Madeira. I dalis

Nebūsiu pirmoji keliautoja po Madeirą, pasakiusi, kad smalsumas pažinti šią salą atsirado išgirdus jos pavadinimą. Prieš gerą dešimtmetį, kai dar pasaulio nevaldė internetas, vieno populiaraus dienraščio kelionių skiltyje perskaičiau pasakojimą apie šeimos poilsį Madeiros saloje. Interneto laikais įsitikinau, kad sala turi ne tik viliojantį pavadinimą, bet ir unikalų kraštovaizdį, svetingus salos gyventojus ir skanų maistą. Smalsumas tapo svajone.

2014-06-06. Penktadienis. Vėlai vakare pajudame iš Lietuvos

Naktinis važiavimas iki Varšuvos Simple autobusu. Po to – labai greit pralėkęs šeštadienio pusdienis Varšuvos Pragos rajone. Iš Varšuvos Centralna traukinių stoties vykstame į Varšuvos F. Šopeno oro uostą. Skrydis su portugalų oro linijomis TAP iki Lisabonos, kur persėsime į kitą šios kompanijos lėktuvą, trunka 4 valandas. Lėktuve mėgaujamės labai dosniais ir skaniais pietumis.

Leidžiamės Lisabonoje. Turime 5 valandų tarpą tarp skrydžių. Išnaudojame laisvą laiką - su metro važiuojame į arčiausiai esantį šiuolaikinį Oriente rajoną.

Skrydis iš Lisabonos į Madeiros salos sostinę Funšalį pusę vienuolikos vakare. Vos TAP darbuotojams  pradėjus į lėktuvą laipinti keleivius, skrydis atšaukiamas. Nėra lėktuvo kapitono. Užuot nakvoję kuklioje studijoje Funšalyje, džiaugiamės prabanga Marriott viešbutyje Lisabonoje. Kitą rytą didžiulis lėktuvas, skrendantis į Karakasą, atskraidina mus iki Madeiros oro uosto. Gyvenime pirmą kartą tenka skristi lėktuvu, skirtu tarpkontinentiniams skrydžiams. O oro uoste, patys susižinoję mūsų pakeisto skrydžio laiką, pasitinka madeira-airport-transfers darbuotojai. Tad prarasto atostogų pusdienio ne taip ir gaila.

Kaip paprastai, po Madeirą renkamės keliavimą visuomeniniu transportu. Tad gyvenamoji vieta reikalinga strategiškai geroje vietoje: netoli autobusų stočių. Rašau „autobusų stočių“, nes Funšalyje nėra vienos stoties. Salą yra pasidalinę 4 transporto bendrovės. Kiekviena jų turi savo autobusų stotis ir stoteles (Paragem). Galima sakyti, netgi kiekvienam maršrutui po stotelę.

Autobusai yra geros būklės. Tolimesnių atstumų – net labai komfortiški. Vietinių maršrutų – kiek labiau padėvėti, bet švarūs, tvarkingi. Bilietus galima pirkti iš vairuotojo arba specialiuose kioskuose. Išlipant iš autobuso, reikia prieš stotelę paspausti kažkur autobuso lubose esantį stop mygtuką.

Autobusai laikosi grafiko. Bent jau iš pradinių taškų išvažiuojama laiku. Vėliau juk visko gali pasitaikyti: ar darbai kelyje, ar vairuotojo noras išgerti kavos.

Beveik visi autobusų vairuotojai kažkiek kalba angliškai. O jei ir nekalba, tai turi pirštus. Bet būtinai visur reikia klausti dėl stotelių, dėl sustojimų. Nes būna, kad įlaipinimo stotelė – viename aikštės krašte, o išlaipinimo – kitame. Pati sistema turbūt tik jiems patiems suprantama. Bet kartu ir labai paprasta, aiški. Tad nevairuojančius noriu padrąsinti nebijoti šios transporto priemonės Madeiros saloje. Autobusais galima aplankyti beveik visą salą.

Žinoma, dar yra taksi. Taksi dažnai teikia pavėžėjimo iki levadų ar pažintinių takų paslaugas. O paskui turistus pasiima. Reikia pažymėti, kad taksi paslaugos nėra pigios. Nors jei keliaujama keturiese, tikrai smagiau nusisamdyti taksi nei pirkti keliones iš agentūrų.

2014-06-08. Sekmadienis. Botanikos sodas.

Pirmajai viešnagės Madeiroje dienai buvo suplanuotas sodų lankymas. Nors atšauktas skrydis nuvogė pusdienį mūsų viešnagės, bet tikimės pavyti planus.

Oras visiškai pasikeitęs. Nuo kalnų leidžiasi sunkūs juodi debesys, papučia ledinis vėjas. Atrodo, kad tuoj ims lyti. Nieko keisto, juk capacete laikotarpis. Kai rinkomės kelionės laiką, buvo svarbu, kad būtų šilta, kuo mažiau lietaus, kuo daugiau visko žydėtų ir trasos būtų atidarytos. Taigi, suderinę geriausio laiko lankyti Madeirą rekomendacijas ir savo galimybes, išsirenkame birželį. Ir tik kai jau bilietai buvo kišenėje, sužinojau apie capacete – šalmą ar kapišoną – tai yra debesų kalną, tą mėnesį dengiantį Madeiros salą. Labai nerimavau, kad dėl debesų negalėsime džiaugtis vaizdais. Bet visą kelionę oras buvo puikus. Jis tarsi mums užsakytas. Capacete sezonu patariama po salą pradėti dairytis ryte kuo ankščiau. Nes ryte dažnai dar šviečia saulutė, o popiet jau, žiūrėk, stori debesys leidžiasi. Žinoma, būna ir atvirkščiai. O būna ir visai giedras dangus.

31 arba 31A geltonasis miesto autobusas veža iki Botanikos sodų. Tad einame į miesto geltonųjų stotį. Perkame vienkartinius bilietus iš vairuotojo, 1,95 eur. vienas. Autobusas dideliu greičiu kyla siaurais ir stačiais Funšalio keliais.

Botanikos sodas dirba iki 18 val. Parduodanti bilietus darbuotoja paprašo iki to laiko palikti sodą. Kaina - 5,50 eur suaugusiam.

Iškart į akis krinta gėlės – laukinės klivijos didžiulėmis baltomis ir mėlynomis galvomis. Jų pilna visoje Madeiroje. Pasigrožime Funšalio panorama nuo Įsimylėjėlių uolos ir takeliais, pilnais įvairiausių žiedų ir augalų, leidžiamės žemyn.

Botanikos sodo vizitinė kortelė – spalvotas kilimas.

Aplankome palmių, kaktusinių augalų kolekcijas. Yra ir tipiškas madeirietiškas namukas. Visai nebūtina važiuoti į Santaną, vien tik kad tokį pamatytumei. Yra dailus karpytų medelių parkas. Labai patiko paukštelių paviljonas. Kokių tik ten papūgų nėra. Čia užsibūname.

Sodo puošmena – povai. Kad ir kaip kalbinau, uodegos neišskleidė.

Prieš pat šeštą išeiname. Dairomės autobuso stotelės, žiūrime į grafikus. Tuoj prisistato taksistai, siūlydami savo paslaugas. Ne, 8 eur mums brangu. 6 irgi brangu. Ateina prancūzų pora. Taksi vairuotojas kviečia važiuoti visus keturis už 8 eur. Juk vienam bilietas galima sakyti, 2 eur kainuoja. Važiuojame.

Taksistas išleidžia Avenida do Mar – gražioje gatvėje einančioje palei vandenyną.

Čia pat apžiūrime Fortaleza Sao Lourenco – pirmąjį Madeiros fortą, pastatytą 16 amžiuje ant buvusios tvirtovės pamatų. Keletą kartų perstatytas. Dabar – Portugalijos ministrų rezidencija Madeiroje. Beje, sekmadieniais 20 val. vyksta vėliavos nuleidimo ceremonija. Vos kelias minutes tetrunkanti, bet įdomi ceremonija.

Pro Fortaleza Sao Lourenco kylame aukštyn į senamiestį ir pasiekiame Avenida Arriaga. Bene prabangiausia aveniu visame Funšalyje su daugybe kavinių, parkų, paminklų, senovinių pastatų. Prabangus azulėjų mozaikomis puoštas The Ritz viešbutis (ir kavinė): vienas iš seniausių Madeiroje. Įkurtas 1905 m.

Avenida Arriaga atveda iki paminklo Madeiros atradėjui J. G. Zarco. Čia pat patrauklus Portugalijos banko pastato smaigalys. Čia yra dažna švenčių ir susitikimų vieta.

Ir žinoma, Funšalio katedra, vietinių kalba vadinama Se.

Žvalgomės toliau po gatveles. Senamiestyje kiekviena ji turi savo grindinio mozaiką, išdėliotą iš smulkių akmenukų ar plytelių.

2014-06-09. Pirmadienis. Monte ir Cabo Girao.

Rytas giedras. Pabandysime šiandien įveikti ir šios dienos, ir vakarykštės dienos nebaigtą programą. Einame pėstute iki funikulieriaus. Jis pradeda dirbti nuo 9 val.

Perkame paketą, į kurį įskaičiuotas pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi bei bilietai į ant Monte kalno esančius Tropinius sodus. Paketo kaina 23,75 eur žmogui. Gauname dar ir parko žemėlapį su informacija bei keletą reklaminių bukletų. Perkant atskirai, pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi kainuoja 15 eur. O Tropiniai sodai – 10 eur. Taigi, kiekviena sutaupome kiek virš euro.

Iš ryto žmonių nėra. Kabinoje kylame tik dviese. Lakstome nuo vieno suolo prie kito ir fotografuojamės. Pasikėlimas iki sodų trunka kažkur 8 minutes. Panorama fantastiška. Kabinos plaukia dideliame aukštyje. Lekia viena paskui kitą tiek į vieną, tiek į kitą pusę.

Išlipę, sukame į Tropinius sodus.

Iš pradžių Tropiniai sodai per daug nesužavi. Apžiūrime dar ir afrikietiškojo meno muziejų.

Po sodą galima vaikščioti atskirais takais: meno, floros. Mes einame mišriu taku. Takas, pilnas japoniškų sodų motyvų, kinų meno detalių ir madeirietiškomis azulėjomis puoštų terasų, veda žemyn. Atsiduriame prie ežeriuko ir kaskados. Čia labai jauku ir gera. Pabūname ilgiau. Iš pat ryto vienas kitas lankytojas. Stebina milžiniško dydžio paparčiai.

Paskui takelis veda prie rūmų ir skulptūros su šokinėjančia mergaite.

Kai jaučiame, kad sodo gana, einame link Monte kaimo.

19 a. Montė tarp madeiriečių ir lankytojų iš užsienio yra buvęs populiariu SPA kurortu. Savo laiku čia buvo klestinti vietovė su fontanu, bažnyčia, geležinkeliu ir imperatoriškaja rezidencija.

Mes sukame link piligrimų lankomos bažnyčios Nossa Senhora do Monte. Jos papėdėje pilna besidairančių, šūkauja taksi vairuotojai ir medinių krepšių – toboggan - kėravotojai. Būrys madeiriečių čia pat pliekia kortomis.

Į bažnyčią užves 68 laipteliai aukštyn. Taip pat yra galimybė nemokamai užlipti į bažnyčios bokštą, nuo kur atsiveria fantastiška Funšalio panorama.

Leidžiamės žemyn ir neužilgo einame į gatvę. Pasižiūriu, kaip turistai nuleidžiami pintomis medinėmis rogutėmis, vietinių vadinamomis toboggan. Medinį krepšį su įklotu, kur įsodinami žmonės, nuleidžia du patyrę vedliai. Valdyti toboggan – garbingas darbas. Profesija perduodama iš kartos į kartą. Krepšys žemyn stačiomis vingiuotomis 2 km ilgio gatvelėmis šliuožia apie 10 minučių. Rašoma, kad vietomis išvystomas apie 48 km/h greitis. Gal ir smagu būtų. Bet pagailime 25-30 eurų.

Pagaliau tvirtai stovime ant žemės. Laikas įgyvendinti tą kelionės dalį, kuri ir buvo planuota šiai dienai. Važiuosime iki Cabo Girao skardžio.

Cabo Girao pasiekiamas raudonuoju Rodoeste autobusu. Grafikuose yra tik vienas autobuso numeris, važiuojantis į Cabo Girao. Kartą per dieną. Aišku, jis jau išvažiavęs. Bet iš internete rastos info sužinojau, kad netoli Cabo Girao gali pavėžėti Rodoeste autobusas Nr. 7. (Tas, kuris važiuoja tiesiu keliu per Via Rappida – netinka.)

Avenida do Mar esančiame Rodoeste autobusų kioske paklausiu ir paprašau bilietų. Raudonmarškinis diedulė duoda du bilietus (2,75 eur kainuoja vienas), pasako autobuso numerį ir atvykimo laiką. Dar 15 minučių. Šalia šio kiosko paprastai būna kitas autobusų firmos atstovas. Galima jo paklausti, jei yra abejonių, į kurį autobusą sėsti.

Autobusas Nr. 7 lekia labai greit. Bet stotelių daug. Žmonės tai įlipa, tai išlipa. Kelias vingiuotas, suka pro kaimelius, slėnius. Važiuojame labai ilgai.

Akių neatitraukiu nuo kraštovaizdžio: žemai žemai kairėje mėlynuojančio vandenyno, žirnio dydžio namukų ir dešinėje - vos matomo kalno viršaus. Vietomis autobusas prasuka stačiu skardžio pakraščiu. Vietomis akis džiugina ir stebina nesibaigiančios bananų plantacijos. Arba vynuogynai.

Šlaituose terasomis lipa įvairių spalvų daržai. Ir oranžiniai namų stogai. Namai visur gražūs. Tik vienas kitas – sugriuvęs.

Vairuotojas pasako, kada turime lipti. Dar apie pusantro-pora kilometrų tenka paeiti.

Pamatome apžvalgos aikštelę, pasileidžiame link jos. 580 metrus siekiantis Cabo Girao skardis garsus tuo, kad tai aukščiausias Europoje skardis, žiūrintis į vandenį.

Apžvalgos aikštelė turi dar vieną atrakciją: stiklines grindis. Prieš žengiant pirmą žingsnį norisi dar ilgai pagalvoti...

Tiesa, prie Cabo Girao buvo vienintelis tualetas Madeiroje, už kurį mokėjome pinigus (0,50 eur).

Atgal nuo Cabo Girao į Funšalį turbūt būtų galima grįžti ir autobusu, iš tos vietos, kur išlipome iki čia atvažiavę. Bet mes leisimės pėstute iki artimiausio kaimelio Camara de Lobos.

Vos išėję iš apžvalgos aikštelės teritorijos sukame į Funšalio pusę žemyn keliu, vedančiu prie viešbučių. Praėję juos, toliau traukiame važiuojamąja dalimi ir dairomės, kur bus kokie laipteliai ar takelis žemyn link vandenyno. Manau, tų laiptų ir takų turėtų būti ne vienas, nes vėliau praėjome daug rodyklių su veredų ir levadų nuorodomis. Mes sekame nuoroda Caminho Velho do Rancho.

Ėjome apsiavę basutėmis. Nors kelias vietomis buvo kiek apleistas: užneštas žvyru, apkritęs lapais ir žolėmis ar jį užkariavusi pieva. Smagiau butų buvę su uždaresniais batais.

Kelias tai cementinis, tai akmenuotas, tai žvyras, tai laiptai, tai ėjimas važiuojamąja dalimi. Kelias labai įvairus, vaizdai – nenuobodūs, besikeičiantys.

Vis dar stebina bananų plantacijos. Tiesa, pakrantėje tų didžiulių plantacijų mažiau. Bet beveik kiekviename kieme auga po keletą bananų augaliukų. Kaip kad pas mus serbentų.

Bananų plantacijos pakeitė saloje masiškai augintas cukranendres.

Galiausiai pasiekiame miestą. Tingiu iš kuprinės trauktis GPS. Kažkur ne ten pasukame. Nuklystame. Užtat pataikome į fantastišką reginį: Camara de Lobos kaimo bažnytėlė taip gražiai pasislėpusi tarp uolų.

Padarome nemažą lankstą, kol apeiname gana ilgą ir gilų tarpeklį.

Pagaliau išvystu tunelį, kurį teks pereiti, kad patektume į Camara de Lobos.

Pirmiausiai patraukiame prie vandenyno. Pirmąkart gyvenime matome vandenyną. Ilgai sėdime paplūdimyje ant akmenų.

Paskui sukame į kaimą. Jaukios ir ramios gatvelės. Žvejų kaimelio Camara de Lobos pavadinimo kilmė susijusi su ruoniais. 1419 metais išsilaipinę pirmieji gyventojai čia rado tūkstančius ruonių. Deja, per 500 metų situacija visiškai pasikeitė. Per pastarąjį dešimtmetį regiono vadovybė skiria dėmesį šių gyvūnų išsaugojimui.

Camara de Lobos yra pagrindinis salos žvejybinis taškas. Dažnas jų laimikis –Madeiros regionui priskiriama Scabbard‘žuvė. Tai 800 m. gylyje gyvenanti žuvis, kuri gaudoma naktį.

Aukštai kalnuose sirpsta vynuogės, iš kurių gaminamas vynas.

Camara de Lobos kaimelį labai mėgo britų politikas Vinstonas Čerčilis.

Panaršau tarp krante stovinčių laivų. Miestelio centre karšta ir daug žmonių, tad neužsibūname.

Camara de Lobos planavome išgerti ponchos – tikros madeirietiškos, išsuktos su mentele. Tą čia padaryti rekomenduoja visi kelionių gidai. Bet „išsimušame“ iš miestelio. Metame paskutinį žvilgsnį į vandenyne plūduriuojančius laivus ir sukame į pėstiesiems skirtą promenadą Passeio Publico Maritimo, kuri ves link namų...

Vis atsisukame pasigrožėti fantastiška Camara de Lobos ir promenados panorama.

Vis atsisukame pasigrožėti fantastiška Camara de Lobos ir promenados panorama.

Einame iš pradžių į kalną. Paskui takas veda lygiai. Priekyje jau matyti garsiausi ir didžiausi Funšalio paplūdimiai: Praia do Arieiro, Praia Nova ir Praia Formosa. Pėsčiųjų takas veda per tamsaus smėlio paplūdimį. Kažkur sustojame pailsėti. Užmatome lavos kalną. Nusprendžiame palaipioti.

Artėjame prie tunelio Praia Formosa paplūdimio pabaigoje.

Prieš gerą mėnesį iki mūsų kelionės po remonto atidarytas Doca do Cavacas tunelis. Mūsų pirmasis saloje praeitas tunelis. Apšviestas, jaukus. Tik kad drėgnas.

Išėję iš tunelio, pasigrožime nuo prie jo esančios apžvalgos aikštelės. Praeiname promenados apačioje esančius privačius lavos baseinėlius. Pasiekiame skulptūrą Madeiros atradėjui - J. G. Zarco Ponta da Cruz gatvėje. Sukame į plačią pėsčiųjų pakrantės tako dalį. Prieiname prabangių viešbučių zoną. Čia takas jau suka nuo vandenyno. Kyla į kalną. Yra tvankus, erzinantis daugybės praeivių ir mašinų keliamo triukšmo. Pajuntame, kad esame labai pavargę. Kad norime valgyti, bet jėgų turime tik įgriūti į lovą. Tuo neįdomiu keliu einame gerą pusvalandį. Saulutė jau suka į lopšį.

Greitomis iš toli padarau kadrą Reid's Palace viešbučio - seniausio - ir vieno prestižiškiausių Madeiroje, buvusio britų bastiono. Po šiai dienai viešbutyje yra išlikusi angliška tradicija "penktos valandos arbatėlei".

Grįžę krintame miegoti.

Sorrento - Ciampino.

Ankstesnę dalį skaitykite čia.

2013-10-14 Pirmadienis. Sorrento - Ciampino.

Dar būnant namuose paskutinei kelionės dienai buvo suplanuotas Neapolis. Jį apžiūrėję būtume leidęsi į Ciampino, kur turime viešbutį paskutinei mūsų kelionės nakvynei. Tad ir bilietus iš Neapolio į Romą pirkau iš anksto. Važiavimą derinau į pavakarį, po planuotos Neapolio apžiūros. Maniau, kad greitasis traukinys mums bus pats tas.
Tačiau mūsų jau viskas apeita ir šįkart iš anksto sudėliotas planas pasirodė nebe aktualus. Jei būtume neturėję iš anksto įsigytų brangių bilietų, būtume šiandien iš pat ryto važiavę  į Romą ir apėję nespėtus aplankyti objektus. Bet yra kaip yra.Nusprendžiame laisvą dienos dalį praleisti Sorrento.

Šiandien pirmą kartą per visą būvimo laiką Sorrente pusryčius valgome viešbutyje, kada jie ir priklauso. Atneša juos vaikinas iš kavinės.
Papusryčiavę baigiame dėtis daiktus. Bagažą nusprendžiame palikti Parkinge. Ten arčiau ir patogiau šiek tiek.

Atsisveikiname su administratoriumi. Su gerais atsiminimais išvykstame. Administratorius palydi iki lifto ir įmeta 10 centų (kaip rašiau pradžioje, liftas yra mokamas).

Sukame iki parkingo. Už tris vienetus bagažo sumokame 4 eurus. Leidžia ateiti kada norime.

Sukame jau gerai pažįstamomis gatvėmis.

Dar viena nematyta transporto priemonė Sorrente.

Einame vėl prie Katedros.

Correale namai.
14 a. fasade matyti arkos formos langai, turintys rožės formos ornamentą.
Coreale namas – dar vadinamas Large Castelo, yra Tossa aikštės kampe, prie Via Pietà gatvės. Prie įėjimo marmure išraižyta data 1768.

Annunziata bažnyčia.

Sukame link Marina Grande. Einame ta pačia gatve tarp sienų - Via Sopra le Mura. Labai mielos durelės sienoje.

Marina Grande nuo tos patamsyje baisiosios apžvalgos aikštelės.

Smagi reklama keramikoje.

Gatvė netoli Marina Grande.

Kai kas matyta naktyje.

Marina Grande ryto šviesoje.

Kažkurio viešbučio teritorija.

Paplūdimys.

Dekoracija prie lauko kavinės.

Žvejų rakandai.

Uždaro Marina Grande kiemelio altorėliai.

Paskutinį kartą pažiūrime į Marina Grande ir sukame aukštyn.

Vila Komunale.

Neapolio įlanka nuo Villa Comunale.

Dar viena Sorrento transporto priemonė.

Ir laaaabai dideli kaktusai.

Užeiname į savo pamėgtą apžvalgos aikštelę.

Apačioje - Marina Piccola.

Tarpeklis.

Einame papietauti. Ilgai sėdime kavinėje. Tada užeiname į prekybos centrą, nusiperkame valgymo ir gėrimo vakarui.
Nusprendžiame pamažu judėti į Neapolį. Nes ir Sorrentas jau pabodo... Nebesibūna, norisi judėti į priekį.

Parkingo vyrukai padeda užsidėti kuprinę. Padėkojame ir išeiname.
Pas tabakionistą perkame bilietėlį po 4,10 eur į Neapolį.

Traukinys nevėluoja. Atsisėdame.
Kažkurioje stotelėje sulipa chebra vyresnių klasių mokinių. Tai tokį triukšmą sukelia, kad ohoho.  Nors prie to esame pripratę.
Vėliau jie išlipa. Šalia mūsų atsisėda mieli žmonės. Nors vieni kitų nesuprantame, bet "pabendraujame" retkarčiais. Vyrukas parodo, kad kita stotelė Neapoli Garibaldi. Traukiame visą mantą ir lipame.

Iki traukinio dar labai daug laiko. Vaikštome po traukinių stotį. Nusprendžiame paskutinį kartą atsigerti skaniųjų jų sulčių. Bufete tvarka tokia, kad pirma susimoki, o tada su čekiu eini prie vitrinų.
Paduodu kasininkei 5 eur. Ji tipo nedavei 5, tik 3 davei.  Reikėjo palikti ir nueiti, bet norėjome gerti, tai traukiam dar 2 eur.  :oh Paskui pakračiau piniginę, na, tikrai pas mane daugiau monetų prieš tai buvo... 

Neapolio Centrale stotyje vienintelė blogybė, kad nėra kur atsisėsti. Nei peronuose, nei laukimo salėje. Suolų yra, bet jų labai mažai. Todėl reikia gaudyti vietas.
Sėdame ant bordiūrų. Sėdime ilgai ir stebime praeivius.

Matau, kaip eina pasitempęs kostiumuotas ponas su portfeliu rankose. Suglamžė popierių rankoje ir švyst į tarpdurį.  Na, iš kur tas Neapolis bus švarus.
Bet pati Centrale stotis labai švari. Ištisai valoma. Taip pat nemažai policijos.

Galiausiai švieslentėje pasirodo mūsų traukinio informacija. Šįkart kelias sutampa su tvarkaraštyje nurodytu. Pažįstu ir savo traukinį, nes nedaug tokių čia važiuoja.

FRECCIARGENTO - pilkosios linijos - ETR600 modelio traukinys, išvystantis iki 250 km/h greitį. Roma Termini tėra tik tarpinė stotelė. Traukinys važiuoja iki Venecijos Santa Lucia.

Tiek Freccia Rossa, tiek Freccia Argento nuo Neapolio Centrale iki Roma Termini važiuoja 1 valandą 10 min.
Bilietus pirkau panašiai prieš mėnesį, mokėjau 19 eur už vieną.

Randame savo vietas. Bagažą keliame į viršų. Labai keista, kad niekas nepadeda...

Traukinys labai modernus.

Sėdime tik dviese, prie mūsų niekas neprisėda. Vagonas pustuštis. Niekas nerėkauja ir garsiai nekalba, kas jau irgi labai keista.

Išvažiuojame laiku. Atvykstame į Romos Termini irgi laiku.

Romos Termini stotyje puolame prie savitarnos aparatų, nes reikia nusipirkti bilietus iki Ciampino miesto. Norisi nuvažiuoti dar su šviesa.

Aparatas protingas, parodo, kad iki pirmo traukinio liko tik 4 min, ar suspėsite? Renkuosi sekantį. Kainuos 1,50 eur už bilietą. Turime tam reikalui pasilikę monetų. Nerandu, kur jas mesti. Kiekvienas aparatas vis kitoks. Prišokusi netoliese stovėjusi moteriškė parodo. 

Bilietai yra. Dar reik atsekti, į kurią kryptį reik žiūrėti ir kokį kelią. Namuose buvau padariusi analizę, į kur važiuoja traukiniai, vežantys į Ciampino. Taigi, pažiūrime geltonuosiuose išvykimų tvarkaraščiuose, kad mūsiškis už 15 minučių į Cassino. Ir kad Ciampino - pirmoji stotelė.
Pažymiu bilietus specialiame aparate.

Vietinių traukinių takai Roma Termini stotyje yra į pabaigą. Mūsų buvo 22. Švieslentė Čiampino rodo irgi 22.

Netrukus įlipame į traukinį. Dar dėl visa ko pasitikslinu stovinčių žmonių. Traukinys vėluoja išvažiuoti keliomis minutėmis.

Po 15 minučių lipame Ciampino.
Kelią iki viešbučio dar namuose buvau išžiūrėjusi su google žmogiuku. Žinau, kad reikia eiti tiesiai tiesiai tiesiai.  Jau temsta. Kuprinė arba labai sunki, arba nesusitvarkiau diržų - jau ima spausti. Dar lagaminas tempia žemyn.
Viešbučio kaip nėra taip nėra.
Imu klausinėti žmonių. Valio, einame gerai.

Galiausiai pamatau.
www.ciampinohotel.com

Užsakinėjome paprastą kambarį be pusryčių per hostels.com. Mokėjome 29 eur už naktį. Ėmeme su nuskaitymu iš anksto. Tad viešbutyje nieko nebereikėjo mokėti, net miesto mokesčio.

Labai patiko susimokėti iš anksto. Atėjome ir už 2 minučių jau raktas mūsų rankose.  Tik dar lėktuvo grafiką pasitikrinome, tai kiek ilgiau užtrukome.

Apie šį viešbutį buvau prisiskaičiusi labai blogų atsiliepimų. Bet man labai patiko. Jaukus, švarus. Niekas nesulūžę. Be to yra baseinas.
Vienintelis minusas, kad iš vienos šio viešbučio pusės eina lėktuvų pakilimo takas, iš kitos - traukinio bėgiai. Bet triukšmas mums labai netrukdė. Tiek lėktuvai, tiek traukiniai naktį nejudėjo.

Kambarys.

Persipakavome daiktus. Užvalgėme, išgėrėme už kad ir išbalansuotą, bet sėkmingą kelionę ir į lovytes.
Ryt paskutinė dienelė.

2013-10-15 Antradienis. Ciampino - Vilnius.

Skrydis tik 10:20.

Esame atsargios, tad į oro uostą susiruošiame ankščiau. Einame į 07:30 autobusą.
Stotelėje jau keletas žmonių.
Atral autobusas atvažiuoja labai punktualiai, beveik pilnas, atvažiuoja jis nuo Metro Anagnina. Vairuotojui sumokame po 1,20 eur. Ir už kokių 10 - 15 min jau oro uoste.

Susisvarstome bagažą, persidėliojame, su lipnia juosta apsukame suplyšėlį.

Laukiame kol atsiras Check-in stalelio numeris.

Dairomės į keleivius.

Niekaip nesupratau, apie kokią bendrą eilę Ciampino oro uoste buvo kažkur forumuose kalbama. Pasirodo, check-in bendra eilė.
Bet prie reiso vis vien atsiranda stalelio numeris. Einame priduoti registruoto bagažo. Darbuotojas nuo kito staliuko šaukia eiti prie jo. Rodau į mūsų staliuką. Jis sako, kad jokio  skirtumo. Taigi, užsiregistruojame ir einame pro apsaugą.
Čia viskas labai greitai.

Ciampino oro uosto išvykimo zonos yra suskirtytos į A ir B. Mūsų A. Einame ieškoti savo vartų.
Įėjau ir nesupratau, į kokį durdomą patekau... Didelė salė pilna žmonių.
Kažkaip prasiveržėme pro minią iki savo būsimų vartų. Susižiūrėjome. Einame pasivaikščioti. Vaikščioti nelabai yra kur.
Einame į tualetus, jie - baisiai nešvarūs.
Einame vėl link būsimų vartų - visai miniai vos keli suolai. 

Iš mūsų vartų vėluoja Į Barseloną išskristi lėktuvas.
Kai barseloniečius sulaipina, stojame į eilę prie vartų. Atsisėsti vis vien nėra kur.
Pamatau priekyje stovinčius Sorrente sutiktus senukus. Prieinu pasilabinti. Maloniai šnektelime. Žaviuosi tokiais keliautojais.

Šiaip ne taip išsikankiname kol pradeda įlaipinimą. Labai didelį rankinį bagažą tikrina ir liepia mokėti.

Lėktuve netelpa visų keleivių bagažas. Striukes liepia pasiimti ant kelių.  Kur saugumo reikalavimai, a?

Vilniuje leidžiamės. Lyja. Bet šilta. 

Tiesiai į mikriuką, vežantį į autobusų stotį. Su mumis važiuoja futbolo sirgaliai iš Bosnijos. Labai linksma.

Lietuvoje labai gražus ruduo.

----

Tai tiek tos mūsų kelionės.

Ačiū kad skaitėte.

Neapolis.

Ankstesnę pasakojimo dalį skaitykite čia.

2013-10-13 Sekmadienis. Neapolis ir jo du veidai.

Ar apskritai lankyti šį miestą - visą laiką kirbėjęs klausimas. Nepasakysiu naujienos, kad paprastai Neapolis piešiamas kaip mafijozų ir nusikaltėlių irštva. Nesaugumas šiame mieste buvo pagrindinė abejonių priežastis. Neapolis taip pat garsėja savo šiukšlynais. Bet šiukšlės man nemaišo.
Labai daug skaičiau apie Neapolį. Galiausiai susidariau nuomonę, kad nesaugumas mieste - daugiau išpūstas reikalas turistams privilioti. Užteks vengti tam tikrų rajonų ir nebūti mieste sutemus.
Dėl viso pikto dokumentus, papuošalus, nors ir nevertingus, paliekame viešbutyje. Imame tik būtinus daiktus. Į slaptas kišenėles įsidedame nedidelę kupiūrą eurų. Pasiimame su kelionės pradžioje pirkta Artecard kortele buvusį Neapolio žemėlapį.
Ir nors ir ne su tamsa, bet gana anksti išbildame į traukinių stotį.

Spaudos parduotuvėlėje klausiu tabakionisto, ar yra koks dienos bilietas, galiojantis tiek Circumvesuviana traukiniui, tiek visuomeniniam transportui Neapolyje. Gauname Unicocampania U5 bilietą, galiojantį savaitgaliais ir švenčių dienomis. Sumokame tik po 6,50 eur.

Traukinys šiandien naujo modelio, švarus, erdvus. Veikia švieslentė ir net stoteles garsiai ir aiškiai praneša.

Ankstus rytas gražus ir šviesus. Dangus giedras.
Šiek tiek pakelės vaizdų.

Per Napoli Centrale traukinių stotį išeiname į lauką. Šviesu, švaru, visai jauku. 
Matome Napoli Garibaldi traukinių stoties pastatą, į kurią galima patekti tiek per lauką, tiek per Napoli Centrale traukinių stotį.

Bandau orientuotis pagal žemėlapį. Nors daugiau einame su minia. Sekmadienio ankstus rytas, eismo nedaug. Esu girdėjusi apie vairavimo chaosą Neapolyje. Bei apie sunkumus Neapolyje pereinant gatvę. Viskas normaliai kol kas. Einame per šviesoforus ir perėjas, bet labai greitai įsijungiame į vietinių ritmą - eiti ten, kur reikia mums.

Iš tiesų tai kol kas nelabai žinome, kur mums reikia.  Tiesiog einame kur matome kokį įdomesnį pastatą ar bažnyčios stogą.

Gatvelių išdėstymas dar mums sunkiai suprantamas. Jei pamatome kokį bažnyčių bokštelį, einame lik jo. Atsimušame į sieną. Suprantame, kad norint ten patekti, reikia apeiti. O tas apeiti oiiii kaip nemažai.

Jaučiamės labai saugiai. Niekas čia nepuola mūsų apiplėšinėti ar žudyti.
O pats miestas - tai miestas ir tiek. Kol kas nekabina.

Sutariame Neapolyje pabūti lygiai valandą. Jei iki to laiko jis nei vienos neužkabins, suksime į stotį. Iš jos judėsime į Pompėją ir važiuosime į savo taip ir nepamatytą Vezuvijų.

Pakeliui pamatome nuorodą į 18 amžiaus Chiesa di Agostino alla Zecca.
Sukame link bažnyčios. Apylinkių vaizdai iškart pasikeičia. Po sekundės papuolame į visišką lušnyną. Aplink nedidelę aikštelę išsidėstę aptriušę ir purvini pastatai. Pati bažnyčia apleista ir baisi.

Kiemas baisus. Negana to, užpuola kažkoks nuskuręs, susivėlęs benamis šuo...  Loja, urzgia ir seka iš paskos šiepdamas dantis. Aš šunų nebijau, bet juntu, kad ima drebėti kojos... Bandome elgtis ramiai. Kai jau pagrindinė gatvė buvo čia pat, už poros metrų už savęs išgirdome iš kažkelinto aukšto pliūptelėjusį paplavų kibirą... 

Neapolis mus pasitinka "svetingai".
Toliau einame Corso Umberto I gatve. Mintyse kurpiu viziją, kaip važiuosime į Vezuvijų.
Kurį laiką lydėjęs slogutis dėl nemalonių potyrių su šunimi ir vos ne ant galvų išpiltų paplavų akimirksniu išnyksta, kai įeiname į Piazza Nicola Amore.

Pagaliau šiame mieste kažkas gražaus.

Pagal žemėlapį matau, kad geriausia būtų pasukti Via del Duomo.
Paprasta gatvelė. Praeiname nemažai bažnyčių ir šiaip įdomių pastatų.

Į šią bažnyčią užeiname, nes pagalvojome, kad tai - Katedra

Dabar jau akivaizdu, kad katedra.

Kad toks baisią reputaciją turintis miestas gali turėti tokią dailią ir šviesią tarsi gulbė katedrą, buvo labai netikėta.
Einame į vidų.

Viduje nefotografavau. bet jau kokia prabangi....  Visiems rekomenduoju pamatyti.

Atsimėgaujame interjeru ir sukame į gatvę.

Išėję iš Katedros, skersuojame Via del Duomo.

Vieta, kur ateiname dabar, priverčia iš nuostabos atvėpti žiobtus. Suprantu, kad Neapolis užkabino didžiulį kablį ir nebepaleis. Čia viskas taip TOBULA. Siauros, tamsios ir prišnerkštos gatvelės, aptriušę namai su skalbiniais balkonuose, ištisai judantis gyvenimas, motoroleriai, laviruojantys tarp praeivių, skoningai išmėtytos šiukšlės ir be proto graži architektūra.

Kas keisčiausia, šitame chaose ir netvarkoje jaučiuosi tokia saugi ir sava.

Bažnyčia, jau net nebeatsimenu, kokia.

Tipiškas vaizdas.

Fantastiškai gražu.

Einame ir geriame miesto aurą.

Lyg svertas seniems aptriušusiems pastatams - ryškūs ir renovuoti statiniai.

Prieiname dar vieną nepaprastai pilną ir įdomią aikštę su gražia bažnyčia.

Bažnyčia toji vadinasi San Paolo Maggiore.
Palipame jos laipteliais. Vaizdai į aikštę ir gatvę.

Priešais - san Lorenzo bažnyčia.

Į priešingą laiptų pusę.

Užeiname į San Paolo Maggiore bažnyčios vidų. Didelė ir prabangi.

Leidžiamės žemyn. Vaizdas dieviškas.

Kilstelime galvas į San Paolo Maggiore bažnyčią.

Taigi, išėję iš San Paolo Maggiore bažnyčios, sukame link San Lorenzo.

Pro ją sukame siaura gatvele, pilna suvenyrų pardavėjų staliukų. Suvenyrai Neapolyje kitokie, nei Sorrente.

Gatvelė siaura, nesibaigianti minia žmonių juda abejomis kryptimis. Čia reikia pasisaugoti kišenvagių.
Praeiname varpinę virš galvos, labai įspūdingai atrodė. Bet gerai ir nenufotografavau, minia nunešė.

Prieiname Chiesa SS Filippo e Giacomo.

Šis mietas stebina bažnyčių gausa. Ir mažų, ir didelių. ir veikiančių, ir ne. Ir atrestauruotų, ir apleistų.

O Nilo bažnyčia.

Sugalvojame išgerti kavos su pyragėliu. Neapolio bandelės neėmėme, pirkome plikytus pyragėlius su įdaru. Jauki kavinukė jaukioje gatvėje.

Prasėdime čia beveik valandą. Labai jauku, labai skanu ir labai gera.

Ir traukiame toliau: Chiesa sant Angelo a Nilo.

Nespėjame atsikvošėti nuo vienų įspūdžių, o jau pasitinka kiti.

Ateiname prie san Domenico Maggiore bazilikos.

Aikštėje groja gatvės muzikantai. Traukia smagias neapolietiškas daineles. Didžiulė klausytojų minia ošia.  Visas šitas vaizdas suteikia dar didesnį prieskonį šiam miestui.
Paklausome keletą dainų ir apžiūrime aikštę bei baziliką.

Lipame laiptais į Baziliką.

Pabuvę Bazilikoje, leidžiamės vėl į gatves.

Prieiname san Chiara kompleksą. Bažnyčia.

Sukame link san Chiara koplyčios.

Koplyčia laikoma vienu iš Neapolio perliukų. Bet pagailėjome 7 eur. Pažiūrėjome tik per vartus.

Sukame vėl į tą pačią gatvę, kaip ir atėjome.

Gesu Nuovo bažnyčia.

Jėzaus bažnyčia labai prabangi, didelė ir graži.

Pasižiūrime, iš kur atėjome.

Gesu Nuovo aikštės skulptūra.

Gesu Nuovo bažnyčia.

Aplink aikštę sukame kelis ratus. Ji kol kas didžiausia iš visų matytų Neapolio aikščių.
Ir vėl į gatveles.

Sukame į dešinę.

Šioje nedidukėje Rugsėjo 7-osios aikštėje pasisukinėjau truputį, patiko joje dvi bažnyčios. Tik erdvės maža, teko lankstyti iš vienos gatvės pusės į kitą fotografuojant.

Ateiname iki Piazza Dante. Dar vienos didelės ir prabangios aikštės.

Sukame link vartų.

Paskutinis žvilgsnis į aikštę. Ji atrodo tokia pietietiška.

Kol kas džiugiai nusiteikę einame pro vartus iš Dante aikštės.
Kelias atveda tiesiai prie Meno galeriją saugančių liūtų.

Seniai laikas pietauti. Pilvai vis labiau gurgia. Laikomės susitarimo ir sėdame į pirmą prieitą kavinę, tenkinančią savo kainomis.
Ji štai ten po tomis gelsvomis pavėsinėmis.

Nieko VIP neieškojome. Draugė užsisako rinkinį jūros gėrybių, aš - Margaritos picą.
Pica buvo šiaip sau. Bet būnant Neapolyje negalėjau jos neparagauti.
Pica nebrangi, gal 4 ar 5 eur. Bet sąskaitoje randame ir Coperto mokestį, ir 15 proc. priskaičiuotas už paslaugas.
Kaip bebuvo, už picą ir mažą alaus sumoku nepilnus 10 eur. Dar gauname po Neapolio žemėlapį.
Kavinukėje beveik valandą pailsinę kojas, sukame į priešais esančią galeriją.

Sukame į pasažą, kuris labai primena Vittorio Emanulle galeriją Milane.

Sekmadienis, parduotuvės nedirba, galerija visiškai tuščia. Galime niekieno netrukdomos mėgautis didelio pasažo grožiu ir didumu.

Išeiname į lauką.

Priešais - vienas svarbiausių Neapolio muziejų - Nacionalinis Archeologijos muziejus.

Kiti aikštės prie Archeologijos muziejaus esantys pastatai.

Atsigrožime ir sukame Via S. Maria di Costantinopoli gatve.

Net nebežinau, kokie pastatai. Tiesiog klaidžiojame kur kojos neša, kur akys užmato ir tiek.

Gatvės pratuštėję, nebėra minių turistų.

Piazza Miraglia.

Reik parinkti dar ir neapolietiškų šiukšlių kolekciją. 

Per visą dieną šiukšlės man tikrai nekrito į akis. Na, nėra švarios gatvės. Bet jos tiesiog nešluotos. Ir jos visai dera prie tų tamsių ir purvinų namų. O šiukšlių krūvas mačiau vos keliose vietose. Tiesa, jos į akis ėmė kristi tik tada, kai nebeliko turistų gatvėse.

Neapolis nėra miestas, turintis daugiau atliekų nei kiti. Tiesiog netobula jų surinkimo sistema. Miesto centre mačiau palyginus labai mažai konteinerių. Šiukšlės turbūt pagal gyventojų įpročius yra nešamos į gatvę ir metamos į krūvą. Pati mačiau keletą kartų, kaip vyrukas išneša maišelį ir jį meta į jau pradėtą krūvą. Aišku, varnos, benamiai gyvūnai tuos maišelius išdrasko ir gaunasi netvarka visur.
Bet jei tas krūvas prilyginsi konteineriams, tai viskas normaliai ten.  Tiesiog savotiška atliekų surinkimo sistema.

Statinys su kaulais ir kaukolėmis ir šiukšlių krūva prie jo - argi nedera?

Slampinėjame gatvelėmis. Išeiname į ryte matytą Piazza Nicolo Amore.

Sukame link jūros.

Pačios jūros beveik nematyti. Ją užstoja uosto pastatai. Einame pajūriu link uosto, prie dar vienų objektų.

Sekmadienio popietę labai plati kelių juostų gatvė beveik tuščia.

Šiame krašte stebina degalinės. Stovi jos tiesiog ant šaligatvio ar kur prie pat namų. Pvz., mūsų viešbučio Sorrente pirmame aukšte yra degalinė.

Einame pakrante ilgai, kol prieiname kažkokią gana įdomią bažnyčią.

Jaučiame, kad užvaldo nuovargis. O jau ir nieko nebenorime. Įspūdžiai kad ir kokie jie iš kojų verčiantys šiame mieste, bet jų jau gana... 
Nusprendžiame apsisukti ir traukti link stoties.

Pakeliui - griuvėsiai.

Einame ilgai palei plačią gatvę. Žmonių beveik nėra. Vaizdų - irgi, tad pabosta.
Gatvėse stovi žemėlapiai su lankytinais objektais.
Prieiname Santa Maria del Carmine.

Nepakartojamai gražių ornamentų atsilaupiusi ir pajuodusi bažnyčia su aukštu bokštu puikiai dera prie netvarkingos aikštės. Netoliese yra turgaus aikštė, bet sekmadienį ji neveikia.

Žvilgsnis į kitą bažnyčią.

Dar viena foto į šiukšlių kolekciją.

Bandome eiti siauromis šiukšlinomis gatvelėmis. Bet užmatome būrelį juodukų vienoje iš jų. Gal tik baimės akys didelės, bet dėl visa ko sukame į plačią Corso Giuseppe Garibaldi. Sekmadienio pavakarę ji beveik tuščia.

Spėju, Porta Nolana. Aikštė šiukšlina, daug sėdinčių. Bet nebaisu čia.

Nuotraukoje, kurią dabar parodysiu, dešinėje apačioje vyksta juodukų turgelis. Užsiėmę visą šaligatvį prie plačios Garibaldi gatvės ir dviemis eilėmis susikrovę skudurus sėdi tarp jų, tipo prekiauja. Vaizdas net nežinau, kaip apsakyti: ir bauginantis, ir komiškas.  Nefotografavau, nes nenorėjome prie juos eiti. Ėjome bet kur skersai plačios gatvės.

Prie stoties esanti Piazza Garibaldi.

Nors ir pavargę, bet prie stoties užmatome dar vieną objektą. Sugalvojame pasukti.

Dar viena foto į šiukšlių kolekciją. Šita gerulė: viduryje aikštės sukrautas milžiniškas plotas.

Priekyje - Santa Caterina A Formiello bažnyčia.

Prie bažnyčios - aikštė. Užsukame. Čia Neapolis mums parodė kitą veidą. Aikštė pilna sėdinčių grupelėmis juodukų (daugiausiai). Visi kažką vartoja. Arba atvirai iš butelių, arba iš vienkartinių stiklinių. Bet praėjus kvapas tikrai ne vandens jaučiasi.
Visi žiūri iš padilbų. Jokių šeimų, jokių draugiškai atrodančių jaunų ar senų žmonių. Pasidaro labai nejauku.
Padarau pora kadrų ir vos ne bėgte link stoties.

Prie Centrale stoties vaizdas nuo rytinio skiriasi kaip diena ir naktis. Visur šiukšlina. Pilna žmonių. Pilna rėkaujančių ar nesistumdančių. Pilna prekeivių, siūlančių mėšlą. Bet pilna ir policijos. Pastarieji lyg atsvara tam visam balaganui.

Turime neišnaudoję dienos bilietą. Bet nebėra noro kažkur važiuoti. Einame į stotį.

Neapolio Centrale stotyje neskubėdamos susižiūrime rytdienos traukinio į Romą kelią, nueiname į tualetą ir sukame link Circumvesuviana traukinuko.

Keli vaizdai važiuojant keliu.

Įdomesnis grafiti.

Vezuvijus šiandien rodo savo pliką kraterį.

Geležinkelių technika.

Kažkuri traukinio stotelė yra ant tilto. Ar tik ne Pontille?

Traukiniu dardame virš valandos. Išlipame Sorrento stotyje.

Važiuodamos namo sprendėme, ką veikiame rytdieną. Pagal kelionės planą į Neapolį turėjome vykti paskutinę kelionės dieną. Ryte išvažiuoti iš Sorrento. Neapolio stotyje padėti į saugyklą bagažą ir gerą pusdienį pravaikščioti Neapolio gatvėmis.
Bet visą programą atlikome jau šiandien.
Buvo minčių ryt pavažiuoti iki Pompėjos. Mačiau, kad yra bagažo saugyklos. Pasidėti daiktus ir važiuoti į taip ir neaplankytą Vezuvijų. Bet neaišku, nei kiek kainuoja bagažo saugykla, nei kokio didumo tos kameros, nei ar iš vis veiks. O be to šioje kelionėje ir taip visi planai virsta aukštyn kojomis. Dievo valia būna kitokia, nei mūsų planai. Tad nusprendžiame, jei rasime kur padėti bagažą, būsime tiesiog Sorrente. Jei nerasime, važiuosime į Neapolį.
Esu įsitikinusi, kad bagažą pasaugotų mūsų viešbutis.
Bet kol nesame dėl to tikros, einame apsiklausinėti į stotį. Klausiame spaudos parduotuvytėje. Stotyje saugyklos nėra. Bet saugo vyrukai iš Parkingo, esančio šalimais stoties.

Taigi, nuo tos vietos, kur yra autobusų stotelė į Amalfi, Positano, sukame žemyn ir už kelių žingsnių pamatome Parkingą. O ir nuoroda šviečia apie bagažo saugyklą.  Užeiname pasitikslinti. Jokių bėdų. Valanda - 50 euro centų.
Tad jei viešbutis neapsiims saugoti mūsų mantos, rytoj ją paliksime čia.

Einame į miestą. Ilgai vaikštome gatvėmis. Nusiperkame trūkstamus suvenyrus ir lauktuves. Nusiperkame rytdienai maisto.
Einame atsisveikinti su Neapolio įlanka.

Vezuvijus su Neapolio žibintais su mumis atsisveikina toks, koks ir sutiko: aiškiai matomas ir ryškus.

Einame į viešbutį krautis daiktų.

Pasakojimo pabaigą rasite čia.