Prienai.

Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad man ir vėl reikėjo naujų potyrių. Šįkart potyrių ieškoti išsiruošiau į Trenkturo organizuojamą pėsčiųjų žygį Nemuno kilpomis.

Mano noras žygiuoti sutapo su vienos bendramintės keliautojos, tad pasirinktą 25 kilometrų trasą, vedančią tarp Prienų ir Birštono, nusprendžiame įveikti drauge.

Mūsų gyvenamąsias vietas ir starto tašką skiria nemažas atstumas, todėl sugalvojame savo kelionę pradėti viena diena ankščiau. Dar penktadienį apsistosime Prienuose arba Birštone, apžiūrėsime šių miestų lankytinas vietas, o šeštadienio ankstų rytą startuosime pasirinkta Nemuno kilpų trasa.

Taigi, vėlyvą penktadienio rytą lipame Prienų autobusų stotyje. Pasinaudoję nemokamu autobusų stoties tualetu, patraukiame į gatves susipažinti su Prienais.

Nors strateginėje vietoje – ant Nemuno upės krantų įsitaisiusio Prienų miesto gyvavimo istorija siekia net akmens amžių, tačiau iš pirmo žvilgsnio man susižavėjimo šis miestas nesukelia.

Prienų apžiūrai esame numatę kelias valandas ir nepaisant pirmojo nykaus įspūdžio, tikiuosi atrasti žavių perliukų.

Sukame į Kęstučio gatvę ir einame link Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios.

Nustembu, kad bažnyčia medinė ir nedidelė.

Pirmoji bažnyčia Prienuose buvo pastatyta 1604 metais. Čia veikė ir parapijos mokykla. Po pusės amžiaus buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuri, laikui bėgant, perstatyta ir praplatinta.

Šventoriuje yra paminklas šv. Kazimierui. Kitoje pusėje - Prienų "Žiburio" gimnazijos įkūrėjui, o taip pat ir Lietuvos sodininkystės pradininkui, kanauninkui Feliksui Martišiui bei  laisvės kovų dalyviams.

Norėtume pavaikščioti aplinkui, tačiau vyksta bažnyčios remonto darbai, mums leidžiama apžiūrėti tik vieną  pusę.

Sudomina šalia bažnyčios stovinti nedidelė mūrinė koplyčia.

Negavę galimybės bažnyčios apžiūrėti iš visų pusių, užeiname į jos vidų. Tiesa, netgi neužeiname, tik nuo vidinių durų pro dailias grotas pasidairome.

Mane nustebina žemos lubos ir gana nedidelė vidinė patalpa. Sunku patikėti, kad čia sutelpa visi tikintieji.

Pasidairę į vidų, išeiname į lauką. Bažnyčios aplinka man atrodo labai jauki ir kiek gaila, kad negalime paslampinėti aplinkui.

Kad ir kaip būtų jauku, prie bažnyčios ilgai neužsibūname ir patraukiame kitų objektų apžiūrėti.

Toli eiti nė netenka, nes už kelių metrų ant aukšto Nemuno šlaito pamatome žalioje vejoje pastatytą skulptūrą, žyminčią pirmosios Prienų „Žiburio“ gimnazijos vietą.

1918 metais kanauninkas Feliksas Martišius įsteigė privačią „Žiburio“ gimnaziją. Mokyklos įkūrimo pradžia buvo nelengva, mat kraštą buvo nusiaubęs karas. Tuo metu Prienuose gyveno 2 tūkst. (kituose šaltiniuose – 3 tūkst.) gyventojų, tačiau dauguma jų buvo žydai bei vokiečiai, įsteigę savo mokyklas. Tad gauti paramą lietuviškos mokyklos statybai buvo sunku. Tačiau direktoriaus ir gyventojų pastangomis mokykla atvėrė duris.

Pasakojama, kad gimnazijos direktoriaus F. Martišiaus labai griežto būta. Norėdami pakliūti į gimnaziją, mokiniai pasižadėdavo ne tik gerai mokytis, bet per pertraukas eiti pasivaikščioti, o po pamokų dar ir sportuoti, dainuoti chore, groti muzikos instrumentais. Net jaunimo laisvalaikio ar susibūrimo metu direktorius akylai stebėdavo gimnazistus ir nepasikuklindavo jų subarti šokančių per daug vienas prie kito priartėjus. Gimnazistai tuo tarpu džiaugdavosi susiorganizavę slaptus vakarėlius ir pabėgę nuo griežtojo direktoriaus akių.

F. Martišius turėjo sodą, kuriame vasaromis vesdavo bitininkystės, augalininkystės seminarus, o neturtingų šeimų vaikus kvietė mokslams užsidirbti sode. 

Pasidairę aplinkui pamatome stačiu šlaitu link Nemuno vedančius laiptus. Laiptai šioje vietoje buvo ir gimnazijos gyvavimo laikais.

Šioje vietoje stovėjusi gimnazija, manoma, dėl netvarkingos įrangos, sudegė 1955 metais. Tačiau vietiniai gyventojai tokiai pastato baigčiai įžvelgė „Dievo pirštą“, mat pirmoji gimnazija buvo pastatyta ant senkapių.

Mums besigrožint gražia rudens diena bei apačioje tekančiu Nemunu, ateina ir ant laiptų atsisėda trys berniukai. Vienas jų pakelia galvą ir žiūrėdamas į mus sako pirmą kartą Prienuose matąs turistes. Jo žodžiai kažkuria prasme teisingi, nes daug patrauklesnis ir įdomesnis Birštonas yra šalia ir didžioji dalis lankytojų vyksta ten. Į Prienus specialiai turbūt mažai kas važiuoja. Tačiau vykstant pro šalį gražią dieną trumpam pasivaikščioti Prienų gatvėmis tikrai smagu.

Kęstučio gatve patraukiame iki dar vieno objekto. Palei siaurą gatvę nutįsę seni mediniai namai mums pasirodo gana tapybiški. O vieno iš jų lange „selfinuosi“ su smalsiu kačiuku.

Kęstučio gatvė atveda prie tarybinių karių kapinių. Spalvingų medžių lapų nuklotos kapinės pasirodo gražios, todėl įkišame nosį pasidairyti.

Kapinėse neužsibūname, nes iškart sukame link kitų, senųjų Prienų kapinaičių.

Kada Prienuose pradėjo veikti kapinės, nėra žinoma, tačiau pirmieji įrašai atsirado 1664 metais, kuomet buvo pradėtos pildyti metrikų knygos. Šiose kapinėse buvo laidojami ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių Prienų gyventojai. Kapinės buvo padalintos į atskiras zonas: laidojimo rūsius turėjusių turtingųjų kapavietes, paprastų piliečių ir nekrikštų. Kapinių centrinė dalis buvo apsodinta iki šiol išlikusiomis liepomis. Šios kapinės veikė iki 1961 metų, nes mirusiems laidoti jau nebeužteko vietų ir buvo atidarytos naujos – Paprienės kapinės.

Nors prieniškiai nepatenkinti senųjų kapinių atvirumu, nes anot jų, čia jaunimas ateina pagerti, tačiau dienos metu jos atrodo labai jaukios. Ankščiau, kuomet kapinėms dar veikė, žmonės pasakodavo jose matę įvairių baisybių bei nelaimes pranašaujančių ženklų. Bet man atrodo, tad jose gyvena gerosios prieniškių vėlės, puikiai sutariančios su dabartiniais gyventojais. Nes per kapines vedančiu keliuku linksmai praklega būrys mokinukų, pasiramstydama lazdele nužingsniuoja senolė, uodegą vizginantis šunelis už virvutės nusiveda jauną šeimininką. Pavaikštinėti besidairant į mažus senus kapelius, senovinius kryžius, samana apaugusius atminties akmenis gera ir jauku.

Išėję iš kapinių, patenkame į medinėmis skulptūromis ir suoliukais primargintą žalią aikštę – Prienų miesto viešąją erdvę. Aikštė yra tvarkoma už Europos Sąjungos lėšas, todėl takeliai nuo lietaus pažliugę. Bet ateity čia bus smagu praleisti laiką šeimoms su vaikais, nes matėme įrengiamas žaidimų aikšteles.

Pavaikščioję po viešąją erdvę, grįžtame prie ką tik lankytų kapinaičių, nes jos pakraštyje turi būti senosios žydų kapinės. Ant kalnelio jokių žydų kapų nerandame. Pamatome tik atminimo lentą.

Prienų lankytinų objektų sąraše padėję dar vieną pliusą, patraukiame prie kito kiek tolėliau esančio objekto.

Laikas būtų trumpai papasakoti Prienų miesto istoriją. Tiesa, nieko naujo nepasakysiu, o istorijų pilna „Google“. Turbūt gražiausiai apie šį miestą kelionių žurnale papasakojo Ona Nosevičienė. O mano miestelio bibliotekoje pavyko rasti knygą „Gyvenimo mokykla“, pasakojančią apie Prienų krašto istoriją, žmones, kūrybą.

Taigi, pietinėje šalies dalyje abipus Nemuno įsikūrę Prienai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo 1502 metų, kuomet DLK Aleksandras savo rašte Prienų dvarą padovanojo didikui Mykolui Glinskiui. Aplink dvarą pradėjo kurtis miestas.

Nors per visą gyvavimo istoriją Prienai daugybę kartų nukentėjo nuo gaisrų, karų bei siautusio maro, dėkinga geografinė padėtis miestui leido atsigauti ir stiprėti.

Laikui bėgant Prienai tapo apskrities centru. Pradėjo kilti gamyklos ir fabrikai. Pramonė Prienų mieste pradėjo kurtis 17 amžiaus pabaigoje, įkūrus popieriaus fabriką.

1868 metais Prienuose įsteigtas alaus bravoras, kuris tiekdavo aukštos kokybės alų Suvalkų, Vilniaus, Kauno gubernijoms. Jis gyvavo iki 1941-ųjų. Veikė lentpjūvė, degtukų gamykla, tik šie buvo prastos kokybės, pasak liudininkų, imdavo ir užsidegdavo kišenėje. Taip pat veikė vilnų karšykla ir daug kitų įmonių.

Pirmojo pasaulinio karo metais Prienuose šeimininkavo vokiečiai, daug draudimų vietos gyventojams įvedę. Prieniškiai galėjo maitintis bei šerti gyvulius tik nustatytu kiekiu maisto, o likusią dalį atiduoti vokiečių armijai.

Tarpukariu Prienai sparčiai augo ir vystėsi. 1937 m. mieste veikė 121 parduotuvė, 5 malūnai, 4 lentpjūvės, vilnų karšyklos, kepyklos, mėsinės, 14 smuklių ir arbatinių. Apie pusė gyventojų buvo žydai, kurių dauguma tiesiog prekiavo gatvėje, prie savo namų išsinešę staliuką. Kaip rašė Matas Šalčius, pirkti mieste buvo ką, tik nebuvo už ką, todėl tais laikais daug žmonių emigravo į Ameriką. Kas užsidirbdavo pinigų, pirkdavo žemes ir ūkininkaudavo. Žemė buvo turtas ir išgyvenimo šaltinis. Vėliau šių darbščių žmonių laukė Sibiras ir represijos.

Besiruošdama kelionei, labai nustebau radusi faktą, kad Prienai buvo žinomi kaip arkliavagių kraštas. Anot dar vienos straipsnio apie Prienus autorės L. Duoblienės, amžininkai pasakoja, kad arklius vogdavo ne pačiuose Prienuose, bet Balbieriškio apylinkėse, ir perdažytus parduodavo kitoje Nemuno pusėje. Yra žinoma, kad arkliavagiai iš vargšų arklių nevogdavo – tik iš tų, kurie turėjo du ar daugiau arklių, sakydami: jei turėjo pinigų dviems arkliams, turės ir trečiam.

Šiandien Prienų rajonas traukia trokštančius poilsio gamtoje bei aktyvaus sporto mėgėjus.

Taigi, tolimesnis mūsų pažintinis kelias veda į gana naujus laikus. Statybininkų, J. Lukšos gatvėmis traukiame prie buvusių kareivinių. Einame pro niekuo neypatingą Stadiono gyvenamųjų namų rajoną. Pakeliui žvilgtelime į Stadiono prūdą.

Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenimis, 1935 metais greta Prienų, į šiaurės rytus nuo miesto, Nemuno pakrantėje, vyko karinio miestelio statyba, kuri tęsėsi iki 1939 metų ir užėmė 20 ha ir 22 arus. Prienuose 1935 metais buvo statomos kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, dvejos arklidės, vienas maisto ir pašaro sandėlis, trys gurguolės sandėliai, kalvė, dirbtuvė, skalbykla, maisto rūsys, ledainė, įvairūs pagalbiniai statiniai.

Tarpukariu Prienuose buvo dislokuotas Antrosios pėstininkų divizijos 5-asis pėstininkų DLK Kęstučio pulkas ir 3-čiojo artilerijos pulko 3-čioji grupė.

Sovietmečiu teritoriją naudojo sovietų kariuomenės daliniai. Tuo laikotarpiu buvo pristatyta daug naujų pastatų, daugiabučių gyvenamųjų namų kariškiams, tad karinio miestelio teritorija gerokai išsiplėtė.

Šiuo metu nemaža dalis teritorijos ir kai kurie pastatai labai apleisti.

Pažintį su kariniu miesteliu pradedame nuo buvusio ginklų sandėlio. Pastatas šiuo metu yra atstatytas ir suremontuotas, jame veikia Socialinių paslaugų centras.

Čia pat stovi apleistas nedidelis sandėlis. Tačiau mano akis patraukia vandentiekio bokštas.

Nė nespėjus praeiti bokšto, akis pagauna raudonų plytų aukšto, ilgo ir labai apleisto buvusio kareivinių pastato vaizdas. Tas apgriuvęs raudonas mūras labai gražiai įsipaišo tarp rudeniškai gelstelėjusių medžių ir atsivėrusio melsvo dangaus.

Nors kareivinių viršuje šviečia užrašas, perspėjantis apie statinio griūtį, tačiau atsargiai pro langą pasidairome į vidų. Kareivinių neprastų būta. Deja, dabar viskas išardyta.

Nusprendžiame, kad kareivinių apžiūros jau gana. Takeliu apeiname aplink raudonąjį pastatą ir sukame į miesto centrą.

Pro kito pakeliui esančio buvusių kareivinių pastato langus šypsosi žydras dangus.

Palei Nemuną vedančia Kęstučio gatve grįžtame iki jau lankytų senųjų Prienų kapinaičių. Dabar mūsų maršrutas eis prie naujosios Prienų „Žiburio“ gimnazijos pastato. Jis lygiai tokios pačios formos, kaip ir mano mokyklos, kurioje mokiausi.

Dabartinė mūrinė gimnazija pastatyta ant vokiečių liuteronų kapų. Šis faktas taip pat kaitino vietos gyventojų vaizduotą, nes ne vienas matė ant gimnazijos tvoros pasirodančią žmogaus galvą. Paaiškėjo, kad veido formos žymę palikdavo iš perpildyto vandens bako ant tvoros išbėgęs vanduo.

Gimnazijos kieme randame atminties ženklą čia ir nežinia kur palaidotiems partizanams.

Bet mane dar labiau nustebina 2012 metais pastatytas paprastas suoliukas – 88 laidos gimnazistų dovana gimnazijai.

Gimnazijos kieme ilgai neužsibūname, J. Basanavičiaus gatve žingsniuojame tolyn.

Nors Prienai iš pirmo žvilgsnio man pasirodė visiškai nepatrauklūs, dabar džiaugiuosi atradusi daugybę smagių dalykų. Nepraleidžiame progos iš arčiau pažiūrėti į netikėtai pamatytą medinę skulptūrą, skirtą gimusiems ir užaugusiems Prienuose.

Netikėta buvo atrasti J. Basanavičiaus gatvėje ant 14 numeriu pažymėto namo pritvirtintą lentelę, informuojančią, kad jame gyveno Prienų burmistras Julius Greimas. Su Greimų pavarde dar teks susitikti, bet kol kas tik perskaitome užrašą ir patraukiame tolyn.

Prieniškiai gali džiaugtis, kad iš Prienų krašto yra kilusių nemažai garsių žmonių: mokslininkų (Jonas Kazlauskas), istorikų (Jozefas Gotfaršteinas), poetų (Justinas Marcinkevičius), rašytojų (Vytautas Petkevičius, Matas Šalčius).

Žinoma, tai ne visi vardai, garsinę Prienus. Kitus savo pasakojime paminėsiu vėliau, o dabar sukime į Vytauto gatvę, kuri atves į Laisvės aikštę.

Laisvės aikštėje labiausiai pastebima yra čia įsikūrusi Prienų rajono savivaldybė.

Aikštė yra padalinta į dvi erdves - grindinio ir vejos. Vejos pusėje pirmiausiai apžiūrime rudenišką kompoziciją.

Po to sukame į tolimesnį jos kraštą, kur stovi paminklas partizanams.

Kitoje Vytauto gatvės pusėje stovi 1991 metais pastatytas Prienų kultūros ir laisvalaikio centras. Šalia jo - paminklas iš Prienų rajono kilusiam poetui ir filosofui Antanui Maceinai.

Einančios pro kultūros namus mano akis patraukia atminimo lentelė, skirta Prienų notarui, literatui ir komedijos „Amerika pirtyje“ autoriui Juozui Vilkutaičiui – Keturakiui atminti.

Knygoje „Gyvenimo mokykla“ nemažai dėmesio skirta Vilkutaičių šeimos gyvenimui Prienuose. Kaip tik Vytauto gatvėje, anais laikais vadintoje Nepriklausomybės, Vilkutaičių šeima kurį laiką ir gyveno. Vėliau nusipirko namą ant Nemuno upės kranto, kur dabar stovi paminklas kunigaikščiui Kęstučiui.

Mano minėtoje knygoje šiltai aprašomi Prienų ir jo žmonių gyvenimai sudomino perskaityti J. Vilkutaičio – Keturakio dukros Bitutės Vilkutaitytės – Gedvilienės išleistą knygą „Nuo Kazanės – ligi Niujorko“.

Knygą skaitysiu grįžusi į namus, o dabar kviečiu žygiuoti tolyn.

Vytauto gatvė veda link autobusų stoties. Pakeliui užfiksuoju dar vieną sudominusį raudonų plytų pastatą. Galbūt kas papasakos jo istoriją?

Šįkart į autobusų stotį nesukame, o einame tolyn iki S. Dariaus ir S. Girėno gatvės.

Vienoje gatvės pusėje pastebiu seną medinį namą. Vietiniai pasakoja, kad jame yra buvusi Prienų pradinė mokykla. O tarp šios mokyklos ir paminklo kunigaikščiui Kęstučiai gyveno mano jau minėto „Amerikos pirtyje“ autoriaus šeima, tą liudija pastatytas atminimo ženklas.

Po kelių žingsnių atsiveria puikus vaizdas į tiltą per Nemuną. Šį tiltą apžiūrėsime dar ne kartą. Dabar pasakysiu tik tiek, kad jis jungia atskirus regionus. O kažkada tiltas jungė netgi valstybes: Prūsiją ir Rusiją. O baltame mūriniame pastate, šalia kurio prasideda S. Dariaus ir S. Girėno gatvė ir kuriame gyveno dailininkas N.Silvanavičius, 1795 metais veikė muitinė.

Tylioje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje sudomina senoji miesto medinė architektūra.

Tylą nutraukia netikėtai suskambėjęs „Revuonos“ vidurinės mokyklos skambutis ir pro mokyklos duris pasipylusių mokinių balsai.

Sukame į Revuonos parką. Parkas pavadinimą gavęs nuo pro jį tekančio Revuonos upelio vardo, kuris šioje vietoje įteka į Nemuną.

Parko pašonėje įsikūręs Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centras.

Po kojomis šiurena nukritę medžių lapai, aplinkui vaikštinėja šeimos su vaikais. Akis nustebina čia pat esantis tvenkinys ir pastatytos skulptūros.

Užsinoriu nusileisti prie Nemuno, nes esu skaičiusi, kad šiame parke galima pamatyti kriokliuką. Šioje vietoje atrandu man patį žaviausią Prienų objektą: ant Nemuno kranto pamatau 1901-1956 metais veikusį Prienų dvarą ir malūną. Malūnas visiškai apleistas, bet jo dydis bei net ir po aptriušusiu fasadu besimatantis didingumas atima žadą. Rusva pastato spalva kontrastingai atsimuša mėlyname danguje ir sodriai žalioje pievoje, o nuo krioklio krintantis vanduo nuneša į transo būseną. Norėčiau pamedituoti, tačiau skubame, nes šiai dienai dar turime daugybę planų. Belieka mėgautis atmintyje išlikusiais vaizdais.

Grįžtame iki lankytojų centro. Kairėje pusėje puikuojasi laukinių ančių valdomi Revuonos tvenkiniai, kurie buvo skirti iš pradžių malūnui, o vėliau - viešbučiui.

Radusi informacijos apie šioje vietoje veikusį viešbutį, įsivaizdavau jį apibūdinti pradėsianti žodžiais „seniai, seniai...“. Tačiau viešbutis „Revuona“ veikė dar labai neseniai, 1984-1995 metais.

Jo fasadas ne ką mažiau apleistas nei ankščiau apžiūrėta pastato dalis, tačiau dar labiau sužavėjusi. Tik liūdna, kad toks dailus pastatas merdi.

Nuo „Revuonos“ viešbučio planavome eiti prie "Popiernios" -18-19 amžiuje veikusios Prienų popieriaus dirbtuvės, kadaise gaminusios aukštos kokybės baltą ir spalvotą popierių, vyniojamą popierių, kartoną, keliavusį į Maskvą, Peterburgą bei Varšuvą. Tačiau laikas Prienuose kažkur ištirpo, nerimaujame, kad nespėsime sutartu laiku atvykti į nakvynės vietą. Todėl nusprendžiame prie popieriaus dirbtuvės neiti, o per tiltą traukti į kitą upės pusę, ten apžiūrėti Velniabliūdžio pelkę ir vykti į Birštoną.

Leidžiamės prie Nemuno. Tvarkingas tiesus takas pro žmonių kiemus ir daržus eina upės pakrante. Smalsu pažiūrėti į dailiai ir nevisai sutvarkytas privačias erdves, tačiau akis maloniau gano priešais esantis Greimų tiltas per Nemuną.

1914 metais pirmąjį 222 metrų ilgio, 8 angų laikiną medinį tiltą per Nemuną ties Prienais pastatė carinės Rusijos kariuomenė. Kaip žinia, tiltas buvo ne kartą sugriautas. Tiesa, tiltui pakenkė ne tik karai, jį yra sugriovę ir upėje susidarę ledų sangrūdos.

Tiltas Greimų vardą nešioja nuo 2010 metų. Tokiu būdu buvo įamžintas Juliaus Greimo, miesto proveržio siekusio Prienų burmistro bei jo sūnaus Algirdo Juliaus Greimo, pasaulinį pripažinimą pelniusio lietuvių kilmės mokslininko, mitologo, kalbininko, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjo atminimas.

Dabartinio tilto ilgis yra 227 metrai, o plotis 11 metrų.

Kaip jau minėjau ankščiau, tiltas jungia Nemuno skiriamas Prienų dzūkišką ir suvalkietišką dalis. Apie tai skelbia ir prie tilto esantis riboženklis.

Norime apžiūrėti paminklą, skirtą Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Kęstučiui. Tenka apeiti didelį žiedą.

Skelbiama, kad 1937 metais atidengtas paminklas tada stovėjo kitoje vietoje. Sovietmečiu 9 metrų aukščio paminklas buvo nugriautas, bet Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pastatytas šioje vietoje, prie tilto per Nemuną.

Labiau nei paminklas mane sužavi vaizdas į Greimų tiltą ir apačioje plačią kilpą darantį Nemuną.

Po kelių minučių mes jau trepsime ką tik rodytu tiltu.

Nemunas prieniškiams buvo labai svarbi anų laikų upė, tarnavusi ne tik kaip sporto ir pramogų vieta, bet ir kaip magistralė. 1920 - 1940 metais pro Prienus labai dažnai plaukdavo sieliai – giriose iškirsti ir į rietinius surišti medžiai. Praplaukdavo vienas kitas prekes, o retkarčiais net turistus plukdantis garlaivis.

Eidamos grožimės upės krante likusiu miestu. Jei pačią pirmą akimirką Prienai man nepatiko, tai išvykdama iš jų išsivežu visiškai kitokius jausmus ir gerą įspūdį.

Tolimesnis mūsų planas buvo aplankyti Velniabliūdžio pelkę, kurioje buvo kasamas ir į Birštono gydyklas vežamas purvas.
Prieš šimtmetį Velniabliūdis buvęs populiari žiemos sporto vieta, pamėgta vietinio jaunimo. Kur vasaros metu žmonės nedrįsdavo kelti kojos, žiemą galėjo eiti ar čiuožti ant storo permatomo ledo bei grožėtis po juo tebežaliuojančia augalija. Dabar pelkėje yra įrengtas takas, todėl ketinome pasivaikščioti trumpučiu pažintiniu taku, pasižiūrėti augalijos. Tačiau priėję Paprienės autobusų stotelę, suprantame, kad nespėsime į sutartą susitikimą su nakvynės vietos šeimininke. Todėl nusprendžiame pažintį su Prienais baigti ir traukti į Birštoną. . Prienai galbūt priims mus kada nors kito vizito metu, nes dabar tvirtai žinau, kad šio jaukaus miesto tikrai neverta apeiti.

Naudoti informacijos šaltiniai:
www.delfi.lt
www.naujasisgelupis.lt
www.autc.lt
www.gyvenimas.eu 

Talinas ir Pirita.

Čia galite rasti mūsų pasivaikščiojimus po Talino apylinkes.

Čia aprašyta diena Helsinkyje.


2017-08-22. Antradienis. Talinas ir Pirita.

Šiandien miegame kiek ilgiau, o atsikėlę susikrauname daiktus. Neramina šios dienos orų prognozė, nes ji rodo lietų. Bet kol kas oras šiltas ir nelyja.

Nusileidę į virtuvę suvalgome pusryčius. Lagaminus iki vakaro paliekame viešbučio bagažo saugykloje ir patraukiame į Viru Keskus 6 autobusų stotį, iš kurios vyksime į Talino Piritos (Pirita) rajoną.

Pakeliui pasinaudojame ryto tyla ir nepraleidžiame progos apžiūrėti kol kas dar visiškai tuščio labai vaizdingo ir turistų pamėgto Kotrynos pasažo - Katariina Kaik.

Viru Keskus autobusų stotis yra už Senojo Talino sienų esančio didelio modernaus pastato apatiniame aukšte, kurį, ieškant įėjimo, tenka apeiti aplink. Gana greitai pamatome užrašą „busijaam“ ir į vidų įėję pro automatines duris leidžiamės žemyn.

Čia turbūt net ne stotis, o miesto visuomeninio transporto galinė stotelė. Net nespėju apsižiūrėti, nes pamatau atvažiuojantį mums tinkantį autobusą.

Į Piritos rajoną važiuoja autobusai Nr. 8 (kryptis Airgrumae) ir 1A (kryptis Viimsi keskus). Žinoma, yra ir kitų variantų, bet šie mums pasirodė patogiausi. Autobusai važiuoja kas 15 minučių.

Bilietus perkame iš vairuotojo. Vienas jų kainuoja 2 eurus. Sėdame į patogias sėdynes ir išriedame. Pro langą dairomės į darbo dieną pradėjusį miestą. Deja, naujos dienos viltis aptemdo gatvėmis su skėčiais vaikštantys žmonės. Prognozės nedidelius kritulius rodė tik nuo dešimtos, o didesnius – nuo pietų.

Bandau mintyse sudėlioti dienotvarkę tam atvejui, jei labai įsilytų, tik niekas neateina į galvą.

Išlipame Maarjamagi stotelėje ir eisime apžiūrėti Maarjamae parke esančio memorialo.

Mus atvežęs autobusas buvo greitesnis už lietų, tačiau džiaugsmo iš to nedaug, nes aplink debesys ne tik pilkuoja, bet ir dunda. Pažinimo džiaugsmą vis labiau nugali lietaus su griaustiniu baimė, tačiau nepasiduodame, šalia stotelės esančia gatvele sukame prie dar pernai iš tolo matyto memorialo.

Memorialas yra tipiškas sovietmečio paminklas, skirtas II pasaulinio kare žuvusiems sovietų kariams. Centre stovi 35 metrų obeliskas ir ilgos, net į jūrą brendančios, betoninės sienos.

Šią vietą aplankyti nusprendžiau perskaičiusi, kad nuo cementinių blokų atsiveria gražus vaizdas į Talino senamiestį ir televizijos bokštą.

Kaip ir reikia tikėtis, vietovė dabar yra apleista. Keliautojai netgi perspėja, kad apžvalgos aikštelė yra aptrupėjusi ir be atitvarų, todėl čia besilankantys su mažais vaikais turėtų būti labai atidūs. Mūsų vizito metu priėjimas prie apžvalgos aikštelės yra užtvertas. Žinoma, užtvarą lengva apeiti, tačiau pilkuojančio ir dundančio dangaus paragintos nuskubame prie labiausiai norimo pamatyti Piritos rajono objekto.

Pakeliui iš tolo pažiūrime į Maarjamae rūmus, kuriuose įsikūręs Estijos istorijos muziejus. Į muziejų eiti neplanuojame, todėl nusprendžiame negaišti laiko jų detalesnei apžiūrai. Ta pačia gatvele grįžtame atgal iki autobusų stotelės, kertame platų bei judrų kelią ir sukame į nuo Talino senamiesčio iki Piritos rajono pajūriu vedančią ramią pėsčiųjų promenadą.

Jei prieš metus pasivaikščiojimas šia promenada suteikė didelį džiaugsmą, tai dabar jį akimirksniu numuša anądien Turisalu pakrantėje užuostas kanalizacijos – siloso dvokas.

Baltijos pakrantei šįmet kažkas nutiko.

Matyt, ne ta koja iš lovos išlipome, nes dabar jau ne tik lietus, bet ir nuo jūros sklindanti smarvė bando sugriauti mūsų dienos planus.
Laimei, dundėdamas ir blykčiodamas lietaus debesis, pabėręs vos pora lašų, suka į šoną. O prie nemalonaus kvapo teks eilinį kartą priprasti.

Ištvermingai einame promenada ir už nepilno kilometro pasiekiame Karlui Leroksui ir Maiklui Parkui pastatytas skulptūras.

Amerikiečiui aviacijos pionieriui Karlui Leroksui (Charles Leroux), besitreniravusiam šuolių parašiutu iš oro baliono, atminti pastatytas neįprastos formos paminklas. 1889 metais jis su oro balionu pakilo į dangų. Iš aukštai apžvelgęs Tartu ir st. Peterburgo miestus, prie Talino oreivis balioną pakėlė į didelį aukštį. Stiprus vėjas nunešė balioną į jūrą. Negalėdamas suvaldyti baliono, oreivis nesėkmingai iššoko su savadarbiu parašiutu. Jo kūnas buvo rastas po dviejų dienų. K. Leroksas palaidotas Kopli kapinėse.

Šalia stovi atminimo akmuo lenktynininkui britui Maiklui Parkui (Maichael Park). M. Parkas važinėjo ekipaže su estu Markko Martin ir buvo komandos šturmanu. 2005 metais Velse vykusiame ralyje M. Parkas žuvo, o jo kompanionas estas išsigelbėjo. Į 2006 metais paminklo atidengimo ceremoniją buvo atvykę žymūs ralio pasaulio dalyviai.

Promenada patraukiame iki Piritos prieplaukos.

Jei ne smarvė, pakrantės kelias būtų malonus ir gražus. Akis vilioja tolumoje matoma gana vaizdinga Piritos rajono panorama, taip pat vis atsisukame atgal pasigrožėti tolstančiu Talino senuoju miestu.

Labai greitai betoninė pakrantės promenada baigiasi, o mūsų maršrutas pasuka pajūriu vedančiu žvyro taku.

Pakrantėje vyksta remonto darbai. Nors matome čia pat sustojusį autobusą, kurio keleiviai remonto vietoje kažką smalsiai apžiūrinėja, tačiau mes nieko verto dėmesio nepastebime, todėl patraukiame prie Piritos upės.

Jūros ir upės pakrantė apstatyta pastatais. Suabejojame, ar galima ten vaikščioti, nes iš tolo matome pastatus juosiančias tvoras, užkardas, todėl traukiame link per Piritos upę pervesiančio tilto.

Pakeliui apžiūrime nedidelio parko pakraštyje pastatytą Georg Lurich skulptūrą, skirtą Piritos paplūdimyje vykusių olimpinių žaidynių šimtosioms metinėms paminėti.

Po minutės jau trepsime plačiu ir judriu tiltu. Mūsų dėmesį kuriam laikui prikausto apačioje tyliai tekanti plati upė, jachtų stiebų miškas ir vandenyje besipraktikuojantys sportininkai.

105 kilometrų ilgio Piritos upė yra viena ilgiausių Harju krašte. Iš miškingos aukštumos vandenis plukdanti upė į Talino paplūdimį įteka tarp Narvos kelio ir vienuolyno esančiu plačiu slėniu.

Kirtę upę, labai greitai pasiekiame mūsų šios dienos pasivaikščiojimų tikslą - Šv. Brigitos vienuolyną - Pirita klooster. Aplankyti šv. Brigitos vienuolyną planavau jau seniai. Pirmuoju vizito Taline metu tai padaryti sutrukdė žiema, o praeitais metais – jame vykęs muzikos festivalis. Šįmet kasmetinis festivalis baigėsi prieš gerą savaitę, todėl pagaliau mano noras išsipildys.

Muziejus rugpjūčio mėnesį dirba nuo 9 iki 19 valandos. Bilieto kaina suaugusiam – 2 eurai.

Sumokame už lankymo bilietus ir patraukiame prie 16 amžiuje sugriauto šv. Brigitos vienuolyno 35 metrų aukščio sienų liekanų.

Idėja čia įkurti vienuolyną Talino pirkliams kilo jau 1400 –aisiais metais. 1407 metais švedų šv. Brigitos ordino, vienijusio tiek vienuoles moteris, tiek vyrus, narių iniciatyva pastatytas vienuolynas veikė 150 metų ir buvo didžiausias tuometinėje Livonijos teritorijoje.

Šventos Brigitos ordinas laikėsi labai griežtų taisyklių ir reikalavimų, todėl vienuoliai vyrai ir moterys negalėjo bendrauti tarpusavyje. Šiuos vienuolynus skyrė bažnyčia.

Bažnyčia taip pat buvo pastatyta pagal griežtas šv. Brigitos ordino taisykles. Interjeras buvo kuklus. Grindys išklotos kalkakmenio plokštėmis, o kai kur panaudotos plytelės. Bažnyčioje buvo 13 altorių, skirtų apaštalams ir šventai Brigitai.

Moterų vienuolių choras tuo metu buvo vienas didžiausių visoje Estijoje.

Vienuolės be maldų ir dalyvavimo šventose mišiose bei bažnyčios apeigose, rūpinosi vienuolyno švara, užsiėmė rankdarbiais. Mirę jos būdavo laidojamos vienuolyno kapinėse.

Šv. Brigitos vienuolynas buvo svarbus piligrimų taškas.

1575 įsiveržęs Rusijos caras Ivanas Žiaurusis su kariauna sugriovė vienuolyną ir jis nebe atstatytas.

1930 metais buvusioje vienuolyno teritorijoje buvo auginamos bulvės, o derlius saugomas vienuolyno rūsiuose. Tačiau kiek vėliau čia buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai.

Šalimais veikia modernus ir neseniai remontuotas veikiančio vienuolyno pastatas. Tačiau mus labiau domina vienuolyno rūsiai ir liekanos.

Turistų grupės į vienuolyną suka viena paskui kitą. Laimei, jos čia užtrunka tik kelias minutes. Todėl mes niekieno netrukdomos galime klaidžioti tyliais griuvėsių labirintais.

Prisipažinsiu, rūsių tikėjausi įspūdingesnių, tačiau ir tokius išlaipioti buvo smagu.

Nutaikome momentą, kuomet nėra atvykusių turistų grupių ir apsilankome šalia vienuolyno esančiame nemokamame tualete. Po to patraukiame prie senųjų kapinaičių.

Kai vienuolyne iki soties atsibūname, patraukiame atgal prie Piritos upės. Šalia autobusų stotelės "Pirita" esančiame pastate pamatę kavinukę, nusprendžiame užeiti ten išgerti kavos. Tiesa, kavai metas dar ankstokas, tačiau tolimesnis dienos planas bus susijęs su gamta ir jūra, o ten jos tikrai negausime.

Užgirdę, kad rusakalbė kavinės savininkė kažkam lauktuvių įdeda savo pačios keptų pyragaičių, mes irgi užsinorime jų paragauti.

Perkame pieniškos kavos ir sausainių su miusli.

Apie pusvalandį pailsėję, ištraukiame į kelią. Šįkart jis veda palei Pirita upę.

Už kavinės esančiame parkinge pasinaudojame nemokamais tualetais ir žingsniuojame tolyn.

Paupyje tylu. Tylą sudrumsčia nebent upėje sportuojantys vaikai.

Priartėjame prie molo.

Paskui sukame prie jūros. Čia prasidės 2 kilometrų ilgio Piritos paplūdimys.

Teko girdėti, kad paplūdimiai šioje miesto dalyje nėra patys geriausi. Tačiau tikrai galima pasivaikščioti pajūriu arba pasimaudyti.

Po dvokiančių Turisalu pakrančių Piritos paplūdimys mums atrodo dieviškas, nes nesimato jokio dumblo ir nesmirda.

Rašoma, kad šis paplūdimys per dieną pritraukia po 30 tūkstančių poilsiautojų. Planuodama kelionę, meldžiausi, kad būtų ne maudynių oras, nes vaikščioti pilnu prigulusių poilsiautoju paplūdimiu tikrai nebūtų buvę smagu. Atrodo, kažkas mano maldas ne tik išgirdo, bet ir persistengė, nes dangus pradeda vis labiau pilkėti.

Planavome jūros pakrante nueiti iki Viimsi rajono ir galbūt pasiekti Viimsi žvejybos muziejų po atviru dangumi. Tačiau nueiname vos kelis šiltus metrų ir nusprendžiame grįžti, nes dešinėje dangus vis labiau juoduoja bei dunda. Pamatę, kad po Merivalja Beach Residence viešbučio pastatais tikrai bus kur pasislėpti, sėdime ant šalia jo esančio suoliuko ir laukiame.

Stebime smėlyje žaidžiančius vaikus, pakrante vaikštančius žmones, Suomijos įlanka zujančius laivus.

Kaip ir reikėjo tikėtis, dangus prakiūra akimirksniu, o mes lekiame po broma slėptis nuo tarsi iš kibiro pabirusių didelių lietaus lašų. Prasideda stipri liūtis. Tarpais už kelių metrų nieko nebesimato, o dangus sproginėja nuo žaibų blyksnių ir perkūno trenksmo.

Tuo momentu pasidžiaugiu sprendimu grįžti iki šio viešbučio ir pralaukti lietų. Tačiau laukiame ilgai, o liūtis tepereina į stiprų lietų.

Nusprendžiame užeiti į viešbutyje esančią šv. Patriko pavadinimo kavinę ir papietauti, nes lietaus pabaigos dar nematyti.

Užsisakome po šonine įdarytą vištienos kepsnį. Jaučiame nuo drėgmės per nugarą einantį šaltį, tad užsisakome ir po taurę brendžio. Mėgaujamės skaniais pietumis ir vaizdu pro langą.

Lietus lyg ir baigėsi, tačiau Talino pusėje vis dar pilkuoja debesys ir blykčioja žaibai. Panašu, kad šios dienos orų prognozė pildosi.

Nutariame grįžti į Talino centrą. Pasielgiame teisingai, nes einančias į autobuso stotelę vėl užklumpa šioks toks lietus. Iš pradžių slepiamės po valčių nuomos pastato stogu, po to nusprendžiame eiti per lietų.

Autobuso laukiame po stogu šalia kavinės, kurioje gėrėme kavą. Jis netrukus atvažiuoja. Vairuotojui vėl sumokame po 2 eurus ir riedame šlapiomis gatvėmis.

Neturiu supratimo, ką veikti tokiu šlapiu oru, todėl lipame stotelėje prie Viru keskus ir einame į prekybos centrą. Apžiūrime drabužių parduotuves, maisto parduotuvėje lauktuvėms nusiperkame saldainių su marcipanais (jie čia daug pigesni nei senamiesčio parduotuvėse), kažkur suvalgome ledų.

Kai pro Viru Keskus prekybos centro langą pamatome lauke be skėčių vaikštančius žmones, mes irgi patraukiame į gatvę. Senamiestyje turiu nedidelių planų, todėl sukame ten.

Dar vienas mūsų šios dienos lankymo tikslas yra mums kaip tik  prieš akis. Tai - Talino Rotušės bokštas.

Rašoma, kad į jo viršų užlipti galima  nuo 11 iki 18 val.

Darbuotojui sumokame po 3 eurus ir 115 į spiralę susuktų laiptelių užlipame į 64 metrų aukštį siekiančio Talino simbolio bokštą. Tiesa, apžvalgos balkonas yra tik 34 metrų aukštyje.

Pakilti į Rotušės bokštą planavau daugybę kartų. Tačiau tenka pripažinti, kad vaizdai čia tikrai nėra patys įspūdingiausi.

Pirmajai pažinčiai su Talino senamiesčiu iš aukštai ši apžvalgos vieta puikiai tiktų, tačiau ji tikrai nusileidžia šv. Olavo bažnyčios bokštui ar Aukštutinio miesto apžvalgos aikštelėms.

Beje, ant langų apsiginti nuo paukščių uždėtus tinklelius galima atidaryti.

Rotušės bokšto apžvalgos aikštelėje vietos nedaug. Čia prisirenka minia lankytojų, todėl mes leidžiamės žemyn.

Po to kur akys mato klajojame senojo miesto gatvėmis.

Pakylame į Aukštutinį miestą.

Užeiname į Aleksandro Nevsky soborą.

Paskui nusprendžiame eilinį kartą apeiti apžvalgos aikšteles. Prie Estijos Seimo rūmų vyksta gatvės rekonstrukcijos darbai. Iš aikštelės išėjęs darbininkas anglų kalba mums paaiškina, kad dėl remonto apžvalgos aikštelės šalia Hermano bokšto mes aplankyti negalėsime, tačiau galime apeiti aplink ir užlipti į bokštą. Nustebau, nes buvau tikra, kad Hermano bokštas paprastam lankytojui yra neprieinamas.

Tačiau bokštą paliekame kitam kartui, nes Aukštutiniame mieste planuojame įlipti į šv. Mergelės Marijos Katedros 69 metrų aukščio baroko stiliumi pastatytą bokštą.
Įlipti į jį galima nuo 09:30 iki 17:30 valandos ir tai kainuotų 5 eurus.

Tačiau į šv. Mergelės Marijos katedros bokštą užlipti nepavyksta, nes katedroje svečiuojasi valstybės vadovas su svečiais.

Pažiūrime man dar nematytos procedūros ir patraukiame į apžvalgos aikšteles. Pakeliui spėliojame, kad ir į Hermano bokštą užlipti mums ko gero būtų nepavykę.

Aplankome Patkuli ir Kohtuotsa apžvalgos aikšteles.

Po to leidžiamės į Žemutinį miestą ir vėl klaidžiojame gatvėmis.

Talino senamiesčio gėlynai.

Laikas ieškoti vakarienės. Nusprendžiame eiti į praeitos kelionės metu lankytą piceriją Pizza Grande.

Čia niekas nepasikeitę, nei aplinka, nei patiekalų kainos. Picerija vis dar tokia pati populiari.

Bet kuri maža pica kainuoja 4,90 Eur. Sakausi picą pavadinimu Lipari. Alus – 3 Eur.

Skaniai pavakarieniavę ir valandžiukę pailsėję, kurį laiką vaikštome gatvėmis.

Jau tampa tradicija šio pastato lange pasidaryti „selfį“.

Užsukame Vaimu gatve. Sako, joje vaidenasi. Ir turbūt ne šiaip sau, nes gatvėje – vien restoranai, barai ir striptizo klubai.

Ateina laikas iš viešbučio susirinkti lagaminus ir traukti į autobusų stotį.

Atsisveikinimui pozuoja riteris.

Traukiame į stotį.

Autobusas atvažiuoja laiku. Jis prisirenka pilnut pilnutėlis. Šįkart nustebina, kad vairuotojas nepasiūlo vandens, nors laiko pakuotes prie savęs pasidėjęs.
Kelionė namo buvo gana varginanti, tačiau dėl to kelionės įspūdžiai tikrai nesumažėjo.

Lietuva pasitinka daug vėsesnė ir lietingesnė.

Grįžusi namo sėdu dėlioti naujų kelionių planų.