2014 m. birželio 14 d., šeštadienis

Madeira. IV dalis

2014-06-14 Šeštadienis. Queimadas-levada do Caldeirao Verde-Santana.
Šią dieną skirsime dar vienam objektui, kuris Madeiros salai suteikia išskirtinumą. Eisime levada.

Levados - vandens kanalų sistema, išraižiusi visą Madeiros salą ir aprūpinanti salos gyventojus vandeniu. Tiesiog cementinis griovelis, kuriuo teka vanduo. Levadų sistema Madeiroje sudaro apie 2500 km ilgį. Dalis šių kanalų yra paversti turistinėmis trasomis. 
 Savo pažinčiai pasirinkome gražiausia laikomą levandą - Caldeirao Verde. Yra sakoma, kad kas nėjo levanda Caldeirao Verde, vadinasi, nebuvo Madeiroje.

Vėl važiuosime iki Santana. Tik šįryt išsiruošiame pusvalandžiu ankščiau – į 07:30 autobusą.
Autobuso numeris 103. Kaina ta pati, kaip vakar: 4,70 eur.

Noriu atkreipti dėmesį, kad autobusų grafikai darbo dienomis ir poilsio skiriasi. Vieni grafikai yra pirmadieniui – penktadieniui. Kiti – tik šeštadieniui. Ir dar kiti – tik sekmadieniui ir švenčių dienoms.
Vykstant į Madeirą kelionėms autobusu, labai pravartu pasidomėti, kaip portugališkai vadinasi savaitės dienos. Savaitė prasideda kaip ir Britanijoje – nuo sekmadienio.
Pati dar tik ruošdamasi kelionei, išvydusi, kad autobusas važiuoja pagal skambesį šeštą dieną – sexta feira. Pasirodo, ta sexta feira – tik penktadienis.

Beviltiškai bandžiau rasti kažkokią transporto priemonę, pigiai vežančią iki Queimadas, nuo kur ir prasideda gražiausioji Madeiros levada. Britai internete visa gerkle laido, kad iki Queimadas atvažiavo už 2 eurus. O taksistas prašo 10 eur.
Sėdame į taksi. Ir labai greit užriedame iki Queimadas. Queimadas – mažas taškas su dviem senoviniais namais. Čia pasijuntu kaip atokiame pasaulyje. Ypač ryte, kai beveik nėra žmonių.



Negaištame, patraukiame pirmyn į levadą. Mūsų laukia 6,5 km į priekį. Ir tiek pat atgal.
Gaivus rytas miške. Labai greit cemento lovelyje sutinkame upeliuką, pagal kurį ir eisime.
Kol kas jokio ypatingo stebuklo. Esame atvykę iš mažo gražios gamtos rytų Aukštaitijos miestelio. Kalbamės, kad levanda turbūt nustebintų tik miesto žmogų, gyvenantį triukšme, aukštoje civilizacijoje, minioje. Mūsų kelio pradžia įspūdžių ir emocijų prasme nieko nesiskiria nuo pasivaikščiojimų po savo krašto miškus. Nebent tik koks labai senas, nematytas ar stebėtinai didelio ūgio augalas čia sudomina. Tąkart abi vienbalsiai pasidžiaugiame, kad nėjome jokia kita levanda.
Virš galvų visą kelią lydi paparčiai ir seni apsamanoję medžiai. Kai kur levanda pražįsta žiedais. Visur čiurlena tai didesni, tai mažesni kriokliukai. Kai kur greit prabėgame nuo jų. Kai kur vėsiname saulės kaitinamus kūnus.  



Šiandien pagal oro prognozes Madeiroje yra labai karšta diena su labai dideliu saulės aktyvumu. Tad džiaugiuosi, kad esame čia, pavėsiais ir upeliais gaivinančiame kelyje.
Levada kai kur plati. Kai kur cementinis takelis tik kojai pastatyti.
Bet labai saugi. Visur turėklai. Žinoma, pavojingesnėse vietose viršutiniai trosai daug kur nutraukyti. Bijojau, kad draugei vėl bus negerai dėl aukščio. Nes vietomis einama prie bedugnės. Bet jai visai nebaisu šiandien.
Kai kur properšose pasirodo vaizdas į kanjoną. O nuo aukštai esančių stačių kalnų teškantys upeliukai vis pildo ir pildo apačioje greitai tekančią tylią levadą. 



Pagaliau – pirmas tunelis. Tunelių Caldeirao Verde levandos trasoje yra 4. Du – labai ilgi ir tamsūs. Tad žibintai būtini. Nes tuneliuose ne tik kad tamsu, bet ir šlapia. Yra labai gilių balų, dėl kurių tenka ropštis ant cementinės užtvaros vandeniui.
Praėję pirmąjį tunelį, džiaugiamės lyg maži vaikai. Pagaliau atsirado kažkas įdomaus šiame kelyje. O netrukus – kelias kryžiuojasi. Vienas veda į Ilha. Bet mes ir toliau laikysimės savo tikslo.
Neužilgo – ir antrasis tunelis. Šis jau ilgas ir tamsus.  



Ir trečiasis. Ilgiausias, bet gražiausias.





Dabar veda tik kokių 40 cm cementinis levandos takas. Žmonių daugėja. Prasilenkti ar pabūti nėr kur.





 Pagaliau savo grožį parodo kanjonas.
Ir - aikštelė prie išdžiuvusios upės. Girdėti vandens šniokštimas. Labai nelygus kelias į viršų akmenimis. Kiek įmanoma į viršų užverčiame galvas ir pagaliau aukšto kalno viršuje pamatome tai, ko čia atėjome. Caldeirao Verde krioklys iš beveik 100 metrų aukščio krintantis į ežerą. 



Prie krioklio žmonių minios. Lipame į tolimiausią kertę ir išbūname gerą valandą. Tada sukame atgal.
Vėl tie patys tuneliai. Susitinkame daug pirmyn einančių žmonių. Nemažai kas eina be žibintų. Neįsivaizduoju, kaip tai reiktų padaryti. Kažkam pašviečiame kelią.  



Viename iš tunelių sutinkame lietuvių šeimą – pirmus ir vienintelius lietuvius visos kelionės po Madeirą metu.

Kelias namo atrodo tarsi trumpesnis. Tie patys 6,5 km kažkur ištirpsta.
Reziumuojant ėjimą levada Caldeirao Verde, galiu tik pasakyti, kad ji – fantastiška. Labai įdomi, labai smagi. Ir graži vis tik. 



 Pasitinka Queimadas sodybos vaizdai. Čia pailsime kiek Ir vėl į kelią. Dabar jau iki Santanos eisime pėstute. Mūsų kelias žemyn veda važiuojamąja dalimi. Automobilių vienas kitas. Einame eukaliptų mišku. O jau kvepėjimas. 



Kai kur kelias toks status, kad bėgame žemyn. Kelkraščiuose žydi didžiuliai vešlūs hortenzijų krūmai. Jau ir Santanos pirmieji namai.



Iki autobuso dar daugiau nei valanda. Pasižvalgome po Santaną.



Turiu pažymėti, kad autobusas Santanoje keleivius išlaipina ir įlaipina ne toje pačioje vietoje. Išlaipina prie tualetų. O norint grįžti į Funšalį, reikia eiti į priešingą aikštės pusę, prie Santa Anna Galeria. Išlaipinimo stotelėje yra informacija apie tai.  

Kelias link Funšalio.



Grįžę į Funšalį, einame vakarieniauti. Pagaliau - į "savo" kavinę. Po studijos langais esančią Cantinho dos Amigos. Čia buvo pats skaniausias maistas per visą kelionę. Gailiuosi, kad tik vieną vakarą teišsiruošėme čia.
Mano patiekalas Espada žuvis su marachujos padažu. Be proto skanu. Kolegės - kalmarų šašlykas.
Jei kas gyvensite netoli Funšalio katedros SE ir Rua das Murcas, labai rekomenduoju šį restoraną. Sumokame kaip ir visur iki šiol: įskaitant tipsus, 26 eur už abi. (dar ėmėme jų duonelės ir alaus). 

Šiandien birželio šeštadienio vakaras. Kiekvieną birželio šeštadienį pusė vienuoliktos vyksta tarptautinis Atlanto šviesos ir pirotechnikos festivalis. Padavėjo paklausiu patarimo, kur geriausia žiūrėti fejerverkus. Pataria kiek ankščiau nueiti į Mariną. Einame.
Šio festivalio šviesų žiūrėti galima plaukti laiveliais į vandenyną. Kaina 30 eur, mačiau. Taip pat yra pardavinėjamos prieplaukos priekyje esančios sėdimos vietos. Nežinau kainų. Mums tiko ir pastovėti - nemokamai.
Pusvalandis bežiūrint fejerverkų ir klausantis muzikos labai greit pralėkė.  


2014-06-15 Sekmadienis. Pico do Areiro – Pico Ruivo – Achada do Teixeira.
Labai norėjau pasivaikščioti Madeiros kalnais. Viliojo ne tik jų neįprastos formos ar smailos viršūnės. Bet ir mikroklimatai, kai viename salos gale gali snigti, kitame – šviesti saulutė. Tiesa, mūsų pasirinktą keliavimo laiką – birželį – tie mikroklimatai turbūt būna mažiau juntami. Bet visada tikėjau, kad žygiuojant iš Pico Arieiro iki Pico Ruivo gali tiek visko nutikti. Ir iš šio žygio galėsiu pasisemti emocijų visiems ateinantiems metams.
Keliaujantiems po salą visuomeniniu transportu pabūti Pico Arieiro - Pico Ruivo praktiškai neįmanoma. Yra dvi galimybės: nuvykti ir parvykti su taksi arba važiuoti su agentūra.
Vieną vakarą bevaikščiodamos senamiestyje netoli mūsų namų užmatome užrašą rusų kalba apie organizuojamas ekskursijas. Kainos pasirodė kaip ir pas anglus. Užeiname, pasidomime. Sutarta, važiuosime su Qualispresenca. Sumokame po 35 eur.

Beveik minutė į minutę atvažiuoja mikriukas. Pasitinka gidas. Pasirodo, būsime tik dvi ekskursantės šią dieną. Likome labai maloniai nustebę ir sužavėtos. Taigi, turime kaip ir asmeninį gidą, kuris daug ką įdomaus papasakoja pakeliui.
Laikas važiuojant greit praeina. Pasitinka mus smailos kalnų viršūnės ir Pico Arieiro savotiškas simbolis – baltas rutulys, kuris tarnauja kaip radaras. Viršukalnės aukštis – 1818 metrai.

Pasiruošę žygiui čia pat gauname po madeirietišką lazdą. Bet iš pradžių ne lazda man tarnauja, bet aš ją nešu tarsi pirmokas už save didesnę gladiolę. Vėliau lazda tampa išties labai patogia.
Pirmiausia judėsime prie apžvalgos aikštelės, esančios šalia Pico Arieiro. Lydi kalnų viršūnės. Ir mėlynas mėlynas dangus.
Nuo apžvalgos aikštelės: gera dieną pradėti virš debesų.



 Kylam į kelią. Jau nueita tiek.





Takas eina aukštai stačiame šlaite. Veda į tunelį. Vėl reikalingi žibintai.



Laukia baisiai status ir suktas žvyro takas žemyn. Šioje vietoje džiaugiamės, kad keliaujame su vyruku, kuris ne tik kad gidas puikus, bet ir galantiškas. Abiems rankos paduotos, prilaikytos, apsaugotos. Ši kelio dalis ne tiek vaizdinga, bet duodanti daugiau veiksmo.



 Prieiname naują kelio atkarpą. Nukritus uolai ir apdaužius karnizą, dėl ko trasa buvo uždaryta, tvarkytojai padarė naują praėjimą. Tiesa, trasa pailgėjo pusantro kilometro. Ir atsirado daugiau stataus leidimosi/kopimo.
Šaltuoju metų laiku liūtys kasmet saloje padaro didesnės ar mažesnės žalos. Sala dėl lietaus ir purvo nuošliaužų smarkiausiai nukentėjo 2010-aisiais. Skaičiuojama, kad nuo 19 amžiaus pradžios saloje yra buvę per 30 purvo nuošliaužų, padariusių madeiriečiams nuostolių.

Taigi, prasideda laiptai. Poroje vietų naujai įmontuotos kopėčios.
Kai sunkiausias etapas praeinamas, stojame trumpam poilsiui. Dabar jau kelias ves saulės atokaitoje. Tepamės kremais nuo saulės. Nors ir pailsę, bet nebenorim ilgai sėdėti. Tempas pagautas. Greit šokstame į trasą.
Toje vietoje, kuri ryte pasitiko su žemai plaukiančių debesų jūra, dabar vos lopinėlis plūduriuoja. 



 Dabar kalnai mus pasitinka su gėlėmis. Didžiuliai pilki mirę medžiai, gėlės, mėlynas dangus, tamsūs kalnų šešėliai akių nepaleidžia.



 Prieiname Ruivo poilsio namelį. Nuo namelio - tiesiu taikymo iki viršūnės. Link pačios viršūnės lydi raudono grunto takai ir slėniai. Ir, žinoma, gėlės.




Atsižymime prie aukščiausio Madeiros salos taško - Pico Ruivo (1862 m.). Ir leidžiamės link apžvalgos aikštelės.



 Čia pietaujame. Vadovas mus vaišina madeirietiškomis gėrybėmis. Mes mainais pasiūlome naminių lašinukų, draugės mamos augintų ir gamintų.
Apylinkės ir žemai likęs Ruivo poilsio namelis.



 Paskutinės akimirkos aukščiausiame Madeiros taške.



Netrukus takelis jau išveda namo... Sukame į geltonų žiedų karalystę.




 Sudie, kalnai. Sparčiu žingsniu traukiame į Achada de Teixeira, kur jau laukia mikroautobusas.
Nueita 10 km. Žygiuota 5 valandas.

Diena buvo fantastiškai graži. Tik tempas mums neįprastas. Tarsi beprotiškai skanus pyragas vienu kąsniu prarytas. O norėtųsi pasimėgauti... Jei galėčiau kartoti, dabar važiuočiau su taksi. Ne todėl kad agentūra likome nepatenkintos. Mūsų vadovas - super. Tiesiog jau esame įpratę pačios sau ritmą diktuoti. 

Funšalyje dar pasivaikštome promenada.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą