Senasis Talinas.

Tikrai neatsakysiu, kodėl nusprendžiau dar kartą aplankyti Taliną. Šiame mieste esu buvusi prieš trejus metus, kai spaudė - 25 laipsnių šaltukas. Net žvarbų savaitgalį labai patikęs Talinas prašėsi būti pamatytu ir vasarą, kuomet žydi gėlės ir žaliuoja medžiai, mėlyname danguje skaisčiai šildo saulė, gatvės pilnos lengvais drabužėliais šiurenančių turistų ir vietos gyventojų. Pamatyti miestą jame karaliaujant vasarai turbūt ir buvo vienintelė priežastis, nulėmusi spontanišką sprendimą keliauti.

Greitai surenku ekipažą ir nė nepastebiu, kaip ateina kelionės penktadienis. Per naktį trunkanti kelionė Simple express autobusu nemažai išvargina, bet naujos viltys ir Rkiosk parduotuvės kava suteikia jėgų.

Talino autobusų – Tallinna Bussijaam - stotis atidaryta nuo 5 valandos ryto iki 1 valandos nakties. Ankstų rytą stotis pilnutėlė. Nuo pusės septynių iki dešimtos vakaro dirba mano jau minėtas Rkiosk. Ką tik darbo dieną buvo pradėjusi stotyje esanti kavinė Kohvik, dirbanti nuo 07:30 iki 21 valandos.

Kiek pasistipriname, tada leidžiamės į apatinį aukštą ir apžiūrime, kokiomis dar paslaugomis galėtume pasinaudoti autobusų stotyje. Tualetas kainuoja 0,30 cnt. Yra pinigų keitimo (smulkinimo) aparatas. Stovi keli bankomatai. Modernios švieslentės rodo autobusų išvykimo grafiką. Apatiniame aukšte yra ir automatinės bagažo saugyklos. Tiesa, šia informacija per daug džiaugtis nereiktų, nes mūsų kelionės metu dauguma dėžių buvo užimtos. Išvykimo rytą mums pavyko rasti mažą dėžutę. Kaip supratau, bagažo saugyklose galima saugoti daiktus ilgiau nei parą, gal todėl taip sudėtinga rasti laisvų spintelių.

Apie bagažo saugojimo vietas Taline pavyko rasti informaciją, kad jos yra:
* Autobusų stotyje. Įėjus į vidų, sukti į kairę, leistis į apačią. Automatinės saugyklos, kainuojančios 1; 2; 3 EUR 24 valandoms;
*Uoste, Senamiesčio A ir D terminaluose, Sadama 25. Kaina 24 valandoms: 1,5; 2; 3 EUR;
*Viru Keskus prekybos centre. Saugykla yra įėjimo aukšte po eskalatoriumi, prie įėjimo iš Narva gatvės. Mokėjimas tik kortele, kaina nežinoma, bagažo išmatavimams: 830 mm x 360 mm x 600 mm.
 Tiesa, vėliau Viru Keskus prekybos centre lankėmės, bet kaip reikalai su bagažo saugyklomis, taip ir nepažiūrėjau.

Kiekvienas variantas mums sugaišintų šiek tiek laiko. Tad nusprendžiame pusdienį pasinešioti savo daiktus, nes buto, kurį išsinuomojome vienai nakčiai, šeimininkė nesutiko mūsų priimti ankstų rytą. Bet bagažo saugyklos paslaugomis pasinaudosime antrą kelionės dieną.

Einame į senamiestį pėstute. Žinoma, iki centro galėtume pavažiuoti autobusu ar tramvajumi. Bet laiko turime per akis, nes joks numatytas aplankyti objektas dar nedirba, o mes niekur neskubame. Be to reikia visiškai atsibusti iš miego.

Kas norėtų važiuoti autobusu ar tramvajumi, apie keliones visuomeniniu transportu radau tokią informaciją:
Yra žalios spalvos elektroninis bilietas Smartcard (Ühiskaart) arba paprastas vienkartinis bilietas, perkamas iš vairuotojo.
*Iš vairuotojo perkamas bilietas kainuoja 2 EUR. Mokama grynaisiais, perkama įlipus per priekines duris.
*Naudojantis Smartcard kortele, 1 valanda kelionės kainuoja 1,10 EUR. Viena kortele gali naudotis daugiausiai 6 žmonės. Pirmiausiai reikia nusipirkti ir reikiama suma papildyti kortelę jos pardavimo vietose. Įlipus į transporto priemonę, bilietas aktyvuojamas tam skirtu įrenginiu. Nuo aktyvavimo momento galioja 1 valandą. Jei bilietu naudojasi daugiau žmonių, pasirenkamas jų skaičius ir pirkimas patvirtinamas pridedant kortelę prie automato.
Yra 1,3,5, ir 30 dienų bilietai. Tokiu atveju kaskart įlipant į transporto priemonę, Smartcard reikia pažymėti.
Žalia – atžymėjimas sėkmingas;
Geltona – procesas vyksta;
Raudona – jūsų bilietas kelionei netinkamas arba sąskaitoje nepakanka pinigų.

Taigi, Lastekodu gatve patraukiame link centro. Deja, atvykome ne į saulėtą vasarą, bet į lietingą rudenį. Žinoma, prieš kelionę sekėme prognozes ir lietui buvome pasiruošę. Vietoje suknučių pasidabinę džinsais, megztiniais ir striukėmis nuo lietaus, einame susitikti su senuoju Talinu.

Estijos sostinė Talinas įsikūręs šalies šiaurėje, pietinėje Suomijos įlankos pakrantėje. Pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1154 metais, tačiau miestas įkurtas 13 amžiuje, kuomet Kryžiuočių ordino nariai čia pastatė pilį. 14 – 16 amžiuje Talinas priklausė Hanza prekybos sąjungai. Tuo laikotarpiu miestas stiprėjo, plėtėsi, tapo svarbiu prekybos ir amatų centru. Kaip įrodymą senamiestyje matyti išlikę prabangūs ir įspūdingo dizaino pirklių namai, atsilaikę prieš per šimtmečius ne kartą miestą siaubusius gaisrus bei karus.

Talino senamiestis Vanalinn nuo 1997 metų yra saugomas UNESCO.

Talino senamiestį sudaro aukštutinis ir žemutinis miestai, nors oficialiai taip nėra skirstoma. Aukštutinis miestas vadinamas Tompea arba Katedros kalnu, pagal kalvos, ant kurios yra įsikūręs, pavadinimą. Žemutinis miestas laikomas Europoje geriausiai išsilaikiusiu Viduramžių senamiesčiu su akmenimis grįstomis siauromis gatvelėmis ir autentiškais jų pavadinimais bei istoriniais pastatais, atspindinčiais tos epochos miesto dvasią.

Iš Lastekodu gatvės sukame į judrią ir plačiąją Liivalaia. Akis ganome į aukštus dangoraižius. Dėmesį patraukusi pakeliui pamatyta nedidukė medinė rusų ortodoksų cerkvė Kaasani kirik yra seniausia Taline medinė bažnyčia.

Paskui sukame į Kentmanni gatvę, nes norime susirasti pastatą, kuriame esame užsisakę apartamentus. Jis yra netoli JAV ambasados. Vieta patinka, tad patenkintos toliau traukiame į senamiestį.

Kol kas nelyja, vis dar yra vilčių, kad galbūt sinoptikai apsiriko. Bet mūsų viltis labai greit sudaužo prasidėjusi nedidelė dulksna.

Pažintį su Talino senamiesčiu pradėsime nuo žemutinio miesto. Prie Nepriklausomybės - Vabaduse valjak aikštės sveikinamės su senuoju Talinu. Neskubus pasivaikščiojimas nuo autobusų stoties iki aikštės užtruko apie 40 minučių.

Vabaduse valjak – pasibaigus caro valdymo erai ir Estijai tapus nepriklausoma Respublika, Nepriklausomybės aikštė tapo šalies gyventojų laisvės simboliu. Čia vykdavo paradai ir šventės. Sovietmečiu aikštė buvo užmiršta. Ir tik 2009 ji buvo rekonstruota ir sutvarkyta. Šiuo metu Nepriklausomybės aikštė yra poilsio ir susitikimų vieta, todėl joje pilna suoliukų. Aikštę supa dvi meno galerijos. Vakarinėje pusėje pamatysime stambų kryžių, skirtą kovotojams už Nepriklausomybę.

Pasidairome į aikštės pakraštyje tik 19 amžiuje pastatytą iš tolo geltona spalva šviečiančią Neogotikos stiliaus Jaani kirik – šv. Jono bažnyčią.

Bažnyčią nuspręsta pastatyti, kuomet besiplečiant Talino miestui tikintiesiems Šventosios Dvasios bažnyčia pasidarė per ankšta. Naujosios bažnyčios vieta buvo pasirinkta teritorija už Viduramžių miesto sienų, todėl bažnyčios statytojai susidūrė su sunkumais. Mat vietovėje būta pelkių, apsauginių tunelių ir griovių, todėl pagrindas statyboms buvo per silpnas. Teko kloti ąžuolinius rastus ir tokiu būtu išgauti tvirtą pagrindą naujosios šventovės statyboms. Besiplečiant miestui, bažnyčia nederėjo su aplink buvusiais pastatais ir užsimota ją pertvarkyti, tačiau darbai taip ir neatlikti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, o vėliau – okupacijai, viskas palikta po senovei. Bažnyčia nebuvo pertvarkyta ir Nepriklausomybės laikais.

Čia pat matosi ir Niguliste bažnyčios bokštas.

Niguliste - šv. Nikolajaus bažnyčia. Bažnyčioje yra įsikūręs muziejus, kuriame galima pamatyti Viduramžių religinių apeigų, laidojimo papročius bei tų laikų bažnytinio meno kūrinius. Įdomu, kad ši vokiečių pirklių įkurta bažnyčia tarnavo ne tik kaip šventovė, bet kaip ir gynybinis fortas. Bažnyčios sienos senais laikais atlaikė priešų atakas, tačiau buvo subombarduotos per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo bažnyčios atstatymo 1980 metais čia veikia Bažnytinio meno muziejus.
Vakarais vyksta pusvalandžio trukmės vargonų muzikos koncertas, kurio paklausyti galima įsigijus muziejaus lankymo bilietus.

Einame prie Niguliste bažnyčios. Pakeliui randame nedidelį parkelį. Čia būtų visai smagu pasikaitinti saulutėje. Bet pasinaudojame tik šalia bažnyčios ir mašinų stovėjimo aikštelės esančiais nemokamais biotualetais.

Šalia Niguliste bažnyčios sienų auga neva 350 metų skaičiuojanti liepa.

Gatvelė šalia bažnyčios.

Niguliste bažnyčia iš kitos pusės.

Einame link Rotušės.

1404 metais Gotikos stiliumi pastatyta Rotušė tuo metu buvo valdančiųjų burmistrų susitikimų vieta. Tai vienintelis išlikęs nesugadintas gotikos stiliaus pastatas šiaurinėje Europoje. Šiomis dienomis Rotušė yra koncertų ar valstybės vadovų iškilmių vieta. Smailės viršūnėje supasi 1530 metais iškaltas Talino simbolis - Vana Toomas, Senojo Tomo vėtrungė. Vėtrungė buvo apgadinta 1941 metais, todėl ant bokšto tėra jos kopija. Originalas iki šiol saugomas miesto Rotušėje.

Anot legendos, Senasis Tomas pašventė savo gyvenimą tarnauti miestui. Todėl neatsitiktinai Senasis Tomas yra vienas mėgstamiausių Talino globėjų ir dažnas suvenyrų simbolis.

Nuo birželio iki rugpjūčio Rotušė yra atvira lankytojams. Norintys gali pakilti 115 sraigtu vedančių pakopų į 64 metrų aukščio bokštą ar nusileisti į rūsius. Kiek domėjausi, užlipimas į bokštą nėra sunkus, laiptai tvarkingi.

Rotušės aikštė – Raekoja plats. Rotušės aikštę galima vadinti miesto širdimi. Ši keturkampė kažkada buvusi turgaus aikštė bei bausmių vykdymo vieta, apjuosta puošnių senovinių pirklių namų, dabar yra pilna ne tik turistų, bet ir gatvės prekeivių, amatininkų. Vasaros metu šurmuliuoja lauko kavinės. Žiemą aikštėje puošiama Kalėdų eglė.

Deja, šįkart sinoptikai buvo teisūs. Vos pasiekėme Rotušės aikštę, prapliupo stiprus lietus, kuris nesiliovė visą dieną. Vietoje lengvų suknučių traukiame celofano apsiaustus. Tokia neromantiška apranga kankins mus abi viešnagės Taline dienas. Ne tik lietus, bet dar ir vėjas prisidėjo. Mano bendražygėms buvo juoko, o man strioko, kad apsiaustą tarsi burbulą priputęs vėjas, nuneš mano vienintelę apsaugą nuo lietaus.

Kad ir kaip nesinori lietaus, bet vaikštome senamiesčio gatvelėmis. Pakeliui pasižiūrime į Puhavaimu kirik. Tai Šv. Dvasios bažnyčia – baltutėlė, aukštą siaurą bokštą turinti 14 amžiuje pastatyta bažnyčia lankytojus traukia tiek mediniu interjeru, tiek išorėje kabančiu drožinėtu ir seniausiu mieste laikrodžiu. Lankytojai dažniausiai apsiriboja 17 amžiuje pritaisyto laikrodžio apžiūra. Bet verta užsukti į vidų ir pamatyti unikalų 15 amžiaus altorių ir sakyklą. Skelbiama, kad po reformacijos bažnyčioje buvo pirmą kartą sakomas pamokslas estų kalba. O 1535 metais bažnyčios pastorius išleido pirmąjį katekizmą estų kalba, kuris laikomas pirmąja knyga, parašyta estų kalba. Keisčiausia, kad bažnyčios lankymas yra mokamas. Skaičiau, kad 18 val. vyksta vargonų muzikos koncertai, už kuriuos mokėti 1,5 EUR tikrai verta.

Turėjau susidėliojusi lankomus objektus pagal eiliškumą, bet lietus išmušė iš vėžių. Todėl vaikštome senamiesčio gatvėmis kur akys veda. O jos nuveda į mielas kertes.

Beklaidžiodamos pasiekiame pėsčiųjų gatvelę Katariina Kaik. Pasidairome į šv. Kotrynos bažnyčios likučius, į senovines Viduramžių miesto sienas.

Katariina Kaik – Kotrynos pasažas. Ši siaura pėsčiųjų gatvelė, jungianti Vene ir Muurivahe gatves, laikoma viena vaizdingiausių visame Talino senamiestyje. Gatvelėje 14 – 16 amžiuje statytų pastatų kambarėliuose savo dirbtuves ir parduotuves įsitaisę menininkai ir amatininkai.

Kotrynos pasažas ankstų rytą be turistų labai jaukus, tačiau jį praeiname labai greit. Vis dar koncentruojuosi į lietų ir niekaip negaliu atsiduoti miesto auros svaiguliui.

Nuošalesnėse senamiesčio gatvėse lietingą šeštadienio rytą žmonių nedaug.

Prieš akis jau moja Helemano ir Munkedetagune bokštai ir miesto siena. Helemano bokštas, esantis šalia Müürivahe gatvės yra puiki vieta pajausti Viduramžių dvasią. Trijų aukštų bokštas pastatytas 14 amžiuje. Skirtingais laikotarpiais jis buvo naudojamas kaip kalėjimas ir ginklų parduotuvė. Šiandien turistai gali apžiūrėti ne tik bokštą, bet ir aplankyti jame įkurtą meno galeriją, pasivaikščioti 200 m ilgio miesto siena. Įėjimas mokamas, tačiau pastatu verta pasigrožėti ir iš išorės.

Šįkart į šį bokštą ir sieną nelipsime, nors praeito vizito Taline metu toks pasivaikščiojimas mums labai patiko.

Sukame į Munga gatvę, norime pasižiūrėti, kurioje vietoje buvome rezervavę pirmąjį viešbutį, kurį vėliau atsakėme. Munga gatvė išveda prie pat Vene gatvėje esančios Puha Nikolai Imetegija kirik. Norisi sušilti, tad be jokių abejonių užeiname į vidų.

Puha Nikolai Imetegija kirik – jūrininkų globėjo šv. Nikolajaus rusų ortodoksų cerkvė. Ši dvigubais varpais skambinanti ir variniu kupolu dengta bažnyčia suprojektuota 19 amžiaus pradžioje. Skaičiau, kad bažnyčios istorija kur kas senesnė. 12 amžiuje šioje vietoje buvo įsikūrę Rusijos pirkliai. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 14 amžiuje.

Dabartinė bažnyčia labai jauki. Jos viduje galima pamatyti kelias vertingas ikonas. Bet pasidairome tik nuo durų, nes vyksta pamaldos.

Artėja dešimta valanda, kuomet duris atvers dauguma lankomų objektų. Tad sukame link Rotušės.
Senojo Talino gatvės žavios net ir lietui lyjant.

Pirmiausiai užeiname į senąją vaistinę.

Raeapteegi - senoji rotušės vaistinė yra labai populiari turistų lankoma vieta. 15 amžiuje šiame pastate buvo atidaryta pirmoji vaistinė. Eksponatų gausa nėra didelė, bet tai yra Europoje seniausia pastoviai veikusi vaistinė. Iki 1911 metų vaistinė priklausė Burchartų šeimai. Vaistus iš šios vaistinės užsisakydavo net Rusijos caras.

Viduramžiais čia buvo pardavinėjami gyvačių nuodai, mumijų sultys, vyriška viagra - vienaragio rago milteliai, taip pat kasdienei profilaktikai naudojami produktai: uogienės, arbatos, milteliai ir, žinoma, marcipanai. Marcipanai tais laikais buvo parduodami kaip gydomoji priemonė arba skanėstas pagardinti šlykštiems vaistams.

Šių dienų vaistinė pardavinėja modernius preparatus. Tačiau pora kambarių yra paversti muziejumi, kuriuose išlikusi 16-17 amžiaus vaistinei būdinga atmosfera.

Senųjų laikų medicininiai preparatai.

Vaistinėje apšylame, todėl vėl galime klaidžioti gatvėmis.

Autoportretas.

Laboratoorium gatve einame palei Viduramžių miesto sienas. Pakeliui apžiūrime Grusbeke-tagune, Eppingi, Plate torns – gynybinės sienos bokštus. Įkišame nosį į miniatiūrinę ukrainiečių-graikų katalikų bažnyčią. Ukrainiečių – graikų katalikų kongregacija Taline gyvavo nuo 17 amžiaus. Šiuo metu čia veikia ne tik bažnyčia, bet ir yra įsikūręs ukrainiečių bendruomenės centras. Galima apžiūrėti bendruomenės narių kurtus rankdarbius, bet vyksta susiėjimas, tad nedrįsome įeiti.

Laboratoorium gatvė.

Planavome lipti pasivaikščioti po Laboratoorium gatvėje esančią Viduramžių miesto gynybinę sieną. Bet lietus trumpam liaujasi lyti, todėl pasidairome po šalia esantį Bokštų parką. Dar tik kelios minutės po vienuolikos, atsiranda viltis, kad galbūt vidurdienį oras pasikeis į gerą.

Taip pat noriu pridurti, kad šiame parke galima nemokamai pasinaudoti švariais ir tvarkingais tualetais.

Bokštų parke Tornide valjak kas vasarą vyksta Gėlių festivalis, skirtas parkų apželdinimui ir dekoracijoms. Lankytojus siekiama supažindinti su šiuolaikiniais dekoravimo būdais bei įkvėpti idėjų gražinti asmenines erdves, o dalyviams padėti rasti užsakovų ir rėmėjų.

Turbūt nenorėtumėte savo kiemo dekoruoti taip?

Būtų smagu vaikščioti parke saulei šviečiant. Bet kad ji, vos kištelėjusi nosį, taip ir nepradeda šviesti. Sukame aplankyti planuotos gynybinės sienos.

Trumpai apie architektūrinį paveldą - miesto sienas: statybos pradėtos XIII a. pabaigoje kuriantis miestui. Šiai dienai sienos yra išlikę 1,9 kilometro. Taip pat išlikę 20 gynybos bokštų ir 6 vartai.

Mes lankysime Nunn, Sauna ir Kuldjala bokštus jungiančią sieną. Už bilietą sumokame po du eurus. Šią sieną jau esame lankę praeito vizito Taline metu, todėl žinome apie mūsų laukiančius daugybę senų ir nelengvų lipti laiptų.

Lipame aukštyn – žemyn tai sraigtiniais, tai įprastais laiptais. Labai greitai pakerta kojas. Laiptai yra saugūs. Visur pritaisyti patogūs virvių turėklai. Ir kas labai nustebino – jokių balandžių išmatų. Juk per jų krūvas striksėjome praeito žieminio vizito metu.

Pro langelius dairomės į apylinkes. Prieš akis į Issanda Muutmise peakirik – rusų ortodoksų Kristaus atsimainymo bažnyčios bokštai. Nuo 13 amžiaus čia gyvavęs Cistercinų vienuolynas 17 amžiuje buvo perstatytas į žavią baroko stiliaus bažnyčią.

Po stogu gera. Žmonių beveik nėra. Kažkur išsitraukiame dėžutę su sumuštiniais ir juos skaniai sukertame.

Pasimėgavę sausu poilsiu, vėl traukiame į šlapias gatves.

Einame link Oleviste - šv. Olavo bažnyčios. Apie šv. Olavo bažnyčią pasakysiu tik tiek, kad 16 amžiuje ši bažnyčia, turėjusi 159 metrų aukščio bokštą, buvo laikoma aukščiausiu pastatu pasaulyje. Pasakojama, kad statydami šį aukštą bažnyčios bokštą, gyventojai siekė į uostą privilioti jūra plaukiančius pirklių laivus. Šiuo metu bažnyčios bokštas siekia tik 124 metrų aukštį, tačiau vis dar lenkia daugelį Talino pastatų ir yra laikomas Talino miesto simboliu.

Žavios fasadų detalės pakeliui.

Šv. Olavo bažnyčioje vyksta ceremonija, todėl į ją mūsų nieks neįleidžia. Norą lipti į bažnyčios bokštą laikinai atidedame, nes tikimės čia sugrįžti vakarop, kuomet lietus galbūt bus praėjęs. Tad vėl traukiame pabraidyti po senamiestį.

Pavargusiems ar sunkiai vaikštantiems po senąjį miestą galima pasivažinėti traukinuku.

Aplankome šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Keistos kombinacijos.

Artėja laikas į viešbutį. Einame link senojo miesto Viru vartų. Pakeliui, kiek už Kortynos pasažo, pamatome žavų Menininkų kiemelį.

Pro Viru vartus šįkart norisi kuo greičiau prabėgti, nes vyksta gatvės rekonstrukcijos darbai, todėl nei ramybės nei grožio čia nė su žiburiu nerandame.

Apie Vyru vartus pasakysiu tik tiek, kad jie yra tik du bokšteliai, likę iš 14 amžiaus gynybinės sienos. Šie gebenėmis apsodinti bokštai yra laikomi vartais į senamiestį. Vienoje pusėje lieka 21 amžius, o kitoje pasitinka Viduramžių miestas.

Taigi, mes už savęs paliekame senamiestį, o pačios leidžiamės į triukšmo, judesio ir stiklo pastatų pilnas gatves. Turime susirasti parduotuvę ir nusipirkti maisto. Prieš akis pamatome Viru Keskus prekybos centrą. Pastate puikuojasi garsių firmų parduotuvės, tačiau mus domina tik maisto prekių skyrius. Prekybos centro apatiniame aukšte randame didelę maisto prekių parduotuvę. Maisto kainos mūsų akimis yra didelės.

Nusipirkę tai, ko reikia, traukiame prie jau pažįstamo namo Allika gatvėje. Buto šeimininkė atvyksta sutartu laiku. Šeimininkė kalba tiek rusų, tiek anglų kalbomis. Aprodo apartamentus. Jie yra erdvūs ir šiuolaikiniai, mums labai patinka. Pasigailime, kad nakvosime tik vieną naktį.

Pietaujame, paskui jauniausiąją keliauninkę siunčiame poilsio į miegamąjį, o su nuolatine kelionių kompanione pliurpiame.

Kiek pailsėję, vėl traukiame į senamiestį. Lietus šiek tiek aprimęs, tad pirmyn – atgal naršome gatvėmis. Randame Marcipanų muziejų Kalevi Martsipanituba. Lankymas nemokamas. Kambaryje – muziejuje yra daugybė marcipaninių skulptūrėlių. Vaikai gali savo rankomis nulipdyti skulptūrėlę. Lankytojai kalba, kad šis muziejus ir aplinka nesikeičia beveik penkiasdešimt metų. Netgi asistentas, dirbantis čia jau 57 metus, yra. Mes tematėme dvi jaunas pardavėjas.

Vos lietus apstoja lyti, grįžtame į šv. Olavo bažnyčią. Bažnyčia vėl uždaryta ceremonijai, todėl perkame du eurus kainuojančius bilietus ir savo kojomis kylame į šv. Olavo bažnyčios bokštą.

Esu girdėjusi, kad lipimas į bokštą yra labai sunkus ir reikalaujantis daug ištvermės ir drąsos. Sraigtu į viršų besisukančios 258 pakopos yra senos, kiek aptrupėjusios ir aukštos. Bet po treniruotės laipiojant gynybine siena, man jos pasirodo nesunkios.

Viršuje esanti apžvalgos aikštutė yra siaura, tik vienam žmogui praeiti tinkama, eismas į vieną pusę. Norint prasilenkti, reiktų sienomis lipti. Sukome ir sukome ratus aplinkui aikštelę.

Uostas nuo šv. Olavo bokšto.

Puiki Talino senamiesčio panorama. Bažnyčių bokštai dangų rėmė, nes lietaus pritvinkęs debesis artėjo.

Vos tik tamsusis debesis pradėjo laistyti, nėrėme į išėjimą. Ir kol pagerintais laiptais nulipome, jau beveik liovėsi lyti.

Dabar jau laikas Aukštutiniam miestui - Toompea. Einame senuoju akmenimis grįstu Pikk jalg keliu.

Prieš akis stūkso Estijos Parlamentas – Riigikogu, įsikūręs Tompea pilyje ir bokštuose. Dar nuo tų laikų, kai 1227 metais vokiečių kunigaikščiai šioje vietoje ant kalvos pastatė pilį, Tompea pilis visais laikais buvo šalies valdžių buveine. Pilis buvo ne kartą perstatyta, tačiau jos forma nepakito.

Negalima nepastebėti Aleksandro Nevsky katedros – didžiausios Talino rusų ortodoksų katedros.

1900 metais architekto iš Sankt Peterburgo suprojektuota ir pastatyta mišraus stiliaus katedra buvo tuometinės caro valdžios estų žemėse simboliu. Katedros vieta priešais Tompea pilį buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Šioje vietoje anksčiau stovėjo Martyno Liuterio skulptūra. Skulptūros vietoje pastačiusi stačiatikių katedrą, caro valdžia tarsi tarė žodį apie tai, kas valdo šalį.

Aleksandro Nevskio katedra išsiskiria varpų kompozicija. Čia galima rasti sunkiausią varpą visame Taline, sveriantį 15 tonų. Vargonų muzikos galima pasiklausyti per pamaldas.

Pro vartelius sukame į nedidelį Kuberneri (Parlamento) parką. Iš čia visu grožiu matosi Tompea pilis ir Ilgojo Hermano bokštas. Akį patraukiantis ir iš tolimiausių miesto vietų matomas pilies pietinėje pusėje esantis 46 metrų aukščio bokštas, ant kurio iškelta Estijos vėliava, yra tautos simbolis, toks pat svarbus, kaip kad mums Gedimino pilis. Saulei tekant, vėliava pakeliama, saulei leidžiantis, nuleidžiama.
Tai iki šio bokšto nuo Lietuvos nusitiesė Baltijos kelias. Nors lankytojams bokštas neprieinamas, bet smagu būtų į jo viršų užlipti 215 laiptelių.

Grįžtame prie A. Nevski katedros ir einame iki šv. Mergelės Marijos katedros - Tallinna Neitsi Maarja Piiskoplik Toomkirik. Lankytojai gali užlipti į 69 metrų aukščio bažnyčios bokštą (145 laipteliai). Vaizdai turėtų būti įspūdingi. Radau, kad įlipti į bokštą kainuoja 2 EUR.

Katedra pastatyta 13 amžiuje, buvo tuometinio Talino elito maldos namais.

Laikas apžvalgos aikštelėms. Žinau, kad ant Toompea kalvos jų aplankysime bent tris. Jaukios gatvelės pakeliui.

Pirmoji aikštelė, esanti netoli šv. Mergelės Marijos katedros yra Piiskopi vaateplatvorm. Nuo nedidelio sodo atsiveria vaizdas į Pelgulinn ir Kalamaja rajonus. Šis nedidelis ir pasislėpęs skveras, vadinamas Piiskopi aed arba Piiskopi sodais, suformuotas 18 amžiuje. Čia buvo to meto Katedros sodai.

Piiskopi apžvalgos aikštelė jokio įspūdžio nepalieka, net nenufotografavau jos. Tad einame į dar vieną - Patkuli vaateplatvorm, kuri yra laikoma  geriausia vieta apžvelgti istorines senamiesčio sienas, Oleviste bažnyčią ir apylinkes. Aikštelė yra ant stačios uolos šiaurinėje Toompea kalvos dalyje. Dešinėje pusėje matyti gynybinė senamiesčio siena, kairėje – geležinkelio stotis bei Kalamaja ir Pelgulinn rajonai.

Paskui traukiame prie dar vienos, pačios gražiausios apžvalgos aikštelės. — Kohtuotsa Vaateplatvorm. Nuo jos matosi tiek jūra, tiek viduramžių miesto sienos su stogais ir bažnyčių smailėmis, tiek šiuolaikiniai dangoraižiai. Į šią vietą verta ateiti miesto panoramos pažiūrėti sutemus.

Žvilgsnis į tolėliau esantį ir rytdienai suplanuotą Pirita rajoną.

Paskui grįžtame į Patkuli apžvalgos aikštelę. Šalia jos esančiais vingiuotais 1903 metais nutiestais laiptais leidžiamės į Tompea parką. Labai seniai dabartinio parko vietoje buvo pelkės, vėliau iškasti gynybiniai vandens telkiniai. Jie pavadinti Shnelli vardu, nuo 19 amžiuje čia gyvenusio sodininko pavardės. Nuo to laiko parkas buvo rekonstruotas. Įrengtas sporto aikštynas, kuris žiemą yra paverčiamas čiuožykla.

Tačiau mes nusprendžiame Tompea parkui neskirti laiko. Juk parko pusėje esančios pilies sienos šiuo metu yra restauruojamos, todėl vaizdo gražaus tikėtis neverta. Tad sukame link geležinkelio stoties Balti jaam, o nuo jos - į Kalamaja rajoną.

Kalamaja rajonas kažkiek primena Vilniaus Žvėryną. Kalamaja – nuo 14 amžiaus žinomas ramus žvejų rajonas. Tačiau gyvenimas šioje vietovėje visiškai pasikeitė 19 amžiuje, kai buvo nutiesti geležinkelio bėgiai, sujungę Taliną su Sankt Peterburgu. Apylinkėse buvo pradėtos naujos statybos: augo gamyklos, fabrikai, todėl į miestą plūstelėjo minios darbininkų. Būtent Kalamaja rajone buvo statomi nauji mediniai namai gyventojams. Rajone yra išlikę apie 500 dviejų – trijų aukštų medinukų, kurie suteikia rajonui išskirtinumą ir žavesį.

Šių dienų Kalamaja rajone gyvuoja Bohemiška dvasia. Rajoną yra pamėgęs kuriantis jaunimas, menininkai ar šiaip bohemos mylėtojai. Buvusias gamyklas ir fabrikus gyventojai verčia jaukiomis kavinėmis, menų dirbtuvėmis ar kitomis laisvalaikio praleidimo vietomis.

Rajonas tikrai jaukus, todėl ilgai vaikštome gatvėmis.

Pamatome, kad dangaus kraštas žaibiškai tamsėja. Skubame grįžti į senamiestį. Prie Bokštų parko užklumpa stiprus lietus. Po tankiu medžiu pralaukiame gal pusvalandį. Paskui jau traukiame senamiesčio gatvėmis. Metas vakarienei. Dairomės, kur galėtume prisėsti, tačiau vėl prapliumpa liūtis. Nuo lietaus nebeapsaugo net apsiaustai, gatvės plaukia, todėl neriame į pirmą pasitaikiusią kavinę. Pasirodo, pataikėme į itališką tratoriją. Na, tiek to, sakomės lazaniją ir šiltai bei sausai vakarieniaujame.

Kai išėjome, jau temo. Po lietaus oras pasitaisęs, šiltas ir netgi bando giedrintis. Iš kažkur atsiranda jėgų ir noro vaikščioti. Bet jauniausia bendrakeleivė pavargusi. Ir nieko keisto, juk net ir ištisai lyjant lietui, per dieną nutrepsėjome apie 23 kilometrus. Todėl sukame link namų.

II dalis

Molėtų rajonas: Mindūnai.

Kai nėra pinigų, transporto priemonės, o norisi keliauti, prasimanau įvairiausių dalykų. Taip buvo ir šįkart, kai ėmiau ir spontaniškai išpildžiau vieną idėją.

Jau kelintą mėnesį galvoje sukosi mintis aplankyti mūsų rajone praeitų metų rudenį atidarytą Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštą, taip pat pasidairyti po muziejų Mindūnuose. Kai pradėjau dėliotis autobusų grafikus, supratau, kad po savo rajoną keliauti visuomeniniu transportu yra labai sunku ar net visai neįmanoma.

Savaitgalio dienomis autobusu iš Molėtų į Mindūnus nuvykti pavyks tik šeštadieniais, o grįžti - tik sekmadieniais. Bežiūrint į tokį nepalankų grafiką, gimė mintis šeštadienio rytą sėsti į iš Kauno per Jonavą ir Ukmergę į Ignaliną važiuojantį autobusą, išlipti Mindūnų kaimo stotelėje, aplankyti muziejų, paskui pėsčiomis nueiti iki apžvalgos bokšto ir į Molėtus grįžti pėstute. Nuo Mindūnų iki Molėtų atstumas nėra didelis, tik dešimt kilometrų. Juk paprastai kelionėse nužygiuoju ne tokius atstumus, kodėl gi to nepabandžius savame krašte?

Savo idėja pasidalinu su nuolatine kelionių drauge, ji pritaria. Tik bėda, kad draugė dažniausiai šeštadieniais dirba. Deja, ilgus mėnesius mums taip ir nepavyko suderinti laisvo šeštadienio. Vėliau abi atskirai aplankėme tuos objektus, todėl nebeliko bendro didelio troškimo.

Bet vieną vidurvasario dieną toptelėja į galvą mintis, kad noriu šio jau beveik užmiršto maršruto!!! Siunčiu kvietimą savo bendramintei keliautojai, mėgstančiai žvalgytis po Lietuvą. Kaip ir tikėjausi, ji susivilioja idėja ir sutinka prisijungti.Belieka tik patikslinti autobuso išvykimo laiką ir sulaukti orų prognozių.
Skambinu į Molėtų autobusų stotį, darbuotoja patikina, kad dešimtos valandos autobusas šeštadienį važiuoja. Autobusų tvarkaraščius galima pasitikrinti ir Molėtų autobusų stoties tinklapyje http://www.moletuautobusai.lt/index.php/tvarkarastis . Arba mano mėgstamame https://www.autobusubilietai.lt/ tinklapyje.

Atvykus į Molėtų autobusų stotį, grįžimui dėl šventos ramybės galima užsirašyti keletą taksi telefono numerių, kuriuos rasite ant skelbimų lentos netoli stoties pastato. Ir tam atvejui kišenėje turėti apie 10 eurų.

Lietingą vasarą planuotas šeštadienis žada gerą ir be kritulių orą. Taigi, viskas klostosi mums palankiai. Nors... labai greitai suabejoju savo nusiteikimu. Mat sutartu laiku išeinu į autobusų stotelę šalia namų ir laukiu autobuso, važiuojančio iš Vilniaus pro Giedraičius, kuriuo iš sostinės turėtų atvykti mano bendražygė. Belaukiant pradeda krapnoti. Bet ne bėda, juk striukė nuo lietaus - ant pečių. Autobusas atvyksta laiku ir už kelių minučių su bendraminte jau lipame Molėtų autobusų stotyje.

Savo kelionėse viena iš mūsų bastosi, kita – trepsi. Tad bandysime apjungti pomėgius ir smagiai pasivaikščioti.

Iki autobuso į Mindūnus dar pusvalandis. Lietus apstojęs, tad trumpam traukiame Pastovio ežero pakrante į netoli stoties esantį Molėtų skulptūrų parką.

Autobusas, važiuojantis į Ignaliną, atvyksta laiku. Už bilietą suaugusiam iki Mindūnų stotelės sumokame po 80 euro centų. Vairuotojo paprašome, kad reikiamoje vietoje sustotų, nes nežinome vietovės ir galime pravažiuoti. Autobuse žmonių daug, viduje šilta. Striukė nuo lietaus ir megztinis labai greit keliauja į kuprinę.

Už gerų dešimties minučių lipame Mindūnuose. Nors Mindūnų kaime yra atskira aikštelė užsukti autobusams, bet vairuotojas pareiškia, kad išleis mus pakelėje. Iš tiesų, tai mums jokio skirtumo. Tik va, nepaklausiau, ar ir atgal grįžtant, taip pat reiktų ant kelio stovėti, ar į sustojimo aikštelę eiti.

Mindūnai pirmą kartą paminėti 17 amžiuje, bažnyčių metrikų knygose. Kraštas labiau garsus miškais ir ežerais, nei istorija. 1903 (kai kuriuose šaltiniuose - 1917) metais Mindūnuose buvo įsteigta pradžios mokykla. Molėtų krašto muziejaus šaltiniuose radau informacijos, kad 1912 m. į Mindūnus ateidavo du laikraščiai: vienas „Aušros“ egz. ir vienas „Rygos naujienų“ egz.
Metams bėgant Mindūnų kaimas plėtėsi. Sovietiniais metais Mindūnai buvo apylinkės centru ir stambia kolūkio gyvenviete. Tuo laikotarpiu Mindūnuose pastatyti kultūros namai, kurių projektas (jei teisinga informacija tuo laikmečiu apie Molėtų rajoną išleistoje knygoje) buvo eksponuotas pasaulinėje parodoje, tačiau vėliau dėl savo dydžio ir nebenaudojimo sunyko. Šiuo metu Mindūnai yra seniūnijos centras. Mindūnuose taip pat veikia paštas, bendruomenės centras, biblioteka, muziejus ir, žinoma, daugybė paslaugų, skirtų poilsio prie ežerų mėgėjams. Krašto žemės nėra derlingos, todėl Mindūnų seniūnijoje nerasime daug ūkių. O gyventojų verslai dažniausiai yra orientuoti į turizmo sektorių.

Po patį Mindūnų kaimelį nesidairome, iškart patraukiame į išmanųjį Ežerų žvejybos muziejų - Molėtų krašto muziejaus skyrių.

Ežerų žvejybos muziejus dirba antradieniais–šeštadieniais nuo 9.00 iki 17.00.

Prieš kelerius metus rekonstruotas muziejus yra šiltas, tvarkingas ir jaukus. Šalia yra automobilių stovėjimo aikštelė, veikia suvenyrų kioskas, pagrindinio pastato viduje galima pasinaudoti tualetu.

Už muziejaus bilietą sumokame po du eurus. Pirmiausiai kylame į pagrindinio pastato antrą aukštą ir apžiūrime A. Truskausko medžioklės ir gamtos trofėjų ekspoziciją. Ši prieš pora metų atidaryta ir virš šimto medžioklės eksponatų turinti ekspozicija užima kelis kambarius. Eksponatai yra suskirstyti pagal žemynus. Apžiūrime įvairiausių medžiotojo A. Truskausko sumedžiotų žvėrių ir paukščių iškamšas ir muliažus: čia puikuojasi liūtas, begemoto, raganosio, jūrų vėplio biustai, daugybė meškučių, pulkai mažų žvėrelių, galybė įvairiausių ragų ir kailių. Buvo labai įdomu ir įspūdinga. Rekomenduoju užsukti vykstantiems pro šalį.

Kai apžiūrime medžioklės trofėjų ekspoziciją, muziejaus darbuotojas mus supažindina su kitomis ekspozicijomis bei palydi į kitus Ežerų žvejybos muziejui priklausančius pastatus.

Gauname trumpą instrukciją ir pradedame apžiūrą.

Muziejus Mindūnuose įkurtas beveik prieš trisdešimt metų. Pirmasis muziejus glaudėsi tik nedidelėse patalpose. Su atsidavusių ir mylinčių savo darbą darbuotojų pagalba per savo gyvavimo metus muziejus išsiplėtė, pasipildė eksponatų, teikiamų paslaugų. Prie muziejaus veiklos prisijungė daugiau darbuotojų bei bendruomenės narių. Dalyvaudamas įvairiuose projektuose, šis nedideliame kaime įsikūręs muziejus virto svarbiu ir žinomu visoje Lietuvoje.

Žvejo kambarys.

Ežerų žvejybos muziejaus pastatas.

Ekspozicija, nors išdėstyta dviejuose pastatuose, bet nėra didelė ir yra įdomi. Lankytojai trumpai supažindinami su žvejybos istorija, būdais, įrankiais. Linksmai papasakoti žvejybos papročiai ir prietarai. Sienos papuoštos žvejybą senovėje parodančiomis nuotraukomis.

Muziejus neatsilieka nuo šiuolaikinių technologijų. Parsisiuntus į mobilųjį telefoną specialią programą, galima rinkti teisingus atsakymus į klausimus ir turbūt laimėti prizų.

Svirno antrame aukšte interaktyvioji ekspozicija suteikia galimybę pažinti krašto ežeruose gyvenančias žuvis, klausyti pasakojimų, stebėti, kaip jos juda, netgi išgirsti, kaip žuvys kalba. Vaikams turėtų būti įdomi atrakcija.
Mes turime šiai dienai numatę daug užsiėmimų, tad išskubame į dar vieną pastatą, kuriame įsikūręs amatų centras.

Amatų centre sutikta darbuotoja maloniai aprodo patalpas, papasakoja apie centro veiklą ir rengiamus užsiėmimus.

Pasižvalgę, skubame į kiemą.

Šeštadienio rytą muziejaus kiemas tylus, kol kas esame vienintelės lankytojos. Tačiau pora kartų per metus muziejaus kieme šurmuliuoja didelės šventės. Kiekvienų metų pradžioje rengiama didelė Žiemos žūklės šventė, o vidurvasarį – Ežerų šventė. Taip pat rengiamos edukacinės programos.
Švenčių metu veikia mugė, varžybose rungiasi žvejai, verdama skani žuvienė, organizuojamos vikrumo ir jėgos rungtys.

Mes santūriąją išvykos programą čia ir baigiame. Dabar iki Labanoro regioninio parko arba liaudyje vadinamo Mindūnų apžvalgos bokšto kiek daugiau nei du kilometrus trauksime mišku gana plačiu žvyro vieškeliu.

Šis vieškelis, sujungiantis Nr. 114 ir 173 krašto kelius, prie Baltųjų Lakajų ežero šakojasi. Kairioji atšaka veda iki Mindūnų kempingo, o pagrindinė dalis toliau bėga link Rudesos, Kirneilės kaimų.

Linksmai plepėdamos, nepamatome, kaip prieiname Baltųjų Lakajų ežerą. Sugalvojame per pievą nueiti iki  ežero pakrantės. Dangus grėsmingas, nors nusprendžiame, kad lyti neturėtų.

Prie ežero neužsibūname, grįžtame į vieškelį. Toje vietoje, kur šakojasi keliai, mes sukame vedančiuoju link bokšto. Dar kelios minutės mišku ir pasiekiame pakeliui esantį Mindūnų kempingą.

Mindūnų kempingas įsikūręs vaizdingame pušyne Labanoro regioniniame parke. Iš kempingo galima nusileisti į smėlėtą Baltųjų Lakajų ežero pakrantę. Kempingas siūlo lankytojams ne tik vietą palapinei, bet ir atskirus namelius ir kambarius, vietas automobiliams, teikia įvairias poilsiautojams reikalingas paslaugas. Visą reikalingą informaciją galima susirasti kempingo tinklapyje: http://www.ignaturas.lt/ .

Nuo kempingo iki apžvalgos bokšto laukia nepilnas kilometras. Keliukas čia prastesnis. Iš visų pusių pradeda judėti automobiliai. Matydamos mūsų judėjimo kryptimi didėjantį automobilių srautą, skubame kuo greičiau pasiekti savo tikslą. Abi esame įpratę lankomus objektus apžiūrėti ramesnėje aplinkoje, tad bijome patekti į minią.

Tik skubėti nelabai pavyksta, nes prie apžvalgos bokšto sutinku dirbančią buvusią klasiokę. Kalba liejasi, bet pamatome, kad kuo ilgiau plepėsime, tuo didesnėje minioje teks šturmuoti mūsų tikslą.

Už Labanoro regioninio parko lankytojo bilietą savanoriškai sumokame po eurą ir lipsime į apžvalgos bokštą.

Aukščiausias Lietuvoje Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštas atidarytas prieš nepilnus metus. Laukia nedidelių ir patogių 214, bet greičiausiai visas 231 (kai ketvirtą kartą lipsiu, pažadu suskaičiuoti) laiptelių, sraigtu vedančių į 36 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę.

Mano bendrakeleivė šį bokštą lanko pirmą kartą, jai lipti kiek nejauku. Man šis lankymas jau trečiasis. Su kiekvienu aplankytu kartu lipimas į viršų lengvėja, tačiau įspūdžiai neblėsta.

Netoli apžvalgos aikštelės nuo laiptų pasigrožime pirmaisiais vaizdais.

Štai ir tikslas pasiektas. Kairėje moja Baltieji Lakajai. Per vidurį matyti Kamužėlio ežeriuko lopinėlis, o dešinėje – Siesarčio ežero kampas.

Liūdna, kad dangus vis dar pajuodęs. Bet jo juk nepasirinksi.

Žiūrime į apylinkes. Nedidelė salytė Baltuosiuose Lakajuose.

Pasidairome, po to kelis kartus apsukame aplink aikštelę. Žmonių užlipę daug. Taip pat matome, kad atvyksta vis nauji lankytojai. Todėl leisimės žemyn.

Bet kol dar nenusileidome, noriu Jus, vykstančius pro šalį, pakviesti čia užsukti saulei tekant ar dienai baigiantis. Pakedensiu savo nuotraukų archyvus ir pasidalinsiu saulėlydžio vaizdais.

Lipimas žemyn nėra sudėtingas. Stabdo nebent aukštyn – žemyn zujančios minios, bandančios vienos su kitomis prasilenkti arba žmonės, turintys stiprią aukščio baimę. Bet mes niekur neskubame. Be to mano kompanionė turi pasisaugoti po turėtos didelės kojos traumos.

Pagaliau tvirtai stovime ant žemės. Bokšto nuotrauka irgi iš archyvų.

Įveiktas dar vienas šios dienos etapas. Ta proga vertėtų užkąsti. O jau ir pietų metas. Noriu bendražygę pakviesti į čia pat šalia kempingo esančią vaizdingą ežero pakrantę. Bėda ta, kad iki ežero reiktų nulipti labai stačiu šlaitu, nors ir su iškirstais laiptukais. Saugome draugužės koją, atsisakome šios minties ir grįžtame pietauti ant suoliuko šalia bokšto.

Keista, kad šalia Labanoro regioninio parko apžvalgos bokšto nėra jokios kavinės ar bent kiosko, parduodančio užkandžius ar gėrimus. Iš žmonių kalbų žinau, kad kioskelis čia veikė tik kelias dienas.

Prieš nepilnus metus pirmą kartą nulipusi nuo bokšto, prie šio ežero gaivinausi iš namų įsidėta karšta čiobrelių arbata.

Nors niekas neteikia maitinimo paslaugų, bet arbatos ir šįkart ragauju. Ja pavaišina čia dirbanti klasiokė, kurią pakviečiu prisijungti prie mūsų pietų. Smagu plepėti, ypač, kai klasiokė dalina patarimus ir net idėjas galbūt būsimiems patrepsėjimams.
Bendraujant laikas tirpsta, o mes dar turime atlikti nemažai veiklos. Tad atsisveikiname. Mudvi, didžiosios keliauninkės, dar apsilankome nemokamame tualete ir ištraukiame į kelią.
Dabar mūsų lauks akistata su Labanoro regioniniam parkui priklausančiais miškais ir jų gėrybėmis.

Traukiame tuo pačiu miško keliu pro Mindūnų kempingą, kuriuo čia ir atėjome. Pakeliui – daili sodyba su besimatančiu lopinėliu Kamužėlio ežero.

Tuoj už sodybos atsišakoja smulkūs miško keliai. Pagrindinis vieškelis lieka dešinėje, o mes sukame siauru, bet tvarkingu žvyro keliuku kairiau.
Kaip nuo Mindūnų apžvalgos bokšto iki Molėtų nueiti pėsčiomis, buvau namuose išžiūrėjusi žemėlapius. Mano mylima programa telefone maps.me pakankamai smulkiai rodo vietovės žemėlapį. Aš šių vietų aš realiai nepažįstu. Bet žinau, kad dalį kelio turėsime eiti plentu, vedančiu iš Ignalinos į Molėtus. Abi to norime mažiausiai.
Telefono programa rodo, kad pasirinkę nuo vieškelio atsišakojusį miško kelią, išeisime prie Kašelinės kaimo. O tuo tarpu internetinis tinklapis maps.lt nurodo dar vieną kelią, išvesiantį mus į Juočių kaimą. Čia buvo nebe pirmas kartas, kai minėta internetinė svetainė man labai pagelbėjo. Todėl pati sau pasidariau išvadą, kad keliaujant Lietuvos užkampiais vis tik yra pravarčiausia naudotis tinklapio maps.lt žemėlapiu. Žinoma, tam reikia interneto telefone. Tinklapis tarnauja ir kaip navigacija.

Taigi, pasukę kairiau nuo vietos, kur už sodybos atsišakojo miško keliai, gerą kilometrą traukiame siauru miško keliuku. Dėl šio kelionės etapo kiek nerimavau, nes miške nesiorientuoju. Tačiau man puikiai gelbsti abi navigacijos. Be to mano bendražygė puikiai orientuojasi miške be jokių GPS. Tad ramiai traukiame mišku. O ir oras pasitaisęs, saulutė vis dažniau šviečia.

Kelyje sutinkame daug uogaujančių ir grybaujančių žmonių, todėl jaučiamės saugiai. Pačios irgi dairomės į grybus ir uogas. Nors rimtą šių gėrybių paiešką atidedame vėlesniam laikui.

Miško kelias į Kašelinės kaimą.

Nuėję gerą kilometrą, dairomės jau nebe į grybus, bet kairėje pusėje ieškome mums reikalingo naujo keliuko, kuriuo pasukę, išeisime į Juočių kaimą. Pasitinka nebe kelias, o provėžos miške. Sukame. Čia pat pamirštame pažadą grybauti vėliau.

Pagrybavę, einame gerą kilometrą. Akis patraukia nebe grybai, o skirtingose vietose išdėstyti turistinės stovyklavietės „Siesartis“ ženklai. Iš tolo pasidairome į vieną iš stotelių, skirtų kemperiams. Šių metų liepa yra lietinga ir vėsi, todėl aikštelė visiškai tuščia.

Pasivaikščiojimas kemperių stovyklos pakrante yra tinkamas norintiems pamatyti Siesarčio ežerą ir jame esančią didžiausią, net 1,5 kilometrus besitęsiančią, Birutės salą.

Siesarčio ežeras patenka į Lakajų kraštovaizdžio draustinį. Ežero ilgis yra 7,4 kilometro. Ežeras yra mėgstama vandens turizmo mėgėjų trasa. Poilsiautojus Siesartis traukia smėlėtais krantais. Žygių mėgėjams smagu pasivaikščioti ir nuo aukštų stačių šlaitų pasigrožėti ežero spalvomis ir krantais.

Grįžkime į mūsų žygį. Stovyklaviečių ir aikštelių ženklai lydi likusį miško keliuką. Galiausiai užeiname stendą su schemomis ir pagrindine informacija. Galbūt ką sudominau, tad pasidalinu stende rastu informacijos šaltiniu: http://www.siesartis.eu/ .

Dar keli šimtai metrų ir netoli Juočių kaimo išeiname į mūsų nelauktą plentą.

Paties Juočių kaimo nuo plento beveik nematyti. Tik keli namukai kaimo pabaigoje. Ėjimas plento pakraščiu nebuvo labai nemalonus. Iš pradžių ėjome mišku, paskui - jaunu pušynu. Automobilių srautas buvo nedidelis. Sunkiasvorių mašinų saugotis neteko. Nors tiek to plento – iki kito mūsų numatyto objekto ėjome gerų dešimt minučių. Arba kilometrą.

Taigi, planuose buvo užsukti į Juočių kaimo gale esančią užeigą „Cepelinų gryčia“. Žinoma, „Cepelinų gryčia“ nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios sukome į plentą. Mūsų kelyje teko apeiti į Siesarties ežerą įtekantį Malkėsto upelį. Nors upelis neatrodo platus, bet neradau informacijos, ar jį galima lengvai pereiti kažkur miške. Tad nusprendžiau nerizikuoti ir pavaikščioti aplinkui.

Per Malkėsto upokšnį tiltelis atveda į „Cepelinų gryčią“.

„Cepelinų gryčia“ įsikūrusi paprastoje kaimo troboje. Kieme pastatytose didelėse pavėsinėse pilna pietaujančių žmonių. Kvepia cepelinais. Mes sočiai papietavome prieš gerą valandą, tad net labai viliojantis išgirtų cepelinų kvapas mūsų nesugundo. O štai atsigaivinti jau norisi.

Perkame klasiokės rekomenduoto Čyžo alaus. Smagiai pajuokavę su kavinės šeimininku, už bokalą suplojame po du eurus. Gerai nusiteikę, einame į kiek nuošaliau esančią visiškai tuščią pavėsinę. Mėgaujamės vėsiu tamsiu bei labai skaniu alumi ir plepame.

Gerą pusvalandį pailsėję, trumpai pasidairome po kavinės kiemą. Vaikams pastatytos sūpynės, kitoje pusėje tyvuliuoja nedidelis prūdas, teritorija papuošta gėlėmis.

Vėl sukame į plentą. Dabar jau laukia paskutinis kelionės etapas – apsirūpinti miško gėrybėmis.

Kiek daugiau nei kilometrą einame plentu. Dabar jau automobilių srautas didesnis. O gal galva nuo alaus atsipalaidavusi, todėl reikia daugiau pastangų į kelią koncentruotis. Bet esmė ta, kad nėra baisus ir nemalonus tas ėjimas gana judraus kelio pakraščiu.

Sukame į vieną iš kairėje kelio pusėje randamų nežymių keliukų. Pasitinka miškas, pilnas uogienojų. Uogos prarinktos, bet randame ir neliestų krūmelių. Pora valandų uogaujame.

Kai nusprendžiame, kad laikas grįžti link Molėtų, naudojuosi tinklapio maps.lt navigacija. Laikomės kelių, vedančių į Juodakampio kaimą. Paskui užeiname keliuką, einantį pro Braškiškių kaimą. Einame bet kur, tik stebiu, kad eitume teisinga linkme. Pakeliui grybaujame. Miške taip gera. Gaila, kad diena ne guminė, ji labai greit pralėkė ir jau gina namo.

Be dvidešimt minučių šešios išeiname tiesiai į autobusų stotelę prie sodų bendrijos „Siesartis“ Juodiškių kaime. Autobusai iš šios stotelės į Molėtus savaitgaliais, o vasaros mokinių atostogų metu – kasdien, išvyksta ryte devintą ir vakare 18:00

Nusprendžiame į Molėtus eiti pėsčiomis. Iš pradžių nepilną kilometrą veda siauras ir vingiuotas kelias per sodus. Paskui jis įsuka į Ignalina – Molėtai plentą. Greit užmatome Antatiškių autobusų stotelę, kurioje taip pat stoja mano minėti autobusai, važiuojantys į sodus.

Šia atkarpa eiti palei plentą daug smagiau, nes iki Molėtų veda nors ir apleistas bei senas, bet saugus pėsčiųjų ir dviračių takas. Takas nutiestas prieš gerų trisdešimt metų, kuomet prie Siesarčio ežero įsikūrė sodų bendrija. Takas retkarčiais palopomas, bet rimtai rekonstruotas nebuvo.

Pasukę palei plentą, taku einame gero pusantro kilometro. Tada tenka kirsti betonkelį Vilnius – Utena. Paskui vėl gero pusantro kilometro sparčiai miname pėsčiųjų taku. Saulė šviečia, karšta, eiti labai sunku. Pradeda jaustis dienos nuovargis.

Pasiekę Molėtų autobusų stotį, griūvame ant suoliuko. Būtų gerai nusiprausti mėlynių uogų nudažytas rankas ir lūpas. Einu į stoties pastate veikiančią kavinę. Paprašau ir gaunu raktą nuo tualeto.

Apsišvarinusi, abiems atgauti jėgas perku ledų.

Mano kompanionei iki autobuso dar beveik pusantros valandos. Kažkur eiti nei viena jau nebeturime jėgų. Namo traukti taip pat neturiu jokio noro. Tad abi sėdime stotyje ir laukiame autobuso į Vilnių. Laukimą sutrumpina gerai nusiteikęs ir labai „šiltas“ vyrukas. Pasigiria, kad Molėtuose paskutinį kartą buvo prieš dvidešimt metų ir yra labai patenkintas tuo, ką rado rajone. Akivaizdu, kad susitikimas jam buvo sėkmingas, nes visą laiką iki autobuso mus juokina ir linksmina dainomis. O ir dainuoja ne prasčiau už Ciciną, tad tikrai padeda prastumti laiką.

Galiausiai draugės autobusas atvažiuoja. Viena kitai dėkojame už puikiai praleistą laiką ir atsisveikiname. Draugė judės namo į Vilnių. O manęs lauks dar beveik trijų kilometrų kelias namo.

Jungtinės bastytojos ir trepsėtojos komandos bendras tikslas išpildytas su kaupu. Iš viso šią dieną kartu buvo nueita apie 16 kilometrų. Išvyka buvo puiki, įspūdinga, su daugybe netikėtumų. Ir tikiuosi, kad toks žygis po Molėtų rajoną bus ne paskutinis.

Ataskaita iš Endomondo užfiksuotos žygio suvestinės:

Tad iki kitų patrepsėjimų.


Kitos kelionės po Molėtų rajoną:
Molėtai.