn.
Pažiūrime ir į kitą pusę - į Praiano.
Ir į kalnus virš galvų.
Bet prieš akis - Positano.
Iki Arienzo lieka vis mažiau. Mūsų kelias žemyn užtrunka ilgiau nei parašyta nuorodose, nes vis prisėdame tai pasigrožėti, tai krimstelėti.
Pasiekiame gyvenamuosius namus, takas tik pagražėja.
Šiuose namuose turbūt yra kūdikis?
Liko visai nedaug.
Jaukus kiemelis.
Jau matosi kelias. Prieš pat nosį pravažiuoja SITA autobusas. Nusileidę ant važiuojamosios dalies, pamatome ir SITA stotelę. Prie stotelės ženklo jokių grafikų nėra. Išsitraukiu savo atsispausdintus namuose. Iš Amalfi autobusas važiuoja kas valandą. Bet už 15 minučių turėtų būti kažkoks tarpinis autobusas. Grafike Arienzo stotelės nėra. Galvojam, jei kitas autobusas už 15 min, luktelkim čia. Bandysim stabdyti rankomis mojuodamos. Jei nestos, eisim 2 km į Positano Sponda stotelę.
Arienzo autobusų stotelė.
Laukiame ilgiau nei 15 minučių. Stotelėje prisirenka minia žmonių. Pasipila į visas kelio puses jie.
Netoli mūsų atsistoja dvi merginos. Tranzuoja. Sustoja prabangus automobilis. Joms kažkas netinka. Stabdo toliau. Sustoja mažiukas automobiliukas su priekaba. Merginos nubėga prie jo. Atrodo, tinka.
Vairuotojas atidaro priekabėlės groteles. Merginos įlipa.
Vairuotojas dar joms įmeta po pagalvėlę ir uždaro priekabos groteles.
Ir nuvažiuoja.
Visai kaip itališkuose filmuose. Negalėjau nenufilmuoti šito epizodo.
Kalbame su bendrakeleive, gal be reikalo atsisakėme vyrioko, siūlančio nuvežti į Vezuvijų, draugijos.
Autobuso išlaukėme lygiai valandą.
Atvažiuoja jis sausakimšas. Bet kažkaip įlipame, nors daug žmonių netilpo. Važiavome namo ilgai. Nes tai pamiršdavo išlipti kažkas, tai nespėdavo.Vietiniai keleiviai dėl to burnojo užsieniečius, o mums atrakcija ir juoko dozė.
Vakaro saulės apšviesta pakrantė buvo labai graži. Tik nebefotografavau tokioje žmonių minioje.
Išlipame Sorrento centre, dar pavaikštome, nusiperkame labai skanią picą.
Diena buvo graži. Nesvarbu, kad didieji planai nepasiekti.
Pasakojimo tęsinį rasite čia.
