2019 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

Rumunija: Alba Iulia. Sibiu.


Vakar dienos pasakojime - apie Sibiu, Calimanesti ir Caciulata.


2019-09-08. Sekmadienis. Alba Iulia. Sibiu.

Vienas šios kelionės tikslų buvo aplankyti įtvirtintą Biertan bažnyčią, tačiau pasvarstau, ar verta jo laikytis. Mat iki Biertan važiuodamos traukiniais ir autobusais
su persėdimu sugaišime gerą pusdienį, o objekto apžiūra apimtų valandą - pusantros.

Jau pavargau laukti vėluojančių ar neatvykstančių traukinių, kasdien po pusę dienos praleisti kelyje, o nuvykus rasti lūkesčių neatitinkančią vietą. Tad nutariu paieškoti kitos lengviau pasiekiamos netoli Sibiu esančios įdomios ir gražios lankomos vietos, dėl kurios vertėtų leistis į kelią. Tiesa, tai padaryti nėra visiškai paprasta, nes
dienos išvykai tinkančių lengvai pasiekiamų visuomeniniu transportu vietų aplink Sibiu - ne marios. Taip pat reikia prisiminti, kad Rumunijoje savaitgaliais, ypač sekmadieniais, į atokesnes vietas niekas nevažiuoja, o pirmadieniais dauguma lankomų objektų nedirba.

Kažkada skaičiau, kad netoli Sibiu yra gražus Alba Julija (Alba Iulia) miestas. Jis taip pat yra įtvirtintas ir iš Sibiu nesunkiai pasiekiamas visuomeniniu transportu. Į jį ir išsiruošiame.

Tiesa, tas „netoli“ iš tiesų yra ne taip ir arti. Sibiu ir Alba Julija skiria 92 kilometrų ilgio geležinkelio bėgių kelias. Traukiniu teks riedėti pustrečios valandos, tačiau guodžia, kad kelionė yra tiesioginė, o Alba Julija miesto istorinė dalis tikrai neturėtų nuvilti.

Regioninis traukinys išvyks 07:33.

Bilietus perkame automate (jie kiekvienai atsieina po 13 lėjų). Sibiu traukinių stoties viduje kabančioje švieslentėje dairomės rodomo išvykimo kelio (linia). Mūsų reiso traukinys išvyks iš 1 kelio, tačiau jo kryptis yra nurodyta Vintu de Jos, o ne Teius, iki kurio važiuoja mūsų traukinys. Perone laukiančių žmonių paklausiame, ar tikrai šis traukinys bus į Alba Julija. Gavę jų patvirtinimą įsėdame į ką tik atvažiavusį gana modernų traukinį.

Kelionė besidairant į gražų kraštovaizdį neprailgsta. 




Mūsų traukinys užsuka į Vintu de Jos, kuriame išlipa daug žmonių su kuprinėmis ir miegmaišiais, o paskui grįžta į pagrindinį maršrutą ir rieda iki Alba Iulia.

Alba Julijoje išlipame kelios minutės po dešimtos ir iškart patraukiame į istorinę miesto dalį. 




Rašoma, kad dėl švelnaus klimato ir turtingo dirvožemio Alba Iulia teritorijoje buvo gyvenama nuo senų senovės, o nuo pirmojo mūsų eros amžiaus Alba Iulia tapo pagrindiniu vynuogių auginimo regionu.

Klestėjimo viršūnę miestas pasiekė 1542–1690 metais, kuomet tapo vyskupijos centru ir svarbiu politiniu, kariniu bei kultūriniu centras.
 

Šiame mieste būta visai šaliai svarbių įvykių. Būtent čia, Alba Julijoje, 1918 metais Transilvanijos provincija paskelbė apie savo susijungimą su Rumunija.

Sukame link Alba Julija tvirtovės - Cetatea Alba Iulia.

Italų architekto projektuota septyniakampės žvaigždės formos tvirtovė buvo pastatyta 18 amžiuje.

Tvirtovė iškart sužavi architektūriniais elementais. 




Rašoma, kad iki mūsų dienų yra išlikę šeši tvirtovės vartai. Pro vienus jų – III kaip tik ir įeisime į tvirtovės supamą senąjį Alba Julija miestą. 




Priešais tvirtovę esančios erdvios aikštės viduryje stovi aukštas obeliskas, o pakraštyje - II miesto vartai. 




Pro dailius 18 amžiuje pastatytus vartus leisimės į už tvirtovės sienų esantį Alba Julija senamiestį. 




Tvirtovės viduje pasitinka miestą sauganti skulptūra. Iš tolo net suabejoju, gyva tai skulptūra ar metalinė. Vėliau mieste matėme visą galybę skulptūrų, suderintų su miesto istorija ir objektais. Labai sužavi ši idėja. 




Gana greitai ateiname į senamiesčio širdį. Suprantu, kad Alba Iulia tvirtovės viduje esantis senamiestis yra miniatiūrinis ir supanikuoju, kad galbūt eilinį kartą neteisingai pasirinkau dienos išvyką, nes ir vėl daugiau laiko praleisime kelyje nei vietovei apžiūrėti. 




Pasisukiojame po Romos katalikų šv. Mykolo katedros šone esančią aikštę. Iš pat ryto saulė negailestingai kepina.

Bežiūrėdamos į darbą pradedančias kavines užsinorime kavos su skania bandele ar pyragėliu. Aikštėje esančiose kavinėse galima įsigyti tik donut spurgų. Jų nei viena nenorime, o vengriški skanėstai - kaminai „Kürtőskalács“ dar nė nepradėti kepti. Beieškodamos skanaus deserto trepsime senovinėmis Alba Julija gatvėmis. 






Kitoje gatvės pusėje stovi didelė Ortodoksų katedra. 





Užeiname į katedros kiemą, tačiau čia vyksta pamaldos. Kaip ir Ukrainoje, čia meldžiamasi ne tik bažnyčių viduje, bet ir lauke, tad nutariame į šią katedrą sugrįžti, kai pamaldos pasibaigs.

Pro puošnius tvirtovės IV vartus patraukiame link už jos sienų esančios aikštės. Priekyje žaliuoja Parcul Central Alba Iulia parkas, o jo viduryje purškia didelis fontanas. 





Kavinę randame tiesiai nuo fontano atvedusioje jaukioje Bulevardul Transilvaniei gatvėje. 




Sočios ir laimingos grįžtame į Parcul Central Alba Iulia parką. Pasigrožime fontanu. 




Trumpai pavaikštome palei išorines Alba Julija tvirtovės sienas. Aplinka moderniai sutvarkyta, tad čia leisti laiką yra malonu. Vienintelis nemalonus dalykas yra vis kaitriau šviečianti saulė. 




Mediniu tiltu grįžtame į tvirtovę. 




Pamaldos Ortodoksų katedroje pasibaigė, tad traukiame jos apžiūrėti. 




Besidairant po bažnyčios kiemą gatvėje pasigirsta šurmulys. Einame pasmalsauti į gatvėn žiūrinčiomis arkomis įrėmintą pastatą, kas ten už jo vyksta. Gatvėje susirinkę minios žmonių, o žemai einančia gatve žirgais prajoja kolona ir atlieka trumpą teatralizuotą istorinį epizodą. Deja, pro žmonių minią beveik nieko nematome. Tik vėliau išėję į gatvę randame informaciją apie sezono metu tam tikromis valandomis vykstančius įvairius pasirodymus. 




Nuo Ortodoksų katedros patraukiame į Romos katalikų. 

Ortodoksų katedros kompleksas ir šalia stovintys IV vartai yra labai patrauklūs. 



13 amžiuje pastatyta Romos katalikų švento Mykolo katedra yra kukli.

Beje, ši katedra turi sąsajų ir su Lietuva, mat joje buvo palaidota Lietuvos kunigaikštytė ir Lenkijos karalaitė, vėliau – Vengrijos karalienė, vyriausioji Zigmanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė Izabelė Jogailaitė. 




Iš katedros sukame į senamiestį. Nusistebime, kad nedideliame senamiestyje yra tiek daug didingų ir gražių pastatų.

Nacionalinis muziejus. 




Universitetas ir prie jo deranti skulptūrų kompozicija. 




Čia pat šalia universiteto esančioje erdvioje aikštėje randame lauko ekspoziciją. 





Aikštės pakraštyje yra Sąjungos salė (Sala Unirii), kurioje 1918 metais Didžiojoje asamblėjoje buvo pasirašytas suvienijimo aktas tarp kitų Rumunijos istorinių provincijų ir Transilvanijos.

Centrinėje aikštėje priešais Sąjungos salę stovi paminklas 1866 metais vykusio Custozza mūšio metu žuvusiems rumunų kariams atminti. Tiesa, minėtas mūšis dėl Venecijos vyko tarp austrų ir italų, tačiau tuo metu šio krašto kariai turėjo paklusti galiojusiam reglamentui ir kautis už Austrijos imperiją. 






Sukame link Biblioteca Batthyaneum. 1780 metais Transilvanijos vyskupas Ignacas Batthyany buvusią unitų bažnyčią pavertė viena garsiausių Transilvanijos bibliotekų.

Čia pat yra 17 amžiuje pastatyta princo Apor rezidencija - Apor rūmai. Deja, rūmai apjuosti tvora, į juos tik iš tolo pažiūrime. 




Alba Julija senamiestį jau ir apėjome, bet namo dar ankstoka, tad iš naujo praeiname pagrindinėmis gatvėmis. Kioske netoli katalikų katedros nusiperkame apelsinų sulčių (12 lėjų). 





Dar kartą akis paganome į mielas skulptūras. 





Nutariame eiti į stotį, nes senamiestį jau kelis kartus apžiūrėjome, o daugiau veikti Alba Julijoje nėra ką.

Alba Iulia yra
tikrai vertas dėmesio miestas ir jam reiktų skirti kelias valandas - pusdienį. Tiesa, ilgo kelio specialiai važiuoti gal ir neverta, tačiau judant pro šalį užsukti rekomenduoju.

Iki į Sibiu važiuojančio traukinio dar tolokai, tad užsukame į autobusų stotį. Aplink stoties pastatą pilna platformų, tad surasti į Sibiu vežantį autobusą nėra paprasta.

Planuodama šios dienos išvyką masčiau pakeliui užsukti į Sebeș miestą. 

Sebeș labiausiai domintų šalia miesto esančios raudonos Râpa Roșie uolos, tačiau keliaujant visuomeniniu transportu iki jų tektų eiti net keletą kilometrų neaiškios kokybės keliu, tad nutariame vykti tiesiai į Sibiu.

Stotyje yra atskiros bilietų kasos atskiroms autobusų linijoms. Mes bilietų neperkame, grįžtame į peroną.

Matome stovintį į Buchareštą vykstantį autobusą ir paklausiame vairuotojo, ar galime važiuoti. Pasako, jei liks vietų, tuomet paims. Vietų lieka. Tiesa, man tenka sėdėti atlenkiamoje kėdutėje, bet niekis. Svarbu, kad išvažiuojame. Bilietai atsieina po 23 lėjas.

Autobusas lekia greitkeliu ir Sibiu pasiekiame per pusantros valandos.

Išlipę Sibiu autobusų stotyje užeiname į namus persirengti.

Jauniausia kompanijos narė lieka namuose, o mes dviese išeiname pasivaikščioti po Sibiu.

Mūsų kambario langą stebinčios namų stogų akys. 




Pirmiausiai patraukiame į Mažosios aikštės - Piaţa Mică pakraštyje esantį Rotušės bokštą - Turnul Sfatului. Sumokėjus 2 lėjas galima pakilti į bokšto viršų. Lipti nėra labai sunku, tad pakylame gana greitai.

Vakarėjanti miesto panorama man patinka.

Pirmiausiai žvelgiu į Didžiąją aikštę – Piaţa Mare, kurioje vis dar šurmuliuoja mugė. 




Paskui pasidairome į kitą senamiesčio pusę. 




Nusileidę pereiname Didžiąją aikštę ir sukame į jos pabaigoje esančią Strada Nicolae Balcescu pėsčiųjų gatvę. Pilnoje kavinių ir parduotuvių gatvėje šurmuliuoja minios praeivių. Man čia labai patinka. 




Turime surasti už Sibiu filharmonijos - Sala Tahlia esančią stotelę, kurioje prasidės viena suplanuota išvyka, tad atokiomis gatvėmis pasileidžiame į stotelės paieškas. 




Pilies – Strada Cetatii gatvėje randame jaukių dekoracijų. 



 

Sibiu filharmonija - Sala Tahlia. Šalia jos prasideda pilies siena su bokštais. 




Strada Cetatii gatvė yra labai jauki. 





Grįžtame į Didžiąją aikštę. Susitikę visos trys einame vakarieniauti. Vakarienė bus vėl Didžiojoje aikštėje kartu su miesto šventės lankytojais. 





Po vakarienės – tradiciškai – klausomės koncerto. 




Rytoj vyksime į Rasinari.


2019 m. rugsėjo 6 d., penktadienis

Rumunija: Sibiu. Calimanesti. Caciulata.

Vakar buvo žygis Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.

2019-09-06. Penktadienis. Sibiu.
Brašove buvome apsistoję 5 naktims ir šiandien keisime gyvenamąją vietą bei 6 naktims kelsimės į Sibiu.

Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad sprendimas 6 naktis nakvoti Sibiu buvo didelė planavimo klaida. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, Brašove likčiau ilgesnį laiką, o Sibiu palikčiau mažiau nakvynių (o apskritai, keliaučiau iš taško į tašką ir nakvočiau vis kitose vietose). Deja, mūsų nakvynės buvo užsakytos iš anksto, tad ruošiamės į kelią.

Kelionei iš Brašovo iki Sibiu autobusų ir traukinių grafikai nebuvo labai palankūs, nes rytinis transportas yra labai ankstyvas, o prieš pietus važiuojančių autobusų kainos pasirodė didelės.

Skubėti neturime kur, nes registracija Sibiu viešbutyje prasidės tik nuo 15 valandos, tad nutariame važiuoti 12:57 tarpregioniniu IR traukiniu. Traukinio bilietus nupirkau vakar internetu, jie kiekvienai atsiėjo po 42 lėjas (8,89 Eur). Mokėjau Revolut Visa kortele.

Rumunijos autobusų grafikų ieškojau per https://www.autogari.ro/ .

Traukinių - https://www.cfrcalatori.ro/en/ .

Savo patirtimi apie keliones Rumunijos traukiniais pasidalinau pasakojime apie  Sinaia ir Busteni.

Šį rytą miegame ilgai, atsikėlę susipakuojame ir turime pora laisvų valandų. Nuo mūsų Monadin apartamentų iki senamiesčio tolokai. Turbūt pasenau, kad eiti niekur nenoriu. O gal tiesiog šios kelionės nuotaika tokia, kad mielai ją visą kambaryje prasėdėčiau.

Entuziazmu kažkur eiti netrykšta ir mano bendrakeleivės, tad laiką leidžiame namuose.

Į Brašovo traukinių stotį (Gara Brașov) išeiname iki kelionės likus valandai.

Brašovo traukinių stotis jau pažįstama, tad pirmiausiai lipame į jos antrame aukšte esantį bistro pavalgyti.

Maistas paprastas, bet skanus. Už vištienos kepsnį, bulves fri ir salotas sumoku 19 lėjų.

Pasistiprinę einame į peroną.

Traukinys atvyksta anksti. Lipame į vagono antrą aukštą.

Iki Sibiu riedėsime 149 kilometrus. Kelionė trūks 2 val. 41 min.

Smalsu, kaip bus tikrinami telefonu pirkti ir jame išsaugoti traukinio bilietai. Kontrolierius sutikrina savo sąrašą pagal vietas. Mūsų vardai ir pavardės sąraše yra, tad kelionė palaiminta, viskas paprasta.

Traukinio maršrutas iš Brašovo į Sibiu yra vaizdingas, tačiau vis tiek prailgsta.

Prieš Sibiu prasideda geležinkelio remonto darbai, tad riedame labai pamažu ir Sibiu traukinių stotį pasiekiame 20 minučių vėluodami.

Sibiu senamiestyje esanti mūsų naujoji gyvenamoji vieta nuo stoties yra už 10 – 15 minučių pėsčiomis.

6 naktis gyvensime Alex apartament http://www.booking.com/Share-9qohcY .

Kai ateiname, per Whatsapp programą parašau šeimininkei. Mus įleidžia iš greta esančios parduotuvės atėjusi moteris.

Apartamentai kuklūs ir ne tokie patogūs, kokius turėjome Brašove. Be to senovinės grindys yra girgždančios, o skalbimo mašina – kieme esančiame sandėliuke, tačiau gyvenamoji vieta yra pilnai aprūpinta ir švari. Iki žinomiausių senamiesčio objektų tėra 5 minutės pėsčiomis. Nereikliam keliautojui Alex apartament yra tobula vieta apsistoti.

Atvykę pirmiausiai puolame į dušą. Pačią pirmą viešnagės minutę spėju nulaužti dušo galvutės laikiklį. Turbūt jam tik menko palietimo tereikėjo. Visiškai nesiklostanti yra ši kelionė. (Apsidžiaugiau, kad mokestis už nuostolį nebuvo nuskaičiuotas.)

Kol išsiruošiame, jau vakarėja. Patraukiame nuo mūsų apartamentų į senamiesčio širdį vedančia siaura gatvele. Gatvelėje žmonių nėra, tačiau mus seka namų stogų akys. 




Pavargusios, bet budrios namų stogų akys yra Sibiu miesto vizitinė kortelė. Apie praeivius stebinčias akis yra sukurta įvairių mitų, tačiau jų reikšmė visiškai praktiška: dar viduramžiais, kai Sibiu buvo stiprus prekybos centras, angos ant stogų veikė kaip ventiliacijos sistema, kad mansardose laikomos prekės nesugestų.

Siaura gatvelė, kuria patraukėme nuo apartamentų, užkopia laiptais ir netrukus įžengiame į Mažąją aikštę - Piaţa Mică. 




Mažoji aikštė nėra maža. Joje šurmuliuoja kavinės, suvenyrų parduotuvės. Aikštės pakraštyje yra pastatyta nedidelė scena, iš kurios girdisi liaudiškos muzikos garsai, o iš šalia esančių palapinių sklinda malonus maisto kvapas.

Pavaikštome po aikštę. Labiausiai į akis krinta aukštai virš ją juosiančių namų iškilęs Rotušės bokštas - Turnul Sfatului. 





Į Rotušės bokštą galima įlipti, tačiau mes pasukame į kitą pusę, link Melagių tilto. 




Melagių tiltas keliautojams yra geriausiai žinomas iš visų Sibiu lankytinų vietų. Apie tiltą pasakojamos legendos. Manoma, kad Melagių tiltas turėtų judėti ir traškėti, kai ant jo kažkas pasakys melą.

Palei apleistą didelį, bet labai gražų namą leidžiamės žemyn link Žemutinio miesto. 




Nusileidę užeiname į kavinę išgerti kavos. Prie kavos perku sūrio pyragą, nes noriu palyginti su valgytu Brašove. Sūrio pyrago skonis nesužavi. Už puodelį kavos ir pyragą pakloju 12 lėjų.

Sočios patraukiame rytdienai nusipirkti maisto. Vargais radę maisto prekių parduotuvę grįžtame namo, o netrukus vėl sukame į senamiestį.

Iš jau pažįstamos Mažosios aikštės - Piaţa Mică trepsime gatvėmis ir ateiname į Didžiąją aikštę – Piaţa Mare.

Didžioji aikštė pilnai pateisina savo pavadinimą, nes yra išties milžiniška. Joje telpa ir mugė, ir pramogos. Suprantame, kad patekome į šeimų šventę. Nieko keisto, nes pirmadienį Rumunijoje prasidės mokslo metai ir šeimos leidžia paskutinį vasaros atostogų savaitgalį. 




Pasidairome į mugės gėrybes. Šio bei to išsirenkame savo pusryčių stalui. 




Vakare vyks koncertas, o kol kas pavakarieniausime. Vakarienę valgysime čia pat, Piaţa Mare aikštėje.

Stalų išilgai visos aikštės kelios eilės sustatyta. Aikštės pakraštyje po palapinėmis įsikūrusioje prekybvietėje perkame karštų patiekalų.

Išsirenku šašlyką. Be jokių priedų jis kainuoja 25 lėjas. Bokalas alaus – 7. Tiesa, perkant priedus ne toks pigus patiekalas gaunasi, tačiau tokioje didžiulėje minioje valgyti yra labai smagu.

Pasistiprinę einame prie scenos ir pasiklausome koncerto. Vakaras neprastas. 




Į apartamentus grįžtame dešimtą, nes rytdienai turime ankstyvų planų.

 

2019-09-07. Šeštadienis. Călimăneşti – Căciulata.

Rinkdama informaciją apie netoli Sibiu esančias lankomas vietas radau ne vieną rekomendaciją aplankyti Olt upės slėnį (Valea Lotrului), tad kaip tik čia šiandien ir išsiruošiame.

Įdomių objektų Olt upės slėnyje yra tikrai nemažai, tačiau keliaujant visuomeniniu transportu daugelis jų yra sunkiai pasiekiami.

Aš išsirinkau du mūsų keliavimo būdui tinkančius variantus, į kuriuos užsinoriu nors persiplėšk. Pirmasis būtų Mănăstirea Turnu - Mănăstirea Stânişoara žygis Kozijos (Cozia) nacionaliniame parke. Antrasis - pasivaikščiojimas Olt upės pakrante nuo Călimăneşti iki Mănăstirea Turnu.

Žinoma, kad man norėjosi lipti į kalnus iki Mănăstirea Stânişoara vienuolyno, tačiau lipimas būtų labai ilgas, o mūsų laikas - labai limituotas. Be to lipti aukštyn mums šįkart sekasi sunkiai. Juolab iki vienuolyno eitume mišku ir vaizdų, spėju, per daug nematytume. Rašoma, kad pati gražiausia šios trasos dalis būtų už Mănăstirea Stânişoara vienuolyno, o tam jau reikalingos dvi žygio dienos.

Taigi, viską apsvarsčiusi nutariu laikytis antrojo – lengvesnio varianto ir pasivaikščioti Olt upės pakrante nuo Călimăneşti iki Mănăstirea Turnu.

Keliamės anksti. Autobusų grafikai pasirodė nepatogūs, tad vyksime traukiniu.

Regioninis R traukinys į Călimăneşti išvažiuos 07:43. Žinoma, galėjome paskubėti ir suspėti į 07:02 išvyksiantį tarpregioninį IR, traukinį, tačiau panorau papramogauti. Mat prieš kelionę žiūrėjau video, kuriame nufilmuota kelionė Olt upės pakrante senu girgždančiu regioniniu traukiniu su neužsidarančiomis durimis bei klibančiais langais ir lyg mažas vaikas užsimaniau tokiu važiuoti. Be to buvau įsitikinusi, kad kelionė Olt upės pakrante bus labai vaizdinga, tad norėjau kuo ilgiau tuo vaizdu mėgautis.

Atėję į Sibiu traukinių stotį bilietų automate nusiperkame bilietus. Jie kiekvienai atsieina po 12 lėjų (2,57 Eur).

Sibiu traukinių stotyje yra tiesiami nauji geležinkelio bėgiai, tad pačioje stotyje yra užtektinai chaoso. Stoties viduje esančioje švieslentėje rodoma, kad mūsų traukinys važiuos iš 6 kelio. Požeminėje perėjoje yra nuoroda į 4,5,6,7 kelius (linia), bet realiai perėja baigiasi ties 4 – 5. Lipame į paskutinį kelią.

Perone nematyti jokių švieslenčių, tik lentelės su kelių numeriais padėtos. Matome, kad mums reikalingas 6 kelias yra dar tik tiesiamas. Iki jo neveda jokios perėjos ir ten nelaukia joks žmogus.

Grįžtame į stotį pasitikrinti. Mūsų būsimas kelias taip ir lieka rodomas 6. Prie kasos stovi ilga eilė, paklausti nebeturime laiko.

Svarstome, ką daryti. Traukinio išvykimo laikas artėja, tad grįžtame į 5 kelią. 4 ir 5 kelius aptarnaujančioje platformoje laukia didelė minia.

Klausiu praeinančio darbuotojo, kur būtų traukinys į Călimăneşti. Jis nurodo eiti į 4 kelyje jau seniai stovintį traukinį.

Ant to traukinio nėra užrašyto reiso numerio, o prie vagono priklijuotoje popierinėje lentelėje galutinė stotelė nurodyta visai kitokia, ne Rimnicu Valcea, iki kurios važiuotų mūsiškis. (Užrašyta turbūt kažkokia tarpinė stotelė, vėliau tai patyrėme ne kartą.) Lentelėje yra žodis Olt, tačiau kitas, po jo einantis, mus klaidina. Visas tas chaosas su keliais ir pavadinimais suglumina visiškai.

Kai keli žmonės patvirtina, kad šis traukinys tikrai važiuos į Călimăneşti, tada įlipame.

Anot oficialios informacijos iki Călimăneşti lauks 83 kilometrai ir 2 valandos 41 minutė kelio.
Išvažiuojame vėluodami 20 minučių. 
 
Regioniniuose traukiniuose keleiviams nėra skiriamos vietos, tad įlipę į traukinį ir radę kupė su stiklinėmis durimis, suabejojame, ar į 2 klasės vagoną įlipome. Kai perėję į kitą vagoną randame tokias pačias kupė, nutariame sėstis. Nepaisant to, kad traukinys yra su kupė vagonais, jis yra stipriai padėvėtas ir nešvarus. Vėliau nuėjusi į tualetą randu atlapotas kažkokios skydinės dureles, kurių per visą kelionę niekas ir neuždarė. Pats tualetas pakenčiamas, nors yra atmestinai valomas.

Traukinys stoja kiekviename kaime. Kraštovaizdis gražus, tačiau tikėjausi gražesnio. Įsivaizdavau kažką panašaus, kaip kad pernai vykusios kelionės Douro upės pakrante Portugalijoje metu. Deja, Olt upės pakrantė yra netvarkinga, taip pat apaugusi medžiais bei krūmais, tad vaizdai labiau liūdina nei džiugina.

Kažkur pakeliui prie apgriuvusios stoties pamatome laukiančias traukinio kelias mums pasirodžiusias į romes panašias moteris su gal kokių penkiolika vaikų. Tas vaizdas kažkodėl pasirodo baisus. Be to toji visa didelė kompanija įlipa į mūsų vagoną. Vaikai dūksta ir bėgioja vagone, tik konduktorius juos apramina.

Kol nuvažiuojame į Călimăneşti, vėluojame daugiau nei pusvalandį.

Călimăneşti traukinių stotis pasirodo stiprokai apleista, bėgiai apaugę žolėmis, ir nė iš tolo neprimena kurorto stoties, tad pradeda imti panika, kad atvažiavome į kažkokį Dievo užmirštą kampelį ir norisi grįžti atgal, tačiau grįžti nėra kuo. Tad laikomės plano ir patraukiame į kitoje Olt upės pusėje esančią Călimăneşti miesto dalį.

Einančias į gatvę mus užkalbina vyriškis ir pasiūlo pavežti. Ant automobilio taksi ženkliuko nematome, o vyriškis nekalba angliškai, tad nusprendžiame eiti pėsčiomis.

Netoli stoties esančios gatvės yra neišvaizdžios. Kiek paėję pamatome tiltą per Olt upę, kuriuo perėję atsirasime kitame upės krante. 




Olt upė kerta šešias Rumunijos apskritis. Rašoma, kad įspūdingiausia upės Olt vieta yra 47 kilometrų ilgio tarpeklis, esantis tarp Lotrului ir Căpățânii kalnų, kurį mes jau pravažiavome traukiniu.

Taip pat rašoma, kad Olt upė romėnų senovėje buvo žinoma kaip Alutus arba Aluta. Dacijos užkariavimo metu romėnai įsikūrė slėnyje ir nutiesė kelią bei tvirtoves. Iki 1990 metų Olt upės slėnyje buvo galima pamatyti nuo I amžiaus gyvavusių vynuogynų likučius. Yra išlikę ir Castrum griuvėsiai.

Esu suplanavusi nuo tilto Olt upės pakrante nueiti iki Mănăstirea Turnu. Jau beveik pusiaudienis, o mes dar tik pradėsime savo kelionę. Suprantu, kad tikrai vertėjo važiuoti ankstesniu ir greitesniu traukiniu. Dėl to apima didelė neviltis ir liūdesys.

Patraukiame palei upę vedančiu žvyrkeliu. Einame tikrai ne paradine miesto dalimi. Be to upės pakrantėje matome ištisą šiukšlyną. Kur toji kelionių giduose aprašyta gražioji Călimăneşti ir Căciulata jungianti pakrantės alėja? Nuotaika žiūrint į šiukšlyną visiškai subjūra, norisi viską mesti ir grįžti į Sibiu. 






Călimănești, dažnai vadinamas Călimănești - Căciulata, yra laikamas Oltos slėnio SPA perlu.

Rašoma, kad Călimănești - Căciulata klimatas yra būdingas uždaroms Karpatų įduboms, kuriose nėra temperatūros kontrastų ir vietovei būdingos vėsios vasaros ir gana švelnios žiemos.

SPA rekomenduojama gydytis pačias įvairiausias ligas, nes čia tekančiuose mineraliniuose šaltiniuose gausu gydomųjų medžiagų. Jau 19 amžiaus pabaigoje šių vietovių mineralinis vanduo buvo pripažįstamas vertingu Europos šalyse, o 1910 metais atsidarė pirmoji oficiali gydykla.

Prieiname Schitul Ostrov – saloje esantį Ostrovo vienuolyną, į kurį eisime tiltu. Nuo tilto – žvilgsnis į Călimănești. 




16 amžiuje buvusios bažnyčios vietoje pastatytas vienuolynas stovi salos pabaigoje. Pati sala nėra įspūdinga, be to išdeginta saulės ir ruduojanti. Atvykus iš sodriai žalių Brašovo periferijų yra labai keista matyti šiose apylinkėse ruduojančią žolę.

Prieš vienuolyną sutinkame labai daug pinigų kaulytojų. 




Vienuolyne neužsibūname. Išėję iš gatvės prekeivės nusiperkame labai skanių ir sultingų kriaušių ir patraukiame atgal į upės pakrantę. 





Prieiname gatvę. Palei ją išsidėsčiusi miesto dalis atrodo gana prabangiai, tačiau vos už kelių metrų nuo centrinės gatvės esančios apylinkės akies tikrai netraukia. Turizmui ir miesto tvarkymui šiame krašte dar yra kur plėstis. 




Gatve be perstojo važiuoja automobiliai, tad netrukus vėl sukame į Olt upės krantinę. Čia ji kiek tvarkingesnė, plytelėmis nuklota. Tiesa, tos plytelės šleivai kreivai guli, bet vis ne šiukšlinas žvyrkelis. 




Plytelėmis pasidžiaugiame neilgai, nes netrukus vėl trepsime žvyru, tačiau upės vaizdas gražėja ir nuotaika pasitaiso. Deja, atsiranda nauja bėda: mus kankina nežmoniškai kepinanti saulė. 





Pamatome upėje laiveliu plaukiojančius žmones. Vėliau sužinome, kad upės pakrantėje tokią pramogą galima įsigyti už 20 lėjų. 




Pagaliau matomas kraštovaizdis tampa labai gražiu ir širdyje pajuntu džiaugsmą. Kaip norėčiau į tuos tolėliau esančius kalnus. 




Besigrožėdamos slėniu pamatome į Păușa gyvenvietę vedantį tiltą. 




Olt upės slėnis ties Păușa. 




Ties tiltu mūsų takas vėl išbėga į pagrindinę gatvę. Gatvėje randame autobusų stotelę. Dėl visa ko pasižvalgome, tačiau grafike jokio autobuso, vežančio į Sibiu, nematyti. Važinėja tik Călimănești - Căciulata aptarnaujantys autobusai ir dar vienas kitas į Oltos slėnio miestus. Šalia pamatome pastatą, kuriame yra įsikūrusi biblioteka ir Turizmo informacijos centras. Užeiname pasiklausti apie autobusus į Sibiu, bet centro darbo laikas jau pasibaigęs. Apsilankome tualete, panaršome po ant stalo paliktus turizmą krašte reklamuojančius bukletus ir vėl trauksime į gatvę.

Călimănești - Căciulata Turizmo informacijos centras. 




Gatvėje be proto triukšminga ir karšta, tad vėl sukame prie upės. Vaizdai čia vienas už kitą gražesni, o šioje vietoje prasideda išgirtoji Călimănești - Căciulata jungianti alėja, kuria norisi eiti su malonumu. 






Patraukiame iki Kozijos vienuolyno. Kelias kyla į kalną, o nežmoniškas karštis muša kelią iš po kojų.

Reikia pripažinti, kad Căciulata kur kas tvarkingesnė ir gražesnė nei Călimănești.

Kažkur pamatę mineralinio vandens biuvetę užeiname paragauti (tokių biuvečių mieste yra nemažai). Biuvetėje stovi trys kranai, iš kurių bėga skirtingas vanduo. Apie kiekvieną jų rašo ant sienų pakabinti informaciniai stendai.

Man asmeniškai vanduo kažkiek primena Birštono “Tulpės” biuvetėje bėgantį mineralinį vandenį.

Kiek atsigaivinę tęsiame kelionę link Kozijos vienuolyno.

Prie vienuolyno sustoję daug automobilių, o lankytojų – kaip skruzdėlyne. 





1388 metais įkurtas Kozijos vienuolynas (Mănăstirea Cozia) pavadinimą gavo nuo turkiško žodžio “koz”, kuris reiškia graikinį riešutą. Vienuolynas buvo pastatytas Valachijos valdovo Mircea cel Batran (Vyresnysis Mircea) prašymu. Vienuolyne yra jo kapas. 

Kozijos vienuolynas yra unikalus bizantiškojo stiliaus pavyzdys Rumunijoje. 
Amžiams bėgant vienuolynas buvo išplėsta, prie jo pristatyti papildomi pastatai. 



Užeiname į vidų, pasidairome po kiemą. Viename pastate randame nedidelį muziejų. Vienuolynas išties nepaprastas, dėl jo vertėjo iškęsti visus šios dienos nepatogumus. 




Paskui nusileidžiu į vienuolyno apačioje esančią prieplauką. Vaizdas į Olt upės slėnį nuo jos yra dieviškai gražus.

Priekyje kaip tik matosi tiltas, kuriuo turėtume pereiti upę prieš aplankydamos Castra Aurutela griuvėsius ir žygiuodamos į Mănăstirea Turnu vienuolyną. Lauktų nepaprastai graži trasos dalis. 




Sugrįžtame prie vienuolyno. 





Prisėdę pasvarstome, ką darysime toliau. Nuėjome tik pusę numatyto šios dienos maršruto, o laiko iki traukinio liko ne tiek ir daug (ech, ir kodėl ryte nevažiavome su greitesniuoju?). Tiesa, artimiausias į Sibiu važiuojantis traukinys - ne paskutinis, bet kadangi mums šioje kelionėje taip “sekasi”, tai atidėję kelionę namo paskutiniu traukiniu galime pasiliksime nakvoti SPA kurorte (kas iš tiesų būtų visai pageidautina). Kad ir kaip gaila, nutariame eiti į Păușa traukinių stotelę.

Pakeliui nusiperkame Busteni ragauto vengriško skanėsto - „Kürtőskalács“ (vieneto kaina yra 12 lėjų). Deja, kavos saldumyno kepėjas pasiūlyti negali. Leidžiamės jos ieškoti. 




Kavą perku viešbučio kavinėje. Brangi (6 lėjos), bet labai skani.

Po to tiltu patraukiame į Păușa.

Păușa traukinių stotelė tėra nedidelė šiukšlina platforma su siaura stogine nuo lietaus ar saulės.

Iki traukinio dar yra likęs pusvalandis, tačiau žmonės jau renkasi.

Pastebiu, kad po kurio laiko su vaikais traukinio laukusi moteris pereina į kitą bėgių pusę. Iš tiesų, bėgiai šioje vietoje yra dveji, tik vieni kažkodėl atrodo mažiau važinėjami.

Į stotelę atėjusių jaunų merginų klausiu, ar jos važiuoja į Sibiu. Atsako, kad taip, tačiau kuriais bėgiais važiuos mūsų traukinys, nežino.

Kai visi žmonės pereina į kitą pusę, jų įkandin nusekame ir mes, ir mūsų užkalbintos merginos. 




Laikas traukiniui atvažiuoti. Lažinamės, kiek jis vėluos. O jis vėluoja visai padoriai: tik 10 minučių.

Bilietus perkame iš konduktoriaus. Jie kainuoja po 12 lėjų.

Konduktorius užkalbina, pasidomi, iš kur esame ir ką lankėme šiame krašte. Apgailestauja, kad nebuvome užlipę iki Mănăstirea Stânişoara vienuolyno. Pažadu kitą kartą būtinai ten užlipti.

Paskui kaskart praeidamas konduktorius mūsų pasiteirauja, ar mums viskas gerai, kaip kelionė, ar ko netrūksta. Išlipančioms geros dienos ir laiko Rumunijoje palinki.

Tie Rumunijos žmonės, jie nenustoja stebinti ir džiuginti.
 

Kelionės atgal į Sibiu vienintelės blogybės yra jos trukmė, tvankuma ir karštis. 
Traukinys yra tragiškos būklės. Einant iš vagono į vagoną pro nutrupėjusias geležis matosi bėgiai. Bet labiausiai stebina, kad traukinys važiuoja atidarytomis durimis, kurios, jam judant, plasnoja tarsi sparnai. Visai kaip mano matytame video įraše. Praeiti joms taip plasnojant ir baisu, ir juokinga. Turbūt durys specialiai neuždaromos, kad į traukinio vidų bent kiek gaivesnio oro patektų.

Pakeliui prie apgriuvusios stoties išlipa ryte matyta gausi romų šeima. Lauke pasigirsta vaikų krykštavimas. Besidžiaugdamas naujais batais vienas berniukas kelis kartus pervirsta kūliais. Ir liūdna bežiūrint, ir pavydu tokios gyvos vaikystės.

Išlipę Sibiu traukinių stotyje, užeiname į namus persirengti ir iškarto patraukiame į vis dar vykstančią miesto šventę.

Šįkart valgysiu folijoje keptą kukurūzų miltų košę polenta su priedais. Jos kaina yra 15 lėjų.

Vakare vėl vyksta koncertas, tik šįkart jis neįdomus, tad nueiname paklausyti liaudies muzikantų pasirodymo, kuris, deja, labai greitai baigiasi.

Sukame ratus po aikštę. Kai pabosta vaikštinėti, sukame namo.



Rytoj vyksime į Alba Iulia.