2017 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienis

Po Talino apylinkes.

Kaip simboliška buvo Estijos Nepriklausomybės dieną nusipirkti bilietus į Taliną.

Mintis vėl vykti į Estijos sostinę gimė neatsitiktinai. Šį planą surezgėme tuoj po praeitų metų kelionės. Mat nemažai pažįstamų praeitais metais keliavo maršrutu Talinas – Helsinkis ir grįžo su labai gerais atsiliepimais. Bet mus viliojo ne tiek pamatyti Helsinkio miestą, kiek išbandyti naują transporto priemonę - laivą.

Atstumas tarp Talino ir Helsinkio nedidelis, tačiau išbandyti plaukimo pojūčius galima. Tik nusprendėme, kad per naktį plaukiančio kruizinio laivo bilietų tokiai nedidelei kelionei pirkti neverta. Verčiau anksti ryte išplauksime iš Talino, o vėlai vakare grįšime. Taigi, Helsinkyje praleisime visą dieną, o dar dvi dienas skirsime Talinui. Tiksliau - jo priemiesčiams ir tolimesnėms apylinkėms, nes pats miestas mūsų jau ne kartą apeitas ir neblogai pažįstamas.

Luxexpress autobuso bilietai Vilnius – Talinas – Vilnius kainavo po 24 eurus. Bilietus nupirkome vos tik šis keleivių vežėjas paskelbė kelionių tvarkaraštį, be jokios akcijos.

Šeštadienį susidedu lagaminą ir vakare išvažiuojame. Iš pradžių – į mūsų šalies sostinę, o vakare lygiai vienuoliktą pajudame į Taliną. Autobusas tradiciškai sustoja „Panoramos“ stotelėje Vilniuje.

Keleivių prisirinkę gal pusė autobuso.

Šįkart nustembu, kad vairuotojas kiekvienam važiuojančiam įteikia vandens buteliuką. Prieš mėnesį keliaujant į Rygą vandens nedavė. Matyt nuo atstumo priklauso. Nors vėliau įsitikinau, kad ir nuo vairuotojo.

Išvažiuojame laiku. Atsisėdusi į savo vietą bandau miegoti, bet sekasi sunkiai.

Pirmoji autobuso stotelė laukė 3 valandą nakties Rygoje. Išlipame pasivaikščioti, nes vis tiek nei miegame, nei nemiegame. Nueiname iki 1 numerio stotelės, kur mūsų autobusas sustos keleivių įlaipinti ir įlipame vėl. Pastebime, kad autobuse pasikeitė vairuotojai. Mūsų autobuso vairuotojas su kitu reisu grįžo į Vilnių, o mus toliau veš latvis.

Rygoje įlipa nemažai keleivių. Nuo Rygos pora valandų neblogai pamiegu.


2017-08-20. Sekmadienis. Keila – Joa. Turisalu pank.

Į Talino autobusų stotį atvykstame laiku. Rytas giedras ir saulėtas.

Pirmiausiai leidžiamės į autobusų stoties apatiniame aukšte esantį tualetą higienos procedūrų atlikti, o paskui jau kavos ieškoti laikas.

Greitomis pažiūriu, kad iš ryto stoties bagažo saugykloje dar yra laisvų kabinų, ypač dideliam bagažui. 24 valandoms saugykla kainuoja 3,5 Eur. Šįkart mums bagažo saugykla neaktualu, nes mūsų lagaminus pasaugos užsakyto viešbučio personalas.

Talino autobusų stotyje pasinaudoti tualetu kainuoja 0,30 Eur. Šalia yra monetų smulkintuvas, jei kas neturite pasiruošę smulkių pinigų.

Jau kiek po pusės aštuonių, todėl veikia autobusų stotyje esanti kavinė. Bet mes tradiciškai dairomės į Rkiosk. Juodos kavos puodelį jau išgėriau autobuse, todėl dabar norėsiu pieniškos. Latte kava čia kainuoja 1,95 Eur.

Su kavos puodeliais taisomės ant ryškių minkštasuolių. Stotyje iš pat ryto žmonių nemažai.

Traukiu vakar prieš kelionę keptus sumuštinius ir pasistipriname. O sočios kulniuosime į senamiestyje esantį iš anksto užsakytą viešbutį.

Einame nosies tiesumu vedančios Lastekoodu gatvės tvarkingais šaligatviais. Nors šiandien sekmadienis, bet veikia turgus. Vaisiai brangūs. Braškės 6 eurai, bulvės 1,3 Eur, šilauogės 4 Eur.

Viešbutį randame lengvai. Jo praeiti turbūt nė nesugebėtum.



Kaip ir reikėjo tikėtis, tokį ankstyvą rytą į kambarį mūsų niekas neįleidžia, tačiau viešbučio administratorė pasiūlo pasinaudoti virtuve, tualetu, bendru kambariu, wi-fi bei į bagažo saugyklą pasidėti lagaminus.

Autobusų stotyje pasistiprinome, todėl tik apžiūrime viešbučio bendro naudojimo patalpas ir išeiname į miestą.

Autobusas į pirmąjį suplanuotą šios dienos objektą beveik po valandos, todėl vaikštome senamiesčio gatvėmis.



Į senamiestį įleidžiantys Viru vartai visu gražumu puikuojasi po pernykščių gatvės remonto darbų.



Laikas laukiant autobuso praeina greitai. Patraukiame į Viru autobusų stotelę.

108 numerio autobusas atvažiuoja laiku, 10:05. Bilietus perkame iš vairuotojo. Už du bilietus iki Keila-Joa stotelės sumokame iš viso 4,60 Eur. Nustembu, kad taip pigiai, nes internete beveik tokią kainą rodė vienam keleiviui.

Beje, informacijos apie autobusų maršrutus ieškojau tinklapyje http://www.peatus.ee/#route_search/eng .

Autobuse žmonių nemažai. Viduje švaru ir tvarkinga.

Po nepilnos valandos lipame Keila - Joa miestelyje. Šiame miestelyje esu numačiusi apžiūrėti įdomų objektą bei pasivaikščioti pėsčiųjų trasa.

Harju krašte, Keilos savivaldybės teritorijoje esančią pėsčiųjų Keila – Joa gamtos parko pažintinę trasą interneto platybėse užmačiau visai atsitiktinai, kai ieškojau netoli Talino esančių lankomų objektų.

2-3 valandų trukmės pėsčiųjų trasa prasideda Keila – Joa miestelyje šalia parkingo. Starto vietoje yra informacinis taškas su žemėlapiu ir žygeiviui naudinga informacija. Net keliose trasos vietose yra įrengti informacijos stendai, kuriuose galima sužinoti apie Keila – Joa gamtos parką ir apie jo pagrindinius objektus. Visoje trasoje yra įrengti suolai ir aikštelės poilsiui.

Iš Talino iki šios trasos yra patogu atvykti ir autobusu, kuris važiuoja beveik kas valandą ir sustoja netoli parkingo.

Prie parkingo prasidėjusi trasa eina Keila upės pakrante. Tačiau aš buvau suplanavusi žygį pradėti atvirkštine kryptimi ir sukti į kairę vedančiu taku, tokiu būdu žygio pabaigai tikėjausi pasilikti pačius gražiausius ir įdomiausius trasos objektus. Bet išlipę iš autobuso sudvejojame ir patraukiame aiškiausiai matomu keliu, kuris veda prie dvaro.

Kelios minutės pėsčiomis ir jau dairomės į Schloss Fall dvarą ir muziejų.



Kad šiandien į muziejų nepateksime, žinojau iš anksto (ši informacija buvo paskelbta muziejaus internetinėje svetainėje). O šalia stovintys automobiliai ir pirmyn – atgal marširuojantys darbuotojai tik patvirtina, kad dvaras nuo pat ryto yra užsakytas. Bet kol niekas mūsų neišprašo lauk, einame pavaikščioti po teritoriją.




Schloss Fall dvaras per savo gyvavimo istoriją yra priklausęs ne vienam savininkui. Ilgiausiai dvare šeimininkavo viena ryškiausių asmenybių Rusijos politikoje ir caro Aleksandro I-ojo patarėjas Aleksander Benkendorff.
Dvaras gali didžiuotis, nes čia buvo parašytas garsus muzikinis kūrinys „Dieve, apsaugok Carą“, kuris vėliau tapo Rusijos himnu.



Dvaras gražus. Pavaikštome jį supančiu parku. Šalia dvaro pamatome bažnyčią, buvusią hidroelektrinę bei kitą mūsų šios dienos išvykos tikslą - Keila - Joa krioklį.




Po to einame prie buvusios hidroelektrinės stoties.

Pakeliui – dailūs dvaro ūkiniai pastatai.



Dar kelios minutės ir nuo hidroelektrinės dairomės į mūsų šios dienos tikslą – Keila – Joa krioklį.



Nuo iš 6 metrų aukščio ir 60 metrų pločio dantytu uolos kraštu krintantis Keila - Joa krioklys yra antras pagal dydį Estijoje.

Krioklys išties įspūdingas, o dar labiau hipnotizuoja krintančio vandens garsas. Šalia hidroelektrinės esančiais cementiniais laipteliais leidžiamės žemyn. Patinka, kad krioklį galima apžiūrėti iš skirtingų vietų.



Pasimėgavę, laiptais kylame viršun ir iškart už hidroelektrinės sukame pramintu takeliu. Vaizdas čia gal kiek mažiau žavus, tačiau galima pajusti po kojomis tekančio vandens jėgą.



Po to takeliu patraukiame per nedidelę salą. Plačią Keila upę pereiname pakabinamu tiltu, kuris turi tik nutiestus prilaikomus lynus, bet neturi turėklų. Nesaugumo jausmas nemažas, bet atrakcija labai smagi.



Nuo tilto pasidairome į plačiąją Keila upės pusę, ten irgi krinta maži kriokliukai.



116 kilometrų ilgio Keila upė yra ilgiausia į Suomijos įlankos vandenis įtekanti upė. Likus penkiems kilometrams iki jūros, Keila upė suformavo platų slėnį.

Pakerėtos Keila – Joa krioklio magijos, pasukame į jo pusę. Tačiau norint eiti visa trasa, patarčiau perėjus pakabinamus tiltus sukti į kairę. Nes mano subjektyvia nuomone, smagiau pirma eiti mažiau vaizdinga trasos dalimi, o palei upę esančius vaizdus ir krioklį pasilikti kulminacijai. Be to nereikėtų gręžiotis atgal.

O mes dairomės į jaunųjų spynų apkabinėtą metalinę Mati Karmin's „Širdžių“ skulptūrą.



Kelias minutes einame paupiu ir pasiekiame mano akiai patį gražiausią Keila – Joa krioklio vaizdą.



Paskui paupiu traukiančios pažintinės trasos laipteliais lipame aukštyn. Čia akis palepina kitame Keila upės krante stovintis Schloss Fall dvaras.



Žygiuojame vėsiu miško taku šalia apačioje tekančios upės. Netikėtai pamatome pėsčiųjų tiltą per upę.



Būtų galima bandyti perėjus šiuo tiltu į kitą upės pusę eiti pėsčiomis iki jūros. Tačiau nesidomėjau, ar iš tiesų įmanoma tai padaryti. Tad traukiame pažintine trasa tolyn. Trasa nenuobodi, tačiau miškas niekuo nesiskiria nuo mūsų krašte esančio. Todėl nusprendžiame dar kiek paėję grįžti į autobuso stotelę ir važiuoti prie jūros.



Prieiname Maremoisa griuvėsius. Jų beveik nesimato.



Kadangi jau visą trasos grožį pamatėme, sukamės atgal ir grįžtame prie krioklio.

Iki autobuso likęs pusvalandis. Pakeliui aplankome šalia parkingo esančius nemokamus tualetus ir neskubu žingsniu patraukiame į stotelę.

Artimiausias autobusas 13:06, jo numeris 237. Kažkodėl šio numerio autobuso grafikas visur yra išskirtas ir nurodytas atskiroje lentelėje. Tad visose stotelėse reikia ieškoti dar vieno grafiko, nes kai kur jie būna sukabinti atskirai.

Nedidelis mikroautobusas atvyksta laiku. Vairuotoja moteris. Ji kalba angliškai. Mums reikės pavažiuoti tik pora stotelių, bet bilietas vienam žmogui kainuoja net 1,50 Eur.

Už poros minučių išlipame Turisalu stotelėje. Nuo šios vietos iki Suomijos įlankos vandenų skalaujamų Turisalu pank uolų ir Vaana - Joesuu miestelio bandysime praeiti 4 kilometrų ilgio taku.

Kertame kelią ir miško takeliu leidžiamės į pajūrį. Vos priėję pakrantę, pajuntame nuo jūros pusės sklindančią baisią smarvę. Pakrantė būtų labai graži, akmenuota, lygiai tokia pati, kokią prieš mėnesį mačiau Latvijoje, bet į krantą suneštas dumblas skleidžia kažkokį siloso ir kanalizacijos kvapą. Dvokas toks stiprus, kad kai kada net supykina. Svarstome, ką daryti. Iki kito autobuso dar beveik valanda, tad nusprendžiame gabaliuką paeiti, nes tikime, kad ši smarvė amžinai nesitęs. Labai greitai su stipriu ir nemaloniu kvapu kiek apsiprantame.

Jūros pakraštyje ir pakrantėje voliojasi didesni ir mažesni akmenys, aukščiau – kopų smėlis.





Prieiname Turisali joastik upelį. Esu skaičiusi, kad šiame upelyje krinta nedidelis krioklys, todėl jo ieškoti kopiu į kalną. Kriokliukas šniokščia miške, vos kelias minutes užtrukau jo ieškodama. Po Keila – Joa krioklio apžiūros Turisalu kriokliukas įspūdžio nepalieka.



Pasileidžiu atgal. Nedidelį Turisalu upelį galima pereiti miške esančiu tilteliu, bet mums įdomiau jį peršokti akmenimis.



Po to kokį kilometrą einame pakrante. Atrodo, prie smarvės įpratome, bet tas nemalonus kvapas ir ištisas nuo jūros į krantą išmestų juoduojančių dumblių vaizdas visiškai numuša ūpą. Jausmas toks, kad tarsi būtume išsiruošę į žygį ne pajūriu, o kanalizacijos duobės pakraščiu.

Nors juodą dvokiantį dumblą bandau paversti fotogenišku, bet Keila – Joa krioklio sukelto susižavėjimo emocijų nebelikę.





Priėję Maps.me žemėlapyje pavaizduotą takų atsišakojimą, statoku takeliu kylame į kalną. Mat pakrantėje prasidės aukštos uolos ir vėliau ant jų nebeužlipsime, o jūros pakraščiu teks bristi per smirdantį jūros žolių mėšlą.

Pakylame virš stačių Turisalu uolų ir kurį laiką einame pieva vedančiu keliuku.



Virš jūros esančios stačios aukštos uolos yra tankiai apaugę medžiais ir krūmais. Pro retas properšas apačioje matosi rami kaip ežeras jūra. Kai kur toli vandenyje guli akmenys. Net keista, kad jūra tokia sekli.



Jei einant jūros pakrante, stipriai smirdėjo, tai viršuje kvapo nesijaučia. Tačiau čia nesimato jokios panoramos. Yra tik krūmokšniai, netvarkinga pieva vingiuojantis nežymus keliukas ir kur ne kur pasirodantis gyvatėle vingiuojantis automobilių kelias. Todėl dar labiau nusiviliu pasirinkta trasa. Paguoda tik ta, kad takas gerai pažymėtas mėlynu trasos ženklu, todėl klaidžioti ar grįžti atgal tikrai neteks.



Estijos uolėtajai pakrantei priklausančios stačios Turisalu uolos siekia net iki 30 metrų aukštį. Ne veltui ši vieta vadinama savižudžių vieta.
Apatinė uolų dalis susidariusi iš smiltainio, o viršutinė – iš kalkakmenio.

Virš uolų vedančioje 2 kilometrų ilgio atkarpoje yra net dvi parkingo aikštelės. Turizmo gidai nurodo tarp abiejų apžvalgos aikštelių esančią populiarią pasivaikščiojimo vietą. Patariama į vieną pusę nueiti uolų papėdę skalaujančios jūros pakraščiu, o grįžti uolų viršutine dalimi. Nuo uolų viršaus galima pasimėgauti plačiai jūros panorama bei pasidairyti į į Taliną vedantį kelią.
Patariama nuo uolų pasigėrėti saulėlydžiu.
Deja, teiginį apie plačią jūros panoramą galiu paneigti. Ji atsiveria galbūt tik poroje vietų.

Prieiname pirmą kempingą. Jame stovi keli automobiliai, kurių savininkai užsiima piešimu ir paveikslų tapymu. Prie uolos skardžio matome laipiojančius uolomis. Tiksliau viršuje daugiau saugotojų, nei laipiotojų. Tad norintys naujų pojūčių, gali pabandyti nuo aukštos stačios uolos nusileisti prisirišę virve. Mes noru netrykštame, tad tik pasidairome į apačioje ant virvės maskatuojantį laipiotoją.



Žinau, kad kažkurioje vietoje turi būti 2012 metais įtaisytos kopėčios, kuriomis galima nusileisti į stačių uolų apačią. Laiku nepažiūriu į žemėlapį ir kažkokį takelį praeiname, o kito nerandame. Nusprendžiame, kad apačioje nusileistume į juodą dumblą ir smarvę, todėl gaišti ir grįžti atgal neverta. Patraukiame tolyn takeliu iki kito parkingo.



Antrame parkinge stovi pora mašinų. Panoramos ir čia nėra, tik mažas plyšys pro krūmus į jūrą.



Prisėdę ant akmens papietaujame, o po to statoku taku pro didžiules uolas leidžiamės žemyn. Trasa vaikšto pavieniai lankytojai.



Nusileidę prie jūros, pakrante grįžtame prie aukštųjų uolų. Krantas nuklotas smulkiais baltais akmenukais, gal kalkakmenio, o jūroje guli smirdančio dumblo užkloti stambūs akmenys. Tolumoje matosi stati Turisalu uola, kurios viršumi prieš nusileisdamos ėjome.



Tačiau iki pačios uolos neprieiname, nes smėlis baigiasi ir prasideda nuo uolų atskilę ir nukritę dideli akmenų luitai. Gal ir būtų galima bandyti praeiti pačiu pakrantės pakraščiu, tačiau ją nuklojęs juodas dvokiantis dumblas, per kurį maknoti nėra jokio ūpo.



Nieko nepešę grįžtame iki takelio, kuriuo nusileidome į pajūrį.

Kad ir kaip pakrantėje dvokia, namo dar nesinori, todėl nusprendžiame eiti link Vaana - Joesuu paplūdimio. Jūros pakrantė nusidažo dar naujomis spalvomis ir raštais.




Vaana - Joesuu paplūdimys atrodo kur kas geriau. Nebėra dumblo. Bet kažkiek smirda. O gal čia jau mes smirdame? Juokaujame, kad prisigėrusių pajūrio dvoko mūsų neįleis nei į autobusą, nei į viešbutį.

Džiaugiamės kiek gražesniu paplūdimiu ir banguojančia jūra. Nuotaika pagerėja.



Kelią pastoja Vaana jogi upė. Ji plati ir gili, perbristi nepavyks. Tenka apeiti aplink.





Vaana - Joesuu paplūdimys tankiai apstatytas ne tik šiukšlių dėžėmis, persirengimo kabinomis, sūpynėmis vaikams, bet ir spalvingomis kėdutėmis.



Paplūdimio pabaigoje vėl pamatome akmenis.




Galbūt trasa būtų galima sekti tolyn, bet svarstome, kad pakrantė vėl gali būti nuklota pūvančiomis jūros žolėmis ir smirdėti. Žygio palei kanalizacijos duobę mums jau gana. Nusprendžiame nueiti tik iki pačios paplūdimio pabaigos.



Šitai atrasti buvo netikėta. Kaip supratome, akmuo iškaltas vienai iš 1994 metais nuskendusio kelto "Estonia" aukų atminti. Spėjame, kad turbūt čia buvo rastas kūnas.



Paplūdimys baigiasi, o danguje kaupiasi lietaus debesys. Todėl sukamės atgal, dar kiek pavaikštome jau eitu paplūdimiu ir patraukiame į Vaana – Joesuu miestelio autobusų stotelę.




Į stotelę ateiname pačiu laiku: vos ją randame, dangus plyšta ir nušiokščia stipri liūtis.

Nusistebime, kad stotelėje keleivių prisirinkę nemažai. Bet abi pamiršome, kad šiandien yra sekmadienis, turbūt žmonės po savaitgalio grįžta į miestą.

Autobusas atvyksta tiksliai pagal grafiką. Už du bilietus vairuotojui sumokame tuos pačius 4,60 Eur.

Taliną pasiekiame gana greitai. Nesu tikra, kad į Taliną grįžtantis autobusas stos Viru stotelėje, todėl dairausi Nepriklausomybės aikštės – Vabaduse valjak stotelės. Greta sėdėjusi rusakalbė moteris, pastebėjusi mūsų svarstymus, pasidomi, kur mes norėtume lipti ir patvirtina, kad Vabaduse valjak stotelė bus netrukus.

Išlipę iš autobuso leidžiamės į požeminę perėją. Čia pat akis patraukia kebabinė. Nusprendžiame užsukti ir pavalgyti. Didelė lėkštė su kebabu, keptomis bulvėmis ir daržovėmis bei mažu bokalu alaus kiekvienai atsieina nepilnus 7 eurus. Kebabinėje prisirenka nemažai žmonių.

Skaniai, sočiai ir pigiai pavakarieniavę traukiame į viešbutį. Nors laikas dar ankstyvas, bet po bemiegės nakties autobuse abi jaučiamės pavargę. O rytoj laukia ankstus rytas, nes plauksime į Helsinkį.

Viešbutyje užsiregistruojame 16eur - Old Town Munkenhof  svečių namuose dviems naktims esame užsakę kambarį su privačiu vonios kambariu, iš viso mums atsiėjusį 88 eurus. (Jei Jus sudomino ši nakvynės vieta, užsakyti prašau per šią nuorodą.)

Kambarys yra senovinio pastato ketvirtame aukšte, bet mantos turime nedaug, todėl užlipti nesudėtinga. Kambarys nedidelis, bet švarus ir tvarkingas. Patinka vaizdas pro langą.



Susiruošiame rytdienai ir krentame miegoti.

Kita diena Talino apylinkėse.

Diena Helsinkyje.