Pusryčiai hostelyje ne tokie ankstyvi, kaip aname viešbutyje. Taigi, 7:30 jau stengiamės būti maitinimosi vietoje, nes laukia ilga diena: išvyka į Milaną.
Pusryčiai mūsų hostelyje yra gana skurdūs. Bulka, džemai, dribsniai ir sausainiai. Aišku, kava, arbata, sultys. Jokios mėsytės, sūrių ar bandelių.
Traukiniai iš Bergamo taukinių stoties į Milaną važiuoja gan dažnai. Pajudame tuo, kuris važiuoja iki Milano Porta Garibaldi stoties. Šis traukinys važiuoja ilgiau, nei kiti. Bet mūsų tikslas buvo aplankyti kitų keliautojų rekomenduotas kapines – Cimitero Monumentale. O jos ranka pasiekiamos nuo Porta Garibaldi.
Bet Milane pasukame visiškai ne į tą pusę ir kapinės lieka tolumoje. Prieiname vartus. Suprantu, kad būsime pasiklydę, tad verčiau eikime į artimiausią metro stotelę ir prie Milano katedros - Duomo sukime. Kapines rasime vėliau.
Minėti miesto vartai.
Kirbėjo nerimas, kaip metro praeis mūsų bilietai. Maniškis šiek tiek galvojo. Jau pradėjau mąstyti, ką reiks daryti, jei sistema nenuskaitytų bilietų. Bet taip ir nespėjau sugalvoti, nes toliau viskas būdavo gerai: bilietai laisvai praeidavo savo patikrinimo kanalu ir visi varteliai atsidarydavo.
Milano metro sistema labai paprasta. Čia yra tik keturios linijos. Eini į bet kurį įėjimą, pažymėtą M ženklu. O apačioje jau ieškai savo spalvos ir krypties. Kaip ir visur, rodoma, už kiek laiko atvažiuos traukinys. Jie važinėja kas pora minučių. Pačiame vagone virš durų yra parodytos trasos su sustojimais. Tiesa, jos čia neužsidega. Kai kuriuose traukiniuose yra monitoriai, rodantys būsimas stoteles ir kitą reikalingą informaciją. Duomo geltona linija informaciją sakydavo ir anglų kalba.
Išlipame Duomo ir prieš akis – ji, gražuolė Milano katedra. Nuo netikėto įspūdžio suakmenėju. Bet ne ilgam, nes iškart priskrenta juodukai. Nėra jie labai įkyrūs, bet vis vien erzina.
Užeiname į vidų. Dydis neišpasakytas. Ne veltui Milano katedra yra didžiausia pasaulyje gotikinė katedra ir trečia didžiausia Romos katalikų katedra.
Nuotraukos kelios, nes fotoaparatas sunkiai tvarkosi prie prastesnio apšvietimo.
Nusileidžiame į apačią.
Vėl grįžtame į viršų.
Atsibuvę sukame link kitos katedros dalies.
Kylame laiptais ant katedros stogo. Lipant laiptais bilietas kainuoja 6 eur suaugusiam. Gana nesunkus, tik monotoniškas lipimas. Aišku, kam sunku judėti, verčiau rinktis liftą.
Milano Duomo stogą norėjau pamatyti net labiau nei vidų. Ir mano noras manęs nenuvylė. Pasivaikščiojimas stogu pasirodė daug įspūdingesnis nei matytas nuotraukose ar kitų žmonių atsiliepimuose.
Užlipę pažiūrime į Milaną, o ten – pienas. Nors gal tas rūkas ir suteikė savotišką šarmą, tam tikrą aurą, tarsi atskirame pasaulyje būčiau.
Galleria Vittorio Emanule II.
Ilgainiui ant stogo prisirenka daug žmonių, kas ima erzinti. Leidžiamės žemyn. Apsukame ratą apie išdidžiąją katedrą.
Pasivaikštome po aikštę.
Praeiname Galleria Vittorio Emanuele II. Labai prabangus ir gražus statinys su daugybe parduotuvių. Žmonių čia minios, gyvenimas verda. Pasižiūrime kažkokio filmo ar reklamos filmavimą.
Kelios akimirkos.
Išėję iš Galerijos, patenkame į aikštę prie garsiojo teatro La Scala. Pasižiūrime, kada bus galima patekti į koncertų salę. Prie teatro muziejaus būna iškabintas laikas, kuomet nevyksta repeticijos ir lankytojai įleidžiami.
Norime išnaudoti pažintį su La Scalla muziejumi maksimaliai ir lauksime laiko, kuomet pateksime visur. Tad laiko dar turime, todėl vis pailsėdamos nueiname prie ankščiau suplanuotos koplytėlės.
San Bernardino alla Ossa yra tarp Via Verziere ir Piazza Santo Stefano. Įėjimas iš aikštės.
Kai įeinama į bažnyčią, reikia eiti į dešinę pro mažą koplytėlę. Kairėje bus nedidelės švytuojančios durys, nuoroda „Ossario“.
Šia koplytėlė sudomino perskaičius vienos keliautofos pasakojimą. Prieš dešimtmetį esu buvusi Kutna Horoje, Čekijoje. Ten bažnyčios interjere panaudoti žmonių kaulai pribloškė. Ši Milano koplyčia gan įdomi, neįprasta. Einant pro šalį, tikrai verta užsukti. Bet nustebimo ar kažkokių gilesnių jausmų nesukėlė.
Ir šalia esant Santo Stefano bažnyčia.
Grįžtame į La Scala.
Per kelias sekundes prie bilietų kasos susirenka minia žmonių. Su didesnėmis tašėmis neleidžia, man kuprinę teko atiduoti į saugojimo kabiną (1 eur). Už teatro muziejaus bilietą sumokame 6 eur suaugusiam. Turiu pasakyti, kad muziejus labai maloniai nustebino. Nesu nei muziejų mylėtoja, nei per didelė teatrų ar koncertų žinovė, bet čia buvo įdomu.
Visų pirma nustebino koncertų salė. Savo prabanga. Scenoje kažkas stato dekoracijas, kažkas repetuoja nesudėtingas scenas. Dabar žinau, kad kai kitą kart būsiu Milane, bandysiu patekti į renginį.
Fotografuoti negalima. Bet salėje nenutrūkstamai blyksi fotoaparatų blykstės. Pora kadrų padarau.
Pavaikštome po aplinkinius kambarius. Visur puošnu. Muziejuje retkarčiais prisiplakame prie rusakalbės grupės ir nors trumpai pasiklausome istorijų.
Užeiname į mieliausią kampelį – senovinių muzikos instrumentų, šokančių ir dainuojančių lėlių sales. Smagu, kai muziejaus darbuotojui pasukus kokią rankenėlę, ima sklisti populiarios klasikos melodijos. Kai ima šokti ar savais instrumentais groti mažiukai žmogiukai, gyvūnai ar mistinės būtybės.
Nuoširdžiai besišypsantis muziejaus darbuotojo veidas matant vaikiškai nustebusius ir susižavėjusius solidžių ponių ir ponų žvilgsnius. Pasikroviau tiek daug teigiamų emocijų.
Išeiname iš teatro muziejaus.
Sugrįžtame link Duomo, paslankiojame kitomis gatvelėmis.
Kitas dienos tikslas buvo Castello Sforzesco ir Sempione parkas šalia jos. Ieškoti sekėsi gana sunkiai, nes per kvailumą nužioplinau visiškai į šalį. Teko apsukti ratą ir grįžti atgal. Čia jau padėjo atidžios žemelapio peržiūros. Viskas nesudėtinga - reikia eiti turgaus gatve - Via Mercanti - į priešingą pusė nuo Katedros. Pradeda lynoti.
Ne už ilgo prieiname fontaną ir pilį. Vaizdas gražus, viliojantis. Tik gamta - nebegraži.
Į pilies vidų nutariame neiti. Nors dabar jau eičiau, nes susižavėjau karaliene Bona Sforca.
Vaikštome po pilies parką.
Pasipila lietus. Reikia traukti skėčius. Darosi šalta, norisi valgyti. Sumuštiniai kuprinėje prašosi į skrandį. Ieškome sausesnio suoliuko Sempione parke po medžiu, sėdame ir valgome. Iš to nauda bent tokia, kad kol užkandžiaujame, nustoja lyti ir darosi šilčiau.
Apsukame kelis ratus per sodus. Jie įspūdžio nepalieka. Fontanai nebeveikia, gėlės nebežysi. Kaip Barselonoje, tikėjomės netyčia užeiti kažką tokio nepaprasto. Bet čia nieko nesuradome.
Nežinau, ar ta pilis – neverta dėmesio, bet turbūt mūsų nuotaika ne ta buvo. Arba spalis - nebeįdomus metų laikas.
Parko gale ko gero vienintelė sudominusi detalė - Arco della Pace.
Dar kartą apžiūrime pilies kiemelius - ir vėl į naujus potyrius.
Nors jau esame mirtinai pavargę ir turime mums nekainuojančius visuomeniniu transporto bilietus, bet vis vien pėsčiomis traukiame link. Sant Ambrogio Bazilikos. Bandome tiesiog mėgautis miestu.
Pakeliui - stotis Cadorna: dar vienas svarbus Milano transporto mazgas.
St. Ambrogio pasirinkome neturėdamos kažkokio konkretaus tikslo. Norėjome nuvykti į kanalų zoną, todėl ši bažnyčia mums buvo pakeliui.
12 amžiaus romantinio stiliaus bazilika.
Mozaika Christ Pantokrator (Kristus visagalis), 13 amžius.
Pažiūrėti "Paskutinės vakarienės" neužsukome, nors kitą kartą būdama Milane šį paveikslą būtinai pažiūrėčiau.
Nuo st. Ambriogio metro važiuojame iki Porta Genova. Norime pamatyti garsiuosius Milano kanalus. Šiandien man – prastos orientacijos diena. Eilinį kartą nusuku ne į tą gatvę ir tenka atidžiai tyrinėti žemėlapį.
Netrukus atsiduriame prie kanalų. Iš pradžių vaizdai nuvilia, nes pirmasis pamatytas kanalas visiškai sausas. Bet kiti, nors ir padžiuvę, bet patinka. Greit turėtų prasidėti aperityvų valandos. Bet kažko nebesinori jų laukti. O ir nešilta. Kanalus paliksime kitam kartui, nors tai vieta, kurioje man labai norėjosi pasibūti. Tad galima sakyti tik iš tolo į kanalus pažiūrime ir atgal į Porta Genova metro stotį.
Važiuojame link Duomo. Atsisveikinti. Prie Cadorna stoties pražiopsau raudoną metro liniją ir riedame ratais.
Katedros aikštės pastatai jau žiba pirmomis vakaro šviesomis. Nusiperkame skrudintų kaštainių, sėdame prie paminklo su raiteliu ir gerą valandą prasėdime kramsnodamos, žiūrėdamos į Katedrą, į minią.
Dar reikia nuspręsti, iš kurios stoties važiuosime namo į Bergamą. Traukiu lapus, vakare yra daugiausiai traukinių iš Milano Centrale. Nuspręsta, važiuojame į Centrale. Žinau, kad Milano Centrale traukinių stotis labai didelė ir graži. Išlipę Centrale metro stotelėje, ieškome išėjimo į traukinių stotį.
Žengdama į Milano Centrale traukinių stotį mačiau, kad einame pro aukštas senovines kolonas. Spėjau pamatyti, kad stotis labai graži. Nes tik įėję švieslentėje radome už 4 minučių išvažiuojantį traukinį į Bergamo. Keista, mano trenitalia.it išraše jo nebuvo. Draugė – gal bandom spėti? Bandom.
Sekame ženklais ir už minutės mes jau dairomės perone. Traukinio durys užsidarinėja. Aišku, ne pasaulio pabaiga, sulauksime savo planuotą traukinį. Bet toks vidinis savimeilės balsas kirba, kad būtent šito traukinio mums reikia. Bandau bėgti link tolimesnių vagonų – palydovas šaukia itališkai, paskui angliškai, kad nėra vietų. Prie pat mūsų – pirmos klasės vagonas. Rodau savo bilietą. Ok, palaimina mūsų važiavimą. Įlipame. Vagonas šviesus, gražus, naujas, sėdynės baltos. Bevažiuojant kaip lėktuve praeina berniukas su kava, užkandžiais.
Labai greit pasiekiame Bergamo. Vėliau pastebėjau, kad ne tik mūsų vagonas aukštesnės klasės, bet visas traukinys toks.
Šiuo ilgu pasakojimu apie važiavimą namo norėjau pasakyti, kad bilietas „Io viaggio ovungue in Lombardia“ vis tik galioja ir pirmos klasės vagonams. Buvau radusi tokią informaciją, bet nelabai ja tikėjau.
Tai va, toks buvo mūsų Milanas. Negaliu pasakyti, kad tai labai man patikęs miestas. Bet jame praleisti savaitgalį dar visai norėčiau. Ramiai, be blaškymųsi ir skubėjimų.
