Šios kelionės priežastimi buvo Latvijoje Liepojos mieste vyksiantis Trenkturo organizuojamas Coastline Trek serijos žygis Baltijos pakrante.
Praeitais metais pirmą kartą dalyvavau Trenkturo organizuotame žygyje Nemuno kilpomis. Renginys man labai patiko, todėl šįkart panorau žygiuoti jūros pakrante. Vienintele kliūtimi man dalyvauti naujame sumanyme buvo logistika iki žygio vietos. Mat tiesioginio autobuso ar traukinio reiso iš Molėtų, Utenos ar Vilniaus į Liepoją nėra, teko dėliotis alternatyvas.
Man patogiausiu ir pigiausiu variantu pasirodė iš Vilniaus vykti į Rygą, o iš ten – į Liepoją. Kadangi dar turėjau pora nesuplanuotų atostogų dienų, nusprendžiau vieną jų skirti Rygai, kitą – Liepojai, o savaitgalį mėgautis žygiu.
Taigi, ketvirtadienio rytą 10 valandą iš Vilniaus autobusų stoties Luxexpress autobusu pajudu į Latvijos sostinę Rygą. Bilietą pirkau gerokai prieš kelionę. Jo kaina – 5 eurai. Autobusas apytuštis, tad sėdžiu viena.
Kelionė trunka keturias valandas. Sėdynės patogios, tarpai dideli, tikrai tiktų ir ilgakojams. Penkiolika po antros lipu Rygos autobusų stotyje, susitikrinu rytdienos autobuso grafiką į Liepoją ir patraukiu ieškoti viešbučio.
Lovą Riga Hostel bendrame moterų kambaryje esu užsisakiusi seniai. Nors kelionės išvakarėse labai norėjau lėkti paskui bičiulę bei būsimą bendražygę į Liepojos priemiestį Karostą, kur ji bus apsistojusi, tačiau hostelį Rygoje buvau užsisakiusi be galimybės atšaukti. Viena naktis man atsiėjo 10 eurų, pinigai buvo nuskaičiuoti užsakymo dieną, todėl nusprendžiau pataupyti ir laikytis turimo užsakymo.
Išėjusi iš autobusų stoties ir praėjusi didelį prekybos centrą, pereinu požemine perėja ir išeinu į Merkela gatvę. Viešbutis yra labai patogioje ir lengvai randamoje vietoje, nes įėjimas pažymėtas maitinimo įstaigos McDonald ženklu. Lipu į ketvirtą aukštą. Laiptinės aikštutėje šviečia Ryga hostel ženklas. Skambinu į duris. Įleidžia. Maloni darbuotoja aprodo hostelio teritoriją, pasako visą būtiną žinoti informaciją ir nuveda į kambarį. Teks taisytis į viršutinę lovą. Viršutinio lovos aukšto dažniausiai vengiu, nes naktį bijau iškristi, o ryte užsimiegojusi - nepataikyti į kopėčias. Bet niekis, kaip nors išgyvensiu.
Kambarys nedidelis, jame stovi stalas su kėde, atvira pakaba drabužiams, daiktų saugojimo kabina. Kambaryje stovi tik dvi dviaukštės labai patogios lovos. Šis faktas, kad kambaryje miegos nedaug žmonių, nulėmė mano apsisprendimą pasirinkti šį hostelį.
Hostelyje labai švaru ir tvarkinga.
Greitomis įsikuriu, bendro naudojimo virtuvėje išgeriu kavos. Hostelyje galima nemokamai gerti kavos, arbatos.
Pasistiprinusi patraukiu į pažintį su mano dar nematyta Rygos dalimi.
Rygoje lankausi nebe pirmą kartą, tačiau nelankytų vietų dar atrandu.
Pirmiausiai patraukiu ten, kur ir atvažiavau: link autobusų stoties. Šalia stoties esančius 1930 metais pastatytus orlaivių angarus, kuriuose dabar veikia Rygos centrinė turgavietė – didžiausias Rytų Europos turgus, lankiau jau ne kartą. Tačiau vis nerasdavau laiko apžiūrėti prie turgavietės, tarp Maskavas, Turgeņeva ir Krasta gatvių, esančių senųjų sandėlių, vadinamų spikeriais (spīķeri). Buvusių sandėlių yra nemažai, todėl ta vieta vadinama Spikerių kvartalu.
Dar 14 amžiuje dabartinio kvartalo vietoje, tuo metu vadinamoje Lastadija, buvo pakraunami ir iškraunami laivai, o šalia stovėjo keli sandėliai.
Sandėlių – Spikerių – kvartalas šioje vietoje buvo įkurtas tik 19 amžiaus viduryje, kuomet šioje Dauguvos upės pakrantėje šalia turgavietės buvo pastatyti net 58 sandėliai. Sandėliai buvo pastatyti pagal to meto architektūros madą, o jų statybai buvo naudojamos raudonos plytos.
Plečiantis geležinkelio tinklui, Spikerių kvartalo sandėlių nebepakako, todėl kitoje vietoje buvo pastatyti nauji sandėliai. Vokiečių bei rusų okupacijos metais dalis pastatų buvo naudojama karo/kariuomenės reikmėms. 1991 metais Latvijai atgavus Nepriklausomybę, sandėliai ilgą laiką merdėjo. Šioks toks kvartalo atgimimas prasidėjo 2007 metais.
2013 metais rekonstruotas Spikerių kvartalas ir upės krantinė šalia jo yra UNESCO saugomo Rygos senamiesčio dalis. Šiuo metu kvartalą sudaro13 buvusių sandėlių. Galima ne tik pasivaikščioti po kvartalą, bet ir pasėdėti ant jaukioje 1,3 km ilgio krantinėje įrengtų suoliukų, pasigrožėti Dauguvos upės, jos tiltų bei senamiesčio panorama.
Kaip ir dauguma senųjų pramoninių rajonų Europoje, taip ir Spikerių kvartalas Rygoje buvo paverstas menininkų erdve. Šiandien čia yra įsikūręs miesto gyventojų ir svečių vis labiau pamėgstamas kūrybinių industrijų kvartalas. Kvartalui atgyjant, jame atsidarė parduotuvės, kavinės ir restoranai. Tiesa, šiuo metu kvartale vyksta daug remonto darbų, restauruojami pastatai. Be to šiandien diena vasariškai karšta ir čia labai kepina saulė. Tad tik pasižvalgau aplinkui. Nepaisant restauruojamų pastatų, vieta labai jauki, o nuo judrios gatvės saugantys atitvarai gerai sulaiko triukšmą.
Rygą pristatančiuose informacijos šaltiniuose skaičiau, kad šiltuoju metų laiku šis kvartalas yra labai populiarus. Čia vyksta daug renginių, koncertų, veikia Blusų turgus, organizuojami sporto renginiai bei kitokios pramogos. Populiariausi festivaliai yra “Baltosios naktys”, “Muziejų naktis”, “Rygos restoranų savaitė”, “Staro Ryga”. Žiemą galima pačiuožinėti ant ledo.
Mano vizito metu kvartalas yra visiškai tuščias, tik kavinėje pietauja nuo karščio besislepiantys žmonės. Aplink matau tik statybininkus ir čia įsikūrusių įstaigų darbuotojus.
Spikerių kvartale lankytojus sudomintų vadinamas eksperimentinis teatras “Dirty deal teatro”, kuris pristatomas kaip originali vieta pasisemti patirties, žinių ir idėjų bei atrasti save jauniesiems režisieriams, aktoriams, choreografams.
Rašoma, kad šis kvartalas didžiuojasi Spikerių koncertų sale, kurioje galima paklausyti kamerinio orkestro "Sinfonietta Riga" bei vieno garsiausių ”Latvijas Radio koris” chorų atliekamų kūrinių. Tačiau salėje galima pasiklausyti ir džiazo bei kito stiliaus muzikos.
Veikia Šiuolaikinio meno centras KIM?, kurio pavadinimas skambėtų "kas ir māksla?". Kas yra mokslas/kas yra menas?
Deja, Spikerių kvartalo istorija susijusi ir su tamsiąja istorijos dalimi. Antrojo pasaulinio karo metais šioje vietoje veikė žydų getas. Besidomintys žydų istorija Spikerių kvartale gali aplankyti Holokausto muziejų.
Į šį muziejų ketinau eiti, tačiau nebeapsikenčiau aplink birbiančių statybininkų grąžtų, todėl pasukau prie upės.
Iš Spikerių kvartalo leidžiuosi į požeminę perėją, vedančią link Dauguvos upės.
Upės pakrantės promenada patraukiu prie artimiausio tilto, kuris nuves į kitą Dauguvos pusę - Akmens tilto. Pakeliui praeinu pro Pilsetos (Pilsetas) kanalą, pro paminklą 1905 revoliucijos dalyviams. Labai karšta, šalia tekančios upės vanduo nei kiek nevėsina. Tačiau vaizdai žavūs, o automobilių triukšmą sulaiko apsauginės sienos. Einu ir mėgaujuosi, nors saulės kepinama galva ragina ieškoti pavėsio.
Gana greit prieinu Akmens tiltą ir ant jo lipu laiptais.
Visada jaučiau baimę eiti tiltu per plačias upes, bet šis tiltas panaikino mano netikrą baimę. Eiti malonu, o vaizdai į senąją Rygą verčia aikčioti. Tik gaila, kad tenka suktis ir suktis atgal, nes senamiestis liko man už nugaros. Nuo vandens pučiantis vėjas taršo plaukus ir maloniai vėsina.
Nors Ryga negali pasigirti didele tiltų per upę gausa, tačiau bent trejetas jų tikrai patrauks dėmesį. Apie Geležinkelio ir Vantiniu tiltus jau rašiau praeituose savo pasakojimuose apie Rygą. O štai Akmens, nors ir patraukliai atrodantis, bet visada likdavo nepaminėtas.
Akmens tiltas (Akmens tilts) – tai 1957 metais vietoje prieš tai buvusio pontoninio tilto pastatytas 27 metrų pločio ir 305 metrų ilgio tiltas per Dauguvos upę. Apie šio tilto istoriją internete informacijos yra labai nedaug, o tuo, ką radau, ir pasidalinsiu.
18 amžiuje šioje vietoje nuo pavasario iki rudens būdavo statomas laikinas tiltas. Tačiau miestas augo ir laikinos konstrukcijos nebetenkino jo poreikių. Taigi, 19 amžiaus pabaigoje Dūmoje buvo svarstomos upės krantų sujungimo galimybės. Kalbama, kad carinės Rusijos valdymo laikotarpiu šioje vietoje buvo planuojamas kasti tunelis po upe. Ši idėja buvo svarstoma ir paskaičiuota, kad tunelio statybos kainuos nežymiai daugiau nei tradicinio tilto statyba. Tačiau įvertinus eksploatacijos pliusus ir minusus, vis tik buvo nuspręsta statyti pontoninį tiltą. Taigi, metalinės konstrukcijos sujungė 35 pontonus, o tiltas buvo netgi ilgesnis nei dabartinis.
Nors buvo skelbiama, kad tiltas bus naudojamas tiek pėstiesiems (nemokamai), tiek transporto priemonėms (už nedidelę kainą), tuo metu transporto priemonių buvo nedaug, todėl pontoninis tiltas tarnavo daugiausiai į darbą einančiųjų reikmėms. Be to viduryje tilto buvo įrengta maudynių vieta. Maudykla buvo mokama, tačiau įsigiję bilietus galėjo ne tik pasimaudyti, bet ir pasikaitinti saulutėje.
Nors pontoninis tiltas tarnavo ištisus metus, tačiau per ledonešį jis buvo išardomas.
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių armijai artėjant prie miesto Pontoninis tiltas buvo išardytas ir išvežtas. Vokiečiai pontoninio tilto vietoje buvo pasistatę vadinamą Liubecko tiltą, kuris gyvavo labai trumpai, nes buvo sugriautas. Po karo šioje vietoje Rygos gyventojai pastatė dar vieną pontoninį tiltą. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo subombarduotas, tačiau vietoje jo netruko iškilti naujas pontoninis tiltas, tik jau Sovietų karių pastatytas.
1957 metais pontoninis tiltas buvo perkeltas į dabartinio Vantinio tilto vietą, o vietoje jo pradėtas statyti tvirtos ir pastovios konstrukcijos tiltas iš plieno ir akmens.
Šviestuvais, dailia tvora turistus traukiantis tiltas yra visai smagus ne tik pėstute pasiekti kitą Dauguvos upės krantą, bet ir pasigrožėti Rygos panorama.
Tai Stalino epochos statinys, todėl tilto projektas buvo rengiamas Maskvoje ir iki Latvijai atkuriant Nepriklausomybę buvo vadinamas Spalio tiltu (Oktobra tilts).
Perėjusi Dauguvos upę, dar kartą pasimėgauju senosios Rygos vaizdais. Po to leidžiuosi į požeminę perėją ir labai greitai pasiekiu dar vieną objektą.
Kairiame Dauguvos upės krante iš tolo matosi neįprasto dizaino 13 aukštų ir 68 metrų aukščio Latvijos nacionalinė biblioteka (Latvijas Nacionālā bibliotēka), kitaip dar vadinama Šviesos pilimi (Gaismas pils).
Bibliotekos pavadinimas “Šviesos pilis” paremtas latvių folkloru: pastatas primena krištolinį kalną, kurio viršūnę pasiekti reikia įdėti daug pastangų, tačiau rezultatas atperka visus vargus ir pastangas.
Bibliotekos pavadinimas taip pat yra siejamas su latvių literatūra ir yra panaudotas tarsi metafora Dauguvos upės vandenyse paskendusių žinių ir išminties lobių, kurie vieną dieną iškils į viršų ir sunaikins karus, tamsą ir okupaciją. Taigi, bibliotekos statytojams pavyko sujungti abi metaforas ir Latvija gali džiaugtis viena moderniausių bibliotekų Baltijos šalyse.
Biblioteką gali apžiūrėti skaitytojai, lankytojai ir miesto svečiai. Lankytojai 1-8 aukštus gali apžiūrėti individualiai. Savaitgaliais galima apsilankyti ir 11-12 aukštuose bei juose esančiose 360 ̊ apžvalgos aikštelėse, bet užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad ir per žemesnių aukštų langus panorama yra puiki.
Žinoma, lankytojai negali naudotis bibliotekos paslaugomis.
Galima užsisakyti bibliotekos apžiūrą su gidu, ekskursijos kaina 2 Eur. Ekskursijos rengiamos latvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis.
Aš planuoju eiti kaip lankytoja, be ekskursijos, tik pasižvalgyti po vidų. Tiesiu taikymu patraukiu prie registracijos stalelių ir paprašau lankytojo bilieto (A visitor's band). Toks lankymasis bibliotekoje yra nemokamas.
Esu informuojama, kad pirmiausiai saugojimo spintelėje turiu palikti visus daiktus, netgi ant kaklo pakabinamą nedidelę piniginę.
Kai šias sąlygas įvykdau, gaunu lankytojo bilietą - ant kaklo kabinamą kortelę, su kuria įeisiu ir išeisiu pro vartus. Taip pat gaunu informacijos bukletą su bibliotekos planu ir ekspozicijų sąrašu.
Lankytojų patogumui bibliotekoje yra padarytos daiktų saugojimo kabinos, rūbinės, valgykla ir kavinė. Keliautojai valgykloje rekomenduoja pavalgyti, nes anot jų, kainos čia nedidelės. Tačiau aš hostelyje kiek užkandau ir dar esu soti.
Nelabai suprasdama nuo ko pradėti, paseku organizuotą mokinių grupę. Su jais liftu pakylu į septintą aukštą ir nusprendžiu, kad gera idėja bus leistis žemyn.
Užeinu į informacijos skaityklą. Ji yra šviesi ir tyli. Prie kelių kompiuterių dirba žmonės.
Žinoma, mane labiausia vilioja vaizdas pro langą.
Paskui leidžiuosi aukštu žemyn. Koridoriuje apžiūriu iš Jūrmalos atvežtą keramikinių tautinių kostiumų parodą.
Užeinu į čia pat esantį Vaikų literatūros skyrių. Jis visiškai tuščias. Mane vėl gi pirmiausiai suvilioja vaizdas pro langą: į Rygos senamiestį ir Akmens tiltą, kuriuo neseniai pati ėjau. Kaip jauku čia būtų skaityti.
Netoli durų įrengta smagi instaliacija. Jos dalys yra pakabintos, todėl juda.
Tada einu nuo aukšto iki aukšto, klaidžioju koridoriais ir stebiuosi bibliotekos erdvėmis ir modernumu. Žemesniuose aukštuose lankytojų kur kas daugiau.
40 tūkst. kvadratinių metrų pastate veikia tūkstančio vietų skaitykla, restoranas, parodų centras bei konferencijų salės. Erdvės pritaikytos tiek darbui individualiai, tiek grupėmis; koncertų salė talpina apie 460 žmonių, konferencijų centras – 400. Bibliotekoje taip pat įrengtos parodų salės, knygos muziejus, Vaikų literatūros skyrius, kompetencijos centras, muzikos bei istorijos kambariai, erdvės kalbų kursams. Pro langus galima pasigėrėti miesto panorama. Todėl nenuostabu, kad bibliotekoje per dieną apsilanko 3000 lankytojų.
Fotoobjektyvas sunkiai talpina erdves ir vaizdą.
Bibliotekos kolekciją sudaro 4,5 milijono leidinių.
Nors Latvijos nacionalinė biblioteka įkurta 1919 metais, tačiau pastovių ir tikrų namų biblioteka neturėjo. Latvijos nacionalinės bibliotekos pastatas planuotas statyti nuo 1928 metų, tačiau vieni ar kiti įvykiai idėją įgyvendinti vis sutrukdydavo ir bibliotekai teko glaustis nedidelėse ir nepritaikytose patalpose bei vadintis kitais pavadinimais. Nors 2008 metų krizė pasikėsino į dabartinės Latvijos nacionalinės bibliotekos kūrimą, tačiau ryžtingų žmonių valia galime pasidžiaugti rezultatu. Latvijos nacionalinė biblioteka duris atidarė 2014 metų rugpjūčio mėnesį, kaip tik švęsdama 95 metų jubiliejų. Simboliška, kad iš buvusių bibliotekos patalpų į naująsias bibliotekos fondai buvo perkeliami gyva žmonių grandine.
Išėjusi iš bibliotekos einu į Kipsalos salą. Suku į nedidelę ramią gatvę, paskui išlendu prie Zundos (Zunds) kanalo. Pakrantė vaizdinga. Jos pakraštyje žydi kaštonai, ievos, slyvos.
Kažkur medžiai išretėja. Sudomina vandenyje įrengtos vietos laivams ir tolėliau matomi dangoraižiai. Prie vieno iš jų ir žygiuoju.
Pakrantėje pamatau laivą su man labai tinkančiu pavadinimu.
Panašu, kad šis laivas niekur neplauks, o aš nutrepsiu pakrante tolyn.
Suku į kitu Zundos kanalo krantu vedančią Balasta dambis gatvę ir einu pakrante iki jau rodyto aukšto viešbučio. Už jo yra tyli krantinė. Rygos panorama iš čia yra kiek kitokia ir ji man patinka.
Kitoje kanalo pusėje plevėsuoja labai aukštai iškelta Latvijos vėliava. Latvija, kaip ir Lietuva, 2018 metais švenčia valstybės šimtmetį. Nors oficiali Latvijos Nepriklausomybės atkūrimo diena yra lapkričio 18, tačiau jubiliejiniai renginiai vyksta visus metus. Taip simboliškai, besilankydama šioje šalyje, tampu jubiliejaus dalyve.
Prieš pat akis puikuojasi Vantinis tiltas.
Senoji Ryga.
Besimėgaudama panorama traukiu prie dar vieno objekto – Rygos bokštų skaičiuotojo skulptūros. Lietuviškai pažodinis vertimas skamba visiškai ne romantiškai, tačiau nuo skulptūros kitoje upės pusėje matosi miesto bokštų miškas. Kiek jų pavyks suskaičiuoti?
Skulptūra šiuolaikinė, tačiau labiau sudomina ne ji, o vaizdai, į kuriuos atgręžtas žiūrinčiojo žvilgsnis. Rūpi čia likti ilgam, bet ir užsibūti neišeina, nes dar daug objektų laukia.
Vaizdas nuo šalia esančios apžvalgos aikštelės.
Nors planavau grįžti atgal ir Hanzos tuneliu pereiname judrią gatvę, bet besidairydama pamatau, kad nuo Bokštų skaičiuotojo skulptūros po Vantiniu tiltu žmonių išmintu takeliu galima išeiti tiesiai į Kipsalos paplūdimį (Kipsalas pludmale). Taip ir padarau.
Paplūdimys labai erdvus. Yra įrengta vaikų žaidimų aikštelė, tinklinio aikštė. Žinoma, persirengimo kabinos, tualetai ir pan.
Paplūdimyje matau vieną kitą besideginantį. Žinoma, juk diena vasariškai karšta. Aš neturiu maudymosi reikmenų, tad tik pavaikštau. Į vandenį lįsti nevilioja, nes jis negražios spalvos, todėl padarau nedidelę būsimo žygio treniruotę.
Ir patraukiu į senąją akmenimis grįstą Kipsalos gatvę Balastas dambis.
Beveik 200 hektarų plotą užimanti Kipsalos (Ķīpsala) sala yra tarp Zundos kanalo ir Dauguvos upės. Sala yra 2,7 kilometro ilgio ir 500 metrų pločio.
Salą verta aplankyti dėl atnaujintų medinių namų. Daug jų rasiu salos pakraščiu einančioje Balasta Dambis gatvėje. Balasta Dambis gatvėje verta atkreipti dėmesį ir į pačią dambą.
Vos įžengusią į Kipsalą, mane apima nusivylimas, nes vakarinė saulė – ne draugas ir visi namai yra šešėlyje. Be to iš darbo grįžta daug –žmonių ir eismas siaura akmenimis grįsta gatve šioks toks yra. Visa suplanuota romantika kažkur dingsta, bet vis tiek einu ir atsisukdama grožiuosi tolstančiu Kipsalos paplūdimiu bei Vantiniu tiltu.
Wikipedija rašo, kad paskutiniu laikotarpiu Kipsala tapo prestižine gyvenamąja vieta, todėl buvo renovuoti gyvenamieji namai, atnaujinti skirtingoms institucijoms ar organizacijoms priklausantys pastatai. Iki 18-19 amžiaus, kol sala nebuvo pradėta apgyvendinti, joje karaliavo žvejai.
Mazais Balasta dambis 8 numeriu pažymėtame name veikia Žana Lipkes memorialinis muziejus. Antrojo pasaulinio karo metais Žanas Lipkė po namu buvo įrengęs bunkerį, kuriame išsaugojo gyvybes bent 50 žydų. Tačiau aš buvau nusprendusi muziejaus nelankyti, o ir darbo laikas jau turbūt pasibaigęs. Tad tik pažiūriu į muziejų rodančią nuorodą.
Einu tolyn. Miestas ir vanduo - dešinėje, namai – kairėje. Vis dairausi ir ten, ir ten. Vakaro saulės spindulių nudažytas miestas yra gražesnis.
Verti dėmesio Balasta Dambis gatvėje 52, 58, 60a, 66a numeriais pažymėti mediniai namai.
38/40 numeriu pažymėtas namas taip pat yra įdomus.
52 numeriu pažymėtas namas buvo pastatytas 1883 metais ir yra iš tiesų gražus. Ant jo fasado plevėsuoja vėliavos.
Dėl gražių nuotraukų verta į šį kvartalą užsukti ryte.
Senasis kvartalo grindinys.
Balasta Dambis 60 yra/buvo įsikūrusi Portugalijos ambasada, tik įėjimas bus nuo Oglu gatvės.
Kipsalos rajono medinukai išties įspūdingi, bet vis dar pykstu ant saulės ir nefotografuoju. Tik vieną kitą.
Nepaisant mano nuotaikų, rajonas yra jaukus, vertėjo čia ateiti.
Pamatau Fabriko (Fabrika) restoraną, kuriame galima papietauti ar išgerti arbatos. Kiti keliautojai tvirtina, kad jame už prieinamą kainą galima paragauti jūros gėrybių. Taip pat galima įsitaisyti ir pavėsinėje ant vandens, nors ir vaizdas pro langą būtų gražus.
Restoranas įsikūręs buvusios gamyklos griuvėsiuose.
Restoranu nesusigundau ir judu Enkuru gatve, iš kurios labai greitai pasuku Oglu iela gatve. Ši gatvė jau asfaltuota. Šešėlio nėra ir labai karšta. O man reikalingi pastatai vėl atsiduria toje pusėje, iš kurios šviečia saulė.
Ogļu iela 8 numeriu pažymėtas namas.
Dar buvau suplanavusi apžiūrėti Laubes namą, esantį Zvejnieku iela 5a. Taip pat didžiausią Baltijos šalyse Tarptautinį parodų centrą bei Rygos technikos universitetą, bet bevaikštant šis noras praėjo ir nusprendžiau grįžti į “savo” Dauguvos pusę.
Sugrįžtu į Balasta dambis gatvę. Dabar jau į paplūdimį nebesuku, o einu tiesiai į mano jau minėtą Hanzos tunelį ir juo perėjusi judrią gatvę, lipu ant šiandien jau ne karto rodyto Vantinio tilto.
Rašoma, kad nuo Kipsalos iki Rygos senamiesčio tik 20 minučių pėsčiomis. Aš laiko turiu sočiai, todėl neskubėdama žingsniuosiu kur kas ilgiau.
Nuo tilto vėl gėriuosi gražia senosios Rygos panorama. Tik tenka saugotis ištisai zujančių dviratininkų.
Nuo Vantinio tilto: upėje gyvenimas verda.
Gražioji Ryga.
Nuo upės pučia lengvas vėjelis. Į miestą nesinori. Sugalvoju prasieiti dešiniąja Dauguvos pakrante vedančia krantine. Tačiau tiesiai į krantinę vedantys laiptai kažkodėl uždaryti, o aplinkui eiti tingiu. Keičiu planus ir traukiu pašmirinėti po jau ne kartą lankytą Rygos senamiestį.
Dairausi vakarienės.
Ieškau ilgai. Vakarieniauti prisėdu Tirgonu gatvėje esančioje kavinėje “The wood”. Užsisakau patiekalą iš vištienos ir skaniai pavalgau. Kavinė vidutinė, skanu, bet nepigu ir porcija nedidelė.
Išėjusi iš kavinės klaidžioju kur akys mato. Aplankau pagrindines Rygos įžymybes: Juodagalvių rūmus.
Prie šv. Petro bažnyčios vis dar žydi spalvingas gėlynas.
Iš senamiesčio pajudu link Miesto kanalo.
Išeinu prie Rygos operos ir baleto rūmų.
Dar šviesu ir vakaras nėra vėlus, namo grįžti tokiu laiku būtų tiesiog nepadoru, todėl nusprendžiu pasivaikščioti palei kanalą. Pasuku prie Bastėjos kalno. Ši vieta jau ne kartą lankyta, todėl tik vaikštau ir mėgaujuosi gražiu vakaru.
Rygos parkus puošia žiedai.
Latvija švenčia valstybės šimtmetį ir tai atsispindi sostinės gatvėse.
Grįžtu į viešbutį pakankamai anksti, dar su šviesa, nes rytoj laukia ankstyvas rytas. Pasikraunu telefoną, paskui einu praustis ir miegoti.
Lipu į savo viršutinę lovą. O ji, pasirodo, ne tokia ir baisi. Lova labai patogi ir plati, nukristi žemėn tikrai nepavyktų.
Kambaryje karšta, todėl užmigti sekasi sunkiai. O kai pagaliau užmiegu, hostelio administratorė į kambarį atveda dar vieną gyventoją. Taip visą naktį ir pramiegu, tai nubusdama, tai vėl į sapnus krisdama.
