Šiaurinė Portugalija: Portas ir Peso da Regua.

Vakar lankėmės Bragoje.

2018-06-09. Šeštadienis. Portas – Peso da Regua.

Kaip ir rašiau pasakojimo apie šiaurinę Portugaliją pirmoje dalyje, mano svajonė buvo pamatyti ne tik Portą, bet ir vynuogynus. Šiandien keisime gyvenamąją vietą ir 4 naktims kelsimės į vynuogynais garsiame Deuro slėnyje esantį Peso da Régua arba tiesiog – Regua miestą.

Nors kiti keliautojai rekomendavo apsistoti Deuro slėnio perlu vadinamame Pinhao miestelyje, aš pasirinkau Peso da Regua. Mano pasirinkimą nulėmė patogios susisiekimo visuomeniniu transportu galimybės. Jei Pinhao pasiekiamas tik traukiniu ir galbūt laivu, tai pro Peso da Regua važiuoja ir autobusai. Kaip vėliau įsitikinau, pasirinkdama gyvenamąja vieta Regua miestą nusprendžiau labai teisingai.

Dėliodama kelionės maršrutą, iš Porto į Regua ketinau išvykti devintą valandą ryte ir nuvažiavusi iškart pasileisti į vynuogynus. Tačiau orų prognozės po pietų rodo smarkų lietų, todėl nutariame keisti kelionės planus ir iš ryto pasimėgauti giedru oro Porte, o į Regua važiuoti po pietų.

Iš mūsų Mirandesa Guesthouse viešbučio išsiregistruoti reikia iki 12 valandos. Papusryčiavę kambaryje paliekame sukrautą mantą, o pačios išeiname pasivaikščioti.

Patraukiame į Porto miesto širdį – plačią ir judrią prabangiais įvairių stilių pastatais apjuostą Avenida dos Aliados.
Pakeliui apžiūrime 18 amžiuje baroko stiliumi pastatytą klasikinėmis keramikos plytelėmis – azulėjomis dekoruotą Igreja Paroquial de Santo Ildefonso bažnyčią.

Paskui sukame link pirmąją kelionės Porte dieną matytos Kunigų - Clerigos bažnyčios.

Nenorime eiti tomis pačiomis gatvėmis, tad nuo Kunigų bažnyčios siaura gatve leidžiamės žemyn link Deuro upės ir Barredo laiptais nulipame į paupį.

Kažkur ant grindinio pastebiu ženklą. Neatmetu minties kada nors žygiuoti portugališkuoju Santjago keliu.

Pavaikštome Deuro upės pakrante Ribeiros kvartale. Saulėtą dieną paupys ir į šlaitą lipantys senieji Porto rajonai atrodo visiškai kitaip. Paskui vėl kopiame aukštyn. Šįkart mūsų kelias ves mums dar nepažįstamais escadas dos Guindais laiptais.

Į statų Deuro upės šlaitą galima pakilti ir Funicular dos Guindais funikulieriumi, tačiau mes norime pasivaikščioti.

Tik paminėsiu, kad Batalha ir Ribeira kvartalus jungiantis funikulierius pastatytas 1891 metais, tačiau ilgą laiką buvo neveikiantis. Rekonstruotas ir prikeltas naujam gyvenimui funikulierius buvo gana neseniai.

Escadas dos Guindais laiptai yra labai vaizdingi, tik mums tenka atsisukti atgal. Kylame pro spalvingus namus, o kažkur pasimato karaliaus Luišo I tiltas.

Kelias aukštyn nelengvas, nes nuo daugybės laiptelių jau pakirto kojas, tačiau susižavėjimo šūksniai netyla.

Dar kiek ir akių dėmesio pradeda nebepasidalinti priekyje matoma Muralha Ferdinando tvirtovė bei už nugaros likęs tiltas.

Beveik užlipome.

Escadas dos Guindais laiptai atveda į Praça da Batalha aikštę. Pakilę į viršų galime iš arčiau apžiūrėti Ferdinando tvirtovės sienas.

Muralha Ferdinanda – karaliaus D. Ferdinando valdymo laikais siena buvo pastatyta turint tikslą praplėsti viduramžių miesto ribas. Jos statybos buvo finansuotos iš prekybos vynu surinktų mokesčių.

Miesto siena turėjo bokštus ir tvirtovę. Iki šių dienų yra išlikę dvi sienos dalys. Pirmoji, vadinama Trecho dos Guindais, yra šalia Rua Arnaldo Gama gatvės, o kita, Trecho do Caminho Novo, yra šalia Escadas do Caminho Novo. Šis lankytinas punktas įtrauktas į miesto vyno kelią, kuriuo einant pažinti vietovę siūlo Porto turizmo gidai.

Mes į Ferdinando tvirtovę bandėme patekti antrąją kelionės Porte dieną, tačiau nesėkmingai, nes tvirtovė yra remontuojama.

Iki išsiregistravimo iš viešbučio dar yra šiek tiek laiko, tačiau jau ne tiek, kad galėtume nueiti toli. Pažiūrėjusi į žemėlapį sugalvoju į viešbutį grįžti mūsų dar neita Rua Generar Souse Diaz gatve. Ten ir patraukiame.

Ech, kur mes buvome anksčiau, nes vaizdai nuo šios gatvės yra dieviški. Tik kol kas tenka dairytis atgal.

Kažkur gatvė daro posūkį, už kurio mūsų akis jau džiugina bent keli tiltai.

Saulėtą dieną upėje vyksta didelis judėjimas. Maži ir didesni laiveliai plukdo turistus.

Paskui mūsų kelias suka nuo upės. Gana greitai pasiekiame viešbutį, belieka tik išsiregistruoti. Padėkojame viešbučio darbuotojai ir išeiname į Campanha traukinių stotį.

Traukinių grafikus galima rasti čia: https://www.cp.pt/passageiros/en Ieškant Peso da Regua pavadinimo, užtenka įvesti Regua.

Iš Campanha traukinių stoties traukinys į Regua išvažiuos tik ketvirtis po pirmos, bet ilgai laukti neteks. Mat su manta kelionė iki stoties trunka kiek ilgiau, o prie bilietų kasų laukia milžiniška eilė. Šįkart važiuosime IR – InterRegional (greitesniu) traukiniu, todėl bilietus pirksime prie 1-6 langelių. Mūsų turimos elektroninės CP kortelės jau nebetinka.

Mūsų laimei dirba daug kasų ir prieiname gal per 10-15 minučių. Bilietas kainuoja be kelių centų 10 eurų. Traukinio kryptis - Picinho. Portą ir Peso da Regua skiria beveik 100 kilometrų.

Traukinys važiuos iš 12 platformos, kuri yra metro pusėje, tad į požeminę perėją leistis nereikia.

Traukinys išvyksta laiku. Man labai patiko, kad palaukė atbėgančių keleivių.

Traukinys jau pažįstamas nuo nenusisekusios kelionės į Gimarainsą, tik šįkart mūsų traukinio kontrolierius nebeišlaipina. Šiame traukinyje nepranešinėjami stotelių pavadinimai, tačiau vagonuose kabo maršruto schema ir galima pasižiūrėti.

Atsižvelgdamos į keliautojų patarimus, sėdame į tą vagono pusę, kurioje turėtų matytis Deuro upė. Tačiau neradus toje vagono pusėje laisvos vietos, nusiminti tikrai neverta. Mat traukinys prie Deuro upės privažiuoja gana ne greit. Ir pradžių jis puškuoja pro neįdomius miestus ir miestelius, paskui išsiveržia į kaimišką vietovę ir rieda vaizdingo slėnio šlaitu.
Deja, slėnio grožis matosi kitoje vagono pusėje, o mes grožimės tik iš tolo.

Galiausiai išriedame į Deuro pakrantę. Dangus apniukęs, o netrukus jis visiškai sutemsta ir prasideda stipri liūtis. Kraštovaizdis būtų gražus, tačiau kol kas žiūrime į pilką panoramą. Jokio grožio ir džiaugsmo nesijaučia. Netgi ima nusivylimas, jog ką reiks daryti, jei visas mūsų viešnagės Regua dienas lis lietus, o mes negalėsime žygiuoti po kalnus.

Traukinys iš Porto iki kito mūsų nakvynės taško Peso de Regua važiuoja dvi valandas. Kaip atsidaro traukinio vagono durys, jau žinome nuo anądien buvusio nesėkmingo važiavimo į Gimarainsą. Tačiau Regua išlipa didelis būrys keleivių, tad durų pačioms atidaryti neprireikia.

Išėję iš stoties pastato patraukiame ieškoti Imperio hotel viešbučio http://www.booking.com/Share-K8LdVN . Jis yra čia pat, pavadinimas matosi nuo traukinių stoties prieigų, belieka tik gatvę pereiti.

4 naktys dviviečiame kambaryje iš viso kainuoja 162 eurus. Į viešbučio kainą yra įskaičiuoti pusryčiai.

Deja, viešbutyje lifto nėra, tačiau mums nėra labai svarbu, nes kambarys bus antrame aukšte. Kambarys tvarkingas ir švarus.

Mūsų aukšte yra ir kavinė, į kurią kas rytą eisime pusryčiauti.

Užsiregistruojame, susimokame ir einame pasižvalgyti po miestą.

Turime du tikslus: rasti parduotuvę, kurioje galėtume nusipirkti žygio lazdas (mat šįkart skrendame tik su rankiniu bagažu ir jų iš namų nesivežame) ir rasti maisto prekių parduotuvę.

Keista, bet būtent Portugalijoje mums beveik neteko matyti prekybos centrų. Yra bandelinės, vyno, mėsos parduotuvės, daržovės, bet prekybos centrų - ne.

Netoli naujųjų namų randame į mūsiškę „Jysk“ panašią parduotuvę. Užeiname pasižiūrėti, gal rasime žygio lazdų. Žygio lazdų neturi. Galvojame, kuo jas pakeisti. Randame šepečių kotų. Jau beveik buvome pasišovę juos pirkti, bet netikėtai pamatome senukų lazdelių. Pasimatuojame, pasvarstome, kas geriau: lazdelė ar šepečio kotas. Vis tik nusprendžiame pirkti lazdeles.

Vienas klausimas išspręstas. Laikas ieškoti maisto prekių parduotuvės. Deja, parduotuvės, kurią rekomendavo viešbučio darbuotojas, nerandame. Programa maps.me sako, kad gretimame Godim miestelyje turėtų būti Lidl'as. Patraukiame jo ieškoti.

Pakeliui pasižiūrime į Deuro muziejų.

Deuro muziejus - Museu do Douro įkurtas 2008 metais. Moderniame muziejuje galima susipažinti su slėnio istorija, vystymosi peripetijomis, vyno gamyba bei prekyba. Visa tai pademonstruojama šiuolaikinėmis multimedijomis.

Įdomu, kad muziejus įsikūręs Real Companhia Velha portveino kompanijai priklausiusiame 18 amžiaus dvare. Pastatas buvo atnaujintas. Turistai yra viliojami ne tik muziejaus ekspozicija, bet ir jame įsikūrusia kavine, kurioje galima pailsėti besigrožint Deuro slėniu.

Deja, mes muziejui laiko per visą viešnagę taip ir neradome.

Pakeliui susipažįstame su Peso da Regua miestu.

Jau minėjau, kad UNESCO saugomame Deuro upės slėnyje įsikūręs Peso da Régua dažnai vadinamas tiesiog Regua. Gyvenvietė dabartinėje Peso da Régua teritorijoje buvo įkurta Romėnų veržimosi į šiuos kraštus laikotarpiu. Nėra vieningos nuomonės, iš kur atsirado miesto pavadinimas. Daugiausiai yra manančių, kad dabartiniame Regua centre Romos imperijos laikais buvo įsikūrusi Vila Reggula gyvenvietė, nuo kurios pavadinimo ir kilo miesto vardas. Kiti teigia, kad pavadinimą davė Deuro upe plaukioję laivai, vadinami récua. Treti miesto pavadinimą kildina nuo žodžio reguengo, reiškiančio vienuolynui priklausančias žemes. Dar viena nuomone, miesto pavadinimas atsirado nuo žodžio regra, reiškiančio teisę į perleistas žemes. Mat 11 amžiuje vyko teisių į žemes perleidimas.

Nepaisant ankstyvo gyvenvietės paminėjimo, Peso da Regua augimas prasidėjo tik 1759 metais. 1837 metais Regua gavo miestelio (vila) teises, kuriam priklausė Godim regionas ir keli aplinkiniai kaimai. Regua, kaip miestas, gyvavimo piką pasiekė gavęs aukštą vyno kokybės įvertinimą. Apylinkėse buvo įkurta stambi vyno gamybos kompanija “Real Companhia Geral da Agricultura das Vinhas do Alto Douro” bei padidėjo vyno eksportas. Iš Deuro pakrantėje įsitaisiusio miesto į Porto apulinkėse esantį Vila Nova de Gaia nesustojamai buvo plukdomos statinės su vynu. Taip Regua praturtėjo, išaugo ir tapo regiono centru, o 19 amžiuje prie miesto buvo prijungti keli kaimai. 1985 metais Regua buvo suteiktas miesto statusas. 1988 metais Regua buvo paskelbta Vyno sostine.

Tarp Regua ir Godim miestų ribos, galima sakyti, nėra. Paprastai nepastebėsi, kur vienas baigiasi, o kitas prasideda. Kulniuojame apie du kilometrus. Galiausiai randame nemažą Lidl parduotuvę, kurioje sėkmingai apsiperkame.

Parnešę į viešbutį pirkinius, patraukiame ieškoti vakarienės. Ją randame nedidelėje kavinėje gatvėje, einančioje palei Deuro upę.

Kavinė visiškai tuščia. Meniu nėra gausus, daugumos patiekalų jau nebeturi. Užsisakome "heko". Gauname tešloje keptą jūros lydekos filė su ryžiais ir bulvėmis. Paprasta, bet skanu. Toks naminis maistas.

Po vakarienės sukame į traukinių stotį pasižiūrėti rytdienos tvarkaraščio.
Pakeliui pasidairome į šalia traukinių stoties ir mūsų viešbučio esančią bažnyčią.

Iš Regua traukinių stoties galima išbandyti įdomią atrakciją – 250 vietų turintį istorinį garo traukinį. Traukinys kursuoja nuo birželio iki spalio.

Senovinius vagonus traukia 1925 metais gamintas Henschel & Son lokomotyvas. Traukinio maršrutas tęsiasi iki už 50 kilometrų esančio Tua miesto. Kelionė pirmyn atgal trunka tris valandas. Trumpam sustojama Pinhão kaime. Atrakcija nėra pigi, tačiau galbūt visai smagu pralėkti Deuro upės pakrante.
Išduosiu paslaptį, kad važiuojant paprastu traukiniu saulėtą dieną pro langą vaizdai taip pat būna labai gražūs, todėl išlaidauti tikrai nebūtina. 

Mes turime kitų planų, tad susitikrinę tvarkaraščius, pasukame prie Deuro upės.
Pėsčiųjų ir dviračių takas paupiu tęsiasi iki pat Godim.

Dangus apniukęs ir lynoja lietus. Kad ir kaip nusibodo lietus, einame susipažinti su nauja gyvenamąja vieta - Peso da Regua. Miestas man patinka.

Pėsčiųjų taką pagyvina instaliacija.

Pakrantės takas žavus net lietui lyjant.

Pilkame danguje pasirodo properšos. Žvalgomės po krantinę ir Regua uostą - Cais do Peso da Regua. Čia vaikšto daugiau žmonių, o upėje švartuojasi laivai.

Paupyje vyko šunų mylėtojų susibėgimas, į kurį, panašu, kad pavėlavome. Pasidairome į keturkojus. Į dvikojus - taip pat.

Regua uoste yra sustoję net keli dideli kruiziniai laivai. Ruošiantis kelionei teko matyti kvietimų vykti į kelių dienų kruizą Deuro upe. Laivai atrodo įspūdingai.

Už uosto palei Deuro upę vedantis pėsčiųjų takas ištuštėja, sutinkame tik vieną kitą bevaikštantį. O retkarčiais dviračiu kas nors prašvilpia.

Lipame ant į upę iššokusios apžvalgos aikštelės. Regua iš čia atrodo panaši į šiuolaikinį miestą.

Šiuo metu mūsų pasivaikščiojimas idealiai atitinka vidinę būseną: tyla, ramybė ir romantika.

Pėsčiųjų takas baigiasi, o grįžti atgal dar nesinori. Nusprendžiame sukti į Godim ir kiek palipti į kalną.

Pro Godim - Regua eina vyno kelias.

Planuodama kelionę ketinau į Regua atvykti anksti ir pirmą dieną pro vynuogynus lipti į kalną iki Miradouro de Santo António apžvalgos aikštelės, esančios 420 metrų aukštyje. Tačiau lietus šioje kelionėje negailestingai keičia mūsų planus.

Siauromis gatvėmis lipame aukštyn į statoką šlaitą, vedantį link mano minėtos apžvalgos aikštelės. Jei nepavyko šiandien jos aplankyti, tai nors trumpai pasivaikščiosime.

Toliau nuo Deuro upės esančios gatvės yra užneštos žemėmis arba pažliugę nuo lietaus. Viena neišvaizdi gatvelė pralinksmina: kai kelio ženklai sunervina, juos galima sumesti į gatvės purvą.

Pasiekiame traukinio bėgius. Pro čia ir mes važiavome iš Porto.

Pasirodo pirmieji vynuogynai. Eiti būtų tikrai įdomu. Juo labiau, miestelio pakraštyje atrandu tikrą perliuką.

Net nežinau, kas tai, bet ši vieta man patinka. Net gaila, kad vakarėja ir turime grįžti.

Einame atgal į paupį ir grįžtame į Regua.

Dairomės į apylinkes. Visą viešnagės laiką spėliojome, kas ten kitoje upės pusėje viduryje ant kalno: skulptūra ar kiparisas.

Grožimės sustojusiais ilgais kruiziniais laivais. Žinoma, laivai ne tie, kurie plaukia jūromis ir vandenynais. Tai – upių kruizai. Galima plaukti kelių dienų kruizu Deuro upe. O galima pasidaryti vienos dienos kruizą iš Porto, Regua, Pinhao ar Pocinho. Tačiau turint daugiau laiko, vis tik rekomenduoju apsistoti šiame žaviame Deuro slėnyje ir išbandyti visas įmanomas atrakcijas.

Mums bevaikštinėjant sutemsta. Rytdienai turime didelių planų, todėl anksti patraukiame ilsėtis.

Kitą dieną leisimės į žygį.

Šiaurinė Portugalija: Portas ir Vila Nova de Gaia.

Pirma diena Porte aprašyta čia.

2018-06-05. Antradienis. Portas ir Vila Nova de Gaia.

Po pusryčių išsiruošiame į kitą Deuro (Douro) upės pusę, nes norime aplankyti Vila Nova de Gaia arba tiesiog Gaja. Tiesa, į Gają koją įkėlėme jau vakar, nes ten vakarieniavome ir vaikščiojome upės pakrante, tačiau šiandien aplankysime pora dar nematytų vietų.

Ilgą istoriją turinti Gaja senovėje buvo nuolat siaubiama antpuolių ir sunyko. 1035 m. nuo Deuro pietinių pakrančių išstūmus musulmonus, gyventojai atkūrė „Naująją Gają“ – Vila Nova de Gaia.
Istorikai  mano, kad būtent čia, Gajoje, senovėje ir buvo įkurtas Portus Cale miestas, davęs pradžią Porto miestui ir Portugalijai.

1225 metais karaliui Alfonsui suteikus Gajai miesto statusą, miestiečiai netruko išsivaduoti nuo didelių mokesčių Porto vyskupui ir kurį laiką gyvavo savarankiškai.

Į Gają trauksime viršutiniu Luišo I (Luis I) tilto aukštu. Pakeliui norime apžiūrėti Igreja Santa Clara bažnyčią ir Muralha Ferdinanda tvirtovę, kurios viduje turėtų būti jaukus apelsinų sodas, nuo kurio galima pasigėrėti Porto panorama.

Iš pat ryto lyja.

Pirmiausiai sukame prie bažnyčios. Bažnyčia, kaip ir rašoma Porto giduose, atidaryta tik nuo dešimtos valandos, todėl į ją pasižiūrime iš šalies.

Bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 15 amžiuje ir per amžius buvo ne kartą perstatyta. 18 amžiuje bažnyčios interjeras buvo padengtas auksu.

Po to, kaip ir pataria kelionių gidai, einame pro bažnyčios kairėje pusėje esančius vartus, nes norime patekti į šalia esančios tvirtovės kiemą. Deja, mus pasitinka statybininkai ir iš jų tono suprantu, kad tvirtovė uždaryta ir vaikščioti negalima, o vartai netrukus bus užrakinti.

Sukamės atgal ir netrukus jau einame Luišo I tiltu. Nors lyja, košia vėjas, o panorama tikrai ne kokia, bet vis tiek vaikštau nuo vienos tilto pusės į kitą ir dairausi.

Mosteiro/Igreja da Serra do Pilar bažnyčios ir vienuolyno arkos ir bokštai vakar vakare buvo jaukiai apšviesti, o šiandien pastatai atrodo visiškai kitaip.

Pereiname tiltu, tačiau kelias iki minėtos bažnyčios prasidės tik prie sankryžos, tad žingsniuojame ten. Pakeliui iš tolo pasidairome į Jardim do Morro parką, iš kurio atsiveria puikus Porto miesto vaizdas bei rajono pakraščiai. Rekomenduojama čia ateiti stebėti saulėlydžio, juolab, kad vakare parke kai kada vyksta koncertai ar groja muzika.

Porto panoramą matėme vakar, tad šiandien parkui laiko nebeskirsime.

Netrukus lipame statoka gatve ir ateiname prie Igreja da Serra do Pilar bažnyčios. Tik ne bažnyčia kol kas mums rūpi, o panorama. Nors ir lyja, bet ji yra labai graži.

Dairomės nuo priešais bažnyčią esančios plačios aikštės. Senasis Portas kaip ant delno.

Paskui einame į atokiausią aikštės kampą. Pagaliau pakeliu akis į bažnyčią.

O nuo aikštės pakraščio dairausi į vienuolyno sienas.

Apsisuku grįžti atgalios ir išsižioju: nuo čia atsiveria puiki Porto panorama, į kurią telpa ir Luišo I tiltas. Šioje apžvalgos aikštelėje apsilankyti privaloma.
Kelionių gidai rašo, kad ši aikštelė taip pat yra puiki vieta stebėti saulėlydį.

Atsigrožėję patraukiame atgal. Eidamos aikšte pasidairome į Igreja da Serra do Pilar bažnyčią.

Šią iš Porto pusės gerai matomą neįprastos – apvalios - formos bažnyčią ir vienuolyną 16 amžiuje pastatė vienuoliai augustiniečiai. Apvalios formos bažnyčia buvo statyta pagal Romoje esančią Santa Maria Redonda. Tuo metu dėl politinės situacijos Portugalijai teko pasiduoti Ispanijai, tad dėl tokios padėties ir lėšų stygiaus bažnyčios statyba truko net 72 metus. Politiniai įvykiai turėjo įtakos ir suteikiant vienuolynui vardą. Jam buvo suteiktas Ispanijos šventosios Serra do Pilar vardas.

1832 metais pilietinio karo metu šis vienuolynas buvo paverstas gynybiniu fortu ir buvo stipriai apgriautas. Pasibaigus pilietiniam karui Serra do Pilar brolijos nariai pradėjo vienuolyno atstatymo darbus. Jie užtruko beveik visą šimtmetį.
20 amžiaus pradžioje vienuolyno patalpos buvo naudojamos kariuomenės nakvynei.
2012 metais vienuolynas duris atvėrė lankytojams.

Nuo bažnyčios nusileidžiame ta pačia statoka gatve ir einame link Moro sodo, nuo kurio pasukame į Rua Particular Joao Felix gatvę ir ja žingsniuodamos pasidairome į jaukius kiemus.

Laikas prisipažinti, kur einame dabar. O gi link vyno rūsių. Būnant Porte aplankyti vyno rūsius yra būtina.

Gaja lankytojams dažniausiai žinoma kaip Porto vyno - portveino (Vinho do Porto) sostinė. Iš tiesų, lankantis krantinėje bei vyno rūsiuose, galima įsivaizduoti 17 amžiaus pradžią, kuomet britų pirkliai eksportuodavo vietinį Porto vyną. Gaja ir mūsų laikais yra svarbiausias vyno išvežimo uostas šalyje. Veikia vyno birža, yra portveino sandėliai.

Vyno rūsių Porte yra labai daug. Dauguma jų yra įsikūrę Gajoje. Populiariausi yra Real Companhia Velha, Calem, Sandeman, Offley, Croft, Taylor‘s ir daugybė kitų. Mes nusprendėme apsilankyti Taylor‘s. Žinoma, vyno rūsius apžiūrėti galima tiesiog Cais Gaia krantinėje, tačiau mes norime ir po Gają pasivaikščioti.

Mūsų jaukioji gatvė netrukus baigiasi, o kelias į vyno rūsius įsuka į aukštų sienų įrėmintą siaurą akmenimis grįstą ir stačiai į kalną lipančią senovinę gatvę.

Nuspręsti, į kurią vyninę eisime, buvo nelengva, nes mums trukdė kalbos barjeras. Mano draugė moka vienintelę užsienio kalbą – rusų. Aš be rusų kalbos dar šiek tiek kalbu angliškai. Kurie vyno rūsiai organizuoja ekskursijas rusų kalba, tokios informacijos nepavyko rasti, todėl vyno rūsį pasirenkame vos ne burtų keliu.

Man buvo girdėtas Taylor‘s pavadinimas, nes interneto platybėse teko skaityti, kad ten dirba lietuvaitė Skaistė. Tad į Taylor‘s ir pasukame.

Netrunkame atsidurti jaukiame ir tyliame kieme.

Dėl visa ko užeiname į lankytojų centrą. Miela darbuotoja atsako, kad rusų kalba audiogidas, su kuriuo lankytojai savarankiškai vaikšto po Taylor‘s vyno rūsį, dar nėra paruoštas.

Planuodama kelionę apie Porto vynus ir jų gamybą šiek tiek skaičiau, tad nutariame negaišti laiko klausantis audiogido kita kalba, kurios nemokame ir iškart eiti į degustacijos kambarį.

Trumpai paminėsiu, kad Porto vynas arba portveinas yra kelių pagrindinių rūšių:
Ruby - raudonas, populiariausias ir daugiausiai gaminamas vynas, brandinamas didžiulėse statinėse dažniausiai metus ar dvejus;
Tawny - auksinis, brandinamas mažos talpos ąžuolo statinėse dažniausiai trejus metus ir ilgiau;
Branco – dvejus – trejus metus didelėse ąžuolo statinėse brandinamas baltas vynas.

Porto vyno rūšių yra ir daugiau, nes gamintojų yra tikrai daug ir dauguma jų turi savo specifines, ypatingąsias rūšis. Taylor’s išskiria ypatingąjį vyną Vintage.

Pasirenkame degustuoti 2017, 2015 ir 2008 metų vyno ūkio Vergellas vyną. Padavėjas kalba angliškai ir atnešęs mūsų užsakymą, trumpai papasakoja apie mūsų išsirinktą vyną.

Taip pat užsisakome duonos su aliejumi.

Quinta de Vergellas, kuriai priklausančiose žemėse auginamos vynuogės ir gaminamas vynas, yra gerai žinomas rytinėje Deuro slėnio dalyje veikiantis vyno ūkis. Vergellas vynas yra pradėtas gaminti 1820 metais, o šiandien šiame vyno ūkyje pagamintas vynas yra eksportuojamas ir į užsienio šalis.

19 amžiaus pabaigoje didžiąją dalį Vergellas vyno ūkio nupirko Taylorų šeima. Jiems valdant, ūkis buvo pertvarkytas bei iki Vergellas kaimo nutiestas geležinkelis. Taigi, Taylor‘s šeimos ir Vergellas istorija glaudžiai susijusi.
Turiu prisipažinti, kad degustuoti šio vyno ūkio gėrimą pasirinkome visiškai atsitiktinai. Ir tikrai neprašovėme. Vynas skanus. Taip pats galėjome pajusti skirtumą tarp pernai metų ir gerokai ilgiau išlaikyti vyno. Taip pat paragauti kokybiško vietinio aliejaus bei pabūti malonioje aplinkoje.

Portveinas yra stiprokas gėrimas, dažniausiai būna devyniolikos arba dvidešimties laipsnių. Pavadinimas “portveinas” yra kilęs būtent iš Porto miesto ir portveinu vadintis gali tik toks vynas, kurio vynuogės užaugusios Deuro upės slėniuose.

Rudenį vynuogių kekės skinamos rankiniu būdu ir sudėtos į dėžes po 20 – 22 kg vežamos į ūkiuose įrengtas vyno gamyklas (lagares). Vyno gamybai kruopščiai atrenkamos tik sveikos ir kokybiškos vynuogės.

Portveinas saldokas, todėl jo gamybos procese yra svarbu išlaikyti sveikus vynuogių kauliukus, nes sutraiškyti kauliukai vynui priduotų kartumo.

Atrinkta vynuogių masė yra talpinama į aukštas granito talpas, kuriose jos sumaigomos. Anksčiau tą darbą atlikdavo žmonės, basomis kojomis lipdavę į talpas ir maigydavę. Juk kojomis lengvai sumaigo vynuogės odelė, o tuo tarpu kauliukas lieka sveikas. Tais laikais vynuogių augintojai derliui apdoroti į talką kviesdavosi gimines ir kaimynus. Dabar kaimai ištuštėję, o ir žmonių santykiai pakitę, todėl šį gamybos procesą dažniausiai atlieka mašinos. Žmonių kojomis minkomos vynuogės dažniausiai yra demonstracinės ir pritaikytos turistams. Tačiau yra ūkių, kurie vis dar taiko šį autentišką metodą.

Rugsėjo mėnesį galima vynuogių ūkiuose sudalyvauti derliaus nurinkimo bei paruošimo edukacijoje.

Vynuogės dažniausiai būdavo maigomos naktimis ir šis darbas užtrukdavo po tris – keturias valandas.

Tokios suminkytos vynuogės, priklausomai nuo jų rūšies, savaitei arba beveik porai paliekamos fermentuotis. Fermentacijos metu odelės, kauliukai ir stiebai iškyla į paviršių, o sultys nusėda žemyn.

Fermentacijos procesui pasibaigus, sultys išleidžiamos, o vynuogių atliekos iškeliamos.

Fermentacijos procesui pasiekus reikiamą lygį, į sultis yra pilamas jokio skonio ir kvapo neturintis 77 laipsnių stiprumo vynuogių spiritas, nebeleidžiantis vykti jokiems rūgimo procesams.

Taip paruoštos vynuogių sultys ūkiuose laikomos per žiemą, o pavasarį plukdomos į Gajos kvartale esančius rūsius, kuriuose jos išbūna nustatytą laiką ir reikalingoje temperatūroje, kol virsta norimu vyno gėrimu.

Vyninėje prasėdime labai ilgai ir iš jos išeiname apie pirmą valandą. Kam smalsu, pasakysiu kad vyno degustacija kiekvienai atsiėjo po 21 eurą, o 5 eurus kainuojantį aliejų su duonos rinkiniu dalijomės per pusę.

Cais Gaia esančiose vyninėse degustaciją buvo galima padaryti gerokai pigiau, bet tikrai nesigailiu.

Senomis siauromis gatvėmis leisimės iki Gaia Cais paupio.

Kai jį pasiekiame, pradeda lynoti. Kokia ironija: pusantros valandos, kol nelijo, prasėdėjome vyninėje.

Apatine Luis I tilto dalimi grįžtame į senojo Porto pusę ir, traukdamos link kito numatyto aplankyti objekto - Palacio de Cristal sodų, praeiname Cais Ribeira paupiu.

Viduramžiais buvęs pagrindiniu komenciniu rajonu paupio kvartalas Cais da Ribeira prasideda nuo Praça da Ribeira aikštės ir veda pro Luiso I tiltą iki Muro dos Bacalhoeiros ir Sao Francisco bažnyčios.

Kvartalas, nors ir per ilgus metus keletą kartų buvo nuniokotas gaisrų, iš esmės nepasikeitė.

Praça da Ribeira aikštė yra pagrindinė kvartalo aikštė.

Vykdant archeologinius kasinėjimus, buvo rastas 17 amžiaus fontanas. Dabar čia stovi Kubas - Cube, kurį dabar galime pamatyti aikštės viduryje.

Ribeiros kvartalas traukia naktinių linksmybių gerbėjus, nes čia daug barų, klubų, kavinių ir restoranų.

Kelionių gidai Cais Ribeira kvartale rekomenduojama apžiūrėti Casa do Infante rūmus ir Capela da Senhora do Ó koplyčią, tačiau mes šiuos objektus apžiūrime tik iš tolo.

Trumpai papasakosiu, kad Casa do Infante yra rūmai, kuriuose gimė princas Henrikas Jūrininkas. Rūmų istorija siekia 1325 metus, kuomet karalius Alfonas IV, prieštaraudamas vyskupo valiai, čia pastatė karališkuosius sandėlius. Šiuo metu pastatas priklauso valstybei, o jame yra įsikūręs ne tik muziejus, bet ir kitos institucijos.

Koplyčia Capela da Senhora do Ó – bažnyčia šioje vietoje stovi nuo 17 amžiaus, tačiau vėliau buvo perstatyta ir padaryta panaši į 19 amžiuje sugriuvusią Ribeiros vartų koplyčią.

Paupiu einanti promenada susiaurėja ir lieka tik siauru ruoželiu. Atsisukame atgal ir pasigrožime senąjį Portą ir ką tik lankytą Gają jungiančiu Luišo I tiltu.

Netrukus krantinė išsuka prie mūsų vakar lankytos “auksinės” Sao Francisco bažnyčios.

Dabar jau eisime palei judrią gatvę.

Kaip nueiti iki Palacio de Cristal sodų, kelią, žiūrėdama į žemėlapį, susigalvojau pati, todėl jis bus ne visai vykęs, bet gana įdomus.

Pamatę senus laiptus, vedančius link Palacio das Sereias rūmų, sukame ten.

Mūsų ką tik eita gatvė lieka žemai.

Nors viršuje randame gražius rūmus, bet labiausiai nustebina apylinkių panorama. O dešinėje matomi sodai, atrodo, yra ranka pasiekiami.

Ir pasižiūrime į nenublizgintą senojo Porto pusę.

Tikiu, kad iki sodų buvo galima ateiti visiškai paprastai, tačiau mes pasukame dideliu lanku einančia gatve, o suabejoję, ar bus atidaryti šoniniai parko vartai, vėl leidžiamės žemyn. Tačiau dėl tokių klystkelių savęs kaltinti neišeina, nes vis pasirodo gražios panoramas ar kokie mieli neišpuoselėti kampeliai.

Pagaliau ateiname iki senųjų Escadas das Sereias laiptų. Jie gana jaukūs, todėl visai nesigailiu ankstesnių klaidžiojimų.

Įeiname į Palacio de Cristal sodus, jų lankymas yra nemokamas.
Įėję iškart randame panoraminę aikštelę, žiūrinčią į mūsų nelankytą miesto dalį ir Arabų tiltą.

Nors dangus vis labiau pilkuoja, tačiau vis tiek pasivaikščiosime po sodus.

Jardims do Palácio de Cristal sodai dar vadinamai Jardim das Quatro Estacoes.

19 amžiuje vokiečių landšaftininko suformuotas 8 hektarų teritoriją užimantis Jardims do Palácio de Cristal – Krištolo rūmų parkas yra beveik pačiame miesto centre.
Deja, originalūs Krištolo rūmai (Palácio de Cristal) 1950 metais sudegė. Jų vietoje buvo pastatytas šiuolaikinis sporto centras. Tačiau sodai išliko ir jo terasos dovanoja nepaprastai gražius vaizdus į Deuro upę.

Panorama graži, tačiau pradeda stiprokai lyti.

Tikimės, kad lietus praeis ir vaikštome toliau.
Parke laisvėje gyvena povai, bėgioja vištos ir gaidžiai (beje, gaidys yra Portugalijos simbolis), tvenkinio pakrante krypuoja žąsys ir antys.

Parkas didelis, tačiau jame lengva susigaudyti. Galima ant suoliukų atsisėsti su užkandžiais. Rašoma, kad vasaros sezonu veikia kavinė.
Mes kavinės neieškojome, o ant šlapių suoliukų sėstis nesinori, tad žingsniuojame pasižiūrėti gėlynų.

Ši parko vieta turėtų būti ypatingai graži, bet lietus viską gadina.

Nors šio parko rožynų nėra ko lyginti su prieš pora dienų matytais Wilanow rūmuose Varšuvoje, bet pasivaikščioti čia tikrai smagu.

Dar kiek pasidairome po parką ir traukiame link išėjimo.

Nors ir lyja, bet namo dar neisime, nes yra kitų planų. Be to tikime, kad lietus baigsis, kaip kad nutiko ryte.

Netrunkame išeiti į krantinę ir artėjame prie Arabų tilto.

Beje, jei ką domina, galima užsisakyti mokamą atrakciją ir tilto arka pereiti iš vienos upės pusės į kitą.
Mūsų ši atrakcija nevilioja, todėl einame savo suplanuotu maršrutu. Smulkus lietus stiprėja, bet vis tiek einame iki kito planuoto tikslo – Foz do Douro. Fotografuoju labai mažai, nes ant objektyvo ištisai krinta lašai. Tad ir padarytos nuotraukos bus nešvarios. 
Įdomu ir tai, kad mūsų būsimas kelias yra pakrantės kelio Coastal Camino Português, vedančio nuo Lisabonos, dalis.

Foz do Douro reiškia “Deuro burną”. Taip vadinamas apie 13 tūkstančių gyventojų turintis Porto rajonas, esantis toje vietoje, kurio Deuro upė įteka į Atlanto vandenyną.

Iš žvejų gyvenvietės išaugęs rajonas dar pristatomas aukštesnės socialinės klasės gyvenamu rajonu. Prabangųjį Foz o Douro kvartalą yra pamėgę pasiturintys portugalai.

Pajūriu veda prabangi promenada su brangiais viešbučiais ir restoranais. Saulėtą dieną čia būtų tikrai labai gražu, tačiau dabar yra tik gražu.

Prieiname Cais do Ouro kvartalo krantinę. Šalia yra fontanas Fonte de Ouro.

Einame tolyn prieš vėją ir jau esame stiprokai sušlapę. Reiktų grįžti į Portą tačiau jokio po stogu esančio lankomo objekto Porte nesu numačiusi, o apsipirkimui dar per anksti, nes kelionę tik pradėjome ir nežinia, kiek lėšų ji gali pareikalauti. Belieka toliau nerti į lietaus iššūkį, bet mes prie tokių iššūkių jau esame įpratę.

Prieiname Observario das Aves apžvalgos aikštelę. Nuo jos galima pasižiūrėti į vandenyje esančiose nedidelėse seklumose tupinčius paukščius.

Tolėliau už aikštelės esantis pakrantės kelias labai išgražėja. Promenada atrodo prabangiai, tačiau mums ji jau mažai rūpi. Norisi sėsti į gatve dažnai pravažiuojantį autobusą, grįžti į viešbutį ir atsisėdus į lovą savo mažame kambarėlyje žiūrėti į baltą sieną. Tačiau susilaikome ir vis dar traukiame pirmyn.

Dar kiek – ir tolumoje jau galime įžiūrėti į vandenyną įtekantį Deurą. Pasvarstome, kad nutrepsėsime iki ten ir važiuosime namo.

Netrukus prieiname dvi viena šalia kitos stovinčias koplyčias: Capela da Senhora da Lapa ir Capela de sao Miguel-O-Anjo.
Piečiausiame Foz do Douro kampe bus koplyčia – švyturys Farol de São Miguel.
 Koplyčia - švyturys čia buvo pastatyta 16 amžiuje. Tai ne tik seniausias švyturys Portugalijoje, bet ir vienas seniausių visame pasaulyje.

1528 metais Vizėjaus (Viseu) vyskupas nurodė Deuro žiotyje pastatyti Sao Miguel-O-Anjo bažnyčią, kuri kartu atliktų ir švyturio paskirtį.
18 amžiuje pastatas buvo išplėstas, nes buvo reikalinga vieta jūrininkų mokymams. 20 amžiuje koplyčioje - švyturyje į susirinkimus rinkdavosi kvartalo bendruomenės vyriausieji. Nuo 1992 metų statinys yra saugomas architektūros objektas.

Nuo koplyčios - švyturio sukame link Passeio Alegre parko. Parkas apsodintas įvairių rūšių palmėmis bei kitokiais medžiais.

Už parko yra tvirtovė ir Felgueiras švyturys.

16 amžiaus pabaigoje pastatytas fortas Castelo de São João mūsų sušlapusių visiškai nesudomina. Norime tik pamatyti švyturį ir grįžti.

Fortas pastatytas siekiant apsaugoti krantą ir Deuro upės žiotis. Gynybinis įtvirtinimas buvo sumodernintas 17 amžiuje, o 18 amžiuje pastatyti vartai. Dabar fortas yra Nacionalinio gynybos instituto būstinė.

Nuo forto iki švyturio tenka kelias minutes paeiti.

1886 metais pradėjęs veikti 10 metrų aukščio Farolim de Felgueiras švyturys yra vadinamas keletu vardų. Švyturys Felgeiras pavadinimą gavo nuo taip vadinamo molo. O Molhe de Felgueiras  molas pavadintas vietovės, iš kokios jo statybai buvo atvežti akmenys, pavadinimu. 1945 metais švyturys buvo modernizuotas, o 1979 metais - įjungtas į bendrą pakrantės švyturių tinklą. 1990 metais atlikti sutvirtinimo darbai. Nuo 2009 metų švyturys nebeveikia, skleidžia tik garsinius signalus.

Lipame ant molo. Šiuo metu siaubingai lyja, o drėgmė jau į kaulus pradėjo smelktis, todėl man niekas negražu ir neberūpi. Pikta ir nepatenkinta lietumi einu molu.

Kai apsisukame grįžti atgal, pagaliau pasižiūriu į vandenyną.

Vandenyną šioje kelionėje matome pirmą kartą. Tas užpilkavęs vaizdas labai žavus, todėl nusprendžiame dar kiek paeiti vandenyno pakrante link Matosinhos. Vis geriau eiti čia, negu badytis skėčiais su miniomis praeivių mieste.

Nors keliautojai atsiliepia, kad paplūdimiai aplink Portą yra ne patys geriausi, tačiau pakrantė, net ir lietui lyjant, yra labai vaizdinga, nes vandenyje ir ant smėlio guli didelės uolos. Pakrante veda tvarkinga cementinė promenada.

Lyti kiek apstoja, o eiti pasidaro visai smagu.

Mūsų ką tik lankyta Foz o Douro ir švyturys lieka tolumoje.

Eiti tuščia pakrante gaudžiant vandenynui ir tyliai į skėtį barbenant lietaus lašams netgi patinka.

Valandžiukei sušilti kažkur užeiname į kavinę. Karšta arbata ir bandelė suteikia jėgų, tad su nauju entuziazmu einame tolyn.

Tarp Praia da Luz paplūdimio ir Avenida de Montevideo sodų randame 1930 metais pastatytą prabangią pergolę su kolonomis. Anot legendos, tuometinio mero žmona labai susižavėjo "Promenade des Anglais” promenada Nicoje ir užsinorėjo tokios pačios Porte. Kai kada dideli norai nėra blogai. Bėda tik, kad pergolė neturi sandaraus stogo ir negalime nei minutei pasislėpti nuo lietaus.

Mūsų takas suka nuo vandenyno. Miestu eiti nenorime, o iki Matosinhos dar laukia kilometro ar poros kelias, tad nusprendžiame verčiau grįžti atgal.

Mūsų artimieji ir draugai šiuo metu Lietuvoje kepa nuo ilgai trunkančios sausros, o mus lietus ne tik atgaivino, bet netgi atmirkė. Visada būna labai apmaudu, kai oras sugadina planus. O planavau po Matosinhos pasivaikščioti ir saulę prie vandenyno palydėti.

Tad tuo pačiu keliu ir ta pačia pakrante nuo vandens kliurksinčiais batais žingsniuojame atgal link forto ir švyturio.

Kai pasiekiame Passeio Alegre parką, lietus kiek apstoja, tad galiu nufotografuoti Foz o Douro rajono namus.

Praėję parką pamatome tramvajaus stotelę, tad į miestą grįšime šia transporto priemone.

Tramvajus Nr. 1 ką tik atvažiavęs, o prie Passeio Alegre parko yra jo galutinė stotelė. Mašinistas į kitą pusę perdeda tramvajaus ūsus ir parduoda mums bilietus.

Bilietas suaugusiam kainuoja tris eurus. Pramoga nėra pigi, tačiau išbandyti tikrai įdomu ir verta, nes tramvajaus vidus mane sužavi labiau negu išorė.

Netrukus tramvajus pajuda. Esame vienintelės jo keleivės. Tramvajus senoviškai bilda, tad važiuoti smagu ir ant galvų nelyja.

Važiuojame iki galinės - Infantės stotelės. Ji yra prie Sao Francisco bažnyčios. Išlipę praeiname pro bažnyčią, po to gatve kylame į viršų ir dairomės vakarienės. Kažkur pamatome kavinę užrašu „10 em Sao Domingos“. Pavadinimas mums pasirodo neįprastas, todėl užeiname. Kavinė nedidelė, bet pilna lankytojų. Sakomės troškinį su menke - Bacalhau de Braga. Viena porcija kainuoja 8,50€. Ir po taurę balto vyno. Vynas - 2€.

Bacalhau skani. Žinoma, ne dieviška, bet lyginant su vakarykšte Francesina, tai jau labai skani. Porcija milžiniška, vos suvalgau. Taigi, šįkart pigiai prasisukame.

Iš kavinės išeiname jau sutemus. Lietus vis dar lyja, tad traukiame namo.

Parduotuvėje perkame vyno. Offley Tawny, jis kainuoja 7 eurus.

Parėjusi peržvelgiu kelių dienų orų prognozę ir ji nieko gero nežadanti. Rytoj mūsų suplanuotoje aplankyti vietoje taip pat turėtų palyti. Bandau ieškoti, kur rytoj nebus kritulių ir randu. Taigi, teks keisti kelionės planą, bet šiuo momentu svarbiausia, kad nelytų.

Iki rytojaus.

Kitą dieną vykome į Aveirą.