Vakar dieną leidome Sinaia ir Busteni.
2019-09-04. Trečiadienis. Brašovas.
Nors Brašove (Brașov) esame apsistoję 5 naktims, tačiau skirti atskiros dienos šio miesto pažinčiai neketinau. Maniau grįžusi iš dienos išvykų kasdien po gabaliuką jį apžiūrėsianti. Deja, pirmus vakarus išėję į Brašovo senamiestį iš vis nebuvome, o vakar vakare ieškodamos vakarienėms greitomis prabėgome Rotušės aikšte ir keliomis iš jos vedančiomis gatvėmis.
Šiai dienai orų prognozės rodo stiprų lietų, tad nutariame niekur nevažiuoti, o pasivaikščioti Brašove.
Į senamiestį patraukiame pėsčiomis. Tik išėjus pradeda lynoti, o nuotaika subjūra. Dar liūdniau, kad lietus prognozuojamas beveik savaitei į priekį.
Brašovo miestas yra didelis, turintis virš 155 tūkstančių gyventojų ir turtingas istorija. Miesto iškilimo ir klestėjimo pradžią padarė 12 amžiuje į šias Transilvanijos žemes atsikėlę saksai, kurie pakvietė į šalį Vengrijos karalių. Vengrijos karaliaus užsakymu 1211 metais vokiečių ordinas pastatė pilį. Nors pilies statybos tikslas buvo ginti Vengrijos sienas nuo besiveržiančių mongolų, turkų ir kitų įsibrovėlių, tačiau čia pat buvo įkurtas miestas, kuris iš pradžių vadinosi Kronstadt – Karūnos miestu.
Brašovo apylinkėse apsigyvenę vengrų ir vokiečių pirkliai kėlė krašto ūkį. Per Brašovą ėjo Osmanų imperijos ir Vakarų Europos prekybos maršrutas. Besinaudojantys tam tikromis mokesčių lengvatomis saksų pirkliai susikrovė nemažą turtą ir darė stiprią politinę įtaką regione.
Vėliau Transilvanijos saksai pastatė miesto įtvirtinimus. Įtvirtinimai buvo statomi visame mieste ir buvo nuolat plečiami. Daugiausia darbų buvo padaryta 1400–1650 metais, kuomet buvo pastatytos išorinės ir vidinės sienos, kartu su didžiuliais gynybos bokštais ir vartais. Pagal viduramžių papročius įtvirtinimų bokštai buvo prižiūrimi skirtingų amatų gildijų. Deja, 19 amžiuje plečiant miestą didžioji dalis sienų buvo nugriauta, tačiau kai kurios jų yra išlikę iki šių dienų.
Prie vienų įtvirtinimų – Brašovo tvirtovės kaip tik ir eisime.
Netoli tvirtovės pamatome į viršų vedančius laiptus, jais ir užlipame.
Brašovo tvirtovė (Cetățuia Brașovului), nors ir rašoma, kad joje veikia kažkokia įstaiga, atrodo gana apleista. Vietovei dar nykesnį įspūdį suteikia dangumi slenkantys tamsūs debesys. Ant tvirtovės kalno nei gyvos dvasios, tik benamis šuo slampinėja.
Iš pradžių Brašovo tvirtovė yra buvusi medinė, o 16 amžiuje buvo perstatyta į akmeninę. Vėliau tvirtovę buvo nusiaubęs gaisras. Nepaisant visų pavojų ir praradimų, tvirtovė plėtėsi, amžiams bėgant prie jos buvo pristatomos naujos gynybos paskirties konstrukcijos.
Šiuo metu, rašoma, pilyje veikia restoranas, tačiau ankstyvą rytą viskas yra uždaryta, tad tik apsukame ratą aplink tvirtovę.
Nuo tvirtovės kalvos matosi miesto panorama.
Apsukę ratą aplink tvirtovę tuo pačiu keliu pasileidžiame žemyn. Ateiname į Parcul Nicolae Titulescu parką.
Pirmiausiai norėtųsi apžvelgti kiek tolėliau nuo senamiesčio esančius objektus, tačiau reikiamoje vietoje nepereiname gatvės, o kita perėja yra tik senamiesčio pusėje.
Link savo tikslo einame nemažu lanku, bet tai visiškai nesvarbu, nes turime visą dieną. Lietus nebelyja, tad kulniuoju su kiek pasitaisiusia nuotaika.
Palei nedidelį upelį nutiesta Strada Dupa Ziduri gatve (Dupa Ziduri reiškia už sienos) žingsniuojame link Graft bastiono (Bastionul Graft). Už senųjų miesto sienų vieta neišpuoselėta, tačiau turinti labai gerą aurą. Atrodo, norėčiau čia praleisti visą amžinybę.
Einant gatve galima pamatyti 15-ojo amžiaus Baltąjį ir Juodąjį bokštus.
Strada Dupa Ziduri gatvė.
Norėtųsi, kad Strada Dupa Ziduri gatvė niekada nesibaigtų, bet labai greitai pasiekiame vartus, vedančius į Graft bastioną. Pirmiausiai paskui kitus lankytojus užsukame į bastiono tunelį. Kažko tikimės, bet nieko neprieiname, tik su kiekvienu žingsniu tunelis tamsėja, o jo galo nematyti. Visos degame telefonų žibintus, tačiau tamsa visiškai sugeria, atrodo, pakankamai ryškią žibintų šviesą ir nei viena beveik nieko nematome. Man ko gero pirmas kartas, kai pajuntu, kokia tamsi yra tamsa.
Po kelių metrų tunelis sukasi, o aš tikiuosi už posūkio išvysti tunelio pabaigą ir nors menkiausią šviesą jo gale. Deja, už posūkio mūsų taip pat laukia aklina tamsa. Ties posūkiu stovi keliautojas ir svarsto, ar eiti tolyn. Man irgi smalsu, kur nuvestų šitas tamsus tunelis bei koks būtų pasivaikščiojimas visiškoje tamsoje, tačiau nusprendę, kad toks sumanymas gali būti pavojingas, nutariame grįžti.
Pasimėgavę šiokiu tokiu adrenalinu judėsime link paties Graft bastiono. Tiesa, prieš tai daugybe laiptelių turėsime užlipti į labai statų kalną, per nugarą paleidusių upelius prakaito. Bet verta. Tikrai verta to vargo, nes nuo Graft bastiono man buvo pati gražiausia Brašovo panorama.
16 amžiuje pastatytas Graft bastionas yra restauruotas. Dabartinis bastionas yra keturių aukštų. Antrame, trečiame ir ketvirtame aukštuose yra daugybė viduramžių eksponatų, o pirmasis aukštas yra poilsio vieta lankytojams.
Tradiciškai mūsų kelionė nebus muziejinė, tad pailsėję ir pasigrožėję plačiu Brašovo senamiesčiu pasileidžiame tolyn. Tik šįkart einame ne stačiais laiptais, o nuožulnesniu kalno šlaitu vedančiu taku.
Graft bastionas.
Nulipę nuo Graft bastiono kalno leidžiamės į senamiestį. Pirmiausiai ateiname prie vieno ryškiausių Brašovo senamiesčio orientyrų - Juodosios bažnyčios (Biserica Neagră).
Ši vokiečių pastatyta bažnyčia yra vienas žymiausių gotikos pavyzdžių visoje šalyje bei didžiausia ir svarbiausia evangelikų liuteronų bažnyčia visame regione.
Bažnyčios ištakos siekia 14 amžių. Juodosios vardą bažnyčia gavo 17 amžiuje, kuomet gaisrui siaubiant miestą pajuodavo bažnyčios sienos.
Bažnyčios bokšte kabo 6 tonas sveriantis varpas.
Juodoji bažnyčia garsėja iš 4000 vamzdelių sukurtais vargonais, tad joje dažnai vyksta vargonų muzikos koncertai.
Juodosios bažnyčios lankymas yra mokamas, bilietas kainuoja 10 lėjų. Tačiau kaip tik šiandien vakare vyks vargonų muzikos koncertas, tad nutariame ateiti paklausyti, o tuo pačiu ir bažnyčią apžiūrėsime.
Taip nusprendę sukame į Virvių gatvę - Strada Sforii. Ši gatvė yra tik 1,2 metrų pločio.
Išsukę iš siauriausios miesto gatvės einame atsitiktine kryptimi. Pažiūrėjusi į žemėlapį suprantu, kad artėjame prie Schei rajono.
Saksų valdymo laikais 13 – 17 amžiuje Brašove gyvenantiems rumunams buvo uždrausta turėti nuosavybės miesto ribose. todėl jie apsigyveno pietvakariuose už miesto sienų, Schei rajone. Rumunai galėjo patekti į miestą tik tam tikru metu ir jiems reikėjo sumokėti rinkliavą už vartus už privilegiją parduoti savo produkciją citadelės viduje.
Nė nepastebime, kaip ateiname iki Piata Unirii aikštės.
Piata Unirii aikštė yra labai jauki, tad pasivaikštome aplinkui.
Paskui pastebime aikštės pakraštyje stovinčią švento Mikalojaus bažnyčią (Biserica Sfântul Nicolae). Smailiabokštis pastatas labiau primena pasakų pilį nei bažnyčią, tad būtinai užeiname pasidairyti.
13 amžiuje įkurta bažnyčia po dviejų šimtmečių buvo perstatyta iš akmens, o 18 amžiuje - išplėsta.
Bažnyčios teritorijoje yra nedidelės senos kapinės, kuriose palaidoti keli garsūs Rumunijos žmonės. Netoliese yra ir pirmoji Rumunijos mokykla, dabar muziejus, Šv. Mikalojaus bažnyčios biblioteka ir archyvas.
Grįžtame į jaukiąją Piata Unirii aikštę.
Piata Unirii aikštė man buvo antruoju netikėtai atrastu Brašovo perlu (po Graft bastiono ir užmiesčio dalies, vedančios link jo).
Kelionių gidai iš Schei rajono rekomenduoja nueiti prie Saliamono uolų (Pietrele lui Solomon), tačiau kelionė būtų ilga. Mes nusprendžiame verčiau pasivaikščioti po miestą.
Traukiame atgal į senąjį Brašovo miestą. Pakeliui nusiperkame ledų (10 lėjų).
Į senamiestį grįžtame pro Schei vartus (Poarta Schei).
Į Schei rajoną iš miesto buvo galima patekti per Schei vartus. Senuose dokumentuose šie vartai taip pat minimi pavadinimu „Porta Valacce“. Už miesto sienų gyvenantiems gyventojams nebuvo leista naudotis jokiais kitais įėjimais. Šiandien stovintį statinį 1827 metais pastatė imperatorius Pranciškus I. Vartai primena triumfo arką su trimis angomis.
Sugrįžę į miesto sienų juosiamą senamiestį patraukiame į žydų rajoną.
Žydai Brasove gyveno nuo 1807 metų, kuomet rabinui Aaronui Ben Jehudai buvo leista gyventi mieste. Brasovo žydų bendruomenė buvo oficialiai įsteigta tik 1864 metais.
1901 metais Brašove buvo pastatyta sinagoga.
Sumokėjus 5 lėjas (kiek daugiau nei 1 eurą) galima užeiti į sinagogos vidų. Aš anksčiau veikiančioje sinagogoje nesu buvusi, tad man labai įdomu.
Užeiname. Viduje šviesu ir jauku. Vaikšto vienas kitas lankytojas.
Apsidairę pasėdime ant maldininkams skirtų suolų su labai aukštais atlošais. Viena iš mūsų yra nedidelio ūgio, tad net tenka jos ieškoti sėdinčios, nes atlošai užstoja visiškai.
Šalia sinagogos stovi monumentas nacių nužudytiems žydams atminti.
Beje, Rumunijoje naciai naikino ne tik žydų tautybės gyventojus, bet ir romus.
Diena jau pervirto į antrą pusę, o žadėto lietaus vis dar nematyti. Dėl to labai džiaugiuosi ir pasiūlau moterims keltuvu pasikelti į Tampa kalną. Tad patraukiame link į jį užkelsiančio funikulieriaus.
Einame gatvėmis ir atsitiktinai užsukame į Audėjų bastioną (Bastionul Țesătorilor).
15 amžiuje pastatytas bastionas yra didžiausias viduramžių bastionas Brašove ir geriausiai išsilaikęs iš septynių originalių apžvalgos bokštų, pastatytų aplink miesto sienas. Šiandien Audėjų bastione veikia muziejus, kurį galima aplankyti pakeliui į Tampos kalną. Mes į muziejų nenorime. Užsukome manydamos, kad sutrumpinsime kelią link funikulieriaus, bet praėjimo nėra. Tad greitomis pykšteliu nuotrauką ir sukamės atgalios.
Sugrįžus į gatvę tenka apeiti aplink Brašovo stadioną. Žvelgiant iš kitos stadiono pusės man labai patinka senamiesčio panorama, tad galima sakyti, kad šis taškas man buvo trečiasis netikėtas atradimas Brašove.
Trepsime vingiuotomis gatvėmis ir netrukus į Audėjų bastioną žiūrime iš senų aukštų medžių apgaubtos nežymiai į kalną lipančios Aleea Tiberiu Brediceanu gatvės.
Kelias iki funikulieriaus neprailgsta, nes akis džiugina graži Brašovo panorama. Prieš mus ir Juodoji bažnyčia, ir Rotušės bokštas, o tolumoje – Brašovo bastionas, kurį lankėme ryte.
Ateiname prie funikulieriaus stoties. Prieš kelionę ketinau į Tampos kalno viršų pasikelti keltuvu, o nusileisti pėsčiomis, tačiau ateidamos aptarėme, kad leidimasis būtų mišku, miesto panoramos matytume mažai ir tik sugaišime laiką. Taigi, perkame bilietus pirmyn atgal, už kuriuos sumokame po 18 lėjų.
Prie bilietų kasos prieš mus yra vos pora žmonių, o štai prie funikulieriaus eilė jau didesnė, bet telpame į antrą kabiną.
Kabinos yra nedidelės, bet kyla dažnai. Prižiūrėtojas iš anksto informuoja, kaip į aparatą dėti bilietus, kad minia negaištų praeidama pro automatinę bilietų patikrą.
Pakelia per kelias minutes, tačiau viršuje iki panoramos dar teks paeiti.
Viena Tampos kalno (Muntele Tampa) apžvalgos aikštelių yra prie aukštai kalno viršūnėje iš tolo šviečiančio miesto pavadinimo BRASOV. Rumunai mėgsta tokiu būdu pristatyti savo miestus.
Kol ėjome iki apžvalgos aikštelės, pro debesis bandė lįsti saulė, tačiau į ją atėjus vėl apsiniaukė.
Einame pavaikščioti ant kalno esančiais takeliais. Jų yra daug ir įvairių maršrutų. Trasos yra sužymėtos skirtingomis spalvomis.
Mes einame bet kur. Eiti nėra paprasta, nes statoki takai veda per slidžius akmenis. Tenka ir prakaituoti, ir po kojomis žiūrėti.
Kiek pabuvę leidžiamės žemyn.
Viršutinėje funikulieriaus stotyje žmonių mažiau, tad nusileidžiame labai greitai. Jei kas planuojate į Tampos kalną kilti keltuvu, jo darbo laikas yra trumpas, priklausomai nuo sezono, veikia iki 18 valandos ar trumpiau.
Aš ant Tampos kalno tikėjausi didesnio įspūdžio. Apylinkių panorama yra graži, bet beveik visur vaizdą užstoja medžiai, o apylinkės matosi tik specialiai įrengtose aikštelėse.
Tiesa, ant Tampos kalno yra ir kadaise stovėjusios pilies, kurią 15 amžiuje sugriovė Vlado Tepešo (Impalerio) armija, griuvėsiai. Pilis nebuvo atstatyta, o iki griuvėsių eiti tiesiog patingime.
Kai nusileidžiame, užslenka debesis. Nelyja, bet oras pakankamai vėsus.
Vėl vaikštome gatvėmis. Bevaikštant topteli į galvą, kad dar neapžiūrėjome pagrindinių ir vienintelių originalių vartų, išlikusių nuo viduramžių laikų - Kotrynos arba Jekaterinos (Poarta Ecaterinei).
Šiuos vartus 1559 metais pastatė Siuvėjų gildijos nariai. Manoma, kad vartai iš pradžių buvo daug didesni.
Rašoma, kad keturi nedideli kampiniai bokšteliai (kas būdinga ir kitoms saksų citadelėms) simbolizavo teisminę miesto tarybos autonomiją, kuri, prireikus, galėjo taikyti mirties bausmę.
Grįžtame į senamiestį. Ateiname į aną vakarą tamsoje apžiūrėtą Rotušės aikštę (Piata Sfatului).
Dailių namų supama erdvi Rotušės aikštė yra žinoma dar nuo saksų laikų. Būtent į šią aikštę vesdavo visos gatvės, o aikštėje vykdavo turgus, tad saksai ją vadino tiesiog Turgaus aikšte – Marktplatz.
Rotušė (Casa Sfatului) buvo pastatyta 13 amžiuje. Tai buvo miesto tarybos narių, vadinamų šimtininkais, susirinkimų vieta. Ant pastato viršaus stovi trimitininko bokštas, viduramžiais naudotas kaip sargybos bokštas, įspėjantis sienomis apjuosto miesto gyventojus apie artėjantį pavojų.
Šiandien senojoje miesto rotušėje veikia Brašovo istorijos muziejus.
Jau vėlyva popietė, tad prieš vargonų muzikos koncertą Juodojoje bažnyčioje nutariame papietauti. Nuo Rotušės sukame į kavinių pilną Strada Republicii pėsčiųjų gatvę.
Įsitaisę vienoje iš kavinių skanaujame garuose troškintą vištieną su polenta – kukurūzų koše. Būtent polenta ir yra vienas populiariausių tradicinių Rumunijos virtuvės patiekalų. Man yra labai skanu.
Desertui ragaujame sūrio pyragą, kuris irgi yra tradicinis rumuniškas desertas. Nesame saldumynų mėgėjos, tad vieną desertą pasidaliname visos.
Pietūs, įskaitant pagrindinį patiekalą, vyno taurę, vandenį, puodelį kavos ir vieną bendrą desertą, visoms trims atsieina 164 lėjas (34,73 Eur). Arbatpinigius paliekame grynaisiais.
Pasistiprinę pamažu judame link Juodosios katedros, kurioje už valandos prasidės vargonų muzikos koncertas.
Bilietai bus parduodami iki koncerto likus pusvalandžiui, nuo 17:30, tad dar kurį laiką pavaikštome.
Niekaip neatsigrožiu Rotušės aikšte ir Juodąja bažnyčia.
Pajuokaujame, kad vis tik būtų įdomu iki galo patikrinti ryte lankytą Graft bastiono tunelį, tačiau garsiai šios idėjos nei viena nepalaikome.
Prieš pusę šešių grįžtame prie Juodosios bažnyčios. Kasoje perkame bilietus, vienas jų atsieina 12 lėjų.
Į bažnyčią įeiname vienos pirmųjų, tad užsiimame patogias vietas.
Suolai yra atsukti į vargonus.
Bažnyčios sienas puošia 119 turkiškų kilimų. Rašoma, kad juos 17 – 18 amžiuje bažnyčiai padovanojo vokiečiai pirkliai, atsidėkodami už Dievo palaimintas sėkmingas keliones į „barbariškas“ žemes, esančias pietuose ir rytuose už Karpatų.
Rekonstruojant bažnyčią ant langų buvo uždėti specialūs UV filtrai, kurie apsaugo kilimus nuo šviesos poveikio.
Bažnyčia prisirenka beveik pilna, koncertas prasideda laiku.
Klausomės ne tik vargonų muzikos, bet ir iš Niurnbergo, Vokietijos, atvykusio st. Lorenz choro.
Koncertas trunka beveik pusantros valandos. Išeiname jau temstant. Dar pavaikštome senamiesčio gatvėmis ir pėsčiomis patraukiame link namų.
Diena buvo gera. Labiausia džiugina, kad nelijo. Dar linksmiau, kad lietus dingo ir iš kitų dienų oro prognozių.
Kalbant apie Brašovą, jis mane pakerėjo. Nepaprastai gražus, jaukus ir įdomus Brašovo senamiestis prašosi būti įtrauktas į Rumunijos būtinų pamatyti vietų sąrašą. Brašovui rekomenduočiau skirti du trečdalius dienos arba visą dieną.
Vakarodamos apartamentų terasoje apsvarstome rytdienos planus ir nutariame, kad leisimės į gamtą. Žygiuosime Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.
Vakar žygiavome Bran - Magura - Zarnesti.
2019-09-03 Antradienis. Sinaia. Busteni.
Rytdienai oro prognozės žada stiprų lietų, tad šią dieną būtų gerai praleisti gamtoje, bet po vakar dienos įtempto žygio mano kompanija pasakė į kalnus daugiau neisianti. Iš tiesų mums visoms šiandien reiktų poilsio.
„Reiktų poilsio“ mūsų kalba reiškia, kad yra nepageidaujami iššūkių ir fizinės ištvermės reikalaujantys žygiai, o norisi paprasto ir ramaus pasivaikščiojimo. Ir jis tikrai bus. Ir net žinau, kur. Mat turime iš anksto nupirktus traukinio bilietus.
Prieš kelionę buvau suplanavusi žygį Bučedžio kalnuose (Muntii Bucegi). Išsirinkau populiarų maršrutą: Sinaia – Babele. Vadinasi, ankstų rytą reiktų iš Brašovo traukiniu vykti į Sinaia. Iš Sinaia į kalnus tektų kilti keltuvu. Nuo viršutinės Cote2000 keltuvų stoties žygiuotume iki Babele, o nuo Babele pagal galimybes nueitume iki Karaimanų kryžiaus - Crucea Caraiman ir keltuvu nusileistume į Busteni (Bușteni).
Norėdama įsitikinti, ar galėsiu telefonu per Rumunijos geležinkelio internetinį tinklapį įsigyti traukinių bilietų, prieš kelionę nuperku bilietus iš Brašovo (Brașov) į Sinają (Sinaia).
Rumuniją yra išraizgęs platus pagrindinio - valstybinio geležinkelio tinklas. Po šalį važiuoja regioniniai - Regio (R ir RE) traukiniai ir tarpregioniniai - InterRegio (IR) traukiniai. Tačiau valstybiniai Rumunijos traukiniai yra gana lėti, tad jiems atsiranda greitesnių konkurentų – privačių vežėjų. Nors mes naudojomės tik valstybinio geležinkelio paslaugomis, tačiau verta pasidomėti Softrans, Astra, Mersul vežėjais. Tokiu atveju traukinių maršrutų paieškai verta naudotis svetaine https://mytrain.ro/en/ .
Valstybiniam geležinkeliui stiprus konkurentas taip pat yra autobusai bei vidiniai skrydžiai lėktuvu.
Pagrindinio - valstybinio vežėjo geležinkeliais informaciją galima rasti oficialioje svetainėje https://www.cfrcalatori.ro/en/ . Aš šią svetainę paprastai naudodavau traukinių maršrutų paieškai ir bilietams pirkti. Jos privalumas yra tas, kad nereikia telefone instaliuoti jokių programų (apps). Užtenka tik prisijungti prie internetinės svetainės ir suvesti pagrindinius duomenis, tačiau yra būtina šioje svetainėje susikurti vartotojo paskyrą. Tiesa, tai padaryti yra labai paprasta. Jei kiltų keblumų, tame pačiame tinklapyje yra paaiškinimas, kaip prisijungti ir nusipirkti bilietus. Internetinis puslapis kalba daugybe kalbų.
Rumunijos traukiniai džiugina bilietų kainomis. Regioniniai (R ir RE) paprastai kainuoja kelias lėjas, o tarpregioniai –IR kainuoja per pusę ar net trigubai daugiau, tačiau kelionės kaina vis tiek nėra didelė.
Perkant bilietus internetu gali būti taikomos įvairios nuolaidos. Mes retkarčiais naudodavomės Minigrupe nuolaida. Ji taikoma, kuomet keliauja 2 – 5 keleivių grupė. Tiesa, internetinėje svetainėje ne visada taikydavo šią nuolaidą, nes ji galioja ne visomis savaitės dienomis ir valandomis. Kartais prieš mokant pati internetinė pardavimo sistema pranešdavo, kad mums bus pigiau pirkti paprastus bilietus arba atvirkščiai: perkant paprastus bilietus pasiūlydavo pasinaudoti Minigrupe nuolaida.
Pirkdama bilietus internetu mokėdavau Revolut kortele.
Prisijungusi prie savo paskyros, galėdavau pažiūrėti bilietų statusą (galiojantys bilietai turi žymą Paid – apmokėti).
Pakakdavo iš paskyros atsisiųsti ar atsidaryti nupirktus bilietus PDF formatu ir juos parodyti kontrolieriui (rekomenduoju iš anksto išsisaugoti bilietus telefone, nes Rumunijoje ne visur veikia mobilus internetas, tad
neišsisaugojus telefone bilieto, vėliau gali kilti keblumų). Tiesa, rašoma, kad traukiniuose veikia wifi, bet aš jo jungti nė nebandžiau, nes man pakako mobilaus ryšio interneto, kuris ES dabar yra beveik nemokamas.
O atsispausdinusi buvau tik kelis dar namuose pirktus bilietus.
Bilietai yra vardiniai, tad rekomenduojama turėti asmens dokumentą, tačiau jo mūsų niekad neprašė.
Tarpregioninių IR traukinių bilietuose yra nurodomi vagono ir vietų numeriai.
Internetu pirktus bilietus galima keisti arba grąžinti taisyklėse nurodytomis sąlygomis.
Kalbant apie valstybinį geležinkelio vežėją noriu paminėti, kad regioninių – Regio, žymimų R raide traukinių bilietai internetu neparduodami. Juos galima įsigyti savitarnos aparatuose stotyse (ką mes ir darėme), bilietų kasose arba iš konduktoriaus traukinyje.
Regioninių, žymimų RE raidėmis ir tarpregioninių – InterRegio (IR) traukinių bilietus galima įsigyti internetu mano jau minėtame tinklapyje https://www.cfrcalatori.ro/en/ . Tačiau tai padaryti galima ne vėliau, kaip iki kelionės likus 6 valandoms. Ar jie visada parduodami automatuose ir kasose, nepasakysiu. Mes visada naudojomės iš anksto internetu įsigytais bilietais. Tik šią dieną kasoje paprašius bilietų į greit atvyksiantį IR traukinį, kasininkė atsakė, kad juos parduos konduktorius traukinyje. Tačiau vietiniai gyventojai tarpregioninių IR traukinių bilietus rekomenduoja nusipirkti internetu iš vakaro.
Tai tokia trumpa informacija apie bilietus, o aš grįžtu prie šios dienos planų, kurių iš tiesų nė nebeliko. Tad anksti nubudusi nemigą užpildau dėliodama naują dienos programą.
Kad jau turime iš anksto įsigytus traukinio bilietus Brašovas – Sinaia, tai į Sinaia ir važiuosime. Vietoje kalnų aplankysime Sinajoje esančią Pelešo (Peleș) pilį.
Daugelio laikoma viena nuostabiausių pilių Europoje Pelešo pilis yra Vokietijos naujojo renesanso architektūros šedevras. Ši pilis mane ir suviliojo atvykti į Rumuniją, tik savo kelionės programoje sunkiai radau laiką jai įterpti. Tad pasikeitę šios dienos planai virto tobula proga aplankyti Pelešo pilį.
Po pietų lankysimės šalia Sinaia esančiame Busteni mieste.
Kaip jau rašiau, ši diena iš anksto buvo planuota žygiui, tad Brašovas – Sinaia traukinio bilietai yra nupirkti 07:30. Keliamės anksti, nes reikia susirasti pagrindinę Brašovo geležinkelio stotį (Gara Brașov) ir išsiaiškinti kitus traukinių reikalus.
Nuo mūsų gyvenamosios vietos - Apartament Monadin Ultracentral apartamentų iki Brašovo Gara traukinių stoties yra nepilnas pusvalandis pėsčiomis, tačiau išeiname gerokai anksčiau.
Priėję traukinių stotį pasidairome į šalia jos esančias autobusų stoteles. Traukinių stoties šone randame miesto autobuso Nr. 17B stotelę, jeigu vis tik nuspręstume kurią dieną vykti į Septynių kopėčių kanjoną - Canionul Șapte Scări. Čia pat yra ir į Brašovo senamiestį vežančio autobuso Nr. 4 stotelė. O tolėliau - kelios tarpmiestinių autobusų platformos.
Tik įėjus į stoties pastatą, į akis krinta virš laiptų kabančioje švieslentėje rodoma informacija apie traukinių atvykimą ir išvykimą. Mes nežinome, kuria kryptimi važiuos mūsų traukinys, tačiau žinant traukinio numerį tai sužinoti bei rasti reikiamą kelią (linia) nesunku.
Mūsų traukinys važiuos iš trečio kelio.
Brašovo geležinkelio stotis yra aiški ir neklaidi. Tačiau prie platformų nėra jokių švieslenčių, skelbiančių, koks ir kada traukinys išvyks iš vieno ar kito kelio. Informacija yra skelbiama per garsiakalbį. Kai kurių maršrutų informacija pasakoma ir anglų kalba.
Peronuose stovi stendai, kuriuose yra iškabinti popieriniai grafikai ir traukinio vagonų išsidėstymo schemos. Iš pradžių nerandame mums reikalingo numerio traukinio schemos, tad kiek pasiblaškome. Bet paskui sugrįžę ir atidžiau patyrinėję stendą atrandame.
Pirmas vagonas nebūtinai bus pirmas važiavimo kryptimi. Gali būti ir paskutinis. Taigi, būtina pasižiūrėti į schemas. Tiesa, tų schemų mažose stotyse gali ir nebūti. Panikuoti irgi nebūtina, nes žinant, ko tikėtis, susigaudyti tikrai nesunku.
Mūsų 4 vagonas važiavimo kryptimi bus pats pirmas.
Traukinys atvažiuoja laiku. Jo sąstatas yra iš skirtingų spalvų vagonų. Vėliau pastebėjome, kad daug traukinių važiuoja tarsi iš skirtingų lego kaladėlių sukabinti. Bet bent jau tarpregioninių - IR traukinių būklė yra patenkinama. Paprastai jie būna gana švarūs, veikia tualetai, nebent juose nuo konduktorių slepiasi be bilietų važiuojantys zuikiai. Ir galbūt kavos ir užkandžių pardavėjas vagonu praeis. Jei pasiseks, ir rozetė telefonui pasikrauti veiks.
O štai regioniniuose traukiniuose pasitaikydavo visko, bet apie tai vėliau papasakosiu.
Įlipę į traukinį vieną vietą randame užimtą, joje sėdinti šviesiaplaukė moteris nė nesureaguoja. Su mumis angliškai kalba kita, priešais ją sėdinti moteris. Nustebina, kad šioje šalyje daug kas kalba angliškai.
Tikiuosi, kad angliškai kalbanti moteris pasakys ne savo vietai sėdinčiai. Jos tarpusavyje pakalba rumuniškai, bet ji kaip sėdėjo, taip ir liko sėdėti, į mus nė nepažiūrėjo.
Laisvų vietų yra, tad viena iš mūsų atsisėda kitur. Be to ir kelias neilgas, ketvirtoje stotelėje lipsime.
Konduktorius patikrina bilietus ir iš pokalbio suprantame, kad jis sumaišiusiai vagonus ir ne savo vietoje sėdėjusiai moteriai liepia pereiti į kitą traukinio galą. Traukiniui sustojus ji pereina į sąstato gale riedantį 1 vagoną.
Ant mūsų atsispausdintų bilietų konduktorius užrašo tikrinimo laiką ir nueina tolyn.
Kelionė iki Sinaia trunka virš valandos.
Išlipę jaukioje Sinaia geležinkelio stotyje laipteliais kopiame iki aukščiau esančios gatvės.
Dar nežinodama važiavimo Rumunijos traukiniais niuansų šiandien paryčiais nupirkau traukinio bilietus iš Sinaia į Busteni, laikui 11:35. Spėju, kad Sinaia laiko bus mažoka, tačiau kitas traukinys į Busteni važiuotų dar po poros valandų ir rodėsi, kad tokiu atveju bus mažoka laiko Busteni.
Taigi per Parcul Dimitrie Ghica parką nuskubame į Pelešo pilį. Trumpam sustojame pasigrožėti pakeliui esančiu Casino Sinaia.
Už Casino esančios gatvės gale pamatome į viršų kylančius laiptus, kuriais užlipę prieiname cerkvę.
Nors laiko turime nedaug, tačiau sukame pažiūrėti. Atėję pastebime į priešais cerkvę esantį pastatą įeinančią keliautojų grupę. Mes taip pat pasidairome, kas ten galėtų būti. Savo nustebimui pamatau senąjį Sinajos vienuolyną (Vechea mănăstire Sinaia), o jo viduryje – stovinčią nedidelę cerkvę.
Sinaia miestelio istorija siekia senus laikus, o pirmasis ortodoksų vienuolynas čia buvo pastatytas 1695 metais. Vienuolynui ir aplink jį įsikūrusiam miesteliui buvo suteiktas Sinajaus pavadinimas. Juo norėta pagerbti Sinajaus kalną Egipte.
Užeiname į senąją vienuolyno bažnyčią, kurioje meldžiamasi Dievo Motinai Marijai.
Maniau, kad šią senąją bažnyčią ir vienuolyną rasime Busteni mieste, bet ji yra Sinaia.
Norėtųsi čia praleisti daugiau laiko ir pasigrožėti ansambliu ramiai, be kitų turistų, tačiau tam laiko neturime. Suprantu padariusi klaidą skirdama Sinaia miestui tiek nedaug laiko.
Išėję iš vienuolyno, link Pelešo pilies trepsime ramiu per mišką vedančiu pėsčiųjų keliu. Sklaidant kitų keliautojų atsiminimus teko matyti perspėjimų apie galimybę šioje vietoje sutikti meškų. Šiandien keliu jau traukia nemažai žmonių, tad kur jau ten meškoms rodytis.
Kelias nežymiai kyla į kalvą ir netrukus pamatome mūsų tikslą – Pelešo pilį (Castelul Peleș).
Kelias suka ilgą kilpą, tad iki pilies tenka kulniuoti ilgokai. Pakeliui pažiūrime į taip pat pilį primenančius pastatus.
Prie Pelešo pilies ateiname pradžioje dešimtos. Pilyje esantis muziejus darbo laiką pradeda 09:00, tačiau čia jau šurmuliuoja grupės žmonių.
Mes nesame istorijos mėgėjos, tad perkame bilietus tik į pagrindinę pilies dalį. Už bilietus sumokame po 30 lėjų (kiek virš 6 eurų). Tačiau už 60 lėjų galima įsigyti bilietus su gidu, ką patariu padaryti.
Skaičiau, kad už lankymo bilietus galima mokėti tik grynais, mes grynais ir mokame, tačiau ateidama netoli pilies mačiau bankomatą.
Visą dominančią informaciją apie Pelešo pilį galima rasti tinklapyje http://peles.ro/ .
Jaukus vidinis pilies kiemas.
Įėję į vidų apsiauname vienkartines šlepetes – maišelius, paskui leidžiamės į pilies kambarius. Pilis išties įspūdinga ir ją apžiūrėti su pasakojančiu gidu būtų kur kas įdomiau. Nors kiekvienoje salėje yra informaciniai bukletai, tačiau užgirdę pasakojimą grupei rusų kalba kurį laiką paklausome. Vėliau į tą pačią salę ateina kita grupė, kuriai gidas pasakoja rumuniškai. Gaunasi maišalynė kalbų ir žmonių, tad praleidę dalį ekspozicijos išeiname į tylesnes sales.
Apžiūrėję muziejų einame į lauką.
Pelešo pilis yra nepaprastai graži, tik netelpanti į objektyvą.
Pridėsiu tik tiek, kad pilis buvo pastatyta 1874 metais pirmojo Rumunijos karaliaus Karolio I iniciatyva.
Pilis iki 1947 metų buvo karališkosios šeimos vasaros rezidencija.
Karalius Karolis vasaros rezidencijai nepagailėjo jokių išlaidų. 160 pilies kambarių puošia puikiausi Europos meno kūriniai, Murano krištolo sietynai, vokiški vitražai ir Kordobos oda aptrauktos sienos.
Rašoma, kad Pelešo pilis buvo pirmoji Europoje pilis, kurioje buvo elektra, ji netgi turėjo savo elektrinę. Pilyje buvo karšto ir šalto tekančio vandens, centrinio šilumos ir centrinio vakuumo sistema.
Pelešo pilyje praleidome kiek daugiau nei valandą. Jei iš ryto po pilies kiemą vaikščiojo vienas kitas lankytojas, tai dabar aplinkui gaudė minios žmonių. Kokia yra teisinga rekomendacija atvykti į Pelešo pilį kaip galima anksčiau.
Link traukinių stoties leisimės jau pažįstamu keliu. Tiesa, dar būtų galima aplankyti ir šalia esančią Pelišoro pilį (Castelul Pelișor), bet mes tam neturime laiko. Dar kartą įsitikinau, kad Sinaia miestui 3 valandų yra tikrai per mažai.
Gatvė, kuria atėjome ryte, dabar jau yra šurmulio įgavusi. Jos pakraštyje savo prekybos vietas atidarę ar dar tik daiktus dėliojasi suvenyrų pardavėjai.
Savo bičiulėms keliautojoms nuperku atvirukų su Pelešo pilimi, tačiau pašto ženklų galima įsigyti tik pašte. Ilgai juos prasinešioju, nes paštų taip ir nepasitaikė mano kelyje.
Grįžtame tuo pačiu keliu, kaip ir atėjome, tad dar kartą pasigrožime Sinaia Casino, paskui sukame į čia pat esantį Parcul Dimitrie Ghica parką. Parkas didelis ir žalias, o jo pakraščiuose stovi prabangūs pastatai.
Kaip gi Rumunija be tokių dekoracijų?
Parko pabaigoje matosi apvaliomis grindinio skulptūromis padabinta gatvė. Norisi pasidairyti, kas ten yra, tačiau jau nebeturime laiko. Padarę išvadas, kad keliaujant visuomeniniu transportu Sinaia miestui reikia skirti 4 – 5 valandas, nueiname į geležinkelio stotį.
Sinaia geležinkelio stotis yra moderni ir tvarkinga. Stotyje esančioje švieslentėje susirandame informaciją, iš kurio kelio važiuos mūsų IR traukinys į Busteni (Bușteni).
Perone prie kiekvieno kelio informacija yra rodoma švieslentėse bei pranešama per garsiakalbį.
Traukinys atvyksta laiku. Iki Busteni važiuosime tik 10 minučių ir kitoje stotelėje lipsime, tad net nesėdame, liekame stovėti tambūre. Nors labai rūpėjo sužinoti, kaip yra tikrinami telefone esantys bilietai, tačiau iki mūsų niekas neateina.
Išlipę iš traukinio leidžiamės į judrią gatvę. Nustebina, kad šioje vietoje nėra nei perėjų, nei šviesoforų ir gatvę tenka perlipti aukšta pėsčiųjų perėja. Tačiau Busteni miestas pasirodo labai žavus.
Dairomės nuo aukštos perėjos. Virš kalnų esantis kryžius (anoje nuotraukoje matomas ant kalno virš bažnyčios bokštų) ir yra Karaimanų kryžiaus - Crucea Caraiman, kurį pasiekti buvo numatyta pradiniuose šios dienos planuose.
Su pavydu žiūriu į virš miesto esančius kalnus, bet kas žino, gal dar į juos pakilsime.
Pirmiausiai patraukiame link Busteni vienuolyno, kuris yra kitame miestelio gale ir mums teks visą jį pereiti.
Artėja vidurdienis. Gėlių pilname parke priešais Busteni savivaldybę suvalgome savo iš namų įsidėtus pietus ir pailsime. Pailsėję patraukiame į savo tikslą.
Beeinant gatve pakvimpa gatvėje kepamu iš Vengrijos kilusiu saldėsiu - „Kürtőskalács“. Tai saldus kamino formos pyragas. Tikrą saldumyno pavadinimą atsiminti yra nelengva, tad jį praminame tiesiog kaminu. Už vieną sumokame 10 lėjų ir patraukiame ieškoti kavos. Nustembame, kad „kaminus“ pardavinėjantys žmonės kavos neturi.
Kavos randame nedidelėje kavos parduotuvėje. Puodelis tekainuoja 1,50 lėjos, mums sunku suvokti tokią nedidelę kainą.
Deja, mažai sumokėjus tenka kavą gerti gatvėje puodelį pasidėjus ant gyvenamąjį namą juosiančios tvoros. Tačiau tiek „kamino“, tiek kavos gardumas neapsakomas.
Vieno kamino visoms trims pasmaližiauti užtenka sočiai.
Skaniai užkandę atokesnėmis Busteni gatvėmis patraukiame link vienuolyno. Negaliu atitraukti akių nuo spalvingų ir gražiai dekoruotų gyvenamųjų namų. Ir, žinoma, nuo kalnų bei elektros laidų raizgalynės.
Prieiname vietą, kur, anot Maps.me programos, turėtų prasidėti pėsčiųjų takelis į Busteni vienuolyną. Maps.me rodo net ne takelį o visą keliuką, vedantį tiesiai į jį.
Aplūžusiu mediniu tiltu pereiname upelį. Miške randame stačiai į kalną kylantį plačiai išmindytą taką. Prieš mus į viršų nueina žmonės, tad lipame jiems iš paskos. Labai statu. Ne ką mažiau statu, nei vakar trasos pradžioje einant iš Bran. Na ir kas, kad šiandien mums yra poilsio diena, vis tiek lipame.
Deja, viršuje matome tvorą, o link jos veda pati stačiausia tako dalis. Prieš mus ėję žmonės sustoja. Moterys lieka laukti, vyrai nueina patikrinti tolimesnio tako.
Nutariame palaukti ir pažiūrėti, ką darys prieš mus einantieji, nes lipti tokio statumo kalnu ir atsimušus į tvorą grįžti atgalios tikrai nenoriu. Užlipti užlipsiu, bet nusileisti - tikrai ne.
Kai grįžę vyrai pasikviečia moteris, suprantame, kad rado praėjimą.
Sunkiai užlipę tvoros pakraščiu mes einame į tą pusę, kur nuėjo tie žmonės. Deja, jokio praėjimo nėra, nes palei tvorą pramintas takelis baigiasi ties stačiu skardžiu. Tik vienoje ir kitoje tvoros pusėse yra padėtos nedidelės plytų krūvos, ant kurių pasilipę bei kojas įkišę į praardytoje tvoroje padarytas skyles tie žmonės ir perlipo.
Labai supykstu ant Maps.me, neteisingai atvedusio mus į akligatvį. Negi dabar tokį statumą leisimės žemyn, tikrai nenulipsiu. Nesvarbu, kad šiandien išsiruošiau į miesto kelionę ir dėviu baltą bliuzelę, rožinį sijoną bei aviu blizgančias „balerinas“, bet mąstau, kad teks kažkaip lipti per tvorą. Tokio statumo žemyn jau tikrai nesileisiu.
Deja, nuo tvoros mus nuveja netoliese dirbęs vyras. Turbūt bijo, kad mano sijonas į tvorą įsipainios.
Jis kažką rumuniškai piktai mums aiškina, bet nieko nesuprantame.
Ką darysi, teks leistis žemyn. Nuo tos minties nuotaika visiškai subjūra. Kažkaip nesidėlioja reikalai šiandien.
Labai „gražu“ yra leistis žemyn ant užpakalio su sijonu. Tiesa, ne visiškai ant užpakalio, o tik pritūpus. Be to paskui save su sijonu žemyn nuvelku ir nedidelę medžio šaką.
Nulipę stačiausią tako dalį dar kurį laiką beprasmiškai pavaikštome kitais miške pramintais takeliais. Maps.me link vienuolyno tik šitą vieną taką ir terodo. Nutariame leistis žemyn į gatvę ir pažiūrėti, kokie reikalai su keltuvais. Gal bent į kalnus pakilsime, jei jau Busteni vienuolynas neskirtas.
Nusileidę nuo stataus miško tako sukame aukštyn vedančia gatve. Ją juosia gausybė suvenyrų bei maisto parduotuvių.
Keltuvų stotis kaip tik prieš akis.
Esu skaičiusi, kad prie apatinių Busteni keltuvų būna didelės eilės ir žmonės eilėje laukia po pustrečios valandos, tačiau tikėjausi, kad po pietų eilė bus kur kas mažesnė. Deja, deja... Eilė net apsisukusi aplink keltuvo pastatą. Šeimos su vaikais kantriai laukia. Et, reikėjo mums į Rumuniją atvažiuoti savaite vėliau, kai jau mokslo metai bus prasidėję.
Busteni keltuvai yra seni. Rašoma, kad į gondolą telpa 25 žmonės ir jos kelia kas 15 minučių. Suskaičiavus laukiančius žmones galima pasakyti, kada maždaug pakiltume. Tikrai ne viena valanda praeitų.
Diena jau persivertusi į antrą pusę, daug laiko laukti neturime. O paskui ir viršuje taip pat gali tekti ne mažesnę eilę laukti, juk vakarop visi žemyn norės leistis. Busteni keltuvų darbo diena yra trumpa. Kad ir kaip norėtųsi į tuos kalnus, viską apsvarstę nutariame suktis atgal ir tęsti kelio link vienuolyno paieškas.
Daugiau informacijos apie Sinaia, Busteni ir kitus keltuvus yra čia: http://www.teleferic.ro/
Ta pačia suvenyrų parduotuvių pilna gatve pasileidžiame žemyn. Pakeliui nusiperkame šviežių apelsinų sulčių (10 lėjų stiklinė).
Dabar į vienuolyną eisime aplinkiniu keliu, kuriuo važiuoja automobiliai. Pakeliui pamatome mišku į kalną lipančius laiptus, prieš kuriuos stovi medinė skulptūra. Pasvarstome, kad čia turėtų būti oficialus pėsčiųjų takas į vienuolyną, tačiau jau bijome mesti kelią dėl takelio ir šįkart trepsime tvirtai įsikibę savo sumanymo į vienuolyną nueiti aplink statų kalną vedančiomis gatvėmis.
Iš pradžių grįžtame į judrų pagrindinį kelią, paskui sukame ramesne plačias serpantino kilpas darančia gatve. Eiti statoka, tačiau blogiausia, kad beprotiškai karšta. Sustojame pasigrožėti žemai likusiu Busteni miestu.
Viršuje randame jaukų privačių gyvenamųjų namų kvartalą.
Sutinkame besidarbuojančius ar siestos posmą snaudžiančius vietinius.
Priekyje jau matosi Busteni vienuolyno vartai.
Prieš pat vartus pastebime žemyn vedančius laiptus ir nutariame, kad čia bus tie patys laiptai, kuriuos matėme apačioje prie medinės skulptūros.
Praėję dar vieną namą išvystame dirbantį anąkart mus nuo tvoros nuvijusį vyriškį. Et, kiek nedaug tuomet mums buvo likę.
Dar keli žingsniai – ir jau žvalgomės į prieš vienuolyno vartus esančią aikštę.
Pagaliau pasiekėme savo tikslą: mes jau vienuolyno teritorijoje.
Bucegi kalnų papėdėje po Cruzea Caraiman kryžiumi esantis Karaimanų - Caraiman vienuolynas yra stačiatikių vienuolynas, pastatytas 1998 metais tėvo Gherontie Puiu iniciatyva.
Būdamas ligonis, tėvas Gherontie Puiu susapnavo Mergelę Mariją, kuri jam pasakė: „Netoli upės, ant žemės sklypo, iš kurio galite pamatyti didįjį kryžių, rasite eglę su šešiomis šakomis. Pastatykite ten vienuolyną! “.
Vienuolynas turi dvi bažnyčias ir nedidelį zoo su paukščiais, triušiais ir poniais.
Kalnų fone stovinčią mažąją bažnyčią iškart ir pamatome.
Tik įėjus į vienuolyno teritoriją apima gera aura, o visas dėl dienos nesėkmių atsiradęs erzulys kažkur dingsta.
Vaikštinėju besidairydama į dirbančius vienuolius, vaikštančius pašaliečius žmones, besiganančius gyvūnus bei baltumu spindinčius vienuolyno pastatus.
Apeiname kiekvieną kertę. Vienuolynas labai gražus ir tvarkingas.
Pasižiūrime į didžiąją bažnyčią.
Vienuolyne pilna jaukių poilsio zonų.
Atsisėdę ilgai ilsimės pavėsyje. Čia taip gera. Bet jau laikas eiti.
Atgal į miestą pasileidžiame ateinant pastebėtais laiptukais ir suprantame, kad čia tikrai tie patys laiptai, kuriuos matėme apačioje. Maps me šįkart stipriai prašovė, o mes buvome vos už kelių dešimčių metrų.
Apačioje laiptų taką žymi ženklas.
Nusileidę laiptais ir išėję į kelią einame link pagrindinės gatvės. Paskui kurį laiką einame ja, po to sukame į tik atvažiavus į Busteni apžiūrėtą spalvingą parką, esantį priešais savivaldybę.
Pasidairome po šalimais esantį amfiteatrą ir pavaikštome aplinkui.
Vėlyvą popietę pakyla vėjas ir oras vėsta. Neramu, kad lietus gali ateiti dar šiandien. Nutariame, kad jau laikas būtų grįžti į Brašovą.
Neskubėdamos einame į traukinių stotį. Apie penktą valandą į Brašovą bus net du traukiniai. Tarpregioninis IR traukinys atvyks netrukus, o regioninis – po pusvalandžio. Užkalbinta kasininkė patvirtina, kad IR traukinys į Brašovą tikrai bus, o bilietus įsigyti galime tik traukinyje.
Einame į 3 liniją ir laukiame netrukus atvyksiančio traukinio. Tačiau prieš pat jam atvažiuojant nusprendžiame taupyti savo pinigus ir patraukiame į stotį nusipirkti bilietų į 20 minučių vėliau važiuosiantį regioninį traukinį.
Savitarnos aparatu traukinio bilietus Rumunijoje perkame pirmą kartą, tačiau aparatas kalba angliškai, o naudojimasis juo yra visiškai paprastas. Bilietai kiekvienai atsieina po 6,30 lėjų.
Nusipirkę bilietus grįžtame į peroną.
Deja regioninio traukinio nesulaukiame nei po 20 minučių, nei po valandos. Per garsiakalbį praneša informaciją, kaip suprantu, apie traukinio gedimą. Informacija iš švieslentės dingta. Žmonės išeina iš perono, o mes nežinome, laukti ar nebe. Bet ir į miestą grįžti jau neturime noro.
Kitoje geležinkelio pusėje liko mūsų nelankyta Castelul Cantacuzino pilis, bet eiti ten nebeturime jokio ūpo.
„Nemesk kelio dėl takelio“ – toks posakis lydi mus šioje kelionėje. Planavome grįžę kiek po šeštos pasivaikščioti Brašovo senamiesčiu, o dabar tuo laiku dar iš Busteni būsime neišvažiavę.
Šįkart taupydamos pinigus sumokame laiko kainą.
Užmušdamos laiką iš perono vis nueiname į stotį pažiūrėti, ar nėra kokių naujienų. Deja, stoties viduje kabanti švieslentė rodo, kad vėluos visi traukiniai. Matyt, kažkoks gedimas kelyje.
Galiausiai artėja laikas dar vienam tarpregioniniui IR traukiniai atvykti, tačiau švieslentėje atsiranda informacija apie jo vėlavimą. Nusiminusi net booking.com patikrinu galimas Busteni nakvynės vietas.
Paskui informacija švieslentėje prie perono pradeda keistis. Iš pradžių rodoma, kad vis tik atvažiuos mūsų vėluojantis traukinys, o paskui – vėl artimiausias IR.
Kai eilinį kartą grįžtame iš stoties, perone mus angliškai užkalbina su didele draugija traukinio laukianti keleivė. Paklausia, ar nusipirkome naujus bilietus. Mes jų nepirkome, nes nežinome, kuriuo traukiniu teks grįžti. Ji atsako, kad nors tiek traukinio kategorija, tiek bilietų kaina RE ir IR skiriasi, neturėtume brangiai pirkti naujų, nes ne dėl mūsų kaltės neišvykome tuo regioniniu traukiniu ir mano, kad turime su konduktoriumi tartis dėl važiavimo IR traukiniu su RE traukinio bilietu. Atsakome, kad manome taip pat ir, jeigu galima, į traukinį lipsime kartu.
Turbūt sąjungininkų ieškojusi moteris gauna papildomą rūpestį su konduktoriumi išsiderėti už dar tris žmones.
Švieslentėje informacija vis keičiasi. Nutariame lipti į pirmą atvyksiantį traukinį.
Pirmas atvyksta į Sibiu važiuojantis IR traukinys. Po dviejų valandų visiškai nereikalingo laukimo pagaliau išvažiuosime.
Kai vagone pasirodo konduktorius, tas pats vyriškis, kuris mūsų bilietus tikrino ryte, mes jau esame tolokai nuvažiavę nuo Busteni. Iš pradžių konduktoriui esama situacija nepatinka ir jis turbūt bando skambinti savo vadovybei, tačiau darbo valandos greičiausiai jau pasibaigę. Galiausiai sutinka, kad važiuotume su turimais bilietais.
Netrukus lipsime Brašovo traukinių stotyje. Padėkojame mums padėjusiai moteriai. Dalis vagono keleivių taip pat rūpinasi sutrikusiomis užsienietėmis ir atsisveikina tarsi draugai. Žmonės Rumunijoje yra puikūs.
Išlipę iš traukinio nutariame važiuoti į Bašovo senamiestį. Kioske perkame bilietus į vieną pusę, vienas jų kainuoja 4 lėjas. Pardavėja kalba angliškai. Šioje šalyje beveik visi kalba angliškai.
Brašovo miesto autobuso Nr. 4 stotelė yra šalia stoties. Įlipame ir netrukus išvažiuojame. Pakeliui bilietus patikrina šarmingas konduktorius.
Informaciją apie Brašovo miesto visuomeninį transportą galima rasti čia: https://www.ratbv.ro/ .
Lipame Livada Poștei stotelėje, nuo kurios iki senamiesčio gatvę tereikia pereiti.
Aštunta valanda, mieste jau įsižiebę šviesos. Brašovo senamiestis labai jaukus.
Vakarienės vietą randame sunkiai, nes beveik visur pilna žmonių ir į mus jau niekas nebekreipia dėmesio arba maitinimosi vieta negali pasiūlyti mums tinkančio maisto.
Galiausiai nutariame sėsti pirmoje kaina ir maistu tinkančioje kavinėje. Tokią atrandame atokioje gatvelėje netoli Rotušės. Patiekalai paprasti, tačiau sotūs ir gausūs.
Vištienos krūtinėlės kepsnys su bulvėmis ir Ciuc alus man atsiėjo 45 lėjas, galima sakyti, 10 eurų.
Ciuc alus man buvo vienas skaniausių iš visų ragautų Rumunijoje.
Apie arbatpinigius: dažniausiai atsiskaitydavome banko kortelėmis, o arbatpinigius palikdavome grynaisiais.
Sočios pėsčiomis patraukiame į apartamentus.
Tokia buvo ši diena.
Rytoj būsime Brasov.
