Vakar žygiavome iš Rasinari į Cisnadiora.
2019-09-10. Antradienis. Mediaș – Sighișoara.
Šios dienos tikslas bus mano išsvajotasis ir daugumos keliautojų išgirtas Sighișoara – vienas gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių viduramžių miestų Europoje.
Iš Sibiu į Sighișoara ryte mums tinkančio tiesioginio autobuso ar traukinio neradau, tad keliausime traukiniais su persėdimu Mediaș mieste.
Kelionė iki lankomos vietos trūks daug ilgiau, nei vietovės apžiūra.
Iš Sibiu į Mediaș veža regioninis R traukinys, o iš Mediaș į Sighișoara – tarpregioninis (IR). Informaciją apie traukinių tvarkaraščius galima rasti tinklapyje https://www.cfrcalatori.ro/en/ .
Iš vakaro internetu visoms nuperku traukinio bilietus iš Mediaș į Sighișoara (vieno kaina – 12,30 lėjų). Žinau, kad perkant internetu kombinuotą bilietą galima iškart įsigyti ir regioninio traukinio bilietą, tačiau nusprendžiu, kad bus mažiau rūpesčių, jei regioninio traukinio bilietus nusipirksime traukinių stotyje, o tarpregioninio – internetu.
Regioninis traukinys, važiuojantis į Mediaș, išvyks 07:30. Sibiu traukinių stotyje esančiame savitarnos aparate nusiperkame bilietus. Vienas jų atsieina 7,20 lėjas.
Stotyje esančioje švieslentėje rodoma, kad mūsų traukinys važiuos iš 3 kelio. Einame į jį, o nuėję tradiciškai paklausiame perone laukiančių žmonių, ar iš čia vyks traukinys į Mediaș. Jie atsako, kad taip, bet moja eiti tolyn, į Mediaș pusę. Kažkas angliškai paaiškina, kad iš 3 kelio panašiu laiku į skirtingas puses išvažiuos skirtingi traukiniai ir mums reikia 3 keliu eiti tolyn, kur sustos mums reikalingas traukinys, važiuosiantis į Mediaș.
Dar kartą įsitikiname, kad keliaujant Rumunijos visuomeniniu transportu, visada būtina klausti.
Paėję kiek toliau netrunkame sulaukti modernaus traukinio su iš tolo šviečiančiu užrašu “Mediaș”.
Iki Mediaș riedėsime 56 kilometrus. Kelionė trūks pusantros valandos.
Traukinys ne tik modernus, bet ir tvarkingas, tualete net popieriaus yra. Tačiau iš pat ryto labai karšta, tad traukinys važiuoja atidarytomis durimis.
Išlipę Mediaș traukinių stotyje einame pasidairyti po ją ir pasitikslinti traukinių grafiko. Stoties viduje nėra švieslentės, bet kabo popieriniai tvarkaraščiai. Nusprendžiame, kad šioje stotyje traukiniai visada važiuoja taip pačiais keliais. Dėl visa ko pasitikslinę bilietų kasoje, ramios išeiname pasižvalgyti po Mediaș miestą.
Mediaș apžiūrai turėsime apie pusantros valandos, tad iškart sukame link netoli stoties esančio senamiesčio. Traukiame šalutinėmis gatvėmis. Mediaș miestas man labai patinka, net pasigailiu, kad turime tiek nedaug laiko jo apžiūrai.
Užstringu prie savotiškos Rumunijos vizitinės kortelės - gausiai elektros laidais nukabinto stulpo. Juokaujame, kad ko gero kiekvienas namų ūkis turi savo laidą. Tokių vaizdų visos kelionės po Rumuniją metu matėme daugybę, bet šis Mediaș stulpas buvo pats turtingiausias.
Mediaș neišpuoselėti senamiesčio kvartalai atrodo labai jaukūs, tad norisi nerti ir kiek širdis geis bastytis jo labirintais. Pajuntu, kad, atrodo, niekuo neypatingas Mediaș yra mano miestas, kad jis tapo ta netikėtai atrasta ir be proto sužavėjusia kelionės vinimi. Deja, lankyti Mediaș net neplanavau ir tik šiandien traukinyje atmestinai pažymėjau kelis lankomus objektus, link kurių ir patrauksime.
Į Mediaș senamiestį lankytojus įleidžia 15 - 16 amžiuje pastatytas Turnul Forkesch bokštas. Bokštas buvo pastatytas pietinėje miesto sienos dalyje.
Įėję į senųjų miesto sienų juosiamą senamiesčio dalį randame atnaujintą ir tvarkingą gatvę.
Patraukiame link priekyje matomo bažnyčios bokšto.
Netrukus prieš mus atsiveria kavinių ir parduotuvių pilna plati Piaţa Regele Ferdinand I aikštė.
Kaip minėjau, Mediaș apžiūrai turime nedaug laiko, tad pirmiausiai skubame pamatyti 15 amžiuje pastatytą Biserica Evanghelica Sfanta Margareta bažnyčią, kurios iš tolo matomą bokštą sekėme kaip orientyrą. Sukame link bažnyčios vedančiu tuneliu. Keli laipteliai aukštyn ir atsirandame aukštų sienų apjuostame kieme, kurio viduryje stovi bažnyčia. Suprantu, kad pagaliau matau šiems kraštams būdingą įtvirtintą bažnyčią. Tokią, kokią norėjau pamatyti Biertan kaime. Labai apsidžiaugiu sulaukusi tokio netikėtumo. Dabar galėsiu ramiai gyventi nepamačiusi minėtos įtvirtintos Biertan bažnyčios.
Viename įtvirtinimų kampe matau bokštą.
Bažnyčios šone stovi aukštas 15 amžiuje pastatytas Turnul Trompeţilo – Trimitininko bokštas. 19 amžiuje bokšto viršuje buvo pritvirtintas laikrodis.
Apeiname aplink bažnyčią ir leidžiamės žemyn.
Pasižvalgome po Piaţa Regele Ferdinand I aikštę, o paskui sukame į gėlėmis žydintį tokio paties pavadinimo parką.
Iš šio parko Biserica Evanghelica Sfanta Margareta bažnyčia ir Mediaș senamiestis atrodo labai patraukliai.
Po Mediaș senamiestį norėtųsi klaidžioti ir klaidžioti, tačiau artėja laikas grįžti į traukinių stotį. Et, nors pusvalandžiu ilgesnį tarpą tarp traukinių būtume turėję.
Mediaș traukinių stoties pastatas atrodo labai modernus, tačiau viduje aplanko jausmas, kad įrengtas labai atmestinai. Tualete nėra šviesos ir nebėga vanduo, užtat tualetas yra nemokamas.
Einame į 5 kelią, iš kurio mūsų traukinys važiuos į Sighișoara.
Perone švieslenčių nėra, tad apie traukinių atvykimą informacija pranešama per garsiakalbius. Mūsų būsimo į Buchareštą važiuojančio traukinio informacija pasakoma ir anglų kalba. Sužinome, kad jis vėluos 15 minučių.
Iš Vienos važiuojantis traukinys atrodo labai tvarkingas ir patogus. Tai buvo pats komfortiškiausias ir geriausias traukinys visos kelionės po Rumuniją metu. Sėdame į savo vietas ir aš iškart paruošiu dar namuose į telefoną atsisiųstus traukinio bilietus PDF formatu.
Mes iki Sighișoara važiuosime tik vieną stotelę. Atėjęs konduktorius mūsų pavardžių sąrašuose neranda. Vyresnio amžiaus konduktorius kalba vokiškai, bet nemoka angliškai. Į pagalbą ateina už mūsų sėdėjęs jaunas vyras. Jis padeda išsiaiškinti, kad esame tikrai tame vagone, kuriame ir turime sėdėti.
Perskaitome visus konduktoriaus parodytus sąrašus, na, tikrai mūsų nėra. Mano bilietų statusas https://www.cfrcalatori.ro/en tinklapyje rodomas kaip apmokėtas, paid.
Konduktorius, dar kartą įsitikinęs, kad tikrai važiuojame iki kito sustojimo - Sighișoara, leidžia mums važiuoti. Nežinia, kaip būtų buvę, jei mūsų kelionė būtų, pavyzdžiui, iki Bucharešto.
Išlipame Sighișoara traukinių stotyje.
Sighișoara traukinių stotis yra baisi. Peronas ir bėgiai atrodo netvarkingai, o laiptai, vedantys iš požeminės perėjos yra tokie sudėvėti, kad net stiro atstojusios geležys.
Pasitikriname traukinių grafikus į Sibiu. Apsidžiaugiame radę tiesioginį traukinį, tad Sighișoara apžiūrai turėsime 3 valandas.
Iškart patraukiame į senamiestį. Mus pamatęs traukinyje pagelbėjęs vyras klausia, ar einame į senamiesčio apžiūrą. Sulaukęs teigiamo atsakymo pataria, kaip nueiti. Eilinį kartą žavimės vietinių gyventojų paslaugumu.
Nors kelią nuo Sighișoara traukinių stoties iki senamiesčio buvau pažymėjusi Maps.me žemėlapyje, tačiau su patarimais eiti yra paprasčiau. Netrukus jau grožimės aukštai iškilusiu senuoju Sighișoara miestu.
Pirmiausiai pėsčiųjų tiltu pereisime Târnava Mare upę.
Aname upės krante paliekame Šv. Trejybės ortodoksų katedrą - Catedrala ortodoxă Sf. Treime.
Siauromis akmeninėmis gatvėmis kylame į Sighișoara senamiestį.
Artėjame link Sighișoara miesto simboliu laikomo Laikrodžio bokšto – Turnul cu Ceas.
Šioje vietoje sutinkame per visą kelionę pirmąsias lietuves, tad užkalbiname ir trumpai šnektelime. Moterys atvažiavę su kelionių agentūra ir mums rekomenduoja užeiti į Drakulos namą.
Užlipę į viršų ir pro plačią Laikrodžio bokšto arką patekę į plačią aikštę pamatome joje šurmuliuojančią minią žmonių. Tokias populiarias vietas aš mėgstu lankyti anksti ryte, kuomet dauguma dar miega, bet kad jau atvykome per patį vidurdienį, teks tenkintis minia.
Iš visų pusių pastatų juosiamoje aikštėje yra ne tik triukšminga, bet ir karšta.
Kaip ir rekomendavo sutiktos tautietės, užsukame į Drakulos namą. Už lankymo bilietus sumokame po 10 lėjų.
Deja, patirti šio legendomis apipinto valdovo namų baisumus tenka tik man. Mano bendražygės taip pat trokšta aštrių emocijų, tad baisiajam Drakulai tenka keltis iš karsto ir jas apraminti.
Abejoju, ar rekomenduosiu šią atrakciją kitiems, tačiau jei tikite legendomis, tuomet užsukite.
Išeiname į aikštę ir patraukiame atsitiktinėmis gatvėmis, kurios atveda į apžvalgos aikštelę.
Priešais matome šv. Trejybės ortodoksų katedrą, pro kurią atėjome iš traukinių stoties.
Kiek pavaikštinėję užsinorime kavos su pyragaičiu. Kavinės ieškoti sekasi sunkiai, tačiau galiausiai Citadelės aikštėje – Piaţa Cetăţii randame visiškai atitinkančią mūsų poreikius.
Kavinėje pyragų įvairovė didžiulė. Prisiminusi, kokį skanų valgiau Maljorkoje, užsisakau morenginį citrininį pyragą. Deja, San Mico dvare Maljorkoje šio pavadinimo pyragas buvo kur kas skanesnis.
Kam įdomu kainos, mano pyragas ir kava atsiėjo 21 lėją.
Užkandę ir po skėčiu pailsėję nuo kepinančios saulės patraukiame į priešingą aikštės pusę, kur prasideda Scările Acoperite - Mokinių laiptai.
Laiptai buvo pastatyti siekiant žiemą nuo šalčio apsaugoti mokinius bei bažnyčios lankytojus. Iš pradžių laiptų buvo 300, bet vėliau sumažėjo iki 175, tačiau jų tikrai pakanka, kad per nugarą pradėtų varvėti prakaitas ir kelis kartus tektų stoti ilsėtis.
Laiptai atveda iki Biserica din Deal bažnyčios. Šalia jos matome Turnul Franghierilor - Virvininkų bokštą.
Pavaikštome po šalia Biserica din Deal bažnyčios esančias kapines ir sukame atgal.
Biserica din Deal bažnyčia atrodo labai paprasta, tačiau turi vertingų eksponatų. Jos lankymas yra mokamas, bet nutariame į vidų neiti.
Šalia Virvininkų bokšto pasidairome į Sighișoara apylinkes.
Mokinių laiptais leidžiamės žemyn ir sukame senamiesčio gatvelėmis. Sighișoara senieji namų stogai taip pat turi akis.
Bevaikštant sužavi dailūs gatvelių akcentai.
Einame iš vienos gatvelės į kitą. Jos yra tylios ir jaukios, tačiau Sighișoara senamiestis yra mažas ir jį apeiname gana greitai.
Priartėjame prie kuklios Katalikų bažnyčios – Biserica Catolică.
Šalia Romos katalikų bažnyčios yra jauki senamiesčio dalis, o jos pabaigoje stovi 15 amžiuje pastatytas Akmenkalių bokštas - Turnul Cizmarilor.
Trepsime link Laikrodžio bokšto. Pakeliui apžiūrime prabangius rūmus.
Sighișoara senamiestį jau beveik apžiūrėjome, beliko įlipti į Laikrodžio bokšte - Turnul cu Ceas esančią apžvalgos aikštelę. Tuo pačiu aplankysime ir viduje esantį muziejų. Bilietai atsieina po 15 lėjų.
Laiptinė yra plati, o lipti yra lengva. Nė nepastebiu, kaip pasiekiu viršų ir jau dairausi į apylinkes.
Prieš akis – ant kalvos stovinti Biserica din Deal bažnyčia, įkurią lipome Mokinių laiptais.
Apačioje esančioje aikštėje vis dar šurmuliuoja minios. Aikštėje geltonuoja Drakulos – Vlado Tepešo namas, o tolėliau – Citadelės aikštė, kurioje valgėme pyragus.
Tolėliau apačioje plyti šiuolaikinė Sighișoara ir per ją bėganti Târnava Mare upė.
Laikrodžio bokšto viršuje esančioje apžvalgos aikštelėje galima ne tik pasigėrėti panorama, bet ir sužinoti atstumus iki įvairių šalių sostinių. Iki Varšuvos, į kurią skrisime po kelių dienų, yra ne tiek ir daug.
Besileisdamos žemyn apžiūrime muziejų. Kai kurių salių grindys girgžda lygiai taip pat, kaip mūsų apartamentuose Sibiu.
Nusileidę traukiame link už senųjų miesto sienų vedančios gatvės.
Pakeliui užsukame į vieną kitą suvenyrų parduotuvę. Žemyn einanti akmeninė gatvė sparčiai išveda į apatinę miesto dalį.
Belieka susirasti kelią į traukinių stotį.
Pakeliui nusiperkame ledų ir gana greit prieiname Sighișoara traukinių stotį.
Sighișoara man patiko, tačiau tai nebuvo nepaprastas miestas. Pritariu nuomonėms, kad Sighișoara aplankyti tikrai verta ir šiam miestui reiktų skirti 3 valandas – pusdienį, tačiau susidaryti labai didelių išankstinių lūkesčių nereikėtų.
Sighisoara traukinių stotyje yra savitarnos aparatas, kuriame nusiperkame tiesioginio regioninio traukinio R bilietus į Sibiu. Jie kiekvienai atsieina po 13 lėjų.
Stoties viduje nėra švieslenčių, bet kabo popieriniai grafikai. 15:25 į Sibiu traukinys važiuos iš 2 kelio.
Stoties viduje esantis tualetas yra nemokamas, bet jame neužsidaro durys.
Peronuose taip pat nėra švieslenčių, tik prie pirmo kelio.
Atėjome iki kelionės likus 20 minučių, traukinys jau stovėjo.
Laukia 95 kilometrų ir pustrečios valandos kelionė, bet džiaugiuosi, kad nereikės persėsti.
Išlipę Sibiu einame pasivaikščioti ir ieškome vietos vakarienei. Ją randame vakarykščiame restorane La Taifas.
Po vakarienės traukiame ilsėtis.
Rytoj vyksime prie Balea ežero.
Vakar buvome Alba Julia.
2019-09-09. Pirmadienis. Mărginimea Sibiului: žygis Răşinari - Cisnădioara - Prislop – Răşinari.
Cindrel ir Lotru kalnų papėdėje į vakarus nuo Sibiu esantis Mărginimea Sibiului yra unikalus 18 kaimų apjungiantis etninis regionas.
Šio regiono kaimai intensyviausiai kūrėsi 14 – 15 amžiuje, kuomet neapsikentę saksų ir Vengrijos karaliaus priespaudos Sibiu gyventojai bėgdavo iš miesto. Pabėgėliai apsigyveno slėnyje prie kalnų, o jų pragyvenimo šaltiniu buvo avininkystė.
Geriausiai Mărginimea Sibiului regione yra žinomi Saliste, Poiana Sibiului, Sibiel, Fântânele, Gura Râului, Răşinari, Orlat, Jina kaimai, kuriuos kelionių gidai rekomenduoja aplankyti. Į kelis iš jų visuomeniniu transportu iš Sibiu nukeliauti yra paprasta.
Planuodama kelionę labai apsidžiaugiu radusi iš regiono kaimų vedančių žygių trasų. Taigi, nutarusi sujungti pažintį su Mărginimea Sibiului bei galimybę pasivaikščioti, savo sumanymą įtraukiu į Rumunijos kelionės planus.
Mes su Mărginimea Sibiului etniniu regionu susipažinsime pabuvę seniausiame regiono kaime - Rășinari, kuris pirmą kartą buvo paminėtas 1204 metais, o jo pavadinimas kilęs nuo ano meto gyventojų amato – rinkti ir pardavinėti dervą.
Miesto autobusas Nr. 22 nuo Sibiu traukinių stoties (Gara) pajudės lygiai septintą. (Sibiu visuomeninio transporto grafikus galima rasti https://www.sibiucity.ro/index.php/en/transport )
Tiesa, Rășinari galima pasiekti ir bėgiais. Iki 2012 metų Rășinari buvo sujungtas su Sibiu per Dumbravos mišką nutiesta maždaug 8 kilometrų ilgio tramvajaus linija. Nutraukus tramvajaus maršrutą, dalis bėgių buvo išardyta, bet dabar tramvajaus linija yra atnaujinta ir sezono metu kelis kartus per dieną kursuoja turistinis traukinys. Žinoma, kad norėjosi išbandyti tokią atrakciją, tačiau šiai dienai turėjau daug planų ir tramvajaus grafikas atrodė vėlyvas, tad nutariu į Rășinari vykti ankstų rytą autobusu.
Netoli Sibiu Gara autobusų stotelės stovinčiame savitarnos aparate nusiperkame vienkartinių bilietų (vieneto kaina – 2 lėjos).
Atėję į stotelę autobuso Nr. 22 nematome, tačiau tolėliau stovi kitas autobusas, su lentele, skelbiančia, kad važiuoja į Paltinis. Žinau, kad mums reikalingo autobuso Nr. 22 kryptis taip pat yra Paltinis, todėl įlipame. Už bilietą iki Paltinis vairuotojui sumokame po 9 lėjas ir paprašome, kad išleistų Răşinari kaime, nes, kaip supratau, Răşinari stotelės nėra.
Pajudame lygiai 07:00, turbūt čia ir yra Nr. 22 autobusas.
Išlipę pagrindinėje Răşinari gatvėje esančioje autobusų stotelėje sukame į šoninę gatvelę ir traukiame link jos gale matomos Biserica Sfanta Treime bažnyčios.
Biserica Sfanta Treime (Šventosios Trejybės bažnyčia) buvo pastatyta 1801–1815 metais vietos gyventojo lėšomis, kuris paaukojo visą savo turtą jos statybai.
Rašoma, kad bažnyčios vidus yra išpuoštas dėmesio vertomis freskomis, tačiau bažnyčia dar yra uždaryta ir mums galbūt pavyks ją apžiūrėti po žygio.
Eidamos link suplanuotos trasos pradžios apžiūrime Răşinari kaimą. Tiesa, Rășinari labiau panašus į nemažą miestelį, nei kaimą. Jis mums pasirodo labai vaizdingas ir jaukus. Kaip ir Sibiu, čia kai kurių namų stogai, ypač seni ir nerenovuoti, irgi turi akis. Kiti pastatai yra papuošti dailiomis detalėmis arba tiesiog akiai maloniomis spalvomis nudažyti.
Kiek paėję pamatome Răşinari kultūros centrą. Tačiau mane sudomina ne tiek pats centras, o faktas, kad netoli jo yra dar vienų autobusų, gana dažnai vežančių iki Sibiu miesto pagrindinių kapinių (Cimitir Sibiu), nuo kurių yra paprasta pasiekti centrą, stotelė.
Netikėtai atrastos autobusų stotelės vietą pasižymiu žemėlapyje ir patraukiame tolyn link trasos pradžios.
Netoli nuėję pamatome nedidelę bažnyčią. Spėju, čia turėtų būti Biserica Sfantul Ilie.
Jaukiomis pastelės spalvomis dažyti namai.
Rășinari pabaigoje randame nedidelę pakelės koplytėtę.
Netrukus sukame į mus iš Rășinari išvesiantį žvyrkelį. Jo pakraštyje yra sužymėti trasų ženklai. Kur jos veda, nežinau, nes trasų schemos nematėme, todėl seku savo dar namuose pasižymėtu keliu.
Rășinari tolsta, o mes kulniuojame link gretimo - Cisnădioara miestelio.
Apylinkės labai vaizdingos. Trasa eina kaimo vieškeliais. Esame vienintelės šios trasos žygeivės, aplink nėra nei gyvos dvasios.
Kažkurioje vietoje trasos ženklas ir mano Maps.me žemėlapyje sužymėtas kelias išsiskiria. Su nerimu seku trasą savo telefone, mat ratais vos išvažinėtas kelias išnyksta, lieka tik siauras takelis. Guodžia tai, kad einame į reikiamą pusę ir priekyje jau matome pirmuosius Cisnădioara miestelio namus. Tačiau tuo pačiu ir sunerimstame, nes iš tų namų bei šalia besiganančios avių bandos pasigirsta šunų lojimas.
Iš kišenių traukiame ultragarso aparatus šunims nubaidyti. Nepaisant baimės susidurti su šunimis pagaliau išvydau taip trokštą pamatyti vietos gyventojo bei jo šunų ganomą avių bandą.
Kai kerdžius avis nuvaro mums nuo tako, pajudame.
Turbūt tiesa, kad aviganiai šunys žmonių nepuola, kai nejaučia pavojaus arba šalia yra šeimininkas. Šunys net neloja ir į mus nekreipia jokio dėmesio, tačiau kerdžius mus pašaukia ir kažką mums nesuprantama kalba kalbėdamas prieina artyn.
Jis man ištiesia ranką pasisveikinti ir jos nepaleisdamas bei žiūrėdamas vis kalba. Pajuntu, kad nuo jo trenkia alkoholiu. Skubu draugiškai išvaduoti ranką. Atsisveikiname. Vyras nueina paskui avis, o mes – savo keliais link Cisnădioara.
Cisnădioara priartėja. Miestelis yra pilnas didelių prabangių ir modernių namų.
Einame į centrą. Cisnădioara centras kažkiek primena Rășinari.
Aukštai ant šv. Mykolo kalno viršūnės matome romėniško stiliaus tvirtovę. Ji ir buvo mūsų tikslu atvykti į Cisnădioara.
Rašoma, kad Cisnădioara įkūrėjai buvo prancūzų kilmės kolonistai, atvykę čia su Cistersų vienuoliais. Jie įsitvirtino ant kalno stovėjusioje bažnyčioje ir pavertė ją tvirtove. Plokštuma, ant kurio pastatyta tvirtovė, buvo apjuosta akmenine siena. Iš tvirtovės atsiveria viso regiono panorama, todėl labai norisi pasidairyti.
Deja, laiptai, vedantys į kalną, yra užrakinti. Turbūt kaltas pirmadienis. Prie vartų kabo informacija rumunų kalba, kaip suprantame, kviečiančia dėl vizito paskambinti pilies administracijai.
Nutariame negaišti laiko ir sukame link bažnyčios.
Šalia bažnyčios esančioje kavinėje išgeriame kavos su bandele ir patraukiame apžiūrėti 18 amžiuje pastatytos evangelikų liuteronų bažnyčios. Pakeliui prie mūsų prisijungia šunelis. Mano bendrakeleivės šunų bijo ir jo nenori, bando jį atbaidyti ultragarsu (tačiau jis nereaguoja), o man tokie palydovai patinka. Šuo galbūt pasitarnaus trasoje meškas nubaidydamas.
Cisnădioara.
Evangelikų liuteronų bažnyčia.
Jaukiomis Cisnădioara gatvėmis leidžiamės link pėsčiųjų trasos pradžios.
Trasą randame miestelio pabaigoje, Argintului slėnyje. Ji yra sužymėta ir eina plačiu žvyrkeliu, kuriuo retkarčiais praskrieja automobiliai.
Nuo Cisnădioara nenuėję nė kilometro pamatome, anot kelionių gidų, labai ypatingą geologinį paminklą iš kreidos - Calcarele cretacice. Varlės uolą, kaip ją vadina vietiniai gyventojai.
Uola pasirodo niekuo neypatinga, tik grįžusi namo įsitikinau, kad visas jos įspūdis yra iš apačios, o žemyn leistis mes patingome.
Vieškeliu trepsime tolyn. Kažkur prie sodybos mus lodami pasitinka trys dideli šunys. Negi teks grįžti atgalios?
Netrukus suprantame, kad šunys loja ne mus, o į mūsų kompaniją įsibrovusį keturkojį. Anuos atbaidome ultragarsu ir jie pabėga, o „mūsų“ šunelis į ultragarsą kaip nereagavo, taip nereaguoja. Ką darysi, žygiuojame keturiese.
Į tankų mišką įsukęs vieškelis virsta visiškai neįdomiu ir net bauginančiu. Jei ne šuo, man čia būtų labai nejauku. Jau pradedu galvoti, kokio velnio rinkausi šią trasą, juk mačiau, kad didelė jos dalis eis mišku.
Kažkur miške ant rastų sėdame užkąsti.
Kai kelyje taip ir neatsiranda nieko įdomaus ir naujo, dar kartą pasigailime pasirinkę šią trasą. Verčiau būtume po kitus Mărginimea Sibiului miestelius pavaikščioję. Norime trumpinti kelią, tačiau Maps me žemėlapyje pažymėto kelio, nuvesiančio tiesiai į Prislop kaimą, nerandame. Tiesa, neseniai matėme kelią, kurio Maps.me žemėlapis nerodo. Jau turiu patirties, kad Maps.me žemėlapyje gali būti netikslumų, tačiau ir improvizuoti būnant gūdžiame miške nesinori. Ką darysi, galime tik grįžti atgal arba nuobodžiai eiti trasa aukštyn. Pasirenkame eiti į priekį.
Viršuje labai statu, tad lipame sunkiai. Laimė, trasa yra pažymėta, tad nebėra baimės paklysti. Labai nusistebiu, kad ši trasa yra populiariųjų sąraše. Iš tiesų ja verta eiti nebent tik norint fizinę formą palaikyti.
Beveik pačioje viršūnėje pakyla vėjas ir sūkurys pradeda stipriai siūbuoti medžius. Kyla panika, kad jie pradės lūžti ir virsti, bet viskas tetrunka minutę ir niekas nenukenčia.
Šiaip ne taip pasiekiame viršų ir išeiname iš įgrisusio miško. Čia laukia didelis nusivylimas, nes aplink esanti panorama visiškai nežavinti. Vienoje pusėje matome Varful Magura viršūnę.
Kitoje pusėje – žaliuoja miškas ir ruduoja pievos plotas. Eiti iki Rosengarten trobelės ir lipti į Varful Dragut viršūnę nėra jokio noro.
Jau kiek po vidurdienio, tad ant šlaito prie kelio sėdame pietauti.
Prieš akis – miškas su čia mus atvedusiu nuobodžiu keliu.
Šuo ramus, maisto iš rankų negriebia, tačiau duonos ir agurko neėda, tik dešrą.
Papietavę kiek pailsime ir leisimės į kelią.
Kokį statumą pirmai pakilome, tokį ir nusileisime, tik kitu keliu. Be to žemyn eiti kur kas sparčiau.
Mus paveja motociklais pramogaujantis jaunimas. Būtent tokioms pramogos ši trasa tinkama.
Šuo stovi viduryje keliuko ir jų nepraleidžia, o mes jo liesti bijome, bet jis šiaip ne taip susipranta ir nueina.
Po kiek laiko išeiname į laukymę. Nuo čia panorama yra labai graži, bet dėl kelių minučių grožio ši trasa netampa verta dėmesio.
Gana sparčiai priartėjame prie Prislop kaimo. Žinau, kad Prislop yra nemažas romų kaimas. Ne romų tautybės gyventojų jame gyvena vienas kitas.
Mūsų šuo, išgirdęs romų šunų lojimą, nuskuodžia atgal. Kaimo šunys pasileidžia iš paskos. Jei nebūtų pabėgęs, būtume bandę jį kažkaip pravesti su ultragarsu. Deja, belieka tikėtis, kad vargšelis išnešė sveiką kailį.
Prislop stipriai skiriasi nuo kitų matytų Rumunijos kaimų. Vos įėjusias į kaimą iškart pasitinka netvarka, skurdas, nešvarios duobėtos gatvės, šiferio lakštais apjuosti namai. Fotografuoti nė nebandau, tik greitomis žemėlapyje susižiūriu, kuriomis gatvėmis mums verčiau išeiti. Tarptvoriuose lojančius šunis nubaidome ultragarsu.
Prislop kaimas iš kitų išsiskiria dar ir tuo, kad jis pilnas žmonių. Sutiktos moterys mums pasirodo draugiškos. Vyrai aptarinėja savus reikalus. Baimę kelia tik vaikai.
Vaikų Prislop kaime pilnos gatvės. Jie nesėdi kambariuose prie kompiuterių ar išmaniųjų telefonų, bet pagal amžių susibūrę į grupes gyvai bendrauja gatvėse, karstosi po medžius, važinėja dviračiais. Pasijuntu lyg būčiau grįžusi 30 ar dar daugiau metų atgal.
Vaikai mus kalbina, bet mes į jų kalbas nereaguojame. Paskutiniai po medžius besikarstantys mus pamatę pradeda šaukti „bubo, bubo“. Spėjame, kad prašo pinigų. Kai nutolstame, į mūsų pusę atskrenda stiklo šukė. Keliautojų forume skaičiau, kad į kažką skrido akmenys.
Tas incidentas sukelia nemalonius jausmus, tad kiek kojos neša skuodžiame į Rășinari. Į jį iš Prislop veda platus cemento kelias.
Kaip bebūtų, pamatyti romų kaimą buvo labai įdomu. Nedrįstu primygtinai rekomenduoti tą padaryti kitiems, tačiau ir atbaidyti nenoriu. Verčiau kiekvienas nusprendžia pats.
Rășinari atėjus nuo Prislop kaimo.
Nors laikas dar nevėlus, tačiau visiškai neįspūdinga trasa išvargino, tad nutariame surasti autobusą ir važiuoti į Sibiu.
Pakeliui pamatome 1300 metais Rășinari kaime įkurtą Biserica Cuvioasa Paraschiva bažnyčią.
Rašoma, kad 18 amžiuje rekonstruota bažnyčia išsiskiria spalvingomis ir išskirtinėmis išorinėmis freskomis, suderintomis su tokiais pat nuostabiais interjero paveikslais.
Priėjus arčiau iš nuostabos atvimpa žandikaulis. Biserica Cuvioasa Paraschiva bažnyčia yra fantastiška.
Rășinari yra labai žavus ir dabar, rašydama dienoraštį, gailiuosi, kad skubėjome išvažiuoti. Tačiau buvome pavargę ir kojos nešte nunešė į ryte atsitiktinai atrastą autobusų stotelę.
Autobusas iš Rășinari iki Sibiu miesto pagrindinių kapinių (Cimitir Sibiu) važiuoja dažnai, jei neklystu, kas pusvalandį. Autobuso vairuotojui už bilietus sumokame po 4 lėjas ir pajudame.
Pro langą spėju pamatyti jau besiilsintį tramvajų.
Išlipę Cimitir Sibiu stotelėje ilgokai laukiame 13 numerio autobuso, nuvešiančio mus iki Sibiu traukinių stoties.
Įlipę į autobusą pažymime Rășinari autobuse pirktus bilietus. Mąstome pažymėti ir ryte savitarnos aparatu pirktus bilietus, tačiau ant jų yra išmušta pardavimo data, tad nutariame, kad jie jau nebegalios. Čia ir padarėme klaidą, tad prasideda didysis mūsų šios dienos nuotykis.
Turbūt neteisingai supratau Rășinari autobuso vairuotojo pasakymą, kad su tuo pačiu bilietu galima važiuoti toliau, nes kaip tik į autobusą įlipę kontrolieriai pareikalauja parodyti galiojančių bilietų, o mūsų pažymėti netinka. Mūsų jauniausioji bendrakeleivė gudresnė ir dėl visa ko pažymėjo ryte pirktą bilietą, tad ramiai sėdi kikendama, o mudvi su drauge mokėsime baudą.
Vyresnio amžiaus du vyrai kontrolieriai šiek tiek kalba angliškai. Niekaip nepavyksta nusiderėti bent iki pusės baudos, nes kontrolieriai nenori žiūrėti iš žmogiškos pozicijos. Mes juk bilietus pažymėjome, tik ne tuos.
Sibiu visuomeninio transporto kontrolieriai yra tikri cerberiai.
Sibiu miesto autobusuose pirkti ir žymėti vienkartinius bilietus būtina visada, nesvarbu, iš kur važiuotumei.
Aš baudą gaunu apskritai pirmą kartą gyvenime, o dar taip kvailai, tad ir apmaudu, ir juokinga.
Išlipame Sibiu traukinių stoties stotelėje. Prie manęs prieina paskui mus išlipusi moteriškė ir paėmusi mane už rankos gestais paguodžia bei parodo į bilietų pardavimo aparatą. Rumunijos žmonės yra patys gražiausi šios kelionės prisiminimai.
Sibiu visuomeninio transporto kontrolieriai buvo vieninteliai nusiteikę negatyviai.
Pareiname namo persirengti, o paskui trauksime pavaikštinėti po Sibiu. Šiandien vėl eisime dviese.
Iš pradžių patraukiame jau pažįstamu keliu ir ateiname iki Didžiosios aikštės - Piaţa Mare. Tris dienas trukusi šventė jau baigėsi, tad aikštė atrodo visiškai kitaip: tuščia ir labai didelė.
Kurį laiką vaikštome po senamiestį.
Paskui pasileidžiame į mums dar nematytą Sibiu senojo miesto dalį.
Prieš akis pasirodo Šv. Trejybės ortodoksų katedra (Catedrala ortodoxă Sf. Treime).
Šios bažnyčios pamatinis akmuo padėtas 1902 metais, o jos statyba truko penkerius metus.
Šv. Trejybės bažnyčia nustebina dydžiu ir savo panašumu į Konstantinopolio šv. Sofijos katedrą.
Į viršų stiebiasi 45 metrų aukščio bokštai.
Užeiname į vidų. Katedros dydis įspūdingas.
Greitomis apžiūrime ir išeiname, nes pamaldos ką tik baigėsi ir bažnyčios tarnautojai pradėjo tvarkytis. Trauksime senamiesčio gatvėmis iš vienos į kitą.
Sibiu senamiesčio periferija labai sužavi. Apačioje raudonais stogais pasidabinęs driekiasi Žemutinis miestas.
Buvęs Sibiu gamybos rajonas - Žemutinis miestas yra nepaprastai jaukus ir patrauklus savo spalvingais dviaukščiais pastatais ir gatvelėmis.
Po Žemutinį miestą galėčiau vaikščioti ir vaikščioti, tačiau pilvas jau gurgia maršus. Pakeliui apžiūrime senamiestį ir dairomės vakarienės.
Grįžtame į pėsčiųjų Strada Nicolae Balcescu gatvę.
Vakarienei tinkančią vietą randame Didžiojoje aikštėje - Piaţa Mare esančiame restorane La Taifas. Aš renkuosi troškintą vištieną, draugė – spagečius. Aptarnauja greitai, o patiekalai yra labai skanūs. Besilankantiems Sibiu tikrai rekomenduoju Restaurant La Taifas.
Pavakarieniavę pavaikštome vakarinio miesto gatvėmis ir patraukiame ilsėtis.
Rytoj lauks Mediaș ir Sighișoara.
