Rokiškis.

2020-07-18. Šeštadienis. Rokiškis

Pamatyti Rokiškį ruošiausi dar pavasarį, tik vis vienos ar kitos aplinkybės sutrukdydavo. Šį miestą pasirinkau visai atsitiktinai: tiesiog puikiai susidėliojo po Covid-19 karantino sunkiai atsigaunančio visuomeninio transporto grafikai. 

Bet vieną liepos šeštadienį pagaliau išsiruošiu į seniai suplanuotą kelionę ir ankstų rytą patraukiu į savo miesto autobusų stotį. Autobusas tiesioginis. Kelionė iš Molėtų į Rokiškį trunka beveik dvi valandas. Pravažiuoju man gerai pažįstamą Uteną, su dideliu susidomėjimu apžiūriu pro autobuso langą greitomis praskriejusį Kamajų miestelį, o tada jau laukia kelionės tikslas.

Rokiškio autobusų stotis yra pramoniniame rajone, tad įvažiuojame ne pačiomis gražiausiomis miesto gatvėmis. Autobusų stotis yra tvarkinga ir naujoviška, pastatyta (šalia) didelio prekybos centro, kaip dabar madinga. Užėjusi į autobusų stoties vidų kasoje pasiteirauju apie vakarop mane į namus parvešiantį autobusą. Kasininkė pataria bilietą nusipirkti vakare, mat vasaros šeštadienio vakarą keleivių daug neturėtų būti. Dar pasinaudoju mokamu, bet švariu ir tvarkingu autobusų stoties tualetu (0,30 Eur) ir išskubu į pažintį su Rokiškiu. 

Esu nutarusi Rokiškiui skirti visą dieną, tad planuoju aplankyti beveik visas interneto platybėse rastas lankomas vietas.

Vos išsukusi iš autobusų stoties, kertu judrią gatvę ir patraukiu link AB „Rokiškio sūris“, šalia kurios pamatau naujam gyvenimui prikeltų senų ir jau nebevažiuojančių pienovežių ekspoziciją.

Skaičiau, kad pirmieji duomenys apie pieno produktų gamybą senojoje Rokiškio dvaro pieninėje užfiksuoti 1925 metais, taigi, šių produktų gamyba turi istoriją. 

 

AB „Rokiškio sūris“ produktai man yra pažįstami, tad į firminę parduotuvę neužeinu, o štai prie ekspozicijos pastoviu, nes iš atminties išlenda kadaise gyvenimo dalimi buvę, o dabar tik parodai tinkantys senieji pienovežiai.  

Apžiūrėjusi ekspoziciją pereinu į kitą gatvės pusę, nes pamatau nuo karštų saulės spindulių pasislėpti kviečiantį parką. Vėsiais takeliais nuzigzagavusi parku regiu masyvų Rokiškio kultūros centrą. Pats pastatas didelio susižavėjimo nesukelia, tačiau sudomina jo sienas puošianti detalė. 

Prieš metus atidengtoje Kultūros centro sienoje įamžinti Rokiškio krašto kultūrai svarbūs žmonės.

Rokiškio kultūros centras. 

 

Šalia esančios didelės aikštės pakraštyje stovi aukštas ir neišvaizdus Rokiškio rajono savivaldybės pastatas. 

Pasmalsavusi po savivaldybės prieigas ir akį užmetusi į šalia čiurlenantį fontaną, patraukiu kiek dailesnių miesto vaizdų ieškoti. 

Čia pat už Rokiškio rajono savivaldybės prasideda L. Šepkos vardu pavadintas parkas.

Parkas skirtas medžio drožėjui Lionginui Šepkai atminti. Pasitinka medinės skulptūros. 

Parkas yra sutvarkytas, nušienautas. Be daugybės medinių skulptūrų matyti suoliukų ir poilsio zonų. Tik beveik visi šiuolaikiškai tvarkomi parkai turi vieną minusą: juose trūksta želdinių, suteikiančių jų takais vaikštantiems lankytojams pavėsį. Šiandien yra karšta diena ir trumpam atvėsinti jau spėjusią įkaisti galvą labai norisi.

Pavėsį randu poilsio zonoje, kurioje kabo hamakai. Trumpam įsitaisau. 

Hamakai tvirti ir turėtų būti amžini, tačiau ant nugarą spaudžiančio kieto tinklo gulėti nėra patogu, tad patraukiu tolyn. Sugrįžtu į Respublikos gatvę, kuria žingsniuosiu iki senosios miesto dalies.

Eiti triukšminga ir neišvaizdžia gatve nėra įdomu, tačiau kelionių gidai šioje gatvėje žada tik Rokiškio miestui būdingų reginių. Taigi, besidairydama į kol kas neįdomų miestą kantriai laukiu netikėtumo.

Rokiškio teismo rūmai. 

Respublikos gatvėje manęs iš tiesų laukia netikėtumas: medinius namus puošiančios tapytos langinės.

Kai kurie medinukai yra gana apleisti, todėl langinės suteikia jiems gyvybės. 

Rašoma, kad namų puošybos tradicijos atgaivinimo idėja kilo 2003 metais dailininkui Arūnui Augučiui, o 2005 metais langinių tapymas virto projektu, sėkmingai vykdomu jau 15 metų. Skaičiau, kad tapytomis langinėmis papuošti Rokiškio miesto Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėno gatvių bei Rokiškio rajono Jurgiškių, Kamajų, Antakriaunio, Bajorų, Salų, Šetekšnų kaimų namai.

Šis projektas mane sužavi nuo pirmos akimirkos. 

Einu besigrožėdama langinėmis bei iš tolo dirstelėdama tai į vieną, tai į kitą kiemą. Čia man Rokiškis panašus į buvusią gatvinio tipo gyvenvietę. 

Kai kurie kiemai sutvarkyti pagal senovinių sodybų pavyzdį ir man labai patinka.

Apimta susižavėjimo artėju link Rokiškio senamiesčio širdies. 

Dar kelios akimirkos – ir jau regiu prabangių pastatų apjuostą didelę Nepriklausomybės aikštę su į dangų kylančia raudonspalve Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia bei Nepriklausomybės paminklu. 

Aikštę puošia nepaprastai gražūs gėlynai. 

Istoriniuose šaltiniuose Rokiškis pirmą kartą minimas 1499 metais kunigaikščio Aleksandro privilegijoje dėl girios kirtimo. Tuomet buvo Rokiškio dvaras.

1523 metais Rokiškyje apsigyveno kunigaikščiai Krošinskiai, valdę miestą 200 metų. Vėliau Rokiškio dvaro savininkais tapo grafai Tyzenhauzai, pastatę iki šių dienų išlikusį Rokiškio dvaro ansamblį bei Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią.

18 amžiaus pabaigoje grafas Tyzenhauzas pertvarkė miestelį. Buvo suformuota erdvi stačiakampė aikštė, kurią su dvaru jungė alėja. Tyzenhauzų iniciatyva Rokiškyje pastatyti prekybos namai, viešbutis, alaus darykla, plytų fabrikas, malūnas, ligoninė, mokykla. Perkėlus dvaro sodybą toliau nuo turgaus aikštės pasikeitė miesto vaizdas. Centrinė aikštė iš trikampės tapo stačiakampe ir sujungė dvarą rytuose su Rokiškio bažnyčia vakaruose.

Aikštėje matau Nepriklausomybės paminklą. 

1931 metais Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje buvo pastatytas skulptoriaus Roberto Antinio sukurtas paminklas, skirtas nepriklausomybei paminėti. Rašoma, kad sovietmečiu buvo nuspręsta aikštę apželdinti, užsodinti krūmais, greitai augančiais medžiais, kad nesimatytų nei bažnyčios, nei dvaro rūmų. Taip paslėptas Nepriklausomybės paminklas išliko nenugriautas.

Besidairydama judu link Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios. 

Bažnyčios durys atidarytos, tad užeinu. Vyksta šv. Mišios, todėl bažnyčią apžiūriu tik iš tolo. 

Man norėtųsi įlipti į bažnyčios bokštą bei apžiūrėti čia saugomą lobyną, kuriuo garsėja Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia.

Rašoma, kad grafas Reinoldas Tyzenhauzas norėjo, kad pas jį apsilankę svečiai vežtų dovanas ne jam, o bažnyčiai. Taip susikaupė maždaug 150 vertybių lobynas.

Pasidairiusi bažnyčios informacijos lentoje randu užrašą apie mano norimų vietų lankymą, tad nutariu į bažnyčią sugrįžti vėliau, po šv. Mišių, o dabar patraukiu pasidairyti aplinkui.

Aplink bažnyčią vyksta remontas: visur iškasinėta ir aprišta Stop juostomis. Į šalia bažnyčios esančią koplyčią pasižiūriu iš tolo ir patraukiu į gatvę. 

Netoli bažnyčios stovi dailiai dekoruotas parapijai priklausantis pastatas. 

Pamažu trepsėdama saulės kepinamu šaligatviu apžiūriu kitus Nepriklausomybės aikštę juosiančius pastatus. Užeinu į dailiame pastate su kolonomis įsikūrusį Turizmo ir amatų centrą. Paskui patraukiu link kavinės „Pupelė“, kurioje yra rekomenduojama paragauti Nerijaus ledų.

Neįprastų skonių ledų neturi, tad išsirenku mango skonio ir, įsitaisiusi prie vėsaus stalelio, kurį laiką ilsiuosi. 

Kavinė „Pupelė“. 

Sugrįžtu į Nepriklausomybės aikštę ir negaliu atitraukti akių nuo gražiųjų gėlynų. 

 

Nepriklausomybės aikštė veda link Rokiškio dvaro. Dairausi į vaizdingas apylinkes. 

Viename tvenkinyje plauko juodosios gulbės, kito pakraščiu smalsius jauniklius gano antis. 

Besimėgaudama malonia aplinka pasiekiu Rokiškio dvaro rūmus. 

1801 metais grafų Tyzenhauzų klasicizmo stiliumi pastatytuose rūmuose dabar veikia Rokiškio krašto muziejus, į kurį netrukus užeisiu. 

Lankytojo bilietas suaugusiam kainuoja 3 eurus. Esu skaičiusi, kad nemokamai galima pasinaudoti audiogidu, tad kasininkės jo paprašau. Gavusi nedidelės keptuvės formos įrenginį ir išklausiusi naudojimo instrukcijos, patraukiu į muziejaus apžiūrą.

Muziejus įdomus. Daug informacijos galima perskaityti stenduose, bet su audiogidu yra paprasčiau. 

Šalia rūmų esančiame mūriniame pastate veikia mano jau minėto medžio drožėjo Liongino Šepkos dirbinių paroda. Pastarąją pamatyti yra būtina. 

Paskui patraukiu prie kitų Rokiškio dvaro sodybai priklausančių pastatų. Viename iš jų galima apžiūrėti prakartėlių parodą, kituose vyksta edukacijos. Tiesa, jas reikia iš anksto užsisakyti. 

Sodybos pakraštyje pamatau gyvūnų aptvarą. Panašu, kad jie čia kažkada ganėsi, bet šiandien nieko nėra. Aptvaro pakraščiu išeinu į kelią. 

Suku prie dvaro, kiek pavaikštinėju aplinkui. 

Grįžtu į Nepriklausomybės aikštę. Apžiūriu Rokiškio miesto 500-mečiui pastatytą skulptūrą „Arka“. 

Žingsniuoju trinkelėmis dengta aikšte. Jos pakraščiuose palikti senovinio akmeninio grindinio fragmentai.

Sudomina pastatas su smailais stogeliais. Tai – po Pirmojo pasaulinio karo pastatytas verslininkų brolių Zametų namas. 

Paskui grožiuosi mano jau lankytu dailiu pastatu su kolonomis, kuriame yra įsikūręs Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centras. 

Kitoje gatvės pusėje stovi išvaizdus pastatas is akmens. Dabar jame veikia Šiaulių bankas. 

Patraukiu link šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios, nes vis dar tikiuosi galimybės apžiūrėti bažnyčios lobyną. Deja, aplink bažnyčią sukiojasi vestuvininkai, o anksčiau Turizmo ir amatų centre gautoje brošiūroje rašoma, kad dėl lankymo reikia iš anksto susitarti su gidu. Išsamesnės informacijos centro darbuotojos pasiteirauti pamiršau.

Nutarusi, kad lobyno pamatyti man neskirta, patraukiu kitais keliais.

Beje, reikia paminėti, kad populiariausius Rokiškio lankomus objektus jau ir apžiūrėjau. Jiems užteko gero pusdienio. O aš esu pasiryžusi iššniukštinėti atokesnes kertes.

Einu iki Sinagogų gatvės. Tiesa, sinagogų Sinagogų gatvėje nelikę. Jų istoriją liudija tik stovintis informacijos stendas. 

Paskui pro privačius gyvenamuosius namus vedančiomis karštomis gatvėmis kulniuoju iki Laukupio gatvėje esančių senųjų miesto kapinių. 

Galbūt būčiau apsiribojusi tik populiariausių Rokiškio vietų apžiūra, tačiau sudomino internete rastas pavadinimas „Velniakalnis“. Žemėlapis tokiu pavadinimu rodo mikrorajoną, o Google kalba apie Kryžiaus kelią. Kalvarija, kurios pavadinimas skamba kaip velnias, man labai įtartinai atrodė. Tačiau Turizmo ir amatų centro darbuotoja patikino, kad taip, buvo toks Kryžiaus kelias, iš senųjų miesto kapinių pro miesto centrą vedantis iki Velniakalnio (arba Velykalnio, kaip buvo bandoma vadinti), o jį rodo daugiausiai simbolinės Kalvarijos stotelės. 

Nutariu jį patikrinti.

Šalia senųjų miesto kapinių koplyčios stovi nedidelė raudonų plytų ir akmens stotelė. Išėjusi iš kapinių labai greitai randu dar vieną Kalvarijos stotelę. 

Šis Kryžiaus kelias buvo pradėtas kurti 19 amžiaus pabaigoje, bet carinei valdžiai sustabdžius darbus, nebuvo baigtas. Rašoma, kad iš 14 Kalvarijos stotelių yra išlikę 5. Vieną jų kaip tik apžiūrėjau.

Neišlikusių Kalvarijos stotelių vietose yra pastatytos simbolinės žymės. Puiki mintis. 

Artėju link šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios. 

Pasiekusi šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią, pagal Kryžiaus kelią vėl turėsiu sukti į jau gerai pažįstamą Nepriklausomybės aikštę. Tad žvilgtelėjusi į žemėlapį sumąstau, kad pasukusi kitais keliais rasčiau dar vieną mane dominantį lankomą objektą.

Nutariu nebesekti Kryžiaus kelio ir patraukiu į priešingą pusę, tad netrukus jau žiūriu į šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios galinę pusę. 

Pasirinktas kelias yra karštas ir nuobodus. Po gerų 10 minučių spartaus žygiavimo šaligatviais pasiekiu adresu S. Dariaus ir S.Girėno g. 46 esančią Gasiūnų sodybą – Istorijos ir meno parką.

Interneto platybėse rašoma, kad norint aplankyti sodybą, būtina registracija, tačiau Turizmo ir amatų centro darbuotoja padrąsino, kad galiu užeiti ir neužsiregistravusi.

Istorijos ir meno parkas – tai dailiai sutvarkyta ir skulptūrų pilna privati sodyba. Apžiūrėjus Nepriklausomybės aikštės gėlynus bei L. Šepkos kūrinius pastarasis parkas atrodo kur kas kuklesnis ir mažiau įspūdingas, tačiau turint omenyje, kad čia viskas daroma privačia iniciatyva, jo vertė stipriai pakyla.

Norintiems didesnio įspūdžio vis tik rekomenduoju susisiekti su šeimininku prieš vizitą ir paprašyti papasakoti. Bus kur kas įdomiau. 

Apžiūrėjusi sodybą pro privačių gyvenamųjų namų kvartalus patraukiu link Velniakalnio ir Kryžiaus kelio pabaigos.

Prieinu tvenkinius. 

Prie tvenkinio ilsisi vienas kitas poilsiautojas.

Aš patraukiu prie tiltelio, nuo kurio beveik ranka pasiekiamas vandens lelijų miškas.

Po medžiu radusi vėsų suolą pailsiu ir užkandu.

Kitoje tvenkinio pusėje matosi sporto aikštynas, link kurio netrukus patrauksiu. 

Už aikštynų sodriai žaliuoja Velykalnio bendruomenės parkas. Aplinka jauki, sutvarkyta, tik aš jaučiuosi per dieną kaitrios saulės išvarginta, tad parką apžiūriu iš tolo ir skubomis. 

Grįžtu į pirmai mestą Kryžiaus kelią ir į miestą grįšiu atvirkščiai keliui.

Velniakalnyje arba Velykalnyje matau dar vieną išlikusią Kalvarijos stotelę. 

Tolėliau ant dailiai suformuotos kalvos stovi koplyčia. 

Simbolinė kalvarijos stotelė. 

Suku link miesto. Priešais Rokiškio ligoninę matosi dar viena simbolinė stotelė.
Religingiems žmonėms ar mėgstantiems įvairius piligriminius žygius Rokiškis būtų puikus kelionės tikslas. 

Žemėlapyje pamatau sentikių maldos namų ženklą ir užsuku pažiūrėti.

Prieš mano akis stovi Rokiškio Šv. Mikalojaus sentikių cerkvė. 

Šalia cerkvės žaliuoja nemažas parkas, kuriame randu paminklą sovietų okupacijos aukoms atminti. 

Grįžusi į Nepriklausomybės aikštę dar kartą pasigrožiu jos pastatais ir gėlynais. 

Šalia J. Keliuočio viešosios bibliotekos užtinku nedidelę kiškio skulptūrą, kuris yra tarsi Rokiškio simbolis.
Legendos pasakoja, kad kadaise kalavijuočių/livoniečių būrys užpuolė čia gyvenusius sėlius. Kautynių metu nuo žirgo nukritęs ir išgyvenęs livonietis Rochas sugebėjo ne tik prasimaitinti, bet ir gyvenvietę pastatyti. Kadangi gyvenvietė pavadinimo neturėjo, o Rochas, deivės Medeinės užtartas, sumedžiodavo daug kiškių, vietiniai vadino ją Rochokiškio gyvenviete. 
Kartą pro šalį jojo karaliaus būrys. Paklausus, kaip vadinasi gyvenvietė, karaliaus metraštininkas užrašė "Rokokiškis. Rokiškis". 

Rokiškyje yra ir daugiau kiškių skulptūrų, bet jų neieškau.

Dar kartą pažiūriu į Nepriklausomybės aikštę ir suksiu į Kauno gatvę. 

Kauno gatvėje tikiuosi rasti tapytų langinių, tačiau kol kas susižaviu netikėtai bibliotekos kiemelyje rastu fontanėliu. 

Deja, langinių Kauno gatvėje neradau. O jei ir buvo pavienės, turbūt pražiūrėjau.

Kauno gatvė yra gana judri ir triukšminga. Iš pradžių grožiuosi mediniais pastatais, bet netrukus pasiekiu daugiabučių kvartalą. Eiti neįdomu, erzina zujantys automobiliai ir pasijautęs dienos nuovargis.

Suirzusi greitomis apžiūrėjau Laisvės gatvėje esantį namą, kuriame gimė LR Prezidentas, Ministras Pirmininkas Algirdas-Mykolas Brazauskas.
Kalbama, kad Prezidentas šiame name gyveno pirmuosius savo gyvenimo metus, o paskui šeima išsikėlė į Kaišiadoris.

Jau norisi poilsio, tad kulniuosiu link miesto tvenkinių, šalia kurių yra paplūdimys ir poilsio zona.

Pakeliui apžiūriu Rokiškio šv. Aleksandro Nevskio cerkvę. 

Prieinu Ąžuolų gatvę. 

Daugelis rokiškėnų Ąžuolų gatvę laiko jaukiausia miesto gatve. Ir ne veltui, mat ją gaubia dar 19 amžiuje  grafų Tiškevičių pagal Vokietijos madą pasodinti ąžuolai. 

Ąžuolų gatvė kažkada vedė į Rokiškio geležinkelio stotį. Šiuo metu išlikusi tik dalis tuometinės gatvės.

Taigi, grafų nebėra, o ąžuolai vis dar žaliuoja. 

Ąžuolų gatve norėtųsi vaikščioti ir vaikščioti, bet prieinu tvenkinį su pliažu ir batutų parku.

Pavėsyje radusi suolą ilgokai pasėdžiu. Apima nuovargis ir nusivylimas dėl neapgalvotai sudėlioto kelionės maršruto. Pagalvoju, kad ne tokias išvaizdžias ir populiarias vietas, kaip Kryžiaus kelias, Velniakalnis, miesto tvenkiniai, vis tik reikėjo lankyti tik atvykus į Rokiškį, o pabaigai tarsi vyšnią ant torto pasilikti Nepriklausomybės aikštę ir dvarą.

Iki autobuso dar yra laiko. Būtų galima papietauti, tačiau dėl karščio apie jokį maistą nė nenoriu pagalvoti. Pasitenkinu užkandžiais iš kuprinės ir vėliau parduotuvėje nusipirkta porcija ledų.

Mąstau, ką veikti toliau. Būtų įdomu nusigauti iki Rokiškio geležinkelio stoties, tačiau eiti nuobodžiomis pramoninio miesto gatvėmis jokio noro neturiu. Nutariu dar kartą prasukti gražiausiomis Rokiškio vietomis.

Grįšiu link centro. Kai kurie pakeliui esantys tvenkiniai atrodo apleisti. Man norėtųsi šalia jų nutiestų pėsčiųjų takų.

Grįžtu į jaukią Ąžuolų gatvę ir ja traukiu link dvaro sodybos. 

Nuo sodybos einu į Nepriklausomybės aikštę. 

Paskutinį kartą pažiūrėjusi į aikštę, suku į jau pažįstamą tapytų langinių, tai yra Respublikos gatvę, kuri parves iki autobusų stoties. 

Sugrįžusi į autobusų stotį sėkmingai sulaukiu autobuso ir parvažiuoju namo.