Aplink Giedraičius.

2019-07-20. Šeštadienis. Giedraičiai.

Giedraičių bendruomenės centro bei kitų organizatorių skelbimą, kviečiantį į žygį „Mykolo Giedraičio palaimintojo gimtinės keliais" mačiau ne kartą, tačiau tik paskutinę akimirką sugebėjau jį atidžiai perskaityti ir suprasti, kad man į jį tikrai reikia.

Žygio pradžia numatoma šeštadienį 9 valandą ryto. 
Greitomis sutikrinu autobusų grafikus bei užsiregistruoju skelbime nurodytu telefono numeriu.

Giedraičiai – vienas iš nedaugelio Molėtų rajono miestelių, gana lengvai pasiekiamų visuomeniniu transportu. Iš Utenos ir Molėtų pro Giedraičius kiekvieną dieną važiuoja keli autobusai, o vilniečiams pasisekė kiek labiau. 
Autobusas iš Giedraičių mane į namus parveš tik pavakaryje, tad, ketindama sutrumpinti jo laukimą, į kuprinę įsimetu dekį bei knygą ir ištraukiu į netoli namų esančią autobusų stotelę.

Autobuso taip ir nesulaukiau, nes sustoja pravažiuojantis automobilis. Ta pačia kryptimi važiuojančios pažįstamos moterys pakviečia mane į draugiją.

Į žygį susirenka nemažas būrys mažų ir didelių (ir netgi visai mažų, dar vežimuose sėdinčių) giedraitiškių, pora moterų iš Utenos ir mes, trys molėtiškės. Smagiai nusiteikęs būrys nekantriai trepsime šalia buvusios mokyklos pastate įsikūrusios Giedraičių seniūnijos ir bendruomenės centro. 

Lūkuriuodama pastebiu, kad prie buvusios mokyklos pastato durų šviečia piligrimų kelio ženklas, taip pat kabo atminimo lentelė tautinio atgimimo žadintojams Giedraičiuose Malvinai Valeikienei ir Matui Valeikai atminti. 
Ryte eidama į autobusų stotelę planavau po žygio susirasti buvusią vaistinę – namą, kuriame Valeikų šeima gyveno. Planavau aplankyti ir senose Giedraičių kapinaitėse pastatytą paminklą knygnešei Domicelei Graužinytei – Palevičienei. Rūpėjo pamatyti ir Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijoje įkurtą Giedraičių krašto muziejų. Nors šios ir kitos Giedraičiuose lankomos vietos lauks kito mano vizito, tačiau jos neliko nepaminėtos žygyje mus lydėjusios gimnazijos mokytojos bei muziejaus puoselėtojos ponios Donatos pasakojimuose.

Kiek po devintos valandos pajudėję nuo bendruomenės centro netrukus jau stojame prie Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčios. 

Anot mūsų gidės, pirmoji bažnyčia Giedraičiuose buvo pastatyta 1410 metais. Bažnyčia tada buvusi medinė. 1445 metais Giedraičių bažnyčia buvo aprūpinta beneficija, o ilgus amžius ja rūpinosi garbinga ir daug bažnyčiai nusipelniusi Giedraičių giminė.

Šiaurės karo metu medinė bažnyčia sudegė ir ilgą laiką nebuvo atstatyta. Tokia bažnyčia, kokią matome dabar, stovi nuo 1809 metų. Bažnyčia yra klasicizmo stiliaus ir šiek tiek primena Vilniaus katedrą. Ne tik stiliumi, bet ir viršuje stovinčia šv. Elenos skulptūra.

Šalia bažnyčios stovi 1835 metais pagal Vilniaus universiteto profesoriaus K.Gregotovičiaus projektą pastatyta varpinė. 

Užeiname į bažnyčią. Viduje tamsoka. 

Bažnyčios presbiterijos sienoje įmūryta Žemaičių vyskupo, lietuvių raštijos veikėjo bei šios bažnyčios statytojo Juozapo Arnulfo Giedraičio širdis.

Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčia turtinga keliais vertingais paveikslais. Mus labiausiai sudomina 1632 metais sukurtas Mykolo Giedraičio paveikslas. Paveiksle Mykolas Giedraitis vaizduojamas atsiklaupęs prie stalo su atversta knyga. 

2018 metais Popiežius Pranciškus Mykolą Giedraitį paskelbė palaimintuoju. Nors vienuolio gyvenimą Mykolas Giedraitis nugyveno Krokuvoje, tačiau tvirtinama, kad jis gimė Giedraičiuose, 1425 metais. Manoma, kad Giedraičių bažnyčia ir buvo pirmoji Mykolo bažnyčia.

Iškilmingos padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju buvo aukojamos Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje, kurios statybas ir išlaikymą taip pat fundavo Giedraičių giminė. Šv. Lauryno bažnyčios šone buvo pastatyta Mykolo koplyčia su altoriumi ir iki šių dienų išlikusiu Mykolo Giedraičio paveikslu.

Bet grįžkime į Giedraičių miestelį.

Iš šv. Baltramiejaus bažnyčios išeiname į Vilniaus gatvę. Tai ilgiausia ir pagrindinė miestelio gatvė.

Aikštėje priešais bažnyčią vyksta prekyba maisto produktais ir drabužiais. 

Giedraičiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1338 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro pasirašytoje Dešimties metų prekybos sutartyje.

Anot legendos, miestelio pavadinimas Giedraičiai kildinamas nuo po apylinkes jojusio giedančio raitelio. Tačiau labiausiai tikėtina, kad vietovė pavadinimą gavo nuo ją valdžiusios Giedraičių giminės.

Labiau nei vardo kilmė mane nustebina faktas, kad Giedraičiai kažkada yra buvusi savarankiška kunigaikštystė. Manoma, kad vos už poros kilometrų nuo dabartinių Giedraičių ant piliakalnio stovėjo kunigaikščio pilis. Ir tik į valdžią atėjus Vytautui, 1392 metais Giedraičių kunigaikštystė buvo įjungta į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę.

Nuo bažnyčios paėjusi keletą metrų pamatau 1928 metais pastatytą paminklą Kariams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. 1920 metais ties Giedraičiais vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kautynės, po kurių buvo sustabdyta tolimesnė lenkų agresija. Visai šalia Giedraičių ėjo demarkacinė linija, kuri po minėtų kautynių nebebuvo pažeidžiama.

Kalbant apie lemtingą mūšį, verta paminėti krašto heroję, patriotę ir lietuvybės puoselėtoją Malviną Valeikienę, kuri po kautynių, apsirengusi vargeta, su vežimu vyko į mūšio lauką ir gelbėjo sužeistus tiek lietuvių, tiek lenkų karius. Sužeistieji buvo vyniojami į paklodes su prisiūtais raudonais kryžiais. Spėjama, kad būtent tuo momentu Nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą buvo naudotasi  Raudonojo kryžiaus vėliava.

Štai, kiek įdomybių saugo Giedraičių kraštas. 

Lietuvos Nepriklausomybės kovos nėra šios dienos mūsų žygio tema, tad prie paminklo sustosime kada nors kito žygio metu, o dabar leidžiamės ilga Vilniaus gatve. Prieš akis pasirodo apleistas didelis cementinis monstras – sovietmečiu jame veikė Giedraičių pieninė. 

Eidama dairausi į vietos gyventojų namus. Giedraičiai – miestelis paprastas, bet tvarkingas. 

Kaimo pabaigoje sukame į žvyro kelią – Martyniškių gatvę, nuvesiančią į to paties pavadinimo kaimą. 

Nuo žvyrkelio galiu grožėtis gražiu kraštovaizdžiu. Tolėliau matosi vingiuojantis Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai plentas, kuriuo ryte atvažiavau iš Molėtų. 

Nepilną kilometrą paėję žvyro keliu jau dairomės po Martyniškių kaimą. Apačioje gaiviai alsuoja Kiemento ežeras, o šalia sustatytos senosios ir naujos kaimo trobos. 

Mes stojame prie buvusio Martyniškių dvaro griuvėsių. 

Panaikinus Giedraičių kunigaikštystę buvo parduodamos jai priklausiusios žemės. Jas įsigyja Komarų šeima, o 1880 metais - Graužinių. Dvarininkas Graužinis buvo ne tik nuovokus ir verslus dvarininkas (beje, jis vėliau įsigijo ir neturtingą Molėtų dvarą), bet ir lietuvybės puoselėtojas. Jis samdė lietuvius samdinius, platino lietuvišką spaudą ir skatino kalbą. Anot mūsų gidės Donatos, Martyniškių dvaras yra įdomus dar ir tuo, kad čia buvo ruošiami bažnyčių giesmininkai lietuvių kalba. Dvarininkas Graužinis reikalavo, kad pamaldos būtų vedamos ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Prie jo prisijungė pasakojimo pradžioje mano jau minėtas lietuvybės skatintojas Matas Valeika.

Keliautojams bus įdomu išgirsti faktą, kad šiame dvare lankėsi ir Prezidentas Antanas Smetona. Net nepatikėtum į visiškais griuvėsiais virtusius rūmus bežiūrėdamas.

Tiesa, reikia paminėti, kad atkūrus Nepriklausomybę pretendentai į dvaro nuosavybę buvo atsiradę. Tačiau pastatas yra įtrauktas į paveldo sąrašus, o šiam paveldui tvarkyti yra nustatyti apribojimai. Tad pretendentams buvo paprasčiau atsisakyti nuosavybės.

Paliekame Martyniškių dvarą ir keliu nužingsniuojame tolyn. 

Mūsų žygio kelias traukė Giedraičių miestelio apylinkių keliais ir tik kelis šimtus metrų teko paeiti siauru takeliu privačios valdos pakraščiu. 

Netrukus sukame į paprastą kaimo keliuką. 

Vėl džiugina Aukštaitijos kraštovaizdis. Kažkur spėju pasigrožėti mūsuose nelabai populiariu lietuvišku prieskoniu – bitkrėsle. 

Besimėgaudami gražia gamta vėl prieiname man gerai pažįstamą Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai plentą. 

Plentą puošia originalios rodyklės. 

Eidama stebiu lietuviško kaimo kasdienybę. 

Saulėtas dangus ir į priekį kviečiantis plentas. 

Apie pora kilometrų žingsniuojame plentu. Iš vaizdingo kraštovaizdžio sukeltos meditacijos pažadina žalios spalvos vienišas pakelės namas. Nuo jo suksime į dešinę ir žvyrkeliu judėsime link Zanėnų kaimo. 

Jau po vienuolikos, saulė vis aukščiau į dangų lipa ir visu kaitrumu kepina. 

Pakeliui apžiūriu kuklias, bet jaukias sodybas. 

Tai sodybos, tai miškai, tai pievos, tai margi laukai, tai rusvi kviečių plotai. Myliu lietuvišką kraštovaizdį ir mintyse pati sau mintyse papriekaištauju, kad nedrįsau žygiuoti lietuvišku Camino Lituano piligrimų keliu. 

Netrukus tenka leistis į stačią gilią daubą, o po to vėl į jos viršų pakilti, bet tokios reljefo išdaigos tik paįvairina kelią. 

Žali laukų raštai. 

Dar kiek – ir prieiname kelių kryžkelę. Vieno iš jų pavadinimas sako, kad artėjame link Piliakiemių kaimo. 

Ąžuolas. 

Štai ir Piliakiemiai. Stojame kryžkelėje. Kol gidė pasakoja vietovės istoriją, stebiu vietinių gyventojų buitį. 

Paskui akys krypsta į čia pat esantį Kryžių kalnelį – senąsias Piliakiemių kaimo kapinaites. Kiek toliau nuo Giedraičių esančioje vietovėje kažko įdomaus rasti tikrai nesitikėjau. 

Mūsų įdomioji gidė Donata pasakoja, kad nuo šio kalnelio ir prasidėjo Piliakiemių kaimas.

Piliakiemių kaime žmonės gyveno dar prieš Kristų. Beje, pats Piliakiemių piliakalnis yra gerokai toliau, netoli Kiemento ežero. Mes piliakalnio nelankysime, nes iki jo tektų eiti per privačią valdą ir pievas, bet istorijos mielai pasiklausysiu.
Manoma, kad ant Piliakiemių piliakalnio stovėjo Giedraičių kunigaikščio pilis. 
Pilis buvo gerai įtvirtinta, nes priešams nepavyko jos užimti. Buvo tikima, kad kunigaikštis turėjo slaptą tunelį, iškastą po ežeru, jungiantį pilį ir bažnyčią. Realybėje tas tunelis greičiausiai tebuvo kūlgrinda, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad faktas apie tunelį po ežeru buvo tiesa.

Nustebina, kad tokią įdomią istoriją turintys Piliakiemiai nebuvo tyrinėti. 

Sovietmečiu bandyta piliakalnį suarti, tačiau iš žemių pabirus žmonių kaulams, šios minties atsisakyta. Sovietmečiu Piliakiemių piliakalnis buvo apylinkių jaunimo švenčių ir gegužinių vieta.

Piliakiemių pavadinimą kaimas gavo tik Nepriklausomybės laikotarpiu, anksčiau turėjo panašiai skambantį lenkišką pavadinimą - Piliakancy.

Kaimas kadaise priklausė Graužinių dvarui, o jo gyventojai tris kartus per savaitę turėjo eiti į lažą. Panaikinus baudžiavą gyventojams buvo padalinta žemės.

Nepriklausomybės laikotarpiu Piliakiemių kaimo gyventojams teko ne kartą susidurti su lenkų išpuoliais, kurie visokiais būdais pažeidinėjo demarkacinę liniją.

Nepriklausomybės laikotarpiu kaimas turėjo mokyklą ir gyventojų jame gyveno žymiai daugiau.

Mūsų žvilgsniai vėl sugrįžta prie Kryžių kalnelio. Gidė pasakoja, kad kadaise vietos gyventojas bandė prisiarti tolimesnį kalno galą, tačiau pabirus žmonių kaulams, šios minties atsisakė. Minėtas gyventojas naktį susapnavo čia palaidotųjų prašymą palikti juos ramybėje. Kitą dieną vyras suorganizavo kaimo gyventojus ir 1936 metais ant šio kalno buvo pastatyti du kryžiai bei surengta didelė šventė.

Sovietmečiu Kryžių kalnelį buvo bandoma sunaikinti ir per ji nutiesti kelią. Kalno sunaikinti nepavyko, tačiau kryžiai buvo atstatyti tik atkūrus Nepriklausomybę, 1989 metais.

Kryžių kalnelis mūsų vizito metu yra nušienautas, smagu užlipti į viršų bei nuo jo atsiveriančia plačia panorama pasigėrėti. 

Kai nulipusius nuo kalnelio gidė į muziejų pakviečia, nelabai supratusi nuseku paskui bendražygius.

„Piliakiemio muziejus“ – skaitau ant lentomis apkalto pastato kabantį pavadinimą. 

Ko jau ko, o muziejaus mažame atokiame kaime rasti tikrai nesitikėjau.

Nedideliame ūkinio pastato kambariuke yra sudėti senoviniai rakandai ir baldai, o ant stalo išdėliotos knygos išduoda, kad šiame man beveik nežinomame kaime didūs žmonės gyvena. 

Su šeimininke prasilenkėme: ji kitu keliu mūsų pasitikti nuėjo ir ties kalneliu laukia. Pagaliau susitinkame.

Šiltai bendraujanti šeimininkė ponia Zita spindi energija, orumu ir išmintimi. 
Pabrėžia, kad kaimo tikrasis pavadinimas turi būti ne Piliakiemių, o Piliakiemio, mat kaimas lietuviškas ir pavadinimas turi būti lietuviškas. 
Papasakoja savo šeimos istoriją, muziejuje saugomų daiktų istoriją. Dar kartą apžiūrėti muziejuje esantys eksponatai iškart įgyja kitą prasmę.

Paskui šeimininkė visus pakviečia pavaikščioti po sodybą.

Matosi lauko virtuvė ir obelis, kur gimė ponios Zitos parašytos knygos ir straipsniai apie kaimą, apie giminę. Taip pat ir buvęs autobusas, kuriame pirmiausiai buvo įkurtas muziejus. Beje, sodyboje dar yra ir skaitykla.

Kažkas nepaprasto vyksta mažuose Lietuvos kaimeliuose. Stoviu klausydama pasakojimo ir galvoju, kad šis žygis yra vienas geriausių ir įdomiausių, o šios dienos atradimai – patys netikėčiausi. 

Nors muziejus yra privatus ir neįtrauktas į lankomų objektų sąrašą, bet šeimininkė priima visus iš anksto užsiprašiusius lankytojus. Tačiau garbaus amžiaus moteris prasitaria, kad šiuo metu norėtų ramybės, todėl kontaktų nė neprašau. Jei kas norės aplankyti, manau, ras būdą, kaip tai padaryti.

Žygio organizatoriai jau trepsi kojomis, o šeimininkė dar mus nuveda pasirodyti akmens su dauba, kuris jų šeimos ilgą laiką buvo naudojamas kaip girdykla vištoms, tačiau manoma, kad tai galėjo būti vienos pirmųjų girnų grūdams malti.

Nors dar nesinori išeiti, bet leidžiamės į jau pažįstamą kelią. 

Dar kartą stojam prie Kryžių kalnelio, į kurį užlipę po Giedraičių vėliava sudainuojame Giedraičių bendruomenės himną.

Dabar iki Giedraičių lauks keli kilometrai karštu, pakankamai judriu ir nelabai įdomiu žvyrkeliu.

Galiausiai pamatome miestelio ribas nurodantį ženklą. 

Kažkieno sodyboje plevėsuoja Vytis. 

Sena, bet jauki sodyba. 

Grįžtame į Giedraičių centrą. 

Žygeivius pasitinka Šaulių sąjungos Giedraičių skyriaus nariai. Ant stalo garuoja jų ruošta skani sriuba, o bendruomenės centro darbuotojos visus žygeivius vaišina pačių keptais skanėstais.

Diena buvo puiki. Žygis sklandus ir įdomus. Grįžau ne tik pailsėjusi, bet ir daug sužinojusi.

Važiuojantiems link Molėtų technikos muziejaus, Didžiokų koplyčios ar kuria kita Molėtų kryptimi rekomenduoju rasti laiko ir sustoti Giedraičiuose.

Tokį mūsų žygio maršrutą užfiksavo programa Endomondo: 

Kelionė - nekelionė: Molėtai.

Jau kelintą žiemos mėnesį trunkantis sėslus ir nekelioningas gyvenimas atnešė kelionių ir dalinimosi džiaugsmo abstinenciją. Todėl šiandien papasakosiu ne apie kelionę. Papasakosiu apie Molėtus – miestelį, kuriame kasdien tenka nutrepsėti ne vieną kilometrą, matyti jį visus metus, būti jo kasdienio gyvenimo dalyve. Miestelį, kuriame gyvenu. Bandysiu įsijausti į savarankiško, mėgstančio gamtą ir pasivaikščiojimus nepažįstamo keliautojo kailį ir pavedžioti jį mano mylimomis ir pačios dažnai minamomis gatvėmis, keliais, takais ir parkais. Nemažai nuotraukų bus iš archyvų, tad jos bus įvairios ir parodančios miestelio grožį skirtingais metų laikais.

Taip pat pasidžiaugsiu, kad Molėtai, kad ir iš lėto, bet keičiasi, virsta patrauklesniais ir įdomesniais lankytojams. Kiekvienais metais prisėdusi atnaujinti pasakojimo, pati nusistebiu, kokia gausa naujienų kaskart galiu jį papildyti.

Rytų Lietuvoje esantis Molėtų rajonas yra gerai žinomas poilsio prie ežerų mėgėjams, mat ežerų jame galima suskaičiuoti beveik tris šimtus. Planuodami išvyką į Molėtus, lankytojai dažniausiai turi omenyje Dubingius, observatoriją, Alantos dvarą ar apžvalgos bokštą Mindūnuose. O rajono centras, deja, nėra kurortas, todėl lieka nuošalyje. O be reikalo. Miestelyje nėra ypatingų istorijos ar architektūros paminklų, bet poilsio zonos ir renginių vietos per kelerius paskutinius metus buvo rekonstruotos, sutvarkytos ir labai pamėgtos pačių molėtiškių.

Molėtai yra už 60 kilometrų nuo Vilniaus. Miestelis yra šalia kelio Vilnius – Utena, tad lengvai pasiekiamas automobiliu. Keliaujantiems visuomeniniu transportu, nuo 2023 -ųjų Molėtai tapo nemažu iššūkiu, tad prieš leidžiantis į Molėtus autobusu, rekomenduoju pasitikrinti autobusų važiavimo tvarkaraštį. Asmeniškai man labiausiai patinka autobusų grafikų ieškoti tinklapyje autobusubilietai.lt/

Dalį informacijos galima rasti Molėtų autobusų stoties tinklapyje. 

Kelionė iš sostinės trunka apie valandą dešimt minučių. Bilietas į vieną pusę suaugusiam kainuoja apie 9 eurus.

Bundančio pavasario ar auksinio rudens dieną galbūt kažkam norėtųsi pasimėgauti vaizdingu senuoju keliu, vingiuojančiu pro Giedraičius. Tokiu atveju kelionė pailgėtų beveik pusvalandžiu ir centų už bilietą tektų daugiau pakloti. Bet verta. 

Žinoma, į Molėtus atvykti automobiliu yra paprasčiausia. Automobilių stovėjimo aikštelės mieste yra nemokamos. Darbo dieną prisiparkuoti centre gali būti sudėtinga. Tačiau, pvz., šalia autobusų stoties vietos automobiliui pastatyti tikėtina, kad užteks.

Keliaujantys automobiliu turi galimybę aplankyti ne tik Molėtų miestą, bet ir rajone esančias įdomybes. Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras parengė informaciją apie lankomus objektus rajone. Belieka tik išsirinkti pagal poreikius, pomėgius, norus ar dominančias temas.

Nors laikausi "Trepsim po pasaulį" formato ir savo pasakojimą apie Molėtus skiriu atvykstantiems visuomeniniu transportu, tačiau jis tiks keliaujantiems pačiomis įvairiausiomis formomis: automobiliu, dviračiu, pėsčiomis ar galbūt netgi vandeniu (baidarėmis). 

Taigi, į Molėtus atvykus autobusu, kelionė po miestelį prasideda miesto pakraštyje esančioje autobusų stotyje. Jei yra poreikis, stotyje galima pasinaudoti mokamu WC, palikti pasaugoti bagažą ar išsiųsti siuntą. (Nemokamai pasinaudoti WC mieste galima kultūros centre, savivaldybėje. O miesto parke šiltuoju sezonu veikia biotualetai.)

Kitoje gatvės pusėje yra nedidelė maisto prekių parduotuvė.

Molėtų autobusų stotis.

 

Iš stoties pabėgti neskubėkite ir sekundei sustokite žvilgtelėti į Molėtų krašto muziejaus iniciatyva sukurtą bei lauke šalia durų pritvirtintą nedidelį keramikos gatvės meno ženklą, skirtą rašytojo Alvydo Šlepiko apsakymui "Violončelė".




Negalintiems viešnagei skirti daug laiko ir norintiems pabūti gamtoje, nuo stoties galima sukti į kairę ir asfalto keliu leistis link Pastovio ežero ir miesto paplūdimio. O norinčius susipažinti su Molėtais kviečiu į Vilniaus gatvę - pagrindinę ir ilgiausią miesto gatvę.

Čia pat pasitinka pirmasis lankytinas objektas – senosios miesto kapinės ir Molėtų šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atvykus į Molėtus anksti ryte, galbūt pavyktų rasti bažnyčią atrakintą, pasidomėti jos interjeru ar žvarbesnį rytą sušilti. Smagu, kad Molėtų bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet retkarčiais  atveria duris ir renginams.

 

Nėra žinių, kada buvo pastatyta pirmoji Molėtų bažnyčia. Istoriniuose šaltiniuose Molėtų bažnyčia minima 1522 metais. Tačiau mūrinė bažnyčia pradėta statyti tik 1907 – aisiais. II pasaulinio karo metais buvo nugriauti bažnyčios bokštai, kurie atstatyti tik 1977 metais. Išlikusius metalinius kryžius nuo sugriautų bažnyčios bokštų galima pamatyti vos įėjus pro vartus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2022 metais Molėtų bažnyčia visiškai pakeitė savo rūbą. Buvo atkurti ikikariniu laikotarpiu bažnyčią puošę bokštai. 

Šalia bažnyčios stovi Parapijos namai. Parapijos namai įkurti buvusios Molėtų ligoninės patalpose. Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje pastatas rekonstruotas, suremontuotas. Čia tikintieji renkasi į susibūrimus, paskaitas. Parapijos namuose dažnai vyksta šventės, organizuojamos fotografijos parodos.

Nuo bažnyčios ir parapijos namų Vilniaus gatvė pro privačius gyvenamuosius namus veda į miesto centrą.




Kažkada gatvė kviesdavo gyventojus į daugybe medinių krautuvėlių (kromelių) apjuostą turgaus aikštę. Sovietiniais laikais šia gatvės dalimi į autobusų stotį traukdavo minios žmonių. Dabar ji gana rami.

Šioje ramioje gatvėje šalia buvusio knygyno lankytojų dėmesio laukia dar vienas 2017 -aisiais pastatytas gatvės meno ženklas, išduodantis, kad tame pastate kadaise veikė pirmoji miesto biblioteka.

Man šis ženklas pats gražiausias. Norėčiau, kad tokių mieste atsirastų ir daugiau.






Vilniaus gatve eidamas link miesto centro ar grįždamas atgal į stotį, keliautojas gali užsukti pasistiprinti į “Senąją užeigą”, tiksliau - į "Virtuvės bitės". Užeigoje teikiamos ir nakvynės paslaugas, nes joje yra viešbutis. Mandrų patiekalų čia nerasite, bet sočiai prikimšti pilvą galima.

Kas dar nespėjo išalkti ir traukia tolyn į miestelio centrą, pakeliui turi galimybę žvilgtelėti į įdomesnės architektūros raudonų plytų pastatą, kadaise žydams priklausiusį.
Man pačiai smagu, kad apie Molėtus vis atsiranda naujų istorijos dėlionių. Žemiau esančioje nuotraukoje pavaizduotame raudonų plytų name bei su juo sujungtame baltame gyveno dvi žydų šeimos. Vieno namo šeimininkas turėjo įsirengęs vyrų kirpyklą, o kito - parduotuvę.
Asmeniškai man labiau pažįstamas yra baltasis pastatas, mat kadaise, dar sovietmečiu, jame veikė vaikų konsultacinė poliklinika, kurioje vaikystėje tekdavo lankytis.

Čia pat ir dabartinis teismo pastatas, kuriame sovietiniais laikais veikė Molėtų restoranas. Priešais buvusį restoraną - Lietuvos paštas bei didelis buvusio "Telekomo" pastatas, jungiantis Vilniaus gatvę su Kauno gatve. Šioje miesto dalyje tarp Vilniaus ir Kauno gatvių kadaise stovėjo daugybė žydų namų, veikė bent trys sinagogos. Žydai turėję duonos ir bandelių kepyklą, mineralinio vandens daryklą, siuvyklą ir kitas reikalingas įmones.

Kauno gatvėje esančiuose namuose labai trumpam buvo įkurtas žydų getas.

Apie Molėtų žydus būtų galima papasakoti labai daug, nes 19 - 20 amžiuje žydai sudarė du trečdalius miesto gyventojų. Apie Molėtų žydus savo knygoje "Molėtai 625" yra rašęs Vaidotas Žukas, daug informacijos yra surinkę ir parengę Molėtų krašto muziejaus darbuotojai, o Molėtų turizmo ir verslo informacijos centre galima rasti brošiūrą apie su žydais susijusius lankomus objektus.

Paminėsiu, kad Molėtai plačiausiai nuskambėjo 2016 metais, kuomet mieste buvo surengtas Atminties maršas išžudytiems žydams atminti.

O 2017 - aisiais, Žydų kultūros dienos minėjimo proga buvo atidengti bent keli atminimo ženklai bei organizuotos ekskursijos po žydiškuosius Molėtus.






Kol dar dairomės po nedidelę aikštę, esančią tarp teismo ir pašto, noriu pristatyti skulptūrą "Laiškas Lietuvai". Ši 2017 metų gruodyje atidengta Molėtų menų mokyklos dailės skyriaus mokinių ir mokytojų sukurta skulptūra "Laiškas Lietuvai" yra skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui. 





Besidairančių akis tikrai sudomins kitoje Vilniaus gatvės pusėje stovintys žymieji Molėtų Raudoni mūrai.

Raudoni mūrai - dar nė šimto metų neskaičiuojantis architektūros paminklas. Pastatas pradėtas statyti tik 1931 metais, kai vietinė valdžia nusprendė nugriauti aplink turgaus aikštę esančias atskiras žydų krautuvėles ir vietoje jų pastatyti vientisą pastatą. Pastato apatinėje dalyje buvo įrengtos parduotuvės, viršuje – gyvenamosios patalpos. Per savo gyvavimo istoriją šis pastatas atlaikė kelis miesto gaisrus.
Vyresni molėtiškiai pasakoja, kad sovietmečiu rajono valdžiai buvo kilusi mintis pastatą nugriauti, o jo vietoje pastatyti tuo laiku madingą didelį betono statinį. Tačiau suprantantiems šio pastato reikšmę  pavyko idėjos iniciatorius įtikinti atsisakyti naujų planų bei apginti šį architektūros paminklą.




Raudonuose mūruose ir šiandien pilna parduotuvėlių bei paslaugas teikiančių įmonių. Mažumėlę pavaikščiojus jau norėsis užsukti į Raudonuose mūruose įsikūrusią kavinę "Vanilinis dangus" ar pastato kiemo pusėje esančią "Slibino slėptuvę" išgerti kavos su skaniais pyragėliais. Gatvės pusėje atsisėdus ant minkštasuolio prie lango ar vasarą prie staliuko lauke, stebėti praeivius ir ramų miestelio gyvenimą ir pailsinti dar nespėjusias pavargti kojas. 

Miestelio gyvenimas ramus ir mėgstantys ramybę bei lėtesnį gyvenimo tempą, čia randa tai, ko jiems reikia. Molėtiškiai gyvenimą paįvairina atėję į renginius, būriais suguža į sales pasižiūrėti pas mus gastrolių užsukusios teatro ar muzikos grupės, sukasi kelis kartus per metus organizuojamose miesto šventėse, sportuoja sporto ar sveikatinimo erdvėse, traukia į barą stebėti sporto varžybų. Gyvenimas mieste kasmet įgauna naujų spalvų ir įvykių. Rami gyvenimo tėkmė įgauna pagreitį gamtai bundant iš žiemos, kuomet į miestelį trumpam užsuka daugiau lankytojų, važiuojančių pro šalį.

Dažno Molėtų lankytojo pažintis su šiuo miestu prasideda užėjus į Inturkės gatvėje įsikūrusį Molėtų turizmo ir verslo informacijos centrą. Molėtiškiai į šį centrą ko gero dažniau užsuka dovanų ieškoti, mat jame veikia suvenyrų ir meno dirbinių parduotuvė, tačiau dažnas miesto svečias apsilanko Molėtus pristatančioje interaktyvioje erdvėje.

Šiuolaikinėmis moderniomis 3D ir kitokiomis technologijomis pristatoma edukacinė programa "Molėtai kitaip" nukelia į praeitį ir leidžia pasisvečiuoti senovinėje Luokesų ežero gyvenvietėje ant polių, pabūti liudininke Jogailos 1387 metais tarnui diktuojamo rašto, padovanojusio Molėtus Vilniaus vyskupijai, gūžtis nuo kraštą užgrobti trokštančių priešų ugnių, bandyti į rankas paimti ietį bei kirvuką žuviai sugauti, dviračiu minti iki Mindūnų apžvalgos bokšto, dalyvauti viktorinoje.
Apie tai, ką ten mačiau, daug nepasakosiu, nes po to Jums bus neįdomu. Galiu tik patvirtinti, kad grįžau su pačia geriausia nuotaika ir pozityviausių emocijų užtaisu. Nebuvusius kviečiu būtinai apsilankyti.




Po visų pramogų išalkusiems būtų smagu užeiti pasistiprinti į molėtiškių pamėgtą Inturkės gatvėje esančią kavinę “Zodiakas plius”.

Taip pat pridėsiu istorijos detalę, kad šalia dabartinio "Zodiako" iki karo veikė "ladaunia", atlikusi miesto šaldytuvo funkciją. Tais laikais, kai namuose nebuvo šaldytuvų, žiemą iš ežerų į "ladaunią" buvo vežami ledai, pagelbėję gyventojams atvėsinti produktus.

Žinoma, galima grįžti į Vilniaus gatvę ir užkrimsti Raudonuose mūruose esančioje picerijoje. Arba nusipirkti porciją ledų nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo veikiančioje parduotuvėje “Jovaras”. 

 

Pasistiprinę ir akimirką žvilgtelėję į aikštę prie savivaldybės, ta pačia Vilniaus gatve traukiame tolyn.
Tik pridursiu, kad šalia savivaldybės esančiame nedideliame žaliame name, kuriame dabar yra įsikūrusi Molėtų pedagoginė psichologinė tarnyba, kažkada veikė žydų kino teatras. O priešingoje Vilniaus gatvės pusėje esančiame raudonos spalvos name, kuriame dar neseniai veikė Luminor bankas, kažkada buvo žydų restoranas (nuotrauką su jo vietą žyminčiu užrašu įdėjau kiek aukščiau, kalbėdama apie žydiškuosius Molėtus).

Beje, norintys palaikyti ryšį su pasauliu, darbo laiku turi galimybę nemokamai pasinaudoti kompiuteriu savivaldybės antrame aukšte esančioje viešosios interneto prieigos erdvėje. O nemokamas wifi turėtų veikti ir savivaldybės prieigose. Kompiuteriu bei internetu galima pasinaudoti ir miesto bibliotekoje.

Savivaldybės aikštė  prieš rekonstrukciją:

Ir po (2021 m.):

 

Molėtai švenčia Laisvę (2022 m.).

Ir 635 - ąjį miesto gimtadienį (2022 m.).

 

Molėtiškiai neabejingi rajono, šalies ir pasaulio aktualijoms.

 

Kol nenutolome nuo Raudonų mūrų ir savivaldybės, paminėsiu 2018 metų naujiena tapusį buvusį kino teatrą. Pastatas tikrai ne naujas, jis buvo pokario metais pastatytas. Sovietmečiu čia veikė kino teatras, tuo metu kas vakarą sutraukdavęs pilną salę žiūrovų. Dabar čia glaudžiasi kelios įstaigos ir jaunimo centras.

Molėtiškiai ir Molėtams neabejingi svečiai aktyviai balsavo Telia rengtame projekte, tad vasaros pabaigoje gali džiaugtis nebe nykia pastato siena, o spalvingu piešiniu.

Vilniaus gatve traukiame link Jaunimo aikštės.

Viename kiemelyje neliks nepastebėtas sienos piešinys. Molėtuose 2022 metais buvo atidengtas akcijos "Sienos prisimena" meno kūrinys, dedikuotas miesto žydų bendruomenės istorinei atminčiai. Rašoma, kad sienos piešinys sukurtas autentiškos nuotraukos motyvais. Istorinėje fotografijoje užfiksuotas vyras – Molėtų žydaitės Innos Mednikovič tėvas.

 

Vilniaus gatve einame iki Jaunimo aikštės.
Pakeliui akį patrauks “Lelijos”, kažkada veikusios firminės drabužių parduotuvės, dabar tik tokiu pavadinimu išlikusios kavinės, pastatas.




 

Kitoje gatvės pusėje – erdvi Jaunimo aikštė.




Sovietiniais metais ši aikštė buvo svarbi to laikmečio švenčių minėjimo vieta. Ir vadinosi ji V. Putnos aikšte – sovietų armijos generolo vardu pavadinta. Atkurtos Nepriklausomybės laikais Jaunimo vardu pavadintoje ir atnaujintoje aikštėje ne vieni Naujieji metai sutikti, miesto šventės atbūtos. Naujai pavadintos aikštės simboliu tapo laikrodis. Tiesa, reikia pridurti, kad dabartinių miesto švenčių renginiai vyksta ir aikštėje prie savivaldybės. 

Kalbant apie Jaunimo aikštę, reiktų pasakyti ir tai, kad čia ilgus metus prieš Kalėdas buvo puošiama natūraliai auganti eglė - Molėtų miesto kalėdinė eglė. 

2018 metų Kalėdų eglė:

2020 metų Kalėdų eglė:

Rekonstravus savivaldybės aikštę, Kalėdų eglė pradėta puošti ten, bet neužmirštama ir Jaunimo aikštės eglė (2021 m.).

Miesto eglė - interaktyvi Kosminė gražuolė 2021 metais buvo įžiebta atnaujintoje savivaldybės aikštėje:

2022 metais prieš Kalėdas savivaldybės aikštėje buvo įžiebtos Keturios strichijos.

2023 metais savivaldybės aikštėje buvo įkurdinta meninė instaliacija.

 

2022 metais Molėtai puošėsi ne tik Kalėdoms, bet ir Velykoms.

 

Besidairydami po Jaunimo aikštę, šalia jos matome didelį geltoną medinį pastatą. Tai visai neseniai buvusi muzikos mokykla, o smetoninės Lietuvos laikotarpiu – Molėtų progimnazija.
 



Mano pažįstama molėtiškė Rita pasakojo, kad prieškariu mokytis progimnazijoje buvo prabanga, nedažnas miestelėnas galėjo tai sau leisti. Jos senelis visą gyvenimą labai didžiavosi, kad vyriausias sūnus ją baigė. Gerbiamas jis buvo ir tarp brolių bei seserų, kuriuos tėvai teišgalėjo leisti baigti keturis pradinės mokyklos skyrius.

Kitoje gatvės pusėje – apleistas baltas pastatas – senieji teismo rūmai, o okupacijos pradžioje čia veikė NKVD rūmai. Seni žmonės pasakoja, kad už šių pastatų stovėjo mediniai priestatai, kuriuose nusikaltusius laikydavo. 1947-aisiais vienas iš jų rūkyti prasimanė, taip sukeldamas gaisrą, nuo kurio sudegė labai didelė dalis Molėtų miestelio, beveik iki bažnyčios gaisras išplito.
Tačiau molėtiškiai šį pastatą vadina Jauniškio namu, nes jį pastatė gydytojas A. Jauniškis. A. Jauniškis šiame name ne tik gyveno, bet ir priiminėjo pacientus.
Molėtų apylinkės teismui išsikėlus į naujas patalpas, jau daug metų pastatas stovi tuščias, tik retkarčiais duris atveria dailininkams ir plenerams.




Einame Vilniaus gatve žemyn.




Dešinėje - vaikų darželis “Vyturėlis”, išmoningų darbuotojų ir darbščių vaikų darbeliais papuošiantis miestą. Šalia, ant vejos, puikuojasi senos akmens bei kelios Nepriklausomybės laikotarpiu iškaltos skulptūros. Prieš daugelį metų iš akmens iškaltos skulptūros pavadinimu "Zodiakas" turėjo puošti Kulionių kaime esančios Molėtų observatorijos aplinką. Tačiau dėl kažkokių tuometinių politinių ar asmeninių srovių jos liko Molėtuose.




Pakeliui praeiname kelis medinius gyvenamuosius namus. Už jų – buvusi Universalinė parduotuvė, tiesa, dabar telpanti tik į mažą priestatėlį. Pastaraisiais metais pagrindine apsipirkimų vieta tapo prekybos centrai, naujasis turgus ir maitinimo įstaigos Sakalo gatvėje.  

 
Priešais Universalinę parduotuvę yra kavinė – viešbutis “Gerugnė”, jei kam nakvynės prireiktų.  Skaniai maitina "Molita", esanti po universaline parduotuve.
Beje, apie nakvynes Molėtuose: atvykusiems į Molėtus greičiausia neteks nakvoti gatvėje. Bet atvažiavus vėlesnį metą, po 21 - 22 valandos, gali tekti likti alkaniems, tad maistu reiktų patiems iš anksto pasirūpinti.

Pasiekus Vilniaus, S. Nėries ir Amatų gatvių sankryžą, svečius, avinčius aukštakulniais, nukreipsiu eiti tolyn Vilniaus gatve link tilto per upę ir paminklo šv. Jonui Nepomukui. O pati mėgstu sukti į Amatų gatvę, kurioje galima stabtelėti prie informacijos stendo ir peržvelgti būsimą šios dienos maršrutą bei pasiskaityti lankomų objektų aprašymą. Po to traukti Amatų gatve iki sankryžos. Pakeliui galbūt apsipirkti keliose maisto prekių parduotuvėse, apsilankyti maisto prekių bei kiek toliau esančiame drabužių turgeliuose.

Priėjus sankryžą, sukti į kairę, į S. Dariaus ir S. Girėno gatvę.

Informacijos šaltiniuose yra dažnai minimas lankomas objektas - Molėtūno vandens malūnas. Jį galima pasiekti einant S. Dariaus ir S. Girėno gatve iki šios gatvės sankryžos su Molėtūno gatve. Molėtūno gatvė nuvestų tiesiai prie malūno. Molėtūno malūnas – 1914 metais pastatytas raudonų plytų statinys, laikomas technikos paveldo objektu. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad kelias tolimas, o malūno tik pavadinimas belikęs. Nepriklausomybės pradžioje į privačias rankas patekęs pastatas yra visiškai apleistas ir baigiantis sugriūti. Tad tikrai neverta eikvoti laiko ir jėgų apžiūrai.




Mes traukiame kitais keliais. Vietoje, kur S. Dariaus ir S. Girėno gatvė daro didelį lanką, prasideda siaurutė Tiesos gatvė. Ja ir pasukame. Labai greit prieiname tarsi pasakų namuką dešinėje, buvusią Narušių sodybą. Neįprastos sodybos autoriui mirus, ji yra apleista ir beveik nieko joje nematyti. Sodyba savais laikais buvusi populiari tarp lankančiųjų Molėtus ir ne kartą yra tekę keliautojams kelią nurodyti.
(Turėkite omenyje, kad sodyba yra privati valda ir vaikščioti po kiemą be savininkų žinios yra draudžiama.)




Tiesos gatve einame iki Siesarties upelio. Keli žingsniai tiltu – ir atsirandame kitame upelio krante. Beje, vieta nėra tvarkinga, gali pasirodyti net nejauki. Tačiau Molėtai – gana saugus miestas. Vaikštant po Molėtus net ir naktį, didesnė tikimybė, kad nieko neatsitiks.

Perėjus upelį, galima sukti į dešinę ir neišvaizdžiais užkaboriais palei Siesartį patraukti link Promislavo ežero, prie kurio yra mano jau minėtas Molėtūno malūnas.

Tačiau aš paraginsiu sukti į kairę, link tolėliau geltonuojančių pastatų. Asmeniškai aš labai mėgstu būti šiame užkampyje už upės. Ypač pavasarį, kai žydi sodai, o pilni upės vandenys kunkuliuoja per akmenų slenksčius. Pasijaučiu pabėgusi nuo viso pasaulio.





 

Už geltonų plytų pastatų esančiu tiltuku galima kirsti upelį ir prieiti prie mano jau minėto paminklo šv. Jonui Nepomukui – Molėtų globėjui.

Paminklas šv. Jonui Nepomukui Molėtuose buvo pastatytas nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Sovietmečiu nugriautas, o atkūrus Nepriklausomybę, atstatytas vėl.

Pasakojama, kad 1863 m. sukilėlius, besitraukiančius per Molėtus link Kauno ir apsistojusius nakčiai prie Siesarties upelio, išgelbėjo Šv. Jonas Nepomukas, tad jam pagerbti ir skirtas paminklas. Kita nuomone, šv. Jonas Nepomukas yra tiltų globėjas, saugotojas nuo vandens nelaimių, tad neatsitiktinai paminklas jam stovi prie tilto per Siesartį.

O dabar jau laikas žengti į kitą Vilniaus gatvės pusę ir traukti į gamtos žygį. Kirtus Vilniaus gatvę, galima trumpam žvilgtelėti jau nebe į Siesarties upelį, o Pastovėlio ežerą.

 

Ir

 

 

 

 

 

 

 

 

2022 metų pabaigoje Pastovėlyje buvo pastatytas fontanas, kuriuo pasigrožėti galima šiltuoju metų laiku.

Jau keleri metai kalėdiniu laikotarpiu palei Vilniaus gatvę nuo Pastovėlio ežero iki Ąžuolų gatvės įsitaiso miesto įmonių ir gyventojų sukurtos šventinės eglutės. Jei lankysite molėtus per žiemos šventes, visai smagu pasižvalgyti.

 

Nuo šv. Nepomuko paminklo leidžiamės pėsčiųjų taku palei Pastovėlį ir M. Apeikytės, Molėtams nusipelniusios gydytojos, vardu pavadintą gatvę.




Pakeliui galima užmesti akį į pastatą šalia poliklinikos. Tai buvęs Molėtų dvaras, per gyvavimo istoriją turėjęs ne vienus savininkus. Sovietmečiu šiame pastate buvo įkurta centrinės ligoninės pieno mišinių virtuvė.




Trokštantys kūno sveikatos nuo Molėtų dvaro turbūt norėtų patraukti į čia pat esančią Molėtų ligoninę, kurios III aukšte neseniai buvo įkurtas Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyrius. Lankytojai gali naudotis haloterapijos, hidroterapijos, kineziterapijos, ergoterapijos, fizioterapijos paslaugomis, taip pat užsisakyti masažą. Paslaugų kainos nesikandžioja.
Šiltuoju metų laiku smagu pavaikštinėti ligoninės pakraštyje esančiu Kneipo sveikatingumo takeliu.

Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyrius Molėtuose lankytojų sulaukia ne tik molėtiškių, bet ir iš aplinkinių rajonų, ypač sostinės. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

Kas sveikatos stiprinimui laiko skirs kitą kartą, kviečiu pasivaikščioti tolyn po Molėtus ir nuo Molėtų dvaro leistis link Pastovėlio ežero.  

 

Malonus takas palei ežerą greit pradeda kilti į kalniuką ir traukia į miškelį. Vasarą jis ypatingai gražus. Man labiausia patiko mintis beržynėlyje pakabinti hamakus.

Kaip pasikeitė miestas atlikus pėsčiųjų tako rekonstrukciją, galima palyginti. Prieš:




Po:

Pėsčiųjų takas kopia į kalną. Vos įžengus į mišką, galima pasukti į dešinę ir stačiais laiptais kilti į aukščiausią Molėtų vietą, į Pavasarininkų kalną. Nedidelėje aikštelėje rasime kryžių, plevėsuojantį Vytį ir suoliukus atsisėsti. Mano jaunystėje čia buvusią bene gražiausią miesto panoramą dabar užstoja aukšti medžiai. O seni žmonės pasakoja, kad šis kalnas kadaise buvo visiškai plikas.

Pavasarininkų kalnas svarbus miestelio istorijai. Kalną 1930 m. Molėtų dvaro savininkė M. Graužinytė padovanojo „Pavasario" sąjungos Molėtų kuopai. Pavasarininkai tada buvusią plynę apsodino medeliais, papuošė Gedimino stulpais ir kitais patriotiniais ženklais. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio metais dalis šių ženklų buvo atstatyta. Tuo metu nemažai švenčių buvo švenčiama čia. Bet turbūt dėl mažos erdvės ilgainiui vieta tapo nepopuliari.

2020 metai:

 

2022 metų liepos 6 d.  "Tautiška giesmė" Molėtuose skambėjo ant Pavasarininkų kalno.  

 

Norintys nuo Pavasarininkų kalno pro stadioną gali pasukti link Senųjų žydų kapinių. Kapinaitės užtvertos ir įėjimas spyna užrakintas. Tiesa, prie vartų yra nurodytas telefono numeris ir smalsūs lankytojai į vidų bus įleisti.
Anot žydų laidojimo papročių žinovų, šiose kapinaitėse matyti antkapių linijos. Vienose linijose buvo laidojami vyrai, kitose - moterys.

Eidami link senųjų žydų kapinių pamatysime neseniai rekonstruotą stadioną, įrengtą riedučių parką, žiemą veikiančią čiuožyklą bei naujai sukurtą daugiafunkcinę erdvę.

Miesto renginius buvo pradėta šioje daugiafunkcinėje erdvėje rengti. Vieniems molėtiškiams tokia mintis patiko, kitiems - nelabai. Atnaujinus savivaldybės aikštę, renginiai vėl grįžo į miesto centrą. Tačiau didelei miniai suburti daugiafunkcinė aikštė tikrai reikalinga.

 

Tarp senųjų žydų kapinių, daugiafunkcinės aikštės ir Pavasarininkų kalno yra visas sporto centras su stadionu, sporto salėmis ir pačiu didžiausiu molėtiškių bei miesto lankytojų džiaugsmu: 2023 - ųjų pabaigoje duris atvėrusiu Molėtų baseinu. 

 

Aš kviečiu grįžti prie Pavasarininkų kalno ir leistis žemyn tais pačiais stačiais laiptais. Grįžtame į pėsčiųjų taką ir traukiame miškeliu. Šis takas, kažkada visus dvylika metų mane vedęs į mokyklą, ir dabar karštą vasaros dieną yra mano mėgstama pasivaikščiojimo vieta pietų pertraukos metu. Visai neseniai šį miškelį ilgiems metams buvo okupavę varnos. Dažnas, nenorėdamas būti apdergtu ar neapsikęsdamas šaižaus varnų klyksmo, sukdavo kitais keliais. Pagaliau rajono valdžiai priėmus sprendimus, vėl galime džiaugtis malonia ir vaizdinga pasivaikščiojimų vieta.

Išėjęs iš miško, takas suka žemyn prie vandens. Trisdešimtmetį skaičiavęs kabantis, vietinių vadinamas beždžionių, tiltas 2018 metais buvo pakeistas nauju. Taip pat įrengtas pasivaikščiojimo takas dešiniajame Pastovėlio krante.

 

2021 metais šalia pėsčiųjų tilto įsitaiso muzikos instrumentai, kuriais gali pagroti kiekvienas praeivis.

Man patinka likti miško pusėje. Tad ežero pakrante traukiame tolyn iki dar vieno tilto, ilgą laiką besipuošusio baltais turėklais ir iš miesto centro molėtiškius atvedančio į mokyklą. Tilto įmantriais baltais turėklais, kurį netrukus parodysiu, jau nebėra. Vietoje jo stovi atnaujintas. Naujasis tiltas kuklesnis, tad dalinuosi prisiminimais apie anksčiau šioje vietoje buvusį tiltą.

2020: 

 

2024: 

 

Po paskutinės rekonstrukcijos pasikeitė ne tik mokyklos tiltas, bet ir erdvė šalia jo. Dar visai neseniai buvęs žalias plotas, beje, kuriame praeitame amžiuje stovėjo žydų ritualinė pirtis, dabar dailiai sutvarkytas. Pakraštyje įrengta poilsio zona, šviečiantis fontanas bei labiausiai mėgiama asmenukių vieta - skulptūra "Žvejo batai".

2021 metų rudenį netoli Žvejo batų įsitaisė uodai.

 2023 m.

 2020 Kalėdos:

Turint laisvą minutę, nuo Žvejo batų galima statoku keliuku lipti apžiūrėti Molėtų švietimo įstaigų.




Ant kalno stovi Molėtų gimnazija, buvusi antroji vidurinė mokykla, kurią ir baigiau prieš daugelį metų, ir progimnazija. 

Apsidairę, tuo pačiu keliu leidžiamės žemyn ir tęsiame kelionę Pastovėlio ežero pakrante.

 Galbūt kažkas pastebės tako dešinėje stovinčią skulptūrą "Sizifo akmuo".

O priekyje matosi buvęs šaudyklos pastatas - “tiras”, keli gyvenamieji namai – ir jau kersime Inturkės gatvę. 

 

Kirtę Inturkės gatvę, atsirandame prie Pastovio ežero. Einame ežero dešine puse nutiestu pėsčiųjų taku. Į šią vietą turėjo ateiti ir keliautojai, daug ankščiau nusprendę trumpinti kelią, nuo Raudonų mūrų pasukę Inturkės gatve žemyn.






Tvarkingas medinis arba plytelėmis grįstas pakrantės takas veda pro gyvenamuosius namus, paskui pamiške. Ši rekreacinė zona įrengta vos prieš kelerius metus. Šalia takų pastatyta nemažai suoliukų, kai kur yra stalai piknikams, treniruoklių zonos, laikikliai dviračiams, padaryti net keli paplūdimiai su persirengimo kabinomis.

Šalia naujojo pėsčiųjų tilto, sujungusio ežero krantus, yra vieta piknikams su stalais ir su ugniakuru, kur galima išsikepti dešrelių ar šašlykų. Taip pat iki šiol čia būdavo nemokamas biotualetas.

Pėsčiųjų tiltu pereiname į kitą Pastovio ežero pusę.




Skubantys nuo čia galės sukti į kairę, link miesto paplūdimio, Skulptūrų parko ar autobusų stoties. O aš kviečiu traukti į dešinę, link vasaros estrados ir Kelmynės. Takas šioje atkarpoje bus irgi tvarkingas, tik jau nebe grįstas, o žvyruotas. Žiemą tvarkingai valomas.








Takas šiltuoju metų laiku.




Grožimės Pastovio ežero pakrantėmis ir po kokių dvidešimt minučių pasiekiame kavinukę ant ežero kranto, o kartu ir “Flip point” pramogą – vandenlenčių sportą: galimybę įsikibus į traukiamą lyną, vandenlente pasklandyti ežero paviršiumi. Pramoga galima tik šiltuoju sezonu. Net jei ir nepasiryžtama čiuožti, įdomu stebėti tai darančius.




Pasigėrėję mano akimis drąsiais vandenlentininkais, vos už kelių žingsnių pamatome vasaros estradą. 2017 metais estrada buvo atnaujinta. 

2022 metų vasaros sezono baigiamasis koncertas.

 

Molėtų vasaros estrada neįprasta tuo, kad artistams ir žiūrovams tenka bendrauti “per upelį”. Scena yra vienoje Siesarties upelio pusėje, o žiūrovai įsitaiso kitoje pusėje esančiame šlaite.




Scenos pusėje yra informacijos stendas. Bent dviem tiltais galima pereiti į kitą upės pusę.




“Žiūrovų” pusėje mus sutinka ne tik graži panorama, bet ir pramogos.






Užlipus ant kalniuko, yra saugi ir nemokama vaikų žaidimų aikštelė. Suaugusiojo akis labiau patrauks šiuolaikinis žalios spalvos pastatas, “Kelmynė”: kavinė ir viešbutis. Šioje gražioje aplinkoje tikrai norėsis užsukti papietauti ar bent išgerti kavos.

Pasistiprinus, galima vėl grįžti prie vandens. Čia pat pakalnėje įrengtas tiltas su šalia esančiu mini paplūdimiu, tiesa, neypatingu, ir persirengimo kabina. O jei jaučiasi, kad pietūs sulipo į kilogramus ant talijos, jų galima čia pat atsikratyti sportuojant. Nuo 2023 metų šią vietą pamėgo žiemos maudynių gerbėjai.






Į Molėtų centrą galima grįžti nuo “Kelmynės” vedančiu automobilių keliu. Bet man labiau patinka eiti tuo pačiu pėsčiųjų taku, kuriuo atėjome nuo naujojo ilgojo tilto per Pastovį. Taigi, vėl vasaros estrada, vėl “Flip point”, vėl ilgas takas ežero pakrante, tik kiek kitoniškais vaizdais besimėgaujant.




Priėję ilgąjį tiltą per Pastovio ežerą, nebesukame juo (aišku, galima sukti, bet aš noriu pavedžioti nematytomis vietomis), o einame pakrantės taku tolyn.

 

2022 metais šioje vietoje  buvo atidarytas vandens batutų parkas, kuriame papramogauti lankytojai gali vasaros laikotarpiu.

 

Šalia batutų parko yra Molėtų miesto paplūdimys. Į šią vietą ryte būtume atėję tiesiai nuo autobusų stoties, pasukę į kairę. Tad jei kas jau pavargo vaikščioti ar laiko nebeturi, autobusų stotis bus vos už poros minučių gatve į kalniuką. Šalia paplūdimio yra ir nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė.




Vasaros metu poilsis paplūdimyje, maudynės, deginimasis, vaikų žaidimų aikštelės mažiausiems.

Kiek pailsėję, traukiame tolyn, į Skulptūrų parką. Skulptūrų parkas molėtiškius džiugina jau ne vieną dešimtį metų. Bet tik 2015-aisiais buvo baigta parko rekonstrukcija, jį visiškai pakeitusi. Buvo ne tik nutiesti nauji patogūs takai, bet ir įrengta apžvalgos aikštelė, sutvarkyta krantinė, padaryta moderni vaikų žaidimų aikštelė, padaryta mini scena ant vandens, įrengta nauja ekspozicija. Vis dažniau parke vyksta įvairios šventės, koncertuoja atlikėjai. Vieta iš tiesų nepaprastai vaizdinga.






Šiltuoju metu vaizdai šimtąkart gražesni.

Pasidairant, pasėdint, lėtai traukdami pakrantės taku pasiekiame Inturkės gatvę.

Kad ir kaip būtų gera ir gražu, šioje vietoje pasivaikščiojimą baigiu. Palieku svečiams laisvo laiko. Galbūt kažkas skubės namo. Galbūt Inturkės gatve patrauks į miestelio centrą užkąsti. Galbūt  Turizmo ir verslo informacijos centre nusipirks po suvenyrą. Galbūt dar kartą praeis miestelio gatvėmis ar ežero pakrantėmis. Galbūt suspės įšokti į kurį autobusą ir aplankys Alantą, Giedraičius, Molėtų observatoriją.

O aš būsiu ne be reikalo rašiusi dienoraštį, jei bent vieną lankytoją sugundysiu atvykti į Molėtus.