Kijevas. Pirmoji kelionės diena.

2018-04-21. Šeštadienis. Kijevas. Pirmoji kelionės diena.

Ukrainoje lankausi antrą kartą. Pernai buvau Lvove ir Karpatuose. Praeitos kelionės metu mane sužavėjo aplankytos vietos, sutikti žmonės, o ypač patiko kainos, todėl nusprendžiau daugiau keliauti po mano nepelnytai šone paliktas pigesnes šalis. Taigi, šių minčių vedina išsiruošiu į Ukrainos sostinę Kijevą.Vykstu su nuolatine bendrakeleive.
Iškart pasakysiu, kad mūsų kelionė neapsiribojo vien Kijevo miestu, nes buvo keliauta ir gerokai toliau. Vėliau dienoraštyje parašysiu apie Černobylį bei buvusio Ukrainos prezidento Janukovičiaus rezidenciją Mežigorijoje.
Kelionės tašką Kijevą pasirinkau dėl palankių keliavimo galimybių. Į Kijevą patogiausia yra važiuoti tiesioginiu autobusu arba skristi lėktuvu (arba važiuoti pačiam automobiliu). Kelionė autobusu truktų pusę paros, o autobuso bilietai kainuotų panašiai, kaip kad lėktuvo bilietai, todėl mes be jokių diskusijų nusprendėme skristi. Beliko išsirinkti oro linijas, kurios mus atskraidins į Kijevą.

Iš Vilniaus į Kijevą skraidina Ukrainos oro linijų bei oro bendrovės Wizzair lėktuvai. Bilietų kaina skiriasi nežymiai, todėl nusprendžiame rinktis patogesnę oro bendrovę. Ukrainos oro linijos skrydžius vykdo anksti ryte ir leidžiasi beveik už 30 kilometrų nuo Kijevo esančiame Borispolio oro uoste. O tuo tarpu Wizzair skrydžius vykdo mums patogesniu metu ir skraido į Kijevo Žulijanų oro uostą, nuo senamiesčio nutolusį tik per 10 kilometrų.

Pasirinkę oro bendrovę Wizzair skubame pirkti bilietus. Tiesa, skubėti tikrai nereikėjo. Nes mūsų išleisti 80 eurų už bilietus vienam žmogui į abi puses (tik su rankiniu bagažu) pasirodė esantys kosminio dydžio. Vėliau buvo galima įsigyti bilietus į abi puses už 50 ar 60 eurų, bet yra kaip yra.

Pagal dabartines oro bendrovės Wizzair taisykles į skrydį registruotis nemokamai galima likus dviems paroms. Taigi, ketvirtadienį 13:05 spaudžiu „check-in“ mygtuką. Mūsų laukia skrydis už Šengeno zonos ribų, todėl registruojantis tenka suvesti pasų numerius ir kitus duomenis.
Mūsų skrydis atgal bus anksčiau nei 15 dienų, tad iškart registruojamės atgaliniam skrydžiui.
Vietos mums paskiriamos automatiškai. Nepaisant to, kad pusė vietų lėktuve dar neužimta, mus išmėto skirtingose eilėse ir vietose. Nutariame, kad tokiu būdu Wizzair siekia pasipinigauti ir spaudžia pirkti mokamas vietas. Bet skrydis truks tik pusantros valandos, tad sėdėdamos atskirai kaip nors išgyvensime.

Iš namų išvykstu prieš aštuonias. Skrydis per pietus, tačiau dar reikia nusigauti į Vilnių ir į oro uostą.

Oro uoste šiek tiek užtrunkame prie pasų patikros, tačiau laikas skristi artėja. Įlaipinimas vyksta sklandžiai.

Lėktuvo kapitonas pradžiugina, kad skrydis truks tik 55 minutes. Net kavos ramiai nespėjau išgerti, o kelios minutės po antros jau leidžiamės Kijevo Žulijanų oro uoste.

Šiame oro uoste prie pasų kontrolės taip pat pasitinka ilga eilė. Nors dirba 6 langeliai, bet patikra vyksta labai lėtai. Pareigūnai mūsų nieko neklausinėja, tik į pasus uždeda anspaudus. Pagaliau žygiuojame link išėjimo.

Žuljanų oro uostas modernus, nors ir labai mažiukas. Atvykimo zonoje yra pora bankomatų, automobilių nuomos punktai, mobiliojo ryšio Kievstar atstovybė, turizmo centras, parduotuvių, kavinių.

Mes neužsibūname, einame ieškoti troleibuso, mus nuvešiančio į reikiamą vietą. Tiesiai priešais A terminalą, iš kurio ir išeiname, yra autobusų ir troleibusų stotelės. Iki jos nueiti trunka daugų daugiausiai 5 minutes. O ir vieta aiškiai randama, šalia žaismingai nuspalvinto nedidelio lėktuvo.

Mums reikalingas 9 numerio troleibusas kursuoja kas 20 minučių, todėl jį sulaukiame gana greit. Bilietus perkame iš vairuotojo, vieno kaina - 4 Ukrainos grivnos (UAH). Bilietų žymėjimo aparatas senovinis, tenka bilietą įstatyti į reikiamą vietą ir pramušti skylutes spaudžiant apvalią rankenėlę.

Troleibuse šilta. Stebina pro langą matoma žalia veja ir žydintys medžiai. Tačiau liūdina sovietmečiu dvelkiantys didžiuliai mūriniai pastatai ir nelygios gatvės.

Iš karto prasideda linksmi kelionės visuomeniniu transportu nuotykiai.

Į troleibusą įlipa senyva moteris su ilgu grėbliu. Netrukus jai prireikia kažkur išlipti, o toje stotelėje autobusas sustojęs, gal sugedęs, gal ką. Ji rėkia to autobuso vairuotojui, kad ko ne vietoj sustojo, trinktelės grėbliu, tai tas žinos. Iš kito troleibuso galo kažkokios skardžiabalsės moteriškės balsas: - išdaužyk jam langus, kitą kartą žinos.

Kitoje stotelėje šalia mūsų atsisėda moteriškė. Užtenka pavažiuoti gerų 10 minučių, kad ji sužinotų, kur mes vykstame, o mes išgirstumėme miesto ir jos istoriją. Išlipame atsisveikinę tarsi geros pažįstamos.

Smagiai pradėję pažintį su miesto visuomeniniu transportu, pro A. Fomino botanikos sodą traukiame į viešbutį, kur mūsų laukia šeimininkė. Tačiau parke pamatome tarsi pusnis žiedais aplipusius medžius, uodžiame jų saldų kvapą.

Sužavėtos žydinčių medžių, vos nepamirštame, kad mums reikia traukti į viešbutį. Atsiplėšiame nuo grožio ir ne tokiomis gražiomis gatvėmis leidžiamės į Saksaganskovo gatvę, kuriame ieškosime būsimų laikinų namų. Namo numerį randame, tačiau nėra jokios užuominos apie viešbutį. Žinome, kad tai nė ne viešbutis, o apartamentai. Ant grindinio pamatome užrašą “Viešbutis”. Einame pasižiūrėti ten. Šeimininkė sako, kad pas ją vietų jau nėra. Susinervinu, o ji man aiškina, kad bookingas nuolat į vieną kambarį suregistruoja kelis žmones, tad kuris pirmas, to ir kambarys. Aš tikinu, kad tai netiesa. Besiginčydamos vos nesusikoliojame. Galiausiai man topteli paklausti, koks jų namo numeris. Ji atsako, kad 129. O man reikalingas 127. Atsiprašau ir einu atgal. Bet Saksaganskovo 127 numeriu pažymėtame name randu kelionių agentūrą “Tez tour”. Nevilties apimta einu į agentūrą ir darbuotojui sakau, kad kažkur čia turi būti mūsų viešbutis. Jis pažiūri į rezervaciją ir atsako, kad jau nebe pirmas kartas, kai tenka gelbėti tų apartamentų svečius. Paskambina mūsų šeimininkei, įsitikina, kad ji tikrai mūsų laukia, per bromą palydi į vidinį kiemą ir prie laiptinės durų įduoda mus tiesiai į šeimininkės globą. Taigi, Saksaganskovo 127 esančioje kelionių agentūroje “Tez tour” dirba šaunus darbuotojas.

Mūsų apartamentų šeimininkė - jauna moteris, kalba ir angliškai, ir rusiškai. Aprodo apartamentus ir pasako pagrindinę informaciją. Tiesa, mūsų atveju žodis “apartamentai” skamba kiek prabangiai, nes mūsų būstas – paprasčiausias vieno kambario butas, įrengtas gana sovietiškai, tačiau jaukus ir švarus. Bute randame visus būtiniausius rakandus, skalbyklę.

5 naktys dviems žmonėms iš viso atsiėjo 3250 grivnų. Taigi, grubiai skaičiuojant - 100 eurų.

Kad jau prakalbau apie pinigus, tai paminėsiu, kad juos keičiausi dar Lietuvoje Vilniaus autobusų stotyje esančioje keitykloje. Taip pat turėjau dabar madingą Revolut Visa kortelę, kuria sėkmingai atsiskaitinėjau parduotuvėse. Tačiau labai geras kursas buvo keičiantis pačiame Kijeve esančiose keityklose. Tad nerimauti dėl pinigų pasikeitimo iš anksto tikrai neverta.

Grįšiu prie buto reikalų ir pridursiu, kad iš buto šeimininkės labiausiai rūpėjo išgirsti informaciją apie geriamą vandenį. Šeimininkė pataria naudoti vandenį iš čiaupo, tačiau būtinai užvirinti. Ne dėl radiacijos pavojaus, bet dėl senų vamzdynų. Iš tikrųjų vanduo bėga gana smirdintis. Gėrėme virintą. Šiandien dar abi gyvos.

Bute puikiai veikia wifi. Tik jį įsijungusi WhatsApp programoje randu šeimininkės seniai siųstą informaciją, kaip atvykti iki buto. Deja, aš prie interneto prisijungusi dar nebuvau.

Įsikuriame, kiek pasistipriname. Vakarop išeiname į pirmą pažintį su Kijevu. Patraukiame pro jau matytą A. Fomino parką. Parke žydi magnolijos. Jų grožio pažiūrėti šeštadienio vakarą susirinkusi minia lankytojų.

Magnolijos ne tik žiedų spalvomis džiugina, bet ir dieviškai skaniai kvepia. Tą pasakišką kvapą permuša nebent ką tik nudažyti suoliukai ir tvorelės. Bet vis tiek mėgaujamės ne kasdien matomu reginiu.

Paskui parko takeliais kylame į kalvą ir trauksime link senamiesčio.

Iš parko išeiname tiesiai į platų dviejų juostų Taraso Ševčenkos bulvarą. Kitoje bulvaro pusėje matosi mūsų kitas lankomas objektas - šv. Volodimiro katedra (Св. Володимирський собор/st. Vladimir‘s Cathedral). Kaip ir pasakodama apie Lvovą bei Karpatus, objektų pavadinimus stengsiuosi pateikti ukrainiečių ir anglų kalbomis.

Katedra skirta Kijevo Rusią pakrikštijusiam ir krikščionybę į šalį atvedusiam šventajam kunigaikščiui Volodimirui. Kunigaikštis Volodimiras yra garbinamas tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje, nors ukrainiečiai pyksta dėl Rusijos noro savintis jų valdovą. Anot jų, Kijevo Rusia buvo pakrikštyta, kai Maskvos dar nė nebuvo.

Šv. Volodimiro katedra buvo pastatyta 19 amžiuje minint 900-ąsias Rusijos krikšto metines. Rusijos imperatorius Nikolajus I inicijavo katedros statybą ir įsakė tam surinkti lėšų. Bažnyčios statybai visoje Rusijoje buvo surinkta 100 tūkstančių Rusijos rublių. Kijevo Pečiorų lauros vienuolynas šios katedros statybai dovanojo milijoną plytų.

Bažnyčią projektavo architektai iš St. Peterburgo ir Kijevo, darbus prižiūrėjo architektas iš Italijos.

Bažnyčia pastatyta senuoju bizantišku stiliumi ir primena šventojo kunigaikščio Volodimiro laikų Rusijos bažnyčias.

7 kupolais pasidabinusi bažnyčia yra 49 metrų aukščio. Buvo planuota pastatyti bažnyčią su 13 kupolų, tačiau tam nepakako lėšų.

Ši katedra laikoma viena žaviausių Kijevo katedrų. Ji garsėja freskomis bei mozaikomis.

Kai ateiname, katedroje vyksta pamaldos, todėl po vidų per daug nepasižvalgome. Tiesą pasakius, netgi noro žvalgytis nėra, nes bažnyčios aplinka labai jauki, o pamaldų giesmės ir apeigos – raminančios. Kurį laiką pabūname, o po to patraukiame tolyn.

Kitas mūsų apžiūrėtas objektas - ilgą miesto istoriją menantys Auksiniai vartai (Золоті Ворота/Golden gate). Vartai primena Konstantinopolio Auksinius vartus, todėl ir buvo taip pavadinti.

1017 – 1024 metais vartus pastatė vienas garsiausių Kijevo Rusios kunigaikščių Jaroslavas Išmintingasis. Šie vartai tuomet buvo pagrindiniu įėjimu į didįjį Kijevo miestą. Šis įdomios struktūros statinys tarnavo tiek kaip gynybinis elementas, tiek kaip bažnyčia. Kijevo gyventojai vartus vadindavo „Vartais į dangų“, nes pro pastate esančias angas prasiskverbusi ryto saulė.

Vartai buvo pastatyti išties išmoningai. Joks priešas nesugebėjo jų įveikti. Ir tik 13 amžiuje vartai buvo įveikti, tačiau atidaryti jie buvo iš vidaus, ten paslapčia patekus priešui.

Nors tai buvo pagrindiniai miesto vartai, bet nuo laiko tėkmės sugriuvo. 19 amžiuje Auksiniai vartai buvo atstatyti, o amžiui praslinkus buvo dar kartą rekonstruoti ir įkurtas muziejus. Auksinių vartų vardu buvo pavadinta ir šalia esanti metro stotelė.

Į muziejų eiti neketiname, net nepasižiūrime, ar jis bedirba. Apeiname pastatą aplink. Pastatas didžiulis ir įdomus, gal ir vertėtų užeiti, bet ši kelionė visiškai nemuziejinė, todėl muziejų paliksime kitam kartui.

Nuo Auksinių vartų traukiame Zolotovoritska gatve, nuo kurios po kurio laiko pasukame į Reitarska. Reitarska gatvėje turėtume rasti vieną objektą, priskiriamą neįprastų Kijevo vietų kategorijai. Kalbu apie kiemą su varnais. Tačiau pirmiausiai reikia į tą kiemą patekti, nes kol kas matome tik gatvę su ne vienais uždarytais vartais.

Kaip tik prie Reitarska 9 namo prieš mūsų nosį kažkas išeina pro vartus. Nusprendžiame pabandyti pro tuos vartus įeiti ir mes. Ir ką – vartai uždaryti, bet ne užrakinti. Iškart atsiduriame pilname šurmuliuojančio jaunimo kieme. Nustembame čia radę ir nedidelę parduotuvę bei turgelį. Groja muzika, yra baras.

Kad atėjome į reikiamą vietą, rodo išpiešta namo siena.

Kai ruošiausi kelionei, radau informacijos, kad trys juodieji varnai - Kirilas, Karliuša ir Korbinas jau 15 metų gyvena užtvare privačiame kieme. Tačiau mes matome tik du.

Paukščių istorija prasidėjo nuo to, kai sužeisti Karliuša ir Korbinas buvo medžiotojų pristatyti dabartiniam savininkui. Pirmasis į Kijevą atvyko Korbinas. Anot šeimininko, tuomet dar ir minties apie aptvarą nebuvo. Pririštas su 50 metrų ilgio virve varnas gyveno medyje. Poreikis užtvarui atsirado po metų, kai Kijevo gyventojai šeimininkui atnešė sužeistą Karliušą. Dar po kelių metų apsigyveno ir Kirilas.

Rašoma, kad kažkada buvo ir ketvirtas varnas. Bet kartą kažkas specialiai atidarė užtvaro duris ir paukščiai išskrido. Vėliau trys sugrįžo, o vienas – nebe.

Paukščius išgydęs šeimininkas pabūgo juos išleisti į laisvę, nes manė, kad jie neišgyvens gamtoje.

Keliautojai dalinasi patirtimi, kad varnas, kuris paduoda pagaliuką, neprašo maisto, o nori, kad jam galvą pakasytum. Varnai mėgsta duoną ir dešrą, tik reikia maitinti atsargiai, nes gali įkirsti. Kalbama, kad varnai mėgsta alų. Taip pat puola katinus, kai pastarieji prieina per arti prie tvoros. Kaimynai pasakoja, kad varnai išmoko pamėgdžioti automobilių signalizacijos garsus.

Kaip ten yra iš tiesų, mums įsitikinti nepavyko, nes žmonių ir triukšmo aplink buvo labai daug, o varnai sėdėjo nešvariuose narvuose ir užsiiminėjo savo reikalais. Apie šią vietą ko gero buvau susidariusi per daug lūkesčių, nes ji nepadarė jokio įspūdžio. Pro šalį einant gal ir verta užeiti, bet specialiai – tikrai ne.

Grįžtame į Zolotovoritska gatvę ir ja traukiame iki dar vieno norimo pamatyti objekto – šventos Sofijos soboro. Deja, soboras priklauso muziejui, o jo darbo laikas jau baigėsi. Tačiau nenusimename, nes šalia esančioje aikštėje vyksta šventė.

Nors planuodama kelionę ketinau apžiūrėti priešais Šv. Sofijos kompleksą stovintį paminklą Bogdanui Chmelnickiui, bet šventinė aura iškart įsuka į glėbį. Dairiausi į dekoruotus didelius kiaušinius ir zuikius, į mirksinčias girliandų šviesas, į linksmus žmones. Vos užgrojus Ruslanos eurovizinę dainą, visi puola judėti muzikos ritmu, nori nenori pradedi judinti kojas ir pats. Kijevas pasitiko mus šventiškai.

Atsiduodame šventei ir pasileidžiame paskui šurmuliuojančią minią zuikių ir kiaušinių išpuošta gatve. Nespėjame dairytis tai į dekoracijas, tai į skanėstus pardavinėjančius kioskus, tai į priekyje laukiančius auksu spindinčius šv. Michailovo vienuolyno bokštus, tai į už nugaros likusį šv. Sofijos soborą.

Kažkur perkame karšto vyno.

Nė nepastebime, kaip priartėjame prie švento Michailovo vienuolyno.

Erdvioje aikštėje priešais vienuolyną veikia karuselės, todėl čia taip pat pilna žmonių.

Šiandien į vienuolyną neisime, tad stačia nuokalne leidžiamės link Kijevo Nepriklausomybės aikštės. Vis dar lydi gera nuotaika ir be galo šilta miesto aura.

Miestas yra ant kalvų. Šįkart džiaugiamės stačia kalva besileisdamos žemyn, tačiau lipant į viršų tektų ne vieną prakaito lašą nubraukti.

Mums artėjant prie Nepriklausomybės aikštės, iš jos taip pat sklinda muzika ir matosi minios žmonių. Tačiau čia iškart dingsta prieš tai pagauta šventinė nuotaika, nes aikštėje daug šiukšlių, netvarkos ir balagano. Aikštėje ir gatvėje vykta daug atrakcijų, bet jų garsai ir muzika permuša viena kitą. Vakarėja, pastatai pasidabina šviesomis, bet aikštėje nepurškia didysis fontanas. Taigi, pirma pažintis su Nepriklausomybės aikšte yra labai nuvilianti.

Pasidairome į aplink vykstančias atrakcijas ir vakarais tik pėstiesiems paskiriama Chreščiatiko gatve patraukiame link viešbučio.

Paskui sukame į mūsų jau pažįstamą Taraso Ševčenkos bulvarą. Džiaugiuosi pagaliau pabėgusi nuo minios.

Pakeliui dar nusprendžiame pasižiūrėti į Kijevo universiteto pastatą. Artėjant link jo nustebina viena smulkmena. Žiūrėti į tą gatvėje uždarbiaujančią moterį man buvo daug smagiau negu į prieš tai buvusią minią. Beje, gatvėse praeivius linksminti grojant pianinu Kijeve labai populiaru.

Už kelių minučių jau dairomės į Kijevo Taraso Ševčenkos vardo universitetą (Київський національний університет імені Тараса Шевченка/Taras Shevchenko National University of Kyiv).

Šis universitetas pavadintas žymiausio Ukrainos literatūros klasiko ir tautinio atgimimo veikėjo vardu. Lietuviams įdomu bus tai, kad Tarasas Ševčenka 1829–1831 metais gyveno ir mokėsi Vilniuje. Besiruošdama kelionei, skaičiau, kad šiame universitete studijavo Maironis, Vincas Krėvė ir kiti lietuviai.

Lankytoją sudomins ir neįprasta universiteto spalva: tamsiai raudona. Net ir vakare universitetas yra apšviečiamas ryškiai raudona spalva.

Pasakojama, kad dėl tokios neįprastos universiteto spalvos yra dvi versijos. Viena jų teigia, kad po studentų riaušių tokia spalva universiteto pastatą įsakęs nudažyti caras Nikolajus I siekė sugėdinti studentus. Kita versija – universiteto spalva buvo suderinta su Šv. Volodimiro ordino spalvomis. Mat iš pradžių Kijevo universitetas buvo vadintas švento Volodimiro vardu. Kuri iš jų tikra, galiu tik spėlioti.

Iš lėto traukiame į namus. Vakaras šiltas, gatvės aplink gyvenamuosius namus ramios ir tuščios.

Pasiekę savo Saksaganskovo gatvę užeiname apsipirkti į visą parą veikiančią maisto prekių parduotuvę. Čia pat veikia ir valiutos keitykla.

Parėję ilgai nevakarojame, nes rytoj laukia ankstyva diena. Rytoj vyksime į Černobylį

Ryga ir Cėsys.

2017-10-20. Penktadienis.

Penktadienio popietę pajudu į Vilnių, kur persėsiu į Luxexpress firmos autobusą ir trauksiu į Latvijos sostinę Rygą. Autobuso bilietus esu nusipirkusi jau seniai, galima sakyti, be jokio tikslo, bet kuria kryptimi prieš žiemos sėslų laiką pajudėti ketindama. „Iš reikalo“ pirkti bilietai nenoriai spardėsi kišenėje, todėl vienu metu buvau nusprendusi į šią kelionę nebevykti. Ir tik po visiškai atsitiktinio pokalbio su bendraminčiais keliautojais galvoje kažkas apsivertė, nes staiga aplankęs nušvitimas privertė su malonumu iš naujo ieškoti nakvynės bei planuoti būsimas lankomas vietas.

Tiesa, daug plušėti ruošiantis neprireikė, nes stalčiuje gulėjo dar vasarą sudarytas kelionės planas net į kelias Latvijos vietas.

Į kelionę išvykau viena. Kelionė sekėsi sklandžiai, tiesa, dėl remonto darbų aplink Panevėžį į Rygą atvykti vėlavome dešimt minučių.

Susirandu viešbutį – Green cat hostel. Jis yra už dešimties minučių nuo autobusų stoties kulniuojant pėstute. Į prie autobusų stoties esančią požeminę perėją šįkart nesileidžiu. Praėjusi didelį "Stockman" prekybos centrą, lipu laiptais žemyn ir einu perėja iki atsišakojimo į Raina bulvars. Užlipusi laiptais į viršų, paeinu iki kito kvartalo ir Merķeļa iela gatvėje sename pastate įsikūręs mano viešbutis jau čia pat. Tai netgi ne viešbutis, o butas su 6 kambariais, kurie dalinasi bendru virtuvės kampu, vonia ir tualetu. Užsakant nakvynę per šią nuorodą, galima susigrąžinti 10 proecentų nakvynės kainos.

Pasitinka malonus šeimininkas. Jis labai bendraujantis ir mandagus. Kalba angliškai ir rusiškai. Aprodo kambarį ir bendras patalpas. Bendros patalpos pilnai aprūpintos, švarios ir tvarkingos. Virtuvėje yra indai, mikrobangė, šaldytuvas, skalbyklė. Viešbutyje yra plaukų džiovintuvas, lyginimo lenta, lygintuvas.

Numetusi daiktus einu pasivaikščioti. Nuo viešbučio iki senamiesčio pėsčiomis - dešimt minučių kelio. Vakaras gražus, nors vėsokas.

Kertu kanalą, tada pasiekiu Operos baleto teatrą, tolyn traukiu vingiuojančiomis siauromis senamiesčio gatvėmis. Kai kurios gatvės šurmuliuoja nuo minios, kai kurios – visiškai tuščios, tačiau apšviestos ir jaukios.

Vakarieniauti buvau nusiteikusi Tripadvisor keliautojų forume išgirtose kavinėse. Jų vietos švietė pažymėtos maps.me programoje mano telefone. Bet nei viena manęs kažkodėl neužkabina. Atsidūrusi prie Švedų vartų nusprendžiu užeiti į tokiu pat pavadinimu besivadinančią mano pamėgtą kavinę „Zviedru varti“.

Nors vėlyvo rudens vakarą kavinės kieme ant krėslų padėti pledai, bet sėdinčių lauke nėra. Užeinu į vidų. Kavinė beveik tuščia. Prie gretimo stalo sėdi vieninteliai lankytojai - angliškai kalbanti kompanija. Net keista matyti, kai vasarą ši kavinė būdavo pilnut pilnutėlė.

Užsisakau savo pamėgtos vištienos mango padaže. Ir alaus, nors galbūt jau reiktų kažko šildančio. Kaip ir anuos kartus, prie alaus gaunu užkandį: prancūziškos duonos su naminiu sviestu. Sviestas pagardintas žolelėmis, skanus. Visą užkandį ir sukramsnoju. Ir gerai, nes pagrindinio patiekalo porcija nėra didelė, tačiau pavalgau sočiai.

Įskaitant arbatpinigius sumokėjusi 10 Eur ir prie sąskaitos radusi saldainį, tiesa, šįkart ne lietuvišką, o latvišką, „Karvutę“, įsimetu jį į kuprinę ir patraukiu pasivaikščioti senamiesčio gatvėmis.

Pasivaikščiojimas malonus. Gatvės tuščios. Einu atsipalaidavusi ir paskendusi mintyse. Pasidairau į patraukliai apšviestą Rotušę ir tamsoje vos pastebimus Juodagalvių rūmus. Paskui traukiu prie Šv. Petro bažnyčios. Skirtingai nei kitur, čia gatvėse pilna žmonių, tik spėk dairytis, kad su kuo nesusidurtum.

Kanda šaltukas, todėl patraukiu į viešbutį ilsėtis.


2017-10-21. Šeštadienis.

Nerimaudama, kad pasiklysiu požeminėje perėjoje bei autobusų stotyje prie bilietų kasų gausiu stovėti kilometrinėje eilėje, į stotį išeinu ankščiau. Bet šįkart neteko nei klaidžioti, nei eilėje gaišti, tad laiko iki autobuso dar daug. Norėdama jį „užmušti“, patraukiu prie senosios turgavietės.

Miestas dar tik bunda, tačiau turgus ankstų šeštadienio rytą jau dirba, o stotelėje sustojęs tramvajus surenka jau su pirkinių krepšiais išsirikiavusius keleivius.

Kanalo krantine nueinu iki pabaigos, tada grįžtu į stotį. Iki autobuso dar yra laiko, tačiau nusprendžiu eiti į išvykimo aikštelę.

Netrunka atvažiuoti autobusas. Jis prisirenka beveik pilnas.

Išvykstame laiku, aštuntą, tuo pat laiku, koks ir nurodytas autobusų stoties tvarkaraštyje http://www.autoosta.lv/?lang=en. Pro lekiančio autobuso langą matosi boluojanti žolė. Ryte būta nemažos šalnos. Rygoje saulėta, o Lietuvoje šiuo metu lyja. Taigi, išvykusi į šiaurę bandysiu pabėgti nuo lietaus. Kartais būna ir taip.

Laikas prisipažinti, kur važiuoju. O gi į Vidžemėje esančius Cėsis. Latvių kalba šio miesto pavadinimas yra Cēsis. O lietuviškas pavadinimas man sukėlė tikrą galvos skausmą. Man norėjosi sakyti “Cėsis”, tačiau kalbininkai liepia vadinti “Cėsys”. Cėsys kaip Stasys, galvoju aš. Be ne, Cėsys – tarsi daugiskaita. Istorija turtingi/-os Cėsys – tebūnie Cėsys.

Važiuodama stebiu kelią. Siguldoje autobusas į stotį neužsuka, o sustoja keliose miesto stotelėse A2 kelyje. Sigulda yra mano planuose, todėl galbūt kada ši informacija man pravers. Tačiau šįkart Siguldoje nelipu, važiuoju tolyn.

Bebes stotelėje šalia Araiši kaimo mūsų autobusas taip pat nestoja. Nors gal ir gerai, o tai kaltinčiau save, atsisakiusią minties aplankyti senąją gyvenvietę ant polių.

Rygą ir Cėsis skiria 85 kilometrai. Kelionė autobusu trunka dvi valandas. Lygiai dešimtą lipu Cėsių autobusų stotyje, tiksliau – jos prieigose. Cėsių autobusų stotis glaudžiasi geležinkelio stoties pastate. Šalia stoties pastato kaip tik randu autobusų stotelę į Rygą ir sutikrinu grafikus. Cėsims pažinti turėsiu lygiai 5 valandas, todėl negaišdama pasileidžiu į miestą.

Daugiau nei 800 metų skaičiuojantys kažkada Livonijos ordino sostine buvę ir gražios gamtos supami Cėsys yra šiaurinėje Vidžemės aukštumos dalyje, šalia Gaujos nacionalinio parko. Pro Cėsis teka Gaujos upė ir driekiasi jos uolėti krantai. Miesto senojoje dalyje susipina viduramžių ir šių laikų kultūra. Šis nedidelis ir jaukus miestas vasarą į festivalius ir renginius sukviečia meno ir muzikos mylėtojus. Todėl Cesyse veiklos ras tiek gamtos, tiek istorijos mylėtojai.

Miestelis sudomina nuo pat pirmos akimirkos. Tylios gatvės, nedideli, neišpuoselėti, bet dailūs namai. Tiesa, aš Cėsyse jau esu buvusi. Prieš penkiolika metų su grupe buvome užsukę gal pusvalandžiui. Nuo tada išlikęs miesto atsiminimas vis ragino čia atvykti dar kartą. Tą ir padariau. Todėl įdomu, kokį įspūdį paliks šis kartas.

Akis pasitinkanti Vidžemės koncertų salė „Cėsys“ yra vienas šiuolaikiškiausių kultūros centrų Latvijoje, po vienu stogu glaudžiantis koncertų salę, kiną ir muzikos mokyklą.

Cėsių Meno festivalis vyksta liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Jame rengiami pasirodymai, koncertai, renginiai po atviru dangumi, parodos ir kūrybinės dirbtuvės, kuriose kiekvienam suteikiama proga tapyti, išbandyti amatininkystės įgūdžius arba paprasčiausiai pasimėgauti kultūra ir pačiu Cėsių miestu.

Ramiai kulniuoju siauromis gatvėmis. Belieka pasukti kita gatve sankryžoje ir atsirandu prie dar vieno miesto lankomo objekto - 1919 metų Cėsių mūšiui atminti Vienybės aikštėje pastatyto paminklo – Vienibes pamineklis. Aukštas obeliskas, žymintis jungtinės estų ir latvių armijos pergalę prieš vokiečius, šiuo metu yra laikomas Nepriklausomybės simboliu. Tiesa, tarybiniais metais paminklas buvo nugriautas, o vietoje jo „kelią į šviesų rytojų“ rodė Lenino skulptūra. Latvijai atkūrus Nepriklausomybę, Vienybės skulptūra buvo sugrąžinta į savo vietą.

Vienybės aikštė suformuota 1938 metais kaip kelio, vedusio į 1952 metų Helsinkio Olimpines žaidynes, dalis. Šiandien aikštė atrodo taip, kaip ir prieš beveik šimtą metų. Į aikštę sueina 6 gatvės.

Pradžia vienuoliktos, o rankas gelia nuo šaltuko. Tačiau didvyriškai stengiuosi užfiksuoti kiekvieną mane sudominusį objektą.

Vienybės aikštė.

Patraukiu prie Gegužės (Maija) parko. Pakeliui - dailus pastatas, kuriame dabar įsikūręs viešbutis.

Už viešbučio jau stebeilijuosi į Gegužės parką.

Gegužės parkas buvo suprojektuotas 19 amžiuje. Liepų alėjomis, skulptūromis bei įspūdingais fontanais pasidabinęs parkas yra poros juodųjų gulbių, pirmą kartą 2005 metais atvežtų net iš Lisabonos, namai. Čia taip pat galima rasti smagią žaidimų aikštelę vaikams.

Kaip ir prieš penkiolika metų, čia vis dar gyvena juodosios gulbės. Tada jas mačiau ko gero pirmąkart gyvenime. Dabar šie paukščiai jau nebestebina, tačiau smagu stebėti jų ryto rutiną.

Vėlyvas ruduo - pats geriausias metas aplankyti parkus.

Tvenkinio pakrantėje skreba sušalusi žolė, o vandenyje vaivorykšte vilioja fontanas.

Nuo Gegužės parko patraukiu link Cėsių pilies komplekso.

Cėsių pilies kompleksas yra miesto centre, jį sudaro senosios Livonijos ordino pilies griuvėsiai, Naujoji pilis bei jai priklausantys pagalbiniai pastatai ir keli parkai.

Kairėje pusėje boluoja buvęs dvaras – Naujoji Cėsių pilis, o dešinėje – senoji Livonijos ordino pilis.

Tokiais romantiškais vartais galima nuo pilies patraukti į gatvę, tačiau aš dar pasiliksiu, nes komplekse planuoju praleisti nemažai laiko.

Besigrožėdama komplekso vaizdu einu prie Turizmo informacijos centro bei bilietų kasų, kur nusiperku 5 eurus kainuojantį kompleksinį bilietą. Vadinasi, galėsiu aplankyti muziejų ir senąją Livonijos pilį. Darbuotoja pataria neaplenkti ir gretimame pastate esančios parodų salės.

Kartu su lankymo bilietu gaunu lipduką su nekuklia K raide, kurį prisiklijuoju ant drabužių. Nors planavau komplekso apžiūrą pradėti nuo senosios viduramžių pilies, tačiau darbuotoja nurodo pirma aplankyti Naująją, o paskui ji pasakys, kur turėsiu eiti toliau.

Apžiūrą pradedu nuo pirmame Naujosios pilies aukšte įsikūrusių salių. Jose pateikta Cėsių bei pilies komplekso istorija.

Nors miesto apylinkėse buvo gyvenama dar akmens amžiuje, Cesys pirmą kartą paminėti 1209 metais, kuomet vokiečių riteriai čia pastatė mūrinę pilį. Tačiau miesto įkūrimo data laikomi 1323 metai, kuomet Cėsims buvo suteiktos miesto teisės. Dabar Cėsys yra trečias seniausias Latvijos miestas.

Cėsys, tada vadinti vokiškai Wenden, yra buvę ne tik Livonijos ordino sostine, bet priklausę ir Hanzos pirklių gildijos sąjungai (nuo 14 amžiaus). Cėsyse buvo gaminami varpai ir patrankos, kurie iškeliaudavo po visas apylinkes.

Muziejuje lankytojų nedaug, vaikštau pasimėgaudama. Taip pat patinka, kad salėse galima rasti įvairiomis kalbomis atspausdintą informaciją. Dar labiau apsidžiaugiu radusi bukletą lietuvių kalba.

Kažkur pamatau nuorodas, kviečiančias aplankyti aukščiau esančius objektus. Kol muziejuje nėra lankytojų, nusprendžiu pirma eiti ten, kur man atrodo, kad bus įdomiausia.

Palipusi aukštyn, randu biblioteką, kurios centre stovi įdomios formos aukšta koklinė krosnis.

Dar keli laiptai aukštyn ir amą atima dar viena bibliotekos salė. Erdvė aukšta, fotografuoti sunku, tad tik pasigrožiu.

18 amžiuje grafas Zyversas (von Sievers) įsigijo žemes aplink senosios pilies griuvėsius. Pilies grafas neatstatė, tačiau netoliese pasistatė dvarą. Jo pastatytoje Cėsių Naujojoje pilyje – tuometiniame dvare - įrengtame muziejuje dabar ir vaikštau.

Pirmojo pasaulinio karo metais dvare buvo apsistojusi latvių armija, o sovietmečiu šis dvaras buvo paverstas gyvenamuoju daugiabučiu pastatu. Šiuo metu pastaras yra puikiai restauruotas ir tarnauja gyventojų ir miesto svečių reikmėms. Lankytojus sužavės Didžioji salė. Atkuriant pilies interjerą, buvo stengiamasi jį priartinti prie Zieversų šeimos.

Žinau, kad galima užlipti į Lademachero bokštą, nuo kurio atsiveria puiki Cėsių panorama. Užgirdusi apačioje klegančius balsus, nusprendžiu paskubėti ir ramiai pasimėgauti vaizdais.

Prieš akis - Cesių miestas ir senoji pilis, į kurią jau netrukus žygiuosiu.

Kai į apžvalgos aikštelę suguža grupelė turistų, miesto panoramą jau esu apžiūrėjusi ir patenkinta leidžiuosi žemyn. Netrukdoma dar kartą pažiūriu į gražiąją biblioteką. Šįkart randu tinkamą kampą jai įamžinti.

Paskui apeinu kitas sales.

Naujojoje pilyje pamačiusi 19 amžiaus ponių drabužių kolekcijos parodą, nueinu pasidairyti. Gal penktadalį apžiūrėjusią mane pasigauna darbuotoja ir paprašo bilieto. Išdidžiai rodau savo K raidę. Deja, damų suknios ne K nosiai. Šiai ekspozicijai apžiūrėti vis tiek turėčiau pirkti atskirą bilietą. Nors kolekcija įdomi, bet nusprendžiu nepirkti, apsisuku ir išeinu.

Apačioje muziejaus darbuotoja įduoda uždarą žibintą su viduje degančia žvake ir juo nešina patraukiu per kiemą man nurodytu saulėtu taku.

Įžengiu į senąją Livonijos ordino pilį. Šios akimirkos labai laukiau, bet... pačią pirmąją akimirką pasitinka išbandymas kopėčiomis.
Žinojau, kad tokią atrakciją gausiu. Bet kad taip iš karto...

Nufotografuoju savo žibintą ir jį laikydama statmenai įtaisytomis kopėčiomis leidžiuosi į apačią. Iš pradžių vienui vienai buvo kiek nejauku. O žibintas tik trukdė. Negana, kad neišėjo laikytis tik vienos pakeltos galūnės taisyklės, tai dar reikėjo žiūrėti, kad nepasidegčiau. Žibintas saugus, bet yra palikta nedidelė anga deguoniui patekti, tad maža koks striukės raištelis ten sugebėtų įkristi.

Sėkmingai nulipu, o ten... O ten... O ten rekomenduoju patiems nuvažiuoti ir pažiūrėti. Man buvo smagu.

Grįžusi į lauką žingsniuoju dar vienu saulėtu takeliu ir pakelėje užmatau senosios pilies maketą.

Iš tolo pasižiūriu ir į Naująją pilį, po kurią neseniai vaikščiojau. Bokšto viršuje, nuo kurio žiūrėjau miesto panoramą, pamatau plevėsuojančią Latvijos vėliavą. Cėsys gali didžiuotis ir tuo, kad jų apylinkėse pirmą kartą buvo iškelta raudona – balta – raudona vėliava, kuri vėliau tapo Latvijos vėliava.
Anot legendos, vieno mūšio metu sužeistas karys buvo paguldytas ant balto audinio. Vidurys, kur jis gulėjo, išliko baltas, o kraštai nusidažė sužeistojo krauju. Tąkart mūšis buvo sėkmingas to krašto gyventojams, todėl į kitus mūšius kariai jodavo iškėlę raudona – balta – raudona spalvų vėliavas. Mūšis, kurio metu buvo iškeltos tokios vėliavos, buvo 1279 metais ir jas nešė kariai iš Cėsių.

Diena fantastiškai graži, saulėta, parke geltonuoja rudens šalnų nudažyti medžių lapai, nuotaika skraidinanti. Gerai nusiteikusi einu į pilį.

Kiek užtrunku nuo tilto fotografuodama pilies griuvėsius.

O po sekundės jau iš pilies vidinės dalies žiūriu į jos išlikusias sienas.

Vienos stipriausių Livonijos ordino akmeninės Cėsių pilies statybos truko ne vienerius metus. Iš keturių dalių suformuota pilis turėjo vidinį kiemą, penkis bokštus, gynybinę sieną su keletu vartų, požeminius tunelius ir 42 metrų ilgio tiltą, o pilies sienos siekė net apie 5 metrų plotį.

Po pilies kiemą vaikšto grupė turistų, todėl pamačiusi rodyklę, nukreipiančią lipti į pilies Vakarinį bokštą, laiptais pasuku ten.

Laiptai seni, bet gana tvarkingi, laiptinė gana šviesi, žibintas šioje vietoje nė nereikalingas.

Išnaršau bokšto kertes. Pro kažkurį langą matosi Riešutų - Riekstu - kalnas, ant kurio, spėjama, stovėjo pirmoji gyvenvietės pilis.

Magistro menėje sužavi dailios lubos.

Šniukštinėju visus užkaborius ir suprantu, kad į pilies bokštą galima lipti dviem keliais: šviesesniu ir visiškai tamsiu. Nors turiu žibintą, bet tamsaus sraigtu vedančiais laiptais lipti pabūgau, todėl patraukiu patogesniu – šviesiu.

Labai šauni muziejaus darbuotojų idėja yra lankytojams įduoti žibintus.

Užlipu į patį viršų. Išskyrus viduryje aikštelės sudėtą pilies sienos akmenų krūvą, viršuje daugiau nieko nėra. Todėl pasidairau į gražius apačioje likusius vaizdus ir tuo pačiu taku leisiuosi žemyn.

Abi pilys: senoji Livonijos ordino pilis ir Naujoji - kaip ant delno.

Tvarkingais laiptais lengvai trepsiu žemyn.

Nulipusi išvaikštau visus koridorius ir pašalius. Pro skliautą matosi evangelikų - liuteronų šv. Jono bažnyčia, kurią planuoju aplankyti.

Vaikštau po pilies kiemą. Čia nemažai lankytojų.

Bandau atrasti kokį įėjimą į tunelius ar rūsius, nes skaičiau, kad iš viso pilyje buvo trys požeminiai tuneliai. Pirmasis vedė į artimiausią kalvą, antras – į už 8 km esančią Araiši gyvenvietę, o trečiasis – į net už 75 kilometrų esančią Cesvainės pilį.

Anot legendų, 16 amžiuje Rusijos kariuomenė septynerius metus laikė apsuptą pilį ir niekaip negalėjo jos užgrobti. Tuo tarpu pilyje buvę apsupti gyventojai kiekvieną rytą ant pilies sienų pakabindavo šviežiai sumedžioto ir išmėsinėto stumbro galvą.

Kartą kalvis Skibustsas paklausė rusų, ar šie vis dar nori patekti į pilį. Jiems atsakius teigiamai, Skibustsas susivyniojo į šieno kupetą, pririedėjo prie pilies vartų ir nužiūrėjęs spyną, pagamino jai raktą. Raktas tiko ir netikėtai į pilį įsibrovusi rusų armija išžudė pilies gyventojus, o Skibustsas už savo darbą gavo sodybą. Nuo to laiko iki dabar yra išlikęs Skibustsų kaimas.

Į pilį įsiveržusi caro Ivano Rūsčiojo armija sugriovė didelę jos dalį, kuri taip ir nebuvo atstatyta. Tiesa, ši pilis tapo viena didžiausių savižudybių vieta, nes vietos gyventojai nusprendė gyvi caro armijai nepasiduoti ir susisprogdino.

18 amžiuje vykusio Šiaurės karo metu pilis buvo visiškai sugriauta. Tačiau 19 amžiuje buvo nuspręsta išsaugoti ir restauruoti pilies likučius. Beje, ši jau 300 metų pagal paskirtį nebenaudojama pilis yra viena gražiausių pilių Latvijoje.

Tolėliau matau kitus pilies kiemus, tačiau mano, o ir kitų turistų, nusivylimui praėjimas tolyn kažkodėl uždarytas. O taip tikėjausi užlipti ir į arkadomis papuoštą Pietinį bokštą.

Nufotografuoju taip ir neapžiūrėtą kiemą ir grįšiu atgal.

Oras puikus, danguje – nei vieno debesėlio. Einu pasivaikščioti po pilies prieigas.

Pasuku prie teritorijos pakraštyje matomų geltonų klevo lapų storai nuklotų netvarkingai išdėstytų nedidelių statinių.

Nedidelės medinės pašiūrės palubėje sukabintos žolių šluotos pakužda, kad čia bus žolininko kampelis, apie kurį man pasakojo vasarą čia besilankiusi bendramintė keliautoja. Žolininko kampelis vėlų rudenį tuščias. Ant stalelio įsitaiso mano žibintas.

Mano bendramintė pasakojo vasarą čia gėrusi žolelių arbatos bei ragavusi kankorėžių uogienės su svogūno laišku. Išgerti arbatos būtų ne pro šalį ir dabar. Nors diena saulėta, bet ryto šalna stiprokai atvėsino kūną, todėl puodelis karštos arbatos bežiūrint į auksinio rudens paskandintą viduramžių pilį būtų pats tas.
Man belieka tik pro vasarą veikusį vaistažolių daržą žingsniuoti tolyn ir į pilį pasižiūrėti iš tolo.

Prieš akis – abi pilys: senoji ir naujoji.

Paskutinį kartą pasigrožiu senąja Livonijos ordino pilimi ir grįšiu atgal į Turizmo informacijos centrą.

Prie centro sienos pamatau padėtus žibintus. Ten įtaisau ir savąjį. Netrukus jis švies kelią naujiems lankytojams.

Nors dar liko neapžiūrėta ekspozicija buvusio dvaro ūkiniame pastate, bet ją, jei liks laiko, aplankysiu kelionės pabaigoje. Nes norisi mėgautis retai pasitaikančia saulėta diena ir gamta.

Laipteliais pro pilies komplekso sieną pasileidžiu žemyn į 170 metų skaičiuojantį Pilies parką, kuriame iš tolo šviečiančia miesto pavadinimas.

Pilies parką suformavo ir įkūrė Zyversų šeima. Nusipirkę šioje vietoje žemių, Zyversai ne tik pastatė dvarą, bet ir įkūrė naująją bei senąją pilis bei Riešutų kalnelį sujungiančią jaukią erdvę su skulptūromis, tvenkiniais, takeliais.

Vaikštau po parką. Kur beeičiau, vis atsisuku į senąją pilį.

Siauru statoku žvyro takeliu užlipu ant Riešutų kalno. Džiugina vaizdai į žemai likusį parką.

Planavau užlipusi saulės atokaitoje įsitaisyti ant suoliuko ir užkąsti, nes diena jau įsibėgėjusi, o aš nuo savo kuklių pusryčių dar nieko burnoje neturėjau. Tačiau visi suoliukai užimti čia ankščiau atėjusių ir gražia diena besimėgaujančių iškylautojų. Man belieka tik traukti tolyn.

Nuo Riešutų kalno atsiveria vaizdas į estradą. Keista, bet būtent estrada, o ne pilis, išlikusi atmintyje nuo paskutinio mano lankymosi Cėsyse.

Tuo pačiu takeliu leidžiuosi žemyn. Ko jau ko, o grožio ir žalumos Cėsyse netrūksta.

Nusileidusi nuo Riešutų kalno, einu prie tvenkinio. Vasarą po jį galima paplaukioti laiveliu. Galbūt būtų galima ir dabar, bet nesidomėjau, o ir neturiu tam laiko.

Parke daug vaikštinėjančių žmonių. Daug kas fotografuojasi ryškiai geltonu klevų lapų patalu nuklotuose kalvų šlaituose.

O aš lipu į statų šlaitą vedančiais laiptais prie dar vieno Cėsių objekto - šalia Pilies parko Liela Skola iela gatvėje esančios Kristaus Prisikėlimo ortodoksų bažnyčios.

Kuomet gyvenvietė plėtėsi, o šv. Jono bažnyčia nebegalėjo sutalpinti visų norinčių, 14 amžiuje šioje vietoje buvo pastatyta Šv. Kotrynos bažnyčia. 19 amžiaus pradžioje žemių savininkas grafas Zyversas šv. Kotrynos bažnyčios vietoje pastatė ortodoksų Kristaus prisikėlimo bažnyčią. Statant buvo palikta nedidelė gotiškos stiliumi statyta šv. Kotrynos bažnyčios patalpa, o naujoji bažnyčia iš dolomito pastatyta bizantišku stiliumi. Gaila, bažnyčios durys buvo užrakintos ir negalėjau pamatyti vidaus.

Šalia bažnyčios yra Zyversų šeimos kapinės.

Apžiūrėjusi pilies kompleksą ir apylinkes patraukiu į gatves. Ilga Palasta iela gatvė yra tyli, bet įdomi. Cėsys didžiuojasi išlikusia 18-19 amžiaus medine architektūra.

Eidama siauru Palasta gatvės šaligatviu pamatau paminklas Cėsių studentams. Paminklas pastatytas toje vietoje, kur Cėsių miesto studentai prisijungė 1919 metų kovoje prieš vokiečius. Sovietmečiu paminklas buvo nugriautas, tačiau Latvijai atkūrus Nepriklausomybę, buvo vėl atstatytas.

Palasta iela gatve pasileidžiu žemyn ir pamatau nedidelę katalikų Kristaus bažnyčią.

Palasta iela gatvė atveda iki Livu aikštės.

Livu aikštės – Livu laukums viduryje stovi fontanas. Jis žymi senajame, dar Livonijos ordinui priklausiusiame mieste, buvusį miesto šulinį – Lejas Skimbegs, senąja vokiečių kalba reiškiantį skaidrų šaltinį. Rašoma, kad vakarais fontanas pasipuošia spalvomis, o lankytojai į jį meta monetas. Tačiau šiandien fontanas neveikia. Ir jei ne iš anksto surasta informacija, net nepagalvočiau, kad prieš mano akis yra istorinė vertybė.

Gaila, vakarinių Cėsių nepamatysiu, tik pridursiu, kad 13 amžiuje šioje aikštėje veikė pirmoji Cesių turgavietė. Tuomet šioje vietoje stovėjo bažnyčia, buvo kapinės bei dar vieni miesto vartai – Rygos vartai.

Šalia aikštės stovi Princesių rūmai. Tokį pavadinimą pastatas gavo, kuomet pirmojo Naujosios Cėsių pilies savininko Zyverso našlė su netekėjusiomis dukromis, aplinkinių vadinamomis princesėmis, šiame pastate nugyveno likusį gyvenimą.

Dailios Princesių rūmų durys.

Livu aikštė yra labai nedidelė. Įsivaizdavau ją būsiančią erdvesne. Todėl ilgai neužtrunku ir iki kito norimo pamatyti objekto patraukiu viena įdomiausia laikoma senamiesčio gatve - Rygos (Rigas iela). Deja, tenka nusivilti, nes Rygos gatvė yra rekonstruojama. Einu pro užtvarus ir gaunu žiūrėti, kur saugiai pastatyti koją.

Čia pat matosi evangelikų – liuteronų Šv. Jono bažnyčios bokštas, tačiau pirma ateinu į prie bažnyčios plytinčią buvusią anų laikų didelio turgaus vietą – dabartinę Rožių aikštę – Rožu laukums. Turgus čia gyvavo iki 20 amžiaus, kuomet tapo ankštu ir buvo iškeltas į dabartinę turgaus vietą, o vietovė paversta parku ir laisvalaikio zona.

Rožių aikštė pilna kavinių. Vasarą joje purškia fontanai, o žiemą čia yra puošiama Kalėdų eglė.

Užeinu į bažnyčios vidų. Kaip ir dera šių kraštų bažnyčioms, interjeras yra kuklus.

Šv. Jono bažnyčia su bokštu, iš kurio atsiveria viso miesto vaizdas, yra vienas iš seniausių viduramžių architektūros paminklų Latvijoje ir aukščiausia visoje šiaurinėje Vidžemėje. Bažnyčią – maldos namus pasistatė Livonijos ordino nariai, kurie šiose vietose gyveno. 1284 metais bažnyčia buvo pašventinta.

Šiuo metu bažnyčia tarnauja ne tik kaip maldos namai, bet yra ir vargonų muzikos, festivalių bei renginių vieta.

Prieš atvykdama į Cėsis, planavau užlipti į bažnyčios bokštą, bet laikas šiame mieste kažkur ištirpo, o dar liko neapžiūrėta dalis senojo miesto. Be to ir pilvas maršus groja. Tad nė nepasidomėjusi nei kaina, nei darbo valandomis, patraukiu atgal į gatvę.

Čia pat už bažnyčios prieš akis išnyra medinė miesto architektūra.

Grįžtu į rekonstruojamą Rygos gatvę. Paskui suku į šalia Rotušės pastato einančią Piebalgas iela gatvę, kurios pirmu numeriu pažymėtame name randu Tripadvisor keliautojų forumo lankytojų išgirtą blyninę, kuri taip ir vadinasi “Pancake house”.

Sakausi kavos.
Už blyną su kumpiu ir sūriu sumoku 2,50 Eur. Iš pradžių į jį pažiūrėjau su šypsena, bet pasisotinau. Nuo antro jau būčiau persivalgiusi.

Pusvalandį pailsėjusi ir už pietus sumokėjusi nepilnus 4 eurus, grįžtu į miesto centrą.

Namas, kuriame įsikūrusi blyninė. Pamiršau telefone išjungti Maisto režimą, tad nuotrauka nevykusi.

Akmenimis grįstos Cėsių senamiesčio gatvės turi savo istoriją. Viduramžiais pilį ir šv. Jono bažnyčią sujungė siauros vingiuotos gatvės, kuriose gyveno pirkliai ir amatininkai, turėję savo dirbtuves ar parduotuves. Nors per amžius siautę karai ir gaisrai kelis kartus visiškai pakeitė miesto veidą, tačiau senamiesčio širdį pavyko išsaugoti nepasikeitusią. Be minėtų pilies ir bažnyčios dar galime apžiūrėti anų laikų struktūrą išlaikiusią miesto Rotušę, Pirklių rūmus, Princesių rūmus, Harmonijos namus, išlikusias gynybines miesto sienas. Šiuo metu šiuose pastatuose taip pat veikia mažos parduotuvės ir dirbtuvės. Nuo 18 – 19 amžiaus išlikę mediniai pastatai slepia už jų esančius dailius kiemelius. Gera klaidžioti senomis akmeninėmis gatvėmis.

Senamiestyje netrūksta ir 19 - 20 amžiuje pastatytų raudonų plytų pastatų, apjuostų medžio detalėmis.

Apie Princesių rūmus jau pasakojau. Dabar galiu parodyti Rotušės pastatą.

Paskui vaikštau kur akys mato. Rygos gatve nueinu iki Vienybės aikštės. Gatvės pabaigoje pamatau nuo viduramžių laikų išlikusius Rauna vartus.

Viduramžiais Cėsių miestas turėjo net penkis miesto vartus. 14 – 15 amžiuje dabartinės Rygos gatvės pradžioje stovėjo Rauna vartai. Pro juos ėjo kelias į Pskovą. Atstatytas buvusių vartų pamato fragmentas leidžia miestui didžiuotis istorija. Šie simboliniai vartai žymi senamiesčio pradžią ir kviečia lankytojus nusikelti į 18 amžiaus senąjį miestą. Aš savo pažintį su Cėsiais pradėjau kitomis gatvėmis ir dėl to nei kiek nesigailiu.

Grįžtu atgal ir trumpai senamiesčiu paslampinėju be jokio tikslo.

Artėja laikas į autobusą. Neskubėdama patraukiu į stoties pusę.

Už šv. Jono bažnyčios randu skulptūrą “Žibintininkas”. Lankytojai įsitikinę, kad reikia patrinti ranka žibintą ir jis parodys kelią.

Einu palei senąsias miesto sienas ir buvusį Cėsių dvarą. Dar spėčiau greitomis užeiti į ryte taip ir neaplankytą muziejaus parodų salę, bet saulėtą dieną tebesinori būti lauke.

Pilies gatvėje (Pils iela) randu memorialą sovietinės armijos nukankintiems gyventojams atminti.

Cėsys nedideli, bet labai žavūs. Kas dar nebuvote, rekomenduoju aplankyti.

Turėdama laiko rezervą, į stotį judu atokiomis tyliomis gatvelėmis. Podnieku gatvėje sudomina namas su širdutėmis langinėse.

Judu link stoties.

Ateinu prie ryte matytos Vienybės aikštės. Iki autobuso laiko dar yra. Nenoriu eiti jau pažįstamomis gatvėmis, tad patraukiu kitomis, padarydama nedidelį lanką.

Netoli autobusų stoties stovi įdomi pilaitė.

Stotyje nusiperku autobuso bilietą į Rygą. Iki autobuso dar yra likę kelios minutės. Šalia stoties pastato esanti keleivių įlaipinimo aikštelėje stovėti šalta, tad norėdama pajudėti, pasidairau aplink stotį. Pereinu į kitą geležinkelio bėgių pusę ir iš toliau pažiūriu į patrauklų stoties pastatą.

Geležinkelis jungia Cėsis su Ryga ir Estijos miestu Valga. Deja, šįkart man traukiniu važiuoti neteks.

Autobusas atvažiuoja laiku. Vėl laukia dviejų valandų kelias iki Rygos. Autobuse šilta.

Išlipusi Rygos autobusų stotyje, skubu į savo viešbutį. Turiu prisipažinti, kad ne skurdus autobusų grafikas mane taip anksti išvijo iš Cėsių. Iš tiesų Cėsis ir Rygą autobusai aptarnauja iki pat vakaro, o aš Cėsyse dar būčiau mielai praleidusi gerą valandą ar net ilgiau. Tačiau Rygoje manęs laukia baletas.

Galvodama apie galimą blogą orą, iš anksto nusipirkau bilietą į Nacionaliniame Latvijos operos ir baleto teatre tą vakarą rodomą baletą “Miegančioji gražuolė” ("Apburta princese”).

Taigi, grįžusi į viešbutį, susiruošiu ir išeinu.

Ateiti nuo viešbučio iki Operos ir baleto teatro užtrukau dešimt minučių.

Esu skaičiusi, kad pastato interjeras labai prabangus, tad norėjau jį apžiūrėti ir nufotografuoti, todėl atėjau šiek tiek ankščiau.

Deja, į atskiras sales veda atskiri įėjimai ir užlipusi į viršų galėjau vaikščioti tik nedidelėje pastato zonoje. Tačiau yra ir privalumų: kiekviena zona turi atskirą rūbinę, tualetus ir salę, kurioje galima išgerti kavos ar vyno.

Apžiūriu koridoriuje veikiančią parodą.

Balkono duris atidaro likus dvidešimčiai minučių iki spektaklio. Kol nėra žmonių, apžiūriu salę.

Bilietą į baletą pirkau abejodama, ar iš viso važiuosiu į šią kelionę, todėl rinkausi vieną pigiausių, kainuojantį 7 eurus. Atėjusi į salę nusimenu, kai darbuotoja parodo mano vietą tiesiog ant pristatomos kėdės balkono gale. Netrukus šalia manęs atsisėda azijietiškų veido bruožų moteris. Abi pasvarstome, kad ko gero spektaklį turėsime žiūrėti stovėdamos. Negana to šalia mūsų atsisėda vieną bilietą nusipirkusi motina su panašiai šešiamete dukra, neva motina laikys dukrą ant kelių.

Balete paskutinį kartą esu buvusi dar mokinė, todėl atsistoju ir žiūriu susižavėjusi. Tik kitą kartą eidama žiūrėti baleto klaidos nedarysiu ir pirksiu kad ir brangiau kainuojantį bilietą, bet leisiantį žiūrėti patogiai.
Pasibaigus pirmajai daliai, žmonės pasipila iš salės, o mes su kaimyne lyg susitarę palaimingai klestelime ant kėdžių ir smagiai iš savęs nusijuokiame.

Paskutinę dalį vos išsilaikau ant kojų. Negana to, pro mus ištisai pirmyn atgal zuja šalimais atsisėdusios moters dukra. Motinos baletas visiškai nedomina, nes ji visą spektaklį maigo mobilų telefoną net garso neišjungdama. O dukra žiūri pasirodymą išėjusi į praėjimą ir kas kelias minutes bėgioja pas mamą pasidalinti įspūdžiais.

Nepaisant šių prieskonių, baletas man labai patiko ir su džiaugsmu ploju atlikėjams.

Po spektaklio patraukiu į viešbutį ilsėtis.


2017-10-22. Sekmadienis.

Šiai dienai planų neturėjau. Autobusas į Vilnių dešimtą, todėl ketinau išsimiegoti ir eiti į stotį.

Tačiau nubundu anksti, šeštą. Nemoku vartytis lovoje, tad keliuosi, pusryčiauju ir kambario raktus palikusi duryse, išeinu porai valandų pasivaikščioti po Rygą.

Dar pusryčiaudama nusprendžiau iki autobuso likusį laiką praleisti Rygos Latgalės rajone, kuriame, galima sakyti, iki šiol nesu buvusi. Vasarą į šį rajoną žiūrėjau nuo “Rygos panoramos” apžvalgos aikštelės.

Atsisukusi nufotografuoju Merkela gatvę, kurioje gyvenau. Dešinėje pilkame pastate yra mano Green cat hostel. O kairėje – galbūt būsimos kelionės viešbutis.

Pakeliui užeinu į senąjį turgų nupirkti lauktuvių. Turgus netgi sekmadienį nuo ankstaus ryto veikia. Viename paviljone yra eksponuojama paroda.

Pasidairau po turgų ir kiek sušylu, nes lauke labai šalta.

Šiandien ryta juntamas nemažas šaltukas, bet pardavėjai lauke prekiauja vaisiais, daržovėmis ir gėlėmis.

Nors turgus yra laikomas didžiausiu Rytų Europoje, bet už jo esantys didžiuliai plotai prekybviečių yra tušti ir apleisti.

Išėjusi iš turgavietės, einu pro vasarą lankytus Mokslininkų namus. Pirmųjų saulės spindulių apšviestas pastatas yra gana patrauklus.

Priešais matau įdomios formos Kristaus bažnyčią. Praeitą kartą į ją žiūrėjau iš aukštai esančios "Rygos panoramos", o šiandien nusprendžiau bažnyčią apžiūrėti iš arčiau.

Paskui suku Jėzusbaznicas iela gatve. Ryto saulės spindulių apšviesta Kristaus bažnyčia iš čia atrodo dar gražiau.

Traukiu prie dar vieno šio rajono objekto – sinagogos.

Nors maps.me žemėlapyje šią vietą pasižymėjau dar vasarą, bet ja taip ir nepasidomėjau. Todėl nustebau pamačiusi pastato – Didžiosios žydų sinagogos likučius.

1941 metais vokiečiams įžengus į Rygą, šioje sinagogoje buvo sudeginta beveik 300 žydų. 2001 metais aukoms atminti buvo pastatytas memorialas.

Pavaikštau aplinkui.

Paskui nusprendžiu, kad jau laikas traukti link autobusų stoties.

Vienoje iš Latgalės rajono gatvių dailų langą vis dar puošia žiedai.

Kitur džiugina gražūs pastatai.

Pakeliui prieinu dar vieną bažnyčią - Šv. Dievo Motinos, į kurią vasarą žvelgiau nuo gretimo pastato viršuje esančios apžvalgos aikštelės.

Šiandien man ši bažnyčia daug labiau patinka, todėl norėdama ją apžiūrėti iš visų pusių, užeinu į daugiabučio kiemą.

Laiko dar turiu, todėl link stoties einu aplinkinėmis gatvėmis.

Kairėje pamatau mane visada dominusius pastatus.

Pro šiuos pastatus dažnai pravažiuoju autobusu, tačiau vis nerandu laiko jais pasidomėti ir aplankyti. Neradau laiko ir šįkart, nes tingėjau eiti į kitą gatvės pusę ir apžiūrėti. Be to norėjau pirma apie juos šiek tiek susirasti informacijos.

Grįžusi sužinojau, kad tai – Rygos senamiesčiui priklausantis ir UNESCO saugomas Spikerių kvartalas.

Nuo 14 amžiaus šioje vietoje stovėjo sandėliai ir buvo pakraunami laivai.

19 amžiuje čia buvo pastatyti vienodi sandėliai, kurie dabar yra restauruoti, o kvartalas paverstas vasaros renginių vieta ir menininkų meka. Taigi, kitam kartui Rygoje turėsiu dar vieną lankomą objektą. O dabar sušalusi skubu į autobusų stotį

Dešimtą valandą Luxexpress autobusas pajuda į Vilnių.

Nors prieš kelionę gavau sms žinutę, kad autobuse neveiks media, tačiau žiūrint pro langą į auksu nuspalvintus medžius ir šalnos nubalintas pievas nuobodžiauti neteko. O vėliau aparatūra atsigavo, tad panirau į muzikos ir filmų pasaulį.

Baigėsi dar viena trumpa, bet puiki kelionė.

Dabar jau laikas grimzti į žiemos miegą bei kaupti jėgas, lėšas ir medžiagą kitų metų planams.

Nebent tik netikėtai kištelėjusi nosį saulė išgins į trumpą ir netolimą išvyką.


Naudoti informacijos šaltiniai:
cesupils.lv
turisms.cesis.lv
www.ambermarks.com
hanse.org
Keliautojo užrašai