Zarasai
Bendražygės gimtadienis ir Pasaulinė turizmo diena buvo tos priežastys, kurios paskatino išsiruošti į trumpą vienos dienos išvyką. Sunkiausia buvo išsirinkti maršrutą. Norėjosi įspūdingos dienos lengvai pasiekiamoje vietoje per daug neišlaidaujant. Vos ne paskutinę minutę prisiminiau senąją Lietuvos sostinę - Trakus.
Trakai - iš Vilniaus greitai ir lengvai pasiekiamas miestas. Iš Vilniaus autobusų stoties autobusai išvyksta kas pusvalandį, o keturis kartus per dieną važiuoja traukinys.
Norėjosi į Trakus vykti traukiniu, bet grafikas mums nepalankus. Ką darysi, teks į Italiją belstis traukiniais pasivažinėti.
Internetiniame Vilniaus autobusų stoties tinklapyje autobusustotis.lt suderinu autobusų grafikus. Ankstų sekmadienio rytą išsiruošiame į kelionę. Sekėsi puikiai. Kaip ir tikėjomės, Vilniaus autobusų stotyje peršokame iš autobuso į autobusą. Bilietus perkame iš vairuotojo. Regioninis autobusas į Trakų autobusų stotį nuveža per keturiasdešimt minučių.
Apsilankę mokamame tualete Trakų autobusų stotyje ir apsiklijavę jau pradėtas trinti kojas, patraukiame prie 2,2 km ilgio Lukos (Bernardinų) ežero. Už autobusų stoties pasukę ne visai ten, nei planavome, gerų dešimt minučių einame gatvėmis, kol pamatome takelį, besileidžiantį prie ežero. Oras vėsus, apniūkę, bet pro debesis skverbiasi saulė. Paežerės takas tylus, prabėga tik vienas kitas sportuojantis. Kažkas sėdi ant suoliuko ir grožisi ežeru. Dar kažkas vedžioja šunis. Sekmadienio ryto idilė.
Dar besiruošiant kelionei, pasidarė smalsu, kodėl šis ežeras turi du pavadinimus. Trakus pristatančiame tinklapyje radau atsakymą: Lukos pavadinimas kildinamas iš žodžio „lanka“. Dar kunigaikščio Kęstučio laikais (14 a.) pietinėje miesto dalyje prie šio ežero buvo pastatyti Skaisčiausios Dievo motinos gimimo vienuolynas ir cerkvė, o Vytautas Didysis savo krikšto šiame vienuolyne 1384 m. proga apdovanojo vienuolyną žeme bei davė ežero gabalą - „lanką“. Bernardinų vardą ežeras gavęs todėl, kad 16-19 a. ant stataus kalno šioje miesto dalyje stovėjęs Bernardinų vienuolynas, o patį ežerą valdę bernardinai.
Jaukus pakrantės takas iš pradžių vedęs jau rudenėti pradėjusiu parku, toliau eina pro gyvenamuosius namus, mažus ir didelius, sutvarkytus ir nelabai. Priekyje ežero pakrantėje matosi bažnyčios stogai ir pilies fragmentas. Spėliojame, ar juos prieisime.
Pakeliui pamatome lentelę, skelbiančią apie Benskio pliažą. Labai neįprastas pavadinimas. Bet jo mįslė liko neįminta. Kiek pasidairome ir einame tolyn.
Dar po nepilno puskilometrio pasiekiame medinį statinį ant vandens, sakytum prieplauką ar sporto centrą.
Nuo prieplaukos į kalną veda nešvarūs laiptai. Čia pat akį traukianti daili Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir visiškas jos kontrastas -apgriuvusi medinė architektūra, buvęs klebonijos pastas.
Senovine akmenine gatve palei tvorą einame prie bažnyčios. Aikštelė pilna automobilių, vyksta šventos mišios. Tad į vidų nesibrauname, stebuklais garsėjantis paveikslas, nuo seno traukiantis maldininkus ir puošiantis pagrindinį altorių, lieka nepamatytas. Apžiūrime bažnyčią tik iš išorės.
Ši Trakų bažnyčia yra Jono Pauliaus II piligrimų kelyje, tad pasigrožime paminklu ir dailiais vartais.
Apeiname aplink bažnyčią.
Už tvoros - apleistoji klebonija.
Atgal traukiame pro tuos pačius vartelius, kuriais ir atėjome.
Leidžiamės tais pačiais nešvariais laiptais žemyn prie Lukos ežero. Sėdame ant suoliuko, traukiame iš kuprinės iš namų pasiimtą termosą su čiobrelių arbata. Šildomės, užkandžiaujame ir grožimės saulės apšviesto ežero spalvomis.
Pasistiprinę ir pailsėję, vėl trepsime paežerės taku tolyn. Netrukus takas šakojasi. Vienas ežero pakrante veda tolyn, kitas kyla į kalvelę miesto link. Miesto pusėje užmatę plačią erdvę, sukame ten. Akis pasitinka koplytstulpis šv. Jonui Nepomukui – ežerų miesto globėjui.
Aplink koplytstulpį - erdvi saulės apšviesta aikštė, pro kurią sekmadienio rytą tepravažiuoja vienas kitas automobilis. Ant vieno iš aikštės šaligatvių klega trumpam stabtelėjusi ir informacijos stendą tyrinėjanti grupelė užsieniečių. Akis patraukia senas ryškiai mėlynos spalvos pastatas su baltomis kolonomis. Tai buvęs Rusijos imperijos paštas, dabar Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.
Buvusio pašto šonu žemyn veda senas akmenų kelias. Vos pasukę keliu, pamatome raudonų plytų pastatą su vėliavomis bokšteliuose, Trakų istorijos muziejų. Bet į jį pažiūrėjome tik iš šalies. Tuo pačiu akmenų keliu leidžiamės žemyn, į už muziejaus esančią Trakų pusiasalio pilies teritoriją. Kalbant apie Trakų pilis, visada įsivaizdavau vienintelę Trakų salos pilį. Bet po XIV amžiuje pastatytos Trakų pusiasalio pilies teritoriją pasidairyti buvo taip pat labai įdomu.
Taigi, sukame pro medinius pastatus apsamanojusiu stogu.
Už seno medinuko atsiveria ilga žalia aikštė ir prieš pora dešimtmečių pradėtos atstatinėti gynybinės pilies sienos ir bokštai. Statinių likučiai ir teritorija nuolat tvarkoma, rekonstruojama. Čia dažnai vyksta įvairūs renginiai, amatų dienos.
Medinis fragmentas pilies kieme.
Trakų pusiasalio pilies gynybinės sienos juosia apie du hektarus užimančią teritoriją.
Vėl sugrįžtame į Lukos ežero pakrantės taką. Įsidienojus čia vaikšto daugiau žmonių. Grožimės vis ryškiau saulės apšviečiamomis apylinkėmis. Priekyje matyti medinis tiltelis. Jis nuvestų į Varnikų pažintinį taką. Bet laiko Varnikams šioje kelionėje, deja, neturėsime.
Užtat atrandame laiko palipti iki Trakų piliakalnio. Sukame į nežymų takelį už Trakų pusiasalio pilies gynybinės sienos.
Užlipę ant piliakalnio stebuklo neišvydome. Piliakalnis užaugęs aukštais medžiais tankia lapija. Tad čia apsilankę tik pliusą užsidedame. Nusiridenę žemyn, vėl sukame į pėsčiųjų taką. Pagaliau pasirodo salos pilis.
Dabar jau eisime Galvės ežero pakrante. Ežeras pilnas plaukiojančių jachtų, o krantinėje išsirikiavę jų stiebai. Šis ežeras turi net dvidešimt vieną salą. Tad vaizdas tikrai nenori paleisti akių.
Pamažu judame link centro. Take žmonių daugėja. Kairėje tako pusėje gundo įvairios kavinės ir restoranai. Dešinėje – ežeras ir artėjanti Trakų salos pilis.
Tiltas, vedantis į pirmąją salą į pilį, rekonstruojamas. Tad einame siūbuojančiu laikinuoju tiltu.
Po šią salą nevaikštome, nors matyti takeliai. Pasiklausome prie pat tako uždarbiaujančių muzikantų. Pasigrožime vis artėjančia buvusia svarbiausia kunigaikščio Vytauto Didžiojo rezidencija - Trakų salos pilimi. Dabar jau žygiuojame tvirtu tiltu.
Bilietų kasoje perkame bilietus, eisime į pilies muziejų.
Iš pradžių pasižvalgome po vidinį pilies kiemą. Trakų salos pilyje esu buvusi prieš daugiau nei dešimt metų. Ir jei ne nuotrauka fotoalbume, to fakto nė neprisiminčiau.
Paskui naršome menes. Lankytojų muziejuje labai daug, tiek pavienių keliautojų, tiek grupių yra atvykusių iš užsienio. Ir nieko keisto, juk Trakai – vienas iš Lietuvą labiausiai reprezentuojančių miestų. Tik mes, naivuolės, tikėjomės, kad vaikštinėsime po tuščias menes ir kiemelius.
Ekspozicija įdomi, bet ilgainiui pabosta, einame pašmirinėti pilies koridoriais.
Trakų salos pilies teritorija pro muziejaus langelį.
Muziejuje praleidžiame beveik dvi valandas. Išeidamos paskutinį kartą žvilgtelime į aukštas raudono mūro sienas ir trauksime lauk.
Išėję iš muziejaus, dar apeiname pilį iš išorės.
Aplink salą galima apiplaukti jachta. Pilies prieigose mus pasigavęs vyrukas siūlo paplaukioti už 30 eur. Vis tik šio pasiūlymo atsisakome.
Pasivaikščiojimas labai smagus. Kai nustoja džiuginti išorinės pilies sienos, akis lepiname ežero vaizdais. Tolumoje pamatau Užutrakio dvarą.
Smagu pasivaikščioti,
Jaukus takelis atveda į beržynėlį. Čia ant suoliukų pasėdime, pabaigiame iš namų įsidėtos arbatos likučius. Ir vėl traukiame į kelią.
Sukame mūsų dar neita Galvės ežero pakrante. Krantinėje pilna žmonių, kalbančių visokiomis kalbomis. Daug parduotuvėlių, prekiaujančių suvenyrais. Žinoma, užeigų, kavinių ir restoranų ar viešbučių.
Esame priešais Trakų salos pilį. Iš toliau ji dar įspūdingesnė.
Iš lėto trepsime tvarkingu pakrantės taku. Prieiname senų medinių laivų ekspoziciją, apžiūrime juos.
Dar kartą Trakų salos pilis. Iš skirtingų vietų ji kažkiek kitokia.
Einame pietauti į Senąją kibininę Karaimų gatvėje. Pirmoji mums netinka.
Einame į antrąją.
Antrosios Senosios kibininės teritorija milžiniška. Mums pasiseka, nes tik atėję gauname staliuką. Vėliau atvykusiems tenka laukti. Užsisakome. Kol laukiame patiekalo, apžiūrinėju apylinkes.
Valgėme be proto skanų troškinį, suprantama kalba vadinamą čenakais. Namiškiams lauktuvių pirkau kibinų – karaimų nacionalinio valgio.
Papietavę sukame į netoli kibininės esančias gatveles pakratyti pilvų.
Nebeskaičiuoju, kelintas Trakų salos pilies vaizdas.
Grįžtame atgal, trauksime nebe paežere, o Karaimų gatve. Labai netikėtai kažkur pasirodo Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia.
Paskui galvas dažniau sukame į kairę, į pilies pusę. Pats gražiausias Trakų salos pilies vaizdas buvo nuo Senojo Karaimų tilto.
Einame miesteliu senomis akmeninėmis gatvėmis. Karaimų Kenesa - maldos namai, jų kalba reiškiantys šventovę.
Karaimai Trakuose apsigyveno XIV amžiaus pabaigoje. Šios tautos vardas yra kildinamas iš karaitų tikėjimo. Tikėjimas remiasi Senuoju Testamentu ir turi islamo elementų.
Karaimų gatvė.
Tipiškas karaimų namas su trimis langais, žiūrinčiais į kelią.
Panaršome, kaip atrodo neparadinė Karaimų gatvės kiemų pusė. Tolėliau spindi cerkvės kupolas.
Jauki Karaimų gatvė susijungia su mažiau patrauklia Vytauto gatve. Einame besidairydamos į namus. Paskui ilgokai sėdime prie Trakų Švenčiausios Dievo Motinos Gimimo cerkvės.
Cerkvė restauruojama. Tad į vidų ir nesibrovėme.
Tolyn judame vis mažiau įdomia gatve. Galiausiai apsiniaukia ir pradeda lyti. Tiesiu taikymu lekiame į autobusą, vežantį į Vilnių. Iš Vilniaus labai greit pasiekiame namus.
Diena buvo pilna ir įspūdinga.
Nors tenuėjome gerų dešimt kilometrų, kaip lapas krentu miegoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą