2011-10-16. Sekmadienis. Montjuic.
Visos tolimesnės planuotos išvykos atbūtos. Paskutines kelionės dienas suksimės po Barseloną netoliese savo viešbučio.
Po
pusryčių iš karto patraukiame link Montjuic. Pagal žemėlapį nuo mūsų
viešbučio iki funikulierių, keliančių į šį kalną vos keli žingsniai, bet
mes norime atrasti savo kelius. Nors ir ieškojimai ne visada iškart nuveda į tiesiąją, bet jie visada yra savi.
Pradėję
lipti nuo pajūrio, apžiūrime gabalėlį Marimare sodų ir apžvalgos
aikšteles. Nepasakyčiau, kad sodai šioje vietoje įspūdingi. Anaiptol.
Tiesiog apželdintas kalnas su įvairesniais augalais ir tiek.
Įdomus augalas su panašiais į kinišką rožę žiedais.
Nuo apžvalgos aikštelės.
Po Montjuic kalną bevaikštant.
Pasisukioję pirmyn atgal, aukštyn žemyn aukštyn pasiekiame pilį.
Montžuiko pilis nėra kažkuo ypatinga, bet traukte traukia joje būti.
Istoriją
Montjuic kalnas turi: čia buvęs kalėjimas politiniams kaliniams. Nuo jo
įvairiais laikotarpiais buvo stebimas miestas. Nuo jo buvo planuojami
miesto puolimai.
Dar gerokai prieš kelionę teko skaityti dar vieną
knygą, irgi romaną apie Barseloną, kur minimas ir Montjuic kalnas su
griežtu kalėjimu, kankinimais, sužvėrėjusiais prižiūrėtojais bei
tvarkdariais. Vėjo šešėlis.
Nuo pilies matyti puiki miesto panorama. Nuo Montjuic objektų matėme daugiausia ir ko gero gražiausių Barselonos panoramų.
Nuo Montjuic pilies.
Išvaikščioję pilies teritoriją patraukiame bet kur. Aplinkui daug kelių
ir takų, tiek asfaltuotų, tiek kitokiu grindiniu grįstų, tiek žvyrkelių.
Labai daug šiaurietiško ėjimo propaguotojų.
Visur pilna nuorodų
su daugybe pasirinkimų. Yra net keletas sodų. Pagal pavadinimo skambumą
mane labiausiai viliojo Jardi de Petra Kelly. Bet šie sodai mums
beeinant liko nuošalyje. Priėjome kitus, Jardi Botanic. Buvome nusprendę
užeiti tik jei bus nemokami. Nes sodų jau esam pažiūrėję, tegul jie
kainuoja tik 3,50 eur.
Žiedinė sankryža.
Taigi, leidžiamės žemyn į 1992-ųjų Olimpinių žaidynių vietą. Iš tolo veda
telekomunikacijų stulpas. Olimpic Estadi nebuvo mano planuose, bet kas
jau užėjome, tai labai įdomiai pasivaikščiojome, apsižiūrėjome.
Olimpinis stadionas iš lauko pusės.
Placa de Nemesti Ponsati.
Stadionas iš vidaus. Tik jo dydžio nepavyko perteikti.
Ispaniško kaimelio irgi buvome neįtraukę į planus, bet į jį net nėjome.
Nes žinojome, kad mokamas objektas.
Bevaikštant po Olimpinių žaidinių
teritoriją, čia pat matėsi Palau National – tie patys rūmai, prie kurių
vakarais vyksta fontanų šou. Buvome labai nustebę, kaip čia viskas arti
ir kompaktiška.
Nacional Palau nuo stadiono pusės.
Taigi, apeiname nacionalinius rūmus. Nuo laiptų
atsiveria pati fantastiškiausia miesto panorama. Atsisėdame ant laiptų,
grožimės ir klausome labai išraiškingo gitaristo grojimų.
Mažumėlę pailsėję, leidžiamės žemyn. Rūmų prieigos be fontanų tokios tuščios.
Pamažu prieiname Ispanijos aikštę.
Pirmą dieną, kai čia atėjome,
dėmesį patraukė Toros Arena. Tada matėme, kad yra bokštelis, kuriuo
galime pakilti į apžvalgos aikštelę. Pačioje arenoje, kaip supratau, yra
įsikūrę prestižinės parduotuvės ir maitinimosi įstaigos. O iš gatvės
liftu už 1 eur žmogui galima pakilti į atvirą apžvalgos aikštelę
paskutiniame aukšte. Aišku, kildamas viduje eskalatoriais turbūt
nemokėtumei nei cento. Bet gi kiek užgaišę būtume.
Nuo Toros Arena apžvalgos aikštelės.
Vaizdai nuo viršaus gražūs. Apsukame ratą ir leidžiamės žemyn. Jau antra dienos pusė, norime valgyti.
Avingunda
Paral.lel leidžiamės žemyn link jūros ir savo viešbučio, pakeliui
sustodamos apžiūrėti kavinių ir restoranų menių. Bet matyt esame tokios
alkanos, kad net nežinome ko norime. Galiausiai atsisėdame kiniečių
kavinukėje, užsisakome jūrų gėrybių su bulvytėmis ir salotomis, taip pat
alaus.
Pailsėję ir pasistiprinę El Ravalio rajono de Manso, Sant Antoni Abat, I‘Hospital gatvėmis traukiame link viešbučio.
I‘Hospital
gatvėje dar stabtelime prie Rambla del Raval, šv. Augustino bažnyčia,
kuri vienija tikinčiuosius iš Filipinų bei antikinės st. Creu ligoninės.
Apeiname ligoninės kompleksą. Kiemeliuose pilna įtartinų ir nežinia ką
veikiančių personų, tai norisi neužsibūti.
Jau nebeatsimenu, kas, bažnyčia ar muziejus. El Raval.
Rambla del Raval.
Antic Hospital st. Creu. Įėjimas.
Vidiniai kiemeliai.
Šv. Augusto bažnyčia - netikėtai ir maloniai nustebino.
Išeiname prie galinės La Boquera turgaus pusės. Bet kaip ir galvojome, sekmadienį turgus nedirba.
Dar pavaikštom La Rambla. Visą laiką čia vaikščioję tik dabar pamatome bažnyčią.
Aišku, ir gyvųjų skulptūrų kolekcija, surinkta per kelias dienas.
Vakarui draugė mane kalbina pasileisti į naktinį Barselonos gyvenimą.
Juk vis nusitrepsėję per dienas į viešbutį devintą – dešimtą valandą
pareiname. Gerai, eisime į naktinį.
Naktinį
žygį pradedame dar vakarėjant, nuo Catalonijos Aikštės ir Passeig de
Gracia. Čia yra dar keli A. Gaudi namai. Passeig de Gracia man labai
graži ne tik dėl Gaudi. Dauguma pastatų joje labai gražūs,
architektūriškai įspūdingi.
pl. Catalunya.
Čia prasideda Passeig Gracia.
Gražioji Passeig de Gracia architektūra.
Aišku, labiausiai nustebina A. Gaudi projektuotas „kaulinis“ namas Casa
Batllo. Įėjimas į jį 18 eur. Kitas namas, Casa Milo arba La Pedrera irgi
išraiškingas, bet išoriškai vakaro žibintų šviesoje ne taip patraukia
akį. Pagailime pinigų į Gaudi namus.
Casa Batllo (aš Gaudi namus visada maišau).
Casa Mila (La Pedrera).
Grįžtame, vėl Casa Batllo.
Kelis kartus pašlifuojame gatvėmis pirmyn atgal, nueiname prie jūros ir
padarome išvadą, kad mūsų naktinė Barselona virs tik į vakarinę....
Passeig de Colom.
Parėję eilinį vakarą sutaršome didžiulį labai sultingą, saldų ir labai prispėjusį mangą.
Ryt paskutinė kelionės diena.
2011-10-17. Pirmadienis. Visko po truputį.
Paskutinė diena
– laisva diena. Laisva – tai be grafikų, ypatingų planų, skubėjimų
(nors atrodo, ir taip mažai kur skubėjome). Diena skirta nuveikti tam,
kas liko nenuveikta, gal būt pakartotinai aplankyti labiausiai
patikusias vietas, o gal paprasčiausiai pagulėti prie jūros.
Bet
tikslų šiai dienai turime: 1. suvalgyti kroisaną su kava kokioje mažoje
El Ravalio kavinukėje; 2. Apsipirkti lauktuvių. 3. Nusigauti į
Barcelonetą pailsėti prie jūros; 4. Atsisveikinti su Katalonija su
vakariene.
Taigi, iš ryto negėrę savo kavos normos viešbutyje
išskubame į gatvę. Kažkodėl mus su drauge abi labai patraukė El Ravalis.
Tai ir sukame jo siauromis rytinėmis gatvytėmis. Visur tylu ir ramu.
Gatves plauna mašinos. Kai kur šiuolaikinės, po savęs vos drėgną žymę
palikdamos. Kai kur diedulė po spaudimu srove iš bačkos plauna, dar ir
ant augaliukų užpila. Balkonuose džiūsta skalbiniai. Niekas nerėkauja.
Ankstus rytas el Ravalyje toks gaivus.
Bažnytėlė, apie kurią nieko nežinau.
Ramblas el Raval.
Pažiūriu į žemėlapį, čia yra dar ir meno muziejus (MACBA) bei Casa de la
Caritat (kai kur randu šiuolaikinės kultūros centras) (CCCB). Kiek
įmanoma ir kas nemokamai bei jau dirba – apeiname.
CCCB.
Traukiame dels Tallers gatve tolyn link Universiteto. Užeinam tylią
ramią gatvelę su aikšte ir bažnytėle. Taip užkvimpa kava. Su drauge
vienbalsiai „sėdam?“. Labai skanus krosanas ir puiki kava. Mėgaujamės
stebėdamos lėtą rytinio miesto budimą. Kava ir kruasanas – parašyta – 2
eur. Viso sumokame kažkodėl 5. Bet nesigiliname.
Prie šios bažnytėlės ir mėgavomės rytine kavute.
Už kelių minučių jau grožimės Universiteto pastatu. Pavaikštom
koridoriais, išžiūrim kiemelius.
Netipiniai studentai.
Universiteto pastatas iš gatvės pusės.
Universiteto gatve pasileidžiame link Katalonijos aikštės. Planavome pro
aikštę ir La Rambla eiti tiesiai į turgų. Einu sau galvodama, kad kaip
gaila, jog atostogos baigėsi. Iš niekur nieko draugė pasiūlo užeiti į
kuri nors Gaudi namą. Nė nedvejodama sutinku ir abi įgavę naują tikslą
sukame link Casa Mila (La Pedrera). Ne paslaptis, pastarąjį pasirinkome,
nes pigesni įėjimo bilietai.
Prie La Pedreros šiokia tokia eilutė. Bet ji greit juda. Už abi 30 eurų
ir durys į A. Gaudi fantazijų pasaulį mūsų. Su bilietais dar gauname
lankstuką apie pastatą. Liftu pakelia ant stogo.
Stogo architektūrinį ansamblį sudaro kaminų, ventiliacijos vamzdžių ir laiptų derinys.
Žemesniame aukšte pristatoma A. Gaudi architektūros aspektai, darbai, planai.
La Pedreros apartamentai. Muziejus.
Ir apatinio aukšto fragmentai.
Ir vėl lauke.
Ir dar Casa Batllo kepurėlė. Jei dar kada būsiu Barselonoje, eisiu į šį.
Kažkiek apsiperkame La Bogueria turguje. Turiu pridurti tik tiek, kad
šiame turguje viskas pakankamai brangu. Turint laiko pravartu
pasiieškoti mažų parduotuvėlių, kuriose daug kas pigiau. Arba laukti jo
darbo dienos pabaigos.
Pvz., mes visada prekinomės savo gatvelės
parduotuvėse. Aišku, Bogueria turguje neišsinagrinėjome kainų nuo iki.
Bet iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad čia pirkti daug kas kainuoja kaip
parduotuvėse miesto centre.
Planavome likusią dienos dalį praleisti paplūdimyje, prie jūros. Į Barcelonetą išėjome pėsčiomis.
Buvome sumastę pakilti į Kolumbo skulptūros viršų. Bilietas 4 eur. Žmonių nedaug. Bet kažkaip labai lėtai juda. Su drauge kiek luktelėję apsigręžiame nusprendę, kad jau esame sočiai prisižiūrėję vaizdų į Barseloną iš viršaus.
Kolumbo statulą saugantys liūtai.
Nuo Kolumbo statulos einame tiesiai tuo vingiuotu tiltu link Akvariumo.
Paskui molo krantine pasiekiame Palau de Mar, museu Historia de
Catalunia. Ir pakrante traukiame link paplūdimių. Eidamos akvariumo molu
padarėme nemažą ratą. Bet nesigailime, nes taip smagu buvo
pasivaikščioti žiūrint į begalę jachtų, vandenyje besišypsančius saulės
spindulius, tolumoje stovinčius dangoraižius.
Barcelonetos paplūdimys, kaip ir tikėjausi, nepatiko. Todėl nei
maudėmės, nei deginomės. Aišku, jei prieš tai nebūtume matę Costa Bravos
su gražiaisiais krantais ir smaragdiniu vandeniu, čia būtų buvę liuks. Be to ir oras šiandien vėsesnis. Su kylančiais lietaus debesimis, iš kurių taip ir nenulijo.
Promenada praėjome visą Barcelonetos paplūdimį iki žuvies skulptūros. Barceloneta pasirodė gana netvarkinga ir apleista.
Praėję žuvies skulptūrą ir didžiuosius pastatus šalia jos, valandžiukę
pailsime žiūrėdamos į nesuskaičiuojamą gausybę jachtų stiebų Olimpiniame
uoste.
Ir pro parkelį pasukame namų link. Einame gana sudirgusios, nes dar liko
nenupirkta dalis lauktuvių, dar norisi pasižiūrinėti, o jaučiamės
visiškai nusitrepsėję.
Dar reikia vakarienei vietą rasti, jau vakarėja. Taigi, Barcelonetoje
mums patikusios kavinukės kažkaip ir neužėjome, vis kas nors sumaišė.
Nusprendžiame pavakarieniauti arčiau namų.
Barcelonetos parduotuvėlės vitrinos langas.
Grįžtame pro Ciutadella parką, Tada Passeig de Colom. Sudirgusios ir
nežinia ko norėdamos, net gi čia taip ir neradę vietos vakarienei
pareiname namo.
Bet ir vėl išeiname, šilčiau apsirengę ir pasidėję pirkinius. Nusprendžiame, kad sėsime į artimiausią kavinukę. Ir pataikome.
Savo
gatvelėje C. Nou de La Ramblas beveik prieš pat Palau Guell randame
kavinukę Jarusalem. Ne paslaptis, merginos iš šios kavinukės kas vakarą
kviesdavo mus užeiti. Bet tas pavadinimas Jarusalem vis nuteikdavo
neužeiti. O būtume žinoję, kad čia taip puiku, būtume turbūt kas vakarą
sėdėję. Taigi, prie durų klientus šaudančios merginos pasiūlo dienos
meniu už 13 eur, į kurį įeina dvi tapos, karštas patiekalas ir desertas.
Šiaip tokia kaina dienos meniu patiekalams yra daugelyje matytų
kavinių. Aišku, teko matyti ir didesnių. O teko ir apie 10 eur matyti.
Bet kaip pasakojau apie pirmąją viešnagės Barselonoje dieną, už tokią
kainą ir gavome nors daug, bet šiaip sau skanumo.
Nuo kelionės į Maljorką
atsimenu, kokios tos tapos gali būti. Tai su drauge išsirenkame po pora
sumuštinukų su sūriu ir kumpiu. Buvo galima pasirinkti ir po dubenėlį su
salotomis, daržovėmis ar dar kažkuo. Tai laimė, kad dubenėlių neėmėme,
būtume sprogę ko gero nuo maisto gausos.
Kaip pagrindinį patiekalą išsirenkame paellą, Morisco. Kavos neimame, imame alaus.
Sumuštinukai
labai skanūs. Paella – dieviška. Jau kavinukėje Lloret de Mar buvo
skani paella, bet tos nėr ko lyginti su šia. Didžiulę keptuvę dviems vos
sutašėme. Didžiulės krevetės, midijos, kažkokios didelės ir spalvingos
kriauklės su miniatiūriniais visai valgomais slimokais, kažkieno labai
plonos kojytės-čiuptuviukai. Skanumėlis.
Prie kito staliuko atsisėda smagi kompanija, nors ir beveik nemoku anglų kalbos, bet atsiranda smagus bendravimas. Į „pokalbį“ įsitraukia ir dar prie vieno staliuko sėdėję žmonės. Žodžiu, buvo ne tik skanu, bet ir linksma.
Deserto
galvojome, kad atsisakysime. Bet vis tiek gauname rinktis. Aš išsirenku
tiramisu, o drauge melioną su grietinėle. Tiramisu buvo labai skanus.
Nes vos besėdėdama po paellos sukirtau ir tą didžiulį gabalą tiramisu. O
draugė gavo penktadalį didžiulio meliono.
Atsisveikiname su smagiaisiais lankytojais ir vos parjudame į namus.
2011-10-18. Antradienis. Namolio.
Po pusryčių išsiregistruojame ir einame tiesiai į metro.
Miestas dar miega. Mūsų gatvelėje dar nėra kur nusipirkti nei bandelių, nei vaisių, kuriuos norėjome įsigyti kelionei.
Nusipirkę
vienkartinius metro bilietus (vienas kainuoja 1,45 eur) dundame iki Arc
de Triumf. Išėję per Av. De Vilanova išėjimą atsiduriame visai netoli
Nord Estacion autobusų stoties. Kelias gerai pažįstamas. Tiesioginių
autobusų Barcelona – Girona Airport bilietų kasa irgi užsimerkus
surandama. Vienas bilietas į vieną pusę kainuoja 12 eur. Autobusai
važiuoja iš 28 ir 29 aikštelių.
Nors tvarkaraštyje rašoma, kad
autobusas antradienį važiuoja 10 val., bet matyt jie važiuoja tankiau.
Gal kas pusvalandį. Tikrai negaliu atsakyti. Nes grafike laikai
atskiromis dienomis skirtingi nurodyti. O nusileidę į peroną, radome
autobusą ir išvažiavome.
Taigi, nusigauname į oro uostą labai
anksti. Bet laukimo laikas kaip tai neprailgo. Praėję patikrinimus kiek
užkandame Mcdonaldo maisto (pirmą kartą gal po 7 metų valgiau, visai
skanu pasirodė).
Lietuvaičiai pasiutę – prieš pusvalandį iki įlaipinimo pradžios radome ilgiausią eilę.
Lėktuve atsisėdome pačiame gale, tai labai ūžė visą kelią. Daugiau stengsiuosi nesėsti į paskutinę eilę.
Lėktuvu tuomet dar buvau skridusi nedaug, todėl vaizdai per langą vis dar stebino ir džiugino.
Lietuva pasitiko su žvarbiu oru. Skubėjome į mikriuką, bet pasirodo, čia
ne Katalonija. Mikriuko į autobusų stotį teko laukti kiek virš
pusvalandžio.
Vilnius po Barselonos atrodė tamsus, tuščias.
Atostogos buvo labai geros. Man, mylinčiai gamtą, labiau patiko pirmoji atostogų dalis – Costa
Brava. Barselona sukeldavo įvairių jausmų: gal ir nereikėjo, o ir vis
tik gerai, kad ją apžiūrėjome.
Jei kas planuojate po Barseloną
važinėtis tiek metro, tiek turistiniais autobusais, tai 5 dienos joje
gal ir per daug. Nebent ištisai viską lankytumėte, visas parodas,
muziejus, renginius. O trepsint savo kojytėmis 5 dienos šiame mieste
mums buvo pats tas. Jei ilgiau – jau norėtųsi kažkur pavažiuoti.
Nors
pasakojime jau minėjau, bet reziumuosiu savo 12 dienų, kai dabar iš
šalies žiūriu - labai ekonominės kelionės, išlaidas. Išlaidos
paskaičiuotos vienam žmogui:
Lėktuvo bilietai su visais mokesčiais ir vienu registruotu bagažu į abi puses: 337 Lt;
Viešbučiai: Bahia 1n.-25 eur, Xaine sun 5n.-50 eur, Be Ramblas hotel 5n.-120 eur. Viso: 195 eur;
Transporto išlaidos: 72 eur;
Lankomi objektai: 25 eur;
Maistas: 60 eur;
Kavinės: 55 eur;
Lauktuvės (šįkart išleidau stebėtinai mažai, nes pirkau tik simboliškai namiškiams): 30 eur.
Skrydžiai: pirmyn Vilnius – Barselona (El Prat) su Wizzair. Atgal Girona – Vilnius su Ryanair.
Barselonos
viešbučiai Bahia ir Be Hotels Ramblas užsakyti per booking.com
(mokėjome nuvykę į viešbučius), X.
Lėktuvų bilietai pirkti ir viešbučiai rezervuoti sausio – vasario
mėnesiais.
Anksti rezervuodamos viešbutį Be hotels Ramblas
Barselonoje tikrai išlošėme, nes už mūsų kainą centrinėje vietoje ir su
tokiais gerais svečių atsiliepimais vėliau matyti neteko.
Kelionės be savo ratų. Mažais ramiais žingsniais naršau pasaulį. Niekur neskubėdama, nesiekdama žemėlapyje susmaigstyti kuo daugiau vėliavėlių. Traukiu ten, kur nuskraidina lėktuvai, veža pūškuojantys traukiniai, plukdo laivai ar nudardena autobusai. Besimėgaudama, gerdama vaizdus ir emocijas, stebėdama vietinių gyvenimą, ragaudama patiekalus, žingsniuoju per kaimus, miestus, gamtos kampelius. Dalinuosi su Jumis savo kelionėse patirtais nuotykiais, išgyvenimais, surinkta informacija.